Administracinė byla Nr. eA-1352-415/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09961-2023-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

 (S)

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė ,,Godlena“, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas I. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 23S217342 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1.                      Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, jis ketino dirbti Lietuvos Respublikoje uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) ,,Godlena“ (toliau – ir Bendrovė), todėl pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir patvirtinančius dokumentus. Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį 2 metus.

2.2.                      Pareiškėjas sudarė darbo sutartį su Bendrove ir pradėjo dirbti joje betonuotoju, tačiau Departamentas 2023 m. gruodžio 4 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, panaikino leidimą laikinai gyventi.

2.3.                      Skundžiamu Sprendimu grubiai pažeidžiami pareiškėjo interesai ir teisės, nes pareiškėjas, nepadaręs pažeidimų, o pasinaudojęs teise į nemokamas atostogas, netenka teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, netenka darbo – pagrindinio pragyvenimo šaltinio, ne tik pareiškėjui, bet ir Bendrovei sukelta didelė žala. Pareiškėjas nesiekė padaryti žalos valstybei, iškreipti darbo rinką ar konkurenciją – pats prašė nemokamų atostogų dėl šeimyninių priežasčių, dėl ko Bendrovė pagrįstai sumokėjo pareiškėjui mažesnį atlyginimą, nei nurodė Departamentui pateiktame tarpininkavimo rašte.

2.4.                      Su pareiškėju buvo sudaryta darbo sutartis, apie įdarbinimą laiku pranešta Valstybinio

socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir SODRA), buvo mokami ir visi reikalingi mokesčiai. Pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi, deklaravo Lietuvoje gyvenamąją vietą. Panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėjas turės išvykti iš Lietuvos, kas grubiai pažeistų jo interesus, pareiškėjas ir jo šeima jaučia stresą ir didelę įtampą pareiškėjui netekus darbo.

2.5.                      Departamentas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas gali neatvykti į darbą dėl sveikatos sutrikimų, neapmokamų atostogų ir kitų aplinkybių, dėl ko darbo užmokestis tokiais atvejais skaičiuojamas proporcingai dirbtam laikui. Skirtumas minimalaus darbo užmokesčio ir pareiškėjo gauto darbo užmokesčio buvo nežymus, todėl neturėjo būti pagrindu panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Aplinkybė, kad pareiškėjas pasinaudojo teise į atostogas ir nedirbo, atitinkamai gaudamas mažesnį darbo užmokestį, nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas pagrindas panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi.

2.6.                      Prieš priimdamas Sprendimą, Departamentas nesikreipė nei į pareiškėją, nei į Bendrovę, neprašė pateikti informacijos apie susidariusią situaciją, tuo pažeidė gero administravimo principą.

3.       Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, bei nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1.                      Pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi buvo grindžiamas tuo, kad jis ketina dirbti Bendrovėje. Bendrovė tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjui išdavimo nurodė darbo sutarties laikotarpiu įsipareigojusi kiekvieną mėnesį mokėti pareiškėjui 750 Eur darbo užmokestį. Prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytos pareiškėjo pragyvenimo lėšos – 750 Eur mėnesio darbo užmokestis. Departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams (leidimo Nr. 760239228, galioja iki 2025 m. balandžio 11 d.) (toliau – ir Leidimas).

3.2.                      Departamentas, patikrinęs SODROS informacinėje sistemoje esančius duomenis, nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. Nuo 2023 m. balandžio 18 d., kai pareiškėjas gavo Leidimą, pareiškėjui nebuvo mokamas prašyme išduoti pareiškėjui Leidimą ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 750 Eur. Minimali mėnesinė alga 2023 m. buvo padidinta ir dabar ji siekia 840 Eur.

3.3.                      Departamentas nustatė, kad pareiškėjui 2023 m. balandžio, gegužės, birželio, liepos ir spalio mėnesiais buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (270,45 – 425 Eur), o 2023 m. rugsėjo mėn. pareiškėjui darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas. Departamentas nei iš pareiškėjo, nei iš Bendrovės negavo duomenų, kad pareiškėjas Bendrovėje dirbs ne visą darbo laiką, ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas tarpininkavimo rašte.

3.4.                      Patikrinimo metu nustačius, kad nuo Leidimo išdavimo, t. y. nuo 2023 m. balandžio 18 d. nė vieną mėnesį pareiškėjui nebuvo išmokėtas sulygtas darbo užmokestis, ir tai patvirtina, kad pareiškėjas Bendrovėje dirbo ne visą darbo laiką arba iš viso nedirbo. Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl Leidimo išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje, todėl Departamentas pagrįstai Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

3.5.                      Pareiškėjas savo skunde neneigia, kad nuo Leidimo išdavimo jam nebuvo mokamas nei 750 Eur mėnesinis atlyginimas, nei 840 Eur minimali mėnesinė alga, todėl egzistuoja imperatyvūs pagrindai panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą. Pareiškėjo skundo teiginiai, jog jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje, nėra patvirtinti jokiais įrodymais.

3.6.                      Departamentas neturėjo teisinio pagrindo atsižvelgti į pareiškėjo neapmokamų atostogų laikotarpį, nes nei Įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra numatyta Departamento pareiga vertinti pareiškėjo neapmokamų atostogų laikotarpį, be to, Įstatyme yra nustatyti imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, ir esant bent vienam iš jų Departamentas privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

3.7.                      Pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes Departamentui nepranešė, dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių Lietuvoje deklaruotą jo gyvenamąją vietą. Teisės aktai nenumatė Departamentui pareigos, prieš priimant sprendimą, kreiptis į pareiškėją ir Bendrovę dėl paaiškinimų apie susidariusią situaciją. Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų.

4.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė atsiliepime nurodė, kad sutinka su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu, prašė pareiškėjo skundą patenkinti ir priteisti iš atsakovo trečiojo suinteresuoto asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas. Bendrovė nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

4.1.                      Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 137 straipsnio 2 dalimi, teikė darbdaviui ne vieną prašymą suteikti jam nemokamas atostogas dėl asmeninių (šeimyninių) priežasčių. Nors paprastai specialistų atostogos Bendrovėje nėra pageidaujamos, tačiau šiuo atveju, nurodytu laikotarpiu apmažėjus darbų mastui, norėdami išsaugoti kvalifikuotus specialistus, kurių Lietuvoje smarkiai trūksta (pagal Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2022 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. V-342 patvirtintą Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis 2023 metams), atliepė darbuotojo poreikius ir tenkino jo prašymus.

4.2.                      Bendrovė, kaip pareiškėjo darbdavys, neturi jam jokių pretenzijų dėl jo darbo kokybės ir / ar darbo drausmės laikymosi. Pareiškėjas Bendrovėje yra vertinamas kaip savo srities specialistas, kurio kvalifikacija Bendrovėje pasitikima.

4.3.                      Leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas negali būti grindžiamas tuo, kad pareiškėjas ir Bendrovė geranoriškai bendradarbiavo ir naudojosi jiems įstatymo suteiktomis teisėmis, priešingas traktavimas galėtų būti vertinamas kaip akivaizdus trečiųjų šalių piliečių diskriminavimas pilietybės pagrindu, bei neproporcingas trečiųjų šalių piliečių teisės į darbą Lietuvoje bei galimybę naudotis darbuotojų garantijomis ribojimas.

4.4.                      Sprendimas pažeidžia bendruosius lygiateisiškumo, objektyvumo ir proporcingumo principus, sukelia pareiškėjui ir Bendrovei rimtas teisines pasekmes – pareiškėjas netenka teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, netenka darbo, Bendrovė – kvalifikuoto specialisto, kurių trūkumas Lietuvoje eilę metų fiksuojamas Užimtumo tarnybos. Dėl priimto Sprendimo Bendrovė turės ieškoti naujo specialisto, greičiausiai iš trečiųjų šalių, kas didins tiek Bendrovės, tiek Valstybės patiriamą administracinę naštą bei lems tam tikrus padidėjusius ekonominius kaštus.

4.5.                      Pareiškėjas dirba Bendrovėje, jokio pažeidimo nėra padaręs, jo gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje, abi šalys suinteresuotos darbo santykių tęstinumu ir faktiniu darbo sutarties vykdymu (darbuotojas – dirbti, darbdavys – mokėti už darbą). Panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėjas turės išvykti į užsienį, kas grubiai pažeistų tiek jo, tiek Bendrovės interesus.

II.

5.       Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6.       Teismas nustatė tokias bylos aplinkybes:

6.1.                      Bendrovė 2022 m. liepos 7 d. prašyme išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 2207-LLG-1860 (toliau – ir Prašymas) nurodė, kad pareiškėjas dirbs Bendrovėje betonuotoju, jam kiekvieną mėnesį bus mokamas 750 Eur darbo užmokestis. Prašyme nurodytos pragyvenimo lėšos Lietuvoje – 750 Eur per mėnesį gaunamas darbo užmokestis.

6.2.                      Bendrovė Departamentui pateiktame tarpininkavimo rašte Nr. 20220718-101770 (toliau – ir Tarpininkavimo raštas) nurodė, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje betonuotoju pagal neterminuotą darbo sutartį, jo profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis ir jam nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas. Taip pat nurodyta, kad pareiškėjui kas mėnesį bus mokamas 750 Eur darbo užmokestis. Be to, šiame rašte patvirtinta, kad pareiškėjui mokamas darbo užmokestis nebus mažesnis už tokį patį darbą dirbančio Lietuvos Respublikos gyventojo, o jeigu tokio darbuotojo nėra, – jo darbo užmokestis nebus mažesnis už Lietuvos statistikos departamento paskutinį paskelbtą kalendorinių metų vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) pagal atitinkamą ekonominę veiklos rūšį bei patvirtinta, kad už pareiškėja bus mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos.

6.3.                      Pareiškėjui 2023 m. balandžio 18 d. įteiktas leidimas laikinai gyventi Nr. 760239228, galiojęs iki 2025 m. balandžio 11 d.

6.4.                      SODROS pažymoje DK 1124040 nurodyta, kad laikotarpiu 2023 m. balandžio 11 d. iki 2023 m. balandžio 31 d. pareiškėjui išmokėta 402,63 Eur išmoka, nuo 2023 m. gegužė 1 d. iki gegužės 31 d. – 270,45 Eur išmoka, nuo 2023 m. birželio 1 d. iki 2023 m. birželio 30 d. – 347,73 Eur išmoka, nuo 2023 m. liepos 1 d. iki liepos 31 d. – 425 Eur išmoka, nuo 2023 m. rugpjūčio 1 d. iki nuo rugpjūčio 31 d. – 425 Eur išmoka, nuo 2023 m. spalio 1 d. iki spalio 31 d. – 270,45 Eur išmoka. Laikotarpiu nuo 2023 m. balandžio 24 d. iki 2023 m. gegužės 22 d., 2023 m. birželio 14 d. iki 2023 m. liepos 17 d., 2023 m. rugpjūčio 17 d. iki 2023 m. rugsėjo 11 d. ir nuo 2023 m. rugsėjo 12 d. iki 2023 m. spalio 20 d. pareiškėjui nebuvo mokamas nei darbo užmokestis, nei su juo susijusios įmokos į valstybės biudžetą.

6.5.                      Skundžiamu Sprendimu Departamentas nusprendė panaikinti pareiškėjo Leidimą, kadangi: 1) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, 2) pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

7.       Teismas byloje, be kita ko, vadovavosi Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 35 straipsnio 1 dalies, 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 8.3 punkto nuostatomis, taip pat Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 punktu, nustatančiu, kad pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi yra 1 minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA); bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimo Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ 1 punktu, patvirtinusiu 2023 m. taikomą minimaliąją mėnesinę algą – 840 Eur.

8.       Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nuo Leidimo gavimo negavo 750 Eur kas mėnesį Prašyme bei Tarpininkavimo rašte nurodyto darbo užmokesčio, taip pat neturėjo 750 Eur kas mėnesį Prašyme nurodytų pragyvenimo lėšų Lietuvoje. Nors pareiškėjas pateikė jo su Bendrove sudarytą darbo sutartį, kurioje nustatytas 750 Eur mėnesinis darbo užmokestis, 5 darbo dienų savaitė, dirbant 8 val. per dieną, tai nepaneigia atsakovo nustatytos aplinkybės, kad ši darbo užmokesčio suma pareiškėjui nebuvo mokama ginčo laikotarpiu.

9.       Teismas nurodė, kad pareiškėjo pateikti prašymai suteikti nemokamas atostogas nepatvirtina jo skunde nurodytos aplinkybės, kad nemokamos atostogos pareiškėjui iš tiesų buvo suteiktos, nes nepateikti Bendrovės įsakymai dėl nemokamų atostogų suteikimo, taip pat byloje nėra duomenų apie tai, kad Bendrovė buvo pranešusi SODRAI apie pareiškėjo nedraudiminius laikotarpius dėl suteiktų nemokamų atostogų, kaip tai įtvirtinta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243 patvirtintų Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių 4.5 ir 5 punktuose.

10.       Teismas konstatavo, kad atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo Prašyme gauti leidimą laikinai gyventi pateikti duomenys, susiję su jo realiai išdavus leidimą laikinai gyventi gautu darbo užmokesčiu ir mėnesio pragyvenimo lėšomis Lietuvoje, neatitinka tikrovės, taip pat pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. 840 Eur (MMA). Todėl Departamentas pagrįstai skundžiamu Sprendimu panaikino pareiškėjo Leidimą.

III.

11.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 6 d. sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, t. y. panaikinti Departamento Sprendimą dėl Leidimo panaikinimo, priimtą pareiškėjo atžvilgiu; priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai 900,60 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

12.       Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra neteisėtas; sprendimo motyvai ir argumentai yra itin formalūs.

12.2.                      Teisė į darbą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą gali būti ribojama tik įstatymu, be to, turi būti laikomasi kitų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje suformuotų reikalavimų, įskaitant ir proporcingumo principą.

12.3.                      Pareiškėjo darbo užmokestis nukrito ne dėl to, kad pareiškėjas ar Bendrovė sąmoningai ketino apgauti Departamentą ar kitaip nemokėti Tarpininkavimo rašte žadėto darbo užmokesčio (750 Eur), o dėl to, kad pats pareiškėjas prašė nemokamų atostogų dėl asmeninių (šeimyninių) priežasčių. Be to, vien tik formalus darbo užmokesčio dydžio nesumokėjimas už tam tikrus mėnesius negali prasilenkti su konstitucine teisingumo samprata, t. y. kad skiriamos poveikio priemonės neturi varžyti asmens labiau nei to reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti.

12.4.                      Pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai netinkamai taikė Įstatymo nuostatas. Darbo sutartis su pareiškėju buvo sudaryta, SODRAI apie įdarbinimą buvo pranešta laiku, buvo mokami ir visi reikalingi mokesčiai; pareiškėjas gavo Leidimą. Jokia žala nebuvo padaryta nei valstybės finansų sistemai, nei viešiesiems interesams ar valstybės saugumui., bet panaikinus Leidimą sukeliama neatitaisoma didelė žala tiek pareiškėjui, tiek Bendrovei.

12.5.                      Pareiškėjo teisė pasinaudoti tikslinėmis atostogomis (taip pat ir nemokamomis) neturėtų būti ribojama dėl jo pilietybės ir / ar tautybės. Teisė į tikslines (nemokamas) atostogas numatyta DK 137straipsnyje, ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje kasacinėje byloje yra akcentavęs, kad esant teisėtam ir pagrįstam tikslui, turi būti atsižvelgta į darbuotojo pareikštą valią, ir tokia valios išraiška tenkintina šalių sutarimu.

12.6.                      Darbo kodeksas numato darbuotojo teisę su darbdavio sutikimu naudotis nemokamomis atostogomis, todėl vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas, būdamas trečiosios šalies piliečiu, pateikė Bendrovei prašymus suteikti nemokamas atostogas, o Bendrovė tokius prašymus tenkino, negali būti laikoma objektyviu pagrindu naikinti pareiškėjui išduotą Leidimą, panaikinimas taip pat negali būti grindžiamas tuo, kad pareiškėjas ir Bendrovė geranoriškai bendradarbiavo ir naudojosi jiems įstatymo suteiktomis teisėmis. Priešingu atveju trečiųjų šalių piliečiai būtų akivaizdžiai diskriminuojami pilietybės pagrindu, būtų pažeidžiamas lygybės principas.

12.7.                      Teisės aktai nereglamentuoja, kokiu būdu turi būti įformintos nemokamos atostogos, juose nėra privalomai nustatyta, kad nemokamos atostogos darbuotojo prašymu turi būti įformintos būtent Bendrovės įsakymais, kaip nurodo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Pareiškėjas, teikdamas skundą teismui, pateikė savo teiktus prašymus Bendrovei dėl neapmokamų atostogų suteikimo, tačiau jis neturėjo pagrindo ir galimybės pateikti Bendrovės priimtų sprendimų dėl jo prašymų tenkinimo (įsakymų), be to, aplinkybę, kad Bendrovė pareiškėjo prašymus tenkino, patvirtina Bendrovės SODRAI pateikti 12-SD pranešimai, bei fiksuoti pareiškėjo nedraudiminiai laikotarpiai.

12.8.                      Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad būtent pareiškėjas turėjo pateikti Bendrovės įsakymus dėl nemokamų atostogų suteikimo, yra akivaizdžiai nepagrįstas.

12.9.                      Tai, kad pareiškėjas pasinaudojo DK 127 ir 137straipsniuose nustatyta bei jam garantuojama teise į neapmokamas atostogas ir tuo laikotarpiu negavo darbo sutartyje nurodyto mėnesinio darbo užmokesčio, negali būti laikoma jo pragyvenimo lėšų turėjimą paneigiančia aplinkybe. Nei Įstatymas, nei Aprašas nereglamentuoja dirbančio užsieniečio teisės gauti neapmokamas atostogas, todėl šį klausimą būtina spręsti remiantis DK normomis, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime to nepadarė. Teismo išvada, kad Sprendime pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje, yra neteisinga ir neteisėta.

13.       Atsakovas pateiktame atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir nurodo tokius atsiliepimo argumentus:

13.1.                      Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija, kad Bendrovė pareiškėjui nemokėjo 750 Eur mėnesinio darbo užmokesčio (vienintelių Departamentui nurodytų pareiškėjo pragyvenimo lėšų) ar minimalios mėnesinės algos (840 Eur) nuo Leidimo išdavimo, todėl yra nustatyti imperatyvūs pagrindai panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą.

13.2.                      Neapmokamos atostogos neatleidžia užsieniečio, siekiančio išsaugoti turimą leidimą laikinai gyventi, nuo pareigos atitikti Įstatymo reikalavimus. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumatė Departamento pareigos, priimant ginčijamą Sprendimą, vertinti pareiškėjo neapmokamų atostogų laikotarpį.

13.3.                      Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų galiojimo laikotarpį. Nuo sprendimo pareiškėjui išduoti Leidimą priėmimo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes (dėl pareiškėjui nemokamo 750 Eur mėnesinio atlyginimo ir nepakankamų pragyvenimo lėšų) Departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, todėl pareiškėjas nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos. Už prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimą Lietuvos Respublikos biudžetui yra mokama 160 Eur rinkliava (320 Eur už prašymo nagrinėjimą skubos tvarka), todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jis nepadarė jokių teisės pažeidimų ir nesiekė padaryti žalos valstybei / finansų sistemai.

13.4.                      Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus, todėl Sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, priimtas imperatyviais Įstatymo numatytais pagrindais, nepažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą ar nediskriminavimo principų. Įstatymo nuostatos neužkirto kelio pareiškėjui išeiti neapmokamų atostogų, tačiau pareiškėjas negalėjo turėti teisėto lūkesčio išsaugoti turimą Leidimą, kai yra imperatyvūs pagrindai jo turimą Leidimą panaikinti.

13.5.                      Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvoje, neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui. Pareiškėjas deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje tik nuo 2024 m. sausio 23 d., iki minėto laikotarpio pareiškėjo gyvenamoji vieta buvo deklaruota (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

14.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 23S217342, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pripažinus, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

15.       Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, o pagal Įstatymo 35 straipsnio 5 dalį – jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

16.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nėra teisinio pagrindo taikyti ABTĮ 140 straipsnio 2 dalies, nustatančios apeliacinio skundo ribų peržengimo galimybę.

17.       Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl teisės į neapmokamas atostogas įgyvendinimo, pažymi, kad tokia pareiškėjo teisė neneigiama, tačiau nustačius, kad užsieniečiui 2023 m. balandžio, gegužės, birželio, liepos ir spalio mėn. buvo mokamas darbo užmokestis, kuris yra mažesnis, nei Vyriausybės nustatyta MMA (270,45 – 425,00 Eur), o 2023 m. rugsėjo užsieniečiui darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas, yra akivaizdu, kad nuo 2023 m. balandžio 18 d. jis nei vieną mėnesį negavo Prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Tarpininkavimo rašte nurodyto mokėti mėnesinio darbo užmokesčio – 750 Eur (2023 m. MMA suma buvo padidinta ir sudarė 840 Eur), todėl yra pagrindas konstatuoti, kad sistemingai nevykdomos įstatymu nustatytos prievolės, kaip pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir toks nuolatinis iš įstatymo kylančių prievolių pažeidimas negali būti pateisinamas teisės į nemokamas atostogas įgyvendinimu. Tokioje teisinėje padėtyje, kurioje iki leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo buvo pareiškėjas, tik aktyvūs paties pareiškėjo veiksmai siekiant bendradarbiauti su atsakovu ir pateikiant jam objektyvius duomenis apie ekstraordinarinę situaciją, susiklosčiusią šeimoje, tam tikrais atvejais galėtų būti pagrindas prievolių nevykdymo tolerancijai taikant proporcingumo principą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas išimtinių aplinkybių, lėmusių jo pasirinkimą sistemingai pažeisti sąlygas, taikomas asmenims, kuriems išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neįrodė, todėl teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

18.       Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

19.       Dėl nurodytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

20.       Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Gintaras Kryževičius

        Ričardas Piličiauskas

        Dainius Raižys