(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 10 d.

Vilnius

            Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Inos Kirkutienės ir Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),  

sekretoriaujant Irenai Mialdunienei,

dalyvaujant pareiškėjui O. M. M. H. Z. (O. M. M. H. Z.), jo atstovei L. G.,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Dariui Juodeliui,

            viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. M. M. H. Z. (O. M. M. H. Z.) skundą ir patikslintą skundą Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė:

            Pareiškėjas O. M. M. H. Z. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2019 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-00449/171-556; 2) įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 1-6, 30).

            Nurodo, jog Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Atsakovas arba Departamentas) 2019 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. (15/4-1) 3I-00449/171-556 atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikino išduotą daugkartinę nacionalinę vizą Nr. 004134476.

            Paaiškina, kad (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete J. B., o 2019 m. rugpjūčio 5 d. kreipėsi į Migracijos poskyrį Šalčininkuose su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu. Dokumentų teikimo momentu, pareiškėjo žmona J. B. buvo Lietuvoje, tačiau vėliau, galimai dėl papildomų pajamų šaltinio išvyko į Jungtinę Karalystę, apie tai neperspėjusi pareiškėjo.

            Pareiškėjas nesutinka su priimtu sprendimu, kuriame nurodoma, kad pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Pažymi, kad nors pareiškėjo žmona (duomenys neskelbtini) ir buvo deklaravusi išvykimą iš Lietuvos Respublikos, dokumentų pateikimo momentu ir iki šiol jis yra susituokęs su Lietuvos Respublikos piliete. Taip pat, pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad dokumentus teikė šeimos susijungimo, o ne kitais pagrindais, nors turėjo galimybę formaliai pateikti dokumentus ir kitais pagrindais, tačiau to nepadarė.

            Pareiškėjas taip pat nesutinka su teiginiu, kad pareiškėjas neketino ir neketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje ir, kad tapo savo įmonės dalyviu tik formaliais sumetimais. Nurodo, kad tai yra tik atsakovo prielaida, kuri nėra pagrįsta jokiais objektyviais įrodymais, priimta neįvertinus visų faktinių aplinkybių. Mano, kad faktinės aplinkybės kaip tik patvirtina, kad nuo tos dienos, kai pareiškėjui buvo išduota nacionalinė daugkartinė viza, pareiškėjas turėjo galimybę vykti į bet kurią Šengeno valstybę, ten pasilikti, tačiau pareiškėjas sąžiningai siekė gyventi Lietuvos Respublikoje, neturėjo tikslo vien formaliai atitikti įstatymų nuostatų ir įsitvirtinti Šengeno valstybėse.

            Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę nelegaliai migracijai. Pareiškia, kad Lietuva jam nėra tranzito šalis ir tai patvirtina pareiškėjo išvykimų iš Lietuvos statistika. 

            Pareiškėjo nuomone, šios aplinkybės neturėtų būti vertinamos formaliai, priimant sprendimą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, nes su sutuoktine nėra išsiskyrę, teisėta veikla šiuo metu yra vykdoma, pareiškėjas nekelia grėsmės nelegaliai migracijai. Tvirtina, kad leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimas apsunkintų pareiškėjo padėtį, nes yra susaistytas su Lietuvos Respublika socialiniais ryšiais.

            Teismo posėdyje pareiškėjas ir pareiškėjo atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą patenkinti.

            Atsakovas Departamentas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais ir prašo skundą atmesti (b. l. 42-47).

            Nurodo, kad ginčijamu sprendimu konstatavo, jog pareiškėjas Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, pareiškėjas taip pat neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

            Departamentas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi negaliojančia Įstatymo redakcija ir kad Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato visai kitą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Pažymi, kad Departamentas vadovavosi galiojančia Įstatymo redakcija. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Taip pat Įstatymo 2 straipsnio 27 dalyje yra nurodyta, kad šeimos susijungimas – tai Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenančio užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, šeimos narių atvykimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje, kad būtų išsaugota šeima, nepaisant to, ar šeimos santykiai atsirado prieš atvykstant užsieniečiui, ar jam atvykus. Aiškinant aukščiau paminėtas Įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad įstatymas sieja šeimos susijungimo atvejus su sutuoktinių bendru gyvenimu kartu Lietuvos Respublikoje.

             Pažymėtina, kad Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis, priimdamas ginčijamą sprendimą nustatė, kad pareiškėjo sutuoktinė J. B. yra deklaravusi išvykimą į užsienio valstybę nuo 2019 m. rugsėjo 13 d. yra išvykusi gyventi į Jungtinę Karalystę ir nėra deklaravusi grįžimo į Lietuvos Respubliką. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas nuo 2019 m. rugsėjo 13 d. negyveno su savo sutuoktine Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų (nėra šeimos susijungimo, nes pareiškėjo sutuoktinė negyvena su pareiškėju; pareiškėjo sutuoktinė negyvena Lietuvos Respublikoje). Šios aplinkybės atitinkamai reiškia, kad šiuo atveju yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatytas atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindas – pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gauti šeimos susijungimo pagrindu.

              Taip pat atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad ginčijamame sprendime Departamentas nurodydamas Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, ją praplečia papildoma sąlyga nurodyta 6 punkte ir taip užeina už įstatymo aiškinimo ribų, bei klaidina pareiškėją. Pabrėžia, kad galiojančios Įstatymo redakcijos 26 straipsnio 1 dalis numato šešias leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas. Nesutiktina su pareiškėjo teiginiu, kad ginčijamo sprendimo teiginys „užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas arba nepakeistas leidimas laikinai gyventi“ yra Migracijos departamento prielaida. Minėtas ginčijamo sprendimo teiginys yra nuoroda į Įstatymo nuostatas, pagal kurias pareiškėjas turi atitikti Įstatymo numatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei sąlygas ir neturi būti Įstatymo numatytų pagrindų dėl kurių pareiškėjui leidimas laikinai gyventi negali būti išduodamas.

              Atsakovas pažymi, kad ginčijamas sprendimas nebuvo priimtas tuo pagrindu, nes pareiškėjas neatitiko Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytų sąlygų. Nesutiktina ir su tuo, kad pareiškėjo atveju nėra nė vieno pagrindo, numatyto Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje. Ginčijamame sprendime buvo konstatuoti trys Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktuose numatyti atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindai: pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė ir pareiškėjas neatitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų. 

              Nesutiktina ir su tuo, kad pareiškėjas iš ginčijamo sprendimo sužinojo, kad jo žmona                                    2019 m. rugsėjo 13 d. deklaravo savo išvykimą iš Lietuvos Respublikos ir teigia, kad „visiems žinoma, kad dauguma Lietuvos Respublikos piliečių deklaruoja savo išvykimą iš šalies tam, kad nemokėti socialinio draudimo mokesčių, o ne tam, kad parodyti savo ketinimą emigruoti iš šalies“. Minėtas teiginys yra nepagrįstas ir galimai pažeidžiantis viešą interesą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas pats teigia, kad jo žmona gali bet kada grįžti, kas prieštarauja ankstesniam pareiškėjo teiginiui, kad jo žmona nėra išvykusi, tik vengia mokėti socialinio draudimo mokesčius. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas kreipdamasis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo privalo užtikrinti, kad pareiškėjas atitiks Įstatymo reikalavimus ne tik kreipimosi momentu, bet ir Migracijos departamento sprendimo priėmimo momentu bei visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį.

           Departamentas įvertino pareiškėjo teismui pateiktus dokumentus ir pažymi, kad pridedami dokumentai neįrodo bendrovės UAB „Faraono namai“ realiai vykdomos ūkinės - komercinės veiklos. Teismui pateikta UAB „Faraonas“ ir UAB „Faraono namai“ paslaugų sutartis neįrodo UAB „Faraono namai“ veiklos, nes UAB „Faraono namai“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Sodros) duomenimis, be pareiškėjo, kuris buvo įdarbintas bendrovės direktoriumi, neturėjo kitų darbuotojų, o pareiškėjui jo įdarbinimo laikotarpiu nebuvo mokamas atlyginimas (pareiškėjo teigimu, jo įdarbinimo laikotarpiu bendrovė aktyvios veiklos nevykdė). Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas UAB „Faraono namai įsidarbino direktoriumi 2019 m. kovo 15 d. ir buvo atleistas 2019 m. gegužės 31 d., tuo tarpu minėta sutartis, pasirašyta 2019 m. gegužės 1 d., numato                            100 Eur atlygį per mėnesį už konsultacijas dėl maisto patiekalų. Teismui pateiktas UAB „Faraono namai“ 2019 m. sausio 31 d. pinigų priėmimo kvitas nurodo, kad bendrovei buvo sumokėta už 6 mėnesius teiktas konsultavimo paslaugas. Akivaizdu, kad UAB „Faraono namai“ neturėjo darbuotojų paslaugų teikimui.

               Atsakovo nuomone, ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas objektyviais įrodymais. Motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Pabrėžia, kad ginčijame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai.

               Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą netenkinti.

               Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

               Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikinta daugkartinė nacionalinė viza teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrįstumo.

               Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjas sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete J. B. (b. l. 70). 2019 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjas Departamento Vilniaus skyriui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą tuo pagrindu, kad jis ketina gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su sutuoktine (b. l. 51-61). Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė sąrašą užsienio valstybių, kuriose lankėsi ir (ar) gyveno iki atvykimo į Lietuvos Respubliką, lankėsi ir (ar) gyveno turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu (b. l. 62), piliečio pasą (b. l. 66), santuokos sudarymo įrašo kopiją (b. l. 70), įsipareigojimo dėl tinkamos gyvenamosios vietos suteikimo kopiją (b. l. 85), VĮ Registrų centro 2019 m. spalio 30 d. juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo su istorija kopiją (b. l. 101-103), duomenis apie uždarosios akcinės bendrovės „Faraono namai“ akcininkus (b. l. 105).

               Ivertinęs turimus dokumentus ir surinktą medžiagą, 2019 m. spalio 30 d. Departamento Imigracijos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 ir 10 punktais bei 35 straipsnio                  1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, priėmė 2019 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-00449/171-556, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir panaikino išduotą daugkartinę nacionalinę vizą (b. l. 14-17).

               Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas), kurio 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindus. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis.

               Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas ar keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkama gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtu ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (Įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis.

             Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustato, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Vadinasi, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi.

              Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 yra patvirtinęs leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašą (toliau – Aprašas). Šio Aprašo 71 punkte nustatyta, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti arba pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, o įgaliotas migracijos tarnybos valstybės tarnautojas – užsieniečio prašymą pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar jis atitinka sąlygas, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio    1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Aprašo 17.5 ir 24.21 punktuose numatyta, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, kartu su prašymu išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi turi pateikti dokumentus, patvirtinančius Įstatyme nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, kuriuo užsienietis siekia gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Pagal Aprašo 84 straipsnio nuostatas, Migracijos departamentas arba migracijos tarnyba, siekdamas (-a) nustatyti, ar užsienietis atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnio           1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prireikus išsiunčia Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms ar įmonėms prašymus pateikti duomenis, kurių reikia funkcijoms, susijusioms su leidimo laikinai gyventi išdavimu ar pakeitimu, atlikti (84.1. papunktis).

              Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad užsienietis turi atitikti Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punkte nustatytas atvykimo sąlygas. Pagal 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas) (OL 2009 L 243, p. 1), 34 straipsnio 2 dalį, viza atšaukiama, kai paaiškėja, kad nebetenkinamos vizos išdavimo sąlygos. Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 4 punkte, nustatyta, kad Migracijos departamentas priima sprendimus dėl visų rūšių vizų išdavimo ar atsisakymo jas išduoti, dėl visų rūšių vizų panaikinimo, dėl Šengeno vizų atšaukimo.

              Pareiškėjas skunde nurodo, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą vadovavosi negaliojančia Įstatymo redakcija ir kad Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato visai kitą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą.

              Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi.

              Šeimos susijungimas – tai Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenančio užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, šeimos narių atvykimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje, kad būtų išsaugota šeima, nepaisant to, ar šeimos santykiai atsirado prieš atvykstant užsieniečiui, ar jam atvykus (Įstatymo 2 straipsnio 27 dalis). Sistemiškai vertinant ir aiškinant aukščiau paminėtas Įstatymo nuostatas, akivaizdu, jog įstatymas sieja šeimos susijungimo atvejus su sutuoktinių bendru gyvenimu kartu Lietuvos Respublikoje. Pabrėžtina, kad užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti laikoma absoliučia, priešingu atveju, būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą, kuri yra pripažįstama tiek LVAT (žr. pvz. LVAT administracinė byla Nr. A838-l810/2010), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) (žr. pvz. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ūner prieš Niderlandus) praktikoje. EŽTT ne kartą yra konstatavęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau - Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austrija), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.

           EŽTT praktikoje laikomasi pozicijos, kad valstybės turi teisę, laikydamosi nusistovėjusių tarptautinės teisės normų ir savo sudarytų sutartinių įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos. Konvencija negarantuoja užsieniečiui teisės atvykti ir apsigyventi tam tikroje valstybėje. Šios valstybės teisės įgyvendinimo padarinys yra užsieniečių pareiga paklusti imigracijos kontrolei ir procedūroms bei palikti valstybės teritoriją, kai to reikalaujama, jeigu jiems teisėtai atsisakoma leisti atvykti ar apsigyventi (žr. 2014 m. spalio 3 d. sprendimas Jeunesse prieš Nyderlandus Nr. 12738/10).

            Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė J. B. nuo 2019 m. rugsėjo 13 d. deklaravusi išvykimą į užsienio valstybę. Pareiškėjo sutuoktinė išvykusi gyventi į Jungtinę Karalystę ir nėra deklaravusi grįžimo į Lietuvos Respubliką (b. l. 49-50). Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini), pareiškėjas su sutuoktine bendrų vaikų, kurie būtų Lietuvos Respublikos piliečiai neturi. Be to, pats pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog nuo 2019 m. rugsėjo 13 d. negyvena su sutuoktine Lietuvos Respublikoje, palaiko ryšius su kita moterimi. Byloje nėra duomenų, kad Lietuvos Respublikoje būtų susiklostę kiti pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai ar reikšmingos aplinkybės, kad jis ketintų tokius ryšius sukurti ateityje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytų aplinkybių pagrindu Departamentas ginčijame sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų reikalavimų. Atsižvelgusi į LVAT, EŽTT praktiką panašiose bylose, teisėjų kolegija laiko, kad vien santuokos su Lietuvos Respublikos piliete sudarymo faktas nereiškia, kad ginčijamas sprendimas, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, automatiškai yra nepagrįstas ir neteisėtas. Todėl, nagrinėjamu atveju egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatytas atsisakymo išduoti pareiškėjui leidimą gyventi pagrindas.

           Pareiškėjas teigia, kad ginčijame sprendime Departamentas, nurodydamas Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, ją praplečia papildoma sąlyga nurodyta 6 punkte ir taip išeina už Įstatymo aiškinimo ribų bei klaidina pareiškėją.

           Vadovaujantis Įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas: 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtų ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis.

          Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad ginčijame sprendime Departamentas plečiamai aiškino Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą, tokiu būdu išeidamas už Įstatymo aiškinimo ribų bei klaidindamas pareiškėją. Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, jog Departamentas cituoja Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 6 punkto normą nesiremdamas jokiomis prielaidomis ar išeidamas už Įstatymo aiškinimo ribų. Departamentas atsiliepime pažymėjo, jog tai yra nuoroda į Įstatymo nuostatas, kuriomis remiantis pareiškėjas turi atitikti Įstatymo numatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei sąlygas ir neturi būti Įstatymo numatytų pagrindų dėl kurių pareiškėjui leidimas laikinai gyventi negali būti išduodamas. Būtent dėl to ginčijamas sprendimas buvo priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytų sąlygų.

           Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra nei vieno pagrindo, įtvirtinto Įstatymo                            35 straipsnio 1 dalyje dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi.

           Teisėjų kolegija, nesutikdama su pareiškėjo argumentais, nurodo, kad ginčijamu sprendimu konstatuoti trys Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktuose numatyti atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindai: 1) pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą; 2) yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė; 3) pareiškėjas neatitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų.

           Pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos piliečiai, išvykdami iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip                       6 mėnesiams, privalo deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos. Gyventojų registro duomenys yra laikomi teisingais, kol jie nėra nuginčyti. Pareiškėjas skunde nurodo, kad apie sutuoktinės deklaruotą išvykimą iš Lietuvos Respublikos sužinojo iš ginčijamo sprendimo, taip pat pridūrė, kad visuotinai žinoma, jog dauguma Lietuvos Respublikos piliečių deklaruoja išvykimą iš šalies tuo tikslu, kad nemokėti socialinio draudimo mokesčių, o ne tam, kad parodyti ketinimą emigruoti iš šalies. Teisėjų kolegija šiuos pareiškėjo motyvus vertina kritiškai. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas pats teigia, kad jo sutuoktinė gali bet kada sugrįžti, kas iš esmės prieštarauja ankstesniam pareiškėjo teiginiui, kad jo sutuoktinė nėra išvykusi, tik vengia mokėti socialinio draudimo mokesčius. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjo sutuoktinė iš Lietuvos Respublikos neišvyko arba žada į ją sugrįžti. Be to, kaip minėta, Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Ši nuostata yra imperatyvaus pobūdžio ir jos pareiškėjas privalo laikytis tam, kad galėtų gauti leidimą laikinai gyventi būtent šeimos susijungimo pagrindu (pareiškėjo sutuoktinei gyvenant Lietuvos Respublikoje). Kaip teisingai atsiliepime Departamentas pažymėjo, pareiškėjas, kreipdamasis į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo privalo užtikrinti, kad jis atitiks Įstatymo reikalavimus ne tik kreipimosi momentu, bet ir Departamento sprendimo priėmimo momentu bei visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį.

             Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus ginčijamu sprendimu taip pat panaikino pareiškėjui išduotą daugkartinę nacionalinę vizą Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 ir 10 punktų pagrindu, kadangi pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų.

             Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau –Vizų kodeksas), nuostatos, taip pat 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas), taip pat Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, pagal kurio 121 straipsnio 1 dalį, Šengeno vizos išdavimui taikomos procedūros ir sąlygos, nustatytos Vizų kodekse, bei Vizų aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro ir Užsienio reikalų ministro 2017 gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo, nuostatos.

             Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies C papunktis nustato, kad trečiųjų šalių piliečiams nustatomos tokios atvykimo sąlygos – jie turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir turi turėti pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų.

             Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo 90 dienų per pastarąjį 180 dienų laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba a) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.

           Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai nustatyti Įstatymo 19 straipsnyje, pagal kurį nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, jeigu: 1) jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų; 2) norėdamas gauti vizą, jis atsisakė pateikti būtiną informaciją apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis; 3) norėdamas gauti vizą, jis pateikė dokumentus, kuriuose yra klastojimo požymių; 4) yra rimtas pagrindas manyti, kad jis Lietuvos Respublikoje gali užsiimti neteisėta veika, už kurią yra nustatyta atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos įstatymus; 5) jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą; 6) priimtas sprendimas jį įpareigoti išvykti, grąžinti arba išsiųsti iš Šengeno valstybės; 7) jis veiksmu, žodžiu ar raštu pažemino vizas išduodančius pareigūnus, tarnautojus dėl jų veiklos arba Lietuvos Respublikos valstybę; 8) yra rimtas pagrindas manyti, kad jis yra padaręs nusikaltimą žmoniškumui ar karo nusikaltimą arba vykdė genocidą, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymuose, tarptautinėse sutartyse arba kituose tarptautinės teisės šaltiniuose; 9) jis nepateikia sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, kai būtina jį turėti kelionės metu; 10) yra rimtas pagrindas manyti, kad jis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.

           Vizų aprašo 70.10 papunktyje nustatyta, kad daugkartinė nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, kuris atvyksta į Lietuvos Respubliką užsiimti teisėta veikla ir yra Juridinių asmenų registre įregistruoto privataus juridinio asmens, įsteigto ne anksčiau kaip prieš metus iki užsieniečio prašymo išduoti nacionalinę vizą pateikimo dienos, dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, jeigu įmonės nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 tūkstančius eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 tūkstančių eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, arba yra įmonės, įsteigtos ne anksčiau kaip prieš metus iki užsieniečio prašymo išduoti nacionalinę vizą pateikimo dienos, kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 tūkstančius eurų, vadovas ir jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje. Aprašo 70.10 papunktyje nurodytu atveju užsienietis turi pateikti – įmonės įsteigimo (dokumento apie juridinio asmens įregistravimą Juridinių asmenų registre vizų tarnybai Lietuvoje pateikti nereikia) ar įsigijimo dokumentus ir dokumentus, patvirtinančius, kad šios įmonės nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 tūkstančius eurų (pavyzdžiui, įmonės tarpinė finansinė ataskaita (balansas ar nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita), dokumentus, patvirtinančius, kad šis užsienietis yra tokios įmonės dalyvis ir kad jo į įmonę investuotos lėšos ar turtas sudaro ne mažiau kaip 14 tūkstančių eurų, arba dokumentus, patvirtinančius, kad šis užsienietis yra tokios įmonės vadovas, ir dokumentą, patvirtinantį, kad jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje (Aprašo 78.11 papunktis). Pagal Aprašo 79 punktą, vizų tarnybos valstybės tarnautojas iš Aprašo 78 punkte nurodyto užsieniečio turi teisę pareikalauti papildomų dokumentų, patvirtinančių prašyme išduoti nacionalinę vizą nurodytus duomenis.

               LVAT praktikoje yra akcentuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti siekiant pagrįsti prašymą išduoti vizą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-619/2014, 2016-05-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016). Taigi, kaip minėta, Vizos aprašo 70.10 papunktyje nustatyta, jog nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, kuris atvyksta į Lietuvos Respubliką užsiimti teisėta veikla ir yra Juridinių asmenų registre įregistruoto privataus juridinio asmens (toliau – įmonė), įsteigto per pastaruosius vienerius metus iki užsieniečio prašymo išduoti nacionalinę vizą pateikimo dienos, dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), jeigu įmonės nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 tūkstančius eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 tūkstančių eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, arba yra įmonės, įsteigtos per pastaruosius vienerius metus iki užsieniečio prašymo išduoti nacionalinę vizą pateikimo dienos, kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 tūkstančius eurų, vadovas ir jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje. Pažymėtina, kad šios įstatymo normos yra imperatyvios.

           Rašytiniais duomenimis nustatyta, kad Lietuvos Respublikos ambasada E. A. Respublikoje 2018 m. rugpjūčio 7 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui daugkartinę nacionalinę vizą Nr. 002945318, galiojančią nuo 2018 m. rugpjūčio 13 d. iki 2019 m. rugpjūčio 12 d. Viza pareiškėjui buvo išduota kaip atvykstančiam į Lietuvos Respubliką užsiimti teisėta veikla pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 (toliau – Vizų išdavimo tvarkos aprašas) 70.10 papunktį.

           Pareiškėjas 2018 m. balandžio 19 d. buvo paskirtas UAB „Faraono namai“ (toliau – Bendrovė) direktoriumi. Pareiškėjas bendrovėje įdarbintas 2019 m. kovo 15 d., o 2019 m. gegužės 31 d. buvo atleistas. Per šį laikotarpį pareiškėjui nebuvo nustatytas darbo užmokestis, kiti asmenys Bendrovėje įdarbinti nebuvo. Departamentas taip pat nustatė, kad pareiškėjas nevykdo savo kaip įmonės direktoriaus pareigų, kadangi iki šiol nėra pateikęs Bendrovės 2018 m. finansinių ataskaitų rinkinio. Vertinant minėtas aplinkybes, laikytina, jog Bendrovė nevykdo jokios ūkinės – komercinės veiklos Lietuvos Respublikoje, o pareiškėjas jos dalyviu tapo tik formaliais sumetimais tam, kad turėdamas daugkartinę nacionalinę vizą galėtų patekti į Šengeno valstybes.

            2019 m. rugpjūčio 26 d. Departamento Imigracijos skyrius 2019 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu įformino pareiškėjui daugkartinę nacionalinę vizą Nr. 004134476, galiojančią iki 2020 m. sausio 5 d. Viza pareiškėjui išduota kaip pateikusiam prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pagal Vizos išdavimo aprašo 70.11 papunktį. Atsižvelgiant į tai, kad nacionalinė viza pareiškėjui buvo išduota kaip pateikusiam prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, Departamentas atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi ir tuo pagrindu panaikino pareiškėjui išduotą nacionalinę vizą.

            Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų. To paties straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

           Nagrinėjamu atveju sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikinti daugkartinę nacionalinę vizą buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 10 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais.

           Teisėjų kolegija pažymi, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016). Be to pareiškėjo abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.

            Kaip jau minėta, pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įvertinus tai, jog pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 10 punktą yra pagrindas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, todėl Departamentas, priimdamas sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą daugkartinę nacionalinę vizą, jo teisių nepažeidė.

           Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Šiuo atveju pagrindo išduoti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, konstatavimu, o tai, ar asmuo vykdė veiklą, ar norėjo ją vykdyti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste. Pareiškėjo pateikti argumentai neišsklaido pagrįstais pripažintinų atsakovo įtarimų, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo padarytos išvados. Atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės vizos panaikinimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti Bendrovėje atliekamų funkcijų (pavyzdžiui, nuotoliniu būdu arba per įgaliotus atstovus), taip pat neatima galimybės pareiškėjui teikti naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi suteikimo. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Bendrovės veiklos pobūdis ir mastai reikalauja pareiškėjo nuolatinio buvimo joje, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo nuolatinis buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės (žr. pvz. LVAT 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017). Be to, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, ji nesuteikiama automatiškai ir įgyjama tuo atveju, kai užsienietis atitinka formalius Įstatymo reikalavimus.

            LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais.

            VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Teisėjų kolegija įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį mano, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

           Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Departamento 2019 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 3I-00449/171-556 paliekamas nepakeistu, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

          Atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT ir LVAT praktikoje pažymima, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prie Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

          Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

           Pareiškėjo O. M. M. H. Z. (O. M. M. H. Z.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

           Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos                                                                                                             Violeta Balčytienė

                                                                                                                              Ina Kirkutienė

                                                                                                                              Egidija Puzinskaitė