Civilinė byla Nr. 3K-3-155-687/2019

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-04117-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos:  3.3.1.19.2; 3.5.1; 3.5.19

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 24 d. 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo E. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. spalio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo E. J. skundą dėl antstolės Eurikos Rulienės veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolė Eurika Rulienė, R. J..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių antstolio veiksmus, vykdant teismo sprendimą dėl testamentinės išskirtinės ir išieškojimą iš skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, taikymo ir aiškinimo.

2.       Pareiškėjas prašė panaikinti patalpos (duomenys neskelbtini), areštą, pritaikytą vykdomojoje byloje Nr. 0069/18/00872.

3.       Pareiškėjas nurodė, kad antstolė Eurika Rulienė, vykdydama Šiaulių apygardos teismo išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-1064-357, pateiktą išieškotojos R. J., 2018 m. gegužės 7 d. turto arešto aktu areštavo pareiškėjui priklausančią patalpą (duomenys neskelbtini), kuri nėra paveldėta po palikėjo H. J. mirties ir į kurią antstolė neturi teisės nukreipti išieškojimo. Pareiškėjo kaip skolininko skola išieškotojai kyla iš testamentinės išskirtinės, todėl išieškojimas gali būti vykdomas tik iš pareiškėjo paveldėto turto, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.23 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

4.       Suinteresuotas asmuo antstolė E. Rulienė 2018 m. birželio 20 d. patvarkymu atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą, nurodydama, kad, vykdant priverstinį 86 886 Eur skolos išieškojimą, buvo areštuotas ne tik pareiškėjo paveldėtas turtas, bet ir jo asmeninis turtas (bendra skolos suma 145 800 Eur). 2018 m. birželio 20 d. priteistų procesinių palūkanų suma sudaro 21 715,68 Eur, ši procesinių palūkanų suma yra asmeninė pareiškėjo skola, atskirta nuo testamentinės išskirtinės skolos. Parduodant turtą varžytynėse, pradinė turto pardavimo kaina sudaro 80 proc., tad jei būtų skelbiamos varžytynės, pradinė areštuoto ir realizuojamo turto kaina būtų 116 640 Eur, o nepardavus šio turto pirmose varžytynėse, antrose varžytynėse pradinė pardavimo kaina sumažėtų iki 60 proc. ir sudarytų 87 480 Eur. Šiuo metu skolos ir palūkanų suma sudaro 110 744,87 Eur, be to, vykdymo procese susidarė vykdymo išlaidos, kurios taip pat turi būti atlygintos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5.       Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi pareiškėjo E. J. skundą dėl antstolės E. Rulienės veiksmų atmetė.

6.       Teismas nustatė, kad antstolės E. Rulienės kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. 0069/18/00872 pagal Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 24 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-1064-357/2013 dėl 86 886 Eur (300 000 Lt) skolos, atsiradusios dėl testamentinės išskirtinės nevykdymo, 24,33 Eur (84 Lt) palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą 86 910,33 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1076,23 Eur (3716 Lt) žyminio mokesčio, 1042,63 Eur (3600 Lt) teisinių paslaugų išlaidų išieškojimo iš skolininko E. J. išieškotojai R. J.. 2018 m. gegužės 25 d. antriniu vykdomuoju raštu Šiaulių apygardos teismas nustatė, kad pareiškėjas turi vykdyti testamentinę išskirtinę, neviršydamas savo paveldimo turto vertės, patenkinus palikėjo kreditorių reikalavimus. 2018 m. gegužės 7 d. antstolė priėmė patvarkymą dėl vykdomojo dokumento vykdymo, vykdymo išlaidų apskaičiavimą ir raginimą įvykdyti sprendimą, kuriame nustatė skolininkui 10 dienų terminą skolai geranoriškai sumokėti, ir informavo skolininką, kad, nustatytu terminu nesumokėjus nurodytų sumų, bus pradėtas priverstinio vykdymo (išieškojimo) procesas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 624 straipsnį. 2018 m. gegužės 7 d. turto arešto aktu antstolė areštavo skolininko turtą: 1/2 dalį žemės sklypo, gyvenamąjį namą su ūkio pastatais (duomenys neskelbtini), (105 800 Eur vertės) ir patalpą (duomenys neskelbtini), (40 000 Eur vertės), iš viso 145 800 Eur vertės turtą.

7.       2008 m. liepos 29 d. palikėjas H. J. sudarytu testamentu pareiškėjui paliko visą nekilnojamąjį turtą, paveikslus ir medžioklės trofėjus, visą kitą kilnojamąjį turtą paliko R. J.. Testamentu testatorius įpareigojo pareiškėją per vienerius metus po jo mirties išmokėti R. J. 86 886 Eur (300 000 Lt) sumą. Pareiškėjas priėmė mirusio H. J. palikimą, įskaitant nekilnojamuosius daiktus (duomenys neskelbtini), su testamentine išskirtine. Pareiškėjui geranoriškai neįvykdžius prievolės R. J. pagal testamentinę išskirtinę, Šiaulių apygardos teismas 2013 m. gruodžio 2 d. galutiniu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1064-357/2013 priteisė R. J. iš E. J. 86 886 Eur (300 000 Lt) skolą, atsiradusią dėl testamentinės išskirtinės nevykdymo, 84 Lt palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3716 Lt žyminį mokestį, 3600 Lt teisinių paslaugų išlaidų atlyginimą.

8.       Teismas nustatė, kad antstolės areštuoto turto vertė yra 145 800 Eur, tačiau antstolė 2018 m. birželio 11 d. patvarkymu paskyrė nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), vertės nustatymo ekspertizę, šią pavedė atlikti UAB „Verslavita“. Byloje nėra duomenų apie pasikeitusią turto vertę.

9.       Teismas sutiko su antstolės argumentais, kad procesinės palūkanos, kurios bus galutinai apskaičiuotos skolininkui įvykdžius pagrindinę prievolę, yra asmeninė pareiškėjo prievolė, kuri gali būti vykdoma ir iš kito pareiškėjui priklausančio turto. Procesinės palūkanos skaičiuojamos skolininkui praleidus terminą įvykdyti prievolę pagal testamentinę išskirtinę, jos atlieka kompensuojamąją funkciją, nes vengdamas įvykdyti prievolę skolininkas naudojasi kreditorei priklausančiais pinigais. Priešingu atveju, procesines palūkanas įtraukus į testamentinės išskirtinės prievolę, skolininkas būtų suinteresuotas kuo ilgesnį laiką nevykdyti prievolės pagal testamentinę išskirtinę ir taip mažinti įsipareigojimų vykdymo apimtį pagal paveldėto turto ribas. Teismas pažymėjo, kad tik testamentinės išskirtinės dėl 86 886 Eur sumos priverstinis vykdymas neturi viršyti paveldėto ir su testamentine išskirtine susieto turto vertės.

10.       Teismas rėmėsi CPK

11.       Teismas padarė išvadą, kad antstolė savo veiksmais nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių vykdymo procesą, teisėtai ir pagrįstai areštavo pareiškėjui priklausančią patalpą (duomenys neskelbtini).

12.       Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, 2018 m. spalio 23 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 3 d. nutartį paliko nepakeistą.

13.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo atstovei advokatei J. G. antstolė išsiuntė 2018 m. birželio 20 d. patvarkymą atsisakyti patenkinti skolininko skundą. Taigi pareiškėjas ir jo atstovė susipažino su patvarkymu ir jame esančiais argumentais ir galėjo teikti savo rašytinius paaiškinimus. Taip pat pirmosios instancijos teismas pareiškėjo atstovei 2018 m. liepos 2 d. išsiuntė pranešimą apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Pareiškėjas turėjo domėtis užvesta civiline byla, turėjo galimybę susipažinti su ja ir joje esančiais procesiniais dokumentais bei teikti savo procesinius dokumentus. Pareiškėjas pateikė į bylą rašytinius paaiškinimus. Todėl nėra jokio pagrindo vertinti, kad buvo padarytas CPK 42 straipsnio pažeidimas.

14.       Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog vykdomąjį raštą antstolei pateikė teisės to daryti neturintis išieškotojos atstovas advokatas A. N., nepagrįstas. R. J. civilinėje byloje dėl skolos, atsiradusios dėl testamentinės išskirtinės nevykdymo, priteisimo iš E. J. atstovavo advokatas A. N. pagal 2013 m. birželio 10 d. atstovavimo sutartį. CPK 59 straipsnyje nustatyta, kad įgaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis, nurodytas įgaliojime. Vykdomojo rašto pateikimas antstoliui yra vienas iš procesinių veiksmų. Minėtoje atstovavimo sutartyje nėra nustatyta išimtis gauti ir pateikti vykdomąjį dokumentą, todėl advokatas A. N. turėjo teisę R. J. vardu pateikti vykdomąjį raštą antstolei.

15.       Teismas pažymėjo, kad CK 5.23 straipsnio 2 dalis nenustato, jog testatoriaus įpareigotas įpėdinis turi įvykdyti testamentinę išskirtinę tik iš paveldimo turto.

16.       Teismas nurodė, kad testamentinės išskirtinės gavėjo reikalavimas gali būti tenkinamas neviršijant testamentinę išskirtinę vykdyti įpareigoto įpėdinio paveldėto turto vertės iš bet kokio pastarajam priklausančio turto, įskaitant paveldėtąjį ir kitais būdais įgytąjį, svarbiausia, kad tik nebūtų viršijama testamentinę išskirtinę vykdyti įpareigoto įpėdinio paveldėto turto vertė. Atsižvelgiant į tai, antstolė turėjo teisę areštuoti ir tą pareiškėjo turtą, kuris nėra paveldėtas.

17.       Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju turėjo taikyti CK 5.53 straipsnio nuostatas. CK 5.53 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įpėdinis, priėmęs palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą už palikėjo skolas, atsako tik paveldėtu turtu. Minėtas straipsnis apibrėžia įpėdinio, priėmusio palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, atsakomybės paveldėtu turtu ribas už palikėjo skolas prieš palikėjo kreditorius. Nagrinėjamu atveju Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 2 d. galutiniu sprendimu priteista suma R. J. yra dėl testamentinės išskirtinės nevykdymo, tačiau tai nėra palikėjo H. J. skola R. J., todėl CK 5.53 straipsnis šiuo atveju nėra taikomas.

18.       Teismas nesutiko su pareiškėju, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra be (sutrumpintų) motyvų. Pirmosios instancijos teismas nutartyje pasisakė dėl esminių bylos aplinkybių, teismo nutartį motyvavo, išvadas pagrindė faktinėmis aplinkybėmis ir teise.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

19.       Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 3 d. nutartį ir 2018 m. rugpjūčio 3 d. nutartį dėl klaidos ištaisymo, Šiaulių apygardos teismo 2018 m. spalio 23 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 7 d. papildomą nutartį bei perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1.                      Byla turi būti grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui dėl absoliutaus nutarčių negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), nes teismai nusprendė dėl į bylą neįtraukto asmens – pareiškėjo sutuoktinės D. J. materialiųjų teisių ir pareigų ir taip pažeidė CPK 47 straipsnio, 266 straipsnio, 329 straipsnio 2 dalies, 443 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kasacinis teismas išaiškino, kad ypatingosios teisenos bylose klausimas dėl asmens įtraukimo į bylos nagrinėjimą suinteresuotu asmeniu turi būti sprendžiamas pirmosios instancijos teisme iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-611/2017). D. J. tiesiogines teisines pasekmes sukelia būtent tai, kad buvo atmestas pareiškėjo skundas: tuo atveju, jeigu pareiškėjo skundas būtų patenkintas, priimto teismo procesinio sprendimo padariniai niekaip nebūtų susiję su neįtraukto suinteresuoto asmens D. J. teisėmis ir pareigomis. Pareiškėjo skundą atmetus, priimti abiejų instancijų teismų procesiniai sprendimai tiesiogiai susiję su D. J. ir sukuria jai atitinkamas pareigas, apriboja jos teises, susijusias su disponavimu nuosavybe. Byloje nėra duomenų dėl kokių nors D. J. pareigų išieškotojai. Pritaikytas turto areštas apriboja nekilnojamojo turto savininko nuosavybės teisę, laikinai panaikina jo galimybes turtu laisvai disponuoti, turtas nebegali būti naudojamas kaip prievolių užtikrinimo prievolė ir kt.6CPK 675 straipsnio 2 dalyje nustatyta antstolio teisė areštuoti tik skolininkui priklausantį turtą.

19.2.                      Teismai pažeidė pareigą motyvuoti nutartis. Pareiškėjas įrodinėjo, kad buvo areštuotas ne jam priklausantis turtas, bet bendras jo ir sutuoktinės turtas; kad jis turi asmeninės nuosavybės teise valdomo, iš testatoriaus paveldėto turto, ir prašė nukreipti išieškojimą ne į bendrą su kitais asmenimis turtą, bet į jo asmeninį turtą. Be to, pareiškėjas pateikė oficialius rašytinius įrodymus dėl turto paskirties. Teismai nepasisakė dėl šių pareiškėjo argumentų ir nevertino šiuos argumentus patvirtinančių pareiškėjo pateiktų rašytinių įrodymų. Todėl teismai pažeidė CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktą, ir tai yra absoliutus skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338-695/2018). Apeliacinės instancijos teismas, perrašydamas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus ir nepasisakydamas dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalyje nustatytą reikalavimą motyvuoti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir tai yra vienas iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas ir pareigą motyvuoti apeliacinės instancijos teismo nutartį, taip neužtikrino tinkamo teisės į apeliaciją įgyvendinimo. Teismai, nevertindami pareiškėjo pateiktų įrodymų, nukrypo nuo nuoseklios kasacinio teismo praktikos įrodymų vertinimo klausimais.

19.3.                      Teismai pažeidė CK 5.23 straipsnio 2 dalį ir 5.53 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas įrodinėjo, kad jam pagal CK 5.53 straipsnio 1 dalį taikytina ribota įpėdinio atsakomybė, t. y. kad jis privalo atsakyti tik iš paveldėto turto. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad įpėdinis, priėmęs palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu, tačiau toks atsakomybės ribojimas taikomas tik dėl palikėjo skolų prieš palikėjo kreditorius, o šiuo atveju pareiškėjui nėra taikomas. Teismas R. J. nelaikė palikėjo H. J. kreditore – teismas nustatė, kad pareiškėjas testamentinę išskirtinę turi vykdyti kaip savo asmeninę prievolę. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį į vienintelį prievolės vykdymo būdą, kurį turi teisę įgyvendinti testamentinės išskirtinės gavėjas: prievolės (testamentinės išskirtinės) įvykdymas tiesiogiai susietas ne su palikimą priėmusiu įpareigotu įpėdiniu ar jo asmeniu, bet su palikėjo turtu (ar jo verte) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje tarp šios bylos ginčo šalių Nr. 3K-3-410-219/2018; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2013). Įpareigotas įpėdinis yra netiesioginis palikėjo kreditorius, o visų tokio kreditoriaus reikalavimų patenkinimas yra tiesiogiai susijęs ne su palikimą priėmusiu asmeniu, bet su palikimu, t. y. jo turtu, verte. Prievolė, kurią prisiima testatoriaus įpareigotas įpėdinis, yra ne šiaip įpareigotojo įpėdinio asmeninė prievolė, bet testatoriaus sukurta ir iš palikimo kildinama prievolė. Įpėdinis, priėmęs palikimą pagal apyrašą, turi teisę pasirinkti, ar jis atsako už palikėjo prievoles paveldėtu turtu, ar pavedėto turto verte. Įstatymo leidėjui nenurodžius tikslesnių CK 5.23 straipsnio 2 dalyje nurodytos vertės nustatymo kriterijų nėra aišku, ar pagal šią teisės normą nustatytina „turto rinkos vertė“ ar „turto vertė“, ar „turto rinkos kaina“, ar „palikimo vertė“, ar „palikimo tikroji vertė“ (CK 5.62 straipsnio 3 dalis), todėl įpėdinio atsakomybės ribojimas paveldėtu turtu (o ne jo verte) neabejotinai atitinka teisingumo, sąžiningumo principo laikymąsi.

19.4.                      Teismai be pagrindo nustatė skirtingas pagrindinės skolos ir iš jos kildinamų kompensuojamųjų palūkanų išieškojimo galimybes. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-687/2016 suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, nes konstatavo, kad pagrindinė prievolė (skola iš testamentinės išskirtinės) gali būti išieškoma tik iš paveldėto turto (vertės), o palūkanos gali būti išieškomos ne tik iš paveldėto, bet ir iš kito skolininko asmeninio turto. Teismai šių argumentų nepagrindė teisės aktais, todėl tai yra absoliutus negaliojimo pagrindas dėl pareigos motyvuoti nevykdymo ir CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimas. Palūkanos, kildinamos iš konkrečios turtinės prievolės, yra prievolės dalis. Skirtingas aiškinimas ne tik prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, bet ir pažeistų ribotą įpėdinio atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Būtent tokio dydžio kompensuojamosios palūkanos šioje byloje susidarė ne dėl pareiškėjo kaltės: išieškotojos R. J. iškelta civilinė byla dėl skolos pagal testamentinę išskirtinę priteisimo buvo sustabdyta, kol bus išnagrinėta kita civilinė byla, kurioje buvo ginčijamas testamentas ir kurioje buvo nustatyta tikroji testatoriaus valia.

20.       Suinteresuotas asmuo R. J. atsiliepime į kasacinį skundą prašo pareiškėjo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

20.1.                      Nagrinėjamu atveju nėra nė vienos sąlygos tam, kad būtų konstatuotas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Teismai nepaneigė D. J. teisių ir nesukūrė naujų pareigų. Pareiškėjas šios civilinės bylos nagrinėjimo metu nekėlė klausimo, ar antstolis laikėsi CPK 667 straipsnyje nustatytos pareigos, – tą, beje, jis pripažįsta ir kasaciniame skunde, – todėl pareiškėjo sutuoktinė D. J., manydama, kad jos teisės yra pažeidžiamos, turi teisę pati ginčyti atitinkamus antstolio veiksmus ar neveikimą. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad negyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), arešto pasekmė yra neišvengiamas tolesnis to turto pardavimas. Antstolė turės teisę išieškoti pareiškėjo skolą tik pagal CPK 667 straipsnyje nustatytą tvarką, t. y. prieš tai nustačiusi jos areštuotos negyvenamosios patalpos dalį.

20.2.                      Skolininko turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, arešto pagal CPK 667 straipsnio 1 dalį taikymo atveju to turto bendraturčiai, išskyrus patį skolininką, a priori (iš anksto) nelaikytini teisinį suinteresuotumą turinčiais kiekviename su tokio turto arešto taikymu susijusiame procese. Tam, kad būtų konstatuotas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nepakanka vien tik nustatyti, kad į procesą nebuvo įtrauktas teisinį suinteresuotumą turintis asmuo, jei teismo sprendimu nėra tiesiogiai paveikiamos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, – absoliutų sprendimo negaliojimą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalį lemia ne pats asmens kaip trečiojo asmens neįtraukimas į procesą, o teismo nusprendimas dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių ir pareigų. Pareiškėjo skundžiamų nutarčių motyvuojamosiose dalyse yra atsakyta į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus.

20.3.                      Nagrinėjamu atveju CK 5.53 straipsnis yra netaikytinas. CK 5.53 straipsnio 1 dalis nustato palikėjo įpėdinių atsakomybės ribas už palikėjo skolas prieš palikėjo kreditorius. Tuo tarpu palikėjas H. J. niekada nebuvo savo sutuoktinės R. J. skolininkas, o R. J. niekada nebuvo palikėjo H. J. kreditorė. Pareiškėjo piniginė prievolė R. J. atsirado pareiškėjui priėmus palikimą pagal testamentą, kuriuo jis buvo įpareigotas vykdyti testamentinę išskirtinę R. J.. Testamente nurodyta testamentinė išskirtinė, kurią Šiaulių apygardos teismas 2013 m. gruodžio 2 d. galutiniu sprendimu priteisė R. J. iš pareiškėjo, nėra palikėjo skola R. J. – pastaroji, palikėjui gyvam esant, neturėjo teisės iš jo reikalauti testamente nurodytos pinigų sumos. Pareiškėjas, priėmęs palikimą, testamentinę išskirtinę turi vykdyti kaip savo, o ne kaip palikėjo prievolę R. J.. Taip pareiškėjo ir R. J. teisiniai santykiai yra kvalifikuoti ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-410-219/2018, kurioje yra nurodyta, kad, įpėdiniui priėmus palikimą, o testamentinės išskirtinės gavėjai priėmus testamentinę išskirtinę, tarp jų susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, t. y. ieškovė tapo atsakovo kreditore testamentinės išskirtinės apimtimi, o atsakovas tapo ieškovės skolininku, įpareigotu įvykdyti savo prievolę tokiu būdu, terminais ir sąlygomis, kokios nustatytos testamentinėje išskirtinėje.

20.4.                      Tokiems santykiams kaip tarp pareiškėjo ir R. J. reguliuoti yra skirtas CK 5.23 straipsnis. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas paveldėjimo teisinius santykius, vartoja abi gramatines konstrukcijas įpėdinio atsakomybės už palikėjo skolas riboms apibrėžti, t. y. įstatymas nustato įpėdinio atsakomybę už palikėjo skolas tiek paveldėto turto verte (CK 5.62 straipsnio 3 dalis), tiek pačiu paveldėtu turtu (CK 5.53 straipsnio 1 dalis). Taigi ir pats įstatymų leidėjas šioms gramatinėms konstrukcijoms suteikia skirtingas prasmes. Pareiškėjo kasaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018 pateikti išaiškinimai šiai bylai neturi precedentinės galios, kadangi nagrinėjamos bylos ir kasacinio teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. e3K-7-315-915/2018 ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) nesutampa: pastarojoje pareiškėjo kasaciniame skunde nurodytoje kasacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas pagal antstolio sudarytą turto apyrašą palikimą priėmusio įpėdinio atsakomybės už palikėjo skolas ribų klausimas, o nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas testamentinės išskirtinės vykdytojo atsakomybės už jo paties asmeninės prievolės testamentinės išskirtinės gavėjai netinkamą vykdymą ribų klausimas.

20.5.                      Šiaulių apygardos teismo išduotame vykdomajame rašte nurodytos palūkanos, įskaitant procesines, nėra testamentinės išskirtinės dalykas. Jų kilmė, priešingai nei teigiama pareiškėjo kasaciniame skunde, nėra tapati pagrindinės skolos kilmei – jų atsiradimą lėmė ne testatoriaus valia, o pareiškėjo netinkamas tos valios vykdymas ir iš to kylanti bendrųjų teisės pagrindų reguliuojama pareiškėjo atsakomybė, todėl Šiaulių apygardos teismo išduotame vykdomajame rašte nurodytų palūkanų išieškojimas nepatenka į CK 5.23 straipsnio 2 dalies reguliavimo sritį. Tai reiškia, kad toms palūkanoms išieškoti antstolė turėjo teisę areštuoti bet kokį pareiškėjui priklausantį turtą, įskaitant paveldėtąjį ir kitais būdais įgytąjį.

20.6.                      Pareiškėjo kasaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-687/2016 pateikti išaiškinimai šiai bylai neturi precedentinės galios, kadangi nagrinėjamos bylos ir kasacinio teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-446-687/2016 ratio decidendi nesutampa – pastarojoje pareiškėjo kasaciniame skunde nurodytoje kasacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas specifinio subjekto – valstybės atsakomybės už palikėjo skolas ribų klausimas.

21.       Suinteresuotas asmuo antstolė E. Rulienė atsiliepime į kasacinį skundą prašo pareiškėjo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

21.1.                      Įstatymas nedraudžia areštuoti skolininko fizinio asmens turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė (CPK 666 straipsnio 1 dalis). Antstolė įstatymo nustatyta tvarka pasiūlė skolininkui pateikti Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos sutikimą dėl turto dalies nustatymo (CPK 667 straipsnis). Be to, CPK 603 straipsnis reglamentuoja kitų asmenų teisių gynimą vykdant sprendimą, jame nustatyta, kad kiti asmenys gali pareikšti ieškinį dėl civilinės teisės, jeigu jis yra susijęs su turto, iš kurio išieškoma, priklausymu.

21.2.                      Kasacinio skundo argumentai dėl CK 5.53 straipsnio 1 dalies ir 5.23 straipsnio 2 dalies santykio yra nepagrįsti. Tai, kad pareiškėjas, priėmęs palikimą, tapo išieškotojos skolininku dėl testamentinės išskirtinės, nepadaro skolininku palikėjo, t. y. nagrinėjamu atveju CK 5.53 straipsnio sąlyga, nustatanti ribotą palikimą pagal apyrašą priėmusio įpėdinio atsakomybę už palikėjo skolas, t. y. tik paveldėtu turtu, netaikytina pareiškėjo prievolei dėl testamentinės išskirtinės. Nagrinėjamu atveju taikytina CK 5.23 straipsnio 2 dalies nuostata, t. y. pareiškėjas turi įvykdyti testamentinę išskirtinę neviršydamas savo paveldimo turto vertės, patenkinus palikėjo kreditorių reikalavimus.

21.3.                      Klausimas, ar testamentinė išskirtinė turi būti išieškota neviršijant paveldėto turto vertės ar tik iš paveldėto turto, jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuris turi res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią, todėl iš naujo nebegali būti keliamas. Vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas (CPK 586 straipsnio 1 dalis), kurį antstolė privalo vykdyti ir neturi teisės interpretuoti savaip ar spręsti vykdymo proceso šalių ginčų. Kitoje pareiškėjo inicijuotoje byloje pagal pareiškėjo ieškinį išieškotojai dėl testamento dalies pripažinimo negaliojančia, teisės paveldėti pagal įstatymą pripažinimo, paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia, apyrašo papildymo buvo konstatuota, kad testamentinė išskirtinė, kuria palikėjas įpareigojo ieškovą per 1 metus po jo mirties išmokėti atsakovei 300 000 Lt, nėra susieta su jokiu nekilnojamuoju turtu, jo apimtimi, sudėtimi ar verte, be to, testamento sudarymo metu ieškovui paliekamo nekilnojamojo turto rinkos vertė du kartus viršijo testamentinės išskirtinės sumą.

21.4.                      Tokiomis aplinkybėmis antstolė pagal jai pateiktus vykdyti vykdomuosius dokumentus turėjo teisę areštuoti ne tik skolininko paveldėtą turtą, jai negali kilti atsakomybė už tinkamą vykdomųjų dokumentų vykdymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 Dėl teisės normų, reglamentuojančių antstolio veiksmus, vykdant teismo sprendimą dėl testamentinės išskirtinės

22.       Siekiant užtikrinti antstolio atliekamų veiksmų teisėtumą, suinteresuotam asmeniui, manančiam, kad antstolio veiksmai ar atsisakymas juos atlikti pažeidžia teises ar įstatymų saugomus interesus, suteikta teisė apskųsti antstolio procesinius veiksmus arba atsisakymą atlikti procesinius veiksmus (CPK 510 straipsnis). Antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo juos atlikti apskundimas reglamentuojamas CPK V dalies „Ypatingoji teisena“ XXXI skyriaus „Bylos dėl antstolių ir notarinių veiksmų“ normų. Šiame skyriuje nustatytas vykdymo proceso dalyvių pažeistų teisių gynimo būdas, kuris įgyvendinamas suinteresuotam asmeniui paduodant skundą dėl antstolio veiksmų.

23.        Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad privalomo išankstinio skundų dėl antstolio veiksmų sprendimo ne teisme institutas grindžiamas, inter alia (be kita ko), veiksmingumo ir operatyvumo principais. Ikiteisminė ginčų dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo tvarka skirta tam, kad vykdymo procesas vyktų racionaliai ir sklandžiai; išankstinis skundo nagrinėjimas suteikia galimybę pačiam antstoliui ištaisyti vykdymo trūkumus, taip išvengiant nereikalingo bylinėjimosi teisme ir su tuo susijusio vykdymo proceso vilkinimo, be to, išankstinio skundo nagrinėjimo metu išaiškinamos reikšmingos aplinkybės, surenkami aktualūs bylai duomenys, tai palengvina ir pagreitina ginčo nagrinėjimą teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2013; 2017 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017, 21 punktas).

24.       CPK 634 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta antstolio pareiga savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymėta, kad teismų sprendimų vykdymo taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (lot. intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). 

25.       Nurodytos nuostatos ir jų išaiškinimai kasacinio teismo praktikoje suponuoja išvadą, kad antstolio pareiga siekti kuo greitesnio ir realaus sprendimo įvykdymo turi būti atliekama atsižvelgiant į tai, jog nebūtų pažeidžiami įstatymo reikalavimai ir vykdymo proceso dalyvių teisės ir teisėti interesai.

26.       Vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Atlikti vykdymo veiksmus be vykdomojo dokumento draudžiama (CPK 586 straipsnis). Vykdomajam dokumentui keliami reikalavimai nustatyti CPK 648 straipsnyje, kurio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad vykdomajame rašte, be kita ko, turi būti nurodoma su išieškojimu susijusi rezoliucinė sprendimo dalis pažodžiui. CPK 646 straipsnyje nustatyta, kad, vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, išieškotojui pagal rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismas išduoda vykdomąjį raštą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal CPK 646 straipsnio prasmę teismas, išduodamas vykdomąjį raštą, nesprendžia tarp šalių kilusių ginčų ir išduoda vykdomuosius raštus pagal vykdytinus teismo sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587-687/2015).

27.       Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu išieškotojai R. J. iš pareiškėjo priteista 86 886 Eur (300 000 Lt) skolos, atsiradusios dėl testamentinės išskirtinės nevykdymo, 24,33 Eur (84 Lt) palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą 86 910,33 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. birželio 21d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1076,23 Eur (3716 Lt) žyminio mokesčio, 1042,63 Eur (3600 Lt) teisinių paslaugų išlaidų atlyginimo. 2018 m. birželio 20 d. antstolės apskaičiuotos palūkanos sudaro 21 715,68 Eur. Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas yra įsiteisėjęs ir vykdytinas. Antriniame vykdomajame rašte nurodyta, kad pareiškėjas turi įvykdyti testamentinę išskirtinę neviršydamas savo paveldimo turto vertės, patenkinus palikėjo kreditorių reikalavimus. Vykdomasis dokumentas teismo išduotas ir vykdomas išieškotojos įgalioto asmens prašymu (CPK 650 straipsnio 1 dalis).

28.       CPK 675 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis negali areštuoti skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškomai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Turto arešto aktu antstolė areštavo skolininko turtą: 1/2 dalį žemės sklypo, gyvenamąjį namą su ūkio pastatais (duomenys neskelbtini), kurių vertė 105 800 Eur (šis turtas yra paveldėtas), bei butą (duomenys neskelbtini), kurio vertė 40 000 Eur, iš viso 145 800 Eur vertės turto.

29.       Pareiškėjas skundžia antstolės veiksmus teigdamas, kad jis turi įvykdyti testamentinę išskirtinę tik iš paveldėto turto. Pareiškėjo teigimu, antstolė neturėjo teisės areštuoti turto, kuris nesudaro paveldimo turto, t. y. buto (duomenys neskelbtini) (40 000 Eur vertės).

30.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad procesinės palūkanos, kurios bus galutinai apskaičiuotos įvykdžius skolininkui pagrindinę prievolę, yra asmeninė pareiškėjo prievolė, kuri gali būti vykdoma ir iš kito pareiškėjui priklausančio turto. Teismas laikė, kad tik testamentinės išskirtinės dėl 86 886 Eur sumos priverstinis vykdymas neturi viršyti paveldėto ir su testamentine išskirtine susieto turto vertės. Teismas, vadovaudamasisis CPK 675, 677 straipsniais, nurodė, kad areštuojamo turto apimčiai teisinės reikšmės turi ne tik išieškotina suma, bet ir vykdymo išlaidos, kurios yra asmeninė pareiškėjo prievolė. Teismas sprendė, kad antstolė savo veiksmais nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių vykdymo procesą, teisėtai ir pagrįstai areštavo pareiškėjo butą (duomenys neskelbtini), o pareiškėjo skundą atmetė (CPK 513 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

31.       Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl CK 5.53 straipsnio taikymo, nurodė, kad CK 5.53 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įpėdinis, priėmęs palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą už palikėjo skolas, atsako tik paveldėtu turtu, kad minėtas straipsnis apibrėžia įpėdinio, priėmusio palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, atsakomybės palikėjo kreditoriams paveldėtu turtu ribas už palikėjo skolas. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimu priteista suma R. J. yra dėl testamentinės išskirtinės nevykdymo, tačiau tai nėra palikėjo H. J. skola R. J., todėl CK 5.53 straipsnis šiuo atveju nėra taikomas. Testamentinę išskirtinę pareiškėjas, priėmęs palikimą, turi vykdyti kaip savo asmeninę prievolę. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad CK 5.23 straipsnio 2 dalis neįtvirtina, jog testatoriaus įpareigotas įpėdinis turi įvykdyti testamentinę išskirtinę tik iš paveldimo turto.

32.       Kasaciniame skunde pareiškėjas, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo argumentais, nurodo, kad teismai pažeidė CK 5.23 straipsnio 2 dalį ir 5.53 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas nurodo, kad jam pagal CK 5.53 straipsnio 1 dalį taikytina ribota įpėdinio atsakomybė, t. y. kad jis privalo atsakyti tik paveldėtu turtu.

33.       Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju yra skundžiami antstolio veiksmai vykdymo procese CPK 510 straipsnio nustatyta tvarka ir į teismą nėra kreiptasi dėl vykdymo procese taikytinos teisės išaiškinimo CPK 589 straipsnio nustatyta tvarka. Antstolė 2018 m. birželio 20 d. patvarkymu Nr. A013148 atsisakė patenkinti skolininko skundą vykdomojoje byloje Nr. 0069/1800872 dėl dalies turto arešto panaikinimo, pareiškėjas šį patvarkymą ir antstolės veiksmus skundžia teismui CPK 510 straipsnio tvarka.

34.       Antstolė 2018 m. birželio 20 d. patvarkymu Nr. A013148, atsisakydama patenkinti skolininko skundą vykdomojoje byloje Nr. 0069/1800872, nurodė, kad testamentinė išskirtinė sumokėti atitinkamą pinigų sumą nesusieta su jokiu konkrečiu nekilnojamuoju turtu, jo apimtimi, sudėtimi ar verte ir tai nustatyta išnagrinėtoje byloje tarp tų pačių šalių pagal E. J. ieškinį atsakovei R. J. ir tretiesiems asmenims dėl testamento dalies pripažinimo negaliojančiu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-39-916//2018, 34 punktas), kad priskaičiuotos palūkanos yra asmeninė E. J. prievolė ir atskira skola (išskiriant iš testamentinės išskirtinės skolos), kuri  gali būti vykdoma iš asmeninio E. J. turto (patvarkymo 2, 4 ir kt. punktai).

35.       Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai be pagrindo nustatė skirtingas pagrindinės skolos ir iš jos kildinamų palūkanų išieškojimo galimybes. Palūkanos, kildinamos iš konkrečios turtinės prievolės, yra prievolės dalis. Skirtingas aiškinimas ne tik prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, bet ir pažeistų ribotą įpėdinio atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Teismai šių argumentų nepagrindė teisės aktais, todėl tai yra absoliutus negaliojimo pagrindas dėl pareigos motyvuoti nevykdymo ir CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimas.

36.       Kasacinis teismas, aiškindamas teisę dėl palūkanų, yra nurodęs, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Šios vadinamosios procesinės palūkanos skirtos būsimiems, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusiems kreditoriaus nuostoliams kompensuoti, kartu – operatyviam teismo sprendimo įvykdymui skatinti. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir dėl to privalo mokėti įstatymo nustatytas palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-1075/2018, 41 punktas).

37.       Kasacinis teismas, 2018 m. lapkričio 7 d. nutartimi išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 3K-3-410-219/2018 pagal ieškovės R. J. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovui E. J. dėl skolos, atsiradusios dėl testamentinės išskirtinės nevykdymo, priteisimo, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju tarp įpareigoto įpėdinio, priėmusio palikimą (pareiškėjo), ir testamentinės išskirtinės gavėjos (suinteresuoto asmens R. J.) atsirado prievoliniai teisiniai santykiai. Pareiškėjas testamentinės prievolės laisva valia nevykdė, todėl už uždelstą laiką skaičiuotinos palūkanos.

38.       Bylą nagrinėję teismai laikė, kad procesinių palūkanų mokėjimo prievolė kyla ne iš prievolės dėl testamentinės išskirtinės vykdymo, t. y. testamento, o iš įstatymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo išduotame vykdomajame rašte nurodytos procesinės palūkanos nėra testamentinės išskirtinės dalykas. Jų kilmė, priešingai nei teigiama pareiškėjo kasaciniame skunde, nėra tapati pagrindinės skolos kilmei, jų atsiradimą lėmė ne testatoriaus valia, o pareiškėjo netinkamas testatoriaus valios vykdymas ir iš to kylanti bendrųjų teisės pagrindų reguliuojama pareiškėjo atsakomybė, todėl Šiaulių apygardos teismo išduotame vykdomajame rašte nurodytų palūkanų išieškojimas nepatenka į CK 5.23 straipsnio 2 dalies reguliavimo sritį, todėl šių palūkanų išieškojimas nėra ribojamas paveldėto turto verte.

39.       Pareiškėjas, inter alia, nurodė, kad nagrinėjamu atveju teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-687/2016 suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Pažymėtina, kad minėtoje kasacinio teismo nutartyje buvo sprendžiamas klausimas dėl valstybės, kaip palikėjo įpėdinio, atsakomybės už palikėjo skolas ribų, t. y. dėl CK 5.62 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl testamentinės išskirtinės įvykdymo ribų, taigi pareiškėjo nurodytos kasacinio teismo nutarties ir šios civilinės bylos ratio decidendi nesutampa, todėl šioje nutartyje nurodyti teisės išaiškinimai netaikytini nagrinėjamoje byloje.

40.       Pirminė sąlyga prievoliniams teisiniams santykiams pagal testamentinę išskirtinę kilti yra galiojantis testamentas. CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad testamentas, kurio turinys neteisėtas ar nesuprantamas, negalioja. Tai reiškia, kad testamentui ir (ar) įpėdinio valia jame esančiai testamentinei išskirtinei, kaip ir prievolės dalykui, keliami apibrėžtumo, teisėtumo, kreditoriaus intereso ir įmanomumo reikalavimai (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009).

41.       Minėta, kad testamentinės išskirtinės dalyko nustatymas yra testatoriaus valios išraiška. CK 5.25 straipsnyje nurodytas testamentinės išskirtinės dalykų sąrašas nėra baigtinis, nes tikrasis prievolės dalykas yra ne tiek konkretus turtas, kiek skolininko, t. y. įpėdinio, veiksmai, kuriuos jis privalo atlikti. Testamentinė išskirtinė vykdoma neviršijant paveldimo turto vertės, patenkinus palikėjo kreditorių reikalavimus (CK 5.23 straipsnio 2 dalis). Testamentinės išskirtinės gavėjas, būdamas įpėdinio kreditorius, reikalavimo teisę gali įgyvendinti tik po to, kai bus patenkinti palikėjo kreditorių reikalavimai, neviršijant likusio paveldėto turto vertės. Be to, turi būti įvykdyti įstatyme nustatyti reikalavimai dėl palikimo dalies, kuri priklauso įpėdiniui kaip privalomoji palikimo dalis (CK 5.23 straipsnio 3 dalis). Byloje nėra konstatuota, kad palikėjas būtų turėjęs kreditorių ar jam būtų privaloma vykdyti CK 5.25 straipsnio 3 dalyje nustatytus įpareigojimus.

42.       Nagrinėjamu atveju testamentinės išskirtinės dalykas testatoriaus valia testamente yra aiškiai apibrėžtas (žr. nutarties 41 punktą) – įvykdyti konkretaus dydžio piniginę prievolę. Piniginės prievolės įvykdymas testamente nėra siejamas su jokiu turtu, tai tokiu atveju priverstinai vykdant šią prievolę antstolis gali areštuoti bet kurį skolininkui priklausantį turtą vadovaudamasis CPK normomis, reglamentuojančiomis skolininko ir išieškotojo teises ir pareigas vykdant turto areštą, o įstatyme įtvirtinta nuostata, kad testamentinė išskirtinė vykdoma neviršijant paveldimo turto vertės (CK 5.23 straipsnio 2 dalis), reiškia, kad testamentinės išskirtinės piniginės prievolės apimtis negali viršyti paveldimo turto vertės.

43.       Kasacinio skundo argumentai dėl to, kad teismai netinkamai taikė CK 5.23 straipsnio 2 dalį, laikytini nepagrįstais. Atsižvelgdama į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai pagrįstai pareiškėjo skundo dėl antstolės veiksmų netenkino.

Dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą

44.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015). Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018, 39 punktas).

45.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018, 40 punktas).

46.       Pareiškėjas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, perrašydamas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus ir nepasisakydamas dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalyje nustatytą reikalavimą motyvuoti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir tai yra vienas iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

47.       Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinį, sprendžia, kad teismas, remdamasis byloje esančiais ištirtais ir įvertintais įrodymais, nustatė faktines bylos aplinkybes, argumentavo savo išvadas, todėl pareiškėjo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą, yra teisiškai nepagrįsti.

Dėl išieškojimo iš skolininko turto dalies, esančios bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe

48.       Pagal CPK 666 straipsnio 1 dalį išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Antstolis, užtikrindamas teisėtą išieškotojo interesą, privalo areštuoti surastą skolininko turtą (CPK 675 straipsnis). Išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje nuosavybėje, taip pat jam priklausančią bendrosios jungtinės nuosavybės dalį (CPK 666 straipsnio 1 dalis).

49.       Pareiškėjas kasaciniame skunde nurodė, kad teismai nusprendė dėl į bylą neįtraukto asmens – pareiškėjo sutuoktinės D. J. – teisių ir pareigų, todėl pažeidė proceso teisės normas ir tai yra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl to, kam nuosavybės teise priklauso areštuotas turtas, t. y. kad šis turtas yra ne pareiškėjo asmeninė nuosavybė, o pareiškėjo ir jo sutuoktinės D. J., kuri nėra įtraukta į bylos nagrinėjimą, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

50.       Pagal Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenis, patalpa (duomenys neskelbtini), kurios areštą ir ginčija pareiškėjas, yra bendroji jungtinė sutuoktinių (pareiškėjo ir D. J.) nuosavybė. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl to, kam nuosavybės teise priklauso areštuotas turtas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas šio fakto nenustatė, tai nustatė apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad aplinkybė, jog turto arešto akto penktoje eilutėje nurodytas nekilnojamasis daiktas pareiškėjui priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nėra pagrindas netaikyti šiam daiktui arešto. Sutiktina su R. J. atsiliepimo į kasacinį skundą argumentu, kad šioje byloje pareiškėjas nekėlė klausimo, ar antstolis laikėsi CPK 667 straipsnyje nurodytos pareigos, – tą, beje, pareiškėjas ir pats pripažįsta savo kasaciniame skunde.

51.       Pagal CPK 667 straipsnio 1 dalį, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo skolininkui per dvidešimt dienų nuo turto arešto akto surašymo dienos pateikti antstoliui Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos sutikimą dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo bendru skolininko ir kitų bendraturčių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju teismai savo procesiniuose sprendimuose nenustatė, jog antstolė būtų įvykdžiusi minėtoje CPK normoje įtvirtintą pareigą, tačiau kartu pabrėžtina, kad antstolė nėra pradėjusi aktyvių išieškojimo veiksmų iš pareiškėjo turto. Antstolė turės pareigą išieškoti pareiškėjo skolą tik pagal CPK 667 straipsnyje nustatytą tvarką, t. y. prieš tai nustačiusi dalį jos areštuotoje patalpoje (duomenys neskelbtini). Taigi nagrinėjamu atveju išieškojimas iš minėto nekilnojamojo turto bus galimas tik prieš tai nustačius pareiškėjo sutuoktinės D. J. šio turto dalį. Todėl pareiškėjo kasaciniame skunde nurodyti argumentai nagrinėjamu atveju neteikia pagrindo tvirtinti, kad teismai nusprendė dėl į bylą neįtraukto asmens.

Dėl bylos procesinės baigties

52.       Kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo kasacinį skundą, konstatuoja, kad kiti šiuose skunduose išdėstyti ir atskirai šioje nutartyje neaptarti argumentai nesudaro kasacijos pagrindo ir nepagrindžia skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties neteisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo dėl nagrinėjamos bylos dalies, tinkamai taikė ir aiškino materialiosios ir proceso teisės normas ir nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos. CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų pripažinti skundžiamas nutartis neteisėtomis pagal kasaciniuose skunduose išdėstytus argumentus kasacinis teismas nenustatė. Todėl skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutartys paliekamos nepakeistos.

53.       Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip nereikšmingi vienodos teismų praktikos formavimui ir neturintys įtakos apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir bylinėjimosi išlaidų 

54.       CPK 340 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu CPK XVII skyriuje tam tikrų procesinių veiksmų atlikimas nereglamentuojamas, taikomi šio kodekso 1–300 straipsniai, kiek jie neprieštarauja šio skyriaus nuostatoms. Teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

55.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. vasario 20 d. nutartimi tenkino pareiškėjo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones: civilinėje byloje Nr. 3K-3-155-687/2019 iki galutinio teismo sprendimo dėl skundo dėl antstolio veiksmų įsiteisėjimo dienos sustabdyti E. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) vardu teisiškai registruoto ir 2018 m. gegužės 7 d. antstolės E. Rulienės turto arešto aktu Nr. A010563 areštuoto turto – 71,58 kv. m ploto buto (patalpos, kurios paskirtis – gydymo) (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), realizavimo veiksmus, atliekamus vykdomojoje byloje Nr. 0069/18/00872.

56.       Vadovaudamasi šios nutarties 54 punkte nurodytomis teisės normomis ir atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo kasacinis skundas atmestinas, teisėjų kolegija sprendžia, kad naikintinos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 20 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

57.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

58.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjo kasacinis skundas atmestas, todėl atmestinas ir jo prašymas atlyginti 1754 Eur bylinėjimo išlaidas už kasacinio skundo parengimą.  

59.       Kadangi pareiškėjo kasacinis skundas atmestas, o pareiškėjo ir suinteresuoto asmens R. J. suinteresuotumas bylos baigtimi skirtingas, ji turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą (CPK 443 straipsnio 6 dalis). R. J. prašo priteisti 1000 Eur išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintose Rekomendacijose (toliau – Rekomendacijos) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Nagrinėjamu atveju R. J. kasaciniame procese turėtos bylinėjimosi išlaidos neviršija maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio, todėl R. J. iš pareiškėjo priteistinas 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

60.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinio teismo patirtų pašto išlaidų suma sudaro 22,66  Eur, todėl ši suma priteistina valstybei iš pareiškėjo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. spalio 23 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 7 d. papildomą nutartį palikti nepakeistas.

Priteisti suinteresuotam asmeniui R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjo  E. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1000 (vieno tūkstančio) Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą.

Priteisti valstybės naudai iš pareiškėjo E. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 22,66 Eur (dvidešimt du Eur 66 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Šios valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 20 d. nutartimi, kuria civilinėje byloje Nr. 3K-3-155-687/2019 iki galutinio teismo sprendimo dėl skundo dėl antstolio veiksmų įsiteisėjimo dienos sustabdyti E. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) vardu teisiškai registruoto ir 2018 m. gegužės 7 d. antstolės Eurikos Rulienės turto arešto aktu Nr. A010563 areštuoto turto – 71,58 kv. m ploto buto (patalpos, kurios paskirtis – gydymo) (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), realizavimo veiksmai, atliekami vykdomojoje byloje Nr. 0069/18/00872.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                         Gražina Davidonienė                                                                                                                                                        

Janina Januškienė

Dalia Vasarienė