Administracinė byla Nr. I1-1912-505/2020
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02745-2019-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 51.5; 55.1.1
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gegužės 21 d.
Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė,
sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,
dalyvaujant pareiškėjui A. M.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 11).
Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo 2019 m. rugsėjo 12 d. iki 2019 m. gruodžio 4 d. bausmę atliko Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje kamerų tipo patalpose Nr. 2, Nr. 3, Nr. 7 ir Nr. 12, kuriose teko kalėti dar su 2 nuteistaisiais, todėl, atėmus sanitarinio mazgo bei baldų užimamą plotą, nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Teigė, kad kamerose buvo drėgna, pelėsis, nebuvo mechaninės ventiliacijos, taip pat buvo prastas apšvietimas, techniškai netvarkingi langai bei rozetės. Pabrėžė, jog dušas nedezinfekuojamas, dušo rageliai sulaužyti. Nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo įrengti stogeliai nuo kritulių, kamerose nebuvo įrengtų radijo taškų. Pareiškėjo įsitikinimu, jam nebuvo išduodami gydymui skirti vaistai. Nurodė, jog dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų jis patyrė nepatogumų, orumo pažeminimą, dvasinių ir fizinių kančių, nepilnavertiškumo jausmą. Prašė skundą patenkinti.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 15–21) nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat nurodė, jog pareiškėjas už bausmės reikalavimų pažeidimus ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerų tipo patalpose Nr. 2, Nr. 3, Nr. 7 ir Nr. 12, kur pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pabrėžė, jog jokie teisės aktai nenumato, kad baldų užimamas plotas būtų išskaitytas iš bendro ploto, apskaičiuojant tenkantį vienam asmeniui gyvenamosios patalpos plotą, į baldų užimamą plotą atsižvelgiama tik tuo atveju, kai konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimas. Nuteistiesiems sudaromos sąlygos palaikyti švarą ir tvarką patalpose ir jei jose gyvenantys nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas (tinkamai jas valytų, vėdintų), negalėtų būti purvinų langų, spintelių ir kt. Akcentavo, jog įstaiga užtikrina gyvenamosiose patalpose tinkamą apšvietą, langų būklę, dušo ragelių tinkamumą naudoti, tinkamą elektros instaliaciją. Pirmojo sektoriaus pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti tinkamai ir juose sumontuoti 120 cm pločio stogeliai, iškvietimo sistema juose taip pat buvo sumontuota, tačiau šiuo metu ji neveikia. Kamerų tipo patalpose radijo taškai įrengti. Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę kamerų tipo patalpose laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 12 d. iki 2019 m. gruodžio 4 d.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės, redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 111.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui.
Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovės atstovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas. Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.
Iš pareiškėjo paaiškinimų bei atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas bausmę atliko kamerų tipo patalpose, t. y. jis nuo 2019 m. rugsėjo 12 d. iki 2019 m. rugsėjo 16 d. buvo kalinamas kamerų tipo patalpoje Nr. 12, kurios plotas 16,16 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam galėjo tekti 5,38 kv. m gyvenamojo ploto (b. l. 22, 24, 27).
Nuo 2019 m. rugsėjo 16 d. iki 2019 m. rugsėjo 26 d. gyveno kamerų tipo patalpoje Nr. 3, kurios plotas 16,07 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam galėjo tekti 5,35 kv. m gyvenamojo ploto (b. l. 22, 24).
Nuo 2019 m. rugsėjo 26 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. gyveno kamerų tipo patalpoje Nr. 7, kurios plotas 16,16 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam galėjo tekti 5,38 kv. m gyvenamojo ploto (b. l. 22, 24).
Nuo 2019 m. rugsėjo 30 d. iki 2019 m. spalio 27 d. ir nuo 2019 m. spalio 28 d. iki 2019 m. lapkričio 26 d., taip pat nuo 2019 m. lapkričio 28 d. iki 2019 m. gruodžio 4 d. bausmę atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 2, kurios plotas 16,19 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam galėjo tekti 5,39 kv. m gyvenamojo ploto (b. l. 22, 24).
Nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. lapkričio 28 d. gyveno 2 karantino patalpoje, kurios plotas 36,43 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam galėjo tekti 3,64 kv. m gyvenamojo ploto (b. l. 22, 24).
Pareiškėjas skunde (b. l. 11) patvirtino, kad kamerų tipo patalpose jis gyveno dar su 2 asmenimis, bei paaiškino, kad patalpos plotą reikėtų skaičiuoti be sanitarinio mazgo bei be kameroje buvusių baldų. Kaip pirmiau minėta, teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą tuo atveju, jei ploto norma pažeista nebuvo, todėl šie pareiškėjo teiginiai laikytini nepagrįstais ir konstatuotina, kad jam atliekant bausmę kamerų tipo patalpose gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo.
Pareiškėjas taip pat nurodė, jog Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose, kuriose jis atliko bausmę, buvo labai drėgna, matyti pelėsis.
Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 16 punktą, gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. Higienos normos HN 134:2015 39 punktas numato, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyrių, kuris nustatė, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ojo sektoriaus kamerų tipo patalpose Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 7, kuriose pareiškėjas atliko bausmę, santykinė oro drėgmė viršijo Higienos normos HN 134:2015 16 punkte reglamentuojamus dydžius. Minėtu aktu taip pat buvo nustatyta, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 2 ant sienų paviršių vizualiai buvo matyti pelėsis. Teismas sutinka su šiais pareiškėjo argumentais, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus buvo konstatuoti Higienos normos HN 134:2015 16 ir 39 punktų pažeidimai (b. l. 2–6).
Iš atsakovės atstovo į skundą pateiktų teiginių teismas galėtų spręsti, jog Pravieniškių PN-AK nuteistieji neatliko tinkamai jiems priskirtų pareigų, t. y. nesirūpino patalpų vėdinimu, nuolatiniu švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Tačiau, teismo vertinimu, atsakovės atstovas, matydamas minėtose kamerų tipo patalpose netvarką ar susiformavusį pelėsį, turėjo imtis priemonių ir išsiaiškinti asmenis, kurie nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas valyti, vėdinti patalpas, t. y. administracija nesiėmė visų būtinų priemonių, jog kamerų tipo patalpose nebūtų drėgna bei nebūtų vizualiai matomo pelėsio, dėl to Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos konstatavo Higienos normos HN 134:2015 16 ir 39 punktų pažeidimus (b. l. 2–6).
Šiuo atveju drėgmės ir pelėsio minėtose kamerų tipo patalpose buvimas pripažintinas pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovės atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas nepakankamu vykdymu, turėjusiu įtakos minėtų sąlygų bloginimui.
Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl kamerų tipo patalpose buvusio prasto apšvietimo, išdraskytų rozečių, netvarkingų langų, sulaužytų dušo ragelių, taip pat nedezinfekuojamų dušo patalpų.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 12 punktą, laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Pagal Higienos normos HN 134:2015 28.2 punktą, dušinės, prausyklos patalpos valomos ir dezinfekuojamos kiekvieną naudojimosi šiomis patalpomis dieną. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Higienos normos HN 134:2015 14 punktas).
Kaip minėta, bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas dėl blogų kalinimo sąlygų kamerų tipo patalpose Nr. 2, Nr. 3, Nr. 7 ir Nr. 12 kreipėsi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyrių, kuris nustatė, kad kamerų tipo patalpose Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 12 langai buvo techniškai netvarkingi, sudaužyti stiklai ar nulaužytos rankenėlės, taip pat kamerų tipo patalpose Nr. 2 ir Nr. 3 rastos techniškai netvarkingos elektros rozetės (Higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas). Taip pat buvo nustatyta, kad kamerų tipo patalpose Nr. 3 ir Nr. 12 dirbtinės apšvietos ribinė vertė buvo mažesnė už Higienos normoje HN 134:2015 reglamentuotą dydį. Kad Pravieniškių PN-AK 1-ojo sektoriaus bendrojo naudojimo dušo rageliai yra techniškai netvarkingi, buvo konstatuota Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus 2019 m. spalio 21 d. patikrinimo akte Nr. (2-22 4.80) PA-7764. Taip pat buvo nustatytas ir Higienos normos HN 134:2015 28.2 punkto pažeidimas (b. l. 2–6).
Šiuo atveju Higienos normos HN 134:2015 12, 14 ir 28.2 punktų pažeidimas taip pat pripažintinas pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovės atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas nepakankamu vykdymu, turėjusiu įtakos minėtų sąlygų bloginimui.
Pareiškėjas teigia, jog kamerų tipo patalpose nebuvo radijo taško, todėl negalėjo klausyti žinių, taip pat pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo įrengtų stogelių nuo kritulių bei iškvietimo mygtukų.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 16.11 papunktyje numatyta, jog kamerose įrengiamas radijo taškas. Pagal Eksploatavimo taisyklių 19 punktą, pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių.
Atsakovės atstovas pateikė teismui duomenis (b. l. 25, 36, 43), jog radijo taškai patalpose yra įrengti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl radijo taškų neveikimo būtų kreipęsis į įstaigos administraciją. Iš į bylą pateikto pareiškėjo skundo matyti, jog pareiškėjo netenkino kameroje esantis radijo taškas dėl negalėjimo pačiam reguliuoti jo garso (b. l. 37), tačiau jam buvo paaiškinta, kad kameroje įrengto radijo taško transliuojamų laidų garsą reguliuoja kamerų tipo patalpų skyriaus pareigūnai (b. l. 36).
Teismo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai dėl neįrengtų kamerų tipo patalpose radijo taškų yra nepagrįsti, todėl teismas, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų apimtį, šiuo atveju negali pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo.
Bylos duomenimis nustatyta, jog Pravieniškių PN-AK pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis Eksploatavimo taisyklių 19 punktu (b. l. 24–25). Pažymėtina, jog teisinis reglamentavimas nenumato pareigos pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti iškvietimo sistemą, taip pat pabrėžtina, jog pareiškėjas dėl netinkamai įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių į administraciją nesikreipė, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Nors pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl to, kad jam nebuvo išduodami gydymui skirti vaistai, tačiau į bylą nepateikė jokių minėtas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, taip pat nenurodė, kada konkrečiai ir kokių jam paskirtų gydymui vaistų jis negavo. Atsakovės atstovo į bylą pateikta 2020 m. vasario 13 d. pažyma Nr. PPV-PPN-AK(I)-80 patvirtina, jog pareiškėjui visi gydytojų paskirti vaistai buvo išduoti. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją su skundais ar prašymais dėl vaistų neišdavimo. Vadovaujantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013). Byloje tokių duomenų nesant, pareiškėjo teiginiai dėl vaistų gydymui neišdavimo atmestini kaip deklaratyvūs ir neįrodyti.
Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje v. de H. v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Konstatuotina, kad, vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Pravieniškių PN-AK, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami kalinamam asmeniui (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje teisės aktų – higienos normų keliamų reikalavimų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę (beveik trys mėnesiai) ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Kaip minėta, aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pravieniškių PN-AK administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje higienos normų keliamų reikalavimų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kuo teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant nustatytas anksčiau paminėtas higienos normas buvo laikomas neilgą laikotarpį (beveik tris mėnesius), jo buvimo metu jam tenkantis plotas nebuvo mažesnis, t. y. jam teko ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto.
Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Pravieniškių PN-AK administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam netinkamas kalinimo sąlygas ar kitaip sąlygas blogino, taip pat į tai, kad Pravieniškių PN-AK netinkamos kalinimo sąlygos (higienos normos pažeidimai) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Todėl įvertinęs tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos tam tikros higienos normos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose (pvz., 2020 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-810-756/2020), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas vertina, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimo pripažinimą kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo A. M. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo A. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (higienos normos pažeidimai) buvo pažeista.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.
Teisėja Daina Kukalienė