Baudžiamoji byla Nr. 2K-229/2014

Proceso Nr. 1-31-1-00144-2011-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.26.2.1;

1.2.27.1;

1.2.27.5;

2.1.3.1;

2.1.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 6 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

nuteistajai J. T., išteisintajam A. T. ir jų gynėjui advokatui Deiviui Valiuliui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Viktoro Kičiatovo kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nuosprendžių.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendžiu J. T. ir A. T. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį, 290 straipsnį ir 286 straipsnį, jiems nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo J. D. (J. D.) civilinis ieškinys 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti paliktas nenagrinėtas. 

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nuosprendžiu panaikinta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendžio dalis dėl J. T. išteisinimo ir šioje dalyje priimtas naujas nuosprendis, kuriuo J. T. pripažinta kalta pagal BK 286 straipsnį ir jai paskirta 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda. Iš nuteistosios J. T. priteista nukentėjusiajam J. D. 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Viktoro Aiduko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistosios ir išteisintojo bei jų gynėjo advokato, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, priimtu panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, J. T. nuteista už tai, kad, panaudodama fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui, o būtent: 2011 m. vasario 5 d., apie 22.10 val., būdama neblaivi, prie UAB „N.“, esančio (duomenys neskelbtini), atvykus pagal iškvietimą policijos pareigūnams Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ Klaipėdos miesto skyriaus apsaugos tarnybos patruliui J. D. (J. D.) ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės vyr. patruliui A. G. (A. G.), A. T. sulaikymo metu, mosikuodama rankomis, puolė prie pareigūno J. D. iš už nugaros, trankė jį rankomis ir rankine, sudavė jam su rankine smūgį į galvą, tempdama ir draskydamasi nuplėšė tarnybinės uniformos liemenės kišenę ir rankų pirštų nagais apdraskė jo veidą, taip padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. T. ir J. T. išteisinti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo, kad įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: 2011 m. vasario 5 d., apie 22.00 val., A. T. ir J. T., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, viešoje vietoje – UAB „N.“, esančiame (duomenys neskelbtini), pašalinių žmonių akivaizdoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y. vartojo necenzūrinius žodžius, veržėsi į klubą, A. T. sukėlė konfliktą su klubo apsaugos darbuotoju D. P. ir vieną kartą trenkė jam ranka į veidą, taip sukeldamas jam fizinį skausmą ir, mosikuodamas rankomis, sudaužė UAB „N.“ reklaminį stendą, tokiais veiksmais, veikdami bendrininkų grupe, sutrikdė visuomenės rimtį ir UAB „ N.“ darbo tvarką.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. T. išteisintas pagal BK 286 straipsnį dėl kaltinimo, kad panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui; jis ir J. T. išteisinti pagal BK 290 straipsnį dėl kaltinimo, kad įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją, o būtent: 2011 m. vasario 5 d., apie 22.10 val., prie UAB „ N.“, esančio (duomenys neskelbtini), J. T. ir A. T., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, atvykus pagal iškvietimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo policijos pareigūnams Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ Klaipėdos miesto skyriaus apsaugos tarnybos patruliui J. D. ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės vyr. patruliui A. G., nepakluso jų teisėtiems reikalavimams nutraukti viešąją tvarką pažeidžiančius veiksmus, įžeidinėjo juos, išvadindami nepadoriais ir asmenybę žeminančiais žodžiais, po to A. T., vengdamas sulaikymo, pastūmė Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ Klaipėdos miesto skyriaus apsaugos tarnybos patrulį J. D., o J. T. tuo metu, mosikuodama rankomis, puolė prie pareigūno J. D. iš už nugaros, trankė jį rankomis ir rankine, sudavė jam su rankine smūgį į galvą, tempdama ir draskydamasi nuplėšė tarnybinės uniformos liemenės kišenę ir rankų pirštų nagais apdraskė jo veidą, taip padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas V. Kičiatovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį pagrindė neišsamiai ir neteisingai įvertintais įrodymais, nuosprendyje nurodytų veikų padarymo aplinkybes išdėstė tendencingai, neobjektyviai, o apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl A. T. ir J. T. išteisinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 290 straipsnio ir dėl A. T. išteisinimo pagal 286 straipsnio, šių pažeidimų neištaisė, pats padarė esminius BPK pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, abiejų instancijų teismai pažeidė ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes neteisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, nepatikrino įrodymų tikrumo, liečiamumo, leistinumo, pakankamumo aspektais, nevertino jų tarpusavio ryšio ir visų byloje esančių įrodymų visumos bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

Prokuroro nuomone, kad abiejų instancijų teismai, išteisindami A. T. ir J. T. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, neteisingai aiškino šios nusikalstamos veikos sudėties pagrindinius požymius, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įvykio aplinkybes ir padarydamas išvadą, kad A. T. netyčia sužalojo D. P. ir sudaužė stendą, klaidinančiai akcentavo šio liudytojo parodymus. Prokuroras teigia, kad šis liudytojas nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu nedavė parodymų apie netyčinius A. T. veiksmus, juolab kad šio liudytojo parodymus bei jo pareiškimo turinį patvirtina į įvykio vietą pagal pavojaus signalą atvykusių policijos pareigūnų A. G. ir J. D. parodymai, greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje bei įvykio vietos vaizdo įraše užfiksuota informacija. Anot prokuroro, teismai nepagrįstai nevertino liudytojų A. D., T. L. ir V. P. parodymų nuoseklumo, išsamumo, logiškumo, patikimumo aspektu, neatsižvelgė, jog šie liudytojai dirba bare, kurio savininkas yra A. T. ir J. T. pažįstamas, išteisintieji yra šio baro VIP klientai. Dėl to prokuroras teigia, kad abiejų instancijų teismai rėmėsi tik liudytojo D. P. pasikeitusia ir palankia išteisintiesiems pozicija, nevertino šio ir kitų liudytojų parodymų bei byloje esančių įrodymų kaip visumos, padarė nepagrįstą išvadą apie įvykio vietoje atliktus A. T. netyčinius veiksmus. Prokuroras nurodo ir tai, kad, teismams konstatavus, jog A. T. veiksmai dėl visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo nebuvo tyčiniai ir jį išteisinat pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai nebuvo sprendžiamas klausimas dėl jo (A. T.) veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir bylos nutraukimo BPK 417 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad dėl A. T. ir J. T. veiksmų nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, prieštarauja nustatytoms byloje aplinkybėms bei visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo sampratai. Aptardamas tokio sutrikdymo požymius, remdamasis teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-397/2005), nurodydamas bylos duomenis apie konflikto eigą (A. T. ir J. T. veržimosi į klubą veiksmai truko apie 20 min.; A. T. veržimąsi į barą stabdė keletas apsaugos darbuotojų, tokį procesą stebėjo kiti darbuotojai ir pro šalį praeinantys žmonės; dėl išteisintųjų veiksmų buvo iškviesti policijos pareigūnai ir greitoji medicinos pagalba, liudytojas D. P. po jo sužalojimo nutraukė darbą ir buvo išleistas į namus), prokuroras teigia, kad išteisintųjų veiksmais įvykio metu buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, normali baro „N.“ darbo tvarka ir dėl to teismų išvada, jog nagrinėjamu atveju nebuvo sukelti padariniai, būtini baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįsta. Be to, teismai dėl J. T. veiksmų apimties nustatymo ir vertinimo neatsižvelgė į apsaugos darbuotojų parodymus, kad ji elgėsi kaip neblaivus asmuo. Nors šie parodymai ir yra abstraktūs, tačiau, anot prokuroro, neblaivaus asmens veiksmai siejami su necenzūrinių žodžių vartojimu, agresyvumu, įžūlumu. Byloje esančiame vaizdo įraše užfiksuota kaip J. T. vienu metu bendrai su A. T. veržiasi į klubą. Dėl to prokuroras teigia, kad ji atliko kaltinime nurodytus veiksmus, veikė bendrininkų grupe su A. T. ir kilusios pasekmės turi priežastinį ryšį ir su jos veiksmais. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad byloje nustatyti duomenys įrodo, jog A. T. ir J. T., veikdami bendrininkų grupe, viešoje vietoje įžūliu elgesiu pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, taip sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Be to, nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad A. T., vengdamas sulaikymo, savo kūnu pastūmė policijos pareigūną J. D., tačiau padarė išvadą, jog jis (A. T.) neveikė bendrininkų grupe kartu su J. T. ir šie jo veiksmai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Aptardamas BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas ir bendrininkų grupės požymius, remdamasis teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-485/2008), prokuroras teigia, kad nagrinėjamo įvykio metu A. T. ir J. T. veikė aiškiai sutartinai. Nors A. T. veiksmai (nepakluso teisėtam policijos pareigūno J. D. reikalavimui vykti į policijos komisariatą, prieš pareigūną panaudojo fizinį smurtą) ir nesukėlė pareigūnams sveikatos sutrikdymo, tačiau jo veiksmai laikytini pavojingais, nes šiuo atveju du asmenys (A. T. ir J. T.) bendrais, sutartiniais, aktyviais veiksmais, panaudodami fizinį smurtą, pasipriešino policijos pareigūnams. Dėl to prokuroras teigia, kad A. T. veiksmai, vertinant juos kaip atliktus bendrininku grupe su J. T., negali užtraukti tik administracinės atsakomybės.

Kasaciniame skunde prokuroras, remdamasis BK 290 straipsnio paskirtimi ir teismų praktika dėl atribojimo administracinės ir baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 187 straipsnio 2 dalį ir BK 290 straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-396/2009, 2K-86/2008, 2K-119/2008, 2K-331/2008, 2K-396/2009, 2K-287/2011, 2K-375/2011), nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad viešoje vietoje A. T. ir J. T. vartoti necenzūriniai žodžiai nėra tokio pavojingumo laipsnio, kuris peržengtų administracinės atsakomybės ribas, ir dėl to šių asmenų veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 290 straipsnyje, sudėties. Prokuroras, nurodydamas įvykio aplinkybes, teigia, kad abiejų išteisintųjų pasakyti keiksmažodžiai buvo nuolat kartojami, o daugkartinis tokių žeminančių, niekinančių žodžių naudojimas sustiprino jų įžeidžiantį turinį bei patvirtino A. T. ir J. T. tikslą įžeisti konkrečius asmenis, kuriems adresuojami šie žodžiai, t. y. tarnybines funkcijas vykdančius policijos pareigūnus, kurių teisėtiems reikalavimams išteisintieji atsisakė paklusti. Pareigūnai patvirtino, kad tokie žodžiai, žeminantys jų garbę ir orumą, juos įžeidė, jie buvo išplūsti viešoje vietoje, pašalinių asmenų akivaizdoje, taip bandant sumenkinti policijos autoritetą kitų žmonių akivaizdoje. Anot prokuroro, tokiais necenzūriniais žodžiais išteisintieji išreiškė demonstratyvų pareigūnų veiksmų, kuriais pareigūnai siekė kaltininkus nuraminti, ignoravimą. Dėl to prokuroras teigia, kad, atsižvelgiant į A. T. ir J. T. neteisėtų veiksmų prieš policijos pareigūnus intensyvumą, išsakytų žodžių, adresuotų policijos pareigūnams būtent dėl jų tarnybinių funkcijų vykdymo, įžeidžiamą pobūdį, A. T. bei J. T. turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl A. T. ir J. T. išteisinimo pagal BK 290 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamo teisminio precedento, pažeidė teisingumo ir visų lygybės prieš įstatymą bei kitus bendruosius teisės principus, esant teisiniam pagrindui, nepritaikė BK 290 straipsnio ir baudžiamąjį įstatymą taikė netinkamai. Kartu prokuroras nurodo ir tai, kad teismų nuosprendžiai turi būti pagrįsti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais ir teismo posėdžiuose tinkamai ištirtais įrodymais, vertinant tiek atskirus įrodymus, tiek jų visumą, padarytos išvados turi būti nuoseklios, neprieštaringos, logiškos, nustatytos visos teisingam bylos išsprendimui svarbios aplinkybės. Tokio pobūdžio trūkumų turintys abiejų instancijų teismų nuosprendžiai neatitinka BPK 301, 305–307, 331 straipsniuose nustatytų reikalavimų, todėl turi būti panaikinti, o byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu, tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas tikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, pats iš naujo byloje surinktų įrodymų nevertina ir bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo rezultatas yra šių teismų išvada dėl įrodymų pakankamumo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Toks įrodymų vertinimo rezultatas yra susijęs su nuosprendžio pagrįstumu ir yra fakto, o ne teisės klausimas. Įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms ir yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Klausimai, ar pakanka įrodymų, ar teisingai jie įvertinti ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiami apeliacinės instancijos teisme. Be to, prokuroro teiginiai apie abiejų instancijų teismų padarytus BPK 301, 305–307, 331 straipsnių nuostatų pažeidimus yra deklaratyvūs, jais išreiškiamas nesutikimas su teismų atliktu bylos įrodymų – nukentėjusiųjų, liudytojų ir išteisintųjų parodymų – vertinimu, o tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas įrodymų pakankamumas, jų patikimumas tam tikroms faktinėms aplinkybėms nustatyti, kolegija nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BK 290 straipsnio nuostatų taikymo

Kasaciniame skunde teigiama, kad A. T. ir J. T. necenzūriniais žodžiais įžeidė tarnybines funkcijas vykdančius policijos pareigūnus, kurių teisėtiems reikalavimams išteisintieji atsisakė paklusti. Skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodyta, kad A. T. ir J. T., būdami neblaivūs, vartojo necenzūrinius žodžius esant šalia pareigūnams; A. T. J. D. pavadino „malaletka“, „asilu“ ir liepė „atsiknisti“, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog A. T. ir J. T. nėra pagrindo taikyti baudžiamosios teisės kaip ultima ratio (paskutinė priemonė), nes išsakyti žodžiai neturėjo realaus žeminančio ir įžeidžiančio poveikio asmenims, kuriems jie buvo taikomi, t. y. tokioje jų veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 290 straipsnyje, sudėties.

BK 290 straipsnyje numatyta atsakomybė už savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą. Šia teisės norma saugoma normali pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veikla, autoritetas, taip pat jo asmeninė ir profesinė garbė bei orumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-396/2009). Tačiau ir pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį atsakomybė kyla už pasipriešinimą policijos pareigūno teisėtiems nurodymams ar reikalavimams, jų nevykdymą, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu, kūno gestais, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu. Iš šių teisės normų turinio matyti, kad tiek ATPK 187, tiek BK 290 straipsnių paskirtis yra ta pati, t. y. sudaryti teisines prielaidas atitinkamų teisėsaugos institucijų pareigūnams vykdyti savo tarnybines funkcijas, saugoti jų garbę ir orumą. Teismai, spręsdami baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo problemą, vadovaujasi bendrąja ATPK 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad administracinė atsakomybė už ATPK numatytus teisės pažeidimus kyla, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant BK 290 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų atribojimo klausimą, veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavojingesne nei administracinės teisės pažeidimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-505/2010).

BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyvusis požymis – valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas tuo metu, kai jis atlieka savo pareigas. Įžeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia ir jis reiškia, kad kaltininkas prieš pareigas einantį nukentėjusįjį atlieka nepadorius veiksmus, išsako jį žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui tiek aplinkinių, tiek ir jo paties akyse. Šio nusikaltimo sudėtis – formalioji, nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento. Nusikaltimo baigtumui nustatyti ir jam kvalifikuoti nesvarbi nukentėjusiojo reakcija į kaltininko veiką, tačiau svarbu nustatyti nusikaltimo motyvą, kuris parodo ryšį tarp kaltininko veiksmų ir nukentėjusiojo pareigų. Įžeidimas padaromas būtent kaip atsakas į teisėtai pavestų pareigų atlikimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje               Nr. 2K-525/2011). Be to, vertinant BK 290 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, neabejotinai svarbu nustatyti pasakytų žodžių prasmę, t. y. ar jie tikrai buvo nukreipti asmeniškai į nukentėjusįjį; kokie konkrečiai necenzūriniai žodžiai buvo vartojami konflikto metu; ar šie žodžiai buvo vartojami protestuojant prieš valstybės tarnautojų veiksmus; ar jie buvo nukreipti į minėtus asmenis, siekiant juos įžeisti, pažeminti jų orumą. Taip pat didelę reikšmę turi ir necenzūrinių žodžių vartojimo vieta, paros laikas, aplinka, bei svarbu, ar įvykio metu tvyrojo konfliktiška atmosfera, ar buvo negatyvus įvykio dalyvių nusistatymas vienas kito atžvilgiu, ar nebuvo kaltininkas išprovokuotas tokiam elgesiui ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje            Nr. 2K-324/2013).

              Iš bylos medžiagos matyti, kad policijos pareigūnams sulaikant A. T., šis ir J. T., pasakė necenzūrinius žodžius, be to, vieną iš pareigūnų A. T. pavadino „malaletka“, „asilu“ ir liepė „atsiknisti“. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose abu išteisintieji parodė, kad jie nesiekė įžeisti nei klubo apsaugos darbuotojų, nei policijos pareigūnų, o žodinis ginčas įvyko su klubo apsaugos darbuotojais dėl to, kad jie (A. T. ir J. T.) nebuvo įleisti į klubą. Šios aplinkybės patvirtina, kad A. T. ir J. T. veika aptariamu metu buvo kaip momentinė į konfliktinę situaciją patekusių asmenų reakcija, jie necenzūrinius žodžius ištarė abstrakčiai, A. T. pasakyti žodžiai policijos pareigūnui nebuvo sakomi ilgą laiką, o tik jo sulaikymo metu. Atsižvelgdama į tokią įvykio metu susidariusią konfliktinę situaciją, kurios metu tarp neblaivių A. T., J. T. ir policijos pareigūnų susidarė priešiški santykiai, kolegija daro išvadą, kad A. T. ir J. T. pasakyti žodžiai negali būti vertinami kaip policijos pareigūnų įžeidimas, žeminimas, kuris trukdo tokiems pareigūnams nepriekaištingai atlikti pavestą tarnybą. Pažymėtina ir tai, kad policijos pareigūnų, ypač dirbančių viešosios tvarkos saugojimo ir užtikrinimo srityje, profesinis pasirengimas įpareigoja sugebėti šalinti ir spęsti bręstančias ar jau kilusias konfliktines situacijas, kurių metu viešosios tvarkos pažeidėjų pasakytų žodžių ir jų turinio toleravimo laipsnis turi būti daug aukštesnis. Dėl to kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje visiškai pagrįstai pripažinta, jog už A. T. ir J. T. pasakytus valstybės tarnautojams žodžius nėra pagrindo taikyti baudžiamosios teisės kaip ultima ratio (paskutinė priemonė), nes šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad išsakyti žodžiai turėjo realų žeminamą ir įžeidžiamą poveikį asmenims, kuriems jie buvo taikomi. Be to, toks abiejų instancijų teismų sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą, pateiktą ne viename nutarime, kad kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.), bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuostatą, jog negali būti pritarta tokiai baudžiamojo įstatymo praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-396/2009, 2K-409/2011 ir kt.). Taigi, kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad ši konkreti situacija nepatenka į baudžiamojo įstatymo reguliavimo sritį ir palikdamas galioti nepakeistą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. T. ir J. T. išteisinti pagal BK 290 straipsnį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji – turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Pagal BK 284 straipsnio prasmę įžūliu elgesiu, kaip viešosios tvarkos pažeidimo objektyviuoju požymiu, laikomas agresyvus, moralės aspektu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis veikimas ar neveikimas, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, neteisėtas žmogaus laisvės ribojimas, gyvūno kankinimas kitų žmonių akivaizdoje, trukdymas kitiems asmenims dirbti, mokytis ir pan. Atkreiptinas dėmesys, kad ir ATPK 174 straipsnio (nedidelis chuliganizmas) dispozicija neįvardija padarinių, o tik konkrečius veiksmus: necenzūrinius žodžius, gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ir kitus panašius veiksmus, pažeidžiančius viešąją tvarką ir žmonių rimtį, tuo tarpu BK 284 straipsnio 1 dalis įvardija platesnį veikų sąrašą (įžūlų elgesį, grasinimus, patyčias, vandališkus veiksmus), numato padarinius – visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad UAB „N.“ įvykusio konflikto tarp A. T. ir apsaugos darbuotojų metu atliktais A. T. netyčiniais veiksmais (dėl stendo sugadinimo ir liudytojo D. P. sužalojimo) nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, o patys „N.“ apsaugos darbuotojai kilusį konfliktą vertino tik kaip eilinį jų darbe pasitaikantį atvejį. Dėl skundžiamame nuosprendyje nurodyto įvykio metu įvykusio incidento UAB „N.“ jokių pretenzijų niekam neturi ir nepageidauja pradėti ikiteisminį tyrimą (T. 1, b. l. 20, 24). Be to, byloje surinkti duomenys (liudytojų D. P., T. L., A. D. parodymai, įvykio vietos vaizdo įrašas) patvirtina, kad minėto konflikto metu J. T. stovėjo nuošalyje, stebėjo įvykį iš šalies ir neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad, priešingai nei teigia kasatorius, nagrinėjamoje situacijoje A. T. ir J. T. elgesys pagal savo pavojingumo laipsnį nesiekė baudžiamosios atsakomybės ribų ir dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimas palikti galiojančią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl A. T. ir J. T. išteisinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisingas.

Dėl BK 286 straipsnio taikymo

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad neblaivus A. T. kartu su J. T. jo sulaikymo metu konfliktavo su policijos pareigūnais, nepakluso policijos pareigūno teisėtam reikalavimui vykti į policijos komisariatą ir vieną iš pareigūnų pastūmė.

BK 286 straipsnio prasme pasipriešinimas – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas. Įstatymas nurodo du pasipriešinimo veikos būdus: fizinis smurtas ir grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Taigi pasipriešinimas gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto. Šiame BK straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Pažymėtina, kad ir ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už pasipriešinimą policijos, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui. ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyti pasipriešinimo veiksmai nustatomi tada, kai savo pobūdžiu jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinę atsakomybę užtraukia tokie atvejai, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, pvz., grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-298/2009).

Abiejų instancijų teismai nustatė, kad A. T., būdamas neblaivus ir vengdamas sulaikymo, savo kūnu pastūmė policijos pareigūną J. D., tačiau konstatavo, kad toks pasipriešinimas – policijos pareigūno stūmimas nuo savęs, pasireiškė natūraliu neblaivaus asmens protestu ir spontaniška neadekvačia reakcija į įvykio metu susiklosčiusią situaciją. A. T. jį sulaikančio pareigūno uniformos neapgadino, nukentėjusiajam skausmo nesukėlė, sveikatos nesutrikdė ir, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, byloje nėra duomenų, patvirtinančių jo ir J. T. susitarimą dėl tokių veiksmų. A. T. jo sulaikymo metu ir kai jam buvo uždedami antrankiai nežinojo, nematė ir negalėjo matyti, ką tuo metu veikė jo žmona. Šie ir kiti bylos duomenys patvirtina apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad negalima vienareikšmiškai teigti, jog A. T. sulaikymo metu veikė bendrai su J. T., sąmoningai siekė suduoti smūgius pareigūnams, taip pat jog A. T. veiksmai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Taigi, vertindami byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino, kad A. T. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o jo veiksmai galėtų būti vertinami kaip turintys administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 187 straipsnio 1, 2 ar 3 dalyse, požymių.

Be to, nėra pagrindo ir išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus bei patvirtindamas analogiškas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl A. T. išteisinimo pagal BK 290, 286 straipsnius, 284 straipsnio 1 dalį ir J. T. išteisinimo pagal BK 290 straipsnį, 284 straipsnio 1 dalį, nesilaikė BPK 20 straipsnio nuostatų. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis) ir jame nurodytos motyvuotos išvados tiek dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, tiek dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Kartu pažymėtina ir tai, kad kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų (tokių kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro kasacinį skundą, šioje byloje nenustatė), nėra pagrindas keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84/2013 ir kt.).

Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują nuosprendį (BPK 326 straipsnio 3, 4 dalys, 329 straipsnio 2 punktas), esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Atmesti Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                                              Albinas Sirvydis

                                                                                                                                            Aldona Rakauskienė

                                                                                                                                            Viktoras Aidukas