VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Agnės Stankevičienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos L. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo.

n u s t a t ė :

Pareiškėja L. R. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 23S36539 (toliau – ir Sprendimas).

Nurodo, jog jau anksčiau 2021 m. lapkričio 25 d. atsakovas priėmė sprendimą Nr. 21S43459 pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 2 metus. Pareiškėjai buvo suteiktas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Nr. 760067856, kuris galiojo nuo 2021 m. lapkričio 25 d. iki 2023 m. kovo 21 d. Pareiškėja 2023 m. kovo 7 d. pateikė prašymą įforminti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 2 dalies nuostatas. Visgi, Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu panaikino savo 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 21S43459 pakeisti išduotą pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes pasak atsakovo, pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Pareiškėjos nuomone, ji nėra asmuo galintis sukelti grėsmę Lietuvai ar kitoms Europos Sąjungos valstybėms. Pagrindą ginčijamam Sprendimui priimti sudarė pareiškėjos atsakymas į Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas), reglamentuoto klausimyno 11-ąjį klausimą dėl Krymo pusiasalio priklausomybės, kur pareiškėja uždėjo „varnelę“ ties atsakymu, kad šis pusiasalis priklauso Rusijos Federacijai.

Tvirtina, kad Sprendimas neatitinka tarptautinių teisės aktų nuostatų. Nepanaikinus ginčijamo Sprendimu pareiškėjai bus atimta galimybė rūpintis savo vaikais, juos auginti, prižiūrėti ir auklėti, tiesiog būti su jais. Nurodo, kad 2013 m. gegužės 17 d. Vilniuje ji sudarė santuoką su Lietuvos piliečiu S. R., turi du mažamečius vaikus, vienas iš jų gimęs Rusijoje, kitas Lietuvoje. Pareiškėja iki 2020 m. dirbo, tačiau, kilus būtinumui skirti daugiau laiko savo mažamečių vaikų priežiūrai ir auklėjimui, darbą paliko. Pareiškėja nepažeidinėjo Lietuvos teisės aktų reikalavimų, nebuvo traukiama nei baudžiamojon, nei administracinėn atsakomybėn.

Teigia, jog pildydama Migracijos departamento darbuotojų pateiktą klausimyną, pareiškėja padarė elementarią klaidą dėl neatidumo, t. y. ne toje vietoje uždėjo „varnelę“. Jeigu toks pareiškėjos atsakymas būtų atitikęs jos asmenines nuostatas, tai nesiderintų su elementaria logika, kadangi pareiškėja žino, koks yra Europos Sąjungos valstybių narių šalių požiūris į Rusijos ir Ukrainos karinį konfliktą, todėl būtų nelogiška, jog pareiškėja palaikydama karinius veiksmus norėtų likti gyventi Lietuvoje. Pareiškėja yra taikus žmogus. Karas kaip tarptautinių ginčų sprendimo būdas pareiškėjos manymu yra nepriimtinas. Tokį pareiškėjos nusistatymą patvirtina jos atsakymai į kitus minėto klausimyno atitinkamus klausimus. Pareiškėja nurodo, kad ji nėra susijusi su Rusijos Federacijos valstybės institucijomis ir, tuo labiau, su jos specialiosiomis tarnybomis. Lietuvoje pareiškėja su leidimu laikinai gyventi nepertraukiamai gyvena nuo 2013 m.

             Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriuo prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog priimdamas ginčijamą Sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) 2023 m. sausio 16 d. išvada Nr. 18-520 (toliau – ir VSD išvada) dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Migracijos departamentas gavo VSD išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėja deklaruodama, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad pareiškėja remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. 2022 m. kovo 10 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-932 ,,Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ antroje preambulėje yra pažymėta, jog 2022 m. vasario 24 d. Rusija pradėjo vykdyti atvirą karinę agresiją prieš Ukrainą ir jos žmones, dėl Ukrainoje vykdomos karinės agresijos daromi nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, vykdomas valstybinis terorizmas ir nuolat daromi tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, lėmę humanitarinę ir pabėgėlių iš Ukrainos krizę. Tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, dėl susidariusios padėties grėsmė visuomenės rimčiai išlieka ir nemažėja. VSD vertinimu, atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę situaciją, pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Pažymi, kad nesutinka su skundo argumentais, kad pareiškėjos atsakymas į klausimą apie Krymo priklausomybę yra klaidingas dėl jos neatidumo. Migracijos departamento klausimyne nurodyta, jog pateikus netikslią, neišsamią informaciją leidimas gyventi gali būti panaikintas, o pareiškėja Migracijos departamento klausimyne pasirašytinai patvirtino, kad pateikiama informacija yra išsami ir teisinga. Net ir klausimyne neigiamai atsakius į tai, ar asmuo pritaria kariniams veiksmams Ukrainoje, būtent klausimas dėl Krymo priklausymo Ukrainai ar Rusijai leidžia identifikuoti tikrąsias leidimo gyventi Lietuvoje prašančio asmens pažiūras. Minėto klausimo formuluotė „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“ reiškia – kaip asmuo mano, kokia yra jo personalinė pozicija, kokios valstybės dalis yra Krymas. Dabartiniame kontekste klausimas yra nedviprasmiškas, o atsakymas išreiškia akivaizdžią poziciją. Klausimyne nurodyta formuluotė yra korektiška, nedviprasmiška, atsakymas į ją leidžia identifikuoti asmens pažiūras, vertybes.

Pastebi, jog ginčijamas Sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjos veiksmus (jos pateiktą atsakymą), iš atliktų veiksmų (pateikto atsakymo) galima spręsti dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui ateityje, leidžia identifikuoti tikrąsias pareiškėjos pažiūras, o tokios pažiūros kelia grėsmę valstybės saugumui. Priimant Sprendimą buvo įvertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai. Tokio pobūdžio ryšiai nenusveria pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Atsakovo vertinimu, įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju, pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pozicija, lojalumas Rusijai gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą į skundą, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

 Nurodo, jog skundžiami Migracijos departamento sprendimai priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus. VSD vertinimu, pareiškėja, deklaruodama, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Pažymi, jog grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pažiūros gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant tiek draudimo atvykti, tiek leidimo gyventi panaikinimo klausimą. Pareiškėja VSD pripažinta kaip galinti kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunduose išdėstytos aplinkybės negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Migracijos departamento Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti vadovaujantis pareiškėjos skunde nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

              Teismas

k o n s t a t u o j a :

Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2023 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 23S36539 teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš rašytinių bylos duomenų nustatyta, jog atsakovas 2021 m. lapkričio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 21S43459 pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 2 m. Pareiškėjai buvo suteiktas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Nr. 760067856, kuris galiojo nuo 2021 m. lapkričio 25 d. iki 2023 m. kovo 21 d.

Pareiškėja 2023 m. kovo 7 d. pateikė prašymą įforminti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 2 dalies nuostatas. Taip pat pareiškėja kartu užpildė jai pateiktą klausimyną. Atsakydama į klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ pareiškėja atsakė „Ne“. Į klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“ pareiškėja pažymėjo „Rusijos Federacijai“.

Migracijos departamentas 2023 m. sausio 16 d. gavo VSD išvadą Nr. 18-520, kurioje nurodyta, jog asmenys, kurie deklaruoja, kad Krymas priklauso Rusijai, išreiškia paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Migracijos departamentas 2023 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 23S36539 panaikino savo 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 21S43459 pakeisti išduotą pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę.

Pareiškėja, nesutikdama su ginčijamu Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas (aktuali ginčui teisės akto redakcija), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (35 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas (40 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (50 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (50 straipsnio 1 dalies 14 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) išaiškino, kad sprendžiant dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).

LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimą gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, tokiu būdu sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).

Tokiose bylose būtina įvertint individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.). Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (žr., pvz. 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010).

Pareiškėja skunde nurodo, jog pildydama Migracijos departamento klausimyną ir 11-ame klausime nurodydama, jog Krymas priklauso Rusijai padarė elementarią klaidą, nes ne toje vietoje uždėjo „varnelę“.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog VSD savo išvadoje (kuri yra ginčijamo Sprendimo pagrindas) nustatė, kad asmenys pildydami Migracijos departamento klausimyną, pažymėję, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, t. y. deklaruojantys, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, o tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Šiuo aspektu teismas atkreipia dėmesį, kad klausimyne pareiškėjai buvo pateikti du klausimai (10 ir 11), kurie, teismo vertinimu, pagal jų pobūdį gali būti vertinami kaip tarpusavyje glaudžiai susiję. Kaip minėta, klausimyno 10-tas klausimas suformuluotas taip: „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems karinimas veiksmams Ukrainos teritorijoje? Pažymėkite savo atsakymą“. Galimi atsakymai į 10-tą klausimyno klausimą buvo pateikti du: „Taip“ arba „Ne“. Klausimyno 11 klausimas suformuluotas taip: „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą“. Galimi atsakymai į 11-tą klausimą buvo du: „Ukrainai“ arba „Rusijos Federacijai“. Asmuo, pildydamas klausimyną, turi pasirinkti vieną iš dviejų pateiktų atsakymų variantų; klausimyne nenumatyta galimybė asmenims, pildantiems klausimyną, įrašyti kokį nors papildomą tekstą, pastabą, komentarą. Kaip minėta, pareiškėja į klausimyno 10-tą klausimą atsakė „Ne“, į 11-tą klausimą atsakė „Rusijos Federacijai“. Taigi, pareiškėja, pildydama klausimyną, atsakė, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems karinimas veiksmams Ukrainos teritorijoje, tačiau mano, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, o ne Ukrainai.

Pastebėtina, kad Migracijos departamentas konkrečiu atveju spręsdamas asmenų prašymus ar išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir priimdamas atitinkamus sprendimus, turi nurodyti priežastis, paskatinusias priimti tokio pobūdžio sprendimą. Teismo nuomone, Migracijos departamentas negali apsiriboti vien kitos institucijos priimto sprendimo turiniu (VSD išvada) ir vien šiuo pagrindu priimti neigiamą sprendimą. Priešingai, Migracijos departamentas turi vertinti visumą duomenų, bet ne atskirus duomenis, kaip šiuo atveju padaryta skundžiamame Sprendime. Migracijos departamentas kaip kompetentinga viešojo administravimo institucija privalo sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus esančius įrodymus, jei reikia papildomai išsireikalauti, kurie pagrįstų ar paneigtų asmens grėsmę valstybės saugumui. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje C-159/21 | Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt. yra išaiškinęs, jog sprendžiančioji institucija (Migracijos departamentas), turi įvertinti visus svarbius faktus ir aplinkybes vertindama asmenų prašymus bei nurodyti priežastis, paskatinusias priimti atitinkamą sprendimą. Taip pat nurodė, jog nors dalį informacijos, kurią kompetentinga valdžios institucija naudoja atlikdama savo vertinimą, gali pateikti už nacionalinį saugumą atsakingos specializuotos institucijos, tačiau ši institucija (Migracijos departamentas) turi savarankiškai įvertinti šios informacijos apimtį ir jos svarbą priimtinam sprendimui. LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr. LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, valstybės saugumui turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo.

Kaip matyti, tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo šiuo konkrečiu atveju pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja tik su jos atsakymu į klausimyne vieną iš pateiktų klausimų, t. y. kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas. Taigi, darytina išvada, jog nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, tokia grėsmė yra tariama bei formali, o ne reali. Kaip jau buvo minėta prieš tai, grėsmė turėtų būti vertinama visumoje kartu su jos atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į pareiškėjos faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes. Ginčo atveju toks vertinimas pareiškėjos atžvilgiu nebuvo atliktas. Nagrinėjamu atveju, byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius asmens (pareiškėjos) veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjos veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamą Sprendimą. Be kita ko, pati pareiškėja skunde nurodė, jog pildydama Migracijos departamento klausimyną ir 10-ame klausime nurodydama, kad Krymas priklauso Rusijai padarė rašymo apsirikimo klaidą.

Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėtų VSD išvados tiesiog perkelti į ginčijamą Sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėja susijusios individualios aplinkybės, turi atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą. Būtent taip veikti Migracijos departamentą įpareigoja Įstatymas bei kiti su juo susiję teisės aktai, taip pat tiek LVAT, tiek EŽTT praktikoje suformuoti reikalavimai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ginčijamame Sprendime atsakovas aiškina, kad pareiškėjos atsakymas į klausimyno 11-tą klausimą parodo, kad pareiškėja palaiko Rusijos Federacijos karinius veiksmus, apimančius ypač žiaurius nusikaltimus, tačiau nepaaiškina, kaip tokia išvada koreliuoja su situacija, kad pareiškėja pildydamas klausimyną ir atsakydama į 10-tą klausimą aiškiai nurodė savo poziciją, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje. Taigi, pažymėtina, jog nenustačius konkrečių veiksmų praeityje, ar ketinimų atlikti veiksmų, nukreiptų prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjos tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, kuri grindžiama tik institucijų interpretacija dėl pareiškėjos atsakymo į klausimyno 11-tą klausimą, laikytina akivaizdžiai formalia.

Pažymėtina, jog atsakovas atsiliepime nurodo, jog net ir klausimyne neigiamai atsakius į tai, ar asmuo pritaria kariniams veiksmams Ukrainoje, būtent klausimas dėl Krymo priklausymo Ukrainai ar Rusijai leidžia identifikuoti tikrąsias leidimo gyventi Lietuvoje prašančio asmens pažiūras, tačiau nepaaiškina ir nedetalizuoja kodėl būtent klausimyno 11-tas klausimas ir jo lingvistė išraiška (dėl Krymo priklausymo) nusveria 10-tą klausimą (dėl Rusijos karinių veiksmų Ukrainos teritorijoje).  Šiuo atveju, teismas mano, jog atsakovas selektyviai vertino pareiškėjos atsakymus, t. y. priimant Sprendimą buvo atsižvelgta tik į pareiškėjos 11-to klausimo atsakymą (dėl Krymo priklausymo) ir visiškai neatsižvelgta į 10-tą klausimą (dėl Rusijos karinių veiksmų Ukrainos teritorijoje), kur pareiškėja aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė ir išreiškė savo valią, jog nepalaiko Rusijos karinių veiksmų Ukrainos teritorijoje. Kaip matyti pati pareiškėja skunde taip pat nurodė, jog Rusijos kariniai veiksmai jos požiūriu nėra priimtini.

Šiuo aspektu paminėtina, jog iš byloje esančio klausimyno (4 klausimas), kurį pildė pareiškėja matyti, kad ji pažymėjo, jog nėra atlikusi karinės tarnybos ar turėjusi kontaktų su NATO ar ES nepriklausančių valstybių teisėsaugos, karinėmis institucijomis, nepalaiko ryšių su asmenimis, kurie šiuo metu dirba ar praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybinėse institucijose, neturi ryšių su žvalgybos ir saugumo tarnybomis.

Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Apibendrinant ginčijami sprendimai pripažintini išimtinai formaliais, nepakankamai motyvuotais individualia pareiškėjos situacija, todėl neatitinkantys Įstatymo, VAĮ 10 straipsnio 5 dalies, 3 straipsnio 5 punkte (išsamumo) bei 9 punkte (objektyvumo) įtvirtintų viešojo administravimo principų reikalavimų ir aukščiau nurodytos teismų praktikos. Atitinkamai Migracijos departamento 2023 m. kovo 27 d. sprendimas Nr. 23S36539, kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje naikintinas. Teismui tik panaikinus atsakovo Sprendimą pareiškėjos teisės nebus apgintos visiškai, todėl vadovaujantis ABTĮ 88 str. teismui suteikta prerogatyva ne tik naikinti viešojo administracinio subjekto priimtus sprendimus, tačiau ir įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą, Migracijos departamentas įpareigojamas pareiškėjos 2023 m. kovo 7 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėjos L. R. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 23S36539.

Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos L. R. 2023 m. kovo 7 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos                          Asta Adamonytė-Šipkauskienė

                                                                                           Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė

                                                                                              Agnė Stankevičienė