Baudžiamoji byla Nr. 1A-375-307/2018

      Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00605-2016-3

      Procesinio sprendimo kategorijos:

      1.2.6.2.1, 1.2.30.1.1, 1.1.8.9.2, 1.1.8.6.2., 

      1.1.8.1.1, 1.6.2, 2.1.7.4, 2.4.6.4.3, 2.4.6.1  (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Pranytės-Zalieckienės, Lino Žukausko,

sekretoriaujant Rasai Maldantei,

dalyvaujant prokurorams Editai Ignatavičiūtei, Ramūnui Šileikai,

gynėjams advokatams Leonorai Vasiliauskienei, Mindaugui Paukštei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z. G. (Z. G.) ir nuteistosios N. S. gynėjo advokato Mindaugo Paukštės (toliau – ir gynėjas) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

N. S.

Pritaikius BK 75 straipsnį N. S. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąją bausmės vykdymo atidėjimo laiku neišvykti už Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei įmokėti 20 MGL dydžio įmoką į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Z. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, BK 302 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos), BK 307 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos), BK 307 straipsnio 3 dalį, tačiau dėl jo nuteisimo apeliacinių skundų negauta.

Iš V. Š. R. B. naudai priteista 200,00 Eur (du šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo, V. J. naudai 2 000,00 Eur (du tūkstančiai eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 2 000,00 Eur (du tūkstančiai eurų) neturtinės žalos atlyginimo A. K. naudai.

Iš V. Š. A. K. naudai priteista 200,00 Eur (du šimtai eurų) žalos atlyginimo.

Iš V. Š., N. S. ir Z. G. V. J. naudai priteista 1 000,00 Eur (vienas tūkstantis eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 500,00 Eur (penki šimtai eurų) valstybės naudai.

Iš V. Š. paimti pinigai – 3 768,13 Eur (trys tūkstančiai septyni šimtai šešiasdešimt aštuoni eurai 13 centų) perduoti į valstybės biudžetą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

1.       N. S.

2.       Apeliaciniame skunde nuteistasis Z. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 28 d. nuosprendį dėl netinkamo jo veikos kvalifikavimo ir grąžinti bylą nagrinėti kitos sudėties pirmosios instancijos teismui.

2.1.                      Apeliantas nurodo, kad esminė sąlyga veikos kvalifikavimui pagal BK 147 straipsnį yra žmogaus laisvės suvaržymas. Prekyba paslaugomis nėra BK 147 straipsnio uždrausta veika, taigi, informacijos apie asmenį, norintį verstis prostitucija, pirkimas ar pardavimas galėtų būti priskirtas tik BK 307 straipsnio reguliavimo sričiai. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamosiose bylose Nr. 2K-487/2014, Nr. 2K-332/2006 suformuota praktika, reikšminga veikų kvalifikavimui pagal BK 147 straipsnį ir jų atribojimui nuo veikų, įtvirtintų BK 307 straipsnyje, apeliantas teigia, jog skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, kuo pasireiškė (ar galėjo pasireikšti) nukentėjusiosios V. J. laisvės suvaržymas. Apelianto nuomone, aplinkybė, kad nukentėjusiajai konstatuotas lengvas protinis atsilikimas, nėra pakankama daryti išvadą, jog pastarosios laisvė buvo apribota. Apelianto vertinimu, sąvoka „lengvas protinis atsilikimas“ yra moralinis, bet ne juridinis ar medicininis terminas. Ši sąvoka reiškia sumažėjusį intelekto koeficientą (IQ mažiau nei 100), tačiau tai nėra viena iš silpnaprotystės formų (kai IQ mažiau nei 70) ir reiškia visišką asmens veiksnumą. Taigi, šis moralinis vertinimas negali būti panaudotas BK 147 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėties elemento – laisvės suvaržymo – buvimui pagrįsti. Dėl to pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje konstatavęs, kad nusikalstama veika buvo padaryta pasinaudojant nukentėjusiosios pažeidžiamumu, plečiamai, nesant būtinų medicininių išvadų, aiškino baudžiamąjį įstatymą ir pažeidė nuteistojo Z. G. teisę į teisingą teismą.

2.2.                      Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje sureikšmino V. J. parodymus, jog ji ketino dirbti masažiste, o ne prostitute, ir padarė nepagrįstą išvadą, kad pastarosios laisvė buvo apribota apgaulės būdu. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji moka daryti masažą ar, kad pasiūlymą dirbti masažiste jai pateikė nuteistieji. Nuosprendyje nepaneigti nuteistosios N. S. parodymai, kad V. J. pasiliko V. Š. bute savanoriškai, po to, kai jai buvo nedviprasmiškai paaiškintas būsimo darbo pobūdis. Taip pat nepaneigti nuteistojo V. Š. parodymai, kad pinigus N. S. jis sumokėjo tik po to, kai įsitikino, kad nukentėjusioji nori dirbti prostitute. Apelianto teigimu, vėliau V. J. laisvės suvaržymo požymių taip pat nebuvo. Apklausų metu V. J. nurodė, jog netikėjo V. Š. žodžiais, kurie nuosprendyje nedetalizuoti ir neįvertinti kaip aiškiai išreikšti grasinimai. Bylos duomenys patvirtina, kad ji gyveno savarankiškai ir kitoje vietoje nei teikė intymias paslaugas, jos niekas neprižiūrėjo ir laisvės nevaržė. V. J. prostitucijos paslaugų teikimą V. Š. bute nutraukė vos tik panorėjusi ir be jokių trukdžių sugrįžo pas Z. G., kuris tokiam nukentėjusiosios pasirinkimui neprieštaravo. Apeliantas nurodo, jog nuteistasis V. Š. pinigus jam ir N. S. sumokėjo ne už „žmogų paverstą daiktu“, o už informaciją apie asmenį, norintį verstis prostitucija, t. y. už paslaugą. Tokie nuteistųjų veiksmai galėtų būti kvalifikuoti pagal BK 307 straipsnį, o ne pagal BK 147 straipsnio nuostatas. 

2.3.                      Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra prieštaringas, jame nurodytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, Z. G. nuvežant nukentėjusiąją V. J. į Vilnių nedalyvavo. Jis tik pasiūlė kartu gyvenusiai nukentėjusiajai dirbti prostitute, o pastarajai sutikus – pasiūlė jai važiuoti į Vilnių kartu su N. S., turėjusia pastarajai parodyti darbo vietą. Be to, teismas nustatė, jog pinigus N. S. V. Š. sumokėjo po to, kai įsitikino, kad savarankiškai kitame bute apgyvendinta V. J. sutinka dirbti prostitute, ir tik tada N. S. gautus pinigus pasidalijo su apeliantu. Esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas bei nepagrįstas ir turi būti panaikintas.

3.       Apeliaciniame skunde nuteistosios N. S. gynėjas prašo pripažinti nuteistosios N. S. prisipažinimą ir gailėjimąsi jos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis bei skirti jai švelnesnę nei BK 147 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

3.1.                      Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-487/2014 suformuota praktika, reikšminga veikų kvalifikavimui pagal BK 147 straipsnį ir jų atribojimui nuo veikų, įtvirtintų BK 307 straipsnyje, apeliantas nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog V. J. buvo laikoma prievarta ar jos valia dėl vertimosi prostitucija palenkta naudojant prievartą. Nukentėjusioji savanoriškai išreiškė valią dirbti prostitute. Taigi, N. S. veiksmuose nebuvo tyčios padaryti BK 147 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą.

3.2.                      Nesutikdamas su nuteistajai N. S. paskirtąja bausme, apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, nevisiškai atskleidė N. S. asmenybę, bausmę jai skyrė formaliai. Gynėjas nurodo, jog N. S. praeityje neteista, nebausta administracine tvarka, jos asmenybė vertinama teigiamai. N. S. pripažino esmines veikos aplinkybes, aktyviai dalyvavo procese, jo nevilkino, padėjo atskleisti nuskalstamą veiką padariusius asmenis, nuoširdžiai gailisi. Gynėjo vertinimu, pirmą kartą teisiamam asmeniui turi būti sudaryta galimybė realiai pasitaisyti, suvokti padarytus veiksmus, jų pasekmes. Tačiau N. S. paskirta ne minimali BK 147 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta bausmė, o didesnė, t. y. laisvės atėmimas ketveriems metams, nors nuteistoji atliko vienkartinį veiksmą, kuris, apelianto nuomone, yra mažareikšmis. V. J. pati norėjo dirbti prostitute, o N. S. buvo tik tarpininkė, padėjusi nukentėjusiajai įgyvendinti pastarosios sumanymą. Apelianto nuomone, įvertinus pirmiau aptartų aplinkybių visumą, nuteistajai N. S. turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė.

3.3.                      Apeliantas nurodo, kad BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato galimybę, teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti kaltininkui švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę ir tuo atveju, kai kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis. Nagrinėjamu atveju N. S. vaidmuo buvo antraeilis bei vienkartinis, ji nežinojo ir nedalyvavo V. Š. organizuojamoje prostitucijos veikloje, nesiekė ir iš anksto nesitarė kartu su juo daryti nusikalstamą veiką. Apelianto vertinimu, nuteistosios vaidmuo nusikaltimo padaryme yra nežymus. Faktinės bylos aplinkybės bei nuteistosios N. S. liudijimas patvirtina, kad ji tik tarpininkavo supažindinant V. J. su V. Š.. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo apsvarstyti galimybę atleisti N. S. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Juo labiau kad N. S. nevertė V. J. dirbti prostitute, neįtraukė jos į prostituciją ir iš jos nesipelnė bei neturėjo tikslo to daryti.

4.       Teismo posėdžio metu nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

5.       Nuteistojo Z. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistosios N. S. gynėjo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinis skundas atmetamas.

6.       Z. G. ir N. S. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad 2017 m. gruodžio 17 d., veikdami pagal bendrą susitarimą parduoti nukentėjusiąją V. J. prostitucijai, pasinaudodami nukentėjusiosios V. J., kuriai diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas, pažeidžiamumu, panaudodami jos atžvilgiu apgaulę, nurodant, kad ji galėtų dirbti Vilniuje masažiste, ir taip įtikindami nukentėjusiąją sutikti dirbti Vilniaus mieste, N. S. sutarus su V. Š. perleisti už pinigus pastarajam V. J. išnaudoti ją prostitucijai, N. S. ir Z. G. nuvežė V. J. į Vilnių ir perdavė V. Š., kuris N. S. sumokėjo apie 500,00 Eur, kuriuos N. S. ir Z. G. pasidalijo. 

7.       Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su N. S. bei Z. G. veikos kvalifikacija pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, teigiama, jog V. J. veiksmų laisvė nebuvo varžoma, nuteistieji nepasinaudojo jos pažeidžiamumu, nenaudojo apgaulės, o veikė tik kaip tarpininkai, kurie suinteresuotiems asmenims perdavė informaciją apie asmenį, pageidaujantį verstis prostitucija. Nuteistasis Z. G. teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o N. S. gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su jo ginamajai pagal BK 147 straipsnio 1 dalį paskirta bausme, prašo nustatyti jo ginamosios atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad pastaroji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas ir skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba N. S. nusikalstamą veiką pripažinti mažareikšme.

8.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta nuteistojo Z. G. ir N. S. gynėjo apeliacinių skundų argumentus dėl netinkamo N. S. ir Z. G. padarytos veikos kvalifikavimo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį. Prekyba žmonėmis yra vienas iš nusikaltimų žmogaus laisvei. Veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 147 straipsnį tik nustačius, kad buvo disponuojama asmeniu kaip daiktu, taip pat verbuojant, gabenant ar laikant žmogų nelaisvėje, panaudojant fizinį smurtą, grasinimus arba kitaip atimant galimybę priešintis bei kitais šios normos dispozicijoje numatytais būdais palaužiant nukentėjusiojo valią tam, kad nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš šio asmens prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui. Iš dalies ši norma konkuruoja su BK 307 straipsniu, kuris nustato atsakomybę už pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos. Kvalifikuojant veiką pagal BK 147 straipsnį būtina nustatyti, kad nukentėjusio asmens laisvė buvo suvaržyta, palenkiant jo valią bent vienu iš minėto straipsnio dispozicijoje nurodytų valios palenkimo būdų. Kitaip tariant, prekybos žmonėmis sudėčiai konstatuoti būtina nustatyti straipsnio dispozicijoje numatytus požymius ir bent vieną nusikalstamą veiksmą (neveikimą) – nukentėjusio asmens valios palenkimo būdą (prievartos elementą). Nenustačius, kad laisvė buvo suvaržyta ar nukentėjusiojo valia buvo įstatymo numatytais būdais palenkta, veika pagal BK 147 straipsnį negali būti kvalifikuojama. Tokiu atveju gali būti tik sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas už vienos iš BK 307 straipsnyje nustatytų veikų padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-487/2014). Pažymėtina, kad asmens laisvės suvaržymas (pažeidimas) gali būti susijęs ne tik su visiška, bet ir daline galimybe judėti ar galimybe pasirinkti savo elgesio variantą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-942/2016).

9.       Nusikaltimas prekyba žmonėmis padaromas tiesiogine tyčia, pasireiškiančia pelnymosi tikslu, t. y. kaltininkas supranta, kad įgyja, perleidžia, verbuoja, gabena ar laiko nelaisvėje kitą žmogų, žino, kad siekiant kontrolės prieš šį žmogų buvo ar bus naudojamas smurtas, grasinimai, apgaulė, piktnaudžiaujama jo priklausomumu ar pažeidžiamumu, ar sumokama jį kontroliuojančiam asmeniui, siekia, kad šis žmogus būtų jo ar kitų asmenų išnaudojamas prostitucijai, pornografijai ar priverstiniam darbui arba, nors to ir nesiekia, bet žino apie tai ir nori taip veikti. BK 147 straipsnio specifika yra tokia, kad pats įstatymas detalizuoja nusikalstamos veikos padarymą tyčia kai kuriais labai svarbiais požymiais. BK 147 straipsnyje detalizuojamas kaltininko suvokimas, kad jis turi tikslą įtraukti auką į išnaudojimą arba, net ir neturėdamas tokio tikslo, suvokia, kad auka yra įtraukta arba bus įtraukta į išnaudojimą. Tokiu atveju svarbiausia tampa tai, jog kaltininkas tiesiog supranta, kad jis įgyvendina kažkokią sandorio su žmogumi tam, kad jį išnaudotų, funkciją, todėl tokio pobūdžio bylose svarbu atskleisti ir įrodyti asmens tyčią daryti tokias nusikalstamas veikas. Be to, atsakomybė už BK 147 straipsnyje numatytą nusikaltimą siejama ne su pačiu nukentėjusiojo išnaudojimu, o su kaltininko žinojimu, kad nukentėjusysis bus išnaudojamas.

10.       Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu bei minėtų nuteistųjų padarytos veikos kvalifikacijos pagal BK 147 straipsnio 1 dalį teisingumu. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šios baudžiamosios bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su N. S. ir Z. G. kaltės bei jų veikos kvalifikavimo klausimais, nepažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Z. G. ir N. S. kaltę padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. prekybą žmogumi – V. J., įrodo byloje nustatyta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tinkamai bei motyvuotai įvertinta įrodymų grandinė, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.

11.       Viso proceso metu tiek N. S., tiek Z. G. savo kaltę pripažino tik iš dalies. Apklausiama pirmosios instancijos teisme N. S. parodė, kad 2015 metų gruodžio mėnesį jos ir jos draugo namuose svečiavosi Z. G. kartu su V. J., kuri jai nepasirodė protiškai neįgali. Svečiai liko nakvoti ir vakare Z. G. jos (N. S.) paklausė, ar ji (N. S.) negali padėti V. J. įsidarbinti prostitute. Z. G. prašymu, ji (N. S.) kreipėsi į savo pažįstamą J. K. kuri užsiėmė prostitučių paieška. Pastaroji N. S. davė V. Š. telefono numerį. Tą patį vakarą ji paskambino V. Š., pasiteiravo, ar jis priima į darbą merginas, ir sutarė, kad kitą dieną atveš jam panelę. V. J. ji teiravosi, kodėl ši nenori kito darbo, tačiau ji pasakė, kad taip lengviau uždirbti pinigus, ji nori puoštis, gražiai atrodyti, o kito darbo nenori. Kitą dieną V. J. ir Z. G. ji kartu su dukra J. S. parvežė namo. Z. G. liepė vakare atvažiuoti paimti V. J.. Iki vakaro jos (N. S. ir jos dukra) viešėjo pas gimines, tuomet vėl nuvyko pas Z. G. į namus, kur V. J. jau laukė susidėjusi daiktus. Apie 19.00 val. ji (N. S.) V. J. nuvežė V. Š., ir pastarajam pasakė, jog iš Z. G. žino, kad už atliktą darbą turi būti sumokėti pinigai, tačiau tikslios sumos jie su V. Š. neaptarė. V. Š. pasisveikino su V. J. ir jie kartu išėjo, o jai (N. S.) V. Š. liepė atvažiuoti rytoj, tuomet jis jai perduos pinigus. Kitą dieną ji iš V. Š. paėmė pinigus ir perdavė juos Z. G., tikslios pinigų sumos neprisimena. Už darbą iš Z. G. ji gavo 50,00 Eur. Ji (N. S.) suprato, kad V. J. turės dirbti prostitute, nes pastaroji jai sakė, jog tokį darbą yra dirbusi anksčiau ir kito darbo nenori. Taip pat būsimo darbo pobūdį suprato ir V. J., jos niekas neapgaudinėjo, kad ji dirbs masažistės, o ne prostitutės darbą (t. 6, b. l. 131-133).

12.       Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis Z. G. parodė, kad 2015 metų gruodžio mėnesį kartu su V. J. svečiavosi N. S. namuose. Viešnagės metu V. J. prasitarė, jog nori dirbti masažiste. Jis juokais pasakė, kad turbūt masažiste su „laiminga pabaiga“. V. J. nusijuokė ir nieko nesakė. Jis mano, jog V. J. žinojo, kad taip vadinamas prostitutės darbas. Anksčiau V. J. jam yra sakiusi, jog yra dirbusi tokį darbą, kad vėl nori tuo užsiimti. Tą vakarą jis paklausė N. S., ar ji galėtų padėti V. J. įsidarbinti. N. S. telefonu susisiekė su kažkokia mergina, ir davė teigiamą atsakymą. Jis dar pasiteiravo V. J. ar ji tikrai nori dirbti ir ji atsakė teigiamai. Kitą dieną N. S. parvežė jį ir V. J. namo. V. J. susirinko būtiniausius daiktus, o vakare su draugu atvažiavusi N. S. pastarąją išsivežė. Jis N. S. pasakė, kad už prostitutės suradimą yra mokama, tačiau dėl konkrečios sumos, kurios ji turi paprašyti, jie nesusitarė. Kitą dieną jis paskambino N. S. ir paklausė, ar pastaroji duos jam pinigų, ji pažadėjo duoti. N. S. nesutiko jam tų pinigų atvežti, todėl jų pasiimti jis nuvažiavo su draugu. N. S. prie parduotuvės ,,Maxima“, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), jam perdavė apie 300,00 Eur. Jis jai paliko dalį pinigų už kurą ir jie išsiskyrė. Kad V. J. turi protinę negalią jis nepastebėjo (t. 6, b. l. 133-136).

13.       Pirmiau aptarti nuteistųjų N. S. ir Z. G. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, bei apeliaciniuose skunduose išdėstyti analogiški jų gynybinę versiją pagrindžiantys argumentai, apie V. J. savanorišką vertimąsi prostitucija, paneigiami byloje surinktais ir skundžiamame nuosprendyje aptartais įrodymais – nukentėjusiosios V. J., nukentėjusiosios R. B., liudytojų R. M. (Ž.), J. K., S. K., iš dalies nuteistojo V. Š. parodymais, asmens parodymo atpažinti ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais (t. 1, b. l. 11-12, 13-14, 15-16, 17-20), taip pat Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbingumo lygio pažymomis DL-1 Nr. 0795041 ir DL-1 Nr. 09424113 (t. 1, b. l. 26, 45), Vilniaus miesto savivaldybės viešosios įstaigos Naujosios Vilnios poliklinikos raštu (t. 1, b. l. 31), V. J. psichologinio įvertinimo išvadomis (t. 1, b. l. 32-34), elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolais (t. 2, b. l. 89-200, t. 3, b. l. 1-10), Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus vyresniosios tyrėjos 2016 m. gegužės 13 d. tarnybiniu pranešimu dėl asmenų tarpusavio bendravimo ir telefoninių numerių jungimosi prie bazinių stočių (t. 3, b. l. 44-80) ir kitais bylos duomenimis.

14.       Nukentėjusioji V. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme davė iš esmės nuoseklius parodymus apie jos prievartinį įtraukimą į prostituciją. Nukentėjusioji parodė, kad su N. S. susipažino per Z. G., su kuriuo tuo metu gyveno. N. S. yra mačiusi du kartus – kai nakvojo jos namuose ir tuomet, kai ji ją nuvežė į Vilnių ir perdavė V. Š.. Z. G. jai pasakė, jog surado masažistės darbą. Jai N. S. ir Z. G. nesiūlė dirbti prostitute, visą laiką buvo kalbama apie masažistės darbą ir ji nuoširdžiai tikėjo, kad būtent toks darbas jai buvo surastas, manė, kad jai reikės daryti įprastą nugaros masažą. Tik atvykus pas V. Š. į butą, jis pasakė, kad jai reikės dirbti prostitute. V. Š. pasakė, kad ji buvo parduota, jis sumokėjo už ją pinigus N. S.. Jis pagrasino, jog jai atsisakius, ji gali būti išvežta į Turkiją, o ten blogiau nei Lietuvoje. Išsigandusi ji sutiko dirbti prostitute, taip pat sutiko, kad V. Š. ją išbandytų, t. y. su ja turėtų lytinių santykių. Iš pradžių ji nepabėgo, nes bijojo, jog gali būti sumušta, nes V. Š. jai sakė, kad jeigu ji neklausys, jis gali ją sumušti. Tą patį jai sakė ir R. B.. V. Š. bute ji aptarnaudavo atvykstančius klientus, o gautus pinigus dalinosi su V. Š.. Vėliau jai netoli V. Š. namų buvo išnuomotas butas, į kurį ji vykdavo nakvoti lydima R. B.. V. Š. iš jos (V. J.) paėmė telefoną bei asmens pasą. Vėliau V. Š. jai grasino, kad sumuš, jei ji nedirbs prostitute, tačiau ji tuo netikėjo, nes jis niekada to nedarė. Kurį laiką padirbusi V. Š. bute ji pabėgo iš išnuomoto buto, nes jai nepatiko darbo pobūdis. Dirbti prostitute jai buvo nemalonu, ji visiems sakė, kad tas darbas nepatinka, tačiau jai buvo pasakyta, kad jeigu nedirbs, ją išveš į užsienį (t. 6, b. l. 137-138, 163-167). Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais nėra teisinio pagrindo, nes jie buvo nuoseklūs viso proceso metu, juos iš esmės patvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga.

15.       Nukentėjusioji R. B., apklausiama teisme patvirtino, kad ji, kontroliuojama V. Š., vertėsi prostitucija. Vėliau V. Š. nusprendė surasti dar vieną merginą, kuri jo bute teiktų intymias paslaugas, jos ieškojo per J. K.. Jis pasakė, jog rado kažkokią merginą ir už ją reikės sumokėti 500,00 Eur. V. J. automobiliu atvežė kažkokia moteris. Į butą atvestai V. J. V. Š. pasakė, kad jai reikės užsiimti prostitucija, darbas bus susijęs su lytiniais santykiais. Jis liepė naujai atvykusiai V. J. paaiškinti, kaip reikės elgtis. V. Š. merginą „patikrino“, nes su pastarąja lytiškai santykiavo. Kitą dieną jos pradėjo dirbti kartu. V. Š. yra sakęs, jog V. J. paėmė iš gailesčio, nes ją atvežusi moteris sakė, jog kitu atveju parduos merginą į Turkiją. Jai (R. B.) labai greitai pasimatė V. J. negalia – jos kalba, nesusivokimas aplinkoje labai apsunkino bendravimą, matė, kad ji turi protinę negalią. Ji sakė V. Š., kad su šia mergina nedirbs, tačiau V. Š. dėl to nieko nedarė, nors ir pripažino, jog su mergina kažkas negerai. Kai dirbo su V. J., pinigus dalino į tris dalis. V. Š. jai (R. B.) pasakė, jog už V. J. turės sumokėti 500,00 Eur, dalis jos (R. B.) ir V. J. uždirbtų pinigų buvo paimta minėtos sumos apmokėjimui. Po kelių dienų V. J. išsikraustė gyventi į kitą butą. V. Š. nurodymu į šį butą ir atgal pas V. Š. ją visuomet turėdavo palydėti R. B.. V. Š. ne kartą prieš ją (R. B.) smurtavo, nuolat grasino, todėl bijodama, ji vykdė visus jo nurodymus. Asmeniškai jai V. J. nesakė, jog nenori dirbti prostitute (t. 6, b. l. 201-206).

16.       Liudytoja R. Ž. parodė, kad yra V. J. pusseserė ir žinojo, kad pastaroji gyveno su Z. G.. Vėliau V. J. dingo ir kurį laiką buvo paieškoma. Liudytoja taip pat parodė, jog tuo metu, kai V. J. dingo, ji iš pradžių jos ieškojo pati. Ji skambino ir apie V. J. buvimo vietą klausė Z. G., tačiau pastarasis teigė, kad ji yra netoliese, tačiau miega, o vėliau iš viso neatsiliepė į jos skambučius. Atsiradusi V. J. pasakojo, kad Z. G. ją buvo pardavęs darbui prostitute, nors iš pradžių žadėjo įdarbinti masažiste. V. J. taip pat pasakojo, kad kažkokiai moteriai už ją buvo sumokėti pinigai, ji buvo parduota ir dirbo prostitute. Už darbą ji gaudavo pinigus, tačiau jai buvo grasinama, kad jei nedirbs prostitute, bus išvežta į užsienį, kalbėjo ir apie smurtą. Liudytoja patvirtino, kad V. J. sakė, kad jai buvo siūlytas masažistės darbas, tačiau ji buvo parduota ir dirbo prostitute (t. 7, b. l. 29-30).

17.       Liudytoja J. K., kurios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo pagarsinti BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka, parodė, kad 2015 metų gruodžio mėnesį jai skambino V. Š. ir teiravosi, ar ji nežinanti merginų, kurios galėtų užsiimti prostitucija. Šiuo klausimu ji paskambino N. S., kuri jai pasakė, kad turi merginą. Vėliau liudytoja su V. Š. ir N. S. telefonu derino merginos perdavimą. Po perdavimo V. Š. jai sakė, kad už merginą N. S. jis davė daugiau kaip 500,00 Eur, šią aplinkybę jai patvirtino ir N. S. (t. 1, b. l. 100).

18.       Liudytoja S. K. apklausiama teisme parodė, jog ji nuomojo vieną kambarį savo bute. Šį kambarį ji buvo išnuomojusi V. J., kurią į butą atlydėjo draugė Rasa. V. J. jai sakė, jog dirba pas „dėdę“, tvarko dokumentus. Merginai skambindavo ta pati draugė, sakydavo, jog kitą dieną jai reikia į darbą, kad reikia pasiruošti. Momento, kai V. J. išeidavo į darbą ji nematydavo. Gal po trijų savaičių V. J. dingo iš liudytojos buto. Apie tai buvo pranešta jos draugei, bet pastaroji dėl to susirūpinimo neišreiškė. Tai, jog V. J. yra protiškai neįgali liudytoja suprato ilgiau su ja pabendravusi, tačiau ir iš pradžių ji elgėsi keistai. V. J. jai yra sakiusi, jog bijo savo „dėdės“, sakė, kad ją norėjo išvežti, bet „dėdė“ ją išvadavo (t. 7, b. l. 30-31).

19.       Nuteistasis V. Š. apklausiamas teisme, nors ir neigė žinojęs, jog V. J. turi protinę negalią, parodė, kad jis ieškodamas merginų prostitutės darbui apie tai pasakė savo pažįstamai vardu Julė (liudytojai J. K.), kuri pažadėjo jam padėti. Po kurio laiko jam paskambino N. S. ir pasakė, kad turi merginą, norinčią dirbti prostitute. Jie susitarė susitikti. Į susitikimo vietą atvykusi N. S. jam atvežė V. J. N. S. nurodė, kad už pastarąją jai reikia sumokėti 500,00 Eur. Prieš paimdamas V. J. savo žinion, jis pirmiausia ją apžiūrėjo, vizualiai ji jam patiko. Jis tuo metu neturėjo prašomos sumos, nežinojo, ko nori atvežta mergina, todėl su ją atvežusia moterimi susitarė, jog pinigus sumokės kitą dieną. Moteris jam pasakė, kad jeigu mergina neliks Lietuvoje, ji dirbs užsienyje. Iš atvykusios dirbti V. J. jis paėmė telefoną ir SIM kortelę duodamas jai savo telefoną. Reikalaudamas, kad V. J. pas jį dirbtų, jis jai pagrasino, sakydamas, kad atsisakius pas jį dirbti ji turės vykti į užsienį ir ten dirbti prostitute. Jis taip pat lytiškai santykiavo su V. J.. Kitą dieną sutartą pinigų sumą jis sumokėjo V. J. atvežusiai moteriai. Jis paėmė dalį sumos iš R. B. ir V. J. uždarbio, o dalį pridėjo pats. Po to, kai sumokėjo pinigus N. S., jis V. J. pasakė, kad ji yra laisva ir gali eiti kur nori arba pas jį dirbti, tačiau ji niekur nėjo (t. 6, b. l. 88-94 ).

20.       Vilniaus apskrities VPK Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus vyresniosios tyrėjos 2016 m. gegužės 13 d. tarnybiniame pranešime dėl asmenų tarpusavio bendravimo ir telefoninių numerių jungimosi prie bazinių stočių, nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 17 d. 00:06 val. iki 07:02 bendravimas telefonu vyksta tarp J. K. ir V. Š.. N. S. 2015 m. gruodžio 17 d. 08:28 val. paskambina J. K., kuri 08:59 ir 09:00 val. skambina V. Š.. N. S. skambina J. K. 09:00 val. po to laikotarpiu iki 12:56 val. kontaktuoja J. K. ir V. Š. bei J. K. ir N. S.. 12:58 val. įvyksta pirmasis V. Š. kontaktas su N. S., pirmasis jai paskambina V. Š.. Laikotarpiu nuo 13:01 val. iki 16:23 val. kontaktai vyksta tarp N. S., ir V. Š., J. K.. 16:26 val. N. S. paskambina Z. G.. Laikotarpiu nuo 16:37 val. iki 19:42 val. kontaktuoja N. S. ir V. Š., V. J. ir Z. G., N. S. ir Z. G.. 2015 m. gruodžio 18 d. 13:41 val. V. Š. paskambina J. K.. 14:13 val. N. S. išsiunčia žinutę Z. G. ir jie vėliau dar ne kartą kontaktuoja. Z. G. dar kontaktuoja ir su V. J.. Taip pat tą dieną telefonu bendrauja J. K. su V. Š. ir N. S.. 17:43 val. N. S. skambina Z. G., po to jai paskambina V. Š.. Vėliau tą dieną ne kartą N. S. kontaktuoja su Z. G. ir J. K., o pastaroji su V. Š.. Iš telefono numerių išklotinių matyti, kad Z. G. ir V. Š. kontaktų nebuvo (t. 3, b. l. 44-80). Iš pirmiau aptartų duomenų matyti, jog priešingai nei nurodė N. S. ir V. Š., tarp V. Š. ir J. K. 2018 m. gruodžio 17 d. vyko intensyvus bendravimas. N. S. J. K. pirmą kartą paskambino 2015 m. gruodžio 17 d. rytą, o pirmasis N. S. tos pačios dienos vidudienį paskambino V. Š.. Be to, pirmiau aptartų duomenų visuma, įvertinus ją kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, patvirtina, jog siekdami parduoti V. J. nuteistieji Z. G. ir N. S. bendravo tarpusavyje, J. K. atliko tarpininkės vaidmenį, intensyvus bendravimas po pirmojo kontakto vyko ir tarp N. S. bei V. Š.. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, jog kontaktų metu buvo derinamos V. J. perdavimo bei atsiskaitymo už ją detalės.

21.       Parodymų atpažinti metu V. J. atpažino Z. G., nurodydama, kad pas jį gyveno (t. 1, b. l. 15-16), atpažino N. S., nurodydama, kad ji nuvežė ją iš Z. G. namų pas V. Š. (t. 1., b. l. 17-18), atpažino V. Š. kaip asmenį, kuris 2015 metų gruodį vertė ją užsiimti prostitucija, grasino parduoti ją į užsienį (b. l. 13-14).

22.       Byloje esantys duomenys besąlygiškai patvirtina, išvadą, jog V. J. dėl savo sveikatos ypatumų buvo itin pažeidžiama, o nuteistieji Z. G. ir N. S. tuo pasinaudojo – panaudoję apgaulę įtikino ją vykti į Vilnių dirbti masažiste, o iš tikrųjų už piniginį atlygį perdavė ją V. Š. žinion, kad pastaroji būtų išnaudojama prostitucijai. Nuteistasis Z. G. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog konstatavęs V. J. pažeidžiamumą dėl jai nustatyto protinio atsilikimo bei šią aplinkybę prilygindamas pastarosios laisvės apribojimui, pirmosios instancijos teismas plečiamai aiškino baudžiamąjį įstatymą. Priešingai nei nurodo apeliantas, vienas iš BK 147 straipsnyje nustatyto nusikaltimo padarymo būdų yra pasinaudojimas asmens pažeidžiamumu. Nei baudžiamasis nei baudžiamojo proceso įstatymas nenustato, jog asmens pažeidžiamumo požymis privalo būti įrodytas remiantis vien tik medicininiais dokumentais. Pagal teismų formuojamą praktiką, asmens pažeidžiamumą gali nulemti ne tik sveikatos būklė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasinaudojimas pažeidžiamumu yra įvardinamas kaip piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo, kaip tik pasiduoti tam piktnaudžiavimui. Pagal šį požymį prekyba žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimo išnaudojimui faktą kaip būdą ištrūkti iš skurdo ar kitos sudėtingos ekonominės, socialinės situacijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290/2014, Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K-43-942/2016).

23.       Nagrinėjamu atveju nuteistieji N. S. ir Z. G. BK 147 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą padarė pasinaudodami V. J. pažeidžiamumu, t. y. pasinaudodami jos sveikatos būkle – turima protine negalia. Šią išvadą patvirtina baudžiamosios bylos medžiagoje esančių rašytinių įrodymų visuma. 2011 m. rugsėjo 15 d. psichologinio įvertinimo išvadoje nurodyta, kad V. J. intelektas buvo įvertintas ne kartą: 2004 m. balandžio 13 d. Molėtų PPT. Išvada: raidos sutrikimai dėl riboto intelekto. Antrinio pobūdžio specifinis kalbos neišsivystymas dėl sąvokinio mąstymo plėtojimosi spragų; 2007 m. gegužės 29 d. Molėtų PPT. Išvada: kompleksinis sutrikimas – nežymus protinis atsilikimas (VIQ – 59; NIQ – 73; IQ – 65). Kalbos ir komunikacijos sutrikimas: vidutinis kalbos neišsivystymas; 2009 m. rugsėjo 17 d. Molėtų PSC. Išvada: lengvas protinis atsilikimas (VIQ – 57; NIQ – 74; IQ – 65). Psichologinio tyrimo duomenys rodo netolygų V. J. gebėjimų išlavėjimą. Kalbiniai mąstymo gebėjimai išlavėję žymiai menkiau nei vaizdiniai – veiksminiai (neverbalinis intelektas). Vaiko bendros žinios, socialinė nuovoka labai menki. Jai sunku reikšti mintis žodžiu. Stebimi atminties (tiek regimosios, tiek girdimosios) sutrikimai, savireguliacijos sutrikimai. Išvada: lengvas protinis atsilikimas (IQ – 65) (t. 1, b. l. 34).

24.       Molėtų vaikų savarankiško gyvenimo namų socialinės pedagogės 2013 m. balandžio 22 d. rašte VšĮ Molėtų pirminės sveikatos priežiūros centro Psichinės sveikatos centrui nurodyta, jog V. J. Molėtų vaikų savarankiško gyvenimo namuose gyvena nuo 2009 m. birželio 25 d. Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu jai paskirta laikinoji globa. V. J. mokosi pagal adaptuotą bendrojo lavinimo programą. 2009 m. spalio 6 d. jai nustatytas lengvas protinis neįgalumo lygis (F70.0). Pastaruoju metu ryškėja jos emocinis ir socialinis nebrandumas: merginai sunku priimti sprendimus, reikšti savo nuomonę (linkusi kartoti tai, ką sako kiti, pasielgti taip, kaip sako kiti), sunku orientuotis kitų žmonių jausmuose. Būdingas patiklumas, naivumas: į bet kokius šiltus santykius labai noriai ir lengvai pasineria, todėl ja nesunku pasinaudoti, įskaudinti. V. J. negeba objektyviai vertinti savo galimybių: linkusi fantazuoti apie neribotą savo sėkmę, idealią meilę, puoselėja lūkesčius dėl ateities (tikisi dirbti barmene, įsigyti nuosavą namą). V. J. neturi savisaugos instinkto, negeba numatyti savo netinkamo elgesio pasekmių (eina, važiuoja ten, kur būna pakviesta pažįstamų ar net atsitiktinių asmenų). Silpni higienos bei savitvarkos įgūdžiai: reikalingas nurodymas praustis, persirengti, pasikeisti drabužius, susitvarkyti kambarį bei savo daiktus. V. J. turimi buitiniai įgūdžiai taip pat neužtikrintų savarankiško gyvenimo: mergina geba apsipirkti 10,00 – 20,00 Lt sumoje, tačiau tai būtų saldumynai, skanėstai, energetiniai gėrimai. Nėra planavimo, numatymo, racionalumo. Motina D. J. gyvena Aknystos socialinės globos namuose Anykščių rajone, V. J. su ja bendrauja telefonu. Tėvas J. J. dukra nesidomi, nelanko (t. 1, b. l. 32).

25.       VšĮ Molėtų rajono Pirminės sveikatos priežiūros centro Molėtų Psichikos sveikatos centro 2013 m. balandžio 26 d. psichologinio įvertinimo išvadoje konstatuota, jog V. J. verbaliniai intelektiniai gebėjimai labai žemi (VIQ – 63), neverbaliniai intelektiniai gebėjimai labai žemi (NIQ – 69), o bendrieji intelektiniai gebėjimai labai žemi (IQ – 63) (t. 1, b. l. 33). Oficiali V. J. ligos diagnozė nurodyta ir 2016 m. sausio 27 d. darbingumo lygio pažymoje DL-1 Nr. 0942413, iš kurios matyti, kad V. J. nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2060 m. rugsėjo 7 d. nustatytas 45 procentų darbingumo lygis ir 55 procentų netekto darbingumo lygis, diagnozės kodas pagal TLK-10 – F70.1 (lengvas protinis atsilikimas, yra ryškus elgesio pakitimas, reikalaujantis dėmesio ar gydymo) (t. 1, b. l. 45). Apklausiama teisme liudytoja R. Ž. (M.) taip pat parodė, jog V. J. turi protinę negalią, nors ji orientuojasi aplinkoje, tačiau ją lengva išnaudoti, įkalbėti negeriems veiksmams. Ji nemoka tvarkytis su pinigais, jų valdyti, negalėtų viena gyventi, galėtų valkatauti (t. 7, b. 29-30). Aplinkybę, jog V. J. negalia buvo pastebima ir pašaliniams asmenims, patvirtino nukentėjusioji R. B., liudytoja S. K.. Taigi, pirmiau aptarti duomenys besąlygiškai patvirtina išvadą, jog V. J. dėl savo sveikatos ypatumų buvo itin pažeidžiama, o abu nuteistieji tai suvokė, suprato, kad šiuo asmeniu lengva manipuliuoti, ir pasinaudojo susidariusia padėtimi parduodami V. J. V. Š., kad ji būtų išnaudojama prostitucijai.

26.       Šioje baudžiamojoje byloje nuteistiesiems N. S. ir Z. G. inkriminuotas apgaulės prieš nukentėjusiąją panaudojimas. Apgaulė – tai tyčinis žmogaus suklaidinimas, siekiant, kad šis dėl suklydimo savo noru elgtųsi pagal kaltininko pageidavimą. Apgaulė kaip prekybos žmonėmis požymis gali pasireikšti netikrų žinių pranešimu ar tiesos nutylėjimu. Apgaulė dėl būsimo darbo ir jo sąlygų paprastai yra požymis, bylojantis apie prekybą žmonėmis, kai aukos išnaudojimas yra pridengtas savotišku aukos ir kaltininko susitarimu. Nukentėjusioji V. J. viso proceso metu nuosekliai parodė, kad pasiūlymą dirbti masažiste jai pateikė Z. G. ir N. S.. Ji visą laiką galvojo, kad teiks masažo paslaugas, tačiau vėliau, būnant pas V. Š. bute, pastarasis paaiškino, kad jai reikės dirbti prostitute, nes kitu atveju ji bus išvežta į užsienį. Dirbti prostitute ji sutiko iš baimės, kad ją išveš arba sumuš. Netikėti šiais nukentėjusiosios V. J. parodymais nėra jokio pagrindo, nes jie buvo nuoseklūs viso proceso metu, be to, juos iš dalies patvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. Kaip jau buvo minėta, liudytoja R. M. (Ž.) parodė, kad po V. J. dingimo jai paskambinus ir paklausus, kur yra V. J., Z. G. vengė atsakymo, teigė, kad ji yra netoliese, tačiau miega, o vėliau iš viso neatsiliepė į jos skambučius. Liudytoja taip pat patvirtino, kad V. J. jai pasakojo, kad iš pradžių pastarajai buvo siūlytas masažistės darbas, tačiau vėliau ji buvo parduota ir dirbo prostitute (t. 7, b. l. 29-30). Šie liudytojos parodymai ne tik patvirtina V. J. parodymus apie prieš ją naudotą apgaulę, bet taip pat parodo, jog Z. G. stengėsi nuslėpti nuo liudytojos R. M. (Ž.) nukentėjusiosios V. J. buvimo vietą bei jos veiklos pobūdį. Tai suponuoja išvadą, kad jis suprato savo veiksmų prieš V. J. neteisėtumą ir nenorėjo, kad jie išaiškėtų. Teisėjų kolegija taip pat neturi jokio pagrindo daryti išvadą, jog V. J. įsitraukimas į prostituciją buvo savanoriškas, kaip tai nurodoma nuteistojo Z. G. ir N. S. gynėjo apeliaciniuose skunduose. Bylos duomenimis nustatyta, jog V. Š. grasino V. J., jog nesutikusi dirbti pas jį, ji bus išvežta dirbti į užsienį. Tai sukėlė V. J. baimės jausmą, kurio paveikta, taip pat dėl turimos protinės negalios, ji sutiko su V. Š. iškeltomis sąlygomis. Toks sutikimas, juo labiau duotas žmogaus, kuriam oficialiai konstatuotas lengvas protinis atsilikimas, nustatytas tik 45 proc. siekiantis darbingumo lygis, nelaikytinas laisvos valios užsiimti prostitucijos veikla išraiška.

27.       Įvertinus nukentėjusiosios V. J. parodymus kitų byloje surinktų ir aptartų įrodymų kontekste, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog aplinkybė, nulėmusi socialiai nebrandžios, turinčios protinę negalią ir pažeidžiamos V. J. apsisprendimą vykti su N. S. į Vilnių, buvo nuteistųjų Z. G. bei N. S. nukentėjusiajai pasiūlytas masažistės darbas, nutylint tikrąjį šio darbo pobūdį, t. y. seksualinių paslaugų teikimą. Nukentėjusioji, būdama socialiai ir psichologiškai nebrandi, pažeidžiama, tikrojo jai siūlomo darbo pobūdžio negalėjo suprasti ir nesuprato. Taigi nuteistieji N. S. ir Z. G., pasinaudodami nukentėjusiosios V. J. pažeidžiamumu dėl jos negalios, panaudoję apgaulę, t. y. tyčia suklaidinę V. J. dėl siūlomo darbo pobūdžio, suvokdami, jog nukentėjusioji, patekusi į sutenerio rankas, turės užsiimti prostitucija ir bus išnaudojama, tyčia, už piniginį atlygį, perdavė V. J. V. Š. Teisėjų kolegija pažymi, kad objektyvieji prekybos žmonėmis požymiai, tarp kurių yra ir pasinaudojimas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba apgaulės panaudojimas BK 147 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Nagrinėjamu atveju nustatyti net du minėti požymiai, taip pat nuteistųjų žinojimas, kad parduota nukentėjusioji V. J. bus išnaudojama prostitucijai. Dėl to nuteistųjų Z. G. ir N. S. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 147 straipsnio 1 dalį.

28.       Priešingai nei teigiama nuteistojo Z. G. ir N. S. gynėjo skunduose, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad V. Š. pinigus N. S. sumokėjo ne už informaciją apie asmenį, pageidaujantį verstis prostitucija, o būtent už šio asmens perdavimą jo žinion. Šią išvadą patvirtina ne tik aplinkybė, kad pagal N. S. ir Z. G. bendrą sutarimą V. J. N. S. nuvežė ir perdavė V. Š., bet ir pastarojo parodymai, jog prieš paimdamas V. J. savo žinion, jis pasakė N. S., kad nori merginą apžiūrėti. Mergina išlipo iš automobilio ir jam pasirodė, o paskui N. S. jam pasakė, kad už V. J. jis turės sumokėti 500,00 Eur. Šiuos pinigus jis minėtai moteriai sumokėjo kitą dieną ir išskaičiavo iš V. J. bei R. B. uždarbio, gaunamo už klientų patenkinimą (t. 6, b. l. 89-90). Nukentėjusioji V. J. parodė, jog ji iš V. Š. sužinojo, kad buvo parduota už 500,00 Eur, kuriuos jis sumokėjo N. S. (t. 6, b. l. 137-138). Apklausiama teisme nukentėjusioji R. B. taip pat patvirtino, jog V. Š. jai sakė, kad už V. J. sumokėjo 500,00 Eur, šiuos pinigus jis išskaičiavo ir iš jos su V. J. uždarbio. Nukentėjusiosios teigimu, V. Š. jai sakė, jog V. J. jis pasiliko iš gailesčio, nes ją atvežusi moteris kitu atveju žadėjo pastarąją parduoti į užsienį (t. 6, b. l. 201-206). Pirmiau aptarti nuteistojo ir nukentėjusiųjų parodymai patvirtina, jog N. S. pinigai, kuriuos ji vėliau nenustatytomis dalimis pasidalijo su nuteistuoju Z. G., buvo sumokėti ne už informaciją apie asmenį, pageidaujantį verstis prostitucija, o būtent už šio asmens perdavimą V. Š. žinion. N. S., gabendama V. J., perduodama ją V. Š. ir reikalaudama pinigų už jos perdavimą, taip pat nurodydama, jog sandoriui neįvykus, V. J. bus parduota į užsienį, pasidalindama pinigus su Z. G. suprato, jog atlieka sandorio su žmogumi dalį ir norėjo taip veikti. Z. G. taip pat suprato, jog veikdamas bendrai su N. S. parduoda ne informaciją apie asmenį, pageidaujantį užsiimti prostitucija, o patį asmenį, kuris dėl neįgalumo neišvengiamai bus išnaudojamas prostitucijai.

29.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas dėl visų BK 147 straipsnio sudėčiai inkriminuoti būtinų elementų – pardavimo pasinaudojant nukentėjusiosios pažeidžiamumu ir naudojant apgaulę, siekiant, jog V. J. būtų išnaudojama prostitucijai – buvimo N. S. ir Z. G. veikoje. Pažymėtina, kad nuteistųjų Z. G. ir N. S. gynėjo apeliacinių skundų teiginiai, jog V. J. prostitucija vertėsi laisva valia, niekas jos nevertė, prieš ją nebuvo naudojamas nei fizinis smurtas, nei grasinimai ir ji nebuvo laikoma nelaisvėje, yra taip pat neatitinkantys Europos teisėje ir Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintos taisyklės, jog nukentėjusio asmens sutikimas neturi juridinės reikšmės patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis už prekybą žmonėmis. Sutikimas būti išnaudojamam, duotas panaudojant apgaulę, piktnaudžiaujant asmens pažeidžiamumu ar priklausomumu, jau nekalbant apie prievartą ir grasinimus, negali būti laikomas savanorišku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016). Atitinkamai šiuos skundo argumentus paneigia ne vien tik nukentėjusiosios V. J. parodymai, bet iš dalies ir nuteistojo V. Š., nukentėjusiosios R. B. parodymai, kiti byloje esantys duomenys. Akivaizdu, kad būdama apgauta dėl darbo pobūdžio, tapusi faktiškai kontroliuojama, nukentėjusioji V. J. neteko dalies galimybių savo nuožiūra pasirinkti savo buvimo vietą ir elgesio variantą, V. J. laisvė buvo suvaržyta. Šios aplinkybės nepaneigia ir tai, kad nukentėjusioji turėjo dalinę judėjimo laisvę, vėliau jai pavyko pačiai ištrūkti iš V. Š. kontrolės. Apeliantai pagrįstai atkreipia dėmesį, kad BK 307 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė už veiką, panašią į prekybą žmonėmis (BK 147 straipsnis), t. y. gabenimą asmens šio sutikimu prostitucijai į Lietuvos Respubliką ar iš Lietuvos Respublikos, tačiau kolegija pažymi, kad asmens sutikimas pagal BK 307 straipsnio 2 dalies prasmę turi būti savanoriškas ir duotas gerai suvokiant duodamo sutikimo aplinkybes. Nagrinėjamu atveju V. J. sutikimas, duotas dėl apgaulės poveikio, pasinaudojant jos pažeidžiamumu, žinant, kad nukentėjusioji bus išnaudojama prostitucijai, negali būti laikomas savanorišku ir duotu suvokiant duodamo sutikimo aplinkybes, todėl Z. G. ir N. S. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, jų tyčia padaryti būtent šią nusikalstamą veiką nustatyta pagrįstai.

30.       Kita vertus, nuteistasis Z. G. apeliaciniame skunde teisingai nurodo, jog jis pats betarpiškai nedalyvavo nuvežant V. J. į Vilnių. Bylos duomenimis nustatyta, jog jų bendru sutarimu tai padarė N. S.. Todėl nuteistojo Z. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir ši nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad Z. G. nuvežė V. J. į Vilnių ir prie parduotuvės ,,Maxima“ esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini) perdavė V. Š., šalinama iš nuosprendžio aprašomosios dalies, nustatant, kad šiuos veiksmus, veikdama pagal bendrą susitarimą su Z. G., atliko N. S.. 

31.       Nuteistasis Z. G. apeliaciniame skunde taip pat prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 28 d. nuosprendį dėl netinkamo jo veikos kvalifikavimo ir grąžinti bylą nagrinėti kitos sudėties pirmosios instancijos teismui. Pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktą apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles, arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas Z. G. nusikalstamą veiką pagal BK 147 straipsnio 1 dalį būtų padaręs esminį BPK pažeidimą. Taip pat nenustatyti ir BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo pagrindai, jie nenurodyti ir nuteistojo apeliaciniame skunde, taigi, apelianto reikalavimas, kad apeliacinės instancijos teismas turėtų bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, visiškai nepagrįstas.

32.       Iš byloje priimto nuosprendžio taip pat matyti, kad apygardos teismas jo aprašomojoje dalyje nurodė, jog N. S., Z. G. ir V. Š. jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 147 straipsnio 1 dalį padarė 2017 m. gruodžio 17 d. Toks minėtos nusikalstamos veikos laiko konstatavimas akivaizdžiai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, iš kurių matyti, kad ši nusikalstama veika buvo padaryta ne 2017 m. gruodžio 17 d., kaip nurodė nuosprendį priėmęs teismas, bet 2015 m. gruodžio 17 d. BPK 305  straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti tiksliai išdėstyta įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog ši klaida ištaisytina nurodant, kad N. S., Z. G. ir V. Š. nusikalstamą veiką, nuosprendyje kvalifikuotą pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, įvykdė 2015 m. gruodžio 17 d.

33.       BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. To paties straipsnio 3 dalis nustato, kad baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Šioje byloje N. S., Z. G. ir V. Š. inkriminuota nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, buvo padaryta 2015 m. gruodžio 17 d., galiojant 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakcijai, o apkaltinamasis nuosprendis jų atžvilgiu priimtas 2018 m. vasario 28 d., kuomet pirmiau nurodyta BK 147 straipsnio 1 dalies redakcija buvo pakeista 2016 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XII-2340 redakcija. Įstatymu, įsigaliojusiu 2016 m. gegužės 25 d., BK 147 straipsnio 1 dalies dispozicija buvo papildyta nauju priverstinės fiktyvios santuokos požymiu. Pagal susiformavusią teismų praktiką, tais atvejais, kai veikos padarymo metu galiojusio baudžiamojo įstatymo redakcija pakeičiama palengvinant ar pasunkinant kaltininko teisinę padėtį, bylą nagrinėjančio teismo baigiamajame dokumente būtina nurodyti, kokios redakcijos baudžiamasis įstatymas taikomas. Iš Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio matyti, jog šis teismas aptartos teisminės praktikos nesilaikė, todėl ir ši klaida ištaisytina nurodant, jog nuteistųjų Z. G., N. S. ir V. Š. veika, nustatyta BK 147 straipsnio 1 dalyje, kvalifikuojama pagal nusikaltimo padarymo metu, t. y. 2015 m. gruodžio 17 d. (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 13 d. iki 2016 m. gegužės 25 d.), galiojusią straipsnio redakciją.

34.       Nuteistosios N. S. gynėjo apeliaciniame skunde prašoma nustatyti nuteistosios atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad ji prisipažino padariusi nusikaltimą ir nuoširdžiai gailis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tačiau BK 59

35.       Iš N. S. parodymų turinio matyti, kad iš tikrųjų savo kaltę dėl BK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo ji pripažino tik iš dalies. Apklausiama teisiamajame posėdyje N. S. teigė, kad apgaulė prieš nukentėjusiąją nebuvo naudojama, pastaroji pati norėjo ir siekė dirbti prostitute, už jos nuvežimą iki sutartos vietos ir pinigų, gautų iš V. Š. perdavimą, iš Z. G. ji gavo 50,00 Eur. Apklausiama kaip įtariamoji 2016 m. sausio 21 d. N. S. kalta neprisipažino, nurodydama, kad V. J. pati pageidavo dirbti prostitute. Ji (N. S.) tik surado asmenį, t. y. V. Š., kuris sutiko priimti V. J. dirbti prostitute, nuvežė pastarąją iki sutartos vietos, o dėl sumos, kurią turėjo sumokėti V. Š., ji nesitarė, nes tai darė Z. G.. Iš V. Š. jai perduotų 400,00 Eur Z. G. jai davė 50,00 Eur, kurie turėjo padengti jos patirtas išlaidas automobilio degalams (t. 4, b. l. 122-124). Akistatos su Z. G. metu 2016 m. sausio 29 d. N. S. laikėsi savo parodymų ir nesutiko su Z. G. parodymais, kad pasiūlymą Lietuvoje įsidarbinti masažiste su „laiminga pabaiga“ V. J. pateikė N. S., būtent ji jam pažadėjo, kad už V. J. įdarbinimą jis gaus pinigų, N. S. jam nurodė atvykti į Vilnių pasiimti pinigų, kur perdavė jam 300,00 Eur (t. 5, b. l. 1-6). Apklausiama kaip įtariamoji 2016 m. liepos 25 d. N. S. atsisakė duoti parodymus, nurodydama, kad tai padarys tik susipažinusi su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga (t. 4, b. l. 136-137). Taigi, pirmiau aptarti duomenys, įvertinus juos ir kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, nepatvirtina išvados, jog nuteistoji N. S. savanoriškai pripažino padariusi nusikalstamą veiką bei prisidėjo prie nusikalstamos veikos išaiškinimo ir teisingo sprendimo byloje priėmimo. Bylos duomenys taip pat nepatvirtina išvados, jog nuteistoji nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo. Priešingai, N. S. elgesys proceso metu leidžia padaryti pagrįstą išvadą, jog ji galisi tik dėl to, kad nusikaltimas buvo atskleistas ir jai dėl to tenka patirti nepatogumus. Nuteistoji savo elgesio kritiškai nevertina, viso proceso metu davė parodymus, stengdamasi sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimo padaryme. Be to, nukentėjusiajai V. J. padarytos žalos N. S. neatlygino net iš dalies, jos neatsiprašė, iš nuteistosios teisme duotų parodymų turinio taip pat matyti niekinamas pastarosios požiūris į nukentėjusiąją. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

36.       Nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertintų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumos, N. S. asmenybės neatskleidimo, formalaus bausmės skyrimo yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, jog baudžiamasis įstatymas nenustato pareigos teismui už sunkaus nusikaltimo padarymą pirmą kartą teisiamam asmeniui skirti minimalią BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatytą bausmę. Vadovaudamasis BK 61 straipsnio 2 dalimi, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų iki dešimties metų. Nuteistoji N. S. padarė sunkų tyčinį nusikaltimą. Jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajai, nors ir lakoniškai, tačiau įvertino jos asmenybę, kuri charakterizuojama teigiamai. Teismas taip pat įvertino ankstesnių teistumų nebuvimą, nuteistosios nusikalstamų veiksmų pobūdį ir N. S. skyrė laisvės atėmimo bausmę ketveriems metams, t. y. gerokai mažesnę nei BK 147 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkis bausmę. Dar kartą atsižvelgti į gynėjo apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes ir švelninti nuteistajai N. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.

37.       Skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę teismas gali tik tais atvejais, kai byloje nustatomos aplinkybės, atitinkančios sąlygas, įtvirtintas BK 62 straipsnyje. Taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas, kaip to prašoma nuteistosios N. S. gynėjo apeliaciniame skunde, galima tais atvejais, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tai reiškia, jog įstatymas reikalauja, kad byloje būtų nustatytos ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės bei kitos alternatyvios sąlygos, įtvirtintos BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose. Tik esant tokių sąlygų visumai teismas gali taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta šių sąlygų visuma, t. y. nenustatyta nė viena nuteistosios N. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, todėl, priešingai nei teigiama gynėjo apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų ir N. S. skirti švelnesnę bausmę, negu nustatyta BK 147 straipsnio 1 dalyje. Dar viena švelnesnės negu įstatyme nustatyta bausmės skyrimo galimybė yra įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje, tačiau teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje įtvirtintos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-447/2014, Nr. 2K-186-942/2015 ir kt.). Nagrinėjamu atveju jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių nuteistajai N. S. BK 147 straipsnio 1 dalies sankcijos ribose paskirtoji bausmė turėtų būti švelninama, nėra, jų apeliaciniame skunde nenurodė ir nuteistosios gynėjas. 

38.       BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Baudžiamajame įstatyme nenurodyta nusikaltimų, kuriuos padarius, negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai. Tačiau teismų praktikoje įtvirtinta, kad BK 37 straipsnis negali būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (kaltininko tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-472/2008).

39.       Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo N. S. padarytą nusikalstamą veiką pripažinti mažareikšme. Pirma, BK 147 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikalimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Antra, bylos duomenimis nustatyta, jog N. S. nusikaltimą padarė veikdama bendrai su Z. G., turėdama tikslą parduoti V. J., kad ji būtų išnaudojama prostitucijai, ir už tai gauti pinigus. Aplinkybė, jog N. S. asmeniškai neįtraukė V. J. į prostituciją ir nesipelnė iš pastarosios prostitucijos, t. y. kad ji nepadarė BK 307 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatyto nusikaltimo, neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl BK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu. Prekybos žmonėmis nusikaltimas siejamas su įvairiais sandoriais, kurie sudaryti asmens išnaudojimo tikslais (šiuo atveju prostitucijai) ir kuriais yra varžoma to asmens fizinė ar valios laisvė (tai pasiekiama panaudojant psichinę ar fizinę prievartą, pagrobiant, piktnaudžiaujant pasitikėjimu, pasinaudojant nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, ar pastarąjį apgaunant). Akivaizdu, jog šis nusikaltimas pasižymi didesniu pavojingumu. Juolab šio nusikaltimo didesnį pavojingumą taip pat patvirtina ir nukentėjusiosios asmenybė – V. J. yra ne tik socialiai ir emociškai nebrandi, pasižyminti dideliu pažeidžiamumu, bet ir turi protinę negalią. Esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad N. S. padaryta nusikalstama veika, nustatyta BK 147 straipsnio 1 dalyje, negali būti pripažinta mažareikšme.

40.       Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą bei apeliacinių skundų argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad Z. G. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalinant jame nurodytą V. J. gabenimo į Vilnių aplinkybę, N. S. ir Z. G. nusikalstami veiksmai atitinka BK 147 straipsnio 1 dalies (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakcija) sudėtį, o N. S. skundžiamu nuosprendžiu paskirta teisinga bausmė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

n u t a r i a :

Nustatyti, kad BK 147 straipsnio 1 dalyje N. S., Z. G. (Z. G.) ir V. Š. inkriminuota nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakciją.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad Z. G. nuvežė V. J. į Vilnių ir prie parduotuvės ,,Maxima“ esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini) perdavė V. Š..

Nuteistosios N. S. gynėjo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinį skundą atmesti.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Albinas Bielskis

                                                                                                                     Daiva Pranytė-Zalieckienė

                                                                                                                     Linas Žukauskas