Administracinės bylos Nr. I-35-283-2013

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00069-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.; 15.2.1.1.; 15.1.2.; 15.2.3.1.; 15.2.3.2.; 74.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 27 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei

sekretoriaujant Danei Gvildienei,

dalyvaujant pareiškėjui G. K. ir jo atstovui advokatui Irmantui Tumui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal G. K. skundą dėl žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Šiaulių apskrities policijos komisariato, Šiaulių tardymo izoliatoriaus,

n u s t a t ė:

pareiškėjas G. K. 2011-03-30 prašymu kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Panevėžio AVPK), 9 999 Lt neturtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad nuo 2008 m. lapkričio 14 d. nebuvo maitinamas pietumis tomis dienomis, kai jis 37 kartus buvo konvojuojamas iš Panevėžio AVPK areštinės į Šiaulių tardymo izoliatorių (toliau – Šiaulių TI); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 777 Lt neturtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad Panevėžio AVPK viršininko 2011 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintų Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus Areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklės) 9.1 punkte įrašyti žodžiai „priešgyniauti policijos pareigūnams, atsisakyti arba vengti vykdyti jų teisėtus reikalavimus“ ( t. 1, b. l. 2).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi panaikinus Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 10 d. sprendimą ir perdavus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo,  pareiškėjas 2013 m. sausio 15 d. teismo posėdyje pateikė 2013 m. sausio 13 d. raštą „Skundo papildymas“ (t. 4, b. l. 2-3). Pareiškėjas procesiniu dokumentu prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių  TI, Panevėžio AVPK ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Šiaulių AVPK), priteisti 100 000,00 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad šiuo skundo papildymu jis tikslina 2011 m. kovo 30 d. pateikto skundo reikalavimą iš atsakovės Lietuvos valstybės priteisti 9 999 Lt, t. y. prašo priteisti didesnę neturtinės žalos sumą, o pačios žalos atsiradimą kildina iš Šiaulių TI, Panevėžio AVPK ir Šiaulių AVPK veiksmų jį etapuojant iš Panevėžio AVPK areštinės į Šiaulių TI  laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 14 d. iki 2011 m. kovo 30 d., t. y. iki  paduodant skundą dėl 9 999 Lt ir 777 Lt neturtinės žalos atlyginimo, taip pat nuo 2011 m. kovo 30 d. iki 2013 m. sausio 17 d. reikalavimą atlyginti 100 000,00 Lt. Neturtinę žalą grindžia naujomis aplinkybėmis, susijusiomis su sauso davinio, nekokybiško maisto išdavimu ir netinkamomis  maitinimo sąlygomis. Teismas pareiškėjo 2013 m. sausio 13 d. raštą „Skundo papildymas“, kaip patikslintą skundą, priėmė nagrinėti 2013 m. sausio 17 d. nutartimi ( t. 4, b. l. 39-42). Nutartis atskiruoju skundu apskųsta nebuvo ir yra įsiteisėjusi.

Teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2008-11-14 37 kartus, o nuo 2011-03-30 iki 2013-01-17 – 32 kartus buvo etapuotas iš Panevėžio AVPK areštinės į Šiaulių TI be pietų maitinimo. Dėl šios priežasties tiek Panevėžio AVPK, tiek Šiaulių TI pareigūnų jis buvo verčiamas išbūti nevalgęs ilgiau nei 10 valandų. Pareiškėjas nurodė, kad būnant  Šiaulių TI, apie 15-17 val. jam buvo atnešama tik sriubos, kuri būdavo jau atšalusi arba antrą kartą pašildyta, todėl netekusi savo kaloringumo. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad sriuba būdavo  patiekiama  antisanitarinėmis sąlygomis: kamerose nėra stalo, kėdžių, tualeto patalpa be pertvaros, klozetas neužsidarantis, iš jo sklinda nemalonus kvapas, visur tvyro nešvara, nėra mechaninės ventiliacijos, žiemą šalta, drėgna, telkšo vandens balos, aplink daug dulkių, grindys betoninės, sienos supuvusios ir supelijusios. Akcentavo, kad jis buvo verčiamas retkarčiais tiekiamą sriubą valgyti ne tik tokiomis antisanitarinėmis  ir nehigieniškomis sąlygomis, bet ir valgyti stovint, maistą pasidėjus ant gultų, ant kurių prieš tai buvo padėti lauke, konvojavimo automobilyje, koridoriuose laikyti lagaminai, krepšiai. Dėl to visos dulkės bei nešvarumai patekdavo ir į maistą. Sriuba buvo tiekiama induose, kurie nebuvo išplauti šiltu vandeniu; pavalgius nebuvo sąlygų tinkamai išplauti indus, nes patalpose, kuriose maitinama, nėra kriauklės. Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą jam padarė ir Areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių 9.1 punkto draudimas priešgyniauti policijos pareigūnams, atsisakyti arba vengti vykdyti jų teisėtus reikalavimus. Reikalavimas nepriešgyniauti policijos pareigūnams pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Areštinėje laikomas asmuo privalo visiškai paklusti policijos pareigūnams, todėl pareiškėjas negali pasisakyti dėl jokių policijos pareigūnų reikalavimų teisėtumo. Taip susidaro situacija, kai areštinėje laikomas asmuo, išreiškęs savo nuomonę ar nesutikimą su policijos pareigūno reikalavimais, yra už tai baudžiamas. Tvirtino, kad Areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių 9.1 punktas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens teisę turėti savo įsitikinimus ir laisvai juos reikšti, žemino pareiškėjo orumą, žalojo jo psichiką bei sveikatą. Be to, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš Šiaulių AVPK neteisėtos veiklos, teigdamas kad šios policijos įstaigos pareigūnai jį iš Panevėžio AVPK į Šiaulių TI  konvojuodavo pietų metu, dėl ko pareiškėjas arba visai negaudavo pietų maisto, arba vietoj pilnaverčių pietų retkarčiais gaudavo tik sriubos. Teigdamas, kad neturtinė žala atsirado ir dėl Panevėžio AVPK neteisėtų veiksmų, pareiškėjas nurodo, jog iš šio komisariato areštinės į Šiaulių TI būdavo konvojuojamas prieš pat maitinimą, pietų metu, neįdėjus sauso maisto davinio. Pareiškėjo teigimu, institucijų pareigūnų įžeidinėjimai, žiaurus ir nežmoniškas elgesys, naudotas psichinis smurtas keldavo nemalonius jausmus, alkio kančias, siaubą, nerimą, paniką, išgąstį, žalojo psichiką ir sveikatą, kėlė fizinį skausmą, neigiamas emocijas, kankinimus.

Teismo posėdžiuose pareiškėjas prašė tenkinti reikalavimus, jų pagrindimui nurodydamas iš esmės tas pačias aplinkybes kaip ir teismo priimtuose nagrinėti  procesiniuose dokumentuose. Pareiškėjas  papildomai paaiškino, kad Panevėžio AVPK areštinėje maisto perdavimai neleidžiami, galimybių nusipirkti maisto nėra, akcentavo, kad jo teisė į maitinimą yra labai svarbi, kadangi Panevėžio AVPK gaudavo menkus pusryčius ir labai anksti, apie 6.00 val., kad dažnai dalyvauja teismo posėdžiuose, o tai reikalauja fizinių ir psichinių jėgų. Dėl didelio bylų, kuriose pareiškėjas yra proceso dalyvis, skaičiaus yra susidarę nemažai procesinių dokumentų, kurie, pareiškėjo teigimu, sveria apie 150 kg, todėl juos nešiotis yra sunku, tai pareiškėją labai sekina.  Pažymėjo, kad Šiaulių TI pietų neduoda ir bylos nagrinėjimo metu; dėl ilgai trunkančių talpinimo į Šiaulių TI gyvenamąsias patalpas procedūrų, retkarčiais tiekiamą sriubą gaudavo tik apie 15.00-17.00 val. Pareiškėjas akcentavo, kad būdamas nelaisvėje, yra visiškai priklausomas nuo valstybinių institucijų, į  jo siekius išsiaiškinti, kuri iš jų yra atsakinga už pareiškėjo teisės konvojavimo metu gauti pietų maitinimą, Šiaulių TI teigdavo, jog ši pareiga priskirta Panevėžio AVPK. Teigė, kad šio komisariato  pareigūnai pareiškėjui,  reikalaujančiam   įdėti sauso maisto davinį, atkerta, kad Konvojavimo taisyklės tokios teisės nenumato, o sauso maisto davinį suteikti privalo Šiaulių TI. Pareiškėjas tvirtino, kad neužtikrinant jo teisės gauti pietų maitinimą, sauso maisto davinį, yra pažeidžiami Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalys, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis, Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalis.

Lietuvos valstybei atstovaujančių institucijų  Panevėžio AVPK, Šiaulių AVPK ir Šiaulių TI  atstovai į teismo posėdį neatvyko, jiems apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymo  nustatyta tvarka. Panevėžio AVPK, Šiaulių AVPK ir Šiaulių TI  pateiktais atsiliepimais prašė G. K. reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstus.

Panevėžio AVPK 2011-04-11 ir 2013-02-15 pateiktuose atsiliepimuose nurodė, kad planinių konvojų metu, t. y. kiekvieną antradienį ir penktadienį, asmenys iš Panevėžio AVPK areštinės į Šiaulių TI išvyksta nuo 10 val. iki 11.30 val. Kadangi pagal nustatytą dienotvarkę pietūs Panevėžio AVPK areštinėje yra nuo 12.00 val. iki 12.45 val., tai išvykstantys asmenys pietumis nepamaitinami. Laikotarpiu nuo 2008-11-14 iki 2011-03-29 pareiškėjas į Šiaulių TI  buvo etapuotas 37 kartus, jo išvykimo laikas buvo apie 10.00-11.30 val., o laikotarpiu nuo 2011-03-30 iki 2013-01-17 pareiškėjas 2010  m. ir 2011 m.  buvo etapuotas po 10 kartų, 2012 metais – 11 kartų ir 2013 m. sausio 16 d. Tvirtino, kad pareiškėjui pietus turėjo patiekti  Šiaulių TI, kadangi ten asmenys atvyksta apie 12.00-13.00 val. Pažymėjo, jog, pagal Konvojavimo taisykles, sauso maisto davinio pareiškėjui nebuvo pagrindo skirti, kadangi konvojavimas į Šiaulių TI užtrunka apie 1 val. 30 min., o ne 6 val. Nurodė, kad Šiaulių TI pareigūnai iš anksto žino, kada ir kiek suimtųjų atvyks, todėl ši įstaiga ir turėtų užsakyti pietus. Pažymi, kad pareiškėjas, jam atvykus iš Šiaulių TI, Panevėžio AVPK visada pamaitinamas. Panevėžio AVPK teigė, kad tarp komisariato veiksmų ir neigiamų pasekmių CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nurodyto priežastinio ryšio nėra,  nes Panevėžio AVPK pareigūnai nepažeidė areštinėje laikomų asmenų maitinimo tvarkos ir Konvojavimo taisyklių. Pasisakydamas dėl Areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių 9.1 punkto, Panevėžio AVPK teigė, kad areštinėje laikomiems asmenims draudžiama priešgyniauti policijos pareigūnams, nes pareigūnų darbas yra įtemptas ir atsakingas. Pažymėjo, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 10 d. sprendime pasisakė, jog minėta taisyklė visiškai atitinka įstaigos specifiką. Pažymėjo, jog įstaigos vadovo išleistas lokalinis aktas pats savaime neturtinės žalos negali sukelti.  Akcentavo, kad G. K. asmens sveikatos istorijos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dažnai simuliuoja nusiskundimus sveikata ( t. 1, b. l. 6-7; t. 6, b. l. 2-5). 

Šiaulių AVPK 2012-07-19 ir 2013-02-14 atsiliepimuose nurodė, kad su pareiškėjo G. K. skundais nesutinka, mano, kad šioje administracinėje byloje, skunde nurodytų ir ginčijamų aplinkybių kontekste, nėra duomenų apie Šiaulių AVPK pareigūnų neteisėtus veiksmus ar bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai galimus pažeidimo atvejus. Pažymi, kad Šiaulių AVPK policijos pareigūnai, vykdydami konvojavimo funkcijas, vadovaujasi Konvojavimo taisyklėmis, kuriose numatyta, kad maistu aprūpinami tuomet, kada konvojavimas trunka ilgiau nei 6 val. Ginčo atveju nurodo, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių AVPK pareigūnus, kurie jį konvojavo, su kokiomis nors pretenzijomis dėl negauto maisto ar negauto sauso maisto davinio. Iš pasikeitimo (paskirties) punktų registracijos žurnalų matyti, kad G. K. konvojavimas iš Panevėžio AVPK į Šiaulių TI maksimaliai trukdavo dvi val., o neretai - apie  vieną valandą. Į Panevėžio AVPK atvykdavo tarp 10.00 val. ir 11.35 val. ir į Šiaulių TI grįždavo vėliausiai 14.00 val.  Nesant duomenų apie Šiaulių AVPK pareigūnų neteisėtus veiksmus, pareiškėjo skundus prašo atmesti kaip nepagrįstus (t. 2,  b. l. 87-88; t. 5, b. l. 10-11).

Šiaulių TI savo 2012-06-07 ir 2013-02-27 pateiktuose atsiliepimuose nurodė, kad su pareiškėjo skundais nesutinka, nurodo, kad G. K. iš Panevėžio AVPK  konvojavimui į Šiaulių TI dažniausiai buvo išvedamas nuo 11.00 val. iki 11.45 val. Pietumis Panevėžio AVPK areštinėje nebuvo maitinamas, taip pat nebuvo įdedamas ir sausas maisto davinys. Iš atsiliepimuose pateiktų lentelių duomenų apie atvykimą  į Šiaulių TI matyti, kad  dažniausiai G. K. atvykdavo laiku nuo 12.30 iki 13.30. Pažymi, kad Šiaulių TI suimtųjų ir nuteistųjų maitinimas organizuojamas pagal Maitinimo taisykles, kuriose reglamentuota atvykusių asmenų maitinimo tvarka ir numatyta, kad asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas sausas maisto davinys. Atsakovas atkreipia teismo dėmesį, jog išskyrus šešis kartus (2009-02-18, 2009-06-12, 2010-08-06, 2011-11-16, 2012-05-25, 2012-08-03), nagrinėjamu laikotarpiu G. K. į Šiaulių TI atvykdavo pasibaigus dienotvarkėje nustatytam pietų laikui. Kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, suimtieji uždaromi į paskirstymo skyriuje esančias patalpas, kur atliekama krata ir sutvarkomi dokumentai. Būnant šiose kamerose, suimtiesiems, nuteistiesiems yra siūlomas nuo pietų likęs šiltas maistas ir tik neužtekus tokio maisto, duodamas sausas maisto davinys. Pabrėžia, kad visi suimtieji ir nuteistieji, atvykę į Šiaulių TI, be išimčių yra pamaitinami. Asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutiniojo maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo punktą yra ilgesnis nei 6 val. Šiaulių TI nuomone,  siekiant užtikrinti teisės aktuose nustatytus suimtųjų maitinimo intervalus, Panevėžio AVPK areštinė turėjo įvertinti aplinkybes, kad pagal dienotvarkę G. K. pusryčius valgė 6.00-6.45 val., iš Panevėžio AVPK areštinės išvykdavo apie 11.00- 11.45 val., o į Šiaulių TI atvykdavo jau praėjus maksimaliai galimam 6-7 val. laikui nuo paskutiniojo maitinimo, ir įdėti sausą maisto davinį. Dėl prašomos neturtinės žalos atsakovas Šiaulių TI teigia, kad vadovaujantis atitinkamomis normomis, gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Priėmimo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Todėl mano, kad pareiškėjo argumentai dėl priėmimo – paskirstymo kamerų, kuriose pareiškėjas maitinamas atvykęs į įstaigą, įrengimo laikytini nepagrįstais. Pažymi, kad Šiaulių TI savo veikloje vadovaujasi galiojančiu teisiniu reglamentavimu ir tinkamai jį taiko, todėl mano, kad įstaiga neveikė neteisėtai ir pareiškėjo teisių nepažeidė. Šiaulių TI prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (t. 2 b. l. 43-45; t. 5, b. l. 2-7).

Skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinamas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš, pareiškėjo teigimu, neteisėtos Panevėžio AVPK, Šiaulių AVPK ir Šiaulių TI, kaip valstybės institucijų, veiklos atlyginimo.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad    asmeniui   padarytos   materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės (1 dalis). Atsižvelgus į to paties straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nuostatas, daroma išvada, kad  valstybė atsako prieš  asmenį tik už tokią jo žalą, kuri atsirado dėl neteisėtų valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmų (veikimo, neveikimo), kurie tiesiogiai darė įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas tik nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus aktus, žalos pareiškėjui padarymo faktą bei priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų aktų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, CK 6.271 straipsnyje numatyta  prievolė atlyginti žalą neatsiranda. Be to, teismo nuomone, atsižvelgus į  CK 6.246 straipsnyje ir 6.271 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų nuostatų prasmę, asmeniui žala gali atsirasti tik dėl viešosios teisės priimtų  individualių teisės aktų, konkretaus asmens atžvilgiu  atliktų  individualių veiksmų ( neveikimo). 

Suėmimo vykdymo įstatymas  44 straipsnio 5 dalis nustato, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Analogiškos nuostatos  yra įtvirtintos ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje, 173 straipsnio 4 dalyje. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijose šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nurodyta, kad kiekvienam kaliniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 punktai).Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Areštinių veiklos taisyklės) nustato, kad į policijos įstaigų areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką, turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai, o su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (6 punktas), šie asmenys  turi teisę gauti tinkamą maistą (7.11 punktas).  Konkrečias  policijos įstaigų areštinėje laikomų asmenų maitinimo taisykles nustato Areštinių veiklos taisyklių IX skyriuje įtvirtintos teisės normos detaliai reglamentuoja policijos įstaigų areštinėje laikomų asmenų maitinimo tvarką. Areštinių veiklos taisyklės nurodo, kad asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrinta jų teisė tinkamai maitintis (59 punktas), šie asmenys privalo būti maitinami 3 kartus per dieną, o maitinimo intervalai, išskyrus miegui skirtą laiką, neturi viršyti 7 valandų ( 62 punktas). Galiojusios Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklės ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172  patvirtintos Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės asmenų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių nebuvo ir nėra įtvirtinusios. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtino Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (toliau - Maitinimo organizavimo taisyklės). Šios taisyklės numato, kad asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. (31 punktas), įpareigoja kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas iš vakaro informuoti kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių bei, išvykus konvojui, nedelsiant informuoti apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių (32 punktas), o kalinimo įstaigų, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, įskaitos tarnybas - informuoti ūkio tarnybas apie atvykstančių asmenų skaičių (34 punktas). Maitinimo organizavimo taisyklių 4 punktas įpareigoja kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietų administracijas nuolat turėti kaupiamų maisto produktų (negreit gendančių) atsargų ne mažiau kaip 7 dienų suimtųjų ir nuteistųjų maitinimui. Maitinimo organizavimo taisyklių 34 punktas (2007 05 23 įsakymu Nr. V-141  redakcija) nustatė, kad kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę, o asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu. Panevėžio AVPK areštinėje laikomų asmenų dienotvarkę nustato Areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklės (t. 1, b. l. 13-18). Pagal šią dienotvarkę, areštinėje laikomi asmenys pusryčius gauna nuo 6 val. iki 6.45 val., pietus  - nuo 12 val. iki 12.45 val., o vakarienę - nuo 18.20 val. iki 18.45 val. ( t. 1, b. l. 18).  Šiaulių TI direktoriaus 2009 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1/01-54 ir jį keitusiu 2010 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 1/01-117 patvirtintos Suimtųjų dienotvarkės alogiškai nustatė, kad suimtieji pietauja nuo 11 val. 30 min. iki 12 val. 30 min.; o vakarieniauja – nuo 17 val. iki 18 val. 30 min. ( t. 2, b. l. 46, 47).

Išanalizavus išvardintas teisės normas, teismas sprendžia, kad nustatytas teisinis reglamentavimas suteikė pareiškėjui teisę nustatytu intervalu gauti pietums skirtą maistą.

Panevėžio AVPK pateikė Areštuotojo judėjimo registracijos duomenis, pagal kuriuos, pareiškėjas per 2008-11-14 – 2011-03-30 laikotarpį iš Panevėžio AVPK areštinės į Šiaulių TI buvo  konvojuotas 37 kartus (t. 1, b. l. 9-11). Panevėžio AVPK atsiliepime patvirtino, kad, priklausomai nuo to, kokiu laiku atvykdavo konvojavimą vykdantys pareigūnai, pareiškėjas iš šios policijos įstaigos areštinės išvykdavo apie 10 val. 00 min. – 11 val. 30 min. (t. 6, b. l. 3). Šie duomenys iš esmės neprieštarauja Panevėžio AVPK pateiktų Asmenų išvedimo iš areštinės kameros žurnalo  duomenims (t. 6, b. l.65-77, t. 7, b. l. 284-285), Šiaulių TI atsiliepime nurodytiems apibendrintiems pareiškėjo atvykimo aukščiau įvardintu laikotarpiu į šią įstaigą ir pateiktų Atvykusių suimtųjų (nuteistųjų ) apskaitos paros žiniaraščių duomenims (t. 7, b. l. 8-35), Šiaulių AVPK pateiktų Konvojaus viršininko pranešimų apie konvojaus atvykimą ir išvykimą iš pasikeitimo (paskirties) punktų registracijos žurnalo 2008-11-14 – 2011-03-18 laikotarpio duomenimis (t . 2, b. l. 90-152;  t. 3, b. l. 1-62; t. 5, b. l. 97-101). Šie duomenys patvirtina, kad įvardintu laikotarpiu G. K. iš Panevėžio AVPK areštinės kameros  būdavo išvedamas vėliausiai 13 val. 40 min., (t. 1, b. l. 48), anksčiausiai - 9 val. 48 min. (t.1, b. l.  81), o dažniausiai –  nuo 11 val. 00 min.  iki 12 val. 00 min. (t.1 , b. l. 43-45, 47, 52, 54-56, 63, 69-65, 73-75, 77-80, 82); į Šiaulių TI  anksčiausiai atvyko apie 11 val. 40 min. (2009-02-18), o vėliausiai – 15 val. 00 min. (2009-04-28, 2011-03-09), o dažniausiai G. K. į Šiaulių TI atvykdavo apie 12 val. 00 min., 12 val. 30 min., 12 val., 12 val. 50 min., 12 val. 55 min. ir vėliau (t. 7, b. l. 3). Šiaulių TI atsiliepime nurodė, kad G. K. 2008-11-14 – 2011-03-30 laikotarpiu tik tris kartus, t. y. 2009-02-18, 2009-06-12 ir 2010-08-06, bei 2011-11-16 ir 2012-05-25 į Šiaulių TI atvyko pietų metu (atitinkamai  apie 11 val., 12 val. ir 11 val.). Taip pat Šiaulių TI nurodė, kad, remiantis Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių 11 punktu, atvykę asmenys ne ilgiau kaip 2 valandoms, yra uždaromi į Priėmimo-paskirstymo skyriuje esančias kameras, kuriose atliekama visa asmens krata ir rengiami dokumentai. Po to atvykę asmenys nuvedami ir uždaromi į režiminio korpuso gyvenamojo pastato pusrūsyje esančias kameras, kuriose jie išbūna iki 16.00 val. - 16.30 val., kol Vidaus tyrimo skyriaus pareigūnai juos paskirsto į gyvenamąsias kameras. Šiaulių TI teigė, kad suimtiesiems ir nuteitiesiems  šiose kamerose ir būdavo siūlomas nuo pietų likęs maistas, ir tik jo neužtekus – sauso maisto davinys (t. 1, b. l. 129; t. 7,  b. l. 4-5). Panevėžio AVPK atsiliepime pripažino, kad iš šios policijos įstaigos areštinės  planiniu etapu išvykstantys asmenys, įskaitant ir pareiškėją, Panevėžio AVPK areštinėje pietų maitinimo negaudavo. Be to, Panevėžio AVPK patvirtino, kad išvykstantys iš areštinės į Šiaulių TI  asmenys negaudavo ir sauso maisto davinio, kadangi iki nurodytos paskirties vietos konvojavimas trunka apie 1 val. 30 min., t. y. mažiau nei yra nurodyta Konvojavimo taisyklių 98.5 punkte (t. 6, b. l. 3).

Apibendrinus nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad byloje surinkti įrodymai leidžia teismui daryti išvadą, jog per 2008-11-14 – 2011-03-30 laikotarpį pareiškėjui, 37 kartus konvojuojamam iš Panevėžio AVPK areštinės į Šiaulių TI, pietų maitinimas nebuvo užtikrinamas. Dėl šios priežasties pareiškėjo teisė nustatytu intervalu gauti pietų maitinimą buvo pažeista. Teismo vertinimu, pareiškėjas, būdamas nustatytu intervalu nepamaitintas nuo pusryčių, kurie pagal Panevėžio AVPK areštinėje nustatytą dienotvarkę tiekiami nuo 6 val. iki 6 val. 45 min., patyrė esminių nepatogumų ir nemalonių dvasinių išgyvenimų. Kaip matyti iš Asmens bylų pažymų,  2008-11-14 – 2011-03-30 laikotarpiu pareiškėjas ne kartą buvo pareiškęs pretenzijas dėl konvojavimo iš Panevėžio AVPK areštinės negavus pietų ir neįdėjus sauso maisto davinio (t. 6, b. l. 16, 167, 169-172). Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, daroma išvada, kad pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl įvardintu laikotarpiu negauto pietų maitinimo,  atlyginimo,  yra pagrįsta. 

Be to, išanalizavus pareiškėjo pateiktus paaiškinimus ir juos apibendrinus, matyti, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą 2011-03-30 - 2013-01-17 (iki 2013-01-13 parengto patikslinto skundo) laikotarpiu kildina iš to, kad jis iš Panevėžio AVPK areštinės į Šiaulių TI būdavo konvojuojamas nepamaitintas pietumis ir be įdėto sauso maisto davinio; būnant Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamojo pastato pusrūsyje esančiose kamerose jam pietums būdavo patiekiama tik sriuba, o ne pilnos pietų porcijos; sriuba šiose kamerose būdavo patiekiama antisanitarinėmis ir nehigieniškomis sąlygomis.

Iš Šiaulių TI atsiliepime pateiktų suvestinių duomenų (t. 7, b. l. 4), Atvykusių suimtųjų (nuteistųjų) apskaitos paros žiniaraščių duomenų apie G. K. atvykimą į šį tardymo izoliatorių nuo 2011-05-13 iki 2013-01-17 (t. 7, b. l.12-33), Panevėžio AVKP  pateiktų duomenų  apie pareiškėjo buvimą šios policijos įstaigos areštinėje (t. 4, b. l. 4-5), Šiaulių AVPK pateiktų Konvojuojamųjų apskaitos žurnalo, Konvojaus viršininko pranešimų apie konvojaus atvykimą ir išvykimą iš pasikeitimo (paskirties) punktų registracijos žurnalo duomenų (t. 5, b. l. 19-147), analizės matyti, kad laikotarpiu nuo 2011-05-13 iki 2013-01-17 pareiškėjas iš Panevėžio AVKP areštinės į Šiaulių TI buvo konvojuotas 22 kartus. Be to, šių  dokumentų duomenys leidžia teigti, kad įvardintu laikotarpiu pareiškėjas iš Panevėžio AVPK areštinės kameros būdavo išvedamas anksčiausiai 9 val. 20 min. (t. 6, b. l. 84), o dažniausiai pareiškėjas iš kameros būdavo išvedamas 11 val. 00 min. – 12 val. 00 min. (t. 6, b. l. 78-83, 85-89; 95-96 ), o į Šiaulių TI anksčiausiai buvo pristatomas apie 11 val. (2011-11-16),  vėliausiai – apie 15 val. 10 min., dažniausiai pareiškėjas į tardymo izoliatorių atvykdavo 12 val. 00 min.– 13 val.00 min. (10 kartų) arba 13 val. - 14 val. (10 kartų). Taigi G. K. Šiaulių TI nustatytos dienotvarkės pietų metu arba privalėdavo praeiti nustatytas patikrinimo ir paskirstymo į gyvenamąsias patalpas procedūras, atliekamas Priėmimo - paskirstymo skyriuje, o po to – režiminio korpuso gyvenamojo pastato pusrūsyje esančiose kamerose, arba į Šiaulių TI būdavo pristatomas po dienotvarkėje nustatytų pietų laiko. 

Bylos duomenimis nustatyta, kad  Šiaulių TI direktorius 2011 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 1/01-86 patvirtino Sauso davinio išdavimo asmenims, atvykusiems į Šiaulių tardymo izoliatorių, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima buvo užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, tvarkos aprašą (t. 1, b. l. 130-132). Bylos nagrinėjimo metu galioja šios įstaigos direktoriaus 2011 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1/01-356 patvirtintas Sauso davinio išdavimo suimtiesiems ir nuteistiesiems, atvykusiems į Šiaulių tardymo izoliatorių, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, tvarkos aprašas (t. 6, b. l. 118-122,  toliau – Sauso davinio išdavimo aprašas). Sauso davinio išdavimo aprašo 4 punktas Šiaulių TI įpareigoja nuolat laikyti sauso davinio atsargas pietums, pusryčiams ir vakarienei, o 6 punktas nustato, kad atvykusiems į įstaigą maitinimo metu asmenims yra išduodamas pagal valgiaraštį paruoštas ir nuo pusryčių, pietų ir vakarienės  likęs maistas, o tokio nesant  - atitinkamas sausas davinys. Be to, atsižvelgus į šio aprašo 9 punktą, daroma išvada, kad atvykusiems į įstaigą maitinimo metu asmenims  yra organizuojamas pagal valgiaraštį paruoštų ir nuo pusryčių, pietų ir vakarienės likusių porcijų išdavimas (t. 6, b. l. 118-120). Teismas, įvertinęs Šiaulių TI pateiktas  Pažymas apie pamaitintus atvykusius suimtuosius ir nuteistuosius, kurie dėl objektyvių priežasčių negalėjo būti maitinami pagal dienotvarkę, sprendžia, kad šių rašytinių įrodymų duomenys leidžia teigti, kad Šiaulių TI 2012-01-17 - 2013-01-17 laikotarpiu G. K. paruoštos nuo pietų likusios porcijos būdavo patiekiamos, o nesant jų – būdavo išduodamas sauso maisto davinys (t. 6, b. l. 103-116). Kaip matyti iš 2012-11-12 Pažymos duomenų, G. K. pateikto sauso davinio atsisakė  savo nuožiūra (t. 6, b. l. 117). Teismas aplinkybių, leidžiančių abejoti įgaliotų pareigūnų parengtais dokumentais, numatytais Sauso davinio išdavimo aprašo 7 punkte, nenustatė. Be to, teismas, įvertinęs Šiaulių TI Ūkio skyriaus viršininkės parengtos pažymos duomenis, sprendžia, kad tardymo izoliatoriaus įgaliotas struktūrinis padalinys ėmėsi tinkamų veiksmų, užtikrinančių asmenų, atvykusių į Šiaulių TI, maitinimą (t. 6, b. l. 123). Šiaulių TI pareiškėjui parengtuose raštuose yra nurodęs, kad, atsižvelgdamas į išvykstančiųjų (atvykstančiųjų) pagal planą suimtųjų (nuteitųjų) asmenų skaičių, ir planuodamas maitinimą, maistą gaminančioje įmonėje užsako atitinkamą pietų porcijų skaičių, kurios paliekamos specialiuose termosuose. Asmenims, atvykusiems į Šiaulių TI po dienotvarkėje nustatytų  pietų  laiko, yra siūlomas šiltas maistas, išlaikytas šiuose termosuose (t. 4, b. l. 16-17). Teismo vertinimu, toks maisto laikymas ir jo patiekimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“  22  punkte ( Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. V-1026 redakcija) nustatytą reikalavimą,  pagamintą maistą, kuris patiekiamas karštas, laikyti šilumą palaikančiuose įrenginiuose, esant juose ne žemesnei kaip 680C temperatūrai,  ir suvartoti pagaminimo dieną.  Išanalizavus byloje teismui pateiktas tyrimų, atliktų pagal daugkartinius pareiškėjo skundus, medžiagas, daroma išvada, kad byloje duomenų, patvirtinančių, jog dėl Šiaulių TI pareigūnų sąmoningo ar neatsargaus aplaidumo, tiesioginių pareigų neatlikimo arba netinkamo jų atlikimo, norminių teisės aktų nepaisymo, jų ignoravimo ar nukrypimo nuo jų pareiškėjui, konvojumi atvykusiam iš Panevėžio AVPK areštinės į Šiaulių TI, būtų buvęs nepateiktas pietų maitinimui skirtas maistas, nebuvo nustatyta (pvz. Medžiaga, pagal kurią atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 011000536745, 0111000536772 - t. 5, b. l. 148; Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros Prašymo (pareiškimo, skundo) nagrinėjimo byla Nr. 1.25/1282 ir kt.).  Teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir G. K. skundų tyrimo medžiagų duomenimis, daro išvadą, jog bylos nagrinėjimo metu surinktais įrodymais nebuvo nustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą konstatuoti, jog Šiaulių TI nuo 2011-03-30 iki 2013-01-17 nesilaikė Sauso davinio išdavimo aprašo 6 ir 9 punktų reikalavimų.

Šiaulių TI pateiktų Atvykusių suimtųjų (nuteistųjų) apskaitos paros žiniaraščių duomenimis, pareiškėjas dažniausiai būdavo paskiriamas į režiminio korpuso gyvenamojo pastato pusrūsyje  esančią kamerą Nr. 5, o atskirais atvejais  -  į kamerą Nr. 8 (t. 7, b. l. 16) ir  kamerą Nr. 4 (t. 7,  b. l. 21-26, 28-35).

Kaip matyti iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro pateiktų patikrinimo aktų, ši institucija ne kartą atliko įvairių Šiaulių TI patalpų, tarp jų – ir režiminio korpuso gyvenamojo pastato pusrūsyje esančių kamerų Nr. 4, 5 ir 8 patikrinimus.  Kaip patvirtina 2011-01-13 Patikrinimo akto Nr. EP-1 duomenys, 2011-01-07 buvo patikrinta paskirstymo kamera Nr. 5  ir nustatyti apšvietimo, oro temperatūros, oro drėgnumo, vėdinimo reikalavimų pažeidimai, numatyti  Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 22, 26, 54, 56, 62 punktuose (t. 7, b. l. 113-115); 2011 m. rugsėjo 5 d. Patikrinimo akto Nr. EP-349 duomenimis, pagal G. K. skundą patikrinus paskirstymo kameras Nr. 4 ir Nr. 8, buvo nustatyta, jog kamerų betoninė danga išdaužyta, prie sanitarinio mazgo reikalingas remontas, nes sienų danga pajuodusi, dažai nusitrynę, ir konstatuoti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 26, 62 punktų pažeidimai ( t. 7, b. l. 146, 147-149); 2012-05-28 Patikrinimo akto Nr. EP-169 duomenys patvirtina, kad 2012-05-23 buvo patikrinta laikino sulaikymo kamera Nr. 4  ir nustatyta, kad šioje kameroje drėgmės rodikliai pažeidžia Lietuvos higienos normos 76:2010 22 punkto reikalavimus, vėdinimas neatitinka Lietuvos higienos normos 76:2010 26 punkto reikalavimų ( t. 7, b. l.  46-48); 2012-06-27 Patikrinimo akto Nr. EP-229 duomenimis, 2012-05-25 buvo patikrintos laikino sulaikymo kameros Nr. 4 bei Nr. 5 ir nustatyti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai 22, 23, 26 56, 58 ir 62 punktų pažeidimai (t. 7, b. l. 63-66). Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro parengto atsakymo G. K. matyti, kad 2013 m. balandžio 8 d. atlikto  patikrinimo metu nustatyta, jog kamerose Nr. 4, 5, 6 ir 8 nėra stalų, kėdžių, praustuvių, sanitarinių mazgų įrenginiai neatskirti nuo patalpos (t. 7, b. l. 202).  Iš pareiškėjui parengtų raštų Nr. 17/01-502, Nr. 17/01-1093 matyti, jog Šiaulių TI neneigia, jog kamerose nėra įrengtų stalų, šią situaciją aiškindama tuo, kad šiose kamerose asmenys  laikomi tik kelias valandas ( t. 7, b. l. 207; t. 8, b. l. 28-30).  Remiantis tuo, kas buvo nurodyta, daroma išvada, kad ginčo  laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. kovo 30 d. iki 2013-01-17, Šiaulių TI režiminio korpuso pusrūsyje esančių kamerų Nr. Nr. 4, 5 ir 8, kuriose būdavo laikomas pareiškėjas, sanitarinės ir higieninės sąlygos visų teisės aktais nustatytų higienos, bendrųjų sveikatos saugos reikalavimų neatitiko. Teismas, atsižvelgęs į sisteminį Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 22.3 punkto, Suėmimo vykdymo įstatymo  44 straipsnio 5 dalies bei Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalies ir 173 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimą, daro išvadą, kad G. K., pristatyto iš Panevėžio AVPK areštinės ir patalpinto į Šiaulių TI režiminio korpuso pusrūsyje esančias kameras Nr. 4, 5 ir 8, teisė gauti pietų maitinimui skirtą maistą higienos ir sanitarinius reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, buvo pažeista. Įvertinus Panevėžio AVPK atsiliepime nurodytą aplinkybę, kad laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 30 d. iki 2013 m. kovo 17 d. iš šios policijos įstaigos areštinės planiniu etapu išvykstantis pareiškėjas pietų maitinimo ir sauso maisto davinio negaudavo (t. 6, b. l. 3),  daroma išvada, kad taip buvo pažeista pareiškėjo teisė nustatytu intervalu gauti pietų maitinimui skirtą maistą. 

Teismas, remdamasis tuo kas buvo nurodyta, daro išvadą, kad aukščiau įvardinti pažeidimai pareiškėjui sukėlė nepatogumų, nemalonių dvasinių išgyvenimų, todėl G. K. reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos, atsiradusios negaunant pietų maitinimo ir sauso davinio prieš konvojavimą Panevėžio AVPK areštinėje bei maitinantis netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI režiminio korpuso pusrūsyje esančiose  kamerose Nr. Nr. 4, 5 ir 8,  atlyginimo yra pagrįsta. 

Teisminėje praktikoje laikomasi aiškinimo, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo pareiga yra patikrinti, ar asmens reikalavimas atlyginti žalą yra  pagrįstas, o  jį pripažinus  pagrįstu – nuspręsti, kokia piniginių lėšų suma gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu nustatoma, kad vien teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis  administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012, 2013 m. liepos 16 d. nutartis Nr. A-822-1396/2013 ir kt.). Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į asmens subjektyvinių teisių pažeidimo mastą, nustatytų pažeidimų trukmę, sukeltus fizinius nepatogumus, sveikatos sutrikimus, valstybėje egzistuojančias darbo užmokesčio, pragyvenimo sąlygas bei vadovaujasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.

Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu  (2008-11-14- 2013-01-17) pareiškėjas 59 kartus buvo konvojuotas iš Panevėžio AVPK areštinės į Šiaulių TI. Ši aplinkybė pareiškėjo patirtus pažeidimus leidžia vertinti kaip neatsitiktinius ir nepavienius atvejus. Tačiau išanalizavus nustatytus duomenis apie pareiškėjo konvojavimą, daroma išvada, kad pareiškėjas dažniausiai būdavo konvojuojamas kartą į mėnesį, 16 kartų buvo konvojuotas du kartus ir tik kartą - 3 kartus per mėnesį (t. 7, b. l. 3-4). Tai leidžia teismui pažeidimų sukeltą poveikį vertinti kaip neintensyvų ir neturėjusį itin gilaus veikimo. Be to,  išanalizavus G. K. asmens sveikatos istorijos, Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašų duomenis apie pareiškėjo sveikatos būklę, pareiškėjui teiktas medicinines paslaugas (t. 6, b. l. 7-64, 199-206), daroma išvada, kad byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo teigti, jog dėl negauto pietų maitinimo ir maitinimosi netinkamomis sąlygomis pareiškėjo patirti žalingi padariniai būtų turėję poveikį jo fizinei ir psichinei sveikatai. Teismo vertinimu, pareiškėjas medicinos tarnybos darbuotojams dažniausiai išsakydavo nusiskundimus, kuriuos sukėlė kitokios, nei aukščiau nurodytos, priežastys. Be to, teismo nuomone, kai kurie diagnozuoti sveikatos sutrikimai taip pat nebuvo įtakoti negauto pietų maitinimo ir maitinimosi netinkamomis sąlygomis. Tokią išvadą patvirtina ir Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos pažymoje  Nr. (duomenys neskelbtini) pateikti duomenys apie pareiškėjo gydymąsi 2011 m. birželio mėn., 2012 sausio mėn. laikotarpiu Laisvės atėmimo vietų ligoninės Psichiatrijos skyriuje ir diagnozuotus sutrikimus (t. 6, b. l. 204 ). Įvertinus bylos faktines aplinkybes apie nustatytus  pareiškėjo teisės į maitinimą pažeidimus, daroma išvada, kad nėra pagrindo šiuos pažeidimus kvalifikuoti kaip pažeidusius Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus draudimus žeminti žmogaus orumą, jį kankinti, žaloti,  žiauriai su juo elgtis.

Remiantis tuo, kas buvo nurodyta, bei atsižvelgus į tai, kad 2013 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 nustatyta minimali mėnesinė alga yra 1 000,00 Lt, o šalies darbuotojo  vidutinis darbo užmokestis (atskaičius mokesčius) 2013 m. I ketvirtyje buvo 1 731,10 Lt, III ketvirtyje – 1 784,00 Lt (Lietuvos statistikos departamento duomenys, skelbti Oficialiosios statistikos portale „www.osp.stat.gov.lt“), pareiškėjui priteistina 1500,00 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismo vertinimu, įvardinto dydžio žalos atlyginimas yra adekvatus pareiškėjo patirtoms žalingoms neturtinio pobūdžio pasekmėms atlyginti.

Panevėžio AVPK laikėsi pozicijos, kad konvojuojamus asmenis pietumis privalo pamaitinti Šiaulių TI, kurio pareigūnams yra žinoma, kokiu laiku ir kiek  konvojuojamųjų asmenų atvyks, todėl būtent ši įstaiga ir privalo užtikrinti jų teisę gauti tinkamą maitinimą. Taip pat Panevėžio AVPK, remdamasis tuo, kad asmenų konvojavimas  į Šiaulių TI  užtrunka mažiau nei 6 val., teigė, kad neprivalo vykdyti Konvojavimo taisyklių 98.5 punkte įtvirtinto reikalavimo konvojuojamus asmenis aprūpinti sauso maisto daviniu (t. 6, b. l. 3).

Byloje nustatyta, kad Panevėžio AVPK galiojančios Areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklės klausimo, kaip turi būti maitinami asmenys, konvojuojami policijos įstaigos areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklėmis nustatytų maitinimų metu, kai maitinimo intervalai viršija 7 valandas, nereglamentuoja. Areštinių veiklos taisyklių 59 punktas nustato, kad asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrinta jų teisė tinkamai maitintis, policijos areštinės viršininko pareiga yra imtis priemonių nustatytu laiku duoti policijos areštinėje laikomiems asmenis tinkamai paruoštą maistą, kurio kokybė ir kiekis turi atitikti mitybos ir šiuolaikinės higienos reikalavimus. Pagal šių taisyklių 62 punktą, asmenys, laikomi policijos areštinėje, maitinami 3 kartus per dieną, jų maitinimo intervalai, išskyrus miegui skirtą laiką, negali viršyti 7 valandų. Areštinių veiklos taisyklių 69 punkte yra įtvirtinta  atskira taisyklė, jog konvojuojant sulaikytus, suimtus ar nuteistus asmenis iš policijos areštinės į kitus teritorinių policijos įstaigų padalinius ar kitas teritorines policijos įstaigas, policijos areštinės specialistai privalo pasirašytinai informuoti konvojaus vyresnįjį, kada pagal policijos areštinės dienotvarkę asmeniui buvo pateiktas maistas ir kada asmuo bus maitinamas kitą kartą. Išanalizavus byloje nustatytus duomenis apie pareiškėjo išvedimą iš Panevėžio AVPK areštinės kameros, daroma išvada, kad jis iš šios policijos įstaigos būdavo konvojuojamas paprastai prieš nustatytą pietų maitinimą, praėjus nuo pusryčių mažiausiai 3, o dažniausiai – 4-6 valandoms. Teismo nuomone, atsižvelgus į atstumą tarp Panevėžio ir Šiaulių miestų bei konvojavimui naudojamą transporto priemonę, Panevėžio AVPK privalėjo įvertinti, kad pareiškėjo konvojavimas į Šiaulių TI  užtruks apie 1 val. 30 min. Iš Šiaulių TI pateiktų duomenų apie pareiškėjo atvykimą matyti, kad pareiškėjas į šią įstaigą atvykdavo, nuo Panevėžio AVPK areštinėje nustatytų pusryčių praėjus mažiausiai - 4, daugiausiai – 8, o dažniausiai – 5-7 valandoms. Maitinimo taisyklių 31 punktas nustato, kad asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 valandos. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas teisės normų nuostatas, sprendžia, kad Panevėžio AVPK privalėjo imtis veiksmų, kad būtų užtikrinta pareiškėjo, laikomo šios policijos įstaigos areštinėje, teisė tinkamai maitintis. Teismas, darydamas šią išvadą, atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje nr. A-143-13337/2012 priimtoje 2012 m. gegužės 29 d. nutartyje pateiktą aiškinimą apie Panevėžio AVPK pareigą įgyvendinti Areštinių veiklos taisyklių 59 punkte nustatytą reikalavimą užtikrinti areštinėje laikomo pareiškėjo teisę tinkamai maitintis (t. 4, b. l 50-54).

Šiaulių TI atsiliepime nurodė, kad neturi duomenų apie tai, jog 2009-2011 metų laikotarpiu planinių konvojų dienomis pareiškėjas būtų pareiškęs norą gauti maitinimą, administracija iš jo pretenzijų dėl negauto maitinimo  nėra gavusi (t. 1, b. l. 129). Iš Šiaulių TI  parengto teismui rašto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad ši institucija pareiškėjo teisę gauti pietų maitinimą sieja su asmens reiškiamu pageidavimu. Teismas tokius Šiaulių TI argumentus pripažįsta nepagrįstais, kadangi teisės aktai pareigą užtikrinti savalaikį asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuje, maitinimą įsakmiai nustato šiai institucijai. Teismo vertinimu, Šiaulių TI privalėjo imtis visų organizacinių priemonių, kurios būtų skirtos tinkamai įgyvendinti įvardintą pareigą. Šiaulių TI ginčo 2008-11-14 – 2011-03-18 laikotarpiu teisės akto, reglamentavusio suimtųjų ir nuteistųjų atvykusių į Šiaulių TI, kuriems dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, pamaitinimo tvarką, nebuvo priėmusi. Teismo vertinimu, byloje nebuvo pateikta abejonių nekeliančių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, kad jis, 2008-11-14–2011-03-18 laikotarpiu konvojumi iš Panevėžio AVPK areštinės pristatytas į Šiaulių TI, šioje įstaigoje pietų maitinimo ir sauso maisto davinio negaudavo.

Iš Šiaulių TI parengtų  atsakymų Šiaulių visuomenės sveikatos centrui  matyti, kad Šiaulių TI  pripažįsta, jog režiminiame korpuse esančios kameros, tarp jų – ir Nr. 4, 5 ir 8, į kurias buvo uždaromas ir pareiškėjas, yra drėgnos, prastai vėdinamos, tačiau šalindami nustatytus trūkumus tegali atlikti paprastąjį remontą, nes tardymo izoliatoriaus pastatai yra  seni, pripažinti kultūros paveldo objektu, dėl ko kai kuriems remonto darbams, kuriais būtų padidinti langai, įrengta papildoma ventiliacinė sistema ir pan., taikomi apribojimai, kapitaliniam pastato remontui pakankamų piniginių lėšų neskiriama; atliekami paprastojo remonto darbai (sienų nubalinimas, nutinkavimas ir pan.) ilgalaikio efekto neduoda, nes dėl bendros prastos pastato būklės  defektai atsinaujina (t. 7, b. l. 57; 99, 120, 127). Teismas, atsižvelgęs į CK 6.271 straipsnio 1 dalyje  suformuluotą taisyklę, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios  institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepasisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, daro išvadą, kad Šiaulių TI nurodytos objektyvų pobūdį turinčios priežastys atsakovės atsakomybės nešalina ir nesudaro pagrindo Lietuvos valstybę atleisti pareigos atlyginti asmeniui atsiradusią neturtinę žalą.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių 98.5 punktas nustato, kad konvojuoti nepriimami konvojuojamieji, kurie neaprūpinti maisto daviniu, jeigu konvojuojamojo lydėjimas iki paskirties punkto (ir atgal) truks ilgiau kaip 6 valandas ( 98.5 punktas). Šiaulių AVPK nepateikė duomenų, kad šios policijos įstaigos įgaliotiems pareigūnams, atsakingiems už asmenų konvojavimą, būtų buvę pateikti Areštinių veiklos taisyklių 69 punkte įvardinti duomenys, o jų negavus – būtų buvę pareikalauta juos pateikti, o jų negavus – nekonvojuoti  asmenų į Šiaulių TI. Teismas, atsižvelgęs į šias teisės nuostatas, daro išvadą, kad Šiaulių AVPK pareigūnų veiksmai, atlikti konvojuojant į Šiaulių TI pareiškėją, Panevėžio AVPK areštinėje nepamaitintą pietumis ir be jam skirto sauso maisto davinio, teisės aktų reikalavimų neatitiko ir pažeidė pareiškėjo teisę gauti  pietų maitinimą.

Taip pat pareiškėjas teigė, kad Panevėžio AVPK viršininko 2011 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 50-V-29 patvirtintų Areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių 9.1 punkte įrašyti žodžiai „priešgyniauti policijos pareigūnams, atsisakyti arba vengti vykdyti jų teisėtus interesus“ padarė jam 777 Lt neturtinę žalą. Pareiškėjas nurodė, kad Areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių 9.1 punkte įtvirtintos nuostatos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Lietuvos  Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 daliai, 118  straipsnio 1 daliai. Aukščiau nurodytos neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas kildino iš to, kad jis neturėdavo  galimybės   pareikšti savo nuomonės dėl pareigūnų reikalavimų, kurie, pareiškėjo nuomone, būdavo prieštaringi, nesuprantami ir dėl to neįvykdomi. 

Minėta, kad, pagal  CK 6.271 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nuostatas, valstybė  atsako asmeniui tik už tokią jo žalą, kuri atsirado dėl neteisėtų valdžios institucijos ar jos darbuotojų aktų, t.y. veikimo, neveikimo ar priimtų nustatytos formos administracinių aktų, kurie tiesiogiai darė įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Valdžios institucijos ar jos darbuotojai, atlikdami tam tikrus aktyvius veiksmus, taiko norminius teisės aktus, o neveikimo atveju – neatlieka jų kompetencijai norminiais aktais jiems priskirtų funkcijų. Taigi  asmens teisių pažeidimas yra tiesiogiai siejamas su norminiame teisės akte numatytų elgesio taisyklių realiu pritaikymo faktu. Tokiu būdu, teismo vertinimu, žalos atsiradimas kyla ne iš paties norminio teisės akto buvimo, o iš jame įtvirtintų teisės normų taikymo. Be to, teismas, vertindamas Areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių 9.1 punkte įtvirtintas nuostatas, sprendžia, kad, siekiant užtikrinti  areštinės vidaus tvarką, joje laikomų asmenų saugumą, areštinėje laikomi asmenys  privalo paklusti nustatytai vidaus tvarkai ir, laikydamiesi jos, privalo vykdyti areštinės pareigūnų reikalavimus. Areštinės taisyklių 6.5 punkte, Suėmimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies, Bausmių vykdymo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos numato teisėtas priemones, kurias pareiškėjas gali panaudoti, gindamas savo galimai pažeistas teises. Už Panevėžio AVPK areštinėje galiojančių Areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių 9.1 punkte įtvirtintų nuostatų pažeidimus yra numatytas tam tikrų teisinių sankcijų taikymas. Tokiu būdu pareiškėjo teisių pažeidimas gali kilti tik iš  pripažintos neteisėta nuobaudos už minėtoje teisės normoje įtvirtintų  reikalavimų nevykdymą. Nagrinėjamoje byloje  ginčas dėl pareiškėjui paskirtos nuobaudos už Areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių 9.1 punkto reikalavimų pažeidimą nebuvo sprendžiamas. Kaip matyti iš administracinės bylos Nr. I-161-320/2011 m. medžiagos, įsiteisėjusiu  Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimu buvo nustatyta, jog Panevėžio AVPK pareigūnų pareiškėjui 2011 m. kovo 18 d. duotas nurodymas vykti planiniu konvojumi, nepamaitinus jo pietumis ar neaprūpinus sausu daviniu, buvo neteisėtas, todėl tokio reikalavimo nevykdymas pareiškėjui negalėjo užtraukti  atsakomybės, o Panevėžio AVPK 2013 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo  G. K. buvo paskirta nuobauda, panaikintas (administracinė byla Nr. I-161-320/2011, b. l. 112-114, 155-159). Panevėžio apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-469-739-2012 įsiteisėjusiu 2012 m. lapkričio 27d. sprendimu pareiškėjo skundas  dėl 5000 Lt neturtinės žalos, kildinamos iš Panevėžio AVPK 2013 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) priėmimo, atlyginimo buvo atmestas, konstatavus, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą ( t. 7, b. l. 274-277, 278-283).  

Esant  nurodytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad  pareiškėjo reikalavimas atlyginti 777 Lt neturtinę žalą yra nepagrįstas ir atmestinas.  

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1, 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo G. K. skundo reikalavimus dėl neturtinės žalos atyginimo patenkinti iš dalies.

Priteisti G. K., a.k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės 1 500,00 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus  litų 00 ct) neturtinei žalai, kilusiai per 2008 m. lapkričio 14 d. - 2013 m. sausio 17 d. laikotarpį, atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                                      Dalytė Zlatkuvienė