Civilinė byla Nr. 2A-329/2006

                                                                             Procesinio sprendimo kategorijos: 35.6.2, 93.2.4,                                                                               

                                                                                                                                21.4.1.1, 21.4.1.3

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio,

sekretoriaujant Violetai Drėmienei,

dalyvaujant ieškinį pareiškusio kreditoriaus atstovui D. B.,

ieškovo atstovui advokatui Tadui Kelpšui,

atsakovo atstovei R. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės ,,Armila“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. balandžio 6 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-106-368/2006 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Nordfarma“ kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės ,,Armila“ netiesioginį ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Limedika“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė:

                Šiaulių apygardos teismas 2004 m. spalio 29 d. nutartimi iškėlė UAB ,,Nordfarma“ bankroto bylą, o 2005 m. kovo 14 d. nutartimi patvirtino minėtos bendrovės kreditorių reikalavimų sąrašą 3 034 031, 68 Lt sumai, tarp kurių patvirtino UAB ,,Armila“ kreditorinį reikalavimą 268 431, 3 Lt sumai.

Kreditorius UAB ,,Armila“ BUAB ,,Nordfarma“ vardu kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB ,,Limedika“ bei prašė pripažinti niekiniais ir negaliojančiais tarp UAB ,,Nordfarma“ ir UAB ,,Limedika“ 2004 m. spalio 5 d. bei 2004 m. spalio 29 d. sudarytus sandorius bei taikyti restituciją ir priteisti iš UAB ,,Limedika“ BUAB ,,Nordfarma“ naudai 978 331, 48 Lt. Kreditorius laikė, jog remiantis CK 6.68 straipsniu turi teisę pareikšti ieškinį minėtos bankrutuojančios bendrovės vardu, nes kreditorių susirinkimas 2005 m. balandžio 8 d. protokoliniu sprendimu buvo įpareigojęs administratorių kreiptis į teismą dėl sandorių tarp UAB ,,Limedika“ bei UAB ,,Nordfarma“ pripažinimo negaliojančiais, tačiau bankroto administratorius šio sprendimo neįvykdė.

Kreditorius UAB ,,Armila“ nurodė, jog tarp bankrutuojančios bendrovės bei atsakovo UAB ,,Limedika“ 2004 m. spalio 29 d. buvo sudaryta medikamentų pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią UAB ,,Nordfarma“ pardavė atsakovui prekių už 673 291, 15 Lt, kuri prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nes tuo metu BUAB ,,Nordfarma“ turima licencija suteikė jai teisę parduoti vaistus ir vaistines medžiagas tik galutiniams jų vartotojams, tačiau nesuteikė teisės parduoti vaistus juridiniams asmenims, turintiems teisę verstis farmacine veikla (CK 2.77 str.). Pagal Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymo 18 straipsnį, farmacinė veikla, kuria pažeidžiami šio įstatymo bei su juo susijusių poįstatyminių aktų reikalavimai, laikoma neteisėta.

Kreditorius UAB ,,Armila“ taip pat teigė, kad tarp UAB ,,Nordfarma“ ir atsakovo 2004 m. spalio 5 d. sudaryta UAB ,,Nordfarma“ 305 040, 33 Lt vertės turto pirkimo – pardavimo sutartis yra tariamas (fiktyvus) sandoris, nes buvo sudarytas atgaline data. Šiuos teiginius kreditorius grindė nurodydamas aplinkybę, jog po šio sandorio sudarymo turtas nebuvo perduotas atsakovui, o liko UAB ,,Nordfarma“ nuosavybėje – 2004 m. spalio 20 d. antstolis šį turtą rado ir areštavo šios bendrovės patalpose. Be to, turto aprašymo metu antstoliui nebuvo pateikta jokia informacija apie minėtą turto pirkimo – pardavimo sutartį, šios sutarties sudarymą liudijanti sąskaita – faktūra nebuvo registruota registre, joje nurodyta, kad parduodami ir aštuoniolika kasos aparatų, nors kasos aparatai turi būti parduodami specialia tvarka ir perregistruojami naudotojo vardu, o 2004 m. spalio 20 d. jie dar buvo užregistruoti UAB ,,Nordfarma“ vardu ir įtraukti į antstolio sudarytą šios bendrovės ilgalaikio turto sąrašą. UAB ,,Nordfarma“ nuosavybėje 2004 m. spalio 20 d. taip pat buvo automobilis, kuriam taikoma speciali pirkimo – pardavimo tvarka. Dėl šio, ieškovo nuomone, ginčo sandoris buvo fiktyvus, sudarytas atgaline data, pagal jį neketinta sukurti teisinių pasekmių, o siekiama atsiskaityti tik su vienu kreditoriumi bei apsunkinti skolos išieškojimą kitų kreditorių naudai.   

Šiaulių apygardos teismas 2006 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad kreditorius UAB ,,Armila“ neturėjo teisės CK 6.68 straipsnio pagrindu pareikšti netiesioginio ieškinio atsakovui UAB ,,Limedika“, nes netiesioginis ieškinys gali būti reiškiamas, kai skolininkas, nagrinėjamu atveju - BUAB ,,Nordfarma“, turi teisę pareikšti reikalavimą kitiems asmenims, tačiau jos neįgyvendina, siekdamas išvengti prievolės įvykdymo kreditoriui UAB ,,Armila“. Teismas nurodė, kad BUAB ,,Nordfarma“, norėdama pareikšti netiesioginį ieškinį, turėtų turėti tam tikrą turtinę teisę į atsakovą UAB ,,Limedika“, tačiau tokios teisės neturi, nėra šios bendrovės kreditorius, o atsakovas nėra BUAB ,,Nordfarma“ skolininkas ir neturi jokių pareigų jos atžvilgiu. Dėl šio teismas sprendė, kad kreditorius UAB ,,Armila“ negali įgyvendinti BUAB ,,Nordfarma“ turtinės teisės.

Be to, teismas nurodė, kad įmonei iškėlus bankroto bylą, jos kreditoriai neturi teisės ginčyti teisme bankrutuojančios įmonės sudarytų sandorių, nes Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnis tokią teisę suteikia tik įmonės administratoriui. Teismas nurodė, kad 2005 m. balandžio 8 d. vykusiame kreditorių susirinkime buvo svarstomas klausimas dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais, kreditorius UAB ,,Armila“ siūlė kreiptis dėl šių sandorių į teismą, tačiau už šį pasiūlymą balsavo tik 14, 98 procentai visų teismo patvirtintų kreditorių, todėl šis nutarimas nebuvo priimtas (t. 1, b. l. 11-15). Teismas konstatavo, kad kreditorius UAB ,,Armila“ šio kreditorių susirinkimo nutarimo teismui neskundė, tai yra pats nepasinaudojo jam, kaip kreditoriui, suteikta teise įstatymo nustatyta tvarka ginti savo reikalavimus.

Teismas atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti 2004 m. spalio 5 d. sutartį negaliojančia kaip tariamą sandorį. Nurodė, kad reikalavimas yra nepagrįstas, nes UAB ,,Nordfarma“ yra atsakovo skolininkas, todėl tikėtina, kad ginčo sandoris buvo sudarytas ir įvykdytas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, ką patvirtina atsakovo 2004 m. spalio 8 d. pranešimas apie įskaitymą. Teismo nuomone, įskaitymas buvo atliktas nepažeidžiant CK 6.134 straipsnio, o tai, kad antstolis UAB ,,Nordfarma“ patalpose rado minėtą turtą, nepaneigia fakto, jog turtas nuosavybės teise priklausė atsakovui, nes šis 2004 m. spalio 29 d. kreipėsi į teismą dėl turto arešto vykdomojoje byloje panaikinimo ir vykstant ginčui paaiškėjo, kad areštas turtui yra panaikintas (t. 1, b. l. 25 -26). Teismas atmetė ieškovo teiginius dėl sąskaitos – faktūros neįregistravimo. Teismo nuomone, tai, jog UAB ,,Nordfarma“ nevykdė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nurodytos prievolės ir išrašytos PVM sąskaitos – faktūros neįtraukė į PVM sąskaitų – faktūrų registrą, nepaneigia aplinkybės, kad minėta sąskaita – faktūra buvo išrašyta 2004 m. spalio 5 d. Teismas taip pat atmetė ieškovo teiginius dėl kasos aparatų perregistravimo, nes Kasos aparatų naudojimo taisyklių 9 punktas nustato, kad VMI įregistruotą kasos aparatą ūkio subjektas gali įsigyti iš tų asmenų, kurių vardu jis įregistruotas teritorinėje VMI. Dėl šio teismas sprendė, kad atsakovas, nepažeisdamas šio reikalavimo, įsigijo jau registruotus kasos aparatus: aparatai dar buvo užregistruoti pardavėjo vardu, jų savo veikloje savo vardu nenaudojo, o išnuomojo UAB ,,Gintarinė grupė“. Teismas sprendė, kad aparatai ir neturėjo būti perregistruoti, nes nors tuo metu buvo pasikeitęs kasos aparatų savininkas, tačiau juos naudojo, kaip nurodė ieškovas, UAB ,,Nordfarma“ - kadangi naudotojas liko tas pats, jokių perregistravimų teritorinėje VMI atlikti nereikėjo.

Dėl ginčijamos 2004 m. spalio 29 d. sutarties teisėtumo teismas nurodė, kad UAB ,,Nordfarma“ buvo skolinga atsakovui, todėl siekiant išvengti didelių nuostolių ir buvo sudaryta ši sutartis, kuria, teismo nuomone, atsakovas ne pirko, bet susigrąžino prekes iš nemokaus pirkėjo. Dėl šio teismas atmetė ieškovo teiginius, kad UAB ,,Nordfarma“ turėjo įsigyti licenciją verstis didmeninių vaistų platinimu, o sandorio sudarymas neturint tokios licencijos prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms.

Teismas sprendė, kad ieškovas neturėjo teisės pareikšti netiesioginio ieškinio, todėl negali būti laikomas atleistu nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, ir priteisė valstybei 13 783, 31 Lt žyminio mokesčio bei 52, 01 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Apeliaciniu skundu UAB ,,Armila“ prašo minėtą teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantas neturi teisės pareikšti netiesioginį ieškinį. Reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo, o niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (CK 1.78 str. 5 d.). Nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės aplinkybė turėjo ar neturėjo UAB ,,Nordfarma“ turtinę teisę į atsakovą. Svarbus pats faktas, ar buvo sudaryti ginčijami sandoriai, ar jie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Bankroto bylos iškėlimas skolininkui, pats savaime nereiškia, kad tokio skolininko kreditorius praranda teisę į teisminę gynybą. Be to, BUAB ,,Nordfarma“ administratorius buvo paskirtas inicijavus atsakovui UAB ,,Limedika“, kuris yra didžiausias minėtos bendrovės kreditorius, turintis 52 procentus balsų, todėl tikėtina, kad dėl šių aplinkybių administratorius ir neginčija minėtų sandorių. Tuo atveju, kai bankroto administratorius yra šališkas ir neginčija šių sandorių, o kreditoriui nepripažįstama teisė pareikšti netiesioginį ieškinį, neliktų šalies, turinčios teisę ginčyti neteisėtus bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius, jie liktų galioti ir taip būtų pažeidžiamos ne tik bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės, viešasis interesas, bet ir asmens konstitucinė teisė į teisminę gynybą. Be to, kreditoriai savo teises gali ginti ne tik ĮBĮ, bet ir CK nurodytais pagrindais, nes pasirinkimo teisė, kokiu teisiniu būdu ir kaip ginti savo teises ir interesus, priklauso būtent asmeniui, ginančiam savo teises ir teisėtus interesus.
2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad neįrodyta aplinkybė, jog 2004 m. spalio 5 d. sandoris sudarytas atgaline data. Sandorio sudarymą atgaline data patvirtina tokios aplinkybės: pagal ginčo sutartį turtas nebuvo perduotas pirkėjui; antstoliui aprašant turtą, UAB ,,Nordfarma“ nepateikė jokių turto pardavimo dokumentų, jokių nuomos sutarčių, net žodžiu nenurodė, kad jos yra; antstolis sudarė turto aprašą remdamasis bendrovės ilgalaikio turto apskaitos sąrašu, o jei pardavimas būtų įvykęs 2004 m. spalio 5 d., tai ilgalaikio materialaus turto apskaitos sąrašas būtų buvęs sudarytas ne UAB ,,Nordfarma“, o atsakovo vardu.
3. Teismas nepagrįstai teigė, jog nereikėjo perregistruoti kasos aparatų, nes nepasikeitė jų naudotojas. Kasos aparatų pardavimo ar perdavimo tvarka nustatyta 2003 m. rugsėjo 18 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko įsakymu Nr.V-255, pagal kurio 9 punktą, visais atvejais kasos aparatus aptarnaujanti įmonė privalo kasos aparato pardavimą ar perdavimą įforminti techniniame pase ir tokį aparatą užregistruoti ar perregistruoti teritorinėje VMI. Dėl šio, kasos aparatų pardavimas turėjo būti užregistruotas atsakovo vardu ir tik po to atsakovas, kaip turto savininkas, turėjo teisę išnuomoti juos UAB ,,Gintarinė grupė“. Minėti kasos aparatai iš bendrovės nuosavybės buvo išregistruoti tik 2004 m. lapkričio 15-17 d., po bankroto bylos iškėlimo.  
4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčijama 2004 m. spalio 29 d. sutartimi atsakovas ne pirko, o susigrąžino prekes, nes Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnis nustato prekių grąžinimo įforminimo tvarką, tai yra prekių grąžinimas turi būti įforminamas prekių tiekėjo išrašomu kreditiniu dokumentu arba pirkėjo išrašomu debetiniu dokumentu, tuo tarpu šiuo atveju sandoris įformintas PVM sąskaita – faktūra. Be to, pagal CPK 178 straipsnio nuostatas, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi, tačiau atsakovas neįrodė, kad atsiėmė atgal būtent savo prekes, o teismas to ir netyrė. Pažymėtina, kad 2004 m. spalio 29 d. bendrovė pardavė atsakovui visas savo turimas prekes, nors turėjo ne tik atsakovo, bet ir kitų tiekėjų, taip pat ir apelianto prekių. Apeliantui prekės ne tik negrąžintos, bet net nepasiūlyta jų atsiimti. 
5. Teismas nepagrįstai priteisė iš apelianto valstybei 13 783, 31 Lt žyminio mokesčio, nes CPK 96 straipsnio antroji dalis taikoma išmintinai ieškovui, o UAB ,,Armila“ nėra ir negali būti ieškovas – ši bendrovė yra kreditorius, kuris, pareikšdamas netiesioginį ieškinį, veikia ne savo, o skolininko BUAB ,,Nordfarma“ vardu. Pagal CPK 83 straipsnio pirmosios dalies 8 punktą, įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, yra atleidžiama nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Be to, teismas, nuspręsdamas, kad kreditorius neturėjo teisės pareikšti netiesioginio ieškinio ir priteisdamas žyminį mokestį, prieštarauja pats sau: jei teismas laikė, kad apeliantas neturėjo teisės pareikšti ieškinio, tai privalėjo atsisakyti jį priimti arba palikti nenagrinėtu. Teismas, laikydamas apeliantą ieškovu ir nustatęs, jog šis nesumokėjo žyminio mokesčio, privalėjo nustatyti terminą žyminiam mokesčiui sumokėti.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BUAB ,,Nordfarma“ prašo minėtą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

1. Teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas neturėjo teisės paduoti netiesioginį ieškinį, nes šiuo atveju nėra netiesioginiam ieškiniui pareikšti būtinų sąlygų.
2. Teismas pagrįstai nurodė, kad iškėlus bankroto bylą bendrovės kreditoriai neturi teisės ginčyti teisme bankrutuojančios įmonės sudarytų sandorių, nes tokią teisę ĮBĮ suteikia tik administratoriui.
3. Apeliantas klaidingai nurodė, kad kreditorių susirinkimas priėmė sprendimą kreiptis dėl minėtų sandorių į teismą, nes minėtame susirinkime administratoriaus atstovas pateikė išvadą, jog ginčyti minėtus sandorius yra netikslinga, apeliantas šiai išvadai pritarė. Dėl šio teiginys, kad administratorius nevykdo kreditorių įpareigojimų, yra nepagrįstas.
4. Apelianto ginčijamas 2004 m. spalio 29 d. sandoris buvo atsakovo pateiktų prekių grąžinimas. Šią aplinkybę patvirtina reikalavimas grąžinti prekes bei atsakovo paaiškinimas, kad minėtos sąskaitos išrašymas yra jų neparduotų prekių grąžinimas. Tokiu sandoriu nebuvo pažeistos kitų kreditorių teisės, nes atsakovo kreditorinis reikalavimas buvo seniausias, todėl jis, vadovaujantis Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio trečiąja dalimi, turėjo būti tenkinamas pirmiausiai.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB ,,Limedika“ prašo minėtą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

1. Teismas pagrįstai sprendė, kad nėra netiesioginiam ieškiniui pareikšti būtinų aplinkybių, nes atsakovas nėra ieškovo skolininkas ir neturi jokių pareigų jo atžvilgiu. Be to, kreditorius savo teises gali ginti tik ĮBĮ 21 straipsnio nustatyta tvarka ir būdais, teisės aktai nesuteikia apeliantui teisės ginčyti bankrutuojančios bendrovės sandorių, todėl šis kreditoriaus ieškinys buvo pagrįstai atmestas.
2. Teismas pagrįstai nurodė, jog apeliantas neskundė teismui jam nepriimtino BUAB ,,Nordfarma“ kreditorių susirinkimo sprendimo, tai yra nepasinaudojo jam, kaip kreditoriui, suteikta teise įstatymo nustatyta tvarka ginti savo reikalavimus.
3. Teismas negali remtis apelianto nurodytomis administratoriaus paskyrimo aplinkybėmis bei prielaidomis dėl jo šališkumo, nes tai naujos faktinės aplinkybės, kurių apeliantas nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui.
4. Teismas pagrįstai nustatė, jog 2004 m. spalio 5 d. nutartis negali būti laikoma tariamu sandoriu. Nepagrįstas apelianto teiginys dėl perleisto automobilio registracijos, nes jei įstatymas nustato tam tikrų sandorių teisinę registraciją, šalims sandoris galioja, nors ir nėra privalomai įregistruotas (CK 1.75 str.). Teismas teisingai nustatė, jog tai, kad antstolis bendrovės patalpose rado turtą ir jį areštavo, nepaneigia fakto, jog turtas nuosavybės teise priklausė atsakovui. Teismas pagrįstai sprendė klausimą dėl kasos aparatų registracijos: atsakovas, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, įsigijo jau registruotus kasos aparatus ir savo veikloje jų nenaudojo. Be to, minėtose taisyklėse nenurodomas terminas, per kurį aptarnaujanti įmonė savininko pasikeitimą turi atitinkamai įforminti, svarbu tik tai, kad atsakovas, kasos aparatų savininkas, nepažeidė taisyklių 21 punkto ir nenaudojo jų, kol techninis pasas nebuvo perregistruotas. Šio sandorio išdavoje buvo sukurta visa eilė teisinių pasekmių (turtas buvo išnuomotas, parduotas).
5. Nepagrįsti apelianto teiginiai dėl sandorio prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, nes atsakovas, suprasdamas, jog dėl nemokaus kliento UAB ,,Nordfarma“ gali patirti didelius nuostolius, pareikalavo, kad ši nedelsiant grąžintų nupirktas prekes. Prekių grąžinimas buvo atliktas laikantis teisės aktų reikalavimų: tiek kreditinis, tiek debetinis dokumentas turi turėti visus PVM sąskaitai – faktūrai būdingus rekvizitus ir turi būti išrašytas ant PVM sąskaitos – faktūros blanko. Sprendžiant klausimą, ar tai buvo prekių grąžinimas, būtina įvertinti ne tik sandorių formą ar formaliąją pusę, bet ir turinį, išsiaiškinti tikrąją šalių valią, aplinkybių visumą, vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais. Šiuo atveju būtų visiškai neprotinga teigti, jog vaistų didmenininkas, kuris vaistus parduoda vaistinėms (mažmenininkams), pats juos pirktų iš mažmenininko. Tokiu sandoriu nepažeisti kitų kreditorių interesai, nes atsakovo kreditorinis reikalavimas buvo seniausias ir turėjo būti tenkinamas pirmiausiai. Be to, apelianto argumentai dėl licencijos norint verstis atitinkama veikla atmestini dar ir dėl to, kad vienkartinis prekių grąžinimas negali būti pripažįstamas vertimusi tam tikra veikla, nes jam nebūdingas tęstinumas, nepasižymi pastovumu, nuolatinumu.
6. Teismas pagrįstai iš apelianto priteisė valstybei žyminį mokestį. Taip pat apeliantas turėjo sumokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą, nes jis nepateikė teismui motyvuoto prašymo atleisti nuo minėto mokesčio mokėjimo, o apelianto turtinė padėtis tikrai neturėtų suteikti jam teisės būti atleistam nuo žyminio mokesčio sumokėjimo.
7. Nepagrįstas apelianto prašymas taikyti restituciją sumokant ekvivalentą pinigais, nes restitucija – tai šalių grąžinimas į status quo. Nagrinėjamu atveju neįmanoma šalių grąžinti į ankstesnę padėtį, nes viena iš sandorių šalių – UAB ,,Nordfarma“ yra bankrutuojanti įmonė ir dėl restitucijos taikymo nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų atsakovo padėtis, be to, tokia restitucija prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 6.145 str. 2 d.).  

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir nepilnai ištyrė bylos aplinkybes, neteisingai įvertino surinktus įrodymus, suklydo aiškindamas bei taikydamas teisės normas ir dėl to neteisingai išnagrinėjo šią bylą (CPK 185, 263 str.). Skundžiamas teismo sprendimas naikinamas remiantis tokiais motyvais:

1. Dėl kreditoriaus UAB ,,Armila“ teisės ginčyti nurodytus sandorius.

Siekiant visapusiškai išnagrinėti klausimą dėl kreditoriaus UAB ,,Armila“ teisės BUAB ,,Nordfarma“ vardu kreiptis į teismą su ieškiniu atsakovui UAB ,,Limedika“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tikslinga išskirti du šios problemos aspektus: kreditoriaus (apelianto) procesinę teisę kreiptis į teismą su tokiu ieškiniu bei apelianto materialinę teisę kreiptis į teismą šioje situacijoje.

Dėl apelianto procesinės teisės ginčyti nurodytus bankrutuojančios bendrovės sandorius.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog apeliantas neturėjo teisės kreiptis į teismą su šiuo ieškiniu. Teismas nurodė, jog įmonei iškėlus bankroto bylą, jos kreditoriai neturi teisės ginčyti teisme bankrutuojančios įmonės sudarytų sandorių, nes Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnis tokią teisę suteikia tik įmonės administratoriui.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio nuostatas, būtent įmonės bankroto administratoriaus teisė ir pareiga yra patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius ir pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir/arba galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Tačiau, atsižvelgiant į teisės kreiptis į teismą svarbą, teisminės gynybos prieinamumo, protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principus, šių normų negalima aiškinti kaip imperatyvą, nustatantį išimtinę griežtai tik administratoriaus teisę kreiptis į teismą dėl bankrutuojančio įmonės sandorių ginčijimo. Nors bankroto proceso santykiai yra specifiniai, susiję su viešu interesu, tačiau ir čia negalima nepaisyti konkrečių kreditorių teisių bei teisėtų interesų. Kaip žinoma, bankrutuojančios bendrovės sudarytų sandorių teisėtumas, neteisėtų sandorių nuginčijimas, tiesiogiai įtakoja bendrovės turto kiekį, o tai lemia kreditorių galimybes patenkinti savo finansinius reikalavimus bendrovei. Taigi bankrutuojančios bendrovės sandorių teisėtumo klausimas tiesiogiai siejasi su kreditorių teise į nuosavybę, su jų galimybe patenkinti savo reikalavimus. Dėl šio, teisėjų kolegijos nuomone, teisės kreiptis į teismą dėl bankrutuojančios bendrovės sandorių nuginčijimo pripažinimas tik administratoriui negali visais atvejais užkirsti kelią pačiam kreditoriui ginti savo turtinius interesus teisme.

Tokią išvadą iš esmės patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-201/2001 pagal ieškovo AB Turto bankas ieškinį atsakovams BAB ,,Rimeda“, AB Lietuvos taupomasis bankas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo ir reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančiais, įvertinusi konkrečias šioje bankrutuojančioje bendrovėje susiklosčiusias aplinkybes, nurodė, kad kreditorius, manydamas, jog bankrutuojančios įmonės sandoris pažeidžia jo teises, turi teisę tą sandorį ginčyti, o uždraudimas bankrutuojančios įmonės kreditoriui pasinaudoti Pauliano ieškinio institutu ne tik neatitiktų šio instituto esmės ir paskirties, bet ir pažeistų kreditorių interesus, nes sumažėtų jų teisių ir teisėtų interesų gynimo galimybės. Pažymėtina, šioje nutartyje kalbama apie Pauliano ieškinį, taigi jos ratio decidendi nevisiškai atitinka nagrinėjamos bylos aplinkybes, tačiau iš esmės tai yra analogiška situacija kreditoriaus teisės ginti savo interesus teisme klausimu. Taigi teisė kreiptis į teismą dėl bankrutuojančios bendrovės sandorių nuginčijimo, nėra tik išimtinė bankroto administratoriaus teisė, todėl ja gali naudotis ir bendrovės kreditoriai, gindami galimai pažeistus savo interesus bei teises.  

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime išaiškino, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų, be to, esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Todėl būtina atsižvelgti į tai, kad kreditoriaus teisė kreiptis į teismą ginčijant bankrutuojančios bendrovės sudarytus sandorius yra pripažįstama ir formuojamoje teismų praktikoje, ką patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 16 d. nutartis, kurioje padaryta išvada, kad nors Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 14 punkto pagrindu bankroto administratorius gina tiek pačios bankrutuojančios įmonės, tiek ir visų jo kreditorių interesus, tačiau kai ginčas dėl teisių gynimo vyksta tarp pačios bankrutuojančios bendrovės ir jos kreditoriaus bei jų interesams atstovaujančio administratoriaus ir kitos pusės kilusio interesų konflikto, kreditoriui turi būti pripažįstama teisė vadovaujantis CK 6.68 straipsniu pareikšti ieškinį bendrovės administratoriui. Taigi analogiškai taikant šį išaiškinimą nagrinėjamu atveju, kreditoriui turi būti pripažįstama teisė kreiptis į teismą su netiesioginiu ieškiniu, kai jis mano esant pažeistus bankrutuojančios bendrovės, taigi ir kreditoriaus, interesus.  

              Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog kreditorius UAB ,,Armila“ pats nepasinaudojo savo teise ginti reikalavimus, nes neskundė 2005 m. balandžio 8 d. vykusiame kreditorių susirinkime priimto sprendimo nesikreipti į teismą dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais. Teisėjų kolegija, turėdama galvoje šioje nutartyje anksčiau išdėstytus argumentus, o taip pat atsižvelgdama į tai, kad kreditorius UAB ,,Armila“ siekia nuginčyti sandorius, kurie sudaryti tarp bankrutuojančios UAB ,,Nordfarma“ bei šios bendrovės kreditoriaus UAB ,,Limedika“, kuriam priklauso 52 procentai visų kreditorių balsų, sprendžia, kad minima aplinkybė taip pat nepaneigia kreditorius UAB ,,Armila“ teisės reikšti šį ieškinį (CPK 185 str.).

Dėl apelianto materialinės teisės paduoti netiesioginį ieškinį.

Teismas sprendė, kad kreditorius UAB ,,Armila“ neturėjo teisės CK 6.68 straipsnio pagrindu pareikšti netiesioginio ieškinio atsakovui UAB ,,Limedika“, nes netiesioginis ieškinys gali būti reiškiamas, kai skolininkas, nagrinėjamu atveju - BUAB ,,Nordfarma“, turi teisę pareikšti reikalavimą kitiems asmenims, tačiau jos neįgyvendina, siekdamas išvengti prievolės įvykdymo kreditoriui UAB ,,Armila“. Teismas nurodė, kad BUAB ,,Nordfarma“, norėdama pareikšti netiesioginį ieškinį, turėtų turėti tam tikrą turtinę teisę į atsakovą UAB ,,Limedika“, tačiau tokios teisės neturi, nėra šios bendrovės kreditorius, o atsakovas nėra BUAB ,,Nordfarma“ skolininkas ir neturi jokių pareigų jos atžvilgiu. Dėl šio teismas sprendė, kad UAB ,,Limedika“ neturi jokių prievolių skolininkui UAB ,,Nordfarma“, tai reiškia, kad pastaroji neturi įgyvendintinos teisės UAB ,,Limedika“ atžvilgiu, todėl kreditorius UAB ,,Armila“ negali įgyvendinti BUAB ,,Nordfarma“ turtinės teisės.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, nes, kaip teisingai nurodė apeliantas, nagrinėjamu atveju sandoriai yra ginčijami kaip niekiniai. Todėl palikus galioti abejotinus sandorius, dėl kurių atitikimo imperatyvioms įstatymo normoms ar dėl kurių sudarymo sąžiningumo gali kilti ginčai ir ateityje, nebūtų užtikrintas pagal minėtus sandorius susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Viešas interesas yra išspręsti tokius klausimus, išsklaidyti abejones ir taip sukurti teisinių santykių stabilumą. Pagal CK 1.78 straipsnio penktąją dalį, reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo, o niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Dėl šio, kaip teisingai nurodė apeliantas, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės aplinkybė turėjo ar neturėjo UAB ,,Nordfarma“ turtinę teisę į atsakovą. Svarbus pats faktas, ar buvo sudaryti ginčijami sandoriai, ar jie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ar yra tariami, tai yra ar jie gali būti pripažinti niekiniais.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad esant viešam interesui spręsti sandorių teisėtumo klausimą, bankroto proceso ypatumai ar netiesioginio ieškinio būtinų bruožų nebuvimas negali lemti apelianto teisės kreiptis į teismą apribojimo. Be to, negali būti visiškai neatsižvelgta į realiai susidariusią situaciją, tai yra tai, jog UAB ,,Limedika“ yra didžiausias UAB ,,Nordfarma“ kreditorius, turintis 52 procentus visų kreditorių balsų, todėl praktiškai jo balsas sprendžiant įvairius su bankroto procedūra susijusius klausimus yra lemiamas kreditorių susirinkimuose. Apeliantas šiuo atveju yra silpnoji pusė ir, kaip minėta, atsižvelgiant į viešą bankroto bylų pobūdį, turi būti suteikta teisė jam ginčyti, jo manymu, neteisėtus sandorius bei įrodinėti tai pagrindžiančias aplinkybes. Be to, kaip teisingai nurodė apeliantas, šioje byloje savo teises jis gali ginti ne tik ĮBĮ pagrindu, bet ir remdamasis CK nuostatomis, reglamentuojančiomis kiekvieno suinteresuoto asmens teisę kreiptis į teismą dėl sandorių pripažinimo niekiniais. Viešasis šio klausimo aspektas negali būti ignoruojamas.

Įvertinusi minėtas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas turėjo teisę kreiptis į teismą su netiesioginiu ieškiniu atsakovui UAB ,,Limedika“ bei prašyti pripažinti niekiniais ir negaliojančiais tarp UAB ,,Nordfarma“ ir UAB ,,Limedika“ 2004 m. spalio 5 d. bei 2004 m. spalio 29 d. sudarytus sandorius bei taikyti restituciją (CPK 5 str., CK 1.78, 1.80, 1.86, 1.5 str.). 

2. Dėl 2004 m. spalio 29 d. medikamentų pirkimo – pardavimo sutarties.

Teismas, vertindamas šią sutartį, skundžiamame teismo sprendime nurodė, jog UAB ,,Nordfarma“ buvo įsiskolinusi atsakovui, todėl atsakovui siekiant išvengti didelių nuostolių buvo sudaryta ši sutartis dėl ieškovo nupirktų prekių grąžinimo atsakovui, kuri buvo įforminta PVM sąskaita - faktūra. Teismo nuomone, atsakovas ne pirko, o susigrąžino prekes iš nemokaus atsakovo, todėl šiuo atveju UAB ,,Nordfarma“ nereikėjo licencijos tokiam sandoriui.

Kaip žinoma, vienas iš svarbiausių civilinio proceso principų yra rungimosi principas (CPK 12 str.), pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Taip pat galioja ir tikėtinumo taisyklė, pagal kurią teismui sprendžiant dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo nereikia būti visiškai įsitikinusiam tų aplinkybių buvimu ar nebuvimu, o pakanka, jog viena alternatyva būtų labiau tikėtina už kitą. Taigi teismas sprendimą  byloje priima įvertinęs pateiktų argumentų ir nustatytų aplinkybių visumą. Tai yra svarbu nagrinėjant ir šį ginčą. Kaip minėta, atsakovas, įrodinėdamas, jog 2004 m. spalio 29 d. sandoris buvo ne pirkimas – pardavimas, o prekių grąžinimas, nurodė, kad nupirkti vaistai buvo grąžinti stengiantis sumažinti nuostolius dėl skolininko UAB ,,Nordfarma“ nemokumo. Taip pat nurodė, jog tai, kad ant PVM sąskaitos – faktūros, kuria buvo įformintas šis sandoris, trūksta žodelio ,,kreditinis“ ar ,,debetinis“, nepaneigia sandorio esmės, jog šalys išreiškė savo valią grąžinti turimas prekes. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo nurodytų aplinkybių nepakanka pripažinti, jog minimas sandoris buvo ne pirkimas – pardavimas, o prekių grąžinimas (CPK 185 str.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčo sandoris, kuriuo UAB ,,Nordfarma“ perdavė medikamentus atsakovui UAB ,,Limedika“, buvo įformintas 2004 m. spalio 29 d. PVM sąskaitą – faktūra NOR Nr.0000206. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, jog sandoris įformintas PVM sąskaita – faktūra, o ne kreditiniu ar debetiniu dokumentu, tai, jog šioje sąskaitoje nurodytas pardavėjas UAB ,,Nordfarma“ bei pirkėjas UAB ,,Limedika“, leistų šį sandorį laikyti labiau pirkimo - pardavimo, o ne prekių grąžinimo sutartimi. Atsakovas teisingai nurodė, jog sprendžiant klausimą dėl ginčo sandorio esmės – ar tai buvo pirkimas – pardavimas, ar grąžinimas -  būtina vertinti ne tik sandorio formaliąją pusę, bet ir turinį, tikruosius šalių ketinimus. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ir kitos aplinkybės neduoda pagrindo daryti išvadai, kad ginčo sandoris buvo medikamentų grąžinimas. Be to, atsakovas, teigdamas, kad šiuo sandoriu jam buvo perduoti tik jo medikamentai, šių aplinkybių neįrodė, nors jo žinioje yra ar turėtų būti įrodymai patvirtinantys, kokius medikamentus jis UAB ,,Nordfarma“ buvo pardavęs ir kokius teigia susigrąžinęs. Apeliantas, kaip minėta, teigia, kad ginčijamu sandoriu UAB ,,Limedika“ buvo visi tuo metu UAB ,,Nordfarma“ turėti medikamentai, nepriklausomai nuo jų įsigijimo šaltinio. Tuo tarpu atsakovas UAB ,,Limedika“, atsiliepdamas į šį apeliacinį skundą, taip pat nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 str.). Antra, teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino, kad prekes atsakovas UAB ,,Nordfarma“ buvo perdavęs ne konsignacijos pagrindais. Kaip žinoma, konsignacija laikomas toks prekiavimo būdas, kai pardavėjas paima iš tiekėjo prekes, tačiau neperima jų nuosavybės teisės, o šalys už prekes atsiskaito tik jas pardavus. Šiuo atveju, kaip nurodė atsakovo atstovė, tokie teisiniai santykiai tarp šalių nebuvo susiklostę. Dėl šio teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo teigti, kad medikamentus perdavus UAB ,,Nordfarma“, šiai bendrovei nebuvo perduota ir nuosavybės teisė į tuos medikamentus. Taigi jei prekių savininku tapo UAB ,,Nordfarma“, jų grąžinimas buvo negalimas. Priešingai atsakovas neįrodė. Trečia, apeliantas teismo posėdyje nurodė, kad pagal tarp šalių susiklosčiusius sutartinius santykius, grąžinti buvo galima nekokybiškus vaistus. Šios aplinkybės atsakovas nepaneigė bei nenurodė jokių duomenų apie vaistų nekokybiškumą. Įvertinus visas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju labiau tikėtina, kad ginčo sandoris buvo pirkimas – pardavimas, o ne prekių grąžinimas.

                Pripažinus ginčo 2004 m. spalio 29 d. sandorį medikamentų pirkimo – pardavimo sutartimi, aktualūs tampa apelianto argumentai dėl šio sandorio prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80, 1.83 str.). Kaip žinoma, įstatymų numatytais atvejais juridiniai asmenys gali imtis tam tikros rūšies veiklos tik gavę įstatymų nustatyta tvarka išduotą licenciją (CK 2.77 str.). Farmacinės veiklos įstatymo 10-1 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta, jog juridiniai asmenys įstatyme nurodyta farmacine veikla gali verstis tik gavę Vyriausybės įgaliotos institucijos išduotą licenciją juridiniams asmenims verstis farmacine veikla. Kaip teisingai nurodė apeliantas, teisės normos, reglamentuojančios licencijuojamą veiklą, yra imperatyvios, todėl jų pažeidimas sukeltų CK 1.80 straipsnyje numatytas teisines pasekmes, tai yra imperatyvias įstatymo normas pažeidžiantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Apeliantas taip pat teisingai nurodė, jog pripažįstama, kad asmuo neturi licencijuojamos veiklos licencijos, jei jis apskritai nėra gavęs licencijos arba jei jo turima licencija neapima veiklos, dėl kurios sudarytas sandoris ir kuriai reikalinga licencija.

Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB ,,Nordfarma“ turėjo licenciją užsiimti vaistų bei vaistinių medžiagų mažmenine prekyba, vaistų bei vaistinių medžiagų įsigijimui, laikymui (sandėliavimui), kokybės kontrolei ir pardavimui (išdavimui) fiziniams asmenims bei juridiniams asmenims, neturintiems teisės verstis farmacine veikla (t. 2, b. l. 135 – 142). Taigi apeliantas teisingai nurodė, kad UAB ,,Nordfarma“ turima licencija suteikė jai teisę parduoti vaistus ir vaistines medžiagas tik galutiniams jų vartotojams, tai yra ne perpardavimui. Tuo tarpu medikamentus ginčo sandoriu UAB ,,Nordfarma“ pardavė atsakovui UAB ,,Limedika“, kuris turėjo licenciją užsiimti vaistų bei vaistinių medžiagų didmenine prekyba (t. 2, b. l. 126). Dėl šio teisėjų kolegija sprendžia, kad UAB ,,Nordfarma“ turėta licencija neapėmė veiklos, dėl kurios sudarytas 2004 m. spalio 29 d. ginčo sandoris. Šio sandorio šalys, kurių verslas yra prekyba medikamentais, tai yra šios verslo srities profesionalai, negalėjo nežinoti šių reikalavimų ir nesuvokti jų imperatyvaus pobūdžio.

Sudarydamos šį sandorį ginčo šalys pažeidė imperatyvias įstatymų normas (CK 2.77 str.). Atsižvelgiant į tai 2004 m. spalio 29 d. UAB ,,Nordfarma“ bei UAB ,,Limedika“ sudarytas medikamentų pirkimo – pardavimo sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str.).

Be to, teisėjų kolegija atmeta atsakovo teiginį, jog minėtu sandoriu nebuvo pažeisti kitų kreditorių interesai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad medikamentų perdavimo sandoris buvo sudarytas 2004 m. spalio 29 d., tai yra tą pačią dieną, kurią priimta Šiaulių apygardos teismo nutartis iškelti UAB ,,Nordfarma“ bankroto bylą. Pažymėtina ir tai, kad bankroto byla buvo iškelta pagal paties atsakovo UAB ,,Limedika“ ieškinį, kuriame jis tvirtina, kad UAB ,,Nordfarma“ yra nemoki (t. 1, b. l. 6). Taigi ši bendrovė žinojo, kad bendrovė UAB ,,Nordfarma“ yra skolinga ir kitiems kreditoriams ir turėjo suvokti, kad toks sandoris gali pažeisti ir kitų kreditorių teises.  Kaip žinoma, pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio septintosios dalies pirmą punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, bankroto administratoriui turi būti perduotas įmonės turtas, bendrovė netenka galimybės disponuoti šiuo turtu, o jos turtas naudojamas atsiskaitymams su visais kreditoriais. Atsižvelgus į šias aplinkybes, kyla abejonių dėl ginčo sandorio šalių sąžiningumo perleidžiant medikamentus (CK 1.5 str., 6.156 str. 6 d.).

              3. Dėl 2004 m. spalio 5 d. turto pardavimo sutarties.

              Apelianto teigimu, 2004 m. spalio 5 d. turto pirkimo - pardavimo sutartis tarp UAB ,,Nordfarma“ ir atsakovo UAB ,,Limedika“ buvo sudaryta atgaline data ir todėl yra tariamas sandoris. Pirmosios instancijos teismas atmetė tokius teiginius. Teismo nuomone, UAB ,,Nordfarma“ yra UAB ,,Limedika“ skolininkas, todėl tikėtina, kad atsiradus įsiskolinimams, kilusiems tarp šių įmonių dėl tarpusavio pirkimo – pardavimo sandorių, bei siekiant sumažinti UAB ,,Nordfarma“ įsiskolinimą atsakovui, buvo sudarytas šis sandoris, pagal kurį atsakovui perduotas UAB ,,Nordfarma“ kilojamasis turtas ir tokiu būdu, įskaitant priešpriešinius reikalavimus, sumažintas įsiskolinimas. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis byloje nustatytų aplinkybių visuma, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas ne visas reikšmingas aplinkybes įvertino tinkamai:

              Pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ta aplinkybė, kad antstolis 2004 m. spalio 20 d. UAB ,,Nordfarma“ patalpose rado ginčo sandoriu parduotą turtą, nepaneigia fakto, jog turtas nuosavybės teise priklausė atsakovui. Teismas šį teiginį grindė nurodydamas, jog atsakovas 2004 m. spalio 29 d. kreipėsi į teismą dėl turto arešto vykdomojoje byloje panaikinimo, o vykstant ginčui paaiškėjo, kad areštas turtui yra panaikintas. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, kad CK 4.37 straipsnio pirmoji dalis suteikia teisę turto savininkui laisvai pasirinkti jo turto saugojimo vietą, bet, kaip minėta, sprendžiant ginčus turi būti vertinama ne viena aplinkybė, o jų visuma. Abejoti minėta teismo išvada leidžia tai, kad, kaip teisingai nurodė apeliantas, bylos medžiagoje nėra duomenų, jog 2004 m. spalio 20 d. antstoliui aprašant UAB ,,Nordfarma“ turtą (t. 1, b. l. 20), šios bendrovės atsakingi asmenys pateikė kokių nors turto pardavimą pagrindžiančių dokumentų bei kaip nors informavo antstolį, jog turtas nepriklauso UAB ,,Nordfarma“ nuosavybės teise. Tuo tarpu būtent tokio elgesio reikalaujama iš sąžiningo, apdairaus ir protingo asmens, tuo labiau, iš juridinių asmenų atstovų, kurių pareiga yra saugoti ir rūpintis bendrovės turtu (CK 1.5 str.). Atsakingi asmenys savo neveikimu leido aprašyti šį turtą kaip bendrovės nuosavybę. Tokias abejones dar labiau sustiprina tai, kad dėl teismo antstolio veiksmų atsakovas į teismą kreipėsi tik 2004 m. spalio 29 d., tai yra bankroto bylos iškėlimo dieną, todėl turi būti atsižvelgiama į anksčiau jau paminėtą aplinkybę, kad į teismą dėl UAB ,,Nordfarma“ bankroto bylos iškėlimo kreipėsi būtent UAB ,,Limedika“. Be to, atsakovas UAB ,,Limedika“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad kilnojamąjį turtą 2004 m. spalio 22 d. jis pardavė UAB ,,Kita linija“ (t. 1, b. l. 39, 63). Kaip teisingai pastebi apeliantas, pardavus ginčo turtą, atsakovui nebūtų galimybės bei turtinio intereso 2004 m. spalio 29 d. kreiptis dėl jo arešto panaikinimo. Šis neatitikimas leidžia abejoti atsakovo argumentais. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčo pirkimo – pardavimo sutarties 2 punkte nustatyta, jog pardavėjas įsipareigoja perduoti turtą pirkėjui sutarties pasirašymo dieną. Turto buvimas pas pardavėją 2004 m. spalio 20 d. antstoliui aprašant UAB ,,Nordfarma“ turtą, nors sutarties sudarymo data nurodoma 2004 m. spalio 5 d., pagrįstai kelia abejonių dėl sandorio realumo (CPK 185 str.). Byloje nustatytų faktinių aplinkybių bendrame kontekste vertintina ir dar viena apelianto nurodyta aplinkybė, kuri, teisėjų kolegijos nuomone, nebuvo paneigta atsakovo argumentais: antstolis konstatavo, kad 2004 m. spalio 20 d. UAB ,,Nordfarma“ vaistinės veikė bei naudojosi technika, baldais, kasos aparatais, išdavinėjo kvitus UAB ,,Nordfarma“ vardu (t. 1, b. l. 29).

              Antra, teismas, atmesdamas apelianto teiginius dėl kasos aparatų perregistravimo, nurodė, kad minėti aparatai neturėjo būti perregistruoti, nes, nors tuo metu buvo pasikeitęs kasos aparatų savininkas, tačiau juos naudojo UAB ,,Nordfarma“, todėl, nepasikeitus naudotojui, nereikėjo perregistravimo teritorinėje mokesčių inspekcijoje. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiomis teismo išvadomis. Šiuos teisinius santykius reglamentuoja viešosios teisės aktai, kurių normos, kaip žinoma, dažniausiai yra imperatyvaus pobūdžio siekiant kuo labiau standartizuoti jose suformuluotus reikalavimus. Kasos aparatų pardavimo bei perdavimo tvarka nustatyta 2003 m. rugsėjo 18 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko įsakymu Nr.V-255 patvirtintose Kasos aparatų naudojimo taisyklėse. Šių taisyklių 9 punktas numato, jog visais atvejais kasos aparatus aptarnaujanti įmonė privalo kasos aparato pardavimą ar perdavimą įforminti techniniame pase ir tokį aparatą užregistruoti ar perregistruoti teritorinėje valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Be to, CK 6.477 straipsnio ketvirtoji dalis nustato, kad nuomotojas gali būti išnuomojamo daikto savininkas arba asmenys, kuriems teisę išnuomoti svetimą daiktą suteikia įstatymai ar daikto savininkas. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų apie pastarąsias aplinkybes, todėl laikytina, kad teisę išnuomoti kasos aparatus turėjo tik jų savininkas. Tuo tarpu iš byloje esančio 2006 m. vasario 22 d. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Šiaulių skyriaus rašto Nr.(25.25-19.1)-S19-751 matyti, kad UAB ,,Nordfarma“ nuosavybės teisė į kasos aparatus buvo išregistruota tik 2004 m. lapkričio 15 d. (t. 2, b. l. 133). Toks ilgas laiko tarpas, per kurį pirkėjas UAB ,,Limedika“ nepasirūpino perregistruoti, jo teigimu, nusipirktų kasos aparatų, leidžia pagrįstai abejoti, ar ginčo sandoris iš tiesų buvo sudarytas 2004 m. spalio 5 d. siekiant nupirkti UAB ,,Nordfarma“ turtą bei įgyti nuosavybės teisę į jį. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra pakankamai argumentų, leidžiančių manyti, kad atsakovas realiai įsigijo kasos aparatus iš UAB ,,Nordfarma“. O paminėtų imperatyvių teisės normų pažeidimas leidžia sandorį pripažinti niekiniu ir negaliojančiu (CK 1.80 str.).     

              Trečia, apeliantas, grįsdamas savo argumentus dėl sandorio sudarymo atgaline data, kelia klausimą dėl šiuo sandoriu parduoto automobilio ,,Clio“ neperregistravimo atsakovo vardu viešajame registre. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas teisingai nurodo, jog šalims sandoris galioja, nors ir nėra privalomai įregistruotas (CK 1.75 str.). Tačiau sprendžiant klausimą dėl sandorio sudarymo laiko ir vertinant aplinkybių visumą, negalima neatsižvelgti į apelianto nurodytas aplinkybes, jog kiekvienas apdairus verslininkas, žinodamas apie sunkią skolininko padėtį, gresiantį jo bankrotą, stengsis kaip įmanoma greičiau įregistruoti sudarytą sandorį. Aplinkybė, kad atsakovas neįregistravo įsigyto automobilio kaip savo turto, vertinama kartu su kitomis aptariamomis aplinkybėmis, ir leidžia abejoti šio sandorio sudarymo laiku (CPK 185 str.).

              Ketvirta, pirmosios instancijos teismas atmetė apelianto argumentus dėl sąskaitos – faktūros neįregistravimo. Teismo nuomone, ta aplinkybė, jog UAB ,,Nordfarma“ nevykdė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nurodytos prievolės ir 2004 m. spalio 5 d. išrašytos PVM sąskaitos – faktūros NOR Nr.0000205, kuria buvo įformintas ginčo sandoris, neįtraukė į PVM sąskaitų – faktūrų registrą, nepaneigia aplinkybės, kad minėta sąskaita – faktūra buvo išrašyta 2004 m. spalio 5 d. Teisėjų kolegija sutinka su teiginiu, jog sąskaitos – faktūros neįtraukimas į registrą vienareikšmiai nepatvirtina jos nebuvimo, tačiau nagrinėjamu atveju, kai keliamas klausimas dėl sandorio realaus sudarymo laiko, ši aplinkybė įgyja didesnę reikšmę, vertinant abejones dėl sandorio sudarymo 2004 m. spalio 5 d. (CPK 185 str.). Be to, šias abejones sustiprina apelianto akcentuoti faktai, jog nors antstolis 2004 m. spalio 20 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodė, kad paskutinė UAB ,,Nordfarma“ PVM sąskaita – faktūra buvo išrašyta 2004 m. rugsėjo 30 d. bei jos numeris buvo Nr.0000133 (t. 1, b. l. 27, 28), pagal ginčo sandorį 2004 m. spalio 5 d. išrašyta sąskaita buvo Nr.0000205. Apeliantui abejonių kelia tai, kad per penkias dienas, iš kurių tik trys buvo darbo dienos, išrašytos 72 sąskaitos, nors per prieš tai buvusius devynis mėnesius sąskaitų išrašyta dvigubai mažiau.

              Penkta, teismo nurodytos aplinkybės, kad UAB ,,Limedika“ dėl šio turto sudarė nuomos sutartis UAB vaistine ,,Gintarinė grupė“ bei pirkimo – pardavimo sutartį su UAB ,,Kita linija“, teisėjų kolegijos nuomone, neduoda pagrindo kitaip vertinti anksčiau šioje nutartyje padarytų išvadų (CPK 185 str.).

              Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtas aplinkybes sprendžia, kad turint omenyje tai, jog UAB ,,Nordfarma“ yra UAB ,,Limedika“ skolininkas, tikėtina, kad atsiradus UAB ,,Nordfarma“ įsiskolinimams, kilusiems iš tarpusavio sandorių bei siekiant sumažinti šį įsiskolinimą, kaip šios problemos sprendimas galėjo būti pasirinktas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, tačiau nagrinėjamu atveju dėl anksčiau paminėtų aplinkybių kyla pagrįstų abejonių, ar ginčijamas turto pirkimo – pardavimo sandoris tikrai buvo sudarytas 2004 m. spalio 5 d., o ne vėliau, bandant išvengti UAB ,,Nordfarma“ bankroto bylos iškėlimo padarinių. Dėl paminėto teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas nepaneigė apelianto iškeltų abejonių dėl ginčo sandorio sudarymo laiko. Bylos medžiaga labiau patvirtina negu paneigia aplinkybę, jog ginčo sandoris buvo sudarytas ne 2004 m. spalio 5 d. Dėl šio minėtas sandoris pripažintinas tariamu, todėl yra niekinis ir negalioja (CK 1.86 str.).

              4. Dėl restitucijos taikymo.

              Pripažinus ginčo sandorius niekinais, pagal CK 1.80 straipsnio antrąją dalį turi būti taikoma restitucija, tai yra viena šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visą, ką yra gavusi pagal tokį sandorį (CK 6.145 str.). Restitucija yra šalių grąžinimas į prieš sandorį buvusią padėtį, tačiau šiuo atveju viena iš sandorių šalių – UAB ,,Nordfarma“, yra bankrutuojanti ir jai panaikinta licencija prekybai medikamentais, todėl negalima restitucijos vykdyti natūra. Tokiais atvejais restitucija taikoma ne natūra, o priteisiamas piniginis ekvivalentas. Nagrinėjamu atveju apeliantas prašė priteisti ekvivalentą pinigais, tai yra 978 331, 48 Lt. Byloje nėra duomenų, jog toks ginčo sandorių įvertinimas būtų ginčijamas, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad restitucija taikytina ir iš UAB ,,Limedika“ priteistina UAB ,,Nordfarma“ 978 331, 48 Lt kompensacija (CK 1.80 str. 2 d., 6.145, 6.146, 6.147 str.).   

              5. Dėl žyminio mokesčio.

              Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad UAB ,,Armila“ neturėjo teisės pareikšti netiesioginio ieškinio UAB ,,Nordfarma“ vardu, todėl ji negali būti laikoma atleista nuo žyminio mokesčio bei kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo CPK 83 straipsnio pirmosios dalies 8 punkto pagrindu ir priteisė iš apelianto valstybei 13 783, 31 Lt žyminio mokesčio. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia teismo išvada. Kaip nurodyta anksčiau šioje nutartyje, apeliantas turėjo teisę kreiptis į teismų su nagrinėjamu ieškiniu. Minimą ieškinį apeliantas pareiškė ne savo, o bankrutuojančios UAB ,,Nordfarma“ vardu, siekdamas apginti bankrutuojančios bendrovės, o kartu ir visų kreditorių, teises bei teisėtus interesus. Kaip teisingai nurodė apeliantas, ieškinio patenkinimas apeliantui nesukels tiesioginių materialinių teisinių padarinių, išreikalautas turtas priteistinas BUAB ,,Nordfarma“ ir naudojamas visų jos kreditorių reikalavimams tenkinti (CK 6.68 str. 5 d.). Taigi nagrinėjamu atveju ieškovas yra skolininkas BUAB ,,Nordfarma“, kurios vardu apeliantas UAB ,,Armila“ kreipėsi į teismą. Kaip žinoma, įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, yra atleidžiama nuo žyminio mokesčio sumokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 8 p.). Dėl šio teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria jis priteisė iš ieškovo žyminį mokestį, naikintina. Įstatymas taip pat atleidžia apeliantą nuo žyminio mokesčio sumokėjimo už apeliacinį skundą (CPK 83 str. 1 d. 8 p.).

6. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju ieškinys patenkintas visiškai. Kaip minėta, ieškovas buvo atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo už ieškinį, tačiau atsakovai pagal CPK 83 straipsnio pirmosios dalies 8 punktą nėra atleidžiami nuo minėto mokesčio sumokėjimo. Dėl šio iš atsakovo UAB ,,Limedika“ į valstybės biudžetą priteistina 13 783, 31 Lt žyminio mokesčio už ieškinį. Nuo šio mokesčio mokėjimo už apeliacinį skundą pagal įstatymą atleidžiami visi byloje dalyvaujantys asmenys (CPK 83 str. 1 d. 8 p.).

Ieškinį visiškai patenkinus, atsakovas turi atlyginti valstybei turėtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, todėl iš atsakovo UAB ,,Limedika“ valstybei priteistina 52, 01 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, atlyginimui (t. 1, b. l. 36) bei 23, 75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginimui (t. 2, b. l. 173, 187).   

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies antru punktu,

n u t a r i a:

              Uždarosios akcinės bendrovės ,,Armila“ apeliacinį skundą patenkinti.

              Šiaulių apygardos teismo 2006 m. balandžio 6 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės ,,Armila“ pareikštą ieškinį patenkinti.

Pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis sutartis, sudarytas tarp ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Nordfarma“ bei atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Limedika“: 2004 m. spalio 5 d. turto pirkimo – pardavimo sutartį Nr. NL04-05-10 bei 2004 m. spalio 29 d. medikamentų pirkimo – pardavimo sutartį, taikyti restituciją ir priteisti ieškovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Nordfarma“ iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Limedika“ 978 331, 48 Lt (devyni šimtai septyniasdešimt aštuoni tūkstančiai trys šimtai trisdešimt vienas litas, 48 ct) kompensaciją.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Limedika“ valstybei 13 783, 31 Lt (trylika tūkstančių septyni šimtai aštuoniasdešimt trys litai, 31 ct) žyminio mokesčio už ieškinį.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Limedika“ valstybei 52, 01 Lt (penkiasdešimt du litai, vienas ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, bei 23, 75 Lt (dvidešimt trys litai, 75 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.   

Teisėjai:                                                                                                                               Virginija Čekanauskaitė

                                                                                                                                            Marytė Mitkuvienė

Gintaras Pečiulis