Baudžiamoji byla Nr. 1A-390-348/2020 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-34629-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.1

 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 5 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgio Kiškio,

sekretoriaujant Daivai Aliulienei, Sigitai Švėgždienei,

dalyvaujant prokurorei Ritai Čitavičiūtei, 

nuteistajam A. K., jo gynėjai advokatei Kristinai Račkauskienei,

nukentėjusiajam J. M., jo atstovei advokatei Aušrai Ručienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2020 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo

A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir jam skirta 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios. 

Nukentėjusiojo J. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš nuteistojo A. K. priteista nukentėjusiajam J. M. 150,00 Eur turtinei žalai atlyginti ir 100,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. K. priteista 1000,00 Eur J. M. proceso išlaidų už jam suteiktą teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       A. K. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. liepos 20 d., apie 12.30 – 12.55 val., (duomenys neskelbtini), įsibrovė į pastatą, įeidamas į nerakintą V. P. priklausantį skerdyklos pastatą (kuriame įrengtas garažas), kuriuo pagal panaudos sutartį naudojasi J. M., iš jo pagrobė J. M. priklausantį suvirinimo aparatą 150 eurų vertės, tuo nukentėjusiajam J. M. padarė 150 eurų turtinę žalą.

2.       Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Alytaus apylinkės teismas 2020 m. kovo 6 d. nuosprendžiu sprendė, kad byloje esančiais ir nuosprendyje aptartais įrodymais įrodyta, kad A. K. neteisėtai pateko į patalpas ir pagrobė suvirinimo aparatą, tuo nukentėjusiajam padarydamas 150 Eur žalą.

3.       Nuteistasis A. K., nesutikdamas su Alytaus apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. nuosprendžiu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

3.1.                      Nuteistasis nurodo, jog pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė išimtinai dviejų liudytojų, nukentėjusiojo dukrų J. M. ir B. M. parodymais, bei faktu, kad nukentėjęs tą pačią dieną kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl vagystės fakto. Tačiau teismas visiškai ignoravo gynybos argumentus, kad J. M. ir B. M. parodymai yra prieštaringi, nepatikimi, todėl turėjo būti vertinami kaip nepakankami kaltinamojo kaltei pagrįsti vadovaujantis baudžiamajame procese galiojančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visi neaiškumai ir netikslumai turi būti aiškinami kaltinamojo naudai. Anot apelianto, vertinant J. M. ir B. M. parodymus bei J. M. elgesį kreipiantis į teisėsaugos institucijas, būtina atsižvelgti į A. K. ir J. M. konfliktiškus santykius, kurie tęsiasi dar nuo 2012 metų. Nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad J. M. ir A. K. santykiai yra konfliktiški ir tokiais jie buvo dar iki įvykio, teismas visiškai nepagrįstai į tai neatsižvelgė vertindamas paties J. M. ir jo dukrų J. M. ir B. M. parodymus. 

3.2.                      Apeliantas pažymi, jog įvykio metu, t. y. 2018 m. liepos 20 d., buvo atliekami procesiniai veiksmai vykdomojoje byloje, siekiant patikrinti, ar J. M. ir jo šeima yra išsikraustę iš A. K. turto pagal įsiteisėjusį Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą civilinėje byloje. 2018 m. liepos 20 d. paaiškėjo, kad A. K. namas, iš kurio J. M. su šeima išsikraustė į pastatą-skerdyklą (kuriame jie ir dabar gyvena), yra visiškai nuniokotas, sugadintas ir padarytas nebegyvenamu. Taip pat paaiškėjo, kad yra nuardyta A. K. priklausanti tvora, nugriauti A. K. priklausantys pastatai - pirtis, daržinė, malkinė, namo priestatas ir pasisavintos šių pastatų statybinės medžiagos. Todėl A. K. parašė policijai pareiškimą, kad J. M. su savo šeimos nariais iš pykčio sugadino ir pavogė jo didelės vertės turtą. Šiuo metu dėl J. M. nusikalstamų veikų, numatytų BK 187 straipsnio 2 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje, Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmuose yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje nukentėjusiuoju yra pripažintas A. K.. Pažymima, kad J. M. baudžiamojoje byloje savo kaltę iš dalies pripažino. Apelianto nuomone pastebėtina ir tai, kad 2017 metais J. M., pažeisdamas A. K. teises ir teisėtus interesus, pradėjo statyti A. K. priklausančiame sklype priestatus prie jo naudojamo pastato-skerdyklos, tokiu būdu bandydamas išplėsti jo naudojamą turtą A. K. sąskaita. Dėl J. M. atliktų savavališkų statybų Regionų apygardų administracinio teismo Kauno rūmuose buvo nagrinėjama administracinė byla, po kurios J. M. buvo surašyti privalomieji nurodymai nugriauti savavališkai pastatytus priestatus, kuriais neteisėtai yra užimta A. K. priklausanti žemė. A. K. manymu, nurodytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad J. M. ir jo dukros J. ir B. M., turėdami priverstinai išsikraustyti iš savo gyvenamojo namo į pastatą-skerdyklą gyventi, turi didelį priešiškumą, piktumą A. K. atžvilgiu ir nori jam atkeršyti. J. M. ir jo dukrų J. ir B. M. veiksmai - Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje nevykdymas, antstolės nurodymų nevykdymas ir piktybiškas A. K. priklausančio didelės vertės turto sunaikinimas ir vagystė, parodo, kad J. M. ir jo dukros J. ir B. M. yra linkę pažeisti teisę, dėl ko visiškai tikėtinu tampa tas faktas, kad J. M. ir jo dukros tyčia iš keršto apkaltino A. K. padarius vagystę.

3.3.                      Nuteistojo A. K. manymu J. M. ir B. M. parodymai buvo nenuoseklūs, prieštaringi, dėl ko teismas, kaip minėta, tų prieštaravimų nepagrįstai nevertino kaltinamojo naudai, nepagrįstai nesivadovavo in dubio pro reo principu, pagal kurį visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, aiškinančios pastarojo principo taikymą. Pažymima, kad nei vienas įvykio dalyvis (nei A. K., nei antstolė D. M., nei paštininkas I. J.) įvykio metu nematė B. M.. Jie matė tik viena mergaitę - J. M.. Nors prokurorė aktyviai tyrė kitų liudytojų naudojamų telefonų buvimo vietą, tačiau ikiteisminio tyrimo metu ji dėl savo šališkumo sąmoningai nepasivargino nustatyti B. M. naudojamo telefono buvimo vietos. Prieštaringais apeliantas laiko ir B. M. 2018 m. rugpjūčio 7 d. apklausos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose ji nurodė, kad išėjus paštininkui, ji pro langą pamatė kieme stovinčius du automobilius. Pažymima, kad antstolės D. M. parodymais, duotais 2019 m. lapkričio 13 d. teismo posėdyje, nustatyta, kad ji nebuvo su automobiliu įvažiavusi į kiemą, o automobili pasistatė keliukyje, po liepomis, dešinėje pusėje. Į kiemą buvo įvažiavęs tik A. K. automobilis. Šią aplinkybę taip pat nurodė ir A. K.. Tuo tarpu B. M. teigė, kad abu automobiliai įvažiavo i kiemą ir jame stovėjo. 2018 m. spalio 12 d. Parodymų patikrinimo vietoje metu sudarytoje schemoje ir nuotraukoje Nr. 10 ši liudytoja netgi nurodė šių automobilių stovėjimo vietas, t. y. kad jie stovėjo vienas paskui kitą, kas absoliučiai prieštarauja antstolės D. M., A. K.. I. R., E. C. ir I. J. parodymams.

3.4.                      Apeliantas pažymi ir tai, kad B. M. neteisingai nurodė ir antstolės D. M. automobilio stovėjimo vietą, tiek akistatos metu, tiek parodymų patikrinimo metu teigdama, kad antstolės automobilis stovėjo iš karto už A. K. džipo, nors jis stovėjo ant kelio, šalia sklypo. Ji neteisingai nurodė ir paštininko automobilio stovėjimo vietą, nurodydama, kad paštininko automobilis stovėjo kieme, kai paštininkas nurodė, kad automobilį jis buvo pasistatęs ne kieme, o ant kelio, vedančio pas kitus žmones. Analogišką neteisingą automobilių stovėjimo vietą nurodė ir liudytoja J. M., kuri 2018 m. rugpjūčio 7 d. apklausos metu taip pat nurodė, kad tiek A. K., tiek D. M. automobiliai įvažiavo į kiemą, o parodymų patikrinimo metu ji analogiškai nurodė, kad D. M. automobilis stovėjo iš karto už A. K. džipo. Kadangi antstolės automobilis buvo sustojęs ne kieme, o šalia sodybos esančiame keliukyje, kyla pagrįstas klausimas, kaip abi liudytojos galėjo vienodai suklysti dėl automobilio stovėjimo vietos. Tai, anot nuteistojo, tik sustiprina abejones, kad liudytojos B. M. nebuvo įvykio vietoje ir kad ji duoda melagingus parodymus įtakojama tėvo, kuris siekia A. K. atkeršyti.

3.5.                      Skunde taip pat nurodoma, kad skiriasi J. M. ir B. M. parodymai apie tai, kad J. M. po to, kai, jų teigimu, A. K. išsinešė suvirinimo aparatą, išbėgo į kiemą. Pirminėse apklausose abi liudytojos teigė, kad J. M. išbėgo į kiemą, tačiau pamačiusi, kad A. K. išvažiavo, grįžo. Tuo tarpu papildomų apklausų metu, jos jau abi teigė, kad J. M. neišbėgo į kiemą, nes durys buvo užrakintos.  Taigi, atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad B. M. niekas įvykio vietoje nematė, taip pat į jos duotų parodymų neatitikimą tikrovei, į duotų parodymų nenuoseklumą ir prieštaravimus, anot skundą pateikusio nuteistojo, darytina išvada, kad B. M. įvykio vietoje nebuvo ir kad ji kartu su tėvu ir seserimi yra susitarę meluoti, siekdami pakenkti A. K. dėl įsisenėjusių tarpusavio konfliktiškų santykių.

3.6.                      Be to, A. K. manymu, tiek liudytojos B. M. ir J. M., tiek ir nukentėjusysis J. M. visose apklausose tvirtino, kad po to, kai, jų teigimu, A. K. išsinešė suvirinimo aparatą, J. M. paskambino tėvui ir paklausė, ką daryti. Be to, B. M. 2018 m. spalio 26 d. apklausos metu nurodė, kad, kai tėtis grįžo į namus, tada J. skambino D. M.. Analogiškai nurodė ir J. M. 2019 m. lapkričio 5 d. apklausos teisme metu, t. y. jis nurodė, kad dukra J. skambino antstolei tada, kai jis grįžo namo ir sakė, kad grąžintų aparatą. Priešingai nei teigia liudytojos ir pats J. M., po tariamos vagystė 12:45 val., tai ne J. M. skambino savo tėvui pranešti apie tai, kad A. K. neva pavogė suvirinimo aparatą. Toks skambutis nėra fiksuotas, jo paprasčiausiai nebuvo. Tai J. M. skambino J. M.. Ir tik po tėvo skambučio jai ir pokalbio su juo, J. M. paskambino antstolei D. M. ir informavo apie kažkokį pavogtą daiktą. Vertinant parodymus, apelianto teigimu, peršasi išvada, kad pats J. M., siekdamas apkaltinti A. K., paskambino J. M., o grįžęs namo liepė skambinti ir antstolei, o po to kreipėsi į policiją. Pažymima, kad teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad J. M. paskambino antstolei ir pranešė, kad A. K. išsinešė suvirinimo aparatą. Tačiau antstolė D. M., apklausta teisme, negalėjo patvirtinti, ar J. M. įvardino konkretų daiktą, ar ne. Apibendrindamas parodymus, apeliantas teigia, kad jie skiriasi, t. y. prieštarauja dėl esminių įvykio aplinkybių, iš kurių galima spręsti, kad liudytoja J. M. ne pati sugalvojo apkaltinti A. K. padarius vagystę, o buvo primokyta tėvo, kuris norėjo atkeršyti apeliantui A. K..

3.7.                      Apeliantas taip pat nurodo, kad liudytojos B. M. ir J. M. skirtingai apibūdino suvirinimo aparatą. Jų parodymai skiriasi nuo nukentėjusiojo J. M. parodymų. Kaip minėta, J. M. teigė, kad aparatas buvo ir šviesios ir juodos spalvos, jo laidai buvo juodi, o vienas raudonas. Tuo tarpu liudytojos teigė, kad aparatas buvo šviesios spalvos. Apie tai, kad jis buvo ir juodos spalvos, liudytojos nenurodė. Skiriasi liudytojų parodymai apie aparato dydį ir plotį. Be to, B. M. nurodė, kad aparato plotis buvo kaip Konstitucijos, ant kurios ji davė priesaiką, tuo tarpu J. M. nurodo, kad plotis buvo 20 cm. Todėl tokie nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų prieštaravimai dėl pavogto aparato išvaizdos leidžia abejoti jų patikimumu ir teigti, kad liudytojos jokio aparato nei įvykio metu, nei anksčiau nebuvo mačiusios. Be kita ko, liudytojos J. M. ir B. M. negalėjo matyti ir to, kad A. K. įėjo į garažą, nes to pamatyti būnant kambaryje buvo neįmanoma ir tą patvirtino abi liudytojos akistatų metu. B. M. 2018 m. spalio 26 d. akistatos metu nurodė, kad pro langą garažo durys nėra matomos, o apie tai, kad A. K. buvo garaže, ji sprendžia iš to, kad jis ėjo tiesiai, o ne įstrižai. J. M. 2018 m. spalio 26 d. akistatos metu nurodė, kad garažo duris galima matyti tik jei atidarytum langą, bei patvirtino, kad nebuvo iškišusi galvos pro langą.

3.8.                      Apelianto teigimu, garažo durys yra vienoje plokštumoje su kambario langu. Liudytojos galėjo tik matyti, kaip A. K. ėjo garažo link, tačiau negalėjo matyti paties įėjimo (patekimo) į garažą fakto. Be to, pažymi ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktas eksperimentas šių liudytojų parodymams patikrinti, tikslu nustatyti, kaip jos iš kambario vidurio galėjo matyti A. K. įeinant į garažą. Todėl yra pagrindas atlikti eksperimentą teisminio nagrinėjimo metu.

3.9.                      A. K. atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusysis J. M. nepateikė jokių objektyvių duomenų, pagrindžių suvirinimo aparato įsigijimą, išskyrus jo paties teiginius, kad jį jis tariamai įsigijo 2014-2015 m. Atkreipiamas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad J. M. niekada negalėjo tiksliai apibūdinti suvirinimo aparato, nurodyti jo gamintojo, modelio, to jis nepadarė nei kreipdamasi į ikiteisminio tyrimo instituciją, nei vėliau, nors pats J. M. akcentavo, kad suvirinimo aparatu jis dirbo kiekvieną dieną. Todėl neįtikėtinai atrodo faktas, kad nukentėjusysis negali nurodyti identifikacinių požymių aparato, kuris buvo pagrindinis jo darbo įrankis.

3.10.                      A. K. teigia, jog byloje nėra jokių objektyvių domenų, patikimų įrodymų, kurie neginčitinai patvirtintų, kad suvirinimo aparatas iš tiesų buvo, juo labiau duomenų, kad jis buvo būtent garaže, todėl teismas visiškai nepagrįstai nustatė, kad apeliantas padarė vagystę ir juo labiau nepagrįstai inkriminavo kvalifikuojantį požymį – įsibrovimą į patalpą ir vertino nusikalstamą veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

3.11.                      Skunde nurodoma, kad nors teismas eliminavo iš kaltinimo testerio vagystę, tačiau sprendžiant dėl J. M. parodymų patikimumo būtina įvertinti ir jo parodymų kaitą dėl tariamos testerio vagystės. A. K. nurodo, kad J. M. eilę kartų apklausų metu teisė, kad testerį jis pirko 2016 metais, tą patį nurodė ir liudytojas V. Č., tačiau teisme apžiūrėjus testerio su spausdintuvu diskelį, kurį pateikė J. M., paaiškėjo, kad kompaktiniame diske yra 19 failų, kurie visi buvo sukurti 2008 m. spalio 1 d. ir failai paruošti įrašyti į kompaktinį diską 2017 m. liepos 10 d. Nurodoma, kad 2018 m. sausio 14 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė atsakymą, kasos operacijų žurnalo kopijas bei liudytoja D. J., apklausta teisme nurodė, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlio prekes buvo galima įsigyti ir grynais pinigais atsiskaityti tik iki 2017 metų kovo mėnesio. Taigi, akivaizdu, kad J. M. ir V. Č., teigdami kad testerį įsigijo 2016 metais, teismui melavo, nes diskelyje, kurį teismui pateikė J. M., failai įrašymui sukurti tik 2017 m. liepos 10 d. Taip pat pažymima ir tai, kad 2017 m. liepos 10 d. V. Č. negalėjo įsigyti šios prekės iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlio, kadangi nustatyta, kad tokia prekyba sandėlyje buvo vykdoma tik iki 2017 m. kovo mėnesio. Todėl apelianto manymu, J. M. davė melagingus parodymus dėl testerio-elektros bandiklio įsigijimo, tie parodymai keitėsi su kiekviena apklausa, be to, teismui davė melagingus parodymus ir V. Č., teigdamas, kad testerį jis tariamai įsigijo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, kai to objektyviai padaryti nebuvo įmanoma, nes prekyba 2017 m. liepos 10 d. jau nebebuvo vykdoma.

3.12.                      Pasak apelianto, teismas nuosprendyje didelę reikšmę skyrė teisinančių įrodymų kritikai bei selektyviai analizei, tačiau visiškai neatsižvelgė, kad byloje nebuvo patikimų, A. K. kaltę patvirtinančių įrodymų. Apeliantas teigia, kad teismas klaidingai nurodo, kad A. K. su liudytoju E. C. sieja verslo santykiai, nes verslo santykiai juos siejo tik 2018 m. vasarą ir po to laiko jokie verslo santykiai jų nebesiejo ir nebesieja. Tačiau vien tik tas faktas, kad A. K. su E. C. 2018 m. vasarą siejo verslo santykiai nepatvirtina teismo išvadų, kad jų santykiai yra daugiau nei pažįstamo asmens sąvoka, juolab, kad teismas netgi neapibrėžia pažįstamo asmens sąvokos ir nenurodo, kur tokia sąvoka yra reglamentuota. A. K. visoje Lietuvos turi daug nekilnojamojo turto, kurį nuomoja tretiesiems asmenims ir visus šiuos asmenis jis laiko savo pažįstamais, bet ne draugais ir ne artimaisiais. Be to, teismas neišsamiai įvertino liudytojo E. C. parodymus ir juos iškraipė, teigdamas, kad jis įvykio metu tariamai su savimi neturėjo jokio telefono.

3.13.                      Teismas nepagrįstai kritiškai vertino I. R. parodymus, laikydamas ją artima kaltinamajam. Ta aplinkybė, kad asmenys turi bendrų vaikų nesuponuoja išvados, kad jų tarpusavio ryšys yra artimas. A. K. turi daug vaikų nuo skirtingų moterų, tačiau tai nereiškia, kad jis su jomis visomis palaiko artimą ryšį. Teismas neišsamiai įvertino liudytojos I. R. parodymus ir juos iškraipė, nes tiek 2019-02-04 apklausoje ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme liudytoja nurodė, kad ji įvykio dieną naudojosi keliais telefonais, iš kurių du telefono numeriai buvo abonentiniai ir jų numeriai, tačiau praėjus ilgam laiko tarpui ji neprisiminė, kokiu konkrečiai telefonu ji įvykio metu galėjo naudotis. Priešingai negu teigia teismas, liudytoja taip pat nenurodė, kad vienas iš jos naudojamų tel. Nr. (duomenys neskelbtini) yra dažniausiai naudojamas. Priešingai, ji nurodė, kad telefonas Nr. (duomenys neskelbtini) yra naudojamas jos ūkio reikmėms ir juo dažnai naudojasi jos motina, kai tuo tarpu tel. Nr. (duomenys neskelbtini) ir kiti numeriai buvo skirti jos asmeniniam naudojimui. Be to, teismas nurodė, kad liudytojos I. R. parodymai prieštarauja Nacionalinės žemės tarnybos oficialiai informacijai, tačiau nepagrįstai neatsižvelgė į teisme apklaustos I. R. tiesioginės viršininkės V. J. 2020 m. sausio 14 d. teismo posėdžio metu duotus parodymus.

3.14.                      Apeliantas kritikuoja ir nusikalstamą veiką kvalifikuojantį požymį bei nurodo, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad suvirinimo aparatas buvo būtent garaže (o ne lauke), dėl ko nebuvo pagrindo kvalifikuoti veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Be to, garažas, kuriame įrengtas autoservisas, nelaikytinas patalpa BK 178 straipsnio 2 dalies prasme, nes byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad skerdyklos pastate, iš kurio tariamai buvo įvykdyta vagystė, yra įrengtas garažas, kuriame yra veikiantis autoservisas. A. K. teigimu V. P. pastatas-skerdykla, kuriame yra vykdoma automobilių remonto ir ratų montavimo veikla, yra paslaugų paskirties pastatas — autoservisas, skirtas visuomenės poreikiams tenkinti, į kurį asmenų patekimas nėra ribojamas, t. y. į kurį galima patekti be atskiro šio pastato savininko ar naudotojo leidimo. Todėl nuosprendyje nepagrįstai nurodoma kad kaltinamasis be teisėto savininko ar jo įgalioto asmens leidimo negalėjo patekti į patalpas, kurios priklauso ne jam, o V. P., o jomis teisėtai naudojasi J. M.. Kadangi autoservisas priskiriamas prie visuomeninės paskirties pastatų, į kuriuos nėra ribojamas asmenų patekimas, garažo durys buvo atviros, nebuvo pagrindo A. K. veiksmuose nustatyti kvalifikuojančio požymio - įsibrovimo į patalpą ir jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

4.       Atsiliepimų į nuteistosios skundą negauta.

5.       Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokurorė ir nukentėjusiojo atstovė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinė skundą tenkinti jame nurodytais motyvais,

Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmetamas.

6.       Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). 

7.       Aptarto teisinio reguliavimo kontekste sutikti su nuteistojo A. K. apeliacinio skundo motyvais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai pripažino A. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, nėra pagrindo. Būtina įrodymų vertinimo sąlyga – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

8.       Apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad A. K. kaltė dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo yra įrodyta byloje esančiais įrodymais, kurių patikimumas, leistinumas, sąsajumas ir įrodomoji reikšmė patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinamas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu A. K. padaryta nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimui bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl apelianto kaltės.

9.       Baudžiamoji atsakomybė už vagystę pagal BK 178 straipsnio 2 dalį taikoma asmeniui, kuris atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilio, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį. Nagrinėjamu atveju A. K. buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad įsibrovė į patalpą, įeidamas į nerakintą V. P. priklausantį skerdyklos pastatą (kuriame įrengtas garažas), kuriuo pagal panaudos sutartį naudojasi J. M., iš jo pagrobė J. M. priklausantį suvirinimo aparatą 150 eurų vertės. Nuteistasis A. K. teigia, jog jis neįsibrovė į patalpą, kadangi tame pastate veikia autoservisas, kuris yra priskiriamas prie visuomeninės paskirties pastatų, į kuriuose nėra ribojamas asmenų patekimas, be to, garažo durys buvo atviros. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad sąvoka „įsibrovimas“ nusako nusikalstamos veikos padarymo būdą. Paties įsibrovimo būdai gali būti labai įvairūs. Šie būdai reiškia ne turto neteisėto paėmimo būdus, o nusako tik įsibrovimo, t. y. priėjimo, patekimo į nusikaltimo vietą, būdus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, įsibrovimas traktuojamas kaip slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į patalpą, saugyklą ar saugojamą teritoriją. Įsibrovimas gali būti padarytas tiek slaptai, tiek atvirai, tiek įveikiant kliūtis, tiek be kliūčių (kai objektai palikti be apsaugos ar neužrakinti), todėl įsibrovimas inkriminuotas ir tais atvejais, kai objektai palikti be apsaugos ar neužrakinti. Neteisėtas patekimas reiškia, kad kaltininkas neturi teisės patekti į tam tikrą objektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 15 punktas, kasacinės nutartys 2K-617/2005, 2K-639/2010). Ar patekimą į tam tikrą objektą laikyti neteisėtu, priklauso nuo savininko ir teisėto turto valdytojo valios. Šiuo atveju svarbu, kad kaltininkas į objektą patenka be savininko ar kito teisėto turto valdytojo žinios ar prieš jo valią, t. y. be jo sutikimo. Taip pat tai, kad kaltininkas neturėjo teisės į patalpą laisvai (dėl giminystės ryšių, pagal sutartį ar kt.) įeiti.

10.       Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad A. K. į patalpą, nurodytą kaltinime ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, pateko tuo metu, kai nukentėjusysis buvo išvykęs, minėtoje patalpoje įrengto garažo vartus buvo palikęs atvirus. Nuteistojo apeliaciniame skunde akcentuojama tai, kad skerdyklos pastate, iš kurio buvo įvykdyta vagystė, yra įrengtas garažas, kuriame yra veikiantis autoservisas. Iš tiesų, sutiktina su nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, jog paslaugų paskirties pastatas, t. y. autoservisas, yra skirtas visuomenės poreikiams tenkinti ir į šią vietą patekus jos darbo laiku nelaikytina, kad asmuo įsibrovė. Tačiau nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro centro duomenimis nustatyta, jog adresu (duomenys neskelbtini) pastatas, iš kurio buvo įvykdyta vagystė, registruotas kaip skerdykla (1 t., b. l. 33-38). Šis pastatas – skerdykla – nuosavybės teise priklauso V. P., tačiau 2003 m. sausio 1 d. panaudos sutartimi šis pastatas buvo perduotas nukentėjusiajam J. M.. Pažymėtina, kad į baudžiamąją bylą pateiktame Nekilnojamojo turto registro centro duomenų išraše nenurodyta, kad J. M. panaudos sutartimi naudojamame pastate būtų įregistruotas autoservisas. Vien tai, kad nukentėjusysis šiame pastate užsiima automobilių remonto darbais nereiškia, kad jame veikia autoservisas. Atsižvelgiant į tai pažymima, kad šiuo atveju, nenustačius, jog į patalpą asmenų patekimas buvo laisvas, A. K. veiksmai patenkant į garažą be teisėto turto valdytojo, t. y. J. M. žinios, laikytini įsibrovimu į patalpą. Todėl jo neteisėti veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

11.       Nuteistasis apeliaciniame skunde išsamiai analizuoja liudytojų parodymus ir teigia, kad nukentėjusysis J. M. ir jo dukros, liudytojos J. ir B. M. yra susitarę meluoti, siekdami pakenkti nuteistajam dėl įsisenėjusių tarpusavio konfliktinių santykių, tačiau su tokiais apelianto teiginiais nėra pagrindo sutikti. Iš tiesų, byloje nustatyta, kad Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimu buvo nuspręsta iškeldinti R. M., J. M., J. M. ir B. M. su visa manta iš gyvenamojo namo, ūkinio pastato, viralinės, daržinės ir kiemo statinių bei žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) savivaldybė. Tiek paties nuteistojo A. K., tiek antstolės D. M. parodymais nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo dieną, t. y. 2018 m. liepos 20 d., nuteistasis A. K. kartu su antstole, vykdydami minėtą Prienų rajono apylinkės teismo sprendimą dėl M. iškeldinimo, atvyko į A. K. priklausančią sodybą, adresu (duomenys neskelbtini). Be to, nukentėjusiojo J. M. atžvilgiu yra nagrinėjama baudžiamoji byla pagal BK 187 straipsnio 2 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį, kurioje nukentėjusiuoju yra pripažintas A. K.. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų vertinimu, vien šios aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, jog nukentėjusysis J. M. bei liudytojomis apklaustos jo dukros J. ir B. M. siekia jį apklabėti. Lietuvos teismų informacinės sistemos – LITEKO duomenimis iš tiesų nustatyta, kad šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiuoju pripažinto J. M. atžvilgiu Alytaus apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla pagal minėtus baudžiamojo kodekso straipsnius. Tačiau akcentuotina tai, kad su pareiškimu į ikiteisminio tyrimo instituciją dėl galimai J. M. padarytų nusikalstamų veikų A. K. kreipėsi 2018 m. rugpjūčio 22 d. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjama nusikalstama veika, padaryta 2018 m. liepos 20 d. Tai reiškia, kad aplinkybės, susijusios su A. K. pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl galimai J. M. padarytų nusikalstamų veikų, nukentėjusiajam J. M. dar nebuvo žinomos. Todėl teigti, kad J. M. apkalba A. K. dėl jo atžvilgiu vykdomų veiksmų, pagrindo nėra. Priešingai, tai rodo, kad būtent A. K., sužinojęs apie nukentėjusiojo J. M. kreipimąsi į teisėsaugos institucijas dėl A. K. padarytos nusikalstamos veikos, kreipėsi su pareiškimu dėl galimai J. M. neteisėtų veiksmų ir ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

12.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad į A. K. priklausančią sodybą jis atvyko kartu su antstole D. M.. Liudytoja apklaustos D. M. parodymais nustatyta, kad įvykio dieną pasibeldus į namo duris jas atidarė mergaitė, tačiau kuri – J. ar B. – negalėjo pasakyti. Paklausus kur yra mama ir tėtis mergaitė atsakė, kad išvažiavę. Tuomet ji davė mergaitei savo telefono numerį, dar šiek tiek pavaikščiojo su A. K. po sodybą ir palikusi A. K. sodyboje išvyko (4 t., b. l. 133-140). Tai patvirtina, jog kitų asmenų, kurie be nukentėjusiojo dukterų J. ir B. M. būtų matę kaip A. K. patekęs į garažą pavogė J. M. priklausantį suvirinimo aparatą nėra. Tačiau netikėti liudytojų J. M. ir B. parodymais pagrindo nėra, kadangi esminės jų nurodytos aplinkybės sutampa. Vien tai, kad nei vienas iš į sodybą atvykusių asmenų nematė liudytojos B. M., nepaneigia fakto, kad ji buvo. Visiškai suprantama, kad duris atidaro vienas iš namuose esančių asmenų. Pažymėtina, kad tiek J. M., tiek ir B. M. apklausų metų nurodė, kad A. K. įvykio dieną matė pirmą kartą, tačiau atliekant asmens atpažinimo veiksmą abi liudytojos iš trijų asmenų nurodė būtent A. K.. Atpažinimo veiksmas vyko vienas paskui kitą, atliekant asmens atpažinimo veiksmus asmenys buvo sukeisti vietomis suteikiant jiems visai kitus numerius, tačiau B. M. parodydama į A. K. nurodė, kad tai tas asmuo, kurį ji matė iš garažo išsinešant suvirinimo aparatą (2 t., b. l. 41-45). Kritikuodamas liudytojos B. M. parodymus nuteistasis teigia, jog apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ji klaidingai nurodė antstolės transporto priemonės stovėjimo vietą, kadangi tai prieštarauja pačios antstolės duotiems parodymams. Atsakant į šiuos skundo argumentus pažymėtina, kad iš tiesų, apklausiama pirmosios instancijos teisme 2019 m. lapkričio 13 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu D. M. parodė, kad įvykio dieną į A. K. priklausančią sodybą ją vežė sūnus, atvažiavę jie sustojo šalikelėje. A. K. įvažiavo į jam priklausantį žemės sklypą, o jos sūnus su automobiliu sustojo keliukyje, po liepomis, kairėje pusėje buvo viralinė (4 t., b. l. 133-140). Tačiau duodama parodymus ikiteisminiu tyrimo metu liudytoja parodė šiek tiek kitokias aplinkybes. O būtent, liudytoja parodė, kad prie pagrindinio kelio automobiliu su sūnumi atvažiavo pirma ir laukė atvykstančio A. K.. Pasirodžius A. K. jie abu važiavo į A. K. priklausančią sodybą. A. K. buvo sustojęs už jos automobilio (2 t., b. l. 157-160). Akcentuotina ir tai, kad parodymų patikrinimo vietoje metu tiek liudytoja B. M. (2 t., b. l. 19-39), tiek liudytoja J. M. (2 t., b. l. 62-79) parodė tą pačią vietą, kurioje matė stovinčius du automobilius, t. y. A. K. ir D. M.. O parodymų patikrinimo vietoje metu jų nurodytos aplinkybės iš esmės pagrindžia liudytojos D. M. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu. Nors apelianto teigimu, įvykio vietoje buvusi J. M. parodymų patikrinimo vietoje metu taip pat parodė netikslią antstolės transporto priemonės stovėjimo vietą, tačiau teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu pati D. M. nurodė būtent tokią transporto priemonių stovėjimo vietą. Be to, apklausiama teisiamojo posėdžio metu ji nurodė, kad pastačius transporto priemonę kairėje pusėje buvo viralinė. Iš foto lentelių, esančių prie parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad toje vietoje, kurioje J. M. nurodė transporto priemonių stovėjimo vietą, yra pastatas (nuotrauka Nr. 21, liudytojos J. B. parodymų patikrinimo vietoje protokolas (2 t., b. l. 19-39)), tas pats užfiksuota ir liudytojos B. M. parodymų patikrinimo vietoje protokole (nuotrauka Nr. 6, liudytojos B. parodymų patikrinimo vietoje protokolas (2 t., b. l. 62-79)). Pažymima ir tai, kad iš foto nuotraukos, kurioje B. M. rodo vietą, kurioje stovėjo paštininko automobilis, matyti, jog keliukyje nėra jokių pastatų (nuotrauka Nr. 12, liudytojos B. parodymų patikrinimo vietoje protokolas (2 t., b. l. 62-79)). Byloje esanti nuotrauka Nr. 11 patvirtina tai, kad įvažiuojant į sodybą taip pat yra išvažinėtas keliukas (2 t., b. l. 19-39), o šalia jo yra pastatas, kurį apklausiama teisiamojo posėdžio metu nurodė liudytoja D. M.. Be to, liudytojas I. J. (paštininkas) apklausiamas teisimojo posėdžio metu parodė, kad atvykę į sodybą automobilį pasistatė keliukyje, vedančiame ir pas kitus žmones. Prie įvažiavimo kitų automobilių nebuvo, nes tik jo vieno automobilis stovėjo tame keliukyje (4 t., b. l. 184-192). Atsižvelgiant į tai, kad pagrindiniame kelyje jokių pastatų nėra, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistasis A. K. liudytojos D. M. parodymus interpretuoja sau tinkama linkme, taip siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, tinkamai neįvertindamas visų byloje esančių duomenų.

13.       Kaip vieną iš įrodymų, jog B. M. įvykio dieną nebuvo namuose, nuteistasis nurodo ir tai, jog pirminių apklausų ikiteisminio tyrimo metu abi liudytojos nurodė, jog J. M., pamačiusi kaip A. K. nešasi suvirinimo aparatą, išbėgo į lauką, o vėlesnių apklausų metu šie parodymai pakito. Pažymėtina, kad akistatos tarp B. M. ir A. K. metu, liudytoja parodė, kad J. bandė bėgti į kiemą, tačiau nespėjo (2 t., b. l. 47-52). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu J. M. parodė, jog pribėgo prie durų, jas atrakino ir išbėgo į kiemą (2 t., b. l. 54-56), tačiau apklausiama pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu, vykusio 2019 m. lapkričio 26 d., ji parodė, kad norėjo išbėgti į lauką ir sutrukdyti vyriškiui išvažiuoti ir išsivežti aparatą, bet jis išvažiavo prieš jai išeinant į lauką (4 t., b. l. 156-167). To paties teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja B. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad sesuo bėgo pro galines duris, bet jos buvo užrakintos, todėl nespėjo sulaikyti vyriškio (4 t., b. l. 156-167). Tas pačias aplinkybes liudytojos patvirtino ir atnaujinus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme bei jas apklausus (6 t., b. l. 43-51). Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nėra teisinis pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį. Savo apeliaciniame skunde pagrindiniu aspektu neigiant kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos nuteistasis nurodo savo ir nukentėjusiojo konfliktiškus santykius, kurie įtakojo liudytojų parodymus dėl vagystės. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. K. buvo kaltinamas ir testerio vagyste, kuris be kita ko, J. M. buvo įvertintas, kur kas brangiau nei suvirinimo aparatas. Tačiau tiek apklausiamos ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme, be to, tą patvirtino ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, liudytojos parodė, jog nematė, kad nuteistasis be suvirinimo aparato dar kažką neštųsi. Tai tik dar kartą paneigia nuteistojo teiginius neva nukentėjusysis ir jo dukros siekia jį apkalbėti, o šie argumentai tėra nuteistojo pasirinkta gynybinė pozicija. Pats nuteistasis viso proceso metu nebuvo nuoširdus ir savo gynybinei versijai pagrįsti pasitelkė asmenis, kurių parodymus pirmosios instancijos teismas laikė nepatikimais ir jais nesivadovavo, kadangi jų buvimo įvykio vietoje nepatvirtino jokie byloje esantys objektyvūs duomenys. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje nurodytais argumentais ir pažymi, kad liudytoja apklausta I. R. 2019 m. lapkričio 26 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2018 m. liepos 20 d. kartu su E. C. ir A. K. vyko į (duomenys neskelbtini). (4 t., b. l. 156-167). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta liudytojos I. R. įeinančių ir išeinančių skambučių, trumpųjų žinučių, ryšio bokštų, kurių veikimo zonoje veikė abonentas išklotinė (1 t., b. l. 58-60). Iš byloje esančio Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prienų rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjo tarnybinio pranešimo matyti, kad išanalizavus numerio (duomenys neskelbtini) išklotinę nustatyta, kad 2018 m. liepos 20 d. nuo 11 val. iki 14.00 val. minėtas abonentas veikė UAB „Tele2“ telekomunikacijų retraclencinio bokšto adresu (duomenys neskelbtini). Minėtas abonentas jungėsi prie UAB „Tele2“ telekomunikacijų retraclencinio bokšto esančio (duomenys neskelbtini). Be to, 11:55:42 nuteistojo A. K. naudojamas abonentas (duomenys neskelbtini) skambino I. R. naudojama numeriui (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 61). Be to, Iš byloje esančio Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prienų rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjo tarnybinio pranešimo matyti, kad buvo atlikta ir A. K. naudojamojo numerio išklotinės analizė, kurios metu nustatyta, kad A. K. naudojamas telefono numeris 2018 m. liepos 20 d. laiku 11:54:24, 11:55:42, 14:31:55, 16:49:55 kontaktavo su I. R. naudojamu telefono numeriu (duomenys neskelbtini)  (2 t., b. l. 74). Tiek nuteistojo A. K., tiek liudytojos I. R. parodymus, neva ji kartu su A. K. buvo nuvykusi į A. K. priklausančią sodybą paneigia ir kiti byloje esantys duomenys. O būtent, ikiteisminio tyrimo metu buvo gautas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pranešimas „Dėl informacijos apie I. R.“, kuriame nurodoma, kad Nacionalinės žemės tarnybos duomenimis I. R. 2018 m. liepos 20 d. buvo darbo vietoje: 2018 m. liepos mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pažymėta darbo diena (7 val.), darbo trukmė fiksuota pagal prisijungimą prie Nacionalinės žemės tarnybos vidinio tinklo (intraneto), pažymėjus darbo pradžią 8.53 val., darbo pabaigą 16.42 val. Tame pačiame rašte pažymėta, kad I. R. 2018 m. liepos 20 d. tiesioginio vadovo atsiprašiusi iš darbo nebuvo (2 t., b. l. 129-131). Šie duomenys prieštarauja kitiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams ir priešingai nei teigia nuteistasis, paneigia skunde dėstomus motyvus, neva I. R. 2018 m. liepos 20 d. vyko kartu su juo į jam priklausančią sodybą. Nors apeliaciniame skunde sutinkama, jog liudytojos parodymai prieštarauja Nacionalinės žemės tarnybos pateiktai informacijai, tačiau neva pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į I. R. tiesioginės viršininkės V. J. parodymus. V. J. apklausiama pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu, vykusio 2020 m. sausio 14 d. parodė, kad 2018 m. liepos 20 d. ji buvo tiesioginė I. R. viršininkė. Ji patvirtino, kad visi skyriaus darbuotojai, kuriems reikėdavo trumpam išeiti iš darbo, galėjo naudotis išleidimo iš darbo galimybe, ji kontroliavo situaciją dėl darbuotojų išėjimo iš darbo. Taip pat parodė, kad I. R. tą dieną buvo darbe. Šios apklausos metu liudytoja parodė ir tai, kad I. R. darbo vieta yra (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju atkreipiamas dėmesys į tai, kad I. R. darbo vieta yra ne itin reikšmingai nutolusi nuo  (duomenys neskelbtini). Būtent prie šiuo adresu, esančio UAB „Tele2“ telekomunikacijų retraclencinio bokšto jungėsi I. R. abonentas. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apklausiama teisiamojo posėdžio metu V. J. parodė, kad apklausiama ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai nurodė telefono numerį, kurį I. R. turėjo tuo metu ir buvo jai nurodžiusi. Ji yra skambinusi I. R. ir skambindavo tuo numeriu, kurį ikiteisminio tyrimo metu nurodė tyrėjai. Iš V. J. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, jog I. R. kontaktinis numeris yra (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 137-139). Kaip ir pirmosios instancijos teismas, taip ir apeliacinės instancijos teismas liudytojos I. R. parodymus laiko nepatikimais ir prieštaraujančiais byloje esantiems objektyviems duomenimis, kadangi aptarti duomenys sudaro pagrindą manyti, jog tokiais savo parodyamais I. R. siekė palengvinti A. K. padėtį. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog visiškai neįtikėtina, kad I. R. darbo metu būtų išvykusi iš (duomenys neskelbtini) miesto į (duomenys neskelbtini) rajoną, o vėliau į (duomenys neskelbtini) ir neturėjusi su savimi mobilaus telefono, kuri kaip kontaktinį numerį buvo nurodžiusi savo darbdaviui. Tuo pačiu negalima neatsižvelgti ir į tai, kad I. R. nuslėpė ją ir nuteistąjį siejančius artimus ryšius. O būtent tai, kad I. R. ir A. K. yra vaiko, gimusio 2018 m. spalio 18 d. tėvai (5 t., b. l. 96). Akivaizdu, kad nusikalstamos veikos padarymo dieną, t. y. 2018 m. liepos 20 d., I. R. kaip tik laukėsi A. K. vaiko, o apklausiama teisiamojo posėdžio metu šias aplinkybes slėpė.

14.       Nepatikimais apeliacinės instancijos teismas laiko ir liudytojo E. C. parodymus. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad kartu su nuteistuoju A. K. bei liudytoja I. R. vyko į nuteistajam A. K. priklausančią sodybą, kadangi turėjo ją pirkti, tačiau iš mašinos net neišlipo (4 t., b. l. 184-192). Iš byloje esančio Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prienų rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjo tarnybinio pranešimo matyti, kad buvo atlikta E. C. priklausančio abonento išklotinės analizė, kurios metu buvo nustatyta, kad E. C. priklausantis abonentas veikė aptarnaujamoje zonoje UAB „Tele2“ telekomunikacijų retranclecinio bokšto esančio adresu (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 62). Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu E. C. parodė, kad nuolatinį savo telefoną jis palieka vaikui, o šis tuo metu buvo (duomenys neskelbtini). Šias aplinkybes nurodė ir liudytoja apklausta E. C. sutuoktinė L. C., kuri parodė, kad jos sutuoktinis naudojasi tuo telefono numeriu, tačiau jis yra kaip ir šeimos, telefone yra neribotas internetas, todėl vyras labai dažnai palieka šį telefoną vaikui, ypač vasaros metu (4 t., b. l. 156-167). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad baudžiamojoje byloje yra pateiktas E. C. 2018 m. birželio 11 d. prašymas adresuotas Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Palangos poskyrio teritoriniam skyriui, kuriuo prašoma išduoti verslo liudijimą apgyvendinimo paslaugoms teikti. Veiklos vykdymo vieta nurodyta (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 154). Iš prašymo matyti, kad verslo liudijimą buvo prašoma išduoti ir laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2018 m. liepos 31 d. Iš E. C. priklausančio telefono abonento išklotinės analizės matyti, jog 2018 m. liepos 20 d., t. y. tuo laikotarpiu, kai buvo išduotas verslo liudijamas apgyvendinimo paslaugoms teikti, E. C. mobilaus ryšio telefonas veikė aptarnaujamoje zonoje UAB „Tele2“ telekomunikacijų retranclecinio bokšto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kuris yra ne itin nutolęs nuo vietos, kurioje E. C. teikia apgyvendinimo paslaugas. Įvertinus šiuos byloje esančius rašytinius duomenis, liudytojų E. C. ir I. R. parodymai yra nelogiški ir prieštaraujantys byloje esantiems duomenims. Atkreiptinas dėmesys, kad abu nuteistojo nurodyti liudytojai, t. y. I. R. ir E. C., lyg sutartinai įvykio dieną nuolatos savo naudojamus mobilaus ryšio telefonus palieka artimiesiems, liudytoja I. R. savo nuolat naudojamą telefono numerį kaip kontaktinį nurodo tiesioginei vadovei, tačiau juo naudojasi kitas asmuo, tuo tarpu liudytojas E. C. savo nuolatos naudojamą telefono abonentą palieka vaikui, kuris tuo metu yra Šventojoje. Pažymėtina ir tai, kad nei vienas iš sodyboje buvusių asmenų, t. y. nei antstolė, nei paštininkas, nei nukentėjusiojo dukros nematė, kad nuteistasis A. K. būtų atvykęs dar su dviem asmenimis. Atsižvelgiant į paminėtą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad liudytojai E. C. ir I. R. yra suinteresuoti bylos baigtimi ir sąmoningai davė parodymus, kurie prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu surinktiems objektyviems duomenims.  

15.       Nuteistasis nesutinka su liudytojų B. M. ir J. M. parodymais, kuriuose jos apibūdino suvirinimo aparatą. Apklausiama teisiamojo posėdžio metu liudytoja B. M. apibūdindama suvirinimo aparatą parodė, kad jis yra toks, kuris yra paimamas į ranką, šviesios, pilkos spalvos, nedidelis. Jis yra mažesnis nei lenta, ant kurios ji davė priesaiką, o pločio išmatavimų negalėjo tiksliai įvardinti (4 t., b. l. 156-163). To paties teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja J. M. parodė, kad suvirinimo aparatas buvo stačiakampio formos, prie jo buvo prikabinti laidai (4 t., b. l. 156-163). Tuo tarpu nukentėjusysis J. M. daug detaliau apibūdino suvirinimo aparato išorines savybes, kurių nenurodė nei J., nei B. M., tačiau priešingai nei teigiama nuteistojo skunde, tai nesudaro pagrindo abejoti liudytojų parodymų patikimumu. Svarbu atsižvelgti į tai, kad abi liudytojos yra jauno amžiaus, su suvirinimo aparatais nėra dirbusios, tik matydavo jį, kai užeidavo į tėvo J. M. garažą. Tuo tarpu nukentėjusiajam tai buvo darbo įrankis, kuriuo jis naudodavosi, todėl visiškai normalu, kad jis galėjo detaliau apibūdinti jo išorines savybes. Nesutiktina ir su nuteistojo skundo argumentais, kad neįtikėtinas faktas, jog J. M. negali nurodyti identifikacinių aparato požymių, nors jis buvo pagrindinis jo darbo įrankis. Kaip savo apeliaciniame skunde nurodė ir pats nuteistasis, nukentėjusysis teigė, kad suvirinimo aparatą įsigijo 2014-2015 m., tuo tarpu įvykis buvo 2018 m., todėl visiškai normalu, kad praėjus gana ilgam laikotarpiui asmuo gali neatsiminti naudojamo daikto gamintojo ir pan., nepaisant to, kad nuolat juo naudojasi. Pažymėtina ir tai, kad J. M. panaudos sutartimi nuomojamame pastate taiso transporto priemones, o transporto priemonių tvarkymui reikalingas ne tik suvirinimo aparatas, tačiau žymiai daugiau įrankių. Todėl atsiminti visų turimų įrankių gamintojų, o juo labiau identifikacinių požymių tiesiog neįmanoma.

16.       Siekiant pašalinti apeliaciniame skunde keliamus prieštaravimus dėl galimybės per pastato langą matyti kaip nuteistasis A. K. įėjo į garažą apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ir apklaustos liudytojos J. M. ir B. M.. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme B. M. parodė, kad kambaryje galima matyti kaip įeinama į garažą. Durų nesimato, bet matosi, kad eina tiesiai į garažą (6 t., b. l. 43-51). Liudytoja J. M. parodė, kad pro langą matosi, kad žmogus eina tiesiai, o ne į šoną (6 t., b. l. 43-51). Iš tiesų, iš byloje esančių įvykio vietos ir patalpų apžiūros metu darytų nuotraukų matyti, kad per langą matyti, kaip asmuo patenka į garažą, praktiškai neįmanoma (1 t., b. l. 25-32). Tačiau visiškai sutiktina su liudytojų parodymuose dėstomomis aplinkybėmis, kad iš asmens ėjimo trajektorijos galima suprasti kur link einama. Pažymėtina ir tai, kad apklausiamas nukentėjusysis J. M. parodė, kad suvirinimo aparatą jis laikė garaže, tą patvirtino ir liudytojos J. ir B. M.. Be to, iš prie įvykio vietos ir patalpų apžiūros protokolo esančių nuotraukų matyti, kad J. M. parodė suvirinimo aparato laikymo vietą, kuri yra garaže (1 t., b. l. 25-32). Nors nuteistasis teigia, kad suvirinimo aparatas galėjo būti ir lauke, tačiau tai paneigia jo paties nusikalstamos veikos padarymo dieną darytos nuotraukos (1 t., b. l. 178-187) ir į bylą pateikta garažo vaizdo nuotrauka (2 t., b. l. 8), kurioje nematyti daikto, panašaus į suvirinimo aparatą. Tai paneigia nuteistojo keliamą versiją, neva suvirinimo aparatas galėjo būti lauke.

17.       Vertinant byloje esančias telefoninių pokalbių išklotines ir apeliaciniame skunde dėstomus argumentus, jog ne J. M. paskambino J. M., o J. M. paskambino J. M. ir tik po to ji paskambino antstolei D. M., informuodama apie pavogtą daiktą, visiškai nesutiktina su nuteistojo teiginiais neva J. M. ne pati sugalvojo apkaltinti A. K. padarius vagystę, o buvo primokyta tėvo, kuris norėjo atkeršyti apeliantui. Šiuo atveju pažymima, kad nusikalstamos veikos padarymo dieną liudytoja J. M. dar buvo nepilnametė, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu bei teisme ji parodė, kad dėl įvykio buvo susijaudinusi, išsigandusi ir nežinojo kaip elgtis. Neginčijamai nustatyta ir tai, kad tą dieną, kuomet į sodybą atvyko nuteistasis ir antstolė, nukentėjusiojo namuose nebuvo, buvo tik dar nepilnametės jo dukros. Iš Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prienų rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjo tarnybinio pranešimo matyti, kad atlikus J. M. abonento analizę buvo nustatyta, jog ji laiku 12:25:56 skambino ir laiku 12:25:56, 12:35:11, 12:35:18 rašė SMS į nukentėjusiojo J. M. naudojamą abonento numerį. Laiku 12:35:53, 12:55:58 ir 13:24:47 J. M. skambino J. M. naudojamas abonento numeris. J. M. laiku 13:00:08 skambino į liudytojos D. M. naudojamą telefono abonento numerį (1 t., b. l. 44). Tai patvirtina, kad po J. M. skambučio laiku 12:55:58 J. M. laiku 13:00:08 skambino antstolei D. M.. Iš UAB „Tele2“ pateiktos telefono numerio išklotinės matyti, kad pokalbis laiku 12:55:58 truko vos 30 sekundžių (1 t., b. l. 41-42). Priešingai nei teigia nuteistasis, iš tos pačios išklotinės matyti, kad laiku 13:24:47 J. M. dar kartą skambino J. M., o tai paneigia nuteistojo argumentus neva nukentėjusysis grįžęs namo primokė liudytoją meluoti ir tada skambinti antstolei. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad nukentėjusysis davė dukrai nurodymus ką toliau daryti ir kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl vagystės, nelaikytina siekiu apkalbėti. Šiuo atveju nukentėjusysis davė nurodymus dukrai, kuri nusikalstamos veikos padarymo dieną dar buvo nepilnametė, o dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo kreipėsi siekdamas apginti savo pažeistas teises ir nuosavybę.

18.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje surinktų ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo ištirtų įrodymų, kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, akivaizdu, jog nuteistojo kaltės neigimas vertinamas tik kaip gynybinė versija, siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės bei paneigti objektyviais bylos duomenimis nustatytas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog A. K. kaltės klausimas buvo išspręstas netinkamai ar remiantis įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje įvirtintų įrodymams keliamų reikalavimų. Kaip ir nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė in bis in idem principą. Atsižvelgiant į paminėtą, nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmetamas, o Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2020 m. kovo 6 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 

n u t a r i a :

nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai         Algirdas Jaliniauskas

                                                         Svetlana Jurgaitienė

                                                         Jurgis Kiškis