Civilinė byla Nr.2A-585-467/2013

Teisminio proceso Nr. 2-51-3-00059-2011-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.7.; 30.10.;33.;49.; 121.14.; 121.18.; 121.21.

                                          (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Ritos Kisielienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų G. R., G. S., K. D., R. M. ir S. M. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. R., G. S., K. D., R. M., S. M. ieškinį atsakovams D. B., A. B., atstovaujamam įstatyminės atstovės D. A., VĮ Registrų centro Alytaus filialui dėl dovanojimo sutarties dalyje panaikinimo, nekilnojamojo turto registro duomenų dalyje panaikinimo ir nuosavybės teisių įregistravimo, trečiasis asmuo – Varėnos rajono 1-asis notarų biuras.   

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Ieškovai G. R., G. S., K. D., R. M. ir S. M. 2011 m. sausio 21 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinę prašė: panaikinti iš dalies VĮ Registrų centro 2001-06-29 Nekilnojamojo turto registre įregistruoto viešbučių patalpų su bendrojo naudojimo patalpomis, esančių (duomenys neskelbtini), registro duomenis dalyje dėl S. M., R. M., G. R., G. S., K. D. ir D. B. priklausančios valdomo turto dalies, pripažįstant kad ieškovams G. R. priklauso 36/1000 dalys arba 19,04 kv.m viešbučių patalpų su bendro naudojimosi patalpomis, S. M. - 72/1000 dalys arba 38,09 kv.m, R. M. – 72/1000 dalys arba 38,09 kv.m, G. S. – 5/1000 dalys arba 2,64 kv.m, K. D. – 36/1000 dalys arba 19,04 kv.m ir atsakovui D. B. – 8/1000 dalys arba 4,23 kv.m; panaikinti 2009-01-20 dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr.RM-253, kuria D. B. padovanojo A. B. 1/6 dalį negyvenamųjų patalpų - viešbučių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), dalyje dėl 14,13 kv.m patalpų dovanojimo, nustatant, kad 2009-01-20 sutartimi atsakovui A. B. padovanota 5/100 dalys D. B. priklausančių patalpų, taikyti restituciją ir grąžinti G. S., K. D., S. M., G. R. nuosavybėn 14,13 kv.m. arba 14605,89 Lt vertės nepagrįstai perleisto turto, proporcingai pagal jiems priklausančias dalis. Ieškinyje nurodė, jog 1993 metais kartu su kitais bendraturčiais ieškovė G. R. įsigijo 36/1000 dalis, G. S. -  5/1000 dalis,  K. D. - 36/1000 dalis, R. M. – 72/1000 dalis, S. M. – 72/1000 dalis negyvenamųjų patalpų – viešbučių patalpų su bendro naudojimosi patalpomis, esančių (duomenys neskelbtini). Varėnos rajono 1 notarų biure 2001 m. birželio 5 d. pastato bendraturčiai  susitarė pasidalinti bendra daline nuosavybe priklausantį turtą ir nustatyti naudojimosi tvarką juo. Pagal sutarties 1 punktą ieškovams ir atsakovui D. B. bendrąja daline nuosavybe atiteko 15/100 dalys arba 121,13 kv.m viešbučio. Sutarties 2 punktas numatė, kad G. R. priklauso 36/1000 dalys arba 19,04 kv.m viešbučio, S. M. - 72/1000 dalys arba 38,09 kv.m, R. M. – 72/1000 dalys arba 38,09 kv.m, G. S. – 5/1000 dalys arba 2,64 kv.m, K. D. – 36/1000 dalys arba 19,04 kv.m ir atsakovui D. B. – 8/1000 dalys arba 4,23 kv.m viešbučio privačios nuosavybės teise. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro VĮ Alytaus filialas 2001 m. liepos 23 d. įregistravo ieškovams ir atsakovui D. B. priklausiusias patalpas pastate Nekilnojamojo turto registre. Pažymėjime apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotus statinius dėl nesuprantamų priežasčių visiems bendraturčiams, neatsižvelgiant į notaro patvirtintą sutartį ir namų valdos techninės apskaitos bylą, kurioje nustatytos bendraturčiams nuosavybės teise priklausančios dalys, nuosavybės teisė buvo įregistruota lygiomis dalimis, t.y. po 1/6 dalį patalpų tiek ieškovams, tiek atsakovui D. B.. Ieškovai 2003 metais pagal nuomos sutartis jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias viešbučio dalis išnuomavo V. M. individualiai įmonei. Viešbučio dalies bendraturčiai, išskyrus D. B., įgaliojo V. M. atstovauti juos VĮ Registrų centre. Gavęs įgaliojimą V. M. kreipėsi dėl išaiškinimo į VĮ Registrų centro Alytaus filialą. Filialo direktorius M. B. raštu Nr.(2.1.10.-2060/06)G-6314 informavo, kad nuosavybės teisės į negyvenamąją patalpą, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), įregistruotos 2001-04-04 statybos inspektoriaus pažymos Nr.13 ir 2001-06-05 notaro patvirtintos sutarties Nr. 3395V pagrindu. Statybos inspektoriaus pažymoje nurodyta, kad viešbučio bendraturčiams priklausančios patalpos atitinka statybinių normų ir taisyklių reikalavimus ir jas galima eksploatuoti, todėl pagrindu registruoti viešbučio patalpas laikytinas sandoris, sudarytas notarų biure. Varėnos rajono 1 notarų biure sudarytoje sutartyje aiškiai ir suprantamai 2 punkte yra nurodytos ieškovų turto dalys. Tačiau M. B. nurodė, kad įregistruojant lygias turto dalis bendraturčiams, vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 20 straipsnio 2 dalimi. Namų valdos techninės apskaitos byloje, inventorinis Nr.319, 7 lape, grafoje „valdytojo pavadinimas“, 1993-10-01 padarytas įrašas, kad G. R. valdo 36/1000 dalis, G. S. - 5/1000 dalis, K. D. - 36/1000, R. M. – 72/1000 dalis, S. M. – 72/1000  pastato, esančio (duomenys neskelbtini). Analogiški įrašai apie pastato valdymą 8 lape yra padaryti ir 1994-02-07, 1994-03-14, 1994-04-21 bei 1997-01-29. Notaro patvirtintoje 2001-06-05 sutartyje yra nurodytas kiekvieno bendraturčio bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalies konkretus dydis. Pateikus prašymą įregistruoti nuosavybes teises į viešbučio dalį, priklausančią ieškovams ir atsakovui D. B., registro tvarkytojas turėjo registruoti tai, kas yra identifikuota dokumentuose ir kas išreiškia šalių valią. Registro tvarkytojui nepriklausė nekilnojamųjų daiktų  ir nuosavybės teisių dalių skaičiavimas. Todėl Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Alytaus filialo 2001-07-23 pažymėjimo duomenys naikintini kaip neatitinkantys įstatymui,  neatitinkantys tikrosios šalių valios ir sudarytos sutarties, nenurodantys teisėto pastato įgijimo pagrindo. Dovanotojas D. B. nebuvo viso dovanojamojo turto savininkas (jam bendrosios dalinės nuosavybės teise dovanojimo sutarties metu priklausė tik 4,23 kv.m patalpų viešbutyje, o jis padovanojo net 1/6  dalį patalpų). Todėl, panaikinus VĮ Registrų centro pažymėjimo duomenis, naikintina kaip neatitinkanti įstatymui ir 2009-01-20 dovanojimo sutarties dalis, kuria atsakovas D. B. neatlygintinai perleido A. B. 1/6 dalį ginčo patalpų. Todėl ieškovams priklausantis turtas turi būti sugrąžintas.

              Atsakovai D. B. ir A. B. su ieškiniu nesutiko ir prašė bylą nutraukti CPK 293 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu; tuo atveju, jei teismas nuspręstų bylą nagrinėti iš esmės – ieškinį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, jog pagrindinis ieškovų reikalavimas – panaikinti VĮ Registrų centro registro duomenis, motyvuojant tuo, kad VĮ Registrų centras neteisingai įregistravo ieškovams nuosavybės teisės dalis pagal patalpų atsidalijimo sutartį, o kitas reikalavimas - panaikinti dalyje 2009-01-20 dovanojimo sutartį yra išvestinis iš pirmojo. Esant išskirtinai administracinio pobūdžio pagrindiniam reikalavimui, šio reikalavimo nagrinėjimui turi būti taikomos ir administracinius teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, nepaisant to, kad byla yra nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnio 1 dalis numato ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarką, todėl ieškovai dėl jiems priklausančio pastato teisinės registracijos teisėtumo pirmiausia privalėjo kreiptis į centrinį registratorių ir tik tuomet, jei centrinio registratoriaus sprendimas netenkintų ieškovų, jie įgytų teisę kreiptis į administracinį teismą. Iš prie ieškinio pateiktos medžiagos matyti, kad ieškovai dėl registro įrašų neteisėtumo į centrinį registratorių nesikreipė ir, nesant galimybės jau pasinaudoti išankstine ginčo ne teisme tvarka, šioje dalyje byla nutrauktina (CPK 293 str. 1 d. 2 p.) arba paliktina šioje dalyje nenagrinėta (CPK 296 str. 1 d. 1 p.). Ieškovai yra praleidę visus įstatymo nustatytus terminus tiek skundui centriniam registratoriui, tiek teismui pateikti, nes jiems apie įregistruotas priklausančias turto dalis tapo žinoma dar 2001-07-23, kai buvo išduotas Nekilnojamojo turto pažymėjimas. Be to faktą, kad ieškovams apie įregistruotas priklausančias turto dalis buvo žinoma, patvirtina ir tai, kad ieškovai dar 2009-11-23 kreipėsi į VĮ Registrų centro Alytaus filialą dėl išaiškinimo apie jų įregistruotas nuosavybės dalis, iš kur 2009-11-26 gavo atsakymą. Aplinkybes, kad ieškovams apie įregistruotas jiems priklausančias turto dalis buvo žinoma visą laiką, patvirtina ir tai, kad dar 2009-01-20 jiems visiems atsakovas D. B. buvo išsiuntęs pareiškimus (kartu su VĮ Registrų centro išduotu šių patalpų nuosavybės išrašu) dėl išlaidų už kadastrinės bylos padarymą atlyginimo, o jų geranoriškai neatlyginus, ginčas buvo sprendžiamas teismine tvarka. Nesutikdami su dalių įregistravimu ir norėdami jas ginčyti, ieškovai privalėjo kreiptis į teritorinį administratorių per 30 dienų. Nepagrįstas ieškovų teiginys, kad pagal sudarytą 2001-06-05 sutartį Registrų centras jiems neteisingai įregistravo turto dalis visiems po 1/6, kad jiems priklauso kitokios turto dalys. Visą laiką nuo nuosavybės teisių įregistravimo iki buvo pateiktas ieškinys dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, visais savo veiksmais ir elgesiu (de facto) ieškovai patys pripažino susitarimą pasidalinti bendrąja nuosavybės teises turimą turtą lygiomis dalimis – kiekvienam po 1/6, nes būtent šiomis dalimis visą šį laiką – beveik 10 metų ir valdė. Civilinėse bylose Nr.L2-856-770/2009, L2-853-445/2009, L2-855-445/2009, L2-854-308/2009 yra pateikti ieškovų atsiliepimai, kurie patvirtina, kad, atsakovui D. B. pareikalavus iš jų atlyginti kadastro bylos sudarymo išlaidas proporcingai jų turimai daliai, t.y. iš kiekvieno po 1/6, ieškovai šių dalių neginčijo ir sumokėjo išlaidas. Sudarant dovanojimo sutartį atsakovas D. B. buvo įregistruotas šios turto dalies savininku, notaras prieš tvirtindamas sutartį tikrino Nekilnojamojo turto registro įrašą ir neradus prieštaravimų įstatymams, sutartis buvo patvirtinta. Pagal šią dovanojimo sutartį atsakovas A. B. buvo ir yra sąžiningas asmuo, ko ieškovai neįvertina, todėl tokiu atveju jokia restitucija negalima. Restitucija negalima ir dėl to, kad turtas atsakovui A. B. padovanotas kaip išlaikymas turtu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

              Varėnos rajono apylinkės teismas 2012 m. sausio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pripažino, jog ieškovams turėjo būti žinoma po 2001 m. liepos 23 d. apie jų nuosavybės teisių įregistravimą po 1/6 dalį, kadangi ieškovai, po prašymo įregistruoti nuosavybės teises nekilnojamojo turto registre pateikimo, turėjo teisę gauti pažymėjimus apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotus statinius (butus, patalpas) ir teises į juos, nes normaliai rūpestingas ir atidus turto savininkas, pateikęs prašymą, turėjo atsiimti dokumentus, kuriais būtų pagrindžiamos jo nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Ieškovai nenurodė jokių svarbių ir įtikinamų priežasčių, kurios objektyviai būtų trukdę jiems nuo 2001 m. liepos 23 d. gauti pažymėjimus apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotus statinius (butus, patalpas) ir teises į juos, iš kurių būtų galėję įsitikinti, kad jų turto dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra įregistruotos klaidingai ar netiksliai ir tuo yra pažeistos jų turtinės teisės. Ieškovai turėjo ir privalėjo domėtis savo nuosavybės teisių įregistravimu ir, laikydami savo teises pažeistas, kreiptis teisminės gynybos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30-31 straipsniuose nustatyta tvarka. Teismas pripažino, jog, ieškovams nesikreipiant teisminės gynybos, atsakovas D. B. turėjo pilną teisę laikyti, kad ieškovai sutinka su tokiu nuosavybės teisių dalių nustatymu bendrojoje dalinėje nuosavybėje bei jis įstatymų nebuvo suvaržytas dėl jam nuosavybės teise priklausančio turto perleidimo. Sudarant 2009 m. sausio 20 d. susitarimą, atsakovo nuosavybės teisės į 1/6 dalį patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nebuvo nuginčytos bei sandoris buvo patvirtintas remiantis galiojančiu nekilnojamojo turto registro įrašu. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog nėra pagrindo, pripažinti atsakovų D. B. ir A. B. susitarimą negaliojančiu ir todėl nėra pagrindo panaikinti Nekilnojamojo turto registro duomenis, kiek jie buvo pakeisti po 2009 m. sausio 20 d. susitarimo sudarymo tarp atsakovų D. B. ir A. B. ir tuo pačiu nėra pagrindo taikyti restituciją. Teismas atmetė ieškovų prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, motyvuodamas tuo, jog R. M. nuosavybės teisės nekilnojamojo turto registre nėra panaikintos ir jai priklauso 1/6 dalis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

              Ieškovai G. R., G. S., K. D., R. M. ir S. M. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovų pateiktų paaiškinimų ir kitų įrodymų, pažeidė procesines teisės normas, nepaisė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų (CK 1.5 str.). Priimtu teismo sprendimu nėra atskleista bylos esmė, ieškinys atmestas vadovaujantis tik formaliais pagrindais. Pagal pirminius turto įgijimo dokumentus atsakovui D. B. buvo priskirta tik 8/1000, o ne 0,8 procento įgyto objekto vertės, kaip teigiama teismo sprendime. Bylos nagrinėjimo metu iš 2011-12-13 VĮ Registrų centro rašto Nr.R-11702 paaiškėjo, kad ieškovei R. M. išvis nepriklauso ginčo viešbučio pastatų dalis, kad ji netinkama ieškovė. Tuo pagrindu ieškovai prašė bylą atidėti ir sudaryti sąlygas reikalavimus patikslinti, tačiau teismas tokį prašymą atmetė, tuo pažeisdamas CPK 45 straipsnio nuostatas. Teismas netinkamai aiškino CK 4.73 straipsnio 3 dalies nuostatas. Atsakovas VĮ Registrų centro Alytaus filialas užsiėmė pastato dalių perskaičiavimu, nesant susitarimo, padidino vienam iš bendraturčių jam priklausančią nuosavybės dalį, nors VĮ Registrų centrui pateikti dokumentai neįrodė ir nepatvirtino, kad nuosavybės teisė atsakovui buvo perėjusi didesne dalimi, nei jis turėjo. Nuosavybės teisės nei vienas iš ieškovų atsakovui D. B. 2001-06-05 sutartimi neperleido, tačiau teismo sprendime neaptartas nuosavybės perėjimo klausimas, todėl neatskleista bylos esmė. Atmestini formalūs sprendimo motyvai, kad ieškovai privalėjo domėtis savo nuosavybės teisių įregistravimu ir, laikydami savo teises pažeistomis, kreiptis teisminės gynybos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30-31 straipsnių nustatyta tvarka. Byloje pateikta eilė dokumentų, iš kurių matyti, kad ir po sutarties sudarymo ieškovai, o ir atsakovas D. B. toliau naudojosi ir valdė viešbučio pastato dalis, tokio pat dydžio kaip ir iki 2001-06-05 sutarties sudarymo. Teismui atsisakius atnaujinti bylos nagrinėjimą, buvo pažeistos CPK 45 straipsnio nuostatos, nes, esant ieškovo sutikimui, jis kaip netinkamas ieškovas turėjo būti pašalintas, jį pakeičiant tinkamu ieškovu, bylos nagrinėjimą atidedant.

              Atsiliepimu į apeliacinį atsakovai D. B. ir A. B. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog VĮ Registrų centras nesprendė ir pats neskaičiavo konkrečių bendraturčiams priklausančių dalių, o tik įgyvendino įstatymo reikalavimus ir vykdė savo funkcijas. Kaip tinkamai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, iš prijungtų Varėnos rajono apylinkės teismo (gautų 2009 m gegužės 7d.) civilinių bylų Nr.L2-853-445/ 2009, L2-854-308/2009, L2-855-445/2009 ir L2-856-770/2009 matyti, kad atsakovas D. B. buvo užvedęs šias bylas, siekdamas išieškoti iš šios nagrinėjamos bylos ieškovų išlaidas, turėtas už atliktus patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus ir inventorizacinių bylų sudarymą, kur prie pareiškimų buvo pridėti 2006-06-30 Nekilnojamojo turto registro išrašai, kuriuose yra nurodyta, jog nuosavybės teisės yra nustatyta po 1/6 dalį kiekvienam bendraturčiui. Akivaizdu, kad ieškovams buvo žinoma apie tokių dalių įregistravimą, tačiau iki šiol ieškovai nepasinaudojo Nekilnojamojo turto registro įstatyme numatyta tvarka, kad ginti savo teises, kas savaime nesuteikia ieškovams teisės bandyti pakeisti nustatytas dalis kitais būdais. Atmetus ieškovų ieškinį dalyje dėl nuosavybės dalių netinkamo nustatymo, nebelieka pagrindo spręsti ir išvestinį reikalavimą dėl dovanojimo sutarties dalyje panaikinimo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovų G. R., G. S., K. D., R. M. ir S. M. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pakankamas pagrindas apskųstajam teismo sprendimui panaikinti.

Esminiu apeliacinio skundo argumentu ieškovai nurodo tai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovų pateiktų paaiškinimų ir kitų įrodymų, pažeidė procesines teisės normas, nepaisė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų, todėl priimtu teismo sprendimu nėra atskleista bylos esmė, o ieškinys atmestas vadovaujantis tik formaliais pagrindais. Apeliantai taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad pagal pirminius turto įgijimo dokumentus atsakovui D. B. buvo priskirta tik 8/1000, o ne 0,8 procento įgyto objekto vertės, kaip teigiama teismo sprendime. Bylos nagrinėjimo metu iš 2011-12-13 VĮ Registrų centro rašto Nr.R-11702 taip pat paaiškėjo, kad ieškovei R. M. išvis nepriklauso ginčo viešbučio pastatų dalis, kad ji netinkama ieškovė, bet teismas nesudarė sąlygų pakeisti netinkamą ieškovę tinkama. Be to byloje buvo įrodyta, kad nuosavybės teisės nei vienas iš ieškovų atsakovui D. B. 2001-06-05 sutartimi neperleido, tačiau teismo sprendime neaptartas nuosavybės perėjimo klausimas. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliantams.

Pirmosios instancijos teismas apskųstajame sprendime daug dėmesio skyrė ir ieškinį atmetė iš esmės dėl ieškinio senaties, vadovaudamasis CK 4.73 straipsnio 3 dalimi, konstatavęs, jog ieškovai privalėjo domėtis savo nuosavybės teisių įregistravimu ir, laikydami savo teises pažeistomis, kreiptis teisminės gynybos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30-31 straipsnių nustatyta tvarka. Ieškovams to nepadarius, teismas pripažino, kad atsakovas D. B. turėjo pilną teisę laikyti, jog ieškovai sutinka su tokiu (visiems lygiomis dalimis) nuosavybės teisių dalių nustatymu bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir jis įstatymų nebuvo suvaržytas dėl jam nuosavybės teise priklausančio turto perleidimo. Tačiau, kaip teisingai nurodo apeliantai, pirmosios instancijos teismas, nors sprendime ir paminėjo byloje esančius 1992 m. balandžio 16 d. nuosavybės teisės liudijimus, kitus pirminius nuosavybės dokumentus, iš kurių matyti, kokias dalis valdė ieškovai ir atsakovas D. B., nepagrįstai nurodė, kad atsakovui D. B. buvo priskirta 0,8 proc. įgyto objekto vertės, o ne 8/1000, kaip tvirtina nuosavybės įsigijimo dokumentai. Apeliantų teigimu, byloje pateikta eilė dokumentų, iš kurių matyti, kad ir po sutarties sudarymo ieškovai, o ir atsakovas D. B. toliau naudojosi ir valdė viešbučio pastato dalis, tokio pat dydžio kaip ir iki 2001-06-05 sutarties sudarymo. Todėl nėra paneigta ieškovų versija, kad jų teisių ar teisėtų interesų pažeidimo faktas tapo aiškus tik po to, kai atsakovas kreipėsi dėl nuosavybės atidalijimo. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas netyrė ir nesiaiškino.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jo neatnaujina (CK 1.131 str. 2 d.), ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-08-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-317/2008; 2009-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009).

CK numatyta teisė teismui atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 2 d.). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas kiekvienoje byloje turi spręsti atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2000-09-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000), taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CPK 11 str. 6 d., CK 1.5 str.). Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nurodytomis nuostatomis nesivadovavo, konstatavęs, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalį ieškovai privalėjo per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos,  kreiptis dėl jų nuosavybės teisės pažeidimo, nesiaiškino ir netyrė nurodyto termino praleidimo priežasčių, apsiribodamas iš esmės niekuo nepagrįstu konstatavimu, kad ieškovai turėjo ir privalėjo domėtis savo nuosavybės teisių įregistravimu.

Pagal pirminį nuosavybės teisės liudijimą nuosavybės teises į dalį ginčo viešbučio (duomenys neskelbtini) buvo įgijęs ir V. M., kuris šią nuosavybę 1994 m. balandžio 21 d. sandoriu buvo perleidęs R. M., tačiau pastarasis sandoris buvo panaikintas Vilniaus apygardos teismo 1995 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu. Ieškovai tvirtina, kad po šio teismo sprendimo nuosavybė perėjo S. M.. Pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir VĮ Registrų centro 2011 m. gruodžio 13 d. rašto duomenis, laikė, jog R. M. priklauso nuosavybės teisė 1/6 dalį ginčo statinio, todėl atmetė ieškovų prašymą dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo ir ieškovo tinkamumo nustatymo, tuo, kaip teisingai nurodo apeliantai, buvo pažeistas CPK 45 straipsnis.

Teisėjų kolegija pažymi, jog bylos nagrinėjimo eigoje ieškovai visą laiką tvirtino, kad be teisėto pagrindo, nesant jokio tarpusavio susitarimo ar sandorio, iš ieškovų buvo atimta dalis nuosavybės teisės ir perduota atsakovui D. B., o po to dovanojimo sutartimi ir atsakovui A. B.. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių visiškai nesiaiškino ir byloje nėra duomenų, kokiu pagrindu atsakovas D. B. įgijo didesnę nuosavybės dalį, negu tvirtina pirminiai nuosavybės įgijimo dokumentai. Vien tai, kad ieškovai nesikreipė teisminės gynybos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30-31 straipsnių nustatyta tvarka, negali būti pakankamu pagrindu sumažinti jų nuosavybės teisės dalis ir atitinkamai padidinti atsakovo nuosavybės teisės dalį, nes nuosavybės teisė gali būti perleista tik teisėtu būdu. Pažymėtina, jog teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2003) pripažįstama, kad bendrosios nuosavybės dalyvio teisės į kito nuosavybės dalyvio valdomas, naudojamas patalpas tame pačiame name gali būti ginamos, jeigu įrodyta, kad šio kito bendraturčio nuosavybės dalys nustatytos neteisėtai, o nuosavybės teisė įgyta pažeidžiant įstatyme nustatytus jos įgijimo būdus. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad 2001 m. birželio 5 d. sutartimi nuosavybės teises į dalį ginčo viešbučio (duomenys neskelbtini) jau anksčiau įgiję asmenys (ieškovai, atsakovas D. B., kiti bendraturčiai) nustatė tik naudojimosi tvarką privatizuoto viešbučio patalpomis, sutarties 5 punkte nurodydami, kad pasidalintas turtas būtų įregistruotas atskirais turto vienetais, suteikiant atskirus unikalius numerius, tačiau šia sutartimi nebuvo pakeistos nuosavybės teisės dalys, priklausančios atskiriems turto savininkams – pagal sutarties 2 punktą jos liko tokios, kaip ir pagal pirminius nuosavybės įsigijimo dokumentus. Todėl išvada, jog 2001 m. birželio 5 d. sutartimi turto dalys nebuvo nustatytos yra absoliučiai neteisinga.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nesilaikė civilinio proceso normų reikalavimo nustatyti, išnagrinėti ir įvertinti turinčias reikšmės faktines bylos aplinkybes (atskleisti bylos esmę), nes apeliantų nurodyti procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimai gali turėti esminės reikšmės priimant teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje, apskųstąjį teismo sprendimą panaikina (CPK 329 str. 1 d.). CPK 260 straipsnis numato, kad teismo sprendimas priimamas, kai ištirti ir įvertinti visi įrodymai ir teismas gali išspręsti visų byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo klausimą. Nagrinėjamu atveju byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kadangi pagal byloje esančius įrodymus bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Dėl to, kad apskųstasis teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo, tampa neaktualūs kiti apeliantų skundo argumentai, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir plačiau nepasisako.  

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

              Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 24 d. sprendimą  panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.                 

Teisėjos                                                                                   Andrutė Kalinauskienė             

                                                                                                                 Rita Kisielienė

                                                                           Alma Urbanavičienė