Administracinė byla Nr. A-1554-968/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04336-2019-1
Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. birželio 2 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. M. (A. K. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
1. Pareiškėjas A. K. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos ambasados (duomenys neskelbtini) Respublikoje (toliau – ir Ambasada) 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas) atsisakyti išduoti Šengeno vizą ir įpareigoti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (toliau – ir URM) pareiškėjui išduoti Šengeno vizą.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis yra Europos Sąjungos valstybės pilietės sūnus, yra jos išlaikomas, dėl blogos sveikatos negali dirbti ir yra finansiškai priklausomas nuo tėvų. Pagrįsdamas tai, kad yra Europos Sąjungos pilietės sūnus, konsuliniam pareigūnui pateikė tai patvirtinančius dokumentus, dėl kurių autentiškumo konsulinis pareigūnas jokių abejonių nepareiškė. Sprendimas, kuriuo jam buvo atsisakyta išduoti Šengeno vizą, yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes riboja jo teisę gyventi su šeima, pažeidžia jo garbę ir orumą. Dėl Sprendimo pareiškėjui kilo nerimas, kančia, jis patyrė finansinius nuostolius.
3. Atsakovas URM atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. URM atsiliepimą į pareiškėjo skundą grindė šiais argumentais:
3.1. Pareiškėjas konsuliniam pareigūnui pateikė 2019 m. lapkričio 16 d. laišką „Dėl pasinaudojimo laisvai judėti pagal Direktyvą 2004-38/EC“, kuriame nurodė, jog yra britų pilietės D. K. išlaikomas ir ketina lydėti mamą jos kelionės į Lietuvą, kuri vyks 2019 m. gruodžio 11 d., metu. Laiške taip pat nurodė, kad turėjo širdies infarktą, yra bedarbis, finansiškai priklausomas nuo tėvų. Pareiškėjas konsuliniam pareigūnui taip pat pateikė Finnair kompanijos lėktuvo bilietus 2019 m. gruodžio 11 d. vykti maršrutu Delis-Helsinkis-Vilnius. Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 3 d. konsulo buvo pakviestas pokalbiui, kurio metu palaikė laiške išdėstytas aplinkybes, tačiau nepateikė įrodymų dėl turimo neįgalumo, finansinio priklausomumo nuo motinos. Pareiškėjo pateiktos pažymos iš ligoninės ((duomenys neskelbtini)) patvirtina tik tai, kad jis buvo gydomas nuo 2019 m. spalio 5 d. iki 2019 m. spalio 7 d., iki 2019 m. spalio 30 d. turėjo ilsėtis. Pareiškėjo pateiktos K. D. (motinos) vardu padarytos mokėjimų kopijos nepatvirtintos banko ar kita leistina tvarka, todėl nebuvo galima patikrinti ir įsitikinti šių finansinių operacijų tikrumu. Regione, iš kurio kilęs pareiškėjas, itin dažni suklastotų dokumentų atvejai. Įvertinus visas šias aplinkybes, priimtas pagrįstas spendimas, pareiškėjo prašymą nagrinėti bendrąja tvarka, o ne 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – ir Direktyva) pagrindu.
3.2. Pokalbio metu pareiškėjas konsului paaiškino, kad jis turi Lietuvoje pažįstamų, tačiau jokio konkretaus asmens neįvardijo, jokio asmens kvietimo atvykti į Lietuvą nepateikė. Pareiškėjas nurodė, kad jo motina, gyvendama Jungtinėje Karalystėje, turėjo draugų iš Lietuvos, kurie patarė užsiimti verslu Lietuvoje – atidaryti restoraną, tačiau jokių konkretesnių planų, žinių apie restorano verslo kūrimą Lietuvoje nenurodė. Pareiškėjas konsului nurodė, kad Jungtinėje Karalystėje taip pat gyvena jo tėvas ir brolis, be to, prisipažino, kad du kartus yra negavęs Jungtinės Karalystės vizos (2018 m. liepos 11 d. ir 2019 m. rugsėjo 6 d.). Šios aplinkybės buvo įvertintos ir priimtas teisėtas ir pagrįstas Sprendimas, kuriuo atsisakyta išduoti Šengeno vizą.
3.3. Pareiškėjas iškraipė faktines Sprendimo priėmimo aplinkybes ir turinį bei teisės aktus, reglamentuojančius ginčo santykius bei teismų praktiką. Pareiškėjo siekis gauti Šengeno vizą grindžiamas iš esmės skirtingais pagrindais. Niekuo nepagrįstas pareiškėjo skundo argumentas, kad jis negali dėl Sprendimo naudotis savo teisėmis, nurodytomis Direktyvoje. Sprendimas yra aiškus ir suprantamas, visos reikšmingos aplinkybės įvertintos teisingai.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. lapkričio 20 d. pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą, kuriame pagrindinio kelionės tikslo valstybę nurodė Lietuvą, pažymėjo, kad į Lietuvą prašė leisti vykti daug kartų, į Šengeno erdvę numato atvykti 2019 m. gruodžio 11 d., o išvykti iš Šengeno erdvės planuoja 2020 m. kovo 9 d. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė kelionės dokumentą, kelionės bilietus, mokyklos baigimo diplomą, vairuotojo pažymėjimą, motinos ir žmonos paso kopijas, asmeninės banko sąskaitos išrašą, pinigų pervedimo kvitus iš motinos pareiškėjui ir jo žmonai, pažymas iš (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini), kad buvo joje gydomas. Ambasada, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti Šengeno vizą tuo pagrindu, kad pareiškėjas pateikė nepatikimą informaciją ir nepagrindė numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimo. Teismas pripažino, kad pareiškėjas Šengeno vizą prašė išduoti Direktyvos nuostatų pagrindu, t. y. tuo pagrindu, jog jis yra išlaikomas Europos Sąjungos valstybės piliečio ir jam dėl sveikatos būklės būtina asmeninė Europos Sąjungos valstybės narės piliečio priežiūra.
6. Teismas, vadovaudamasis Direktyvos 2 straipsniu, 3 straipsnio 2 dalimi, Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą, (toliau – ir Vizų kodeksas) 21 straipsnio 1 dalimi, 32 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 4 dalimi, ir įvertinęs dokumentus, kuriuos pareiškėjas pateikė konsuliniam pareigūnui, nustatė, kad pareiškėjo konsuliniam pareigūnui pateiktas kelionės dokumentas, kelionės bilietai, mokyklos baigimo diplomas, vairuotojo pažymėjimas kelionės tikslo ir buvimo sąlygų, numatytų Direktyvoje iš tikrųjų nepagrindė. Išrašas iš asmeninės sąskaitos patvirtina tik tai, jog 2018 m. rugpjūčio 21 d. buvo atliktas pinigų pervedimas, o tam tikras pinigų pervedimas asmeniui nėra pakankamas įrodymas, jog šiam asmeniui būtinas išlaikymas. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas yra Jungtinės Karalystės pilietybę turinčio asmens sūnus, nesuteikia jam teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje. Pažymos iš (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad pareiškėjui 2019 m. spalio 5 d. buvo atliktas kairiosios šlaunies arterijos šuntavimas, procedūra atlikta sėkmingai ir be komplikacijų. Pažymose jokių duomenų, jog pareiškėjui dėl rimtų sveikatos priežasčių būtinai reikia priežiūros, nėra. Konsulinis pareigūnas, suabejojęs pareiškėjo pateiktos informacijos patikimumu, pakvietė jį į Ambasadą pokalbiui. Byloje duomenų, patvirtinančių, kad pokalbio metu konsuliniam pareigūnui pareiškėjas pateikė neginčytinus įrodymus, patvirtinančius, jog jis yra išlaikomas Europos Sąjungos valstybės narės piliečio – motinos arba jam dėl rimtų sveikatos priežasčių būtinai reikalinga asmeninė Europos Sąjungos valstybės narės piliečio – motinos – priežiūra, nėra. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog pareiškėjas yra vedęs. Pats pareiškėjas Ambasadai teikė ne tik motinos, bet ir žmonos pasų kopijas, kvitus apie pinigų pervedimą ne tik jam, bet ir žmonai. Teismo vertinimu, visa pareiškėjo pateikta informacija nepatvirtino, kad pareiškėjui reikalinga ne tik būtina priežiūra, bet ir asmeninė Europos Sąjungos valstybės narės piliečio priežiūra. Todėl teismas konstatavo, kad konsulinis pareigūnas pagrįstai pareiškėjo prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo nagrinėjo įprastine tvarka.
7. Teismas, vadovaudamasis Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. kovo 9 d. reglamento (EB) Nr. 2016/399, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, 6 straipsnio 1 dalimi, Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalimi, ir įvertinęs bylos medžiagą, Sprendime išdėstytus argumentus, priėjo prie išvados, kad Sprendime išdėstytos pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pagrindai prie prašymo pateiktų dokumentų pagrindu nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašyme nei fizinio, nei juridinio kviečiančio asmens nenurodė, nurodė tik aplinkybes, išimtinai susijusias su jo motinos planuojama kelione į Lietuvos Respubliką, ir juo, kaip lydinčiu asmeniu. Tai įvertinęs, teismas konstatavo, kad konsulinis pareigūnas pagrįstai suabejojo pareiškėjo pateikta informacija apie numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimą ir ją laikė nepatikima. Konsulinio pareigūno išvada, kad pareiškėjas pateikė nepatikimą informaciją apie jo numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų pagrindimą, nepaneigta, todėl teismas pripažino, jog aptarta išvada yra pagrįsta. Tai reiškia, kad konsulinis pareigūnas, tinkamai įvertinęs pareiškėjo pateiktus duomenis, padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo tikslo bei sąlygų, nepateikė būtinos informacijos apie vykimo į Lietuvos Respubliką tikslą ir sąlygas.
8. Teismas, nustatęs, kad teismui pateikti papildomi dokumentai nebuvo pateikti Ambasadai, sprendžiant jo prašymą išduoti vizą, padarė išvadą, kad ši medžiaga nėra reikšminga vertinant Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kitų įrodymų, paneigiančių konsulinio pareigūno abejones dėl pareiškėjo kelionės tikslo ir sąlygų, pareiškėjas nei konsuliniam pareigūnui, nei teismui nepateikė.
9. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, teismas nusprendė, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus taip pat nepagrįstas.
10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. sprendimą.
11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, kurį grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos išdėstė skunde ir paaiškinimuose pirmosios instancijos teismui, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, dėl ko nepagrįstai pripažino, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog jo atžvilgiu nepagrįstai taikyta Įstatymo 2 straipsnio 111 dalis, nes pareiškėjas yra išlaikomas Europos Sąjungos piliečio vaikas (vyresnis nei 21 metų) ir todėl jo atžvilgiu turėjo būti taikoma Įstatymo 2 straipsnio 4 dalis bei 97 straipsnio 2 dalis, pagal kurią pareiškėjui leidžiama atvykti į Lietuvos Respubliką kartu su Europos Sąjungos piliečiu arba prisijungti prie jo ir būti Lietuvos Respublikoje iki 3 mėnesių. skaičiuojant nuo pirmosios atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos, pripažinus, kad jis yra Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narys. Nurodo, kad nebuvo įvertinti pareiškėjo pateikti originalūs dokumentai – banko išrašai, medicininės ataskaitos, komunalinių paslaugų sąskaitos, perlaidų kvitai, kurie patvirtina, kad pareiškėjas yra finansiškai priklausomas nuo savo tėvų, be jų pagalbos negalėtų patenkinti savo pagrindinių poreikių. Ambasada, neįvertinusi pateiktų dokumentų ir padariusi išvadą, kad pareiškėjas nėra išlaikomas, šio argumento nepagrindė, nenurodė, kaip pareiškėjas galėtų patenkinti savo pagrindinius poreikius, negavęs finansinės Europos Sąjungos piliečio (motinos) paramos, nenustatė, kad pareiškėjas turi kokių nors kitų savo pajamų šaltinių. Sprendimas paremtas išankstiniu nusistatymu, diskriminacija socialinės kilmės, etninės priklausomybės ir rasės pagrindais. Visos abejonės dėl pateiktų originalių dokumentų autentiškumo nepagrįstos, nes pateikti pinigų pervedimo kvitai turi savo unikalius numerius.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimo atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo.
13. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjas (ginčo metu – 39 metų) kartu su 2019 m. lapkričio 20 d. prašymu išduoti Šengeno vizą pateikė ir 2019 m. lapkričio 16 d. prašymą įgyvendinti jo laisvo judėjimo laisvę pagal Direktyvą ir išduoti jam trumpalaikę vizą, kad galėtų įgyvendinti jam garantuojamą judėjimo laisvę pagal Direktyvą. Pareiškėjas 2019 m. lapkričio 16 d. prašymą grindė tuo, kad yra Europos Sąjungos valstybės narės pilietės – D. K. (motinos) – išlaikytinis sūnus. Sprendimu pripažinta, kad pareiškėjas neįrodė, jog yra išlaikomas, todėl jo prašymai buvo vertinami bendra tvarka konstatavus, kad pareiškėjas pateikė nepatikimą informaciją apie numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimą (atsisakymo išduoti Šengeno vizą pagrindas).
14. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Ambasados išvada, jog pareiškėjas nėra Europos Sąjungos piliečio išlaikomas, teisėta ir pagrįsta. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui buvo pagrįstai ir teisėtai atsisakyta išduoti Šengeno vizą, nes jis pateikė nepatikimą informaciją apie numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas pateikė teismui papildomus dokumentus (2 t., b. l. 99–161), kurie nebuvo pateikti Ambasadai, sprendžiant jo prašymus išduoti vizas, pripažino nereikšmingais vertinant Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir dėl jų nepasisakė.
15. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos išdėstė skunde ir paaiškinimuose pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nėra Europos Sąjungos pilietės išlaikomas sūnus ir kad jam netaikoma Direktyva bei ja garantuojama teisė laisvai judėti Europos Sąjungoje. Ambasada nepagrįstai nevertino pareiškėjo pateiktų originalių dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas yra išlaikomas, kaip nustatyta Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies c punkte ir Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje.
16. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (ABTĮ 140 str. 2 d.). Teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į aptartas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
17. Nagrinėjamu atveju ginčo, kad ginčo metu pareiškėjo motina turėjo Europos Sąjungos valstybės narės pilietybę ir buvo Europos Sąjungos pilietė, o pareiškėjas pateikė prašymus, aptartus Nutarties 13 punkte, siekdamas atvykti į Lietuvos Respubliką kartu su motina, nėra. Ginčas kyla dėl Ambasados ir pirmosios instancijos teismo vertinimo, kad pareiškėjas nėra „išlaikomas“ Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies c punkto ir Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies prasme. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir dėl to padaryta teisės klaida dėl pareiškėjo statuso.
18. Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. LVAT ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (žr., pvz., 2015 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-544-822/2015). Pabrėžtina, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.
19. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1714-662/2015; 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-2039/13). Vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str.), teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A662-2300/14). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis numato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Ši procesinė norma įpareigoja ginčą nagrinėjantį administracinį teismą, nustatant bylai reikšmingas faktines aplinkybes, neapsiriboti vien tik šalių paaiškinimais bei jų pateiktais įrodymais, tačiau suponuoja jo pareigą atlikti visus būtinus procesinius veiksmus, kad visapusiškai ir objektyviai būtų išaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-771-442/2015).
20. Pagal Direktyvos, kuri, be kita ko, nustato naudojimosi Europos Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių laisvo judėjimo ir gyvenimo valstybių narių teritorijoje teise reikalavimus ir šios teisės ribas, atsižvelgiant į valstybinės politikos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežastis, 2 straipsnio 2 dalies c punktą „Šeimos narys“ yra piliečio ir sutuoktinio ar partnerio pagal b punkto apibrėžimą tiesioginiai palikuonys, kuriems nesukakę 21 metų amžiaus, arba yra išlaikomi.
21. Nuo 2006 m. gruodžio 16 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2, 6, 7, 8, 11, 17, 18, 21, 25, 26, 28, 33, 34, 35, 40, 43, 46, 50, 51, 53, 54, 55, 56, 64, 79, 88, 90, 93, 97, 99, 100, 101, 102, 104, 106, 113, 115, 127, 130, 131, 132, 136, 138, 140 straipsnių pakeitimo, įstatymo papildymo 49-1, 101-1, 140-1 straipsniais, 30, 105 straipsnių pripažinimo netekusiais galios, X skyriaus pavadinimo pakeitimo bei įstatymo priedo pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriuo Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į Lietuvos nacionalinę teisę. Atitinkamai buvo priimta Įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (galiojo ir ginčo metu), kuri apibrėžia, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariai, t. y. be kita ko, tiesioginiai palikuonys, kuriems nesukakę 21 metai arba kurie yra išlaikytiniai. Pagal ginčo metu galiojusios redakcijos Įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalis šie Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariai gali atvykti į Lietuvos Respubliką kartu su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu arba atvykti pas jį ir būti Lietuvos Respublikoje iki 3 mėnesių, skaičiuojant nuo pirmosios atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos.
22. Europos Sąjungos Teisingumas Teismas (toliau – ir ESTT) sąvoką „yra išlaikomas“ išaiškino, kaip reiškiančią šeimos narį, kurio pagrindinių poreikių patenkinimui yra reikalinga Europos Sąjungos piliečio (jo sutuoktinio) materialinė parama kilmės valstybėje arba valstybėje, iš kurios jis atvyko (žr. ESTT 2007 m. sausio 9 d. sprendimą Yunying Jia prieš Migrationsverket
C-1/05, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) biuletenis Nr. 4(14), 2008 „Administracinė jurisprudencija. Administracinių teismų praktika. Administracinė doktrina“). Kitoje byloje, ESTT, aiškindamas tą pačią sąvoką, vadovavosi aptartu išaiškinimu, konstatuodamas, kad tam, jog tiesioginis Europos Sąjungos piliečio palikuonis, kuris yra 21 metų amžiaus ar vyresnis, galėtų būti laikomas „išlaikytiniu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies c punktą, turi būti nustatyta realaus priklausomumo situacija, kurią lemia faktinė situacija. Siekdama nustatyti tokio priklausomumo situacijos buvimą, priimančioji valstybė narė turi įvertinti, ar tiesioginiai Europos Sąjungos piliečio palikuonys, 21 metų amžiaus ar vyresni, atsižvelgiant į jų ekonomines ir socialines sąlygas, negali patys patenkinti savo pagrindinių poreikių. Materialinės paramos poreikis turi egzistuoti tokio palikuonio kilmės valstybėje arba valstybėje, iš kurios jis atvyko, tuo metu, kai jis pateikia prašymą prisijungti prie minėto piliečio (žr. ESTT 2014 m. sausio 16 d. sprendimo Flora May Reyes prieš Migrationsverket C-423/12 20–22 punktus).
23. Vadinasi, tam, kad būtų nustatyta, ar pareiškėjas yra „išlaikomas“ Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies c punkto ir Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies prasme turi būti analizuojama konkreti pareiškėjo faktinė situacija, siekiant nustatyti, ar pareiškėjas gauna realią materialinę paramą kilmės valstybėje iš Europos Sąjungos piliečio, nes negali pats patenkinti savo pagrindinių poreikių. Toks faktinių aplinkybių, faktinių duomenų vertinimas turi būti atliktas, atsižvelgiant į pareiškėjo ekonomines ir socialines sąlygas.
24. Teisėjų kolegijos vertinimu, spręsti dėl ginčijamo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo – t. y. konstatuoti arba paneigti, jog pareiškėjo kartu su 2019 m. lapkričio 16 d. prašymu pateikti dokumentai, kuriais pareiškėjas įrodinėja, kad jis yra tiesioginis Europos Sąjungos piliečio palikuonis, kuris yra vyresnis nei 21 metai ir yra laikomas „išlaikytiniu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies c punktą, yra nepakankami galima tik išanalizavus ir įvertinus pareiškėjo pateiktų dokumentų visumą.
25. Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas kartu su 2019 m. lapkričio 16 d. prašymu pateikė Ambasadai dokumentus, kurie įrodo, kad jis yra išlaikytinis (pinigų pervedimo kvitai, banko išrašai, komunalinių paslaugų apmokėjimo kvitai) (2 t., b. l. 67–68), tačiau teismui Ambasada kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą šių dokumentų nepateikė (2 t., b. l. 31–54, 64–74). Susipažinęs su Ambasados atsiliepimu į pareiškėjo skundą pareiškėjas teismui pateikė rašytinius paaiškinimus (2 t., b. l. 89–93), kuriuos teismas pridėjo prie bylos medžiagos. Kartu su šiais paaiškinimais pareiškėjas pateikė teismui ir originalius dokumentus, kuriuos, kaip nurodo, pateikė Ambasadai kartu su 2019 m. lapkričio 16 d. prašymu (2 t., b. l. 99–161). Skundžiamo Sprendimo turinys ir URM atsiliepime išdėstyti argumentai leidžia teigti, kad šie dokumentai Ambasadai buvo pateikti, nes Ambasada padarė išvadą, kad dokumentai, kuriais pareiškėjas įrodinėjo, kad yra išlaikomas, yra nepatikimi, nes iš jų negalima įsitikinti atliktų finansinių operacijų tikrinimu, ypač atsižvelgus į tai, kad regione, iš kurio kilęs pareiškėjas, dažnai pasitaiko dokumentų klastojimo atvejų. Kai nustatyta, šiuos dokumentus pareiškėjas pateikė ir teismui, nurodydamas, kad Ambasada jų tinkamai neįvertino, tačiau teismas jų nevertino ir nepatikrino Ambasados išvadų dėl jų autentiškumo, klaidingai nustatęs, kad jie nebuvo pateikti Ambasadai pareiškėjo prašymų vertinimo metu ir todėl nėra reikšmingi sprendžiant Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad iš skundžiamo Sprendimo turinio aišku, kad pareiškėjas buvo kviečiamas į pokalbį, kurio metu pareiškėjas pateikė argumentus, kurie buvo įvertinti ir jų pagrindu, be kita ko, padarytos išvados, lėmusios Sprendimo priėmimą, tačiau teismas nenustatinėjo ir kitų įrodymų kontekste nevertino pokalbio turinio, o išimtinai rėmėsi Sprendime pateiktais Ambasados argumentais.
26. Įvertinusi bylos medžiagą ir ginčo pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė didžiosios dalies byloje pateiktų įrodymų, jų visumos neanalizavo ir jų pagrindu nevertino ir nepasisakė dėl Ambasados atlikto įrodymų vertinimo teisėtumo ir pagrįstumo. Paties teismo padarytos išvados pagrįstos pavienių įrodymų vertinimu, kurie, kaip nustatyta, neįvertinti visų byloje esančių įrodymų kontekste.
27. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kadangi pirmosios instancijos teismo panaikintas, konstatavus įrodymų vertinimo taisykles, kitos pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės, susijusios materialiosios teisės aiškinimu ir taikymu, apeliacine tvarka yra nevertinamos.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. K. M. (A. K. M.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Ernestas Spruogis
Skirgailė Žalimienė