Baudžiamoji
byla Nr. 2K-334/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.29.1;
1.2.30.1; 2.2.1.2; 2.1.16.2.13;
2.1.7.4;
2.3.6.4.5.1.(S)
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R
T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010 m. birželio 8 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
pirmininko Vladislovo Ranonio, Gintaro Godos, pranešėjo Benedikto Stakausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso
tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal
nuteistųjų A. N. (A. N.) ir V. T. (V. T.) kasacinius skundus
dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 29 d. nuosprendžio,
kuriuo A. N. pripažintas
kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK)
307 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 307 straipsnio
2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63
straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta
bausmė laisvės atėmimas trejiems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos
bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant A. N. per
šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą,
sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. A. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL (2600
Lt) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant,
kad ji turi būti sumokėta per tris mėnesius nuo nuosprendžio
įsiteisėjimo dienos. V.
T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį
(už piktnaudžiavimą tarnyba 2006 m. gegužės 5 d. ir 2006 m. gegužės
12 d.) teisės dirbti teisėsaugos institucijose atėmimu trejiems metams, pagal 228 straipsnio
1 dalį (už piktnaudžiavimą tarnyba 2006 m. spalio 18 d.) teisės dirbti
teisėsaugos institucijose atėmimu trejiems metams, pagal 300 straipsnio 3
dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis,
5 dalies 1 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos jas apimant, po to
sudedant ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas vieneriems metams
bei teisės dirbti teisėsaugos institucijose atėmimas trejiems metams. Pritaikius
BK 75 straipsnį, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas
vieneriems metams, įpareigojant V. T. per šį laikotarpį
be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo
neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. V. T. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (1300
Lt) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant,
kad ji turi būti sumokėta per tris mėnesius nuo nuosprendžio
įsiteisėjimo dienos.
Taip pat skundžiama
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
gruodžio 21 d. nutartis, kuria nuteistųjų A. N. ir V. T. apeliaciniai skundai atmesti.
Tuo pačiu nuosprendžiu
nuteista ir S. K.,
tačiau dėl jos kasacinis skundas nepaduotas.
Teisėjų kolegija,
išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
A. N. nuteistas už tai, kad su
S. K. organizavo, tiesiogiai vadovavo prostitucijai bei
turėjo pajamų iš kitų asmenų prostitucijos. Nuo 2005 m. pradžios iki 2006 m. spalio 24 d.,
veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą gauti pajamų iš prostitucijos,
kiekvieną dieną dėdavo skelbimus dienraštyje „Vakarų ekspresas“, kuriuose
užslėptai buvo ieškomos merginos prostitucijai, nurodant, kad reikalingos
merginos erotiniam masažui, kad joms bus sudaromos geros darbo sąlygos bei užtikrinama
apsauga. Nuo 2005 m.
pradžios iki 2006 m.
spalio 24 d. pas A. N. bei S. K. dirbti
prostitutėmis – už atlygį teikti lytines paslaugas, atvyko A.
M., G. K., J. A., O.
T., L. A., T. G., A. V., V. B., J.
G., I. K., J. V., D.
A., R. V. Šioms moterims sutikus dirbti prostitutėmis,
A. N. su S. K. dėdavo
dienraštyje „Vakarų ekspresas“ skelbimus apie tai, kad merginos teikia
seksualines paslaugas, tai užslėptai skelbimuose būdavo įvardijama
„erotiniu masažu“, pirmiau išvardytoms merginoms Klaipėdoje nuomodavo butus
prostitucijai, aprūpino mobiliojo ryšio telefonais bendrauti su klientais, lydėdavo
į susitikimus su jais, užtikrindavo saugos bendrovės „Falk
Security“ apsaugą, spręsdavo su klientais bei policijos pareigūnais
kilusias konfliktines situacijas. A. N. bei S. K. nurodymu pirmiau išvardytos merginos iš klientų už valandos
laiko seksualinių paslaugų suteikimą imdavo 100–140 Lt mokestį, už pusę
valandos – 80 Lt mokestį, iš klientų gautus pinigus surašydavo S.
K. užvestame apskaitos žurnale ir pusę už seksualinių paslaugų atlikimą
gautų pinigų pagal išankstinį susitarimą perduodavo A. N. bei
S. K..
V.
T. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas piktnaudžiavo
tarnybine padėtimi, dėl to valstybė patyrė didelės žalos. 2006 m. gegužės 5 d.,
būdamas valstybės tarnautojas – dirbdamas Klaipėdos miesto vyriausiojo
policijos komisariato kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo
tarnybos 2-ojo skyriaus vyriausiuoju tyrėju, remiantis 2006 m. vasario 22 d.
Klaipėdos VPK viršininko įsakymu Nr. 30-TE-31 paskirtas laikinai eiti šio
skyriaus viršininko pareigas, dėl savo tarnybos iš Klaipėdos VPK KP ONTT
3-iojo poskyrio vyresniojo tyrėjo K. G. sužinojęs, kad
Klaipėdos VPK buvo gauta nusiskundimų dėl bute, esančiame Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), keliamo triukšmo,
dėl savo tarnybos bei iš A. N. ir S.
K. žinojęs, kad minėtame bute teikia lytines paslaugas moterys, kurių
prostituciją organizavo, vadovavo bei iš to turėjo pajamų S. K. ir A. N., būdamas asmeniškai
atsakingas už skyriui pavestų užduočių vykdymą, piktnaudžiaudamas tarnyba,
apie gautus nusiskundimus 2006
m. gegužės 5 d. 13.45 val. telefonu informavo S. K., liepdamas sumažinti prostitučių klientų šiame bute
srautą ir, esant galimybei, persikraustyti į kitą butą.
Be to, jis 2006 m.
gegužės 12 d., vakare, dėl savo tarnybos iš budinčio Klaipėdos VPK KP ONTT
2-ojo skyriaus vyresniojo tyrėjo V. M. sužinojęs apie 2006 m. gegužės 12 d. gautą L. K. pareiškimą, kad jo kaimynų nuomojamame bute, esančiame Klaipėdoje,
duomenys neskelbtini), apsigyveno
moterys, teikiančios lytines paslaugas, kurios triukšmauja, kad jo
kaimynui V. P. buvo grasinama susidorojimu bei prašoma
pradėti ikiteisminį tyrimą pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK
145 straipsnyje, ir supratęs, kad pareiškėjas skundžiasi dėl A. N. bei S. K. nusikalstamos veikos – organizavimo
bei vadovavimo prostitucijai, paties A. N. veiksmų ir dėl A. N. bei S. K. vadovaujamų
prostitucija užsiimančių moterų, apsigyvenusių minėtame bute, piktnaudžiaudamas
tarnybine padėtimi apie 22.15 val. paskambinęs A. N. telefonu
šiam nurodė atvažiuoti pas jį į namus, o šiam atvykus V. T. atskleidė A. N. nurodyto
pareiškimo turinį, kurį sužinojo paskambinęs Klaipėdos VPK budėtojui.
Taip, V.
T., žinodamas apie A. N. ir S. K. nusikalstamą
veiklą – organizavimą ir vadovavimą prostitucijai, privalėdamas imtis priemonių
šiai veikai užkardyti, pažeisdamas 2000 m. spalio 17 d. Lietuvos Respublikos policijos
veiklos įstatymo Nr. VIII-2048 3 straipsnyje, 4 straipsnio l, 2
dalyse, 5 straipsnio l dalies l, 5 punktuose, 21 straipsnio l dalies 2, 5 punktuose
nustatytus reikalavimus vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus
įstatymus bei teisės aktus, nešališkai ginti visus asmenis, veiklą grįsti
teisėtumo principu, saugoti žmogaus teises ir laisves, atskleisti ir tirti
nusikalstamas veikas, gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį
teisės pažeidimą arba pačiam esant įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų
priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės
pažeidimui bei pranešti apie tai policijos įstaigai, laikyti paslaptyje
konfidencialaus pobūdžio informaciją, taip pat pažeisdamas Vidaus tarnybos
statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, 3 straipsnio
4 dalyje, 9 dalies 2, 3 punktuose nustatytus reikalavimus nešališkai
tarnauti žmonėms, sužinojus apie rengiamą ar daromą teisės pažeidimą, taip
pat pačiam esant įvykio liudytoju imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti
rengiamam ar daromam teisės pažeidimui, apie tai nedelsiant pranešti
policijos įstaigai, pažeisdamas Klaipėdos VPK KP ONTT 2-ojo skyriaus
vyriausiojo tyrėjo pareigybių, patvirtintų 2006 m. balandžio 3 d. Klaipėdos VPK
viršininko įsakymu Nr. 30-V-132, IV skyriaus 10 punkto nuostatas
užtikrinti besąlygišką Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kitų įstatymų
reikalavimų vykdymą, taip pat nesitaikstyti su bet kokiais įstatymų ir kitų
teisės aktų pažeidimais, remiantis Klaipėdos VPK viršininko 2003 m. gruodžio 18 d.
įsakymu Nr. V-257 patvirtintomis šio skyriaus viršininko pareigybių IV skyriaus
16, 21 punktų nuostatomis kontroliuoti tarnybos 2-ojo skyriaus pareigūnų
pareiginių funkcijų bei atskirų pavedimų vykdymą laiku, vadovaudamas
2-ajam skyriui, privalėdamas užtikrinti jo veiklą, būdamas asmeniškai
atsakingas už skyriui pavestų užduočių vykdymą, piktnaudžiaudamas tarnyba to
nepadarė. Dėl tokių V. T. veiksmų didelės žalos
patyrė valstybė, nes buvo diskredituotas valstybės pareigūno vardas,
iškraipytos policijos funkcijos ir veiklos principai bei sumenkintas šios
teisėsaugos institucijos prestižas.
V.
T. nuteistas
ir už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas, piktnaudžiaudamas tarnybine
padėtimi, pagamino ir panaudojo netikrą dokumentą, taip padarydamas didelę
žalą. Jis, būdamas valstybės tarnautojas, dirbdamas Klaipėdos vyriausiojo
policijos komisariato kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo
tarnybos 2-ojo skyriaus vyriausiuoju tyrėju, remiantis 2006 m. vasario 22 d.
Klaipėdos VPK viršininko įsakymu Nr. 30-TE-31 paskirtas laikinai eiti šio
skyriaus viršininko pareigas, 2006 m. liepos 21 d. iš Klaipėdos VPK KP ONTT
viršininko V. P. gavęs jam užvizuotą 2006 m. liepos 13 d.
Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo vyriausiosios valdybos
(toliau – LKPB NTVV) viršininko T. U. pasirašytą
raštą Nr. 38-S6-2-361 (RN), kuriame buvo prašoma pateikti duomenis apie asmenis:
merginą, vardu S., bei vaikiną, pravarde L., užsiimančius kitų asmenų įtraukimu
į prostituciją ir pelnymųsi iš kitų asmenų prostitucijos, bei patikrinti
galimus šios nusikalstamos veiklos adresus – Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), dėl savo
tarnybos bei iš pačių A. N. ir S. K. žinodamas,
kad paklausime nurodyti asmenys, besipelnantys iš kitų asmenų prostitucijos,
yra A. N. ir S. K., taip pat
žinodamas paklausime minimus adresus, kuriuose šie asmenys vykdė savo
nusikalstamą veiklą, Klaipėdos VPK KP ONTT viršininko V. P. vardu,
piktnaudžiaudamas tarnyba, pažeisdamas 2000 m. spalio 17 d. Lietuvos Respublikos
policijos veiklos įstatymo Nr. VIII-2048 3 straipsnyje, 4 straipsnio l, 2
dalyse, 5 straipsnio l dalies l, 5 punktuose, 21 straipsnio l dalies 2 punkte
nustatytus reikalavimus vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus
įstatymus bei teisės aktus, nešališkai ginti visus asmenis, veiklą grįsti
teisėtumo principu, saugoti žmogaus teises ir laisves, atskleisti ir tirti
nusikalstamas veikas, gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį
teisės pažeidimą arba pačiam esant įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų
priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės
pažeidimui bei pranešti apie tai policijos įstaigai, taip pat pažeidžiant
Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr.
IX-1538, 3 straipsnio 4 dalyje, 9 dalies 2, 3 punktuose nustatytus
reikalavimus nešališkai tarnauti žmonėms, sužinojus apie rengiamą ar daromą
teisės pažeidimą, taip pat pačiam esant įvykio liudytoju, imtis neatidėliotinų
priemonių užkirsti kelią rengiamam ar daromam teisės pažeidimui, apie tai nedelsiant
pranešti policijos įstaigai, taip pat pažeisdamas Klaipėdos VPK KP ONTT 2-ojo
skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybių, patvirtintų 2006 m. balandžio 3 d.
Klaipėdos VPK viršininko įsakymu Nr. 30-V-132, IV skyriaus 10 punkto
nuostatas – užtikrinti besąlygišką Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kitų įstatymų
reikalavimų vykdymą, taip pat nesitaikstyti su bet kokiais įstatymų ir
kitų teisės aktų pažeidimais, remiantis šių pareigybinių instrukcijų 17 punkto
reikalavimais, būdamas asmeniškai atsakingas už jam pavestų funkcijų vykdymą,
laikinai eidamas Klaipėdos VPK KP ONTT 2-ojo skyriaus viršininko pareigas
ir, remiantis Klaipėdos VPK viršininko 2006 m. liepos 19 d. įsakymu Nr.
30-V-245 patvirtintomis šio skyriaus viršininko pareigybių IV skyriaus 6.8
punkto nuostatomis, privalėdamas derinti atskirų pavedimų bei operatyvinių
užduočių vykdymą pagal Tarnybos 2-ojo skyriaus darbo linijas su kitų tarnybų
vadovais, kontroliuoti šių užduočių vykdymą, parengė neatitinkantį tikrovės
2006 m. spalio 18 d. raštą Nr. 30-1-9675, kuriame nurodė, kad A. N., pravarde „L.“, 2000–2002 metais užsiimdavęs
sąvadavimu, nuo savo nusikalstamos veikos atsisakė, galimi „salonų“ adresai (duomenys neskelbtini)
bei (duomenys neskelbtini)
nenustatyti, „patikrinimo priemonės“ dėl merginos, vardu „S.“, nustatymo
tęsiamos ir apie rezultatus bus pranešta papildomai. Šį raštą V. T. pateikė pasirašyti
Klaipėdos VPK KP ONTT viršininkui V. P., apgaule suklaidindamas,
kad parengtas atsakymas yra suderintas su paklausimo iniciatoriais LKPB NTVV
atsakingais pareigūnais. Klaipėdos VPK KP ONTT viršininkui V.
P. pasirašius šį neatitinkantį tikrovės dokumentą, V. T. jį
išsiuntė LKPB NTVV, po to LKPB NTVV
atliekamas tyrimas dėl A. N. bei S.
K. buvo nutrauktas.
Dėl V.
T. veiksmų – piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi bei netikro dokumento
pagaminimo ir panaudojimo, kuriais šis veikė priešingai policijos veiklos
principams, didelės žalos patyrė valstybė, nes buvo diskredituotas valstybės
tarnautojo vardas ir sumenkintas teisėsaugos institucijos – policijos – prestižas.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. N. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m.
gegužės 29 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį ir priimti
išteisinamąjį nuosprendį bei baudžiamąją bylą nutraukti arba panaikinti Klaipėdos
miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 29 d. nuosprendį ir bylą perduoti
nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, kad savo
kasacinio skundo teiginius nuteistasis grindžia tais pačiais argumentais, kokie nurodyti
jo apeliaciniame skunde. Kasatorius nurodydamas, kad supranta teismo
įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribas (BPK 376 straipsnio 1 dalis),
pažymi, jog vis dėlto, neįvertinus faktinių bylos aplinkybių, surinktų
ikiteisminio tyrimo metu ir patikrintų teisme įrodymų, nėra galimybės
objektyviai įvertinti teismų procesinių sprendimų teisėtumo. Kasacinio skundo
autoriaus nuomone, išnagrinėtoje byloje galima vienareikšmė išvada: bylos
medžiaga netirta visapusiškai, objektyviai, o teismo metu paaiškėję
ikiteisminio tyrimo metu padaryti BPK pažeidimai yra esminiai, taip pat
netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas. Jo manymu, faktinė bylos
medžiaga neįrodė, kad jis padarė jam inkriminuojamus nusikaltimus. Kasatoriaus
teigimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepatikrino
ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, kurios pagrindu buvo taikytos procesinės
prievartos priemonės ir atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai, pagrįstumo, t. y.
ar teisėjui buvo pateikti, ir kokie, duomenys, sudarę pagrindą priimti
atitinkamą nutartį. Jo nuomone, sprendžiant klausimą, ar tokiais veiksmais
gauti duomenys laikytini įrodymais, pirmosios instancijos teismas turėjo
patikrinti ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties teisėtumą, t. y. ar priimant
nutartį buvo laikomasi BPK nustatytos tvarkos, taip pat veiksmo
atlikimo teisėtumo. Be to, kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo
pasinaudota L. A. pareiškimu dėl telekomunikacijų tinklais
perduodamos informacijos kontrolės, įrašų darymo bei slapto sekimo ir tuo
remdamasis daro išvadą, kad patys pareigūnai sutinka, jog visos paskirtos ir
sankcionuotos operatyvinės–techninės priemonės pagrįstos nepatikrinta
informacija. Kasatorius nurodo, BPK 154 straipsnio 1 dalies reikalavimų
pažeidimą, t. y. kad telefoninių pokalbių kontrolė bei jų įrašų darymas
buvo neteisėti (nesant informacijos apie nusikaltimų padarymą nebuvo būtinybės
taikyti tokias procesines prievartos priemones). Europos Žmogaus Teisių Teismas
(toliau – EŽTT) yra pabrėžęs, kad neteisėti veiksmai, provokacijos negali
sukelti teisinių pasekmių įtariamiesiems (Rotaru v. Romania,
no. 28341/95, judgement
of 4 May 2000; Kopp v. Switzerland,
no. 23224/94, judgement of 25 March 1998 (kasaciniame skunde
sprendimų duomenys nurodomi netiksliai: 2000 m. gegužės 4 d. byla Rotam prieš Rumuniją, 2000 m. vasario 16
d., Z50, Kopj prieš Šveicariją).
Kasatorius, remdamasis Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimu ,,Dėl
Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų, skirtų įslaptinto liudytojo apklausai“,
nurodo suvaržytą jo procesinę teisę dalyvauti apklausiant įslaptintus
liudytojus (nedalyvavo anoniminio liudytojo Nr. 1 apklausoje ikiteisminio
tyrimo metu). Jo manymu, teismas negalėjo remtis anoniminio liudytojo Nr. 1
parodymais, Klaipėdos apygardos prokuratūrai nusprendus nutraukti ikiteisminį
tyrimą dalyje dėl įtraukimo į prostituciją. Kasatorius šį teiginį grindžia
BPK 158 straipsnio, BK XXVIII, XXXVII skyriuose numatytų nusikaltimų bei 225 straipsnio
1, 2 dalių, 226 straipsnio 1 dalies, 227 straipsnio 1, 2 dalių, 228 straipsnio nuostatomis. Taip pat kasatorius
nurodo, kad buvo suvaržyta teisė užduoti klausimus teisiamajame posėdyje (BPK 275
straipsnis), suvaržytos jo kaip kaltinamojo teisės (BPK 7 straipsnis,
44 straipsnio 7 dalis). Liudytojų L. A., D. A., M. Ž. neatvykimas į
teisiamąjį posėdį netinkamai laikytas svarbia priežastimi, teismo posėdyje neperskaityti
M. Ž., taip pat D. A. skirtingi
nei liudytojos I. K. parodymai, nenustatytos parodymų
prieštaravimų priežastys, nepagrįstai remtasi liudytojų D. A.,
M. Ž., R. J. parodymais. Pirmosios
instancijos teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes ikiteisminio
tyrimo pareigūnų surinkti duomenys neturi įrodomosios reikšmės priimant
nuosprendį teisme, tokie duomenys negali būti pagrindas paneigti teismo
posėdžio metu išnagrinėtus įrodymus. Kasatoriui kelia abejonių prokuroro M. N. suinteresuotumas nutraukiant baudžiamąją bylą
nusikaltimus dariusiam liudytojui R. J. (BPK 3 straipsnio
1 dalies 2 punktas), taip pat pirmosios instancijos teismo įrodymų
vertinimo pagrįstumas vidiniu įsitikinimu bei išsamiu ir nešališku bylos
aplinkybių išnagrinėjimu (liudytojų O. T., T. G. (S.), R. V., A.
M., J. V., G. K., I.
K. parodymai – teisinantys nuteistąjį A. N.;
nukentėjusiosios L. A., liudytojų D. A.,
M. Ž., R. J. ikiteisminio tyrimo metu
duoti parodymai – kaltinantys A. N.). Kasatoriaus manymu, dėl
klaidingo ir prieštaraujančio liudytojų parodymams nuosprendžio liko neaišku,
dėl kurio asmens (A. N. ar S. K.)
teismas konstatavo kritišką liudytojų A. M., J. V., R. V., A. V.,
G. K., T. G. (S.), J. G., O. T. nenuoseklių parodymų
vertinimą. A. N. kasaciniame skunde pažymi S. K. visišką atsakomybę ir tai, kad minėti liudytojai
nei ikiteisminio, nei teisminio tyrimų metu neapkaltino jo prostitucijos
organizavimu, vadovavimu arba pelnymusi iš jos. Skundo autoriaus nuomone, nenustatyta
aplinkybių dėl minėtų liudytojų parodymų, duotų teisme, gavimo neleistinais
metodais ir būdais, nepatikimumo, juo labiau jie patvirtinti telefoninių
pokalbių išklotinių, slapto sekimo metu padarytų pokalbių įrašų stenogramų duomenimis,
taip pat net paties kaltinamojo parodymais, kuriuose jis savo veiksmus
įvardijo kaip vaidybą užduočiai vykdyti. Todėl liudytojų A. V.,
D. A. supratimas apie jo vaidmenį nusikaltimo
organizavime, vadovavime, pelnymęsi iš prostitucijos yra subjektyvus ir
nepagrįstas kitais neginčijamais įrodymais. Kasatoriaus A. N. skunde
ginčijamas liudytojos G. K. bei kitų liudytojų duotų
parodymų prieš apklausas, apklausų metu ikiteisminio, taip pat
teisminio tyrimų metu nepatikrinimas ir neišnagrinėjimas dėl pareigūnų
veiksmų neteisėtumo, t. y. vertimo duoti parodymus darant psichologinį
spaudimą. Pasak kasatoriaus, kritiškumo aspektu neįvertinti ikiteisminio tyrimo metu liudytojų duoti parodymai,
nes nesilaikyta baudžiamojo proceso įstatymo, reglamentuojančio liudytojo
šaukimą apklausai, jų rezultatų fiksavimo. Pirmosios instancijos teismas,
nustatęs, kad liudytojai apklausai (2006 m. spalio 25 d.) buvo iškviesti
priverstinai, neapklausė juos iškvietusių apklausai Policijos departamento
pareigūnų. Taip pat teismas nepasisakė dėl nepasirašytų įtariamojo A. N. apklausos protokolų (2006 m. spalio 26 d.
– Klaipėdos apygardos prokuratūroje, 2006 m. lapkričio 16 d. – pas ikiteisminio
tyrimo teisėją), taip, anot kasatoriaus, buvo padarytas esminis BPK
pažeidimas, nesilaikyta BPK 20 straipsnio 2, 5 dalių, 241 straipsnio
2 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimų. Skunde pabrėžiama, kad neužtikrinta
A. N. kaip įtariamojo teisė, numatyta BPK 189 straipsnyje,
atsižvelgiant į duodamus kitą asmenį kaltinančius parodymus, pagal BPK
184 straipsnio 4 dalį numatyta teisė užduoti apklausiamam asmeniui (S. K.) klausimus, apklausai baigiantis – susipažinti su
apklausos protokolu, teikti dėl jo pastabas. Todėl savo parodymus, duotus
ikiteisminio tyrimo teisėjui, A. N. vadina niekiniais. Kasatorius
pastebi, kad telefoninių pokalbių įrašai, kaip įrodymų šaltinis, grindžiamas pareigūno
E. J. interpretacija: pirmosios instancijos teismas
nuosprendyje padarė klaidų cituodamas pokalbių stenogramose užfiksuotus
pokalbius, o apeliacinės instancijos teismas to neįvertino, t. y. nepagrįstai
buvo įrašytas žodis ,,adresas“ (teismas nurodo,
kad 2006 m. gegužės 23 d. 21.42 val. telefoninio pokalbio metu ,,A. N. klientui sako, jog šiuo adresu sau neima nieko, todėl
gali padaryti 50 procentų nuolaidą“ (T. 3, b. l. 116–124), tačiau teismo
cituojamoje stenogramoje Nr. 2279 (T. 3, b. l. 128), apie ,,adresą“ nekalbama).
Kasatorius daro išvadą, kad įrodymai gauti neteisėtais būdais, pažeidžiant
baudžiamojo proceso įstatymą, nepatikrintas įrodymų patikimumas teismo proceso
metu BPK nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertino
surinktus ir ištirtus įrodymus, nepatikrino kiekvieno įrodymo tikrumo,
liečiamumo, leistinumo, pakankamumo, tarpusavio ryšio, nevertino jų viseto.
Todėl, pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines
teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, o apeliacinės instancijos
teismas to neįvertino ir priėmė klaidingą bei neteisėtą sprendimą. Kasatoriaus
teigimu, teisminio tyrimo metu neištirta jo, kaip operatyvinės veiklos dalyvio,
veikla, ryšium su įtariamuoju V. T.. Jis nurodo buvęs
Klaipėdos VPK ONTT ir STT Klaipėdos skyriaus slaptasis informatorius, o jo
kuratorius – Klaipėdos VPK kriminalinės policijos ONTT 2-ojo skyriaus vyr. tyrėjas
V. T., viršininkas – V. P. (V. P.). Kasatorius nurodo vykdęs V. T. užduotį
rinkti žvalgybinę informaciją apie organizuotas grupuotes, kontroliuojančias
prekybos žmonėmis verslą, todėl užmezgė ryšį su S. K.,
kad infiltruotųsi į prostitucijos sritį. Kasatorius teigia, kad apie tokį
bendradarbiavimą žinojo O. M. (Policijos departamento 5 valdybos
viršininkas), kuris vykdė operatyvinį tyrimą dėl Klaipėdos VPK KP ONTT
pareigūnų veiklos. Kasatorius nurodo, iš bendravimo su O. M. supratęs,
kad operacijos tikslas yra nuversti V. P. ir, remdamasis
liudytojo V. P. teisme duotais parodymais, pažymi, kad ši
byla yra provokacinio pobūdžio. Kasacinio skundo autorius teigia prašęs
teismą išreikalauti operatyvinę medžiagą NVIM Nr. 34-07 s/2005, teikimą dėl šio
modelio sankcionavimo, 2006 m. rugsėjo 26 d. užduotį operatyviniam sekimui Nr. 1562,
2006 m. rugsėjo 26 d. operatyvinio sekimo suvestinę Nr. ĮS/-369s,
A. N. operatyvinę bylą su priedais. Jo manymu, šie
dokumentai įrodytų jam pareikštų įtarimų nepagrįstumą. Teismas,
nesupažindinęs gynybos su tik prokurorui ir teismui žinoma įslaptinta medžiaga,
neteisėtai atėmė teisę duoti parodymus ir galimybę gintis.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. T. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m.
gegužės 29 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį ir bylą nutraukti. Kasatorius
skunde nurodo neteisėtą nuteisimą ir abiejų teismų netinkamą baudžiamojo
įstatymo pritaikymą bei procesinių teisės normų pažeidimus apeliacinėje teismo
instancijoje.
Kasatorius, nurodydamas
jam pareikštus kaltinimus dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi (žinodamas
apie S. K. ir A. N. nusikalstamą
veiką, nesiėmė priemonių šiai veikai užkardyti, įspėjo A. N. žinodamas,
kad šis užsiima nusikalstamos veikos organizavimu bei vadovavimu
prostitucijai, pagamino ir panaudojo tikrovės neatitinkantį dokumentą – 2006 m.
spalio 18 d. raštą Nr. 30-1-9675, nutraukusį LKPB NTVV tyrimą dėl A. N. nusikalstamos veiklos), cituoja pažeistus norminius aktus ir įsakymus
– Lietuvos Respublikos policijos veiklos 2000 m. spalio 17 d. įstatymo Nr.
VIII–2048 3 straipsnio, 4 straipsnio 1, 2 dalis, 5 straipsnio 1 dalies 1,
5 punktus bei 21 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktų nuostatas; Vidaus tarnybos
statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX–1538 3 straipsnio
4 dalies, 9 dalies 2, 3 punktų nuostatas; Kriminalinės policijos Organizuoto
nusikalstamumo tyrimo tarnybos 2-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybių
aprašymo, patvirtintų Klaipėdos VPK viršininko įsakymu Nr. 30-V-132 IV skyriaus
10 punkto nuostatas; Klaipėdos VPK viršininko 2003 m. gruodžio 18 d. įsakymu
Nr. V-257 patvirtintų šio skyriaus viršininko pareigybių IV skyriaus 16, 21
punktų nuostatas. Kasatorius pažymi, kad Policijos veiklos įstatymo 21
straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai (išskyrus reikalavimą apie daromą
nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pačiam būnant įvykio
liudininku pranešti policijos įstaigai) netaikomi policijos pareigūnui tais
atvejais, kai šios pareigos vykdymas iš esmės pakenktų specialios
kompetencijos policijos įstaigos uždavinių įgyvendinimui. Kasatoriaus manymu,
abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė BPK
20 straipsnio 3, 4, 5 dalis (nurodo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. bylą Nr. 1A-70/2008), nesivadovavo
Operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – OVĮ) 17 straipsnio reikalavimais,
kasacine nutartimi Nr. 2K-72/2008, taip suvaržydami jo, kaip kaltinamojo, teises,
o apeliacinė instancija neišnagrinėjo visų jo pateiktų apeliacinio skundo argumentų.
Pasak kasatoriaus, pažeisti Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 9
straipsnio 1 punkto reikalavimai ir Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos
paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punkto reikalavimai, 15 straipsnio nuostatos,
kurios, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, netirtos. Tai teigdamas, jis rėmėsi
tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika (kasacinės
nutartys Nr. 2K-124/2004, 2K-332/2006), tiek EŽTT jurisprudencija, kuri
rodo, kad teismas neturėtų tirti informacijos, su kurios turiniu negali
būti supažindinti visi nagrinėjimo teisme dalyviai, o faktinį ir teisinį operatyvinio
tyrimo veiksmų pagrindą tikrinti atlikdamas BPK numatytus veiksmus. Anot kasatoriaus,
apeliacinis teismas nurodė prielaidą, kad su slapta operatyvine medžiaga buvo
susipažinę apeliantai, nors tokių žymų byloje nėra, o tai, kasatoriaus nuomone,
EŽTT pripažįsta kaip esminį teisių suvaržymą. Kasatoriaus manymu, pažeistas Lex specialis derogat generali
principas, nes nebuvo atsižvelgta į specialiuosius įstatymus, o vadovautasi
tik bendraisiais norminiais aktais. Kasatoriaus teigimu, teismas neįvertino liudytojo
V. P. parodymų, ignoravo ir neįsigilino į tai, kad užklausimas
buvo pažymėtas žyma „ribotam naudojimui“, o atsakymas turėjo būti
pažymėtas žyma „visiškai slaptai“, nesivadovavo Lietuvos Respublikos
operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. Nr. IX-965) 8 straipsnio
nuostatomis. Kasatorius nesutinka su apeliacinio teismo termino ,,legendavimas”
interpretavimu (liudytojo G. P. nuomone, nebuvo procesinių
dokumentų panaudojimo pagal legendą), nes, jo nuomone, apie procesinius
dokumentus nėra net kalbos, taip pat ir su termino „provokacija“
interpretavimu, nes teismas remdamasis termino apibrėžimu daro išvadą
nenurodydamas, ką melagingo jis yra pranešęs. Jo nuomone, apeliacinis
teismas nepasisakė dėl provokacijos. Kasatorius akcentuoja, kad jis
neturėjo teisės neįgaliotiems asmenims atskleisti tiesos apie A.
N. statusą ir jo atliekamą misiją, tačiau teismas šių aplinkybių, nurodytų
apeliaciniame skunde, netyrė, taip iš esmės pažeisdamas procesines normas. Apeliacinis
teismas, kasatoriaus manymu, nepasisakė dėl pagrindinės pareiškėjos (L. A.) skunduose ir apklausoje pateiktos melagingos
informacijos, tai nurodo ir liudytojas V. P. Anot kasatoriaus,
ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas melagingu pagrindu (2006 m. balandžio 19 d. L. A. pareiškimu) sankcionavus telefoninį pasiklausymą, todėl
tokiu būdu surinkta medžiaga daro bylą niekine. Kasatorius, atsižvelgdamas į
neišsamų apeliacinio skundo išnagrinėjimą, analogiškai, kaip ir apeliaciniame
skunde, pakartotinai cituoja Klaipėdos VPK viršininkui B. I. skirtą
raštą „Dėl gautos informacijos patikrinimo“, kurio pagrindu buvo nuteistas. Kasatoriaus
nuomone, dėl šiame rašte nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas
nepasisakė: ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu netikrinta
informacija dėl kituose butuose tikėtina suteikiamų intymių paslaugų, vizos nei
nuorodos rašte nebuvimo apie pavedimą patikrinti informaciją ir kad tai pavesta
V. T., nenustatyto įtraukimo į prostituciją ir pelnymosi
iš šios veikos ir psichinės bei fizinės prievartos panaudojimo. Kasatorius,
kalbėdamas apie, jo manymu, buvusį agentūrinį legendavimą, teigia, kad
operatyvinė medžiaga nebuvo išslaptinta ir pridėta prie bylos, dėl to gynyba
nesusipažino su įslaptinta medžiaga. Taip buvo atimta teisė duoti parodymus dėl
šios medžiagos ir neteisėtai atimta galimybė gintis. Be to, kasatorius mano,
kad įslaptinta medžiaga dėl įtariamojo A. N. statuso
ir jam duotų pavedimų turėjo būti nagrinėjama teisme, nes tik toks
nagrinėjimo ribų nustatymas galėjo leisti padaryti išvadą dėl kasatoriaus V. T. kaltumo (kasacinė nutartis Nr. 2K-332/2006).
Kasatorius nurodo abiejų instancijų teismus netyrus operatyvinių priemonių
teisėtumo klausimo. Kasatorius taip pat nurodo BPK 74 straipsnio 2 dalies,
198-1 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų, neatsiejamų nuo OVĮ 10 straipsnio 1
dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8
straipsnio 1, 2 dalių, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio,
pažeidimus (kasacinė nutartis Nr. 2K-124/2004, 1998 m. kovo 25 d. sprendimas
byloje Kopp prieš Šveicariją (Kopp v. Switzerland, no. 23224/94,
judgement of 25 March 1998), Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas „Dėl vardų ir
pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“). Kasatorius, cituodamas
kasacinę nutartį Nr. 2K-551/2002 nurodo, kad ir jo atveju pareikšti
kaltinimai neatitinka tos faktinės veikos, kokia ji buvo, todėl, jo manymu,
buvo pažeistos kaltinimams taikomos nuostatos. Jis pažymi, kad teismai
prieš padarydami išvadas turėjo spręsti jo kaltumo (nekaltumo) klausimą,
išsiaiškinti, kokius jis, kaip specialus operatyvinės veiklos subjektas, turėjo
požymius, kaip privalėjo elgtis (nesielgti), tačiau tai vengė daryti.
Atsiliepimu į kasacinius
skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo
nuteistųjų V. T. ir A. N. kasacinius
skundus atmesti. Prokuroro teigimu, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas teisėtai
ir pagrįstai, nes laikytasi BPK 166 straipsnio 1 dalies reikalavimų:
1) pateiktas L. A. pareiškimas (2006 m. balandžio 19 d.) dėl Klaipėdos VPK
pareigūnų galimos nusikalstamos veikos, jame nurodyti jai žinomi pareigūnų (K. G., R., V.), kitų asmenų („L.“) duomenys; adresai merginų,
užsiiminėjusių prostitucija;
2) gauta Klaipėdos apygardos
prokuratūros vyriausiojo prokuroro rezoliucija pradėti ikiteisminį tyrimą pagal
BK 307 straipsnio 1, 2 dalis, 308 straipsnio 2 dalį.
Prokuroras nurodo, kad
kasacinių skundų motyvai dėl:
1) telekomunikacijų
tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo metu gautų duomenų
nepagrįsto vertinimo;
2) sankcionavimo nesant
tam pagrindo;
3) nepagrįsto procesinės
prievartos priemonės taikymo nutrauktoje baudžiamojoje byloje; yra nepagrįsti.
Prokuroras pažymi, kad
telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė bei įrašų
darymas buvo atliekami nepažeidžiant BPK 154 straipsnio 1, 2 dalies
reikalavimų. Šio straipsnio pagrindai nurodyti tiek pirmosios, tiek
apeliacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose bei atskirai aptartas
taikytų prievartos priemonių sankcionavimo pagrįstumas. Be to, prokuroras
nurodo, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal BK 307 straipsnio 1, 2 dalyse
numatytas nusikalstamas veikas, kurios buvo tuo metu galiojusio BPK 154
straipsnio 1 dalies nusikaltimų sąraše. Prokuroro teigimu, aplinkybė, kad dalis
ikiteisminio tyrimo buvo nutraukta (dėl L. A. 2007 m.
birželio 21 d. pareiškimo), nedaro niekiniais šio tyrimo metu surinktų duomenų.
Prokuroras tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik susipažino su
operatyvine medžiaga, bet ir atliko papildomą įrodymų tyrimą, išsiaiškindamas
tiek ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tiek prievartos priemonių taikymo pagrįstumą
ir teisėtumą. Prokuroras, priešingai nei teigia kasatorius A.
N., nurodo, kad teisė į gynybą nebuvo pažeista, nes teismai, anoniminio
liudytojo Nr. 1, apie kurį kalba kasatorius, neapklausinėjo ir todėl jo
parodymais negalėjo remtis. Prokuroras pastebi, kad teismas rėmėsi garso įrašu,
kurio autentiškumas nebuvo ginčijamas, t. y. slapto sekimo metu anoniminio
liudytojo padarytu pokalbio įrašu tarp minėto liudytojo, S.
K. ir kitų bute buvusių prostitučių. Prokuroro teigimu, kasatoriaus V. T. argumentai apie provokavimą epizoduose dėl
piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumento klastojimo teismų pagrįstai atmesti.
Prokuroras sutinka su teismų išvadomis, kad V. T. turėjo
galimybę pasirinkti, t. y. ar pateikti tikrovę atitinkančią informaciją, kuri
kasatoriui buvo žinoma, ar nurodyti melagingus duomenis, ką šis ir padarė. Juo
labiau kad 2006 m. spalio 18 d. raštas buvo pateiktas su slaptumo žyma ir V. T. žinojo, kaip tokiu atveju turi elgtis pareigūnas. Pasak
prokuroro, kasatorių keliama versija apie teismų neįvertintą specialųjį A. N. statusą pagrįstai atmesta, nes šis nevaidino sutenerio,
o iš tikrųjų juo buvo. Darydamas tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas rėmėsi
valstybės paslaptį sudarančia medžiaga ir 2003 m. liepos 1 d.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtinta Vidaus reikalų
sistemos operatyvinę veiklą vykdančių padalinių darbo su slaptai
bendradarbiaujančiais asmenimis ir operatyvinės veiklos finansavimo instrukcija
(toliau – Instrukcija), kurioje konstatuota, kad slaptasis policijos
informatorius negali daryti nusikalstamų veikų (išskyrus atvejus, jei veikiama
pagal nusikalstamos veikos
imitavimo modelį (toliau – NVIM). Prokuroras
nurodo, kad kasatoriai skunduose dėsto nemažai faktinių bylos aplinkybių,
kurios nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Anot prokuroro, kasatoriai nenurodo
jokių pažeidimų renkant ir vertinant bylos įrodymus, todėl jų motyvai dėl
netinkamo įrodymų vertinimo paliktini nenagrinėti. Prokuroras atkreipia dėmesį
į tai, kad daugelis kasaciniuose skunduose išdėstytų argumentų jau buvo
išsakyti pirmosios instancijos teismo posėdyje gynėjų baigiamosiose kalbose bei
nuteistųjų A. N. ir V. T. apeliaciniuose skunduose. Pasak
prokuroro, kasatorius V. T. nenurodo jokių motyvų dėl papildomo tyrimo reikalingumo,
nevisiškai išnagrinėjus apeliacinį skundą.
Kasaciniai skundai
atmestini.
Kasacine tvarka bylos
nagrinėjamos, jei netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryta
esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos
įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir
nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369
straipsnio 1 dalis). A. N. ir V. T. kasaciniuose
skunduose dalis argumentų skiriama pirmosios bei apeliacinės instancijos
teismo atliktam bylos aplinkybių tyrimui
ir teismų pozicijai vertinant kaltinimo bei gynybos pateiktus bylos duomenis.
Kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių
nenustato, iš naujo įrodymų netiria, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis
sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Todėl
nuteistųjų kasacinių skundų argumentai, kuriais neigiama kaltė, pateikiant savą
bylos aplinkybių vertinimą, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas ir kolegija dėl
jų nepasisako, nagrinėdama tuos skundų aspektus, kuriuose keliami teisės
taikymo klausimai.
Dėl BK 307 straipsnio 1 ir 2 dalies taikymo
BK 2 straipsnio 4 dalyje
numatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka
baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.
Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų
ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą
nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. BK 307 straipsnio 1 dalyje
numatytos nusikalstamos veikos, kurios padarymu pripažintas kaltu kasatorius A. N., objektyvieji požymiai pasireiškia dviem alternatyviomis
veikomis: 1) pajamų turėjimu iš kito asmens prostitucijos; 2) sąvadavimu
prostitucijai. Prostitucija – tai veikla už pinigus arba kitokia turtinė nauda
lytiškai santykiaujant ar kitaip tenkinant kitų asmenų lytinę aistrą. BK 307
straipsnis kriminalizuoja ne pačią prostituciją, bet prostitucija užsiimančių
asmenų išnaudojimą, pelnymąsi iš jų. Pajamų turėjimas iš kito asmens
prostitucijos reiškia, kad asmuo tam tikro susitarimo su prostitucija
užsiimančiu asmeniu pagrindu gauna pajamų. Šis susitarimas gali būti susietas tiek priklausomybės ir
prievartos santykiais, tiek ir laisva valia. Prostitucija užsiimantis asmuo
gali mokėti kaltininkui už galimybę verstis prostitucija, taip pat už saugumo
užtikrinimą, kitas jam teikiamas paslaugas, pavyzdžiui, vežimo, patalpų
suteikimo ir pan. BK 307 straipsnio 2 dalis numato kvalifikuotą pelnymosi iš
kito asmens prostitucijos nusikaltimo sudėtį. Jos objektyviuosius požymius
sudaro prostitucijos organizavimas ar vadovavimas prostitucijai arba asmens
gabenimas šio sutikimu prostitucijai į Lietuvos Respubliką ar iš Lietuvos
Respublikos. Prostitucijos organizavimu laikytina veikla, nustatant laiką ir
vietas, kur turi būti teikiamos lytinės paslaugos, organizuojant prostitucija
užsiimančių asmenų atvykimą iš kitų vietovių, jų apgyvendinimą, koordinuojant
ir kontroliuojant jų darbą bei buitį, palaikant drausmę, taikant tam tikras
sankcijas už nusižengimus nustatytai tvarkai, rūpinantis naujų asmenų įtraukimu
į prostituciją, ginčų tarp jų sprendimas arba kiti veiksmai, užtikrinantys
nelegalaus prostitucijos verslo funkcionavimą. Vadovavimas prostitucijai – tai
svarbiausių šio nelegalaus verslo organizavimo ir funkcionavimo klausimų
sprendimas. BK 307 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta nusikaltimų sudėtis
laikoma formalia. Nusikaltimas laikomas baigtu, kai kaltininkas pradėjo gauti
pajamas iš kito asmens prostitucijos, o prostitucijos vadovavimas ir
organizavimas laikomas baigtu nuo veiksmų, sudarančių minėtas veikas, atlikimo
pradžios. Visos veikos padaromos tiesiogine tyčia ir dėl savanaudiškų paskatų.
Kaltininkas suvokia, kad gauna pajamų iš kito asmens prostitucijos, organizuoja
ir vadovauja prostitucijai, ir nori taip veikti. Savanaudiškumas pasireiškia
tuo, kad kaltininkas, atlikdamas minėtas veikas, siekia gauti turtinės naudos
iš kito asmens prostitucijos, pelnytis iš jos.
Pirmosios instancijos
teismas, įvertinęs įrodymų, kurie nuosprendyje išdėstyti ir aptarti, visumą,
nustatė, kad A. N. pelnėsi iš kitų asmenų prostitucijos, taip pat organizavo ir
vadovavo prostitucijai. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs
ir priimtoje nutartyje aptaręs ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios
instancijos teismo išvados yra teisingos. Kasaciniame skunde nuteistasis A. N. teigia,
kad teismas, pripažindamas jį kaltu dėl pelnymosi iš kitų asmenų prostitucijos,
organizavimo bei vadovavimo prostitucijai, nesilaikė BPK 20 straipsnio nuostatų
ir dėl to padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, sukliudžiusių
priimti teisingą sprendimą. Šiuos teiginius kasatorius argumentuoja nuorodomis
į tai, kad ne visi ir neteisingai įvertinti įrodymai, neištirtos bylos
aplinkybės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nepašalinti
prieštaravimai tarp kaltinamųjų ir
liudytojų parodymų, nuosprendis grindžiamas teisiamajame posėdyje neištirtais
ikiteisminio tyrimo duomenimis, liudytojų parodymų, kuriais grindžiamas
apkaltinamasis aktas, nepatvirtina kiti bylos duomenys. Kolegijos nuomone,
skunde išdėstyti argumentai teisės reikalavimų požiūriu nėra pagrįsti. BPK 301
straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais
įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti
suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų
asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi remtis
visais bylos duomenimis, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek
teisiamajame posėdyje, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti
teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti
asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymus, duotus
ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams
patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui
duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai, nustačius BPK 276
straipsnio 1,4 dalyse nurodytas sąlygas (viena iš jų – kai yra esminių
prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų
ikiteisminio tyrimo metu), perskaityti dokumentus, apžiūrėti daiktus. BPK 20
straipsnio 1–5 dalyse nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra
įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent
vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymais gali
būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK
numatytais proceso veiksmais. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį
įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi
įstatymu. Taip pat svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, jog vertinamas ne
kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Iš procesinių dokumentų turinio
matyti, kad bylą nagrinėjęs teismas minėtų taisyklių laikėsi. Nuteistojo A. N. kaltumas
įrodytas baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka (BPK 44 straipsnio 6
dalis). Savo išvadą dėl kasatoriaus kaltės teismas grindė byloje surinktais
įrodymais, kurių šaltiniai buvo duomenys, gauti kaltinamųjų S. K., A. N. parodymais
(ta apimtimi, kiek šie parodymai atitiko kitus faktinius duomenis), liudytojų R.
J., V. P., O. T., T. G., J. A., J. G., R. V., A. V., J. V., G. K. parodymais,
telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo
protokolais su priedais (telefoninių pokalbių išklotinėmis), skelbimais
dienraštyje „Vakarų ekspresas“ apie merginų paiešką erotiniam masažui bei
erotinio masažo atlikimą, sutartis su saugos tarnyba „Folk Security“ ir kitais
duomenimis. Pavyzdžiui, liudytojos J. A. parodymais nustatyta, kad A. N. ją
įdarbino prostitute ir ji dirbusi beveik dvejus metus. Už seksualines paslaugas
pas A. N. dirbusios merginos imdavo 70–100 litų. Ji asmeniškai rinkusi
pinigus iš seksualines paslaugas teikusių merginų ir perdavusi A. N. Pinigus A.
N. yra perdavusios ir kitos merginos. Butų, kuriuose ji dirbo, salonuose buvo
darbo grafikai, merginos vedamam žurnale privalėjo nurodyti uždarbį. A. N.
nurodymu vykdavo „subotnikai“, kurių metu policijos pareigūnai nemokamai
naudojosi prostitučių paslaugomis. Jos kaip prostitutės paslaugomis naudojosi
ir V. T. Kaltinamasis A. N. ją buvo du kartus sumušęs už tai, kad nenorėjo
dirbti prostitute, mobiliuoju telefonu siuntė grasinamo turinio žinutes. Šios
liudytojos parodymus patvirtina duomenys, užfiksuoti telekomunikacijų tinklais
perduodamos informacijos kontrolės metu, iš kurių turinio matyti, kad A. N. grasina
J. A., pataria nusipirkti „muilo su virve“, vartodamas nusikaltėlių žargoną
reikalauja sugrįžti „dirbti“ į Klaipėdą ir kt. (T. 3, b. l. 139–147).
Kaltinamasis A. N. taip pat pripažino, kad pasakęs daug vulgarių žodžių J. A. už
tai, kad ši negrįžo į darbą, baręs ją už girtuokliavimą darbo vietoje.
Neteisus kasatorius
teigdamas, kad nuosprendis grindžiamas teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais
ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų parodymais. BPK 276 straipsnio 4
dalyje nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti
teisiamajame posėdyje perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti liudytojų parodymai.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymus, šia teise
pasinaudojo. Kaip matyti iš procesinių dokumentų turinio, teisiamajame posėdyje
apklaustų liudytojų A. M., J. V., R. V., A. V., G. K., T. G. (S.), J. G., O.
T. parodymai skyrėsi nuo jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Pagal
ankstesnius šių liudytojų parodymus, visas problemas, susijusias su prostitučių
veikla, sprendė A. N., ir seksualines paslaugas teikusios merginos
supratusios, jog viskam vadovauja A. N. (T. 1, b. l. 142–144, 153–155,
176–180–182; T. 2, b. l. 1–7, 21–22, 29). Šių parodymų turinys iš dalies
atitiko telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų
darymo metu užfiksuotus duomenis ir kaltinamojo A. N. parodymus. Aiškinantis
liudytojų parodymų pakeitimo priežastis, nustatyta, kad A. N. jiems darė
poveikį. Pirmosios instancijos teismas perskaitė minėtų liudytojų parodymus,
apsvarstė ir konstatavo, kad duomenis, gautus ikiteisminio tyrimo metu
apklaustų liudytojų parodymais, vertina kaip objektyvesnius, atitinkančius
kitus įrodymus. Kolegija tokiai teismo išvadai pritaria. Taip pat kolegija,
atsakydama į kasatoriaus A. N. kasacinio skundo argumentus, pažymi, kad
pirmosios instancijos teismas, siekdamas patikrinti byloje esančius įrodymus
bei vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, posėdyje perskaitė ikiteisminio
tyrimo pareigūnui duotus liudytojų M. Ž., D. A., L. A., V. B. parodymus ir dėl
jų apklausė kaltinamuosius. Šie parodymai nelaikomi savarankiškais įrodymais ir
nėra tiek reikšmingi, kad juos atmetus kiltų abejonių nuosprendyje išdėstytų
išvadų pagrįstumu. Perskaičius minėtų liudytojų parodymus patikrinti kitais
šaltiniais gauti duomenys ir toks procesinis veiksmas neprieštaravo baudžiamojo
proceso įstatymo nuostatoms. Pavyzdžiui liudytojas R. J. patvirtino, kad be A.
N. žinios prostitucija užsiimančios merginos negalėjo pasitraukti iš darbo. Dėl
L. A. išpirkos jis derėjosi su A. N. Ši mergina
seksualines paslaugas teikė ne savo noru, o kito asmens verčiama.
Kaltinamasis A. N. pripažino, kad su R. J. derėjosi dėl L. A. išpirkos.
Teismas, laikydamasis
BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkto taisyklių, įvertino nuteistojo A. N. parodymus,
duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teisme, juos lygino tarpusavyje bei su
kitais bylos duomenimis. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui A. N. parodė,
kad apie pusantrų metų su S. K. dėdavo skelbimus į laikraštį „Vakarų
ekspresas“, kuriuose nurodydavo, kad reikalingos merginos erotiniam masažui.
Tam tikslui Klaipėdos mieste nuomojosi kelis butus. Prostitutėmis pas juos
dirbo apie dešimt merginų. Apie šią nelegalią veiklą žinojo ir policijos
pareigūnas V. T., kuris jo prašymu ieškojęs buto seksualinėms paslaugoms
teikti, atvykdavo į nuomojamus butus pasinaudoti tokiomis paslaugomis (T. 6, b.
l. 116-118). Taip pat teisiamajame posėdyje A. N. pripažino, kad spręsdavo
konfliktus, kilusius tarp seksualines paslaugas teikusių merginų ir dėl
neišėjimo į darbą, konfliktus su policijos pareigūnais ir nusikalstamo pasaulio
atstovais, samdė apsaugą, vežė merginas pas klientus.
Patikrinusi kasacinio
skundo argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos
teismo ištirti ir įvertinti, taip pat
apeliacinės instancijos teisme dar kartą ištirti ir įvertinti įrodymai
patvirtina, kad A. N. padarytose veikose yra objektyvieji ir subjektyvieji BK 307 straipsnio
1 ir 2 dalyse numatytų nusikaltimų požymiai. Sugretinęs visus faktinius
duomenis teismas tinkamai atskleidė A. N. padarytos nusikalstamos veikos
aplinkybes, nuosprendyje nurodė motyvus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Šį
nuosprendį teismas, vykdydamas BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, grindė
teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais ir, laikydamasis BPK 305
straipsnio 1 dalies nuostatų, apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais
grindžiamos teismo išvados dėl kaltės, nurodė ir motyvus, kuriais
vadovaudamasis atmetė kitus A. N. teisinančius duomenis, kaip prieštaraujančius
bylos įrodymų visetui. Kaltinimas dėl pelnymosi iš kito asmens prostitucijos,
priešingai nei tvirtina skunde kasatorius A. N., yra pagrįstas teisėtais būdais
gautais ir BPK nustatytais proceso veiksmais patikrintais duomenimis.
Kasatoriaus A. N. teigimu, nelegalia veikla jis užsiiminėjo policijos
pareigūnų, tarp jų ir V. T. pavedimu, nes buvo slaptasis policijos
informatorius. Apeliacinės instancijos teismas tyrė A. N. nurodytas aplinkybes,
nuteistųjų A. N., V. T. ir jų gynėjų prašymu pareikalavo bei susipažino su
Klaipėdos apskrities VPK pateikta įslaptinta operatyvine informacija
(informatoriaus „Masažistas“ darbo bei asmens byla, operatyvinio sekimo
suvestinė Nr. 30-ĮS/3-369s. ir kt.), kitais dokumentais, liudytojais apklausė V.
P., G. P. (T. 12, b. l. 53–59). Atlikęs įrodymų tyrimą ir įvertinęs papildomus
duomenis teismas konstatavo, kad nepakanka duomenų apeliantų argumentams paneigti
apie A. N. veiklą atliekant slaptojo policijos informatoriaus funkcijas. Vis
dėlto ir slaptiesiems informatoriams nesuteikta teisė daryti nusikaltimus,
kuriuos padarė A. N. Tokiems teismo teiginiams teisėjų kolegija pritaria, nes
jiems paneigti nėra teisinio pagrindo.
Dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, dokumento klastojimo
ir jo panaudojimo
BK 300 straipsnio
dispozicijoje nurodyto nusikaltimo dalykas gali būti tiek netikras dokumentas
(kai jis pagaminamas), tiek tikras dokumentas (kai jis suklastojamas). Šiame
straipsnyje įtvirtinta teisės norma saugo tokias vertybes kaip dokumentų ir
juose esančių įrašų tikrumas, informacijos patikimumas ir taip užtikrina
normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Nors BK 300 straipsnyje numatyto
nusikaltimo sudėtis formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už
dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl
veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus
apyvartoje. Įstatymas nenustato reikalavimų dokumentų formai. Dokumentu gali
būti pripažįstamas bet kokia forma ant popieriaus, elektroninėje erdvėje ar
kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas, kurio turiniui keliami atitinkami
reikalavimai. Svarbu, kad dokumentas suteiktų informaciją apie įvykį, veiksmą
ar asmenį. Baudžiamajame įstatyme nepateikta dokumento sąvoka, tačiau teismų
praktikoje, taikant BK 300 straipsnį ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos
dokumentų ir archyvų įstatymu, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo
įstatymu ir kt., dokumento samprata suformuluota. Tai rašytinis aktas,
įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir
reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar
pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių
aplinkybių konstatavimas. Tai įrašas, kurio panaudojimas gali sukelti fiziniam
ar juridiniam asmeniui arba valstybei teisiškai reikšmingus padarinius
(kasacinės nutartys Nr. 2K-406/2006, 2K-7-200/2008, 2K-263/2010 ir kt.). Dokumento
suklastojimu pripažįstamas netikro dokumento pagaminimas, sąmoningas melagingų
duomenų įrašymas į tikrą dokumentą, pakeičiant jo turinį. Melagingi duomenys –
tai duomenys, neatitinkantys tikrovės (kasacinės nutartys Nr. 2K-387/2008,
2K-263/2010). Atskleidžiant BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo
objektyviuosius požymius, taip pat svarbu nustatyti asmens veiksmų apimtį,
konkrečiai įvardyti, kuo šie veiksmai pasireiškė pagaminant, panaudojant ar
realizuojant kaltinime nurodytą dokumentą. Šiuo aspektu teismų sprendimuose
išvados dėl kasatoriaus V. T. padarytos nusikalstamos veikos (dokumento
klastojimas bei panaudojimas) aiškios, tinkamai motyvuotos, konstatuota
neteisėtų veiksmų apimtis, konkrečiai įvardyta, kuo šie veiksmai pasireiškė.
Apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje išvardytos aplinkybės atitinka
BK 300 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius. Bylos
duomenimis nustatyta, kad LKPB NTVV 2006 m. liepos 13 d. pasirašytą raštą Nr.
38-S6-2-361RN dėl patikrinimo operatyvinės informacijos apie asmenis,
užsiimančius kitų asmenų įtraukimu prostituciją, pelnymųsi iš jų (tarp asmenų,
vadovaujančių prostitucijai paminėta S. ir vaikinas, pravarde „L“, nurodyti
„salonų“ adresai: (duomenys neskelbtini)),
gavo Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas. Informaciją pagal
pateiktą raštą, Klaipėdos m. VPK KP ONTT viršininko V. P. patvarkymu rengė
vyriausiasis tyrėjas, laikinai paskirtas eiti šios Tarnybos skyriaus viršininko
pareigas V. T.. Parengtame 2006 m. spalio 18 d. informaciniame rašte Nr.
30-1-9675 V. T. nurodė, kad asmuo „L“ tai A. N., kuris pagal 2000–2002
metų operatyvinius duomenis galėjo užsiimti sąvadavimu, tačiau po atliktų
profilaktinių priemonių nuo nusikalstamos veikos atsisakė. Galimi „salonų“
adresai: (duomenys neskelbtini),
nenustatyti, patikrinimo priemonės dėl merginos, vardu S., tęsiamos ir apie
rezultatus praneš. Kaip nustatyta, šiame rašte buvo pateikta tikrovės
neatitinkanti informacija, nes S. K. ir A. N. nuo 2005 m. pradžios Klaipėdoje
organizavo bei vadovavo prostitucijai, turėjo pajamų iš kitų asmenų
prostitucijos. Gavęs tokio turinio raštą Lietuvos kriminalinės policijos biuro
NTVV tolesnį informacijos tikrinimą nutraukė ir tyrimo nepradėjo (T. 5, b. l. 8).
Sprendžiant kaltės
klausimą svarbu nustatyti subjektyviuosius kaltės formos požymius. BK 300
straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis nustato tik tyčinę kaltės formą.
Pagamindamas netikrą dokumentą ar į tikrą dokumentą įrašydamas žinomai
melagingas žinias, kurios iškreipia dokumento tikrumą, bei jį panaudodamas,
kaltininkas suvokia pavojingą veikos pobūdį ir nori taip veikti (BK 15
straipsnio 2 dalis). Abiejų instancijų teismai konstatavo tyčinę kaltę V. T. veiksmuose.
Kasatorius ginčija tokią išvadą, teigdamas, kad jis tyčios klastoti dokumentą
neturėjo. Tokie kasatoriaus teiginiai prieštarauja bylos medžiagai. Profesinė
veikla vertinama kaip nusikalstama ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę asmeniui
suvokiant daromos veikos pavojingą pobūdį ir numatant galimą įstatyme nustatytų
padarinių kilimą. Kaip pažymėta teismų sprendimuose, nuteistajam V. T. buvo
žinoma apie tai, kad S. K. ir A. N. organizuoja bei vadovauja prostitucijai,
pats ne kartą naudojosi prostitučių paslaugomis, buvo informavęs S. K. ir A. N.
apie gaunamus piliečių nusiskundimus dėl prostitučių veiklos bei nurodęs bute (duomenys neskelbtini) sumažinti
prostitučių klientų srautą ir esant galimybei išsikelti. Be to, praėjus šešioms
dienoms po melagingos informacijos pateikimo Lietuvos kriminalinės policijos
biurui, (duomenys neskelbtini) name
policijos pareigūnai sulaikė S. K. ir dar kelias prostitutes (T. 1, b. l.
102–104). Tokia teismų išvada paremta ištirtais ir įvertintais bylos duomenimis
( kaltinamųjų S. K., A. N., liudytojų J. A., G. K., T. G., D. A. parodymais,
telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės įrašų darymo
protokolais, prie jų pridėtų pokalbių suvestinėmis ir kt.). Nors kasatorius V.
T. teigia, kad rengiamo rašto turinį derino su Lietuvos KPB darbuotojais,
tačiau nė vienas jo nurodytų asmenų (liudytojai T. P., J. M., G. P.)
nepatvirtino šios aplinkybės. Liudytojas V. P., kurio parodymais kasatorius plačiai operuoja, taip pat nepatvirtino
argumentų, kad būtų suderinęs teikti tikrovės neatitinkančio turinio
informaciją. Kasatoriaus iškeltą versiją apie tai, kad dėl A. N. specifinio
statuso negalėjo pateikti objektyvios informacijos, paneigė ir liudytojas G. P.,
nurodęs, jog šiuo konkrečiu atveju Lietuvos KPB raštas buvo pateiktas su tam
tikra slaptumo žyma, todėl V. T. privalėjo pateikti teisingą informaciją.
Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė V. T. keliamą versiją dėl A.
N. specialaus statuso dirbant slaptuoju policijos informatoriumi, konstatavęs,
kad A. N. ne vaidino sutenerį, o iš tikrųjų juo buvo, organizavo ir vadovavo
prostitucijai. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. liepos 1 d.
įsakymu patvirtintoje Vidaus reikalų sistemos operatyvinę veiklą vykdančių
padalinių darbo su slaptai bendradarbiaujančiais asmenimis ir operatyvinės
veiklos finansavimo instrukcijoje pažymėta, kad slaptasis policijos
informatorius negali daryti nusikalstamų veiksmų, išskyrus atvejus, kai
veikiama pagal NVIM. Liudytojas V. P. (tiesioginis V. T. viršininkas) taip pat
patvirtino, kad slaptieji informatoriai negali daryti nusikaltimų, jie dėl to
įspėjami. Byloje nėra duomenų, kad A. N. būtų veikęs pagal nusikalstamos veikos
imitacijos modelį (NVIM), ir kasaciniame skunde apie tai nenurodoma.
Kasatoriaus nurodyti argumentai dėl agentūrinio legendavimo apeliacinės
instancijos teismo aptarti, atkreipiant dėmesį, kad A. N. nebuvo suteikta teisė
daryti nusikalstamas veikas, pelnytis iš kitų asmenų prostitucijos, vadovauti
šiai veiklai. V. T., būdamas pareigūnas, laikinai atsakingas už Klaipėdos m.
VPK ONTT 2–ajam skyriui pavestų užduočių vykdymą, nesukliudė A. N. nusikalstamai
veiklai, apie tai neinformavo teisėsaugos institucijos atitinkamų pareigūnų,
bet elgėsi priešingai – dangstė jo ir S. K. nusikaltimus, aukštesnei
teisėsaugos institucijai sąmoningai perdavė tikrovės neatitinkančią
informaciją.
Kasatorius V. T. skunde
teigia, kad epizode dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumento klastojimo jis
buvo išprovokuotas bei dėstydamas argumentus remiasi Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo kasacine nutartimi Nr. 2K-332/2006. Atsakydama į tai, kolegija atkreipia
dėmesį, kad kasatoriaus nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje
byloje Nr. 2K-332/2006 buvo nagrinėjama nusikalstamos veikos imitacijos modelio
ir provokacijos santykio problema. Nagrinėjamoje byloje NVIM nebuvo taikytas.
Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl minėtų argumentų, kurie
pakartotinai keliami kasaciniame skunde. Pagal Lietuvos Respublikos
operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. IX-965
redakcija) 6 straipsnio 5 punktą provokacija – tai spaudimas, aktyvus
skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų
pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą
veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Kolegija atmeta kasatoriaus
argumentus, kad Policijos departamento pareigūnai ar kiti asmenys išprovokavo
jį padaryti nusikalstamas veikas, nes tokių duomenų nėra. Priešingai, faktiniai
duomenys patvirtina, kad byloje susidariusi situacija neatitiko provokacijos
turinio. V. T. turėjo galimybę pasirinkti, kaip atsakyti į Lietuvos KPB
pateiktą paklausimą, t. y., ar pateikti tikrovę atitinkančią informaciją,
kuri kasatoriui buvo žinoma, ar nurodyti melagingus duomenis, ką pastarasis
laisva valia padarė.
Piktnaudžiavimas BK 228
straipsnio prasme yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens
piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, jeigu dėl to
didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar
fizinis asmuo. Teismų praktikoje piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi
suprantamas kaip įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir
įgaliojimų panaudojimas priešingai tarnybos interesais, jos veiklos principams,
esmei bei turiniui (kasacinės nutartys Nr. 2K-660/2007, 2K-355/2009). Valstybės
tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklos teisėtumą nulemia ne vien tai, kad
jis savo veikloje nepažeidė konkretaus draudimo, nurodyto norminiame akte. Ne
mažiau svarbu įvertinti, ar jis vadovavosi tarnybos interesais ir principais
atlikdamas pareigas, ar neiškraipė savo tarnybinės veiklos turinio.
BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta piktnaudžiavimo sudėtis yra
materiali, veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik dėl padarytos veikos
atsiradus baudžiamajame įstatyme numatytiems padariniams – didelei turtinio ar
kitokio pobūdžio žalai valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai,
juridiniam ar fiziniam asmeniui. Padaryta žala BK 228 straipsnio 1 dalies
prasme gali būti turtinė ir neturtinė. Turtinė žala apskaičiuojama ir
išreiškiama konkrečia pinigų suma. Neturtinė žala gali pasireikšti įvairiai.
Dažniau tai žala įstaigos ar net valstybės įvaizdžiui ar autoritetui, žmonių
pasitikėjimo tam tikromis institucijomis praradimas, korupcijos santykių su tam
tikra institucija skatinimas ir panašiai. Įstatymas nepateikia universalių
kriterijų neturtinės žalos dydžiui apskaičiuoti. Kiekvienu konkrečiu atveju, ar
padaryta žala laikytina didele ar ne, sprendžia teismas. Priimdamas sprendimą,
teismas atsižvelgia į konkrečias bylos aplinkybes, kaip antai: padarytos veikos
trukmę, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, nukentėjusiųjų skaičių
ir jiems padarytą žalą, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje
dėl padarytos veikos ir to įtaką valstybės tarnautojo ir institucijos
autoritetui ir panašiai. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama
didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų
teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir kitos
nusikalstamos veikos padarymo. BK 228 straipsnyje numatytas „didelės
žalos“ požymis, apibūdinantis nusikalstamos veikos padarinius, yra pagrindinis
nusikaltimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams bei drausminių
valstybės tarnautojų pažeidimų atribojimo kriterijus. Valstybės tarnautojas
piktnaudžiaudamas tarnyba pažeidžia atitinkamus teisės aktus, diskredituoja
tarnautojo vardą. Didelės žalos požymis, inkriminuotas kaltininkui, kaip ir
kiti nusikaltimo sudėties požymiai, turi būti nurodyti apkaltinamojo
nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Tokių reikalavimų bylą nagrinėjęs teismas
laikėsi. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas,
konstatuodamas, jog V. T. padarė BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytas
nusikalstamas veikas, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė ne
tik įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, šias aplinkybes
atitinkančius nusikaltimo sudėties požymius, bet ir nurodė, kuo pasireiškė
didelė žala valstybei. Nuosprendyje konstatuota, kad dėl V. T. veiksmų didelės
žalos patyrė valstybė, nes buvo diskredituotas valstybės pareigūno vardas,
iškraipyti policijos funkcijos ir veiklos principai, sumenkintas šios
teisėsaugos institucijos prestižas. Taip pat nurodyti teisės aktai (Lietuvos
Respublikos policijos veiklos įstatymas, Vidaus tarnybos statutas, Klaipėdos m.
VPK KP ONTT 2–ojo skyriaus
vyriausiojo tyrėjo pareigybių, patvirtintų 2006 m. balandžio 3 d.
Klaipėdos m. VPK viršininko įsakymu, nuostatai ir kt.), kuriais savo veikloje
privalėjo vadovautis nuteistasis V. T. ir kuriuose įtvirtintas taisykles, piktnaudžiaudamas
tarnybine padėtimi, pažeidė. Dėl to kasatorius neteisus teigdamas, kad teismas
nenurodė teisės aktų, kurių reikalavimai buvo pažeisti.
Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo
BPK 166 straipsnio 1
dalyje nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą
ar pranešimą apie nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos duomenų
(T. 1, b. l. 1–4), 2006 m. balandžio 19 d. į Klaipėdos apygardos
prokuratūros ONKT skyriaus prokurorą kreipėsi pareiškėja L. A., kuri pranešė
apie daromą nusikaltimą. Gautoje informacijoje pateikta pakankamai duomenų apie
nusikalstamą veiką (įtraukimą į prostituciją panaudojant prievartą ir kt.),
asmenis, kurie šią veiką vykdė, nurodyti konkretūs butų adresai, merginos,
teikiančios atlygintinas lytines paslaugas. Priimant pareiškimą L. A. įspėta
dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingą įskundimą. Pagal gautą pareiškimą
nebuvo pagrindo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nes jame nurodyti
duomenys nebuvo akivaizdžiai neteisingi (BPK 168 straipsnio 1 dalis). Siekdamas
išsiaiškinti pareiškime nurodytus duomenis Klaipėdos apygardos vyriausiasis
prokuroras priėmė sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą ir pavedė procesinius
veiksmus atlikti skyriaus prokurorui. Šie prokuroro veiksmai atitiko BPK 166
straipsnio 3 dalies, 169 straipsnio nuostatas ir Lietuvos Respublikos
generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. I-58
„Dėl ikiteisminio tyrimo pradžios registravimo tvarkos“ patvirtintus nuostatus.
Vadinasi, ikiteisminis
tyrimas pradėtas tesėtai ir pagrįstai.
Dėl BPK 154 straipsnio nuostatų taikymo
Pradėjus ikiteisminį
tyrimą (BPK 166 straipsnis) duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai
tirti, renkami baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. BPK 154
straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali klausytis
telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą
informaciją ir daryti įrašus, jeigu yra pagrindas manyti, kad tokiu būdu galima
gauti duomenų apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų
nusikaltimą bei kitus šioje dalyje nurodytus nusikaltimus, tarp jų numatytus BK
307 straipsnyje. Tokiu atveju sprendimą pagal prokuroro motyvuotą prašymą
leisti klausytis telefoninių pokalbių, daryti jų įrašus priima ikiteisminio
tyrimo teisėjas (BPK 154 straipsnio 1 dalis). Šio teisėjo nutartis yra viešas
bylos dokumentas, todėl turi būti dedamas į bylą. Kasatorius V. T., daug
dėmesio skirdamas telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės
ribojimui, teisingai nurodo, kad tokia informacija gali būti renkama motyvuotu
teismo nutarimu ir pagal įstatymą. Teisėjų kolegija, atsakydama į kasatorių
argumentus, pažymi, kad šioje byloje buvo faktinis ir teisinis pagrindas
kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją bei daryti
įrašus. Jie nurodyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės
instancijos teismo nutartyje. Minėtuose teismų sprendimuose atskirai aptartas
ir BPK 154 straipsnyje numatytų procesinių prievartos priemonių taikymo pagrįstumas.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas, kuriam buvo
pateikti duomenys apie tikėtina daromą nusikalstamą veiką, laikydamasis
procesinių taisyklių, tenkino prokuroro prašymus ir sankcionavo L. A., R. J., S.
K., A. N., V. T. naudojamais mobiliojo ryšio telefonais perduodamos
informacijos kontrolę bei pokalbių įrašų darymą. Tuo metu buvo pradėtas
ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 307, 308
straipsniuose. Šios nutartys motyvuotos, nurodytas pagrindas atlikti
procesinius prievartos veiksmus (T. 2, b. l. 91-95, T. 3, b. l. 67–69, 163–166). Taigi, kolegijos
nuomone, duomenys, panaudojant telefoninių pokalbių įrašus, gauti teisėtais
būdais, įvertinti visame byloje surinktų įrodymų kontekste. Kasatorių iškeltos abejonės
dėl šių įrašų įrodomosios vertės remiasi kitokiu, įstatymo neatitinkančiu,
požiūriu. Šios abejonės bylą nagrinėjusiems teismams buvo žinomos ir priimtuose
sprendimuose motyvuotai paneigtos.
Kasaciniuose skunduose
ginčijant duomenų, gautų kontroliuojant
telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją, panaudojimą kaip
įrodymų, kvestionuojant faktinio pagrindo sankcionuoti tokią kontrolę buvimą,
netiksliai interpretuojamos kai kurios Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos
nuostatos. Pasak kasatorių, EŽTT „net keletą kartų yra nurodęs, kad neteisėtu
ir nepagrįstu pagrindu sankcionuoti telefoniniai pasiklausymai negali būti
panaudojami baudžiamosiose bylose ir remiantis jais negali būti nuteisiami
asmenys“, taip pat „pabrėžęs, kad neteisėti veiksmai, provokacijos negali
sukelti teisinių pasekmių įtariamiesiems“. Tokius argumentus kasatoriai
grindžia sprendimais bylose Rotaru prieš
Rumuniją (Rotaru v. Romania,
no. 28341/95, judgement of 4 May 2000) ir Kopp prieš Šveicariją (Kopp v.
Switzerland, no. 23224/94, judgement of 25 March 1998).
Kasatorių nurodomi EŽTT
sprendimai susiję su Konvencijos 8 straipsnio (teisė į privataus gyvenimo
gerbimą) taikymu. Iš tiesų pagal nuoseklią EŽTT praktiką asmens susižinojimo,
be kito ir telefono pokalbių, kontrolė, patenka į Konvencijos 8 straipsnio
taikymo sritį ir turi atitikti jame nustatytus reikalavimus (kaip naujesnį
šaltinį žr., pvz., Kvasnica v. Slovakia,
no. 72094/01, judgement of 9 June 2009). Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje
baudžiamojoje byloje šie reikalavimai įvykdyti. Būtent pirmiau minėta, kad
telefono pokalbių kontrolė sankcionuota teisėtai, t. y. vadovaujantis
atitinkamomis BPK nuostatomis ir nepažeidžiant jų reikalavimų; tokia kontrole
siekta teisėto tikslo, t. y kovoti su nusikalstamumu; atsižvelgiant į bylos
aplinkybes, o būtent į pagrindą įtarti, kad gali būti padarytos nusikalstamos
veikos, kurias tiriant galimas atitinkamų kontrolės priemonių taikymas, taip
pat į nustatytą procesinę būtinybę jas taikyti konkrečiu atveju, tokia priemonė
buvo būtina demokratinėje visuomenėje.
Kasatorių nurodytuose
sprendimuose nagrinėtos situacijos iš esmės skiriasi nuo skundžiamos kasatorių,
o EŽTT padarytos išvados, kolegijos nuomone, niekaip nepatvirtina kasacinių
skundų argumentų dėl telefono pokalbių įrašų teisėtumo. Sprendime Kopp. prieš Šveicariją pareiškėjo teisės į privataus gyvenimo gerbimą ir
susirašinėjimo slaptumą, garantuojamos Konvencijos 8 straipsnyje, pažeidimas konstatuotos
dėl to, kad šių teisių apribojimas neatitiko Konvencijos 8 straipsnio 2 dalies teisėtumo
reikalavimo. Pareiškėjo, advokato, kontoros telefono pokalbių buvo klausomasi
baudžiamojo tyrimo, kuriame jis pats nebuvo įtariamas, kontekste (galiausiai
tyrimas nutrauktas ir įrašai sunaikinti). Nors Šveicarijos teisėje garantuojama
advokato, kuris nėra įtariamas ar kaltinamas, profesinės paslapties apsauga
slapto stebėjimo kontekste, praktikoje laikytasi pozicijos, kad ši taisyklė
taikoma tik advokato santykiams su klientais, taigi su tokiais santykiais
nesusijęs susižinojimas gali būti kontroliuojamas. Tačiau įstatyme nebuvo
aiškiai nustatyta, kas ir pagal kokias sąlygas turi atskirti klausimus,
susijusius su advokato darbu, nuo susijusių su kitokia jo veikla; praktiškai
tai darė pokalbių klausantis pašto (t. y. vykdomosios valdžios) pareigūnas.
Byloje Rotaru prieš Rumuniją, kurioje
skundžiama situacija nesusijusi su baudžiamuoju procesu, Konvencijos 8
straipsnio (teisė į privataus gyvenimo gerbimą) pažeidimas nustatytas dėl to,
kad Rumunijos žvalgybos tarnybos vykdomas informacijos apie pareiškėjo privatų
gyvenimą (jo tariamą narystę tam tikroje politinėje organizacijoje tarpukario
metais ir tam tikrą kitą elgesį komunistinio režimo metais) laikymas ir
panaudojimas neatitiko teisėtumo reikalavimų (nepakankamai reglamentuotos
tokios informacijos rinkimo, laikymo ir panaudojimo tvarka, kontrolė,
garantijos suinteresuotiems asmenims ir panašiai).
Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių BPK nuostatų taikymo
Baudžiamojo proceso
teisės taikymo aspektu kasatoriai teismų sprendimus ginčija nuorodomis į pažeidimus,
jų manymu, padarytus šioje byloje taikant BPK 20 straipsnio nuostatas,
reglamentuojančias įrodinėjimą ir ypač įrodymų vertinimą, nes teisėjų vidinis
įsitikinimas nebuvo formuojamas taip, kaip to reikalauja įstatymas. Pasak
kasatorių, neatsižvelgta į skirtingų asmenų parodymų prieštaravimus, jų
parodymai neteisingais pripažinti tik formaliai, o išvados dėl kaltės paremtos
prielaidomis.
Įrodymų vertinimas, kaip
nustatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje, ir jais pagrįstų išvadų baudžiamojoje
byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjimo
teisme dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir daromų išvadų
teismui nėra privalomos. Svarbu, kad teismo baigiamajame akte būtų išdėstyti
įrodymų vertinimo motyvai, kaip nustatyta BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte,
nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje teismas išdėsto įrodymus, kuriais
remdamasis konstatuoja visų nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytų ir kitų
svarbių bylos aplinkybių buvimą. Nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais
įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Įrodymai
dėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės
nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes
patvirtinančios išvados. Teismas, aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias
aplinkybes, privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar
nebuvimą. Nuosprendyje teismas taip pat turi konstatuoti, ar pakanka surinktų
įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką
įeinančias aplinkybes. Apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių
kaltinamojo kaltumą, išdėstomi ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami
kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Apeliacinės instancijos teismo priimamos
nutarties aprašomojoje dalyje, kaip nustato BPK 332 straipsnio 3 dalis, privalo
būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. Jeigu toks skundas
atmetamas, nutartyje turi būti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas,
o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Šiuo konkrečiu atveju motyvai, išdėstyti
ir apkaltinamajame nuosprendyje, ir apeliacinėje nutartyje, priešingai
kasatorių nuomonei, įstatymo reikalavimus ir susiklosčiusias teismų praktikos
nuostatas iš esmės atitinka. Kaltinamųjų A. N., V. T. parodymai aptarti,
įvertinti kaip iš dalies prieštaringi, nenuoseklūs, orientuoti pagal pasirinktą
gynybos būdą. Ši išvada padaryta nurodžius į konkrečius jų prieštaravimus kitų
apklaustų asmenų parodymams, kitiems bylos duomenims. Nuosprendyje konstatuota,
kad surinktoje bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių
kaltinamųjų kaltę, o veikos kvalifikuotos teisingai. Apeliacinėje nutartyje
atsakyta į visus esminius apeliantų A. N. ir V. T. skundų argumentus.
Byloje surinktų duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas patikrinti
pagal BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių reikalavimus. Kasacine tvarka skundžiamų
nuosprendžio ir apeliacinės nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti BPK
nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimą, tokių pažeidimų, kurie galėtų būti
pripažinti esminiais, t. y. dėl kurių skundžiamus sprendimus reikėtų keisti ar
naikinti.
Dėl kitų kasacinių skundų argumentų
Kasatorius A. N. teigia,
kad buvo pažeista jo teisė gintis, nes jam nebuvo leista dalyvauti anoniminio
liudytojo Nr. 1 apklausoje. Toks kasacinio skundo motyvas nepagrįstas, nes
teismas tokio liudytojo neapklausinėjo ir jo parodymais priimdamas
apkaltinamąjį nuosprendį nesirėmė. Teismas rėmėsi slapto sekimo metu anoniminio
liudytojo padarytu pokalbio tarp minėtos liudytojos S. K. ir kitų bute (duomenys neskelbtini), buvusių
prostitučių garso įrašu. Šio veiksmo teisiniu pagrindu buvo Klaipėdos miesto
apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2006 m. spalio 17 d.
motyvuota nutartis (T. 1, b. l. 70, 71), priimta laikantis BPK 160 straipsnio
reikalavimų. Garso įrašo autentiškumo kaltinamieji neginčijo.
A. N. kasaciniame skunde
nurodoma, kad kaltinamajam buvo suvaržyta teisė teismo posėdyje užduoti
klausimus liudytojams, taip pažeidžiant jo teisę gintis nuo pareikštų
kaltinimų. Proceso, kaip visumos, įvertinimas leidžia konstatuoti, kad iš
kasatoriaus A. N. nebuvo atimta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Kasatorius
aktyviai dalyvavo baudžiamajame procese tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek
bylos nagrinėjimo teisme metu, turėjo galimybę liudytojams, kaltinamiesiems
pateikti klausimus ir šia teise pasinaudojo. Kasatoriui buvo užtikrintos teisės
įstatymo numatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo pareikšto kaltinimo.
Nenustačius BPK 369
straipsnyje numatytų pagrindų skundžiamiems nuosprendžiui ar nutarčiai
panaikinti, kasaciniai skundai laikytini nepagrįstais, o teismų sprendimai,
neperžengiant skundų ribų, laikytini teisėtais (BPK 384 straipsnio 5 dalis).
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų
A. N. ir V. T. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Vladislovas
Ranonis
Gintaras Goda
Benediktas
Stakauskas