Administracinė byla Nr. eAS-1037-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03501-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.3; 43.5.9; 59.2

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų S. M. ir R. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. M. ir R. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjai S. M. ir R. M. per atstovę elektroninėmis ryšio priemonėmis Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, prašydami: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2009 m. rugpjūčio 6 d. raštą Nr. S20-1419; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. kovo 4 d. raštą Nr. 49SJM-232; 3) panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. balandžio 25 d. raštą Nr. 49SFN-798-14(14.49.104.); 4) panaikinti Tarnybos 2017 m. birželio 16 d. raštą Nr. 1SS-1610-18.5; 5) panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. birželio 20 d. raštą Nr. 49SFN-1423-(14.49.104.).

Pareiškėjai taip pat prašė atnaujinti terminą skundui dėl prašomų panaikinti sprendimų paduoti ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo uždrausti atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, kuriais būtų kėsinamasi į S. M. ir R. M. nuosavybę, esančią įsiterpusiame 952 kv. m ploto valstybės žemės sklype (toliau – ir Įsiterpęs žemės sklypas), kuris yra greta pareiškėjams priklausančio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini), bei atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su nurodyto įsiterpusio valstybės žemės sklypo perleidimu bet kokiems tretiesiems asmenims ar teisių į jį suvaržymu.

S. M. ir R. M. paaiškino, kad egzistavo objektyvios aplinkybės, dėl kurių jie neturėjo galimybių ginčyti priimtų sprendimų, kadangi pareiškėjams anksčiais nebuvo atskleistos visos aplinkybės. Nors jie neturi tai patvirtinančių įrodymų, tačiau tik 2017 m. liepos 18 d. S. M. ir R. M. paaiškėjo, kad atsakovas dar 2002 m. buvo priėmęs sprendimą jiems parduoti Įsiterpusį žemės sklypą, todėl vėliau, nepanaikinęs priimtų sprendimų, negalėjo priimti priešingų. Tarnyba slėpė dokumentus ir nuolat klaidino pareiškėjus – teigė, kad niekada ir jokiais būdais netvirtino Įsiterpusio žemės sklypo plano ir nebuvo pasirašytas joks teisės aktas, o Įsiterpusio žemės sklypo išpirkimas nėra galimas. Nežinant nurodytų aplinkybių, S. M. ir R. M. nebuvo objektyvaus pagrindo skųsti skunde prašomų panaikinti aktų. Pareiškėjai pažymėjo, kad elgėsi sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai, siekdami kitais būdais apginti savo teises, jie rašė daugybę raštų, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė atsakingas institucijas pabaigti Įsiterpusio žemės sklypo pardavimo procedūrą. S. M. ir R. M. nuomone, nurodytos aplinkybės turi būti pripažįstamos svarbiomis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytam terminui atnaujinti. Akcentavo, kad atsisakius atnaujinti terminą skundui paduoti, būtų pažeista pareiškėjų teisė į teisminę gynybą, kurios nebuvo galima įgyvendinti dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų bei dokumentų slėpimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 10 d. nutartimi pareiškėjų S. M. ir R. M. skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. birželio 20 d. raštą Nr. 49SFN-1423-(14.49.104.) atsisakė priimti, pareiškėjų prašymo atnaujinti terminą skundui dėl reikalavimų panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2009 m. rugpjūčio 6 d. raštą Nr. S20-1419, Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. kovo 4 d. raštą Nr. 49SJM-232, Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. balandžio 25 d. raštą Nr. 49SFN-798-14(14.49.104.) ir Tarnybos 2017 m. birželio 16 d. raštą Nr. 1SS-1610-18.5 paduoti netenkino ir skundo reikalavimus dėl šių sprendimų panaikinimo taip pat atsisakė priimti. S. M. ir R. M. buvo paaiškinta, kad skundas dėl Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus rašto panaikinimo turi būti paduotas Tarnybos direktoriui.

Pirmosios instancijos teismas, aptaręs Administracinių bylų teisenos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatas, pažymėjo, kad Tarnybos teritorinių padalinių sprendimams apskųsti yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.

Teismas nustatė, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjų 2017 m. gegužės 22 d. prašymą, į jį atsisakė 2017 m. birželio 20 d. raštu Nr. 49SFN-1423-(14.49.104), kurio pareiškėjai privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka Tarnybai neskundė. Įvertinęs tai, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 3 punktu, pareiškėjų skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. birželio 20 d. raštą Nr. 49SFN-1423-(14.49.104) atsisakė priimti, kadangi pareiškėjai nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. S. M. ir R. M. buvo išaiškinta, kad dėl Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. birželio 20 d. rašto Nr. 49SFN-1423-(14.49.104) panaikinimo jie turi kreiptis į Tarnybą, o jos direktoriaus veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui.

Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-10509-580/2015 pareiškėjų skundą, kuriame buvo prašoma įpareigoti Tarnybą pabaigti 2001–2002 m. pradėtą žemės išpirkimo procesą Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. 1438V sąlygomis, pagal kurį S. M. įsipareigota parduoti įsiterpusį 952 kv. m ploto laisvos valstybinės žemės sklypą, kurio kaina 5 269,93 Eur, atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjai, pateikdami skundą administracinėje byloje Nr. I-10509-580/2015, 2015 m. rugpjūčio 10 d. teismui pateikė ginčijamą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus 2009 m. rugpjūčio 6 d. raštą Nr. S20-1419 ir Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. kovo 4 d. raštą Nr. 49SJM-232. Tai reiškia, kad S. M. ir R. M. apie šiuos raštus žinojo jau 2015 m. rugpjūčio 10 d., nors nagrinėjamoje byloje dėl jų panaikinimo kreipėsi tik 2017 m. spalio 18 d., t. y. praėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo kreipimosi į Vilniaus apygardos administracinį teismą bei atitinkamai aštuoneriems ir šešeriems metams nuo jų priėmimo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčijamą Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. balandžio 25 d. raštą Nr. 49SFN-798-(14.49.104.) pareiškėjai išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka apskundė Tarnybai, kuri, išnagrinėjusi skundą, surašė 2017 m. birželio 16 d. raštą Nr. 1SS-1610-18.5. Šis raštas S. M. ir R. M. buvo įteiktas 2017 m. birželio 20 d., taigi, paskutinė diena pateikti teismui skundą dėl Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. balandžio 25 d. rašto Nr. 49SFN-798-(14.49.104.) ir Tarnybos 2017 m. birželio 16 d. rašto Nr. 1SS-1610-18.5 panaikinimo buvo 2017 m. liepos 20 d., tačiau skundas teismui dėl šių raštų panaikinimo buvo pateiktas tik 2017 m. spalio 18 d., t. y. 90 dienų praleidus terminą tokiam skundui paduoti. Teismas pažymėjo, kad nėra ginčo, jog pareiškėjai praleido terminą skundui dėl reikalavimų panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2009 m. rugpjūčio 6 d. raštą Nr. S20-1419, Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. kovo 4 d. raštą Nr. 49SJM-232, Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. balandžio 25 d. raštą Nr. 49SFN-798-14(14.49.104.) ir Tarnybos 2017 m. birželio 16 d. raštą Nr. 1SS-1610-18.5 pateikti.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-63-212-09, pažymėjo, kad pareiškėjai teigdami, jog priėmus ginčijamus aktus nežinojo, kad šie aktai jiems sukelia atitinkamas teisines pasekmes, o tik vėliau sužinojo, kad Tarnyba dar 2002 m. buvo priėmusi sprendimą jiems parduoti Įsiterpusį žemės sklypą, dėl ko vėliau atsakovas negalėjo priimti priešingų sprendimų, nepagrįstai prašo atnaujinti terminą skundui paduoti. Teismas akcentavo, kad pareiškėjams Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-10509-580/2015 pagal 2015 m. liepos 22 d. atstovavimo sutartį atstovavo profesionalūs teisininkai – advokatai Mindaugas Jablonskis ir Asta Macijauskienė. Šie advokatai atstovauja pareiškėjams ir nagrinėjamoje byloje, taigi, visą laikotarpį nuo skundo administracinėje byloje Nr. I-10509-580/2015 pateikimo iki nagrinėjamos bylos iškėlimo, jie buvo atstovaujami profesionalių teisininkų, todėl S. M. ir R. M. turėjo būt aiškios ginčijamų sprendimų sukeliamos teisinės pasekmės. Be to, pareiškėjai, būdami rūpestingi ir apdairūs, turėjo kuo greičiau kreiptis į teismą, kad būtų apgintos jų pažeistos teisės ir interesai, tačiau jie to nepadarė. Teismas pažymėjo, kad net jeigu būtų vertinama aplinkybė, jog pareiškėjai apie savo pažeistas teises sužinojo tik 2017 m. liepos 18 d., būtų laikoma, kad S. M. ir R. M. nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, kadangi teisę kreiptis į teismą jie realizavo tik po trijų mėnesių.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų nurodytas aplinkybes, konstatavo, jog jie terminą skundui paduoti praleido ne dėl objektyvių ir nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių, bet dėl pačių laisva valia pasirinkto elgesio modelio – pasyviai dalyvauti savo galbūt pažeistų teisių gynimo procese. Kitų objektyvių, nuo S. M. ir R. M. valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios galėjo lemti skundo padavimo termino praleidimą, byloje nebuvo nustatyta. Padaręs išvadą, kad skundo padavimo termino praleidimą lėmė subjektyvios aplinkybės, teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą šį terminą atnaujinti. Neatnaujinus termino minėtiems raštams apskųsti, aptartą S. M. ir R. M. skundo dalį taip pat buvo atsisakyta priimti. Atsisakęs priimti skundą, teismas nutarė advokatų kontorai GLIMSTEDT Bernotas ir partneriai grąžinti sumokėtą 22,5 Eur žyminį mokestį.

Pareiškėjams buvo išaiškinta, kad jeigu jie mano, jog paaiškėjo naujos aplinkybės, kurios jiems nebuvo ir negalėjo būti žinomos nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-10509-580/2015, jie turi teisę Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikti prašymą atnaujinti procesą šioje byloje.

III.

Pareiškėjai S. M. ir R. M. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.

Pareiškėjai paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. birželio 20 d. rašto Nr. 49SFN-1423-(14.49.104) apskundimui taikoma privaloma ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, nes teleologiniu būdu aiškinant Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatą, akivaizdu, kad šis raštas patenka į išimčių, kada ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka netaikoma, sąrašą. Viena iš išimčių, kuriai netaikoma išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka, yra sprendimai parduoti žemės sklypą. Taip pat sprendimas atsisakyti parduoti žemės sklypą turėtų būti skundžiamas teismui, netaikant išankstinės ginčų nagrinėjimo tvarkos, nes jo svarba ir reikšmė atitinka įstatymų leidėjo tikslą, kurio buvo siekiama, nustatant išimčių sąrašą. S. M. ir R. M. nuomone, teismas pažeidė procesinę normą, įtvirtintą Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje, ir nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. birželio 20 d. raštą Nr. 49SFN-1423-(14.49.104.). Be to, minėtame rašte, pažeidžiant Administracinių bylų teisenos įstatymą, nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka.

S. M. ir R. M. pažymi, kad jiems nebuvo žinoma, jog ta pati institucija prieš tai buvo priėmusi individualaus pobūdžio teisės aktus, kurie yra priešingo turinio nei vėlesni ginčijami aktai. Taigi, pareiškėjai neturėjo objektyvaus pagrindo ginčyti šiame skunde prašomų panaikinti aktų galiojimo, kadangi neturėjo galimybių įrodyti jų neteisėtumo, o toks pagrindas atsirado tik 2017 m. liepos 18 d., kai jiems buvo leista susipažinti su Tarnybos byloje esančiais dokumentais. Tarp dokumentų S. M. ir R. M. rado Vilniaus apskrities viršininko įsakymą, pasirašytą penkių Vilniaus apskrities viršininko administracijos tarnautojų, kurio 5 punktu buvo nuspręsta S. M. parduoti Įsiterpusį žemės sklypą. Vėliausias parašas – 2002 m. gruodžio 31 d. Be to, pareiškėjai minėtoje byloje rado žemės sklypo planą, patvirtintą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjos J. R., kuris taip pat buvo patvirtintas Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus antspaudu. Šis planas patvirtina, kad prie pareiškėjų žemės sklypo buvo prijungtas įsiterpęs žemės sklypas ir suformuotas vienas bendras žemės sklypas. Prie plano pridėtame žemės sklypų ribų paženklinimo akte taip pat yra J. R. parašas. S. M. ir R. M. pateikė dokumentus, kurie įrodo egzistuojant ankstesnius atsakovo ir jo pirmtako galiojančius ginčijamiems aktams priešingus sprendimus. Tai įrodo, kad egzistavo svarbi ir objektyvi aplinkybė, dėl kurios terminas ginčijamiems aktams apskųst turėjo būti atnaujintas.

Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad pateikė daugybę rašytinių dokumentų, įrodančių jų rūpinimąsi savo teisėmis. S. M. ir R. M. rašė daugybę prašymų, atliko valstybės institucijų nurodytus atlikti veiksmus bei kitaip rūpinosi savo teisių įgyvendinimu. Ankstesnėje administracinėje byloje pareiškėjai negalėjo teikti reikalavimo dėl šioje byloje pateiktame skunde prašomų panaikinti aktų panaikinimo, kadangi neturėjo tam teisinio pagrindo – jiems nebuvo žinomos aplinkybės apie ankstesnių priešingų Tarnybos pirmtako teisės aktų egzistavimą. S. M. ir R. M. buvo aktyvūs ir sąžiningi, tačiau jiems buvo trukdoma apginti savo pažeistas teises.

Pareiškėjai akcentuoja, kad vien teisinio atstovavimo sutarties sudarymo faktas nereiškia nuolatinio pobūdžio konsultacijų teikimo. Pažymi, kad jie faktiškai buvo atstovaujami konkrečioje byloje, o ne santykiuose su Tarnyba.

S. M. ir R. M. nuomone, teismas, atsisakydamas atnaujinti terminą skundui dėl ginčijamų aktų panaikinimo pateikti esant objektyvioms aplinkybėms dėl termino praleidimo, pažeidė ne tik procesinę normą, tačiau ir materialinę normą – pareiškėjų teisę į teisminę gynybą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutarties, kuria pareiškėjų S. M. ir R. M. skundą buvo atsisakyta priimti, teisėtumas ir pagrįstumas. Minėta nutartimi pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundo reikalavimą dėl Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. birželio 20 d. rašto Nr. 49SFN-1423-(14.49.104.) panaikinimo atsisakė priimti, padaręs išvadą, kad pareiškėjai nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, o likusią skundo dalį buvo atsisakyta priimti neatnaujinus termino jai paduoti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Pabrėžtina, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta, jos įgyvendinimas negali būti nepagrįstai apsunkintas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimą). Konstitucijos 28 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš tokių sąlygų – laikytis išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, kuri yra įtvirtinta Administracinių bylų teisenos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šios tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Konstitucinis Teismas, aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimus).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą išaiškinęs, kad skundų nagrinėjimo tvarka gali būti pripažinta išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka tik tais atvejais, kai įstatymai šią tvarką apibrėžia būtent kaip išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką, o atitinkamą instituciją laiko tam tikros ginčų kategorijos išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (žr., pvz., 2009 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje  Nr. AS442-609/2009). Privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta būtent aukščiausios teisinės galios akte – įstatyme (žr., pvz., 2007 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007, 2007 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS8-486/2007, 2010 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-209/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai atitinkamai ginčų kategorijai yra nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Tokios tvarkos nesilaikymas lemia konkrečias Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytas teisines pasekmes, t. y. nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos teismas atsisako priimti skundą. Kita vertus, atsisakoma priimti skundą nurodytu pagrindu gali būti tik tuo atveju, jei atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nustatyta expressis verbis, o pareiškėjas prieš kreipdamasis į administracinį teismą tokia tvarka nepasinaudojo.

Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio, reglamentuojančio skundų dėl žemės reformos vykdytojų sprendimų pateikimo ir nagrinėjimo tvarką, 1 dalyje įtvirtinta, kad sprendimus dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis asmenys gali apskųsti teismui. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo nagrinėja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniai padaliniai. Pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo priimtas sprendimas gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 4 dalis). Taigi, Žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka patenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

Nustatyta, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. birželio 20 d. raštu Nr. 49SFN-1423-(14.49.104.) pareiškėjams S. M. ir R. M. buvo priminta, jog ginčas dėl įsiterpusio valstybinės žemės sklypo pardavimo buvo išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-191-438/2017 ir Tarybos Vilniaus miesto skyrius 2017 m. balandžio 25 d. raštu Nr. 49SFN-798-(14.49.104.) „Dėl informacijos pateikimo“ pareiškėjus informavo, kad prašymas dėl Įsiterpusio valstybinės žemės sklypo pardavimo negali būti tenkinamas. Minėtame rašte pažymėta, kad atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir vadovaujantis Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, Tarnybos skyriui yra privalomi vykdyti teismų priimti sprendimai. Taigi, šiuo raštu spręsto pareiškėjų kelto ginčo pobūdis suponuoja išvadą, kad jis (minėtas raštas) patenka į Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatytą skundų kategoriją ir jam nėra taikoma Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis, dėl ko jam apskųsti turi būti taikoma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Kadangi šia tvarka pareiškėjai nepasinaudojo, pirmosios instancijos teismas jų skundo reikalavimą dėl Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. birželio 20 d. rašto Nr. 49SFN-1423-(14.49.104.) pagrįstai atsisakė priimti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pagal to paties įstatymo 28 straipsnio 1 dalį, administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu. Tokiu atveju į administracinį teismą galima kreiptis per vieną mėnesį nuo sprendimo gavimo dienos, jeigu įstatymai nenustato kitaip.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje  Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas ir šis terminas neatnaujinamas. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad S. M. ir R. M. prašomi panaikinti sprendimai buvo priimti nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d. iki 2017 m. birželio 16 d., todėl yra akivaizdu, kad kreipdamiesi į teismą su 2017 m. spalio 18 d. skundu dėl šių aktų panaikinimo, pareiškėjai buvo praleidę tokio skundo padavimo terminą. S. M. ir R. M. šios faktinės aplinkybės neginčija, tačiau mano, kad terminas skundui paduoti turėtų būti atnaujintas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Kadangi, kaip minėta, įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje AS492-605/2012, 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Pabrėžtina, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-564/2013). Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turi domėtis jam teisines pasekmes sukeliančiais teisės aktais bei operatyviai ginčyti su jo teisių galimu pažeidimu susijusius valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmus ar sprendimus.

Termino praleidimą pareiškėjai S. M. ir R. M. argumentuoja tuo, kad jiems nebuvo žinoma, jog ta pati institucija prieš tai buvo priėmusi individualaus pobūdžio teisės aktus, kurie yra priešingo turinio nei vėlesnieji ginčijami aktai, todėl pareiškėjai neturėjo objektyvaus pagrindo ginčyti šiame skunde prašomų panaikinti aktų galiojimo, kadangi neturėjo galimybių įrodyti jų neteisėtumo, o toks pagrindas atsirado tik 2017 m. liepos 18 d., kai jiems buvo leista susipažinti su Tarnybos byloje esančiais dokumentais. Pareiškėjai pažymėjo, kad jie buvo aktyvūs, sąžiningi ir rūpinosi savo teisėmis, tačiau jiems buvo trukdoma apginti savo pažeistas teises. Akcentavo, kad vien teisinio atstovavimo sutarties sudarymo faktas nereiškia nuolatinio pobūdžio konsultacijų teikimo, jie faktiškai buvo atstovaujami konkrečioje byloje, o ne santykiuose su Tarnyba.

Nustatyta, kad gavę skunde prašomus panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2009 m. rugpjūčio 6 d. raštą Nr. S20-1419, Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. kovo 4 d. raštą Nr. 49SJM-232, Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. balandžio 25 d. raštą Nr. 49SFN-798-14(14.49.104.) ir Tarnybos 2017 m. birželio 16 d. raštą Nr. 1SS-1610-18.5, pareiškėjai nustatytais terminais jų neginčijo, o į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi tik su 2017 m. spalio 18 d. skundu. Neginčydami sprendimų per jų apskundimo terminą, pareiškėjai patys pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą, todėl privalo prisiimti ir iš jo kilusias neigiamas pasekmes. Net jeigu S. M. ir R. M. aplinkybės dėl šių sprendimo neteisėtumo tapo žinomos tik 2017 m. liepos 18 d., jų kreipimasis į teismą po trijų mėnesių nuo šio momento negali būti laikomas rūpestingu, sąžiningu, atidžiu elgesiu, atitinkančiu pakankamai rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio standartą.

Atsisakęs priimti S. M. ir R. M. skundą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė jų prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai terminą skundui paduoti praleido dėl subjektyvių, nuo jų valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos išimtinėmis, ekstraordinariomis, svarbiomis. Pirmosios instancijos teismas, neatnaujinęs skundo padavimo termino, bei pripažinęs, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. birželio 20 d. raštas Nr. 49SFN-1423-(14.49.104.) turėjo būti ginčijamas kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, ir dėl to atsisakęs priimti S. M. ir R. M. skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų S. M. ir R. M. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.