Administracinė byla Nr. eA-2438-415/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03275-2024-8
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. lapkričio 27 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo W. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo W. K. skundą Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas W. K. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) prašė teismo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. 24S145184 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad:
2.1. 2024 m. kovo 5 d. jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Leidimas laikinai gyventi įteiktas 2024 m. kovo 21 d. per išorės paslaugų teikėją Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Leidimas laikinai gyventi išduotas susitarus su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Autokaravanas“ (toliau – ir bendrovė) dėl darbo joje tarptautinio krovinių vežimo vairuotoju. Su bendrove buvo susitarta, kad pareiškėjui bus mokama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga, ją mokant vieną kartą per mėnesį. Taigi, pareiškėjas turėjo teisę gauti leidimą laikinai gyventi šalyje ir atvykti į Lietuvą Įstatymo nuostatų pagrindu.
2.2. Pareiškėjas baigė Motorinių transporto priemonių kroviniams vežti vairuotojų mokymo programą pradinei kvalifikacijai įgyti skubos tvarka, turėjo reikiamos kvalifikacijos vairuotojo pažymėjimą, todėl buvo pasirengęs dirbti bendrovėje. Tačiau atvykus į UAB „Autokaravanas“ jam buvo pareikšta, kad darbo nėra, dėl šios priežasties pareiškėjas pradėjo ieškoti kito darbdavio ir šiuo metu jį yra susiradęs.
2.3. Pareiškėjas, atvykęs į šalį, turėdamas tikslą dirbti UAB „Autokaravanas“, darbo ir darbo užmokesčio negavo ne dėl savo kaltės. Pareiškėjas turėjo asmeninių lėšų pragyvenimui savo banko sąskaitoje. Kita vertus, pareiškėją su bendrove siejo darbo teisiniai santykiai, taigi pareiškėjas turi teisę į darbo užmokestį, kurią jis gins Lietuvos Respublikos darbo kodekse nustatyta tvarka.
2.4. Sprendimas sukelia labai neigiamas pasekmes pareiškėjui, nes jam įsigaliojus, pareiškėjas turės išvykti iš šalies, tai paveiks jo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir padarys jam žalą.
2.5. Priimdamas Sprendimą Departamentas, neįvertino visų aplinkybių, neatsižvelgė, kad pareiškėjas nedirbo ne dėl savo kaltės.
3. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas 2023 m. gruodžio 27 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje (UAB „Autokaravanas“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju). Išnagrinėjus prašymą, pareiškėjui darbo pagrindu išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760339256, galiojęs nuo 2024 m. kovo 5 d. iki 2026 m. kovo 5 d. Bendrovė 2024 m. kovo 12 d. pateikė pranešimą, kad pareiškėjas neatvyko dirbti. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Sodra) informacinės sistemos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas neįdarbintas. Departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, priėmė ginčijamą Sprendimą pareiškėjui panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, nesudaryta darbo sutartis.
5. Atsakovo vertinimu, skundo teiginiai yra deklaratyvūs ir nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą Sprendimą. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas būtent darbo tikslu. Nustačius anksčiau nurodytas faktines aplinkybes, atsirado imperatyvus pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi. Atsakovo teigimu, jeigu pareiškėjas, kaip nurodo skunde, susirado naują darbdavį, jis turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka teikti naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi, tačiau tai neturi įtakos ginčijamo Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
II.
6. Regionų administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 10 d. sprendimu pareiškėjo W. K. skundą atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:
7.1. Pareiškėjas 2023 m. gruodžio 21 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodydamas, kad ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju bendrovėje ir jam bus mokamas ne mažesnis nei 1386,7 Eur darbo užmokestis. Migracijos departamentas, įvertinęs minėtą pareiškėjo prašymą, nusprendė jį tenkinti ir išdavė pareiškėjui leidimą Nr. 760339256. Minėtas leidimas pareiškėjui išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), galiojo iki 2026 m. kovo 5 d.
7.2. 2024 m. kovo 12 d. bendrovė pateikė pranešimą, kad pareiškėjas, kuriam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, neatvyko dirbti. Atsakovas, patikrinęs SODRA informacinėje sistemoje esančius duomenis, nustatė, kad pareiškėjas su bendrove darbo sutarties nesudarė, jokių duomenų apie jo įdarbinimą Lietuvos Respublikoje nėra fiksuota. Patikrinus Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinę sistemą nerasta duomenų apie užsieniečio Lietuvos Respublikos sienos kirtimus.
7.3. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės), 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu (nustatyta, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta), priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą.
8. Teismas aptarė Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi išdavimo ir jo panaikinimo pagrindus. Teismas konstatavo, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus. Minėtus reikalavimus pareiškėjas turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo galiojimo metu, t. y. iki 2026 m. kovo 5 d. Išimčių, kad tam tikrą laiką užsienietis gali neatitikti sąlygų, pagal kurias išduotas leidimas, Įstatymas nenumato.
9. Vadovaudamasis Įstatymo 62 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu reglamentavimu teismas darė išvadą, kad pareiškėjas turėjo pareigą įsidarbinti pas tą darbdavį ir tų darbo funkcijų vykdymui, kurios buvo nurodytos prašyme išduoti leidimą, o pakeisti darbdavį ar darbo funkcijas galėjo tik turėdamas Departamento sutikimą. Teikdamas prašymą išduoti leidimą ir jame pažymėdamas varnele atitinkamą sąlygą, pareiškėjas patvirtino, kad jam yra žinoma, jog jis turi informuoti atsakovą apie pasikeitimus, reikšmingus priimant sprendimą dėl prašymo. Pareiškėjas, nesudarydamas darbo sutarties su bendrove, neinformavo Departamento apie pasikeitusias aplinkybes.
10. Teismas konstatavo, kad Departamentas, nustatęs, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas bendrovėje, privalėjo taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą ir panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą.
11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašyme išduoti leidimą nurodė, kad jo gaunamos pajamos iš darbo santykių (reguliarios) bus 1 386 Eur, tačiau faktiškai bendrovėje nebuvo įdarbintas, taigi savo ketinimų neįvykdė, reguliarių pajamų negavo. Atitinkamai Departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjui nebuvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis – 1 386 Eur, nes pareiškėjas nebuvo įdarbintas bendrovėje. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas darė išvadą, kad atsakovas Sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Teismas pareiškėjo skunde nurodytus teiginius, jog jis turėjo asmeninių santaupų vertino kaip deklaratyvius, nepagrįstus jokiais įrodymais. Kita vertus, teismas nurodė, kad šie duomenys nėra aktualūs ginčui, kadangi vertinamos gautos pajamos iš tos veiklos, kuriai yra išduotas leidimas. Šiuo atveju tokių pajamų pareiškėjas iš vis negavo.
12. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamoje teismų praktikoje yra aiškiai nurodyta, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio) (žr., pvz. LVAT 2023-11-22 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2489-463/2023; LVAT 2023-11-22 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022).
13. Teismas darė išvadą, kad Departamentas Sprendime pakankamai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju.
III.
14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
15. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais:
15.1. Pareiškėjas darbo bendrovėje negavo ne dėl nuo jo priklausančių aplinkybių, o lėšų pragyvenimui turėjo.
15.2. Pareiškėją su bendrove siejo darbo santykiai ir jis turi teisę į darbo užmokestį, kurią gins teisės aktų nustatyta tvarka.
15.3. Sprendimas sukelia labai neigiamas pasekmes pareiškėjui, nes pareiškėjas turės išvykti iš šalies, o tai paveiks pareiškėjo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir padarys jam žalą.
15.4. Sprendimas priimtas neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių.
16. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
17. Atsakovo teigimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia tik savo subjektyvų vertinimą ir nepateikia jokių įrodymų, kurie galėtų paneigti Sprendime padarytas išvadas.
IV.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
18. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. gruodžio 21 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodydamas, kad ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju bendrovėje ir jam bus mokamas ne mažesnis nei 1386,7 Eur darbo užmokestis. Atsakovas išdavė pareiškėjui Leidimą Nr. 760339256 Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), kuris galiojo iki 2026 m. kovo 5 d.
19. Bendrovė 2024 m. kovo 12 d. pateikė pranešimą, kad pareiškėjas, kuriam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, neatvyko dirbti.
20. Atsakovas, patikrinęs SODRA informacinėje sistemoje esančius duomenis, nustatė, kad pareiškėjas su bendrove darbo sutarties nesudarė, jokių duomenų apie jo įdarbinimą Lietuvos Respublikoje nėra fiksuota. Patikrinus VSAT IS duomenis, duomenų apie užsieniečio Lietuvos Respublikos sienos kirtimus nerasta.
21. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės), 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu (nustatyta, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta), priėmė šioje byloje ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą.
22. Byloje nėra įrodymų, kuriais remiantis būtų teisinis pagrindas paneigti ginčijamo Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą vertinant jį Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto (nustatyta, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta) taikymo aspektu, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, vertindamas nustatytas faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisę panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu.
23. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas, naikindamas Leidimą neapsiribojo tik šios Nutarties 22 punkte nurodytu pagrindu, o taikė ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą (duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės), teisėjų kolegija pasisakys ir dėl šios teisės normos taikymo ginčo teisiniuose santykiuose pagrįstumo.
23.1. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad LVAT praktika dėl ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo panašiose kaip ši bylose nėra vienoda. Vienais atvejais laikomasi pozicijos, kad panašiomis aplinkybėmis, kaip ir šioje byloje, leidimas remiantis ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu panaikintas nepagrįstai (žr., pvz., LVAT 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023; 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024; 2024 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2387-968/2024). Kitais atvejais pripažįstama, kad iš įstatymo kylančių prievolių vykdymo pažeidimas yra pagrindas konstatuoti, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, todėl taikytinas ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas leidimo panaikinimo pagrindas.
23.2. Šiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija kitoje panašioje byloje matydama poreikį plėtoti aktualios teisės aiškinimo bei taikymo praktiką atsižvelgiant į tai, kad konstatuotina teisės normų, įtvirtintų ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktuose, konkurencijos teisinė padėtis, išaiškino, kad kvalifikuojant ginčo teisinius santykius svarbu nustatyti, kuri iš šių normų kvalifikuojamaisiais teisiniais požymiais glaudžiausiai koreliuoja su atsakovo nustatytomis iš įstatymo kylančių prievolių pažeidimo aplinkybėmis. Taikant šį teisės normų konkurencijos įveikimo metodą, yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad atsakovui, patikrinimo metu surinkus duomenis, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu ĮUPT nustatytu pagrindu, ginčo santykiams taikytinas ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte, o ne 2 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas (LVAT 2024 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024).
23.3. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Tai, kad pareiškėjas neįvykdė prievolių, kylančių įstatymo pagrindu, byloje yra nustatyta (ABTĮ 56 str. 7 d.), o tokio vertinimo kontekste aptarti šios Nutarties 15 punkte nurodytus apeliacinio skundo argumentus teisiniu šio ginčo baigties aspektu nėra reikšminga, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
23.4. Įvertinusi reikšmingų teisinių faktų visumą, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau atsakovas padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą, nurodydamas ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Vietoje ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ginčijamame Sprendime atsakovas privalėjo nurodyti ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą ir taikyti jame įtvirtintą teisinį reguliavimą. Todėl teisėjų kolegija pakeičia ginčijamame Sprendime nurodytą leidimo pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo teisinį pagrindą iš ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.
24. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
25. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo tenkinti jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo W. K. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 10 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 13 d. sprendime Nr. 24S145184 nurodytą leidimo M. T. laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą iš ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Dainius Raižys
Ernestas Spruogis