Baudžiamoji byla Nr. 1S–125/2010
Procesinio sprendimo kategorija:
2.1.16.1.2.1.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. liepos 20 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjas Linas Žukauskas,
sekretoriaujant
Agatai Minkel,
dalyvaujant
prokurorui Justui Lauciui,
teismo
posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo R. U. gynėjo advokato
Ričardo Girdziušo skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d.
nutarties, kuria kaltinamajam R. U. kardomosios priemonės
– suėmimo terminas pratęstas 3 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2010 m.
liepos 7 d.
Teisėjas, susipažinęs su skundo nagrinėjimui pateikta medžiaga ir išnagrinėjęs
skundą,
n u s t a t ė :
R. U. kaltinamas tuo, kad 2009
m. lapkričio 19 d., apie 16 val., (duomenys neskelbtini), Kaune, (duomenys neskelbtini), veikdamas organizuota grupe su R. D.,
neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai – viešoje vietoje, panaudodamas psichinę
prievartą L. D. bei V. J. atžvilgiu, reikalaudamas jų nutraukti maisto papildų „Olimp“ platiną, grasindamas paveikti šių papildų
gamintojus neteikti jiems produkcijos, primygtinai nurodydamas L.
D. bei V. J. G. S. mirties
faktą ir užuominomis leisdamas suprasti, kad nenutraukus maisto papildų „Olimp“
platinimo, jiems taipogi galimas mirties įvykis, vertė nukentėjusiuosius L. D. bei V. J. susilaikyti nuo
didelės, ne mažiau 2 100 000 Lt vertės turtinio pobūdžio veiksmų – maisto
papildų „Olimp“ platinimo, t. y. kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 str. 3 d. padarymu.
Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 str. nustatyta
tvarka kaltinamasis R. U. buvo laikinai sulaikytas 2010
m. sausio 6 d. Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 7 d. nutartimi R. U. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas vienam
mėnesiui. Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartimi kaltinamajam R. U. taikomos kardomosios priemonės – suėmimo terminas
pratęstas trims mėnesiams. Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 6 d.
nutartimi kaltinamajam R. U. taikomos kardomosios
priemonės – suėmimo terminas pratęstas dviems mėnesiams. Skundžiama Kauno
apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d. nutartimi kaltinamajam R.
U. taikomos kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims
mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2010 m. liepos 7 d. Teismas sprendimą
motyvavo tuo, kad kaltinamasis R. U. gali bėgti (slėptis)
nuo teismo (BPK 122 str. 1 d. 1 p.).
Kaltinamojo
R. U. gynėjas advokatas R. Girdziušas skundu prašo
panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d. nutartį.
Gynėjas
skunde teigia, kad teismo išvada, jog jo ginamas R. U. vengdamas
bausmės gali bėgti (slėptis) nuo teismo yra nepagrįsta.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 50 nurodoma, jog nusikaltimo sunkumas
ir atitinkamo BK straipsnio sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė
priskiriami LR BPK 122 str. 2 d. vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei
remiantis minėta aplinkybe galima daryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo
ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, jos gali pakakti tam
asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą LR BPK 122 str. 1 d. 1 p. numatytu
pagrindu. Tačiau gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad šiame nutarime
nesureikšminta aplinkybė dėl atitinkamo BK straipsnio sankcijoje numatytos
griežtos laisvės atėmimo bausmės. Teismas privalo kiekvienu konkrečiu atveju
išsiaiškinti ar šios aplinkybės pakanka išvadai, kad kaltinamasis gali
pasislėpti.
Be to,
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra pažymėjęs, kad teismai bei kitos valstybinės institucijos privalo suimtų asmenų baudžiamąjį persekiojimą
organizuoti taip, kad jų laisvės suvaržymas nesant apkaltinamojo nuosprendžio
truktų kiek įmanomai trumpiau, o slėpimosi pavojus neturėtų būti nustatomas
remiantis vien tik gręsiančios bausmės griežtumu.
Gynėjas, vadovaudamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau –
Konvencijos) 5 str., pažymi, kad kiekvienas suimtas asmuo turi teisę į
paleidimą proceso metu. Paleidimas gali būti sąlygojamas garantijų, jog
pastarasis atvyks į teismą. Be to, remdamasis LR BPK 121 str. 4 d.
nuostatomis, pažymi, kad visos procesiniame įstatyme numatytos aplinkybės, kurios yra svarbios priimant sprendimą dėl kardomojo kalinimo, palankios jo ginamajam.
R. U. yra vedęs, gyvena su
sutuoktine, turi du mažamečius vaikus. Gynėjas, vadovaudamasis Vaiko teisių
apsaugos pagrindų įstatymo 23 str. nuostatomis, teigia, kad mažamečių vaikų
interesai yra svarbesni už nepagrįstą manymą, kad R. U. gali
pasislėpti nuo teismo. Be to, kaltinamasis turi nuolatinę gyvenamąją vietą,
darbą ir legalų pragyvenimo šaltinį, glaudūs ryšiai jį sieja su tėvais. Teismui
pateikti duomenys apie sunkią R. U. tėvo sveikatos būklę.
Byloje yra duomenų apie tai, kad R. U. po to, kai buvo
pradėtas ikiteisminis tyrimas, vyko į užsienį bet sugrįžo į Lietuvą. Visa tai
patvirtina, kad nėra pagrindo manyti, jog ginamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo.
Be to, gynėjas teigia, jog teismas nesivadovavo LR BPK
121 str. 2 d. nuostatomis, nes byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad
kaltinamasis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tarp kaltinamojo ir
nukentėjusiųjų kilęs ginčas dėl verslo neduoda pagrindo teigti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Byloje minimas pinigų sumos dydis yra nepagrįstas.
Kaltinimas paremtas tik nukentėjusiųjų, suinteresuotų bylos baigtimi,
parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Nukentėjusiųjų
iniciatyva padarytas pokalbio įrašas leidžia manyti, kad vyksta verslo
konkurentų diskusija, tačiau nėra pagrindo teigti, kad iš nukentėjusiųjų
prievartaujamas turtas. Tai patvirtina ir liudytojo A. A. parodymai
bei kitų dviejų susitikimų garso įrašai. Be to, R. U. pats
kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl neteisėtų nukentėjusiųjų veiksmų,
nukentėjusieji bandė jį paveikti, kad šis atsisakytų ketinimo dalyvauti maisto
papildų versle. Teismo išvada, kad byloje užtenka duomenų, jog R.
U. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms.
Gynėjas teigia, kad nepagrįsta teismo išvada, jog
švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti LR BPK 119 str.
nurodytų tikslų. Skundžiamoje nutartyje nėra motyvų, kodėl švelnesnėmis
kardomosiomis priemonėmis nebūtų galima užtikrinti kaltinamojo dalyvavimo
baudžiamajame procese. Teismo sprendimas taikyti R. U. griežčiausią
kardomąją priemonę prieštarauja LR BPK 11 str. nuostatoms.
Teismo posėdyje kaltinamojo R. U. gynėjas
prašė skundą tenkinti, prokuroras – skundą atmesti.
Skundas atmetamas.
Kauno apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam R. U. suėmimo terminą BPK 119, 121, 122 ir 127 str.
reikalavimų nepažeidė.
Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, būtina
sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog suimtasis padarė
nusikalstamą veiką, pakankamumas (LR BPK 121 straipsnio 2 dalis). Byloje yra
pakankamai faktinių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad suimtasis R. U. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
Pažymėtina, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant
ar pratęsiant kardomąją priemonę nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų būtina
vertinimui priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad
svarstant kardomosios priemonės termino pratęsimo teisėtumą bei pagrįstumą,
suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas, o įrodymai nevertinami, tai privalo atlikti
pirmosios i instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d.
Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali
būti taikomas, kai yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos LR BPK 122
straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir bent vienas iš LR BPK 122 straipsnyje numatytų
pagrindų.
Apeliacinės instancijos teismas pritaria
Kauno apygardos teismo išvadai, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis šiuo
metu negalima pasiekti LR BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t. y. užtikrinti
kaltinamojo dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir
nuosprendžio įvykdymą. Be to, už nusikalstama veika, kurios padarymu kaltinamas
R. U., priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, už kurią baudžiamasis įstatymas numato griežtą laisvės atėmimo bausmę.
LR BPK numatyti suėmimo skyrimo ir jo termino
pratęsimo pagrindai yra alternatyvūs, todėl skiriant šią kardomąją priemonę ar
pratęsiant jos terminą pakanka bent vieno iš jų. Pratęsiant kaltinamojo R. U. suėmimo
terminą, skundžiamoje Kauno apygardos teismo nutartyje motyvuotai konstatuota,
kad yra LR BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas suėmimo termino
pratęsimo pagrindas – pagrįstas manymas, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo
teismo.
LR BPK 122 str. 2 d. nustato, jog kai pagrįstai manoma, kad kaltinamasis (įtariamasis) bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio
tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, suėmimas gali būti paskirtas
atsižvelgiant į kaltinamojo (įtariamojo) šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją
vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m.
gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų
areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 p. išaiškinta, jog „nusikaltimo
sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė
priskiriama BPK 122 str. 2 d. vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei
remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo
ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai jos gali pakakti tam
asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu.
Gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti
griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau jos pakanka pagrįstam manymui, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo.
Apeliacinės instancijos teismas pastebi,
kad R. U. gynėjo skundo argumentai ir jame išdėstytos
aplinkybės iš esmė analogiški ankstesnio skundo dėl Kauno apygardos teismo 2010
m. gegužės 6 d. nutarties, kuria kaltinamajam R. U. taikomos
kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo pratęstas dviems mėnesiams,
argumentams bei nurodytoms aplinkybėms.
Gynėjas skunde nurodo, kad jo ginamasis yra vedęs,
turi du mažamečius vaikus, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbą, glaudūs ryšiai jį
sieja su tėvais, tačiau tai negali paneigti suėmimo, kaip kardomosios priemonės
taikymo būtinumo, nes siekiant
užtikrinti viešojo intereso apsaugą byloje, vienos aplinkybės, palyginti su
kitomis, negali būti vertinamos kaip išimtinai prioritetinės ir sąlygojančios
įtariamajam paskirtos kardomosios priemonės naikinimą šiuo pagrindu. Byloje yra
duomenų, kad R. U. vykdavo į užsienį, tačiau nors ir grįždavo,
tai rodo, jog kaltinamasis turi tvirtus ryšius bei kontaktus su užsienio
valstybėse gyvenančiais asmenimis. Ši aplinkybė sustiprina pagrįstą manymą, kad, suvokdamas gresiančios bausmės dydį, R. U. bėgs (slėpsis) nuo
teismo.
R. U. gynėjo skunde nemažai
dėmesio skiriama veikos, kuria jis yra kaltinamas, kvalifikacijai, t.y.
įrodinėjama, kad išnagrinėjus bylą teisme, jam pareikštas kaltinimas
nepasitvirtino. Tačiau, kaip matyti iš baigiamųjų kalbų, valstybinį kaltinimą
palaikanti prokurorė neprašė pakeisti veikos kvalifikavimo teisme dėl esminių
faktinių aplinkybių ir prašė pripažinti R. U. kaltu
padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 str. 3 d. Kaip jau buvo minėta
šioje nutartyje, klausimai, numatyti BPK 305 str., šiuo metu yra bylą
nagrinėjančio teismo kompetencijoje.
Paminėtų aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, pratęsdamas kaltinamajam R. U. kardomosios
priemonės – suėmimo terminą, pagrįstai vadovavosi BPK 122 str. 1 d. 1 p.
nuostatomis.
Kitos
kaltinamojo R. U. gynėjo skunde išdėstytos aplinkybės,
kaip mažamečių vaikų interesų viršenybė, paties R. U. kreipimasis
į teisėsaugos institucijas dėl nukentėjusiųjų veiksmų, taip pat negali paneigti
suėmimo pratęsimo pagrindo arba būti pakankamos griežčiausiai kardomajai
priemonei panaikinti.
LR
Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 50 1 p. yra nurodyta, kad teisėjai,
skirdami suėmimą, privalo tiksliai vykdyti LR Konstitucijos 20 straipsnio 2
dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5
straipsnio nuostatas, nurodančias, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip,
kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs
įstatymas. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (
toliau tekste – Konvencija ) 5 str. 3 d. nustato įpareigojimą valstybėms –
Konvencijos narėms – nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų
realizavimą asmens teisės į įmanomai trumpiausią baudžiamosios bylos tyrimą ir
nagrinėjimą. Priešingu atveju, jei ikiteisminio tyrimo institucijų procesinių
veiksmų atlikimui suėmimo terminas konkrečiu atveju nėra maksimaliai
trumpiausias, kad pateisintų tinkamą bylos tyrimą, t.y. procesinių veiksmų
atlikimo trukmė ir tarpiniai laikotarpiai tarp atskirų procesinių veiksmų yra
per ilgi, nepagrindžiantys sugaišto laiko, tokiu atveju yra nukrypstama
valstybės įsipareigojimų, vertinant šį faktą Konvencijos plotmėje, bei
suponuoja galimą žmogaus teisių pažeidimą. Skundžiamoje nutartyje Kauno
apygardos teismas nurodė, kad šiuo metu baudžiamosios bylos nagrinėjimas yra iš
esmės baigtas, tačiau dėl užimtumo kitose bylose ir teisėjos atostogų
procesinis dokumentas dar nepriimtas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad
procesas šioje byloje buvo ar yra vilkinamas.
Pratęsiant kardomosios priemonės – suėmimo terminą, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nepažeisti. Skunde
nurodytos aplinkybės nepaneigia teismo išvadų. Skundžiama nutartis iš esmės yra
teisėta ir pagrįsta.
Teismas,
vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 130 str.,
n
u t a r i a :
kaltinamojo R. U. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo skundą
atmesti.
Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Teisėjas
Linas Žukauskas