Baudžiamoji byla Nr. 2K-390/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.1.1;
1.1.8.10.5;
1.1.10.4;
2.1.7.1;
2.1.7.4.1;
2.1.2.2;
2.1.2.11;
2.1.4.3.2.4;
2.1.7.3;
2.1.16.1.2.1.8(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. spalio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. S., A. M., E. J., L. Ž., S. J., T. V. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutarties.
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu D. S. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (dėl automobilio „Audi TT“ vagystės) laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (dėl automobilio „Audi A8“ vagystės) – laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (dėl automobilio „VW Bora“ vagystės) – laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (dėl automobilio „Audi Allroad“ vagystės) – laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos su bausme, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 15 d. nuosprendžiu, ir subendrinta bausmė D. S. paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 4 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta dalis neatliktos bausmės, paskirtos Vilniaus apygardos teismo 1998 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2000 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė D. S. paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
A. M. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (dėl automobilio „Audi TT“ vagystės) laisvės atėmimu penkeriems metams; pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (dėl automobilio „Audi A8“ vagystės) – laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (dėl automobilio „VW Bora“ vagystės) – laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (dėl automobilio „Audi Allroad“ vagystės) – laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos su bausme, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 15 d. nuosprendžiu, ir subendrinta bausmė A. M. paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 4 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta dalis neatliktos bausmės, paskirtos Vilniaus apylinkės teismo 1999 m. sausio 8 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė A. M. paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
L. Ž. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (dėl automobilio „VW Bora" vagystės) laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (dėl automobilio „Audi Allroad“ vagystės) – laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos su bausme, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 15 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė L. Ž. paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
S. J. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (dėl automobilio „Audi TT“ vagystės) laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2003 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2003 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžiu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 10 d. nutartimi, ir galutinė subendrinta bausmė S. J. paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams ir trims mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
T. V. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (dėl automobilio „Audi A8“ vagystės) laisvės atėmimu ketveriems metams ir šešiems mėnesiams, pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (dėl automobilio „Audi Allroad“ vagystės) – laisvės atėmimu ketveriems metams ir devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė T. V. paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
E. J. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalis (dėl automobilio „Audi A8“ vagystės) laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (dėl automobilio „Audi Allroad“ vagystės) – laisvės atėmimu ketveriems metams ir trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė E. J. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš A. M., D. S., L. Ž., T. V. ir E. J. priteista solidariai UAB „D. M.“ naudai 1325,24 Lt turtinei žalai atlyginti.
Iš D. S., A. M. ir L. Ž. priteista solidariai L. B. naudai 35 830 Lt turtinei žalai atlyginti. Bylos dalis dėl nukentėjusiojo J. K. civilinio ieškinio nutraukta.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 23 d. nutartimi nuteistųjų D. S., A. M., E. J., L. Ž., S. J., T. V. gynėjo Isaako Borveino apeliacinius skundus atmetė, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį pakeitė: panaikino nuosprendžio dalį, kuria į bausmės atlikimo laiką T. V. įskaitytas laikotarpis, išbūtas suėmime nuo 2007 m. birželio 15 d. iki 2008 m. vasario 12 d.; panaikino nuosprendžio įžanginės dalies dalį, kurioje nurodyti duomenys apie T. V. teistumą, ir ją išdėstė nurodydama, kad T. V. teistas Trakų rajono apylinkės teismo 1999 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžiu pagal BK 225 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, ir, pritaikius 2000 m. balandžio 15 d. įstatymo „Dėl amnestijos akto“ 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą, atleistas nuo neatliktos bausmės dalies, paleistas iš pataisos darbų kolonijos 2000 m. gegužės 25 dieną; ištaisė nuosprendžio rezoliucinėje dalyje esančią techninę klaidą nurodydama, kad D. S., A. M., L. Ž., T. V. ir E. J. nuteisti už automobilio „Audi Allroad“ (duomenys neskelbtini) vagystę; ištaisė nuosprendžio aprašomojoje dalyje esančią techninę klaidą nurodydama, kad nuosprendyje minimos I. G. tikrasis vardas ir pavardė yra I. G.. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą,
n u s t a t ė :
D. S., A. M., S. J. nuteisti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį už tai, kad su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas BK 391 straipsnio pagrindu nutrauktas, asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu, veikdami organizuota grupe pagal D. S. ir asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, parengtą vagystės planą, būdą bei paskirstytus vaidmenis, 2001 m. balandžio 14 d., naktį tarp 3.00 ir 4.00 val., pagrobė AB „VB lizingas“ priklausantį didelės vertės (139 368 Lt) automobilį „Audi TT“ (duomenys neskelbtini), stovėjusį Vilniuje, Kanklių g., prie namo Nr. 12, kieme, bei jame esantį J. K. priklausantį 50 Lt vertės kompaktinį diską. Tuo metu, kai asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas BK 391 straipsnio pagrindu nutrauktas, prie „Žalgirio“ bazės stebėjo aplinką, kiti grupės nariai – D. S., A. M. ir S. J. su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, bei tyrimo metu nenustatytu asmeniu – pagal jiems paskirstytus vaidmenis prasuko automobilio „Audi TT“ (duomenys neskelbtini) durelių ir užvedimo spyneles, automobilį išstūmė iš kiemo ir, prikabinę jį prie A. M. vairuojamo raudonos spalvos automobilio „VW Passat“, nutempė į asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, išnuomotą garažą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir ten paslėpė.
Be to, D. S., A. M., T. V. ir E. J. nuteisti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį už tai, kad D. S., A. M. ir asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas BK 391 straipsnio pagrindu nutrauktas, dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje, bendrininkaudami su organizuota grupe – T. V., E. J. ir asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, – veikdami pagal D. S. ir asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, parengtą vagystės planą, būdą bei paskirstytus vaidmenis, 2001 m. spalio 11 d., naktį tarp 3.00 ir 3.30 val., pagrobė UAB „O. W.“ priklausantį didelės vertės (131 800 Lt) automobilį „Audi A8“ (duomenys neskelbtini), stovėjusį Vilniuje, Rygos g., prie namo Nr. 30, bei jame esantį G. B. priklausantį 90 Lt vertės turtą: 30 Lt vertės diplomatą, 50 Lt vertės skėtį, dvi 10 Lt vertės garso kasetes. Tuo metu, kai asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas BK 391 straipsnio pagrindu nutrauktas, netoli Rygos g. 30-ojo namo stebėjo aplinką, D. S., A. M., T. V. ir E. J. su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, pagal parengtą vagystės planą ir paskirstytus vaidmenis ištraukė automobilio „Audi A8“ (duomenys neskelbtini) bagažinės spynelės volelį, pagal kurį, asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, Vilniuje pasigamino raktą, tinkamą atrakinti automobilio „Audi A8“ durų ir užvedimo spyneles, juo atrakino automobilio „Audi A8“ (duomenys neskelbtini) vairuotojo durelių bei užvedimo spyneles, automobilį „Audi A8“ prikabino prie automobilio „Audi 100“ ir nutempė prie namo, esančio Vilniuje, Buivydiškių g. 2.
Be to, D. S., A. M., L. Ž. nuteisti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį už tai, kad kartu su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas BK 391 straipsnio pagrindu nutrauktas, dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje bei veikdami pagal D. S. parengtą vagystės planą, būdą bei paskirstytus vaidmenis, 2001 m. spalio 25 d., naktį tarp 2.00 ir 3.00 val., pagrobė L. B. priklausantį didelės vertės (35 280 Lt) automobilį „VW Bora“ (duomenys neskelbtini), stovėjusį namo, esančioje Vilniuje, Debesijos g. 5, kieme, bei jame esančius L. B. priklausančius 550 Lt vertės daiktus: 50 Lt vertės gesintuvą, du 200 Lt vertės kilimėlius, 100 Lt vertės manikiūrinį rinkinį „Zinger“, 200 Lt vertės kvepalus. Tuo metu, kai asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas BK 391 straipsnio pagrindu nutrauktas, netoli Debesijos g. 5-ojo namo kiemo stebėjo aplinką, D. S., A. M. ir L. Ž. pagal parengtą vagystės planą ir paskirstytus vaidmenis išdaužė automobilio „VW Bora“ (duomenys neskelbtini) vairuotojo durelių langą, prasuko užvedimo spynelę ir prikabino automobilį prie automobilio „VW Passat“ (duomenys neskelbtini), vairuojamo asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Po to asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, lydimas D. S. ir A. M., L. Ž., automobiliu „VW Passat“ nutempė automobilį „VW Bora“ į išnuomotą garažą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir ten paslėpė.
Be to, D. S., A. M., L. Ž., T. V. ir E. J. nuteisti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį už tai, kad D. S., A. M., L. Ž. kartu su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas BK 391 straipsnio pagrindu nutrauktas, dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje ir bendrininkaudami su organizuota grupe – T. V., E. J., asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu, – veikdami pagal D. S. ir asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, parengtą vagystės planą, būdą bei paskirstytus vaidmenis, 2002 m. spalio 16 d., naktį tarp 2.00 ir 3.00 val., pagrobė UAB „D. M.“ priklausantį didelės vertės (174 000 Lt) automobilį „Audi Allroad“ (duomenys neskelbtini), stovėjusį namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kieme. Tuo metu, kai asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, netoli namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), stebėjo aplinką, D. S., A. M., L. Ž., T. V., E. J. su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu pagal parengtą vagystės planą ir paskirstytus vaidmenis, kai kuriems jų stebint aplinką, ištraukė automobilio „Audi Allroad“ (duomenys neskelbtini) durelių spynelės volelį, pagal kurį asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, Vilniuje pasigamino raktą, tinkamą atrakinti automobilio „Audi Allroad“ durų ir užvedimo spyneles. Po to, juo atrakinę automobilio „Audi Allroad“ (duomenys neskelbtini) vairuotojo durelių bei užvedimo spyneles, automobilį „Audi Allroad“ išstūmė iš jo stovėjimo vietos ir prikabino prie automobilio BMW (duomenys neskelbtini), vairuojamo asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Šis, lydimas D. S., L. Ž., A. M., T. V. ir asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, prietaisu slopinant palydovinės signalizacijos bangas, nutempė pagrobtą automobilį „Audi Allroad“ (duomenys neskelbtini), kurį vairavo tyrimo metu nenustatytas asmuo ir kuriame kartu važiavo E. J., prie 48-osios laikinų metalinių garažų bendrijos „Polocko 2“, esančios (duomenys neskelbtini).
Kasaciniais skundais nuteistasis D. S. ir A. M. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartį pakeisti. Kasatorius pažymi, kad dėl ilgo ikiteisminio tyrimo, kuris tęsėsi daugiau kaip šešeri metai, buvo pažeistos BPK 44 straipsnio 5 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 straipsnio ir 6 straipsnio 1 dalies nuostatos.
Kasaciniu skundu nuteistasis L. Ž. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartį pakeisti. Kasatorius pažymi, kad buvo pažeistos BPK 44 straipsnio 5 dalies, 369 straipsnio 1, 2 dalių, 451 straipsnio 3 punkto nuostatos. Be to, Vilniaus apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes į kasatoriui paskirtos bausmės laiką neįskaitė lygtinio paleidimo laikotarpio nuo 2007 m. kovo 7 d. iki 2009 m. kovo 9 d.
Kasaciniu skundu nuteistasis E. J. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartį panaikinti, o bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo skundą, padarė esminių BPK pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Anot kasatoriaus, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jam nebuvo taikytos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ nuostatos. Jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarytos 2001 m. spalio 11 d. ir 2002 m. spalio 16 d., tuo tarpu 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad amnestija taikoma, jei nusikaltimas yra padarytas iki 2002 m. spalio 25 d. Veikų, už kurias jis nuteistas, padarymo metu galiojo 1961 m. Baudžiamasis kodeksas, kuriame atsakomybę už vagystę, padarytą stambiu mastu, numatė 271 straipsnio 4 dalis. Ši nusikalstama veika nurodyta Įstatymo 7 straipsnyje ir priskirta nusikaltimams, už kuriuos nuteistiems asmenims amnestija, nors ribotai, bet taikoma. Anot kasatoriaus, teismai amnestijos įstatymo nuostatų jam netaikė, nors pagal Įstatymo 14 straipsnio 1 punktą asmenims, kuriems amnestijos įstatymo įsigaliojimo dieną dar nebuvo įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, amnestiją taiko teismai.
Nuteistojo E. J. teigimu, teismai, skirdami jam bausmę, taip pat netinkamai pritaikė BK 54 straipsnį, nes neatsižvelgė į tai, kad jis turi šeimą, dvi mažametes dukteris, dirba, išlaiko vaikus, nuo nuosprendyje minimų įvykių praėjo šešeri metai, ir jis per tą laiką nepadarė teisės pažeidimų. Kasatorius pažymi, kad nebuvo atkreiptas dėmesys į pernelyg ilgą laiką, praėjusį nuo nusikalstamų veikų padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Ši aplinkybė laikoma itin svarbia ne tik Europos Žmogaus Teisių Teismo, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo nepateisinamų procesinių delsimų, viena tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems. Be to, jo kaltės dėl pernelyg ilgai užsitęsusio proceso nebuvo. Šiuo atveju švelnesnės bausmės paskyrimą galima būtų laikyti savotiška kompensacija už tai, kad kasatorius tokį ilgą laiką buvo nežinomybėje dėl savo likimo. Jis per šešerius metus nepadarė naujų nusikalstamų veikų ir tai rodo, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir netaikant ilgalaikės realios laisvės atėmimo bausmės.
Nuteistasis E. J. kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo apeliacinio skundo. Kasatoriaus teigimu, nesiaiškinta, kokia metodika vadovaudamiesi ekspertai priėjo išvadą, kad garso įraše užfiksuoti jo ir M. B. balsai, netyrė pokalbių autentiškumo ir ekspertizės akte esančių išvadų patikimumo klausimo. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo siūloma kviesti į posėdį fonoskopinę ekspertizę atlikusį specialistą, tačiau prašymas buvo atmestas. Ši duomenų tyrimo spraga nebuvo ištaisyta ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.
Kasatorius atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartį kasacinėje byloje Nr. 2K-7-141/2008, kurioje pabrėžta, kad bylai reikšmingi duomenys turi būti renkami BPK nustatyta tvarka. Duomenys, kurie gaunami suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teises, nesilaikant įstatymais nustatytos tvarkos, laikomi gauti neteisėtu būdu ir pažeidžia BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Neteisėtu būdu gauta informacija negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamajame procese. apeliacinės instancijos teismas neištyrė aplinkybės, kad nuosprendyje buvo analizuojami liudytojos I. G., kuri nebuvo apklausta teisme, parodymai. Ignoruota ir tai, kad teismas rėmėsi kitoje baudžiamojoje byloje (Nr. 10-9-035-01) surinktais duomenimis (telefoninių pokalbių išklotinėmis, jo paties ir R. J. bei D. S. parodymais) ir taip pažeidė BPK 20, 162 straipsnių nuostatas. Kasatoriaus teigimu, taip pat nepaneigti jo apeliacinio skundo motyvai dėl to, kad vienintelis jo kaltumą patvirtinantis įrodymų šaltinis byloje M. B., t. y. asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu, parodymai. Teismai nepaisė reikalavimo skirti didesnį dėmesį tokio asmens parodymų savarankiškumui ir objektyvumui įvertinti. Taip pat neįvertinta tai, kad nerasta jokių jo dalyvavimą nusikalstamuose veiksmuose patvirtinančių pėdsakų, kad jo pateikti duomenis iš gydymo ir reabilitacijos įstaigų bei liudytojos I. G. parodymai patvirtina jo alibi.
Kasaciniu skundu nuteistasis S. J. prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti. Kasatorius nurodo, kad teismai neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat buvo padaryti esminiai baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso pažeidimai. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nemotyvavo, kokią nusikalstamą veiką padarė, kokie buvo jo kaip bendrininko veiksmai darant šią nusikalstamą veiką, kokį jis atliko vaidmenį ir kuo prisidėjo prie šio nusikaltimo. Pirmosios instancijos teismas tik konstatavo, kad S. J. dalyvavo vagiant automobilį „Audi TT“. Ši išvada padaryta remiantis asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 391 straipsnio pagrindu, parodymais. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo tik prielaidomis ir spėlionėmis, kad M. B. parodymų užtenka patvirtinti jo kaltę. Kasatorius pažymi, kad nė vienas iš baudžiamojo proceso dalyvių jo iš nuotraukų neatpažino, kaip ir pats liudytojas M. B..
Kasatoriaus teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai jo kaltę patvirtinančių įrodymų neišdėstė kaip to reikalauja BPK 305 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, 2005 m. birželio 23 d. nutarimas Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“. Teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos vien kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba vien tik liudytojų ar nukentėjusiųjų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tik prielaidomis ir spėlionėmis nustatė savo versiją, neatsižvelgdamas į byloje esančius duomenis bei įrodymus. Pasak kasatoriaus, nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas neįvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimų keliamų reikalavimų. Nė vienas iš liudytojų jo kaip dalyvavusio padarant nusikalstamą veiką neatpažino ir nematė. Taip pat nė vienas iš kaltinamųjų nenurodė, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Pats M. B., kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu, kasatorių tik įvardijęs kaip asmenį, kuris dalyvavo vagiant automobilį „Audi TT“, tačiau parodymo atpažinti asmenis iš nuotraukų metu, nėra atpažinęs. Kasatorius pažymi ir tai, kad M. B. nenurodė, kokį vaidmenį šioje vagystėje jis atliko, o svarbiausia pirminiuose M. B. parodymuose S. J. iš viso nefigūruoja, tai pažymi jo nenuoseklumą ir nesąžiningumą. Anot kasatoriaus, M. B., apklausiamas 2003 m., neužsiminė, kad jis dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o jau 2007 m. kažkokiu magišku būdu parodo, jog ir S. J. dalyvavo šio nusikaltimo padaryme (kaip nustatyta nusikaltimas buvo įvykdytas 2001 m.). Teismas tokius M. B. parodymus privalėjo vertinti kritiškai. BPK 20 straipsnio 5 dalis nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tačiau teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį kasatoriui, pažeidė šią teisės normą, nes nuosprendis grindžiamas išskirtinai asmens, kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu, parodymais. Tuo tarpu išsamus ir pagrįstas visų aplinkybių išnagrinėjimas taip ir neatliktas.
2007 m. birželio 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos 3.8 punkte yra konstatuota, kad teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. 3.8.1 punkte pažymėta, kad, vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas atmesdamas apeliacinius skundus ir pagrįsdamas nutartį prielaidomis, pažeidė šią teismų praktiką suformuotą taisyklę, nesilaikė BPK 305 straipsnio, 324 straipsnio normų, nemotyvavo savo sprendimo, neišanalizavo įrodymų, pagrindžiančių arba paneigiančių S. J. kaltę, o tik įvardijo jį kaip asmenį, dalyvavusį didelės vertės turto vagystėje, o išvadas apie jo kaltę nurodė bendruoju pobūdžiu – išvardijo liudytojų ir nukentėjusiojo duotus parodymus, specialisto išvadas, kuriuose jis net nepaminėtas. Nesilaikyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 9 d. nutartyje Nr. 2K-340/2006 suformuotos nuostatos, pagal kurią asmens, kuris atleistas pagal BK 391 straipsnį, parodymus apie kitus asmenis dalyvavusius organizuotoje grupėje ar organizuotame susivienijime darant nusikalstamas veikas būtina vertinti atsargiau, skirti didesnį dėmesį vertinant tokio asmens parodymų savarankiškumą bei objektyvumą, - šiuo atveju įrodymais galima pripažinti tik tokius parodymus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai yra patvirtinami ir kita bylos medžiaga.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis nustato, jog „asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. BPK 2 straipsnis nustato, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų nustatytų priemonių, kad per kuo trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir nustatyta nusikalstama veika. Iš byloje esančių duomenų, nustatyta, kad nusikaltimas, už kurį kasatorius nepagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn įvykdytas 2001 m. balandžio 14 d., nusikaltime dalyvavusieji asmenys nustatyti 2003 m., taip pat apklaustas ir liudytojas M. B., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 391 straipsnio pagrindu. Baudžiamoji byla perduota teismui 2007 m. rugpjūčio 2 d., o apkaltinamasis nuosprendis įsiteisėjo 2009 m. vasario 23 d. Taigi, bylą tiriant ir nagrinėjant aštuonerius metus, buvo pažeistos asmeniui EŽTK ir BPK garantuojamos teisės, nes visas procesas užsitęsė nepagrįstai ilgai.
Kasatoriaus atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad teismai nepritaikė jam 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ nuostatų. Teismai taip pat neanalizavo, kodėl priimant apkaltinamąjį nuosprendį už vėliau padarytą nusikaltimą, jis nebuvo nuteistas ir už šį padarytą nusikaltimą. Tai yra EŽTK 6 straipsnio pažeidimas. Juolab kad jis nesislapstė, nusikalstama veika išaiškinta gerokai ankščiau, o teisiamas jis buvo po aštuonerių metų, kai integravosi į visuomenę, sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus, susirado nuolatinį darbą ir įgijo nuolatinę gyvenamąją vietą.
Kasaciniu skundu nuteistasis T. V. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių BPK pažeidimų.
Kasatoriaus teigimu, byloje pažeistas baudžiamojo proceso greitumo principas, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, BPK 1 ir 2 straipsniai, 44 straipsnio 5 dalies nuostatos. Baudžiamojo proceso greitumo principas įpareigoja siekti, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo iki jos išaiškinimo ir sankcijos pritaikymo praeitų kuo mažiau laiko. Todėl ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai privalėjo stengtis, kad ikiteisminio tyrimo metu reikšminga medžiaga būtų renkama, o surinkta medžiaga būtų perduota į teismą kaip įmanoma greičiau. Anot kasatoriaus, baudžiamojo proceso greitumo principas ir teisė į teisingą bylos nagrinėjimą buvo piktybiškai ignoruojami, nes byloje visos aplinkybės buvo žinomos ir nustatytos dar 2002-2003 metais. Įtariamasis M. B. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamų veikų atleistas 2003 metais. Tačiau po M. B. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kasatoriui nebuvo pateikti įtarimai ir byla nebuvo tiriama ar perduota teismui. Prokuroras ikiteisminį tyrimą turėjo nutraukti surašęs BPK 215 arba 216 straipsniuose nustatyto turinio nutarimą, juolab nuo 2001-2003 metų apklausose nepaaiškėjo jokių naujų aplinkybių, o jis laikomas suimtas nuo 2004 metų. Anot kasatoriaus, bylos tyrimas buvo sąmoningai vilkinamas, taip apsunkinant jo teisinę padėtį, dėl to jis ilgą laiką patyrė daug išgyvenimų.
Kasatorius taip pat nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai išaiškino nekaltumo prezumpcijos principą. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Kol nėra įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio, joks asmuo negali būti laikomas kaltu. Nekaltumo prezumpcija reikalauja procesiniuose dokumentuose, priimtuose prieš apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimą vengti formuluočių apie įrodytą įtariamojo ar kaltinamojo kaltę. Taip pat tokių formuluočių turi būti vengiama ir informuojant visuomenę apie tiriamas nusikalstamas veikas. Šių reikalavimų nebuvo laikomasi surašant 2003 m. rugsėjo 8 d., 2004 m. vasario 3 d., 2005 m. vasario 9 d. nutarimus dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo BK 391 straipsnio pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai išaiškino nekaltumo prezumpcijos principo nuostatas, kurios, kasatoriaus manymu, buvo pažeistos. Anot kasatoriaus, ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistas ir BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, nes jam nebuvo sudaryta galimybė, apie tai nebuvo pranešta ir nebuvo užtikrinta teisė dalyvauti ikiteisminio tyrimo teisėjo surengtame posėdyje dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo BK 391 straipsnio pagrindu kai kuriems asmenims.
Anot kasatoriaus, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nebuvo laikomasi Baudžiamojo proceso įstatymo pagrindinių principų. Buvo suformuota neteisinga šališka nuomonė ir taip suvaržyta jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio 11 lape vien dėl to, kad jis neigė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, kasatoriaus parodymai vertinami kritiškai – kaip gynybos pozicija siekiant išvengti atsakomybės. Tokia teismo išvada prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, išvadoms.
Kasaciniame skunde kasatorius taip pat nurodo, kad jam neteisėtai buvo paskirtas ir vėliau neteisėtai pratęsinėjamas suėmimas. Tai buvo daroma pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio ir BPK 127 straipsnio ir Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies nuostatas. Iš Kybartų pataisos namų buvo jis perkeltas į Vilniaus Lukiškių tardymo izoliatorių ir aštuonis mėnesius (nuo 2007 m. birželio 15 d. iki 2008 m. vasario 15 d.) buvo neteisėtai laikomas suėmime. Pasak kasatoriaus, vienoje ir toje pačioje byloje suėmimas buvo paskirta du kartus. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas suėmimą paskyrė neatsižvelgdamas į tai, kad T. V. suėmime buvo nepertraukiamai nuo 2004 m. kovo 10 d. Todėl, 2007 metais pateikus byloje naujus įtarimus, jam negalėjo būti skiriamas suėmimas, nes ikiteisminio tyrimo maksimali 18 mėnesių suėmimo trukmė byloje jam, kaip įtariamajam, buvo pasibaigusi 2005 metais.
Kasatoriaus teigimu, priešingai Europos žmogaus teisių teismo praktikai, jis nuteistas vieno asmens – M. B. parodymų pagrindu. Šioje baudžiamojoje byloje tas asmuo turėjo įtariamojo, kaltinamojo ir liudytojo statusus. M. B. pats savanoriškai neatvyko prisipažinti, o buvo suimtas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad M. B. iš pradžių neprisipažino ir neigė kaltinimus, vėliau pripažino įtarimus taip išvengdamas baudžiamosios atsakomybės ir žalos atlyginimo. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jis tapo liudytoju. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. B. yra ne tik liudytojas, bet ir bendrininkas, todėl, atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją, reikia labai atsargiai vertinti vieno bendrininko parodymus prieš kitą bendrininką. Šiuo atveju M. B. parodymai prieš jį yra nekonkretūs. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai irgi abejojo M. B. liudijimo patikimumu, todėl, jau baigdami tyrimą paėmė lyginamųjų jo kvapo ir daktiloskopinių pavyzdžių (T. 8, b. l. 57). Kasatorius pažymi, kad byloje odorologinės ekspertizės išvadų nėra, nors 2007 m. liepos 30 d. jis prašė pridėti prie bylos atliktų odorologinių, daktilaskopinių, DNR ekspertizių išvadas (T. 9, b. l. 180-181). Šių ekspertizių išvados nepatvirtino jo dalyvavimo inkriminuojamose automobilių vagystėse, kartu įrodė jo alibi ir paneigė M. B. liudijimus. O Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2007 m. liepos 31 d. nutarimas, kuriuo įtariamojo prašymas atmestas, atėmė iš jo įstatymo garantuojamą teisę pateikti tyrimui reikšmingus dokumentus ir teikti įrodymus.
Anot kasatoriaus, Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 29 d. nuosprendyje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir dėl to, kad, skirdamas galutinę bausmę, nepritaikė 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ nuostatų.
Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Gedgaudas Norkūnas atsiliepimu prašo nuteistojo E. J. kasacinį skundą tenkinti iš dalies, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio dalį dėl E. J. paskirtos bausmės pakeisti: Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 3 dalį paskirtą ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalį, sumažinti vienu penktadaliu ir galutinę bausmę E. J. paskirti laisvės atėmimą trejiems metams septyniems mėnesiams ir šešioms dienoms, bausmę atliekant pataisos namuose. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti. Nuteistųjų D. S., A. M., L. Ž., S. J., T. V. kasacinius skundus prokuroras siūlo atmesti.
Prokuroras teigia, kad kasatorių E. J., S. J., T. V. argumentai dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio) iš esmės siejami su netinkamu įrodymų vertinimu. Prokuroras pažymi, kad ta aplinkybė, jog įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip to pageidauja kasatoriai, negali būti pripažinta esminiu įstatymo pažeidimu, sukliudžiusiu pirmosios instancijos teismui priimti teisingą nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismui – nutartį. Kasatoriai savo skunde daug dėmesio skiria įrodymų byloje analizei, tačiau kasacinės instancijos teismas šiuo aspektu bylų nenagrinėja. Prokuroras pažymi, kad priešingai, nei teigia S. J., tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai išdėstė visus byloje esančius įrodymus, tinkamai juos aptarė ir motyvavo priimtus sprendimus.
E. J. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, nes išsamiai neišnagrinėjo apeliacinio skundo, t. y. nesiaiškino, kokia metodika vadovaudamiesi ekspertai priėjo išvadą, kad garso įraše užfiksuoti jo ir M. B. balsai, netyrė pokalbių autentiškumo klausimo, tos aplinkybės, kad nuosprendyje buvo analizuojami liudytojos I. G., kuri nebuvo apklausta teisme, parodymai. Tačiau, anot prokuroro, iš baudžiamojoje byloje esančio fonoskopinės ekspertizės akto turinio matyti, kad telefoninių pokalbių garso įrašų tyrimas buvo atliktas remiantis moksline metodika. Byloje duomenų, kurie leistų abejoti tyrimą atlikusio eksperto šališkumu, nėra. Pažeidimų atliekant objektų tyrimą nenustatyta. Todėl tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai pagrįstai rėmėsi fonoskopinės ekspertizės akto išvadomis kaip patikimu įrodymų šaltiniu, o apeliacinės instancijos teismas dėl to neatliko įrodymų tyrimo. Be to, prokuroras pažymi, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, E. J. gynėjas neprašė atlikti įrodymų tyrimo dėl šios skundo dalies, o apeliacinės instancijos teisme sprendžiant klausimą dėl įrodymų tyrimo nurodė, kad įrodymų tyrimas nereikalingas.
Priešingai nei teigiama E. J. kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas įvertino tą aplinkybę, kad dėl techninės klaidos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje liudytojos I. G. pavardė buvo užrašyta neteisingai. Taigi apeliacinis teismas konstatavo tai kaip techninę klaidą. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytoja I. G. buvo apklausta pirmosios instancijos teisme. Todėl kasatoriaus teiginys, kad teismo nuosprendis buvo grindžiamas teisme neapklausto liudytojo parodymais, nepagrįstas. E. J. kasaciniame skunde nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai rėmėsi baudžiamojoje byloje Nr. 10-9-035-01 surinktais duomenimis ir taip pažeidė BPK 20, 162 straipsnių nuostatas. BPK 162 straipsnis numato informacijos apie privatų asmens gyvenimą panaudojimo ikiteisminio tyrimo metu tvarką. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad prokuroras kasatoriaus minimus duomenis pateikė jau bylos nagrinėjimo teisme metu BPK 288 straipsnio nustatyta tvarka, o teismas sutiko dėl prokuroro pateiktų dokumentų pridėjimo prie bylos. Todėl, pasak prokuroro, kasatoriaus nurodytos BPK nuostatos nebuvo pažeistos.
Nuteistasis L. Ž. kasaciniame skunde teigia, kad Vilniaus apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 63 straipsnis), nes į bausmės laiką neįskaitė lygtinio paleidimo laikotarpio nuo 2007 m. kovo 7 iki 2009 m. kovo 9 dienos. BK 63 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Pagal šias nuostatas į bausmės laiką įskaitytinas tik laikas, išbūtas pataisos įstaigoje. Todėl, anot prokuroro, kasatoriaus minėtas teiginys laikytinas nepagrįstu.
Nuteistasis E. J. teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, skirdami jam bausmę, netinkamai pritaikė BK 54 straipsnį, neatsižvelgė į tai, kad jis turi šeimą, dvi mažametes dukteris, dirba, išlaiko vaikus, o nuo nuosprendyje minimų įvykių praėjo šešeri metai, ir jis per tą laiką nepadarė teisės pažeidimų. Prokuroras nurodo, kad toks kasatoriaus teiginys yra deklaratyvus. Pasak prokuroro, Lietuvos apeliacinis teismas E. J. bausmę paskyrė nepažeisdamas BK 54 straipsnio reikalavimų, atsižvelgė į kasatoriaus minimas aplinkybes, į tai, kad E. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei kitas BK 54 straipsnyje minimas aplinkybes, ir pagrįstai paskyrė bausmę, nežymiai viršijančią įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkį.
Prokuroras nurodo, kad kasatoriai E. J., S. J., T. V. nuteisti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį už tai, kad padarė nusikalstamas veikas iki 2002 m. spalio 25 d. Šių nusikalstamų veikų sudėtis atitinka 1961 m. BK 271 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. 1961 m. BK 271 straipsnio 4 dalis yra nurodyta 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 7 straipsnyje kaip veika, dėl kurios amnestijos taikymas yra ribojamas. Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad pirmą kartą už tyčinius nusikaltimus, numatytus šio įstatymo 7 straipsnyje, nuteistiems asmenims neatliktoji laisvės atėmimo bausmė nuteistiems iki penkerių metų (4 straipsnio 2 dalies 1 punktas) sumažinama vienu penktadaliu, nuteistiems daugiau kaip penkeriems metams – vienu šeštadaliu, bet ne daugiau kaip vieneriais metais. Kadangi T. V., S. J. byloje inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo momentu buvo teisti, šio įstatymo nuostatos jiems netaikytinos. Tačiau E. J., kaip pirmą kartą nusikaltusio asmens, kasacinis skundas dėl amnestijos taikymo tenkintinas mažinant paskirtą bausmę vienu penktadaliu.
Nuteistieji D. S., A. M., L. Ž., S. J., E. J., T. V. kasaciniuose skunduose pažymi, kad dėl ilgo ikiteisminio tyrimo, kuris tęsėsi virš šešerių metų, buvo pažeistos BPK 44 straipsnio 5 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos. Prokuroras nurodo, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pranešimai apie įtarimus dėl nusikalstamų veikų, kurių padarymų kasatoriai pripažinti kaltais, D. S., A. M., L. Ž., S. J., T. V. įteikti 2007 metais, E. J. – 2005 metais. Dėl to, pasako prokuroro, nepagrįstas kasatorių teiginys, kad tyrimas dėl jų buvo atliekamas daugiau kaip šešerius metus ir buvo pažeistos BPK bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos. Prokuroras pažymi, kad BPK 215 straipsnyje nustatyta, kad jei per šešis mėnesius po pirmosios įtariamojo apklausos ikiteisminis tyrimas nebaigiamas, įtariamasis, jo atstovas ar gynėjas gali paduoti skundą ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo. Išnagrinėjęs skundą, ikiteisminio tyrimo teisėjas priima vieną iš šių nutarčių: 1) skundą atmesti; 2) įpareigoti prokurorą užbaigti ikiteisminį tyrimą per nustatytą terminą; 3) ikiteisminį tyrimą nutraukti. Per ikiteisminio tyrimo teisėjo nustatytą terminą prokuroras privalo užbaigti ikiteisminį tyrimą ir surašyti kaltinamąjį aktą arba surašyti nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Prokuroras gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją prašydamas pratęsti ikiteisminiam tyrimui užbaigti nustatytą terminą. Termino pratęsimo klausimas sprendžiamas posėdyje, į kurį kviečiami šio straipsnio 2 dalyje nurodyti proceso dalyviai. Byloje BPK 215 straipsnio tvarka teismo nutartys įpareigoti prokurorą užbaigti ikiteisminį tyrimą per nustatytą terminą nepriimtos. Dėl to, prokuroro teigimu, nepagrįstas yra ir nuteistojo T. V. teiginys, kad prokuroras dėl pernelyg ilgo tyrimo turėjo nutraukti ikiteisminį tyrimą surašęs BPK 215, 216 straipsniuose nustatyto turinio nutarimą.
Nuteistasis T. V. kasaciniame skunde teigia, kad po to, kai jam buvo įteiktas naujas pranešimas apie įtarimą padarius šioje byloje inkriminuotas nusikalstamas veikas, jam ikiteisminio tyrimo metu buvo neteisėtai taikomas suėmimas, nes suėmimo terminas už ankstesnes nusikalstamas veikas viršijo 18 mėnesių terminą. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad dėl nusikalstamų veiksmų, už kurias T. V. nuteistas skundžiamu Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu, T. V. nuo 2007 m. birželio 15 iki 2008 m. vasario 12 d. buvo taikoma kardomoji priemonė – suėmimas. Kitoje byloje nuo 2004 m. kovo 10 d. T. V. suėmimas buvo taikytas už kitas nusikalstamas veikas, už kurias jis nuteistas kitu, Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 19 d. nuosprendžiu. Pasak prokuroro, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje suėmimas T. V. buvo taikomas už naujas nusikalstamas veikas, darytina išvada, kad T. V. už šioje byloje inkriminuotas nusikalstamas veikas suėmimas taikytas nepažeidžiant BPK 127 straipsnio reikalavimų.
Kasatorius T. V. nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, nes jam nebuvo sudaryta galimybė, apie tai nebuvo pranešta ir nebuvo užtikrinta teisė dalyvauti ikiteisminio tyrimo teisėjo surengtame posėdyje sprendžiant dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo nutarimuose paminėtiems asmenims. Ikiteisminio tyrimo nutraukimo BK 391 straipsnio pagrindu tvarka numatyta BPK 214 straipsnyje. Remiantis šiomis nuostatomis, posėdis dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo nerengiamas. Todėl, pasak prokuroro, T. V. teiginys laikytinas nepagrįstu. Prokuroras nesutinka ir su kasatoriaus teiginiais dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai išaiškino nekaltumo prezumpcijos principo nuostatas, kurios, kasatoriaus manymu, buvo pažeistos surašant 2003 m. rugsėjo 8 d., 2004 m. vasario 3 d., 2005 m. vasario 9 d. nutarimus. Anot prokuroro, nors tiesiogiai šiuose nutarimuose nenurodyta, tačiau iš jų turinio akivaizdu, kad kalbama apie įtarimus, kad asmenys, kuriems nutraukiamas ikiteisminis tyrimas, kartu su kitais asmenimis dalyvavo nusikaltimuose. Taigi nutarimuose nurodomi tik duomenys, kurie nutarimų priėmimo momentu nebuvo įvertinti teismo nuosprendžiu. Priešingu atveju, ikiteisminio tyrimo metu būtų apskritai neįmanoma taikyti BK 391 straipsnio. Priimant tokį nutarimą ikiteisminio tyrimo metu tam tikra prasme pripažįstama, kad asmuo padarė nusikalstamas veikas, už kurias nuo atsakomybės jis ir atleidžiamas, tačiau nekonstatuojama kitų galimų bendrininkų kaltės. Todėl darytina išvada, kad kasatoriaus nurodytuose nutarimuose išdėstyti teiginiai nepažeidė nekaltumo prezumpcijos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų D. S., A. M., L. Ž., S. J., T. V. kasaciniai skundai atmestini, nuteistojo E. J. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BK 54 straipsnio reikalavimų taikymo
Nuteistasis E. J. savo kasaciniame skunde teigia, kad teismas, skirdamas jam bausmę, netinkamai pritaikė BK 54 straipsnį, neatsižvelgė į tai, kad jis turi šeimą, dvi mažametes dukteris, dirba, išlaiko vaikus, kad nuo nuosprendyje minimų įvykių praėjo šešeri metai ir jis per šį laiką nepadarė teisės pažeidimų.
Kolegija atmeta nuteistojo argumentus dėl pernelyg griežtos bausmės ir BK 54 straipsnio reikalavimų pažeidimo. Nuteistajam pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (dėl automobilio „Audi A 8" vagystės) paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams, pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (dėl automobilio „Audi Allroad“ vagystės) – laisvės atėmimas ketveriems metams ir trims mėnesiams. Taigi už atskirus nusikaltimus teismas paskyrė didesnes bausmes nei sankcijos vidurkis. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad nors E. J. anksčiau nebuvo teistas, dirba, tačiau nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikos padarytos dalyvaujant organizuotoje grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad padaryti sunkūs nusikaltimai. Kita vertus, teismas pritaikė nuteistajam pakankamai palankų bausmių sudėjimo būdą – prie griežčiausios bausmės (ketverių metų ir trijų mėnesių) pridėjo tik mažą dalį (tris mėnesius) švelnesnės bausmės, galutinę subendrintą bausmę nustatęs tik laisvės atėmimą ketveriems metams ir šešiems mėnesiams. Taigi pagrindo išvadai apie pernelyg griežtą bausmę nėra.
Kolegija konstatuoja, kad teismas, nustatydamas E. J. bausmes už padarytas nusikalstamas veikas ir galutinės subendrintos bausmės dydį, BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.
Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį nuostatų taikymo
Nuteistieji T. V., S. J. ir E. J. savo kasaciniuose skunduose nurodo, kad teismas nepagrįstai nepritaikė jiems 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ nuostatų. Kolegija, patikrinusi šiuos argumentus, nustatė, kad E. J. kasacinio skundo argumentai dėl amnestijos taikymo yra pagrįsti ir tenkintini, S. J. ir T. V. – atmestini. Pagal 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalį nuteistajam E. J., kaip asmeniu, pirmą kartą nuteistam už tyčinius nusikaltimus (padarytus iki 2002 m. spalio 25 d.) bausme, neviršijančia penkerių metų laisvės atėmimo, bausmė mažintina vienu penktadaliu. Nepritaikius amnestijos E. J., konstatuotinas netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas nustatant galutinį bausmės laiką. Todėl teismų nuosprendžiai keistini, bausmė E. J. mažintina penktadaliu.
S. J. ir T. V. pagal 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 1 straipsnio 6 dalį nepriskirtini pirmą kartą nuteistų asmenų kategorijai, todėl amnestija jiems netaikytina.
Dėl lygtinio paleidimo laikotarpio įskaitymo į bausmės laiką
Savo kasaciniame skunde nuteistasis L. Ž. nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes į bausmės laiką neįskaitė lygtinio paleidimo laikotarpio nuo 2007 m. kovo 7 d. iki 2009 m. kovo 9 d. Kolegija atmeta šį nuteistojo teiginį. L. Ž. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (dėl automobilio „VW Bora“ vagystės) laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (dėl automobilio „Audi Allroad“ vagystės) – laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos su Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 15 d. nuosprendžiu paskirta bausme, iš dalies jas sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė L. Ž. paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaitė pagal ankstesnį nuosprendį atliktos bausmės laiką – nuo 2002 m. lapkričio 6 d. iki 2007 m. kovo 7 d. Bendrinant bausmes BK 63 straipsnio 9 dalies pagrindu, į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Pagrindo įskaityti į bausmės laiką dar ir laikotarpį, kurį nuteistasis buvo lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos, įstatymas nenumato.
Dėl įrodymų leistinumo ir jų vertinimo
Kolegija, išnagrinėjusi E. J. kasacinio skundo argumentą dėl neleistino rėmimosi teisme neapklaustos liudytojos I. G. parodymais, BPK pažeidimo nenustatė. Ši liudytoja buvo apklausta teismo posėdyje (T. 13, b. l. 25-26), tik jos pavardė protokole ir teismo nuosprendyje dėl techninės klaidos užrašyta neteisingai – kaip I. G.. Ši klaida ištaisyta Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartimi.
Kaip nepagrįstą kolegija atmeta E. J. kasacinio skundo argumentą, kad byloje panaudojus duomenis surinktus kitoje baudžiamojoje byloje (Nr. 10-9-035-01), taip pat duomenis, gautus iš gydymo ir reabilitacijos įstaigų, buvo pažeisti BPK 20 ir 162 straipsnių reikalavimai. Kolegija pažymi, kad BPK 162 straipsnis riboja informacijos panaudojimą kitose baudžiamosiose bylose, kai ši informacija susijusi su privačiu asmens gyvenimu ir surinkta taikant procesinės prievartos priemones. Tokiais atvejais ši informacija gali būti panaudota tik ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo sutikimu. Nagrinėjamoje byloje duomenis, surinktus kitoje baudžiamojoje byloje (Nr. 10-9-035-01) bei gautus iš gydymo ir reabilitacijos įstaigų, prokuroras pateikė teismui bylos nagrinėjimo teisme metu, taip realizuodamas BPK 288 straipsnyje nustatytą teisę. Teismas, patenkindamas šį prokuroro prašymą, pateikė šiuos duomenis teismo proceso dalyviams susipažinti, ir, kaip reikalauja BPK 288 straipsnis, padarė bylos nagrinėjimo teisme pertrauką (T. 13, b. l. 42-43). Taigi kasatoriaus nurodytos aplinkybės nesuteikia jokio pagrindo konstatuoti įrodymų rinkimo tvarkos pažeidimų.
Nuteistųjų E. J., T. V. ir S. J. kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismas, priimdamas jam apkaltinamąjį nuosprendį, nesilaikė įrodymų vertinimo reikalavimų ir jo kaltumą pagrindė išskirtinai asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu, nenuosekliais ir nepatikimais parodymais. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina ir naujų faktinių aplinkybių nenustato. Vertindama šį nuteistųjų argumentą, kolegija pažymi, kad asmuo, dalyvavęs organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausęs nusikalstamam susivienijimui ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnyje numatytu pagrindu, teisiamajame posėdyje apklausiamas pagal bendrąsias liudytojo apklausos taisykles. Tokio asmens parodymams įstatymas nesuteikia jokios išankstinės ar didesnės galios ir jie vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau pagal teismų praktikoje suformuotą nuostatą tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys nei vertinant kitų liudytojų parodymus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys rodo, kad nagrinėjamoje byloje M. B., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 391 straipsnyje numatytu pagrindu, parodymai buvo vertinami kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, be to, teismai šiuos parodymus vertino kaip nuoseklius ir neturėjo jokio pagrindo jais abejoti. E. J., T. V. ir S. J. kasacinių skundų argumentai, kad jų kaltumą teismas nustatė tik prielaidomis ir spėlionėmis, neatitinka bylos medžiagos. Apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrino pirmosios instancijos atliktą įrodymų vertinimą ir motyvuotai pripažino, kad šių nuteistųjų dalyvavimas jiems inkriminuotose vagystėse nustatytas pagrįstai. Motyvuotai paneigti ir teiginiai dėl liudytojo M. B. parodymų nenuoseklumo ir nepatikimumo. Kolegija neturi pagrindo abejoti teismų atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
Dėl kaltinamojo teisės, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas
Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis). Kolegija nenustatė, kad nagrinėjamoje byloje būtų pažeistas šis reikalavimas. Nuteistųjų argumentai, kuriais grindžiamas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir BPK 44 straipsnio 5 dalies pažeidimai, yra deklaratyvūs ir neatitinka bylos medžiagos.
Baudžiamoji byla dėl nuteistųjų padarytų vagysčių buvo iškelta 2002 m. spalio 21 d., tačiau pranešimai apie įtarimus dėl šių nusikalstamų veikų D. S., A. M., L. Ž., S. J., T. V. įteikti 2007 metais, E. J. – 2005 metais. Apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2008 m. rugsėjo 29 d. Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjama baudžiamoji byla yra pakankamai sudėtinga, kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog byloje būta nepateisinamų procesinių delsimų, leidžiančių įžvelgti teisės į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką pažeidimą. Kolegija taip pat nenustatė jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų, nagrinėjusių bylą, šališkumą.
Dėl rungimosi ir nekaltumo prezumpcijos principų laikymosi
Kolegija atmeta T. V. kasacinio skundo teiginius apie neva pažeistus rungimosi ir nekaltumo prezumpcijos principus. Rungimosi principo pažeidimą kasatorius motyvuoja tuo, kad jam nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti ikiteisminio tyrimo teisėjo surengtuose posėdžiuose sprendžiant dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo BK 391 straipsnio pagrindu. Kolegija pažymi, kad M. B. ir R. D. BK 391 straipsnio pagrindu ikiteisminis tyrimas nutrauktas ikiteisminio tyrimo teisėjo patvirtintais prokuroro nutarimais (T. 4. b. l. 190-196; T. 5, b. l. 24-27). R. U. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl to, kad jis nepadarė BK 249 ir 178 straipsniuose numatytų veikų. Ikiteisminiai tyrimai minėtiems asmenims nutraukti laikantis BPK 212 ir 214 straipsnyje nustatytos tvarkos, kuri nenumato teismo posėdžio rengimo ir kitų įtariamųjų dalyvavimo jame.
Nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą kasatorius T. V. grindžia tuo, kad pirmiau minėtuose nutarimuose dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo jis įvardijamas kaip nusikalstamo susivienijimo narys ir kaip asmuo, padaręs nusikaltimus. Anot kasatoriaus, dėl to jis neteko teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą. Kolegija pripažįsta, kad nekaltumo prezumpcijos principas reikalauja ikiteisminio tyrimo metu priimamuose procesiniuose dokumentuose vengti formuluočių, konstatuojančių įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstamos veikos padarymą. Kita vertus, minėtais procesiniais dokumentais buvo sprendžiami klausimai, susiję su kitų asmenų statusu baudžiamojoje byloje. Akivaizdu, kad jokios prejudicinės reikšmės T. V. kaltumui šie dokumentai neturėjo. Todėl kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad kasatoriaus nurodytuose nutarimuose pateikti teiginiai apie jo nusikalstamą veiklą kaip nors suvaržė kaltinamojo teises ar sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Dėl įtariamojo teisės pateikti tyrimui reikšmingus dokumentus ir daiktus
T. V. savo kasaciniame skunde teigia, kad atmetus jo prašymą pridėti prie bylos odorologinių, daktilaskopinių, DNR ekspertizių išvadas, buvo pažeista jo teisę pateikti tyrimui reikšmingus dokumentus ir teikti įrodymus. Bylos medžiaga rodo, kad šis prašymas prokuroro nutarimu buvo atmestas dėl to, kad prokuratūra kaltinamojo nurodytų ekspertizių išvadų neturėjo (T. 9, b. l. 181) ir kad visi atliktų ekspertizių aktai bei specialistų išvados yra byloje, su kuria T. V. susipažino. Analogiško prašymo nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose T. V. ar jo gynėjas nepateikė.
Kolegija pažymi, kad pagal BPK 220 straipsnio 2 dalį prokuroras teismui perduoda tik tą bylos medžiagą, kuri gali būti reikalinga nagrinėjant bylą. Byloje yra T. V. kvapo pavyzdžio paėmimo protokolas (T.8, b. l. 57), tačiau nėra informacijos, kad byloje būtų paskirta ir atlikta odorologinė ekspertizė. Visų kitų byloje paskirtų ekspertizių ir tyrimų, tarp jų ir daktiloskopinių (T. 1, b. l. 168, 173-175, 178-179, 183) bei biologinių (T. 1, b. l. 202-203), aktai byloje yra ir teismo buvo vertinami. Tokiomis aplinkybėmis kasatoriaus argumentai dėl jo teisės pateikti tyrimui reikšmingus dokumentus ir daiktus pažeidimo nelaikyti pagrįstais.
Dėl suėmimo termino
Nuteistojo T. V. kasaciniame skunde teigiama, jog, neatsižvelgus į tai, kad jis suimtas nuo 2004 m. kovo 10 d., jam buvo vėl neteisėtai taikytas suėmimas nuo 2007 m. birželio 15 d. iki 2008 m. vasario 15 d., taigi viršijant maksimalų 18 mėnesių terminą. Šis kasacinio skundo argumentas atmetamas. Kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje T. V. kardomoji priemonė – suėmimas taikytas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. birželio 15 d. nutartimi (dviem mėnesiams), pratęstas Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 14 d. ir 2007 m. lapkričio 13 d. nutartimis ir realiai tęsėsi iki 2008 m. vasario 15 d. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 12 d. nutartimi buvo atsisakyta dar kartą pratęsti suėmimo terminą, nes T. V. tuo metu buvo paskirtas suėmimas kitoje byloje. Taigi nagrinėjamoje byloje suėmimas tęsėsi aštuonis mėnesius. Suėmimas nuo 2004 m. kovo 10 d., kurį savo kasaciniame skunde nurodo kasatorius, jam buvo taikytas kitoje byloje už kitas nusikalstamas veikas, už kurias jis nuteistas Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 19 d. nuosprendžiu. Todėl pagrindo konstatuoti suėmimo termino viršijimą nagrinėjamoje byloje nėra.
Dėl kitų kasacinių skundų argumentų
Kasatoriai S. J. ir T. V. nurodo, kad teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų. Šie kasacinių skundų argumentai yra deklaratyvūs ir labiau susiję su nustatytų faktinių aplinkybių ir savo kaltumo neigimu nei su reikalavimais, keliamais nuosprendžio surašymui. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, apkaltinamajame teismo nuosprendyje nuosekliai išdėstytos padarytų vagysčių aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl kiekvieno bylos epizodo, ir šių įrodymų vertinimo motyvai, išvados dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo, taip pat bausmės skyrimo motyvai.
Deklaratyvūs ir bylos medžiagos neatitinkantys yra ir kasacinių skundų teiginiai apie apeliacinės instancijos teismo nutarties neatitikimą BPK reikalavimų ir neišsamų apeliacinių skundų išnagrinėjimą. Kolegija atmeta kaip bylos medžiaga nepagrįstus nuteistojo E. J. kasacinio skundo teiginius apie neva jo apeliacinio skundo neišnagrinėjimą. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartyje pasisakyta dėl visų esminių E. J. apeliacinio skundo argumentų, tarp jų ir dėl fonoskopinės ekspertizės išvadų patikimumo (T.13, b. l. 212). Nuteistojo E. J. teiginys, kad teismas privalėjo tirti fonoskopinės ekspertizės akte esančių išvadų patikimumo klausimą ir kviesti į posėdį ekspertizę atlikusį specialistą, nepagrįstas. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismams abejonių dėl fonoskopinės ekspertizės akte esančių išvadų patikimumo nekilo. Be to, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, proceso dalyviai neprašė teismo atlikti įrodymų tyrimo (T. 13, b.l. 180). Nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo nutartimi ir joje pateiktais argumentais nereiškia, kad apeliacinis skundas neišnagrinėtas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 ir 6 punktais,
n u t a r i a :
Nuteistųjų D. S., A. M., L. Ž., S. J. ir T. V. kasacinius skundus atmesti.
Nuteistojo E. J. kasacinį skundą patenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartį pakeisti – vadovaujantis 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 10 straipsnio 1 dalimi ir 14 straipsnio 1 punktu, E. J. paskirtą ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažinti penktadaliu.
Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Valerijus Čiučiulka
Olegas Fedosiukas