Civilinė byla Nr.e2S-924-656/2019

Teisminio proceso Nr.2-68-3-10862-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2.4.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Ignotas teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos (apeliantės) VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eS2-16357-592/2019 pagal pareiškėjos VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą dėl leidimo priverstinai hospitalizuoti I. P..

Teismas

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 28 straipsniu, prašo leisti priverstinai hospitalizuoti I. P. (mergautinė pavardė – Z.), nes yra grėsmė, kad ji savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui. Nurodė, kad 2019 m. balandžio 1 d. 13 val. 30 min. pacientė hospitalizuota į ligoninę ir gydytis sutiko. 2019 m. balandžio 8 d. pacientė pateikė pareiškimą, kuriuo atsisakė gydytis. Pacientė yra ūmios psichozės būsenoje. Nuo 2000 metų dėl paranoidinės simptomatikos gydyta VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninėje 3 kartus, diagnozuota šizofrenija. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai palaikė prašymą ir jame išdėstytas aplinkybes.

2.       I. P. ir jos atstovė prašė netenkinti pareiškėjos prašymo. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad iš esmės neprieštarauja dėl tolimesnio ambulatorinio gydymo. Jos atstovė tvirtino, kad šiuo metu nėra pagrindo taikyti priverstinio hospitalizavimo, nėra objektyvių duomenų apie būtinybę priverstinai gydyti suinteresuotą asmenį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 10 d. nutartimi atmetė pareiškėjos VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą leisti suinteresuotą asmenį priverstinai hospitalizuoti ir gydyti. 

4.       Teismas nurodė, kad pagal CK 2.26 straipsnio 4 dalį, jeigu asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip dvi paras. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu ne ilgesniam kaip vieno mėnesio terminui nuo priverstinio hospitalizavimo pradžios (Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 28 straipsnio 2 dalis).

5.       Teismas rėmėsi pateikta gydytojų konsultacinės komisijos 2019 m. balandžio 8 d. išvada, byloje dalyvaujančių asmenų (jų atstovų) paaiškinimais teismo posėdžio metu. Teismas nurodė, kad teisiniu požiūriu byloje nustatytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų visuma neleidžia daryti išvados, kad suinteresuotas asmuo yra socialiai pavojinga, todėl gali padaryti žalą savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei, t. y. teismui pateikta medžiaga pakankamai ir objektyviai nepatvirtina šio asmens priverstinio hospitalizavimo būtinumo (CPK 178, 179, 185 straipsniai). Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad asmuo serga psichine liga ar elgiasi neadekvačiai, nėra pakankamas pagrindas taikyti priverstinį hospitalizavimą, t. y. nepaneigta, jog asmuo gali gydytis ambulatoriškai. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamai duomenų apie realią grėsmę padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui.

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

6.       Pareiškėja  atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį. Atskirojo skundo argumentai: 

6.1.       Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą išduoti leidimą priverstinai hospitalizuoti ir priverstinai gydyti suinteresuotą asmenį. Nesutinka su teismo argumentais, kad teismui nebuvo pateikti duomenys, įrodantys suinteresuoto asmens socialinį pavojingumą. Teismui pateiktoje 2019 m. balandžio 8 d. gydytojų komisijos išvadoje konstatuota: pacientė įsitempusi, įtari, yra ūmios psichozės būsenoje, todėl yra socialiai pavojinga ir gali padaryti žalą savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Gydytojų komisijos išvadoje nurodyta, kad pacientei diagnozuota paranoidinė šizofrenija, F20.0., kuri patenka į Sunkių ligų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-177 „Dėl sunkių ligų sąrašo patvirtinimo”. Gydytojų komisijos išvadoje pateikti objektyvūs duomenys, kad baigus stacionarinį gydymą, suinteresuotas asmuo ambulatoriškai nesigydo, medikamentų nevartoja. Gydytojų komisijos išvadoje nurodyta, kad pacientės motinos O. Z. duomenimis, pacientė darbovietėje elgiasi neadekvačiai, slepia antspaudus, įmonės dokumentus, buvo susimušusi su įmonės buhaltere, vairuodama automobilį važiuoja priešinga eismui kryptimi, staigiai persirikiuoja, iš dešiniosios eismo juostos staigiai suka į kairę, kirsdama kelias eismo juostas. Gydytojų komisijos 2019 m. balandžio 8 d. išvadoje buvo nustatytos visos suinteresuoto asmens priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo sąlygos, t.y. asmuo serga sunkia psichikos liga ir atsisako hospitalizavimo, yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės

7.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).

8.       Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti psichiatrijos ligoninės prašymą dėl leidimo priverstinai hospitalizuoti suinteresuotą asmenį.

9.       Civilinio kodekso (toliau - CK) 2.26 straipsnis, reglamentuojantis fizinio asmens laisvės apribojimo atvejus, numato, jog asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip dvi paras. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu.

10.       Priverstinės hospitalizacijos tvarkos įgyvendinimą numato Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas. Minėto įstatymo (redakcija, galiojusi procesinio sprendimo priėmimo metu) 27 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakęs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuotas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą: 1) savo sveikatai, gyvybei; 2) aplinkinių sveikatai, gyvybei. Tuo atveju, kai pacientas yra priverstinai hospitalizuojamas, psichiatrijos įstaigos administracija privalo nevėliau kaip per 2 paras kreiptis į teismą. Teismas, apsvarstęs psichiatrų rekomendacijas, turi teisę priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo pradžios (Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 28 straipsnio 2 dalis).

11.       Bylos medžiaga patvirtina, kad suinteresuotas asmuo buvo hospitalizuota VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (toliau – RVSL) 2019 m. balandžio 1 d. dėl ūmios psichozės, atvežta greitosios medicinos pagalbos transportu iš policijos komisariato, kur buvo kreipusis dėl informacijos apie jos pilnamečių vaikų gyvenamąsias vietas pateikimo. Gydytis suinteresuotas asmuo sutiko, tačiau 2019 m. balandžio 8 d. pateikė pareiškimą dėl atsisakymo gydytis.

12.       Nagrinėjamos bylos ypatumas yra tas, kad šioje byloje ginčijama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartimi buvo atmestas pareiškėjos VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymas leisti suinteresuotą asmenį priverstinai hospitalizuoti ir gydyti, nustatant skubų šio procesinio sprendimo vykdymą. Kas reiškia, kad suinteresuoto asmens hospitalizavimas šiuo metu yra pasibaigęs, ji nebėra gydymo įstaigoje.

13.       Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl vienos svarbiausių asmens teisių – teisės į laisvę ir asmens neliečiamumą, taikant priverstinį asmens hospitalizavimą, galimo suvaržymo. Todėl priverstinis hospitalizavimas galimas tik esant pakankamai duomenų, kad asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui (CK 226 straipsnio 4 dalis).

14.       Byloje nėra ginčo, kad suinteresuotas asmuo serga sunkia psichikos liga. Kaip matyti iš pareiškėjos pateiktos 2019 m. balandžio 8 d. gydytojų komisijos išvados, pacientei diagnozuota paranoidinė šizofrenija, F20.0., kuri patenka į Sunkių ligų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-177 „Dėl sunkių ligų sąrašo patvirtinimo”.

15.       Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad asmuo kelia grėsmę sau ar visuomenei (CPK 178 straipsnis). Kaip matyti iš bylos duomenų, gydytojų komisijos išvadoje remtasi išimtinai pacientės motinos teiktais duomenimis. Pacientės motina yra nurodžiusi, kad pacientė darbovietėje elgiasi neadekvačiai, slepia antspaudus, įmonės dokumentus, buvo susimušusi su įmonės buhaltere, vairuodama automobilį važiuoja priešinga eismui kryptimi, staigiai persirikiuoja, iš dešiniosios eismo juostos staigiai suka į kairę, kirsdama kelias eismo juostas. Iš bylos duomenų spręstina, kad pacientės ir motinos nesieja artimi ryšiai, su kitais šeimos nariais santykiai nutrūkę arba įtempti. Kitų byloje duomenų (pacientės darbovietės, policijos ar kt.), kurie patvirtintų pacientės motinos išdėstytas aplinkybes dėl suinteresuoto asmens elgesio, nepateikta. Teismas išklausė tiek suinteresuotą asmenį, tiek jos atstovą. Suinteresuotas asmuo pripažino, kad dėl ligos jai reikalingas ambulatorinis gydymas, tačiau nesutiko, kad ji būtų gydoma stacionare. Skundžiamos nutarties įsiteisėjimas neužkerta kelio paaiškėjus naujoms aplinkybėms spręsti priverstinio hospitalizavimo klausimą.

16.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius duomenis negalima spręsti, kad suinteresuotas asmuo yra socialiai pavojinga ir gali padaryti žalą savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei, dėl ko būtų pagrindas taikyti priverstinį asmens hospitalizavimą (CPK 178, 179, 185 straipsniai).

17.       Atsižvelgdamas į aptartą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias priverstinį asmens hospitalizavimą, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti. Todėl atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a:

Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo.

            Teisėjas                                                                                              Andrius Ignotas