Administracinė byla Nr. AS-126-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04876-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8; 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 31 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja E. K. teismui paduotame skundu prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 41S-334 (toliau – ir ginčijamas sprendimas), kuriuo atkurtos nuosavybės teisės A. L.; 2) įpareigoti atsakovą sudaryti sąlygas teisėtoms J. V. turto paveldėtojoms naudotis žemės sklypais, į kuriuos nuosavybės teisės atkurtos 1996 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 40-5551 visa apimtimi.

Nurodė, kad skundžiamas sprendimas pareiškėjai nebuvo įteiktas, apie savo pažeistas teises ji sužinojo po tėvo J. V. mirties, atliekant tėvui priklausiusių žemės sklypų kadastrinius matavimus.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 31 d. nutartimi neatnaujino termino E. K. skundui paduoti ir atsisakė priimti E. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas nurodė, jog iš bylos medžiagos matyti, kad jau nuo 2013 m. liepos 1 d. pareiškėja pradėjo susirašinėjimą tiek su NŽT, tiek su kitomis institucijomis, kurio metu pareiškėjai buvo teikiama informacija apie ginčijamą sprendimą, o NŽT 2013 m. lapkričio 22 d. rašte Nr. ISS-(7.5)-2484, atsakant į pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 27 d., 2013 m. spalio 21 d. prašymus buvo pateikta išsami informacija tiek apie ginčijamą sprendimą (nurodyta kas priėmė ginčijamą sprendimą, jo priėmimo data, numeris, turinys), tiek apie jo priėmimo procedūrą. Todėl teismas laikė, kad pareiškėja apie ginčijamą sprendimą sužinojo vėliausiai 2013 m. lapkričio 22 d., nuo šios datos skaičiuotinas terminas skundui dėl jo paduoti, ir jis baigėsi 2013 m. gruodžio 22 d. Antrasis skundo reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo, todėl pareiškėjos skundui pilna apimtimi paduoti terminas skaičiuotinas nuo nurodytosios datos (2013 m. lapkričio 22 d.). Pareiškėja į teismą, prašydama panaikinti ginčijamą sprendimą, kreipėsi tik 2015 m. spalio 7 d., t.y. akivaizdžiai praleidusi terminą skundui paduoti.

Teismas vertino, kad pareiškėja pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, jame nurodydama, kad atsakovas, atsakinėdamas į pareiškėjos klausimus, siekė ją suklaidinti, siūlė susitaikyti su esama padėtimi, ir tik pareiškėjai toliau aktyviai ginant savo teises, 2014 m. sausio 24 d. raštu pripažino savo klaidas, pažadėjo kreiptis į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, tačiau ir toliau vilkino kreipimosi į prokuratūrą parengimą, netinkamai parengė šį kreipimąsi, dėl ko prokuratūra atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Vėliau po daugkartinių prašymų, tik tarpininkaujant Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai (toliau – ir Ministerija) gavusi prokuratūrai teiktą medžiagą, ir matydama, jog prašymas prokuratūrai buvo parengtas netinkamai, pareiškėja pakartotinai kreipėsi į Ministeriją ir prašė pakartotinai kreiptis į prokuratūrą. Ir tik 2015 m. rugsėjo 22 d. gavusi Ministerijos 2015 m. rugsėjo 18 d. raštą, kad NŽT išnaudojo visas teisines galimybes ir kad nėra papildomų argumentų, leidžiančių abejoti prokuratūros nutarimu, per protingą laiką kreipėsi į teismą. Pareiškėja nurodė, kad nors apie ginčijamą sprendimą ji žinojo nuo 2013 m. liepos 1 d., tačiau iki 2015 m. rugsėjo 22 d. pagrįstai tikėjosi, kad ginčijamo sprendimo panaikinimo klausimas bus išspręstas instituciniu lygmeniu.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl praleisto termino atnaujinimo (nutartys administracinėse bylose Nr. AS-556-341/2009; Nr. AS-62-235/2011 ir kt.), nurodė, kad pareiškėja dar 2013 m. rugpjūčio 21 d. buvo informuota, kad A. L. nesutinkant, administracine tvarka ginčijamo sprendimo panaikinti nėra galimybės. Taigi, nuo jau nuo šio momento pareiškėja turėjo subjektinę teisę pati kreiptis į teismą su skundu dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, tai padaryti turėjo realią galimybę, tačiau šia savo teise nesinaudojo. Nors NŽT 2014 m. sausio 24 d. raštu nurodė, jog pati kreipsis į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, tačiau, anot pareiškėjos, atsakovui tą padaryti delsiant, šis atsakovo paaiškinimas neužkirto kelio ir galimybės pareiškėjai pačiai kreiptis į teismą. Be to, net ir po Panevėžio apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2014 m. gruodžio 1 d. priimto nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, kuriame konstatuota, jog keliamas ginčas kyla tarp viešojo administravimo subjekto ir privačių asmenų arba tarp privačių asmenų, todėl ši situacija negali būti sprendžiama, pasitelkiant į pagalbą viešojo intereso institutą, bei Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2015 m. vasario 5 d. nutarimo, priimto apskundus žemesnės instancijos prokuroro nutarimą, pareiškėja ir toliau su skundu į teismą nesikreipė. Pati pareiškėja savo prašyme nurodo, jog teikiant skundus prokuratūrai, su atsakovu nuolat bendravo telefonu, kas rodo, jog apie prokuratūros priimtus sprendimus buvo žinoma, be to, apie prokuratūros priimtų sprendimų turinį ji buvo išsamiai informuota Žemės ūkio ministerijos 2015 m. birželio 8 d., tačiau ir po to į teismą kreipėsi tik 2015 m. spalio mėnesį. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamojoje praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kreipimasis dėl atitinkamų sprendimų (aktų) panaikinimo į kitas, o ne į įstatymų numatytas administracinių ginčų nagrinėjimo institucijas, paprastai nėra svarbi priežastis skundo padavimo terminui atnaujinti; svarbu įvertinti aplinkybę, ar pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, buvo sąžiningas, rūpestingas ir atidus; pareiškėjai, sužinoję apie priimtą jiems nepalankų aktą, būdami atidūs ir rūpestingi, turi pasirūpinti jo apskundimu per įstatymo nustatytą terminą (Administracinių teismų praktika Nr.19, psl.488, Nr.23, psl. 674-676). Nagrinėjamu atveju, pareiškėja, sužinojusi apie ginčijamą sprendimą dar 2013 metais ir nesant objektyvių trukdžių per įstatymo nustatytą terminą jį apskųsti teismui, skundo teismui nepadavė daugiau kaip dvejus metus, net ir 2015 m. (vėliausiai- birželio mėnesį) sužinojusi apie prokuratūros atsisakymą ginčyti sprendimą teisme viešojo intereso gynimo instituto pagalba, vėl nepagrįstai delsė ir skundą teismui pateikė tik 2015 m. spalio 7 d.

Dėl išdėstytų argumentų teismas laikė, kad pareiškėja nepagrįstai delsė savo teises ginti teismine tvarka, terminą skundui praleido dėl savo pačios nerūpestingumo ir aplaidumo, o ne dėl objektyvių trukdžių, ir sprendė, jog terminas skundui paduoti praleistas be svarbių priežasčių, todėl neatnaujintinas.

III.

Pareiškėja E. K. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio administracinio teismo 2015 m. gruodžio 31 d. nutartį ir skundą nagrinėti iš esmės.

Atskirajame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Teismas neįvertino visų aplinkybių, kurias pareiškėja prašo pripažinti kaip svarbias atnaujinti praleistą terminą. Ministerijos 2015 m. birželio 8 d. raštas buvo neišsamus. Jame tik trumpai informuota, kad Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones, o Generalinės prokuratūros prokuroras neįžvelgė būtinybės taikyti viešojo intereso priemones sprendžiant susidariusią ginčytiną situaciją ir nutarimą paliko nepakeistą. Prokuratūros nutarimai pareiškėjai nebuvo pateikti, todėl ji nežinojo, kokiais argumentais remdamiesi prokurorai priėmė sprendimus. Pastarieji argumentai itin svarbūs, nes bendraujant su Ministerija pareiškėja buvo patikinta, jog NŽT gali ir pakartotinai kreiptis į Prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, jei būtų pateikti papildomi argumentai. Todėl pareiškėja, siekdama išsiaiškinti tiek NŽT prašyme pateiktus, tiek prokurorų argumentus vėl (2015 m. birželio 23 d. ir 2015 m. rugsėjo 8 d.) kreipėsi į Ministeriją, prašydama įpareigoti NŽT pakartotinai kreiptis į Prokuratūrą, papildomai pateikiant visus klausimo sprendimui svarbius argumentus. Tik iš 2015 m. rugsėjo 18 d. raštas (atsakymas į pareiškėjos 2015 m. birželio 23 d. kreipimąsi į Ministeriją ir 2015 m. rugsėjo 8 d. pakartotinį kreipimąsi į Ministeriją) pareiškėjai tapo aišku, jog nebebus imamasi veiksmų panaikinti jos skundžiamą NŽT sprendimą. Būtent nuo pastarojo rašto gavimo, skaičiuotinas skundo padavimo terminas.

2) Nurodo, jog anksčiau į teismą nesikreipė pasitikėdama valstybės institucijomis. Tiek NŽT, tiek Ministerija pripažino, kad skundžiamas NŽT sprendimas yra neteisėtas. NŽT pareiškėjai žadėjo, kad kreipsis į prokuratūrą dėl ginčijamo NŽT sprendimo panaikinimo, ką, nors ir vilkindama kreipimosi laiką, padarė. Todėl pareiškėja, suprasdama, jog reikia laikytis teisinio proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir protingumo principų, atskirai neinicijavo dar vieno teisinio proceso, t. y. nesikreipė į teismą, nes pagrįstai tikėjosi, jog vyksta teisinė procedūra, siekiant panaikinti NŽT sprendimą, naudojantis viešojo intereso gynimo institutu. Teismo minimas argumentas dėl kreipimosi į netinkamas institucijas nagrinėjamu atveju neaktualus, nes teisės aktais yra numatyta, jog viešąjį interesą gina prokuroras. Procesas, susijęs su viešojo intereso gynimu nuo pareiškėjos valios nepriklausė, tačiau būdama rūpestinga ir siekdama savo teisių apsaugos, ji nuolat domėjausi proceso eiga ir tik 2015 m. rugsėjo 22 d. gavusi 2015 m. rugsėjo 18 d. Ministerijos raštą, suprato, kad nuo šiol veiksmų turi imtis pati. Akcentuoja, jog nuo minėto rašto gavimo skundą pateikė mažiau nei per mėnesį.

3) Pareiškėja yra pensinio amžiaus, neturi teisinio išsilavinimo, dėl lėšų stygiaus savo pažeistas teises gina be advokato pagalbos, tačiau nepaisant to dėjo visas jai įmanomas pastangas, rūpindamasi, kad ginčijamas NŽT sprendimas būtų panaikintas.

4) Susidarė paradoksali situacija, kai net kelioms valstybinės institucijos patvirtinant, kad J. V. nuosavybės teisė į dalį žemės sklypų yra pažeista, niekas nepriima sprendimo, kuriuo būtų panaikintas neteisėtas NŽT sprendimas ir atkurtas teisingumas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 31 d. nutarties, kuria teismas neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (skundą (prašymą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą), teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagrindinis pareiškėjos skundo reikalavimas – panaikinti NŽT 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 41S-334.

Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja susirašinėjimą su NŽT ir su kitomis institucijomis pradėjo nuo 2013 m. liepos 1 d. Šio susirašinėjimo metu pareiškėjai buvo teikiama informacija apie ginčijamą sprendimą, o NŽT 2013 m. lapkričio 22 d. rašte Nr. ISS-(7.5)-2484, atsakant į pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 27 d. ir 2013 m. spalio 21 d. prašymus, buvo pateikta informacija tiek apie ginčijamą sprendimą (nurodyta kas jį priėmė, jo priėmimo data, numeris, turinys), tiek apie jo priėmimo procedūrą.

Todėl, remiantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi (Jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas) ir atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jog, tais atvejais, kai sprendimas asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo to asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos; laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012), laikytina, jog pareiškėja apie ginčijamą sprendimą sužinojo gavusi 2013 m. lapkričio 22 d. raštą, nuo šios datos skaičiuotinas terminas skundui dėl jo paduoti, todėl akivaizdu, jog į teismą kreipdamasi tik 2015 m. spalio 7 d. pareiškėja praleido jo apskundimo terminą. Kadangi antrasis skundo reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo, jis taip pat laikytinas pateiktu praleidus terminą.

Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos skundas teismui pateiktas praleidus įstatyme nustatytą skundo teismui padavimo terminą, tačiau nepritaria kitai nutarties daliai, kuria teismas konstatavo, jog terminas skundui paduoti praleistas be svarbių priežasčių, todėl neatnaujintinas.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis numato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Sprendimas atnaujinti ar neatnaujinti skundo padavimo terminą turi būti priimtas, atsižvelgiant į fundamentalią asmens teisę – teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, kuri pripažįstama tiek nacionalinių teisės aktų (Konstitucijos 30 str. 1 d., Teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių, inter alia Europos Sąjungos teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str., Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 str.) (2011 m. lapkričio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A575-3527/2011).

Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Viena iš reikšmingų aplinkybių sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą yra tai, ar pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą buvo rūpestingas, sąžiningas ir atidus (pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-657/2011). Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (pvz., 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA146-21/2012). Greta rūpestingumo, sąžiningumo ir aktyvumo reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas operatyvumo standartas (pvz., 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-4/2012).

Vertinimas, ar terminas kreiptis teisminės gynybos praleistas dėl svarbių priežasčių, labai priklauso nuo nagrinėjamo atvejo aplinkybių.

Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo, vertintina tai, jog atsakant į pareiškėjos 2013 m. liepos 1 d. prašymą NŽT Utenos skyrius 2013 m. rugpjūčio 12 d. rašte Nr. 41SD-(14.41.104.)-2809 pripažino, jog privatizuojant J. V. ir A. L. žemės sklypus Užpalių kaime buvo padarytos klaidos, nurodė, kad šias klaidas būtų galima ištaisyti atliekant tiek pareiškėjos, tiek A. L. žemės sklypų tikslius kadastrinius matavimus ir patvirtinant naujai parengtas bylas, o nesant sutarimui, NŽT Utenos skyrius turės kreiptis į teismą dėl J. V. ir A. L. priimtų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo dalinio pakeitimo.

NŽT 2014 m. sausio 24 d. rašte Nr. 1SS-(7.5)-194 (atsakant į pareiškėjos 2013 m. gruodžio 31 d. prašymą) nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad NŽT 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. 41S-334 priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisės aktus, yra neteisėtas, nuspręsta kreiptis į prokuratūrą dėl administracinio akto (jo dalies) panaikinimo ar patikslinimo teismine tvarka. Atkreiptas dėmesys, kad teisinis reguliavimas nenumato termino, per kurį institucija, gindama viešąjį interesą, kreiptųsi į prokuratūrą dėl administracinio akto panaikinimo.

NŽT į Panevėžio apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo teisme panaikinant NŽT 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 41S-334 dalį kreipėsi 2014 m. spalio 3 d. raštu Nr. 1SD-(3.1)-3264.

Panevėžio apygardos prokuratūra 2014 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. VI-48 atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones, nurodžius, jog matavimų metu padarytos klaidos, trūkumai, neišeinantys už keleto asmenų interesų sferos bei lėmę nepagrįstus viešojo administravimo subjektų sprendimus, nepažeidžia viešojo intereso.

2015 m. sausio 7 d. raštu Nr. 1SD-(3.1)-30 NŽT Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai apskundė minėtą Panevėžio apygardos prokuratūros 2014 m. gruodžio 1 d. nutarimą, nurodė, kad valstybės klaida vykdant nuosavybės teisių atkūrimą A. L. turi būti ištaisyta.

Generalinė prokuratūra 2015 m. vasario 5 d. nutarimu Nr. 13.12.-9 paliko nepakeistą apygardos prokuratūros nutarimą, pažymėjus, kad prokuroras neturi pagrįstų faktinių bei teisinių prielaidų, kad šioje situacijoje taisant valstybės padarytas klaidas, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą, jo reiškiamas materialinis teisinis reikalavimas būtų patenkintas, nes pagal teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, matavimų metu padarytos klaidos, trūkumai, neišeinantys už keleto asmenų interesų sferos ir lėmę nepagrįstus viešojo administravimo subjektų sprendimus, šalintini kitais, ne viešojo intereso gynimo, įstatyme numatytais būdais.

Ministerija 2015 m. birželio 8 d. raštu Nr. 3IN-K-496-770, atsakydama į pareiškėjos 2015 m. kovo 19 d. raštą, nurodė, kad NŽT informavo Ministeriją, kad ginčijamas sprendimas priimtas pažeidžiant teisės aktus ir nurodė veiksmus, kurių NŽT ėmėsi, siekdama šią klaidą ištaisyti bei jų rezultatus. Ministerija vertino, kad NŽT, siekdama panaikinti ginčijamą sprendimą, išnaudojo visas teisines galimybes. Nurodė, jog Ministerijos manymu, klausimą dėl sklypų kadastrinių matavimų bei privažiuojamojo kelio projektavimo prie žemės sklypo būtų galima spręsti išsprendus klausimą dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo arba pakeitimo.

Ministerija 2015 m. rugsėjo 18 d. raštu Nr. 3IN-K-1704-1182, atsakydama į pareiškėjos 2015 m. rugsėjo 8 d. raštą, nurodė, kad NŽT išnaudojo visas teisines galimybes kreiptis į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, prašydama ginti viešąjį interesą ir teisme panaikinti ginčijamo sprendimo dalį.

Aptartos aplinkybės rodo, jog pareiškėja šiame procese buvo pakankamai aktyvi, rašė raštus, prašymus NŽT ir Ministerijai, siekė savo ginčijamu sprendimu galimai pažeistų teisių gynybos, tačiau valstybės institucijos, kurios pačios pripažino, kad ginčijamas sprendimas priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, yra neteisėtas, iš esmės pareiškėjai suformavo teisėtą lūkestį, jog susiklosčiusi situacija bus išspręsta be jos kreipimosi į teismą dėl ginčijamo akto panaikinimo – iš pradžių administracine tvarka, vėliau kreipiantis į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, vėliau apskundus žemesnės instancijos prokuroro nutarimą. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėja elgėsi nerūpestingai ir aplaidžiai dėl to, jog NŽT ėmusis veiksmų dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, pati paraleliai nepradėjo teisminio proceso dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Pastebėtina, jog ir prokuratūra ginti viešąjį interesą atsisakė ne nustačius, jog teisės aktai ginčijamu sprendimu nebuvo pažeisti, o iš esmės nurodžius, jog pažeistas ne viešasis interesas. Teisėjų kolegijos nuomone, tik gavusi Ministerijos 2015 m. rugsėjo 18 d. raštą, pareiškėja galėjo aiškiai suprasti, jog jos ginčijamu sprendimu galimai pažeistos teisės nebus apgintos be jos pačios inicijuoto teismo proceso dėl jo panaikinimo. Gavusi minėtą raštą pareiškėja į teismą kreipėsi nepraėjus mėnesiui.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka, kad šiuo atveju laikytina, jog pareiškėja dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo kreipėsi į netinkamas institucijas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju terminas skundui dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo praleistas dėl svarbių, ekstraordinarių priežasčių, pareiškėja buvo pakankamai aktyvi, veikė nepažeisdama rūpestingumo, sąžiningumo, aktyvumo ir operatyvumo standartų, todėl terminas skundui dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo ir išvestinio antrojo skundo reikalavimo atnaujintinas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo nutartis nėra teisėta ir pagrįsta, todėl naikintina, pareiškėjos skundo priėmimo klausimą perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjos E. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 31 d. nutartį panaikinti ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.