Civilinė byla Nr. e2A-2628-467/2021
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18262-2020-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.9.; 2.6.8.10.; 2.6.18.1.; 3.3.1.18.; 3.3.1.20.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gruodžio 2 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Visvaldas Kazakiūnas, Dainius Rinkevičius ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Stukma“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Eurogida“ ieškinį atsakovei UAB „Stukma“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės UAB „Stukma“ priešieškinį ieškovei UAB „Eurogida“ dėl nuostolių priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Eurogida“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Stukma“ ir prašė priteisti ieškovei iš atsakovės 7 055,92 EUR skolą, 1 284,95 EUR delspinigius, 6 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinį grindė tarp šalių 2019 m. rugsėjo 20 d. pasirašyta statybos rangos sutartimi, kuria ieškovė įsipareigojo atlikti mūro, gipso pertvarų įrengimo ir tinkavimo darbus, o atsakovė įsipareigojo už juos atsiskaityti. Ieškovė darbus atliko tinkamai ir pateikė apmokėjimui 4 sąskaitas. 2020 m. balandžio 6 d. atsakovė atsiuntė tarpusavio suderinimo aktą, kuriame pripažino, jog yra skolinga ieškovei 12 055,92 EUR. Atsakovė 2020 m. balandžio 24 d. ir 2020 m. gegužės 21 d. atliko 3 000 EUR ir 2 000 EUR mokėjimus, todėl liko skolinga už atliktus darbus 7 055,92 EUR. Be to, pagal šalių sutarties 8.4 punktą ieškovė apskaičiavo 0,2 proc. tarifu mokėtinus 1 284,95 EUR delspinigius.
3. Atsakovė atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko iš dalies ir prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2019 m. rugsėjo 20 d. statybos rangos sutartis yra tinkamai įvykdyta ir pasibaigusi, kadangi joje buvo susitarta dėl konkrečių darbų atlikimo per konkretų laiką. Už šiuos darbus atsakovė yra visiškai atsiskaičiusi. Pateiktuose aktuose nurodyti darbai, už kuriuos ieškovė prašo priteisti skolą, yra dažymo ir kiti papildomi darbai, kurie nebuvo numatyti sutartyje. Dėl šių darbų šalys tarėsi atskirai žodžiu. Pagal sutartį dėl papildomų darbų reikėjo susitarti raštu, o toks susitarimas nepateiktas. Jeigu ieškovė laiko, kad šiuos darbus atlikinėjo pagal sutartį, tai turėjo juos pabaigti iki 2019 m. gruodžio 30 d., o, pavėlavusi juos atlikti, turi mokėti delspinigius, nes darbus baigė tik 2020 m. sausio-vasario mėnesiais. Kadangi sutartis pasibaigusi, tai ieškovė neturi teisės reikalauti delspinigių priteisimo. Be to, ieškovės prašomi priteisti delspinigiai yra per dideli ir turi būti sumažinti.
4. Atsakovė pareiškė priešieškinį ir prašė priteisti jai iš ieškovės 7 278,67 EUR nuostolius arba 7 278,67 EUR netesybas, 6 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Priešieškinį grindė tuo, kad ieškovė visus darbus turėjo atlikti per sutartyje numatytą terminą iki 2019 m. gruodžio 30 d., o faktiškai atliko 2020 m. vasario 28 d., todėl ieškovei pagal sutarties 8.5 punktą kilo pareiga mokėti už kiekvieną dieną 500 EUR delspinigius. Paskaičiuotų delspinigių suma sudaro 29 500 EUR, bet atsakovė jos dydį mažina iki 7 278,67 EUR patirtų nuostolių sumos.
5. Pagal sutartį ieškovė turėjo pabaigti monolitinių laiptų įrengimą (pašlifuoti ir sulyginti), bet, atliekant šiuos darbus, laiptai buvo dar labiau sugadinti ir pagrindinis užsakovas įpareigojo atsakovę ištaisyti šiuos trūkumus. Ieškovė taip pat netinkamai atliko dažymo darbus ir atsakovė buvo priversta perdaryti šiuos darbus. Šalindama darbų trūkumus, atsakovė patyrė 7 278,67 EUR nuostolių. Tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika, kad atsakovė ieškovę informuodavo žodžiu apie trūkumus ir ne vieną kartą tai darė, tačiau ieškovė trūkumų netaisė, o pateikė ieškinį.
6. Ieškovė su priešieškiniu nesutiko - prašė taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl netesybų, atmesti priešieškinį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė praleido 6 mėnesių ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl netesybų priteisimo, nes teisė reikalauti netesybų atsirado nuo darbų užbaigimo, t. y. 2020 m. vasario 28 d., o priešieškinys pareikštas tik 2020 m. gruodžio 22 d. Visi darbai buvo atsakovei priduoti ir jos priimti, ieškovė iki ieškinio pateikimo nebuvo informuota apie defektus. 2020 m. gegužės 27 d. atsakovė siuntė ieškovei pretenziją, bet dėl kitų darbų ir kito objekto. Iš atsakovės pateiktų nuotraukų matyti, kad nurodomi darbų trūkumai yra akivaizdžiai matomi, todėl, priimdama darbus, atsakovė negalėjo nematyti pažeidimų, jeigu tokie egzistavo. Atsakovė netinkamai įvykdžiusi pareigą priimti ir apžiūrėti darbo rezultatą ir nenurodžiusi akivaizdžių trūkumų, praranda teisę remtis tokių trūkumų faktu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė - priteisė ieškovei iš atsakovės 7 055,92 EUR skolą, 1 284,95 EUR delspinigius, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. birželio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 648,25 EUR bylinėjimosi išlaidas.
8. Teismas nustatė, kad sutarties 7 punkte šalys susitarė dėl papildomų darbų derinimo raštu, bet šio susitarimo nesilaikymas nedaro susitarimų žodžiu savaime negaliojančiais. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, ir, atsižvelgdamas į tai, kad žodinio susitarimo metu atlikti darbai buvo atliekami tame pačiame objekte, priimant šiuos darbus buvo pasirašomi tolesnės numeracijos priėmimo-perdavimo aktai, nurodant tą pačią sutartį, darė išvadą, kad papildomi darbai perduoti pagal atliktų darbų aktus Nr. 9-12 laikytini papildomais darbais pagal sutartį, kuriems taikomos sutarties sąlygos, išskyrus tai, ką šalys susitarė kitaip.
9. Teismas nustatė, kad papildomus darbus, kurių vertė 18 545,00 EUR, pagal sutartį ieškovė perdavė atsakovei, o atsakovė priėmė, nepareiškusi jokių pastabų ir nenurodžiusi jokių trūkumų. 2020 m. balandžio 6 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte atsakovė patvirtino šiuose aktuose nurodytos skolos dydį. Kadangi ieškovė pripažino, jog atsakovė dalį šios skolos sumokėjo, teismas darė išvadą, jog atsakovei, priėmus ieškovės atliktus papildomus darbus, kilo pareiga už juos apmokėti, todėl priteisė 7 055,92 EUR skolą už papildomus darbus pagal atliktų darbų aktus Nr. 9-12.
10. Teismas taip pat ieškovės naudai priteisė 1 284,95 EUR delspinigių, pažymėjęs, kad sutarties 8.4 punkte nurodytas delspinigių tarifas 0,2 proc. per dieną ir ieškovės prašoma priteisti delspinigių suma, įvertinus, jog jis numatytas sutartyje sudarytoje tarp dviejų privačių juridinių asmenų, veikiančių statybos sektoriuje, sutarties 8.5 punkte yra numatytas ir ieškovei taikytinas 500 EUR delspinigių per dieną tarifas, prašoma priteisti delspinigių suma palyginus su pagrindinio reikalavimo suma sudaro apie 18 proc., nėra aiškiai per didelė ir ją mažinti pagrindo nėra. Tenkinus materialiuosius reikalavimus, taip pat buvo priteistos procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos.
11. Pasisakydamas dėl priešieškinio reikalavimų, teismas nurodė, kad papildomiems darbams atlikti papildomas terminas nebuvo suteiktas, todėl ieškovė visus darbus turėjo pabaigti iki 2019 m. gruodžio 29 d. Kadangi darbai buvo perduoti pavėluotai, sutarties 8.5 punkto pagrindu atsakovė nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. vasario 9 d. įgijo teisę skaičiuoti ir reikalauti apmokėti delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną. Tačiau, nustačius, kad atsakovė priešieškinį pareiškė 2020 m. gruodžio 22 d., teismas konstatavo, kad už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. vasario 9 d. apskaičiuotiems delspinigiams yra praleistas ieškinio senaties terminas. Ieškovei prašant taikyti ieškinio senatį, teismas šiuo pagrindu atmetė atsakovės alternatyvų reikalavimą dėl 7 278,67 EUR delspinigių priteisimo.
12. Vertindamas atsakovės reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodyta, jog atsakovė dėl ieškovės atliktų darbų būtų reiškusi pretenzijas. Teismas laikė neįrodyta, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika reikšti pretenzijas žodžiu, nes dėl kito objekto atsakovė pateikė ieškovei rašytinę pretenziją. Teismas darė išvadą, kad atsakovės nurodyti darbų trūkumai laikytini akivaizdžiais trūkumais, kurie galėjo ir turėjo būti pastebėti ir nurodyti atliktų darbų priėmimo aktuose ir jiems nustatyti nereikalingos specialios žinios. Neturėdama tinkamos kompetencijos įvertinti perduodamus darbus, atsakovė elgdamasi rūpestingai ir protingai, galėjo darbų priėmimui pasitelkti kitus kompetentingus asmenis. Dėl šių priežasčių, atsakovei priėmus ieškovės atliktus darbus ir nepateikus jokių pastabų dėl akivaizdžių trūkumų, atsakovė netenka teisės remtis trūkumų faktu. Dėl nurodyto atsakovės pareikštą alternatyvų reikalavimą dėl 7 278,67 EUR nuostolių priteisimo teismas taip pat atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Atsakovė UAB „Stukma“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį patenkinti, arba, panaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 5 d. sprendimą, perduoti iš naujo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teismui.
14. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamo sprendimo dalį dėl ieškinio reikalavimo priteisti 1 284,95 EUR delspinigių už prievolės termino praleidimą tenkinimo, iš viso nepateikė jokių argumentų ir motyvų. Kadangi atsakovė ginčijo delspinigių dydį ir laikė, kad jis yra neprotingai didelis, todėl teismas privalėjo pateikti argumentus ir motyvus, kodėl jis tenkina ieškovės reikalavimą dėl didžiulių delspinigių priteisimo. Be to, ieškovė yra neteisingai apskaičiavusi delspinigių dydį, o pirmosios instancijos teismas pats netikrino delspinigių skaičiavimo, tiesiog pasitikėjo ieškovės pateiktais skaičiavimais. Atsakovės nuomone, kadangi ieškovė nepateikė įrodymų dėl patirtų nuostolių atsakovei laiku neatsiskaičius, priteistos netesybos turi būti mažinamos iki protingo dydžio ir minimalius ieškovės nuostolius padengiančių netesybų, tai yra iki 0,02 procento.
15. Vertindama teismo sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinio reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, atsakovė nurodo, kad pastabos dėl darbų trūkumų nebuvo pateiktos todėl, kad atsakovė laikė, jog ieškovė atliko darbus kokybiškai ir tinkamai. Defektai išaiškėjo tik 2020 m. gegužės mėnesio pabaigoje, kada šiuos darbus iš atsakovės priiminėjo pagrindinis darbų užsakovas.
16. Atsakovė priėmė darbus juos apžiūrėjusi, tačiau atsakovei nebuvo galima nustatyti, kad ieškovės darbai yra atlikti nekokybiškai. Atsakovė pasitikėjo ieškove, kuri nurodė, kad visi perduodami darbai atlikti be defektų ir tinkamai. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ji turėjo samdytis kompetentingus asmenis, kad galėtų įvertinti, ar darbai atlikti kokybiškai. Pirmiausia tai ieškovei kyla pareiga atlikti darbus tinkamai ir užsakovė, turėdama teisinį lūkestį, kad rangovė tinkamai atliks darbus, ja pasitiki. Atsakovė, veikdama kaip užsakovė, nėra įpareigota kiekvieną kartą samdytis kompetentingus asmenis, kurie galėtų įvertinti rangovo siekiamus perduoti darbus.
17. Atsakovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbų trūkumai buvo akivaizdūs, kadangi neaišku, kokiais metodais ar kokiais principais vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė. Mano, kad teismas neturi specialių žinių nustatyti, ar atitinkamas trūkumas yra akivaizdus ar neakivaizdus. Teismas nepateikė nė vieno argumento, kodėl atsakovės nurodyti ieškovės atliktų darbų trūkumai yra laikomi akivaizdžiais darbų trūkumais.
18. Įvertinus ir nustačius, kad atsakovės nurodyti ieškovės atlikti darbai yra su trūkumais, tačiau neakivaizdžiais, turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl atsakovės pareigos atsiskaityti už darbus ir ieškovės pareigos atlyginti padarytus nuostolius. Be to, ieškovė atsiliepime į priešieškinį nurodo, kad pateikti trūkumai yra akivaizdūs, o teismo posėdžio metu pateiktuose paaiškinimuose laikosi pozicijos, kad ieškovės visi darbai atlikti be trūkumų.
19. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Eurogida“ prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
20. Ieškovė nurodo, kad atsakovė pati pasiūlė šalių sutarties sąlygas, su kuriomis dabar nesutinka ir jas ginčija. Būtent atsakovė elgiasi nesąžiningai ir piktnaudžiauja jai suteiktomis procesinėmis teisėmis. Sutartyje buvo numatytos sankcijos tiek ieškovei, tiek atsakovei, be to, sankcija ieškovei yra akivaizdžiai didesnė. Netesybos yra protingo dydžio ir nėra akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į šalių sutartinių santykių pobūdį, terminų praleidimo reikšmę statybos rangos teisiniuose santykiuose, termino praleidimo reikšmingumą, didelę tiek vienos, tiek kitos sutarties kainą, kitus atsakovės pažeidimus bei aplinkybę, kad sutartis pasirašė ir dėl netesybų dydžio susitarė verslo subjektai, kurie veikia apdairiai ir atidžiai, turi panašaus pobūdžio sutarčių sudarymo ir vykdymo patirties.
21. Ieškovės nuomone, teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad atitinkami defektai buvo akivaizdūs ir, perduodant darbus, atsakovė privalėjo juos matyti, nes foto nuotraukose neva tai užfiksuoti defektai yra aiškiai matomi ir specialių žinių neturinčiam asmeniui. Atsakovės teiginiai dėl specialiųjų žinių neturėjimo taip pat atmestini, nes atsakovė (užsakovas) yra juridinis asmuo-verslininkė, kuri vykdė didžiulio objekto statybą, turėjo pakankamai savo darbuotojų – specialistų, darbuotojai, kurie priėmė ir apžiūrėjo darbus turėjo reikiamas specialias žinias statybos darbams kontroliuoti ir juos priimti. Be to, atsakovė turėjo galimybę papildomai samdyti reikiamus specialistus ieškovės atliekamų statybos darbų kontrolei, kokybės įvertinimui ir priėmimui, tačiau šia galimybe nepasinaudojo.
22. Atsakovės 7 278,67 EUR reikalavimas reiškiamas už neva netinkamą laiptų įrengimą bei netinkamai atliktus dažymo darbus, tačiau, kaip nuostolių pagrindimas, pateikta tik sąmata, kiek galėtų kainuoti tokių nuostolių ištaisymas. Kitų įrodymų, kurie pagrįstų patirtus nuostolius, atsakovė nepateikė.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
23. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
24. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta, todėl pasisakoma tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
25. Byloje neginčijamai nustatyta, kad šalys 2019 m. rugsėjo 20 d. sudarė statybos rangos sutartį, kuria ieškovė pagal atsakovės užduotį ir atliekamų darbų sąrašą įsipareigojo atlikti mūro, gipso kartono pertvarų įrengimo, tinkavimo darbus pastate (duomenys neskelbtini), ir perduoti darbų rezultatą atsakovei, o atsakovė įsipareigojo priimti tinkamai atliktus darbus ir už juos sumokėti. Atlikusi darbus, ieškovė pateikė atsakovei atliktų darbų aktus ir PVM sąskaitas-faktūras. Už dalį darbų atsakovė atsiskaitė ir ginčo dėl to byloje nėra. Ginčas tarp šalių kilo dėl atsakovės pareigos apmokėti už ieškovės atliktus darbus pagal atliktų darbų aktus Nr. 9-12, ieškovės priskaičiuotų delspinigių bei atsakovės skaičiuojamų netesybų ir nuostolių priteisimo.
26. Atsakovė apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad šalys papildomai žodžiu susitarė dėl papildomų darbų atlikimo ir šie darbai, kurių perdavimas įformintas atliktų darbų aktais Nr. 9-12, yra laikytini darbais pagal rangos sutartį. Tačiau atsakovė neigia savo prievolę sumokėti ieškovei už jos atliktus darbus, nurodytus atliktų darbų aktuose Nr. 9-12, motyvuodama tuo, kad jie buvo atlikti nekokybiškai, t. y. su trūkumais. Ieškovė su tuo nesutinka, laikydama, kad jokie akivaizdūs darbų trūkumai nebuvo nustatyti ir tinkamai įforminti. Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, iš esmės sutinka su ieškovės pozicija.
27. Jau minėta, kad šalių santykiai yra grindžiami 2019 m. rugsėjo 20 d. statybos rangos sutartimi. Statybos rangos sutartimi rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas įsipareigoja sudaryti rangovui būtinas statybos darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą (CK 6.681 straipsnio 1 dalis).
28. Bendrosios rangos normos taip pat taikomos ir statybos rangos sutarčiai (CK 6.664 straipsnio 2 dalis). Todėl nagrinėjamu atveju aktualios ir atliktų darbų priėmimą bei rangovo (ieškovės) atsakomybę už netinkamos kokybės darbą reglamentuojančios normos. Rangovo atliekamų darbų kokybė privalo atitikti rangos sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje kokybės sąlygos nenustatytos, – įprastai tokios rūšies darbams keliamus reikalavimus (CK 6.663 straipsnio 1 dalis).
29. CK 6.662 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad užsakovas privalo rangos sutartyje numatytais terminais ir tvarka, dalyvaujant rangovui, apžiūrėti ir priimti atliktą darbą (jo rezultatą); užsakovas, pastebėjęs nukrypimus nuo sutarties sąlygų, bloginančius darbų rezultato kokybę, ar kitus trūkumus, privalo nedelsdamas apie tai pranešti rangovui; atliktų darbų priėmimas įforminamas aktu, kuriuo užsakovas be išlygų ar su išlygomis patvirtina priėmęs, o rangovas – perdavęs atliktus darbus. Remiantis CK 6.662 straipsnio 2 dalimi, užsakovas, priimdamas atliktą darbą, pastebėjęs jo trūkumus, gali trūkumų faktu remtis tik tuo atveju, jeigu darbų priėmimo akte ar kitame dokumente, patvirtinančiame darbų priėmimą, tie trūkumai buvo aptarti arba yra numatyta užsakovo teisė reikalavimą dėl trūkumų pašalinimo pareikšti vėliau.
30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl darbų perdavimo–priėmimo akto reikšmės, yra pažymėjęs, kad tai yra įstatyme įtvirtintas įrodymų šaltinis apie dokumentą, kuriame užfiksuotas tam tikras sutartinių įsipareigojimų įvykdymo etapas, reikšmingi faktinio pobūdžio duomenys apie rangos sutartyje nurodytų darbų atlikimą, jų atitikimą sutarties sąlygoms (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2011). Pagal įstatyme nustatytą reglamentavimą šiuo dokumentu įforminami du tarpusavyje susiję veiksmai: darbų rezultato pridavimas ir darbų rezultato priėmimas. Šis aktas sukuria šalims atitinkamas teises ir pareigas, jame, kaip minėta, fiksuojami nustatyti darbų trūkumai, o jų nenurodymas akte reiškia trūkumų nekonstatavimą, su darbų priėmimo faktu susijęs apmokėjimas rangovui už atliktus darbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2011). Pareiga mokėti už atliktus darbus atsiranda pradėjus faktiškai naudotis darbais ir nėra siejama tik su abišaliu atliktų darbų perdavimo-priėmimo akto pasirašymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2007; 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-695/2017).
31. Šiuo atveju šalys sudarytoje rangos sutartyje susitarė, kad užsakovas (atsakovė) įsipareigoja ne vėliau kaip per penkias dienas gavus atliktų darbų aktus, priimti atliktus darbus. Jeigu atsakovė mano, kad darbai atlikti netinkamai, ji privalo per 5 darbo dienas pateikti motyvuotą rašytinį atsisakymą pasirašyti netinkamai atliktų darbų dalį, pasirašydama už tinkamai atliktus darbus (rangos sutarties 6.1 punktas).
32. Pagal bendrą taisyklę užsakovas, priėmęs darbą jo nepatikrinęs ar nenurodęs priėmimo akte akivaizdžių darbų (rezultato) trūkumų, netenka teisės remtis trūkumų faktu (CK 6.662 straipsnio 2, 3 dalys). Tačiau kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, jog nurodyta taisyklė nėra absoliuti: pagal CK 6.662 straipsnio 4 dalį užsakovas, nustatęs darbų trūkumus ar kitokius nukrypimus nuo sutarties sąlygų po darbų priėmimo, jei tie trūkumai ar nukrypimai negalėjo būti nustatyti normaliai priimant darbą (paslėpti trūkumai), taip pat, jei jie buvo rangovo tyčia paslėpti, privalo apie juos pranešti rangovui per protingą terminą po jų nustatymo – tokiu atveju rangovas atsako už darbų (rezultato) trūkumus, o užsakovas gali naudotis įstatyme numatytais teisių gynimo būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010).
33. Nagrinėjamu atveju nėra pagrįstų prielaidų minėtos išimties taikymui, kadangi atsakovė neįrodinėjo esant paslėptų darbų trūkumų, kurių negalima buvo pastebėti pasirašant atliktų darbų aktus Nr. 9-12. Kaip matyti iš šių atliktų darbų aktų, jie besąlygiškai pasirašyti atsakovės, t. y. nenurodant jokių darbų trūkumų ar pretenzijų dėl darbų kokybės. Taigi, darbų trūkumų faktas nebuvo užfiksuotas darbų perdavimo metu, kaip to reikalauja CK 6.662 straipsnis, rangos sutarties 6.1 punktas.
34. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad atsakovė dėl netinkamai atliktų darbų ieškovei būtų reiškusi kokias nors pretenzijas iki priešieškinio byloje pateikimo. Nors atsakovė teigia, kad pretenzijos ieškovei buvo reikštos žodžiu, kadangi tarp šalių buvo tokia praktika, tačiau sutikti su šiais apeliantės teiginiais nėra pagrindo, kadangi šalių sudaryta rangos sutartis aiškiai numatė reikalavimus, kaip turi būti pranešama apie netinkamai atliktus darbus, t. y. per 5 darbo dienas turi būti pateiktas rašytinis motyvuotas atsisakymas pasirašyti aktą, kas šiuo atveju atlikta nebuvo. Atmestini ir atsakovės argumentai, kad tokia buvo tarp šalių susiklosčiusi praktika, kadangi šią aplinkybę ieškovė iš esmės neigia, be to, kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, dėl kito objekto trūkumų atsakovė ieškovei pretenzijas reiškė raštu, kas akivaizdžiai paneigia atsakovės poziciją.
35. Pažymėtina ir tai, kad atsakovės pozicija šiuo klausimu taip pat nėra vienoda, kadangi, nors viena vertus, ji teigia, kad pranešė ieškovei apie atliktų darbų trūkumus žodžiu, tačiau taip pat nurodo, kad pretenzijų dėl atliktų darbų ieškovei nereiškė, nes darbų trūkumai išryškėjo tik jų perdavimo pagrindiniam užsakovui metu (atsakovės teigimu, trūkumai nebuvo akivaizdūs) 2020 m. gegužės pabaigoje, kai tuo tarpu darbus ieškovė atsakovei pridavė dar metų pradžioje.
36. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad darbų trūkumai, apie kuriuos kalba atsakovė, yra akivaizdūs, todėl atsakovė turėjo ir privalėjo juos pastebėti priimdama darbus. Apeliantė su tuo nesutinka, nors ir neneigia, kad priimdama darbus jų kokybės netikrino, nes pasitikėjo ieškove. Nepaisant to, apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, neturėdamas specialiųjų žinių, negalėjo konstatuoti, ar darbų trūkumai yra akivaizdūs ar ne, taigi, apeliantė kelia ir tinkamo įrodymų vertinimo klausimą.
37. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įstatymas nustato pareigą užsakovui, priimant darbus, juos patikrinti ir fiksuoti trūkumus atliktų darbų akte. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad būtent šiame akte turi būti fiksuojami nustatyti atliktų darbų trūkumai, o jų nenurodymas akte reiškia trūkumų nekonstatavimą bei draudimą ateityje remtis trūkumų faktu (CK 6.662 straipsnio 2 dalis), išskyrus atvejus, jei tie trūkumai ar nukrypimai negalėjo būti nustatyti normaliai priimant darbą (paslėpti trūkumai) arba jei jie buvo rangovo tyčia paslėpti (CK 6.662 straipsnio 4 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2007).
38. Taigi, remiantis CK 6.662 straipsnio nuostatomis, atliktų darbų trūkumai skirstomi į: akivaizdžius, t. y. tokius, kurie galėjo būti nustatyti normaliai priimant darbą; paslėptus, t. y. tokius, kurie negalėjo būti nustatyti normaliai priimant darbą, taip pat jei jie buvo rangovo tyčia paslėpti. Tyčia paslėptais trūkumais būtų laikomi trūkumai, apie kuriuos žinodamas rangovas sąmoningai siekė juos paslėpti. Vadinasi, šiuo atveju, jeigu laikyti, kad atsakovės nurodomi trūkumai nebuvo akivaizdūs, turėtų būti įrodytos dvi aplinkybės: 1) kad rangovas žinojo apie trūkumus; 2) sąmoningai siekė juos paslėpti. Paslėpti trūkumai nėra preziumuojami; juos turi įrodyti asmuo, kuris šia aplinkybe remiasi, šiuo atveju - atsakovė. Tačiau nagrinėjamoje byloje atsakovė neįrodinėjo, kad ieškovės atliktų darbų trūkumai buvo paslėpti, ar kad jie buvo paslėpti tyčia. Dėl to, atsakovei neįrodžius, kad ieškovės atliktų darbų trūkumai negalėjo būti nustatyti normaliai priimant darbus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad trūkumai (jei tokių ir buvo), buvo akivaizdūs ir tokiai išvadai konstatuoti nėra būtinas kokių nors specialių žinių turėjimas.
39. Be to, teismas vertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje, vadovaudamasis įstatymu. Civiliniame procese teismas savo išvadas privalo daryti vadovaudamasis įrodymų tikėtinumo bei pakankamumo taisyklėmis. Įrodymų pakankamumo taisyklė grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2004 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, jas taikė tinkamai.
40. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovė, priimdama darbus, privalėjo pastebėti tariamus akivaizdžius darbų trūkumus, kadangi ji yra statybų sektoriuje veikiantis juridinis asmuo, turintis kvalifikuotų darbuotojų, o taip pat galimybę pasitelkti įvairių sričių specialistus. Šiuo atveju atsakovė neįrodė, kad ieškovės vykdyti rangos darbai buvo netipiniai, ypatingai sudėtingi ar dėl kitokių priežasčių reikalaujantys sudėtingo ar specialaus vertinimo, kurio atsakovė negalėjo atlikti. Svarbu ir tai, kad, turėdama abejonių dėl atliktų darbų kokybės, atsakovė galėjo konsultuotis ir su pagrindiniu užsakovu, kuris galiausiai ir priėmė ieškovės atliktų darbų rezultatą. Dėl to, byloje neįrodžius, kad ieškovės atliktų darbų tariami trūkumai laikytini paslėptais ar tyčia paslėptais, atsakovė turėjo pareigą apie tokius trūkumus pranešti ieškovei per penkias dienas, o to nepadariusi, neteko teisės remtis trūkumų faktu. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės 7 055,92 EUR skolos pagal rangos darbų sutartį.
41. Atsakovė taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovės naudai priteista 1 284,95 EUR delspinigių. Nurodo, kad teismas nevertino atsakovės argumentų, kad prašomas priteisti delspinigių dydis yra nepagrįstai didelis, todėl mažintinas, be to, delspinigiai suskaičiuoti neteisingai. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas iš viso nepateikė jokių argumentų ir motyvų, kodėl buvo tenkintas tokio dydžio delspinigių reikalavimas. Sutikti su tokiu apeliantės vertinimu teisėjų kolegija neturi pagrindo, nes, kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas sprendimo dalyje „Dėl ieškovo pareikštų reikalavimų“ pasisakė dėl ieškovei priteistinų delspinigių dydžio ir, ištyręs bylos medžiagą, konstatavo, kad delspinigiai, teismo vertinimu, nėra aiškiai per dideli, todėl teismas neturi pagrindo jų mažinti.
42. Netesybos gali būti nustatytos įstatymų, sutarties ir teismo (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Specialiuosiuose įstatymuose gali būti nustatyti kiti negu CK įtvirtinti netesybų mokėjimo pagrindai ir maksimalūs jų dydžiai. Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį ir 6.258 straipsnio 3 dalį, jeigu netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Taigi, teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Atskirais atvejais teismo teisė mažinti netesybas ir jos įgyvendinimo tvarka gali keistis, atsižvelgiant į specialųjį tam tikrų ūkio sričių teisinį reguliavimą.
43. Taigi, CK 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti du savarankiški pagrindai, kada teismas gali mažinti netesybas – pirma, jeigu jos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, antra, jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės. Teismo teisė mažinti netesybas kyla tik nustačius vieną arba abi šias sąlygas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad aplinkybė, ar netesybos yra neprotingai didelės, turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes. Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; kt.).
44. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys. Neprotingai didelės netesybos turi būti mažinamos tiek, kad būtų užtikrinta prievolės šalių interesų pusiausvyra – tiek skolininko interesas, jog netesybos išliktų kompensuojamojo pobūdžio ir nebūtų baudinės, tačiau taip pat turi būti gerbiamas kreditoriaus interesas, kad netesybos atliktų ir sutartinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės funkciją, todėl mažinant netesybas neturi būti visiškai pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis), o toks pažeidimas būtų, jei netesybos būtų mažinamos iki realiai patirtų ar minimalių nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).
45. Šiuo atveju, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės prašomų priteisti netesybų dydžio nėra pagrindo mažinti. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai sutarties šalys yra profesionalios verslininkės, sudariusios komercinę sutartį, tai reiškia, kad jos geba pamatuoti prisiimtą riziką, todėl galimas teismo įsikišimas į jų sutartinius santykius yra labai ribotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-313/2017). Ieškovė ir atsakovė yra lygiavertės rangos sutarties šalys, juridiniai asmenys, veikiantys statybų sektoriuje, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, įsikišimas į šiuos santykius turėtų būti tik išimtiniais atvejais ir tik kai šalys tai pagrindžia. Šiuo atveju atsakovė konkrečių įrodymų, dėl ko delspinigių dydis turėtų būti laikomas neprotingai dideliu, nepateikė. Vertinant rangos sutarties šalių teises ir pareigas atsakomybės proporcijų kontekste, ieškovės atžvilgiu numatytos kur kas didesnės netesybos, t. y. 500 EUR už kiekvieną pavėluotą dieną. Be to, pagal ieškovės pateiktus duomenis sutarties projektą ir jos sąlygas pasiūlė pati atsakovė, todėl turėjo galimybę pasiūlyti ir kitokio, jos teigimu, protingo dydžio delspinigių dydį arba derėtis su ieškove dėl jo mažinimo. Nurodytos aplinkybės byloje neįrodinėjamas, apeliantei apsiribojant pasakymu, kad ji buvo priversta sudaryti sutartį tokiomis sąlygomis, nes jau buvo sudariusi pagrindinę rangos sutartį su užsakovu. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia šalių laisvo sutarčių sudarymo principo.
46. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą ir apeliantės argumentą, kad ieškovė turėjo pareigą įrodyti, jog dėl atsakovės vėlavimo ji patyrė 1 284,95 EUR nuostolių, kadangi šios sutartyje numatytos netesybos yra laikytinos minimaliais ieškovės nuostoliais, kurių įrodinėti nereikia. Nepagrįstas ir apeliantės teiginys, kad delspinigiai apskaičiuoti neteisingai (viena diena per daug), nes iš bylos dokumentų matyti, kad sąskaitų faktūrų Nr. 1900005 ir 1900006 gavimo diena yra 2020 m. vasario 28 d., o sutartyje nustatytas 15 dienų terminas joms apmokėti. Taigi, terminas apmokėti šias sąskaitas baigėsi 2020 m. kovo 14 d., kaip ir nurodo ieškovė (pažymėtina, kad 2020 m. vasario mėn. turėjo 29 dienas). Nuo 2020 m. kovo 15 d. iki ieškinio parengimo dienos - 2020 m. birželio 23 d. yra 101 diena, vadinasi, tiek ieškovė, tiek pirmosios instancijos teismas tinkamai nurodė delspinigių laikotarpį ir skaičiuojamų dienų kiekį. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šiuo atveju pagrindo mažinti netesybas nėra ir priteisė ieškovei 1 284,95 EUR delspinigių.
47. Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jos naudai nepriteisė 7 278,67 EUR nuostolių, kadangi atsakovė atliktų darbų trūkumus pastebėjo tik jų perdavimo užsakovui metu, todėl negalėjo reikšti dėl jų pastabų darbų priėmimo metu. Tačiau, teisėjų kolegijai konstatavus, kad byloje nėra įrodyti paslėpti darbų trūkumai ar tyčia paslėpti darbų trūkumai, laikytina, kad tariami darbų trūkumai buvo akivaizdūs, o atsakovė, būdama pakankamai rūpestinga ir apdairi, turėjo galimybę pareikšti dėl trūkumų pretenzijas darbų perdavimo metu, todėl šie apeliantės teiginiai laikytini nepagrįstais. Be to, atsakovė nepagrindė prašomos atlyginti žalos (nuostolių) dydžio, tiesiog prilygino ją ieškovės prašomai priteisti įsiskolinimo sumai be jokio pagrindimo.
48. Žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Rungimosi principas civiliniame procese lemia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, žalos padarymo fakto ir jos dydžio, kaip jo teisę sukuriančių faktų, įrodinėjimo našta tenka reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškiančiam asmeniui.
49. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.249 straipsnis), ieškovas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Žalos padarymo faktas sukuria prievolę atlyginti žalą. Žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti įrodinėjamas įprastine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020). Teisėjų kolegija pažymi, kad patirta žala turi būti reali ir įrodyta.
50. Šiuo atveju, įrodinėdama patirtą žalą, atsakovė pateikia tik defektų ištaisymo sąmatą, iš kurios nėra galimybės spręsti, kad žala iš tiesų buvo patirta - kad atsakovė sumokėjo kitiems rangovams dėl šių trūkumų ištaisymo ar kad pagrindinis užsakovas šia suma sumažino atsakovei mokėtiną sumą ir pan. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šį atsakovės reikalavimą. Apeliaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas priešieškinio reikalavimas priteisti netesybas, pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisako.
51. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo jį panaikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
52. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011; kt.). Teisėjų kolegija šiuo atveju sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo, todėl detaliau šių argumentų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
53. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovės priteistinos jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurios pagal teismui pateiktus dokumentus sudaro 480 EUR (CPK 93 ir 98 straipsniai).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Eurogida“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Stukma“ 480 EUR (keturis šimtus aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.
Teisėjai Visvaldas Kazakiūnas
Dainius Rinkevičius
Alma Urbanavičienė