Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [P-438-11-12].docx
Bylos nr.: P-438-11-12
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

                                                                     Administracinė byla Nr. P438 – 11/2012

                   Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00555-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

 

2012 m. vasario 3 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranšėjas) ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A63-1562/2011 pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai dėl darbo užmokesčio priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir atsakovas, STT) 50 985,21 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, kuris susidarė dėl neapmokėto budėjimo pagal STT Klaipėdos valdybos operatyvinio budėjimo grafikus nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 2002 m. sausio 3 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. dirbo STT Klaipėdos valdybos operatyvinės veiklos skyriuje statutiniu pareigūnu. Dirbdavo pagal nustatytą 40 darbo valandų per savaitę grafiką. Nuo tarnybos STT pradžios iki pabaigos, kaip ir kiti operatyvinę veiklą vykdę pareigūnai, nuolatos budėdavo pagal Klaipėdos valdybos viršininko patvirtintus operatyvinio budėjimo grafikus. Pradėjęs dirbti, apie 2002 – 2004 m., jis pasirašytinai buvo supažindintas su STT direktoriaus įsakymu, kuriuo buvo reglamentuotas operatyvinis budėjimas namuose ar kitoje sutartoje vietoje, bei nustatyta, kad operatyvinis budėjimas vykdomas kiekvieną dieną ir visą parą. Operatyvinio budėjimo grafikus, kuriuose buvo numatytos visos be išimties kalendorinės dienos, Klaipėdos valdyboje tvirtina Klaipėdos valdybos viršininkas ar jį pavaduojantis pareigūnas. Atkreipė dėmesį, kad apie minimo įsakymo panaikinimą ar pakeitimą duomenų neturi. Akcentavo, kad budėjimo metu privalėjo visą laiką būti pasiekiamas telekomunikacijų tinklais namuose ar netoli darbo vietos ir būti pasirengęs nedelsiant atvykti į darbo ar kitą vietą ir atlikti neatidėliotinus darbus. Taigi, budėjimo metu būdavo suvaržyta jo judėjimo ir veiksmų laisvė, t. y. jis negalėjo išvykti pas gimines ar draugus, esančius užmiestyje ar kitame mieste, negalėjo išvykti į savo sodą, kuris yra 27 kilometrų atstumu nuo Klaipėdos miesto, negalėjo vykti į pasilinksminimo vietas, jo, jo artimųjų ar draugų asmeninių švenčių metu negalėjo vartoti alkoholio ar atlikti kitus veiksmus, dėl kurių nebūtų galėjęs, gavus pranešimą telefonu, nedelsiant atvykti į darbo vietą ir atlikti neatidėliotinus veiksmus. Vadovaujantis anksčiau minėtu STT direktoriaus įsakymu, vienas toks budėjimas buvo savaitės trukmės, t. y. prasidėdavo nuo pirmadienio 00.00 val. ir baigdavosi sekmadienio 24.00 val. Budėti reikėdavo vidutiniškai vieną savaitę per du mėnesius. Tačiau STT darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose budėjimo laikas nebuvo įrašomas ir už atliktą budėjimą nebuvo apmokama ar teisingai kompensuojama kitu būdu. Pareiškėjo nuomone, joks poįstatyminis aktas negalėjo apriboti Darbo kodekso 155 straipsnio nuostatų, kuriose reglamentuojama budėjimo ir atsiskaitymo už budėjimą tvarka, taikymo. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 3 d. aprobuotu Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d.  nutarimu. Kadangi operatyvinio budėjimo grafikai buvo tvirtinami STT direktoriaus įsakymais patvirtintų Klaipėdos valdybos nuostatų, Klaipėdos valdybos viršininko, Klaipėdos valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus viršininko pareigybių aprašų ir operatyvinio budėjimo nustatyta tvarka, Klaipėdos valdybos viršininko ar jį pavaduojančio pareigūno parašu, o visi grafikuose nurodyti pareigūnai privalėjo su šiais grafikais susipažinti pasirašytinai, todėl laikė, kad šie operatyvinio budėjimo grafikai laikytini pavedimais Darbo kodekso 155 straipsnio prasme ir nurodymais atlikti papildomas užduotis STT statuto (toliau – ir Statutas) 35 straipsnio 1 dalies ir Statuto 6 straipsnio 2 dalies taikymo prasme. Pagal STT direktoriaus 2007 m. vasario 23 d. įsakymą Nr. 2-52 ir 2007 m. birželio 21 d. įsakymą Nr. 2-176 jis privalėjo atsiliepti į telefono skambučius ir ne darbo laiku, bet tai neturėjo nieko bendro su operatyviniais budėjimais, nes šiais STT direktoriaus įsakymais nebuvo apribota jo judėjimo ir veiksmų laisvė, t. y. šie įsakymai netrukdė laisvu nuo darbo metu būti kur nori ir veikti ką nori, šie įsakymai neįpareigojo jo būti pasirengusiam nedelsiant atvykti į darbo ar kitą vietą ir atlikti neatidėliotinus darbus. Pažymėjo, kad atsakovo teiginys, jog tik darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra vieninteliai darbo laiką patvirtinantys įrodymai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jau ne kartą buvo paneigtas. Juos paneigia ir STT direktoriaus įsakymas, kuriuo buvo reglamentuotas operatyvinis budėjimas namuose ar kitoje sutartoje vietoje ir su kuriuo pasirašytinai jis buvo supažindintas apie 2002 – 2004 m. Paaiškino, kad apie tai, jog STT Klaipėdos valdybos budintis pareigūnas gaudavo pavedimą dirbti ne darbo metu, darbo laiko apskaitos žiniaraštyje būdavo pažymima tik tais atvejais, kai atlikus darbą būdavo pradedamas ikiteisminis tyrimas ir tai ne visada. Tais atvejais, kada pareiškėjui ar kitam budinčiam pareigūnui tekdavo vykti į įvairias vietas po darbo valandų, bet, atlikus neatidėliotinus veiksmus, nebūdavo nustatyti nusikalstamos veikos požymiai ir nebūdavo pradedamas ikiteisminis tyrimas, šis pareigūnų darbas nebūdavo žymimas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ir nebuvo apmokamas. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708 ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin, 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp jo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius. Taip pat rėmėsi Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimais. Tai, kad atsakovas nėra su juo atsiskaitęs už jo atliktus budėjimus pagal STT Klaipėdos valdybos operatyvinio budėjimo grafikus, patvirtina STT darbo reglamentas, STT direktoriaus įsakymas dėl operatyvinio budėjimo, STT Klaipėdos valdybos nuostatai, STT Klaipėdos valdybos pareigūnų pareigybių aprašai, STT Klaipėdos valdybos viršininko patvirtinti operatyvinio budėjimo grafikai, kuriuose yra nurodytos visos kalendorinės dienos, t. y. be darbo dienų taip pat nurodytos poilsio ir šventinės dienos. Manė, kad nesumokėto darbo užmokesčio dalis turi būti priteista nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Kadangi jis STT jau nebedirba, todėl jam už atliktą budėjimą gali būti kompensuojama tik vienu Darbo kodekse numatyta būdu, t. y. apmokant kaip už viršvalandinį darbą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-17-737/2007). Nurodė, kad budėjimas prasidėdavo nakties metu, t. y. nuo 00.00 val., dar neprasidėjus darbo dienai, ir budėjimo trukmė viršijo Darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalyje nustatytą maksimalią budėjimo trukmę, todėl visos budėtos valandos turi būti priskirtos viršvalandžiams. Darbo valandomis (pagal nuolatinį darbo grafiką), t. y. 40 valandų per savaitę, budėdavo įstaigoje, o likusį laiką namuose. Atsakovas už atliktus savaitės trukmės budėjimus atsiskaitė apmokėdamas tik už 40 darbo valandų, kurios nebuvo skaičiuojamas kaip viršvalandžiai. Atsakovas už kiekvieną jo budėjimo savaitę (kai savaitėje nebūdavo šventinių dienų) liko neapmokėjęs 128 darbo valandų dydžio jo atlyginimo. Taip pat nurodė, kad STT iki 2007 m. gruodžio 1 d. dirbo vyriausiuoju specialistu ir jam buvo suteikta 13 pareigybinė kategorija, o vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymu buvo taikomas pareiginės algos koeficientas „6,3“. Nuo 2007 m. gruodžio 1 d. jam buvo suteikta 14 pareigybinė kategorija ir vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymu jam buvo taikomas pareiginės algos koeficientas „7“. Iki 2007 m. birželio 26 d. jis turėjo 2-ąją kvalifikacinę kategoriją, o nuo 2007 m. birželio 27 d. – 1-ąją kvalifikacinę kategoriją. Todėl iki 2007 m. birželio 26 d. už kvalifikacinę kategoriją jam buvo mokamas 30 proc. pareiginės algos priedas, o nuo 2007 m. birželio 27 d. – 45 proc. priedas. Taip pat buvo mokami priedai: 10 proc. už tarnybinį rangą, 15 proc. už tarnybos stažą. Pareiškėjo mėnesinio darbo užmokesčio be priemokų dydį padalinus iš visų mėnesio (kurio metu budėjo) buvusių darbo valandų, kurias jis turėjo dirbti pagal nustatytą 40 darbo valandų per savaitę darbo grafiką, kiekio, gaunasi vidutinė to mėnesio darbo valandos kaina. Padauginus vidutinę darbo valandos kainą iš neapmokėtų darbo valandų skaičiaus, gaunasi suma, kurią atsakovas turėjo išmokėti už atliktą budėjimą konkretų mėnesį. Po to sudėjus visas atskirais mėnesiais gautas sumas gaunasi bendra darbo užmokesčio suma, kurios atsakovas neišmokėjo, t. y. 50 985,21 Lt.

Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad darbo laiko apskaitos žiniaraštis yra dokumentas, įrodantis pareiškėjo darbo laiką, kurio pagrindu buvo skaičiuojamas darbo užmokestis. Budėjimo grafikų, susijusių su darbo laiko apskaita, sudarymo STT darbo reglamentas nenumatė. Taigi, darbo užmokestis buvo pagrįstai skaičiuojamas pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščio duomenis. Aiškindamas Darbo kodekso 143 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 155 straipsnio nuostatas, darė išvadą, kad budėjimas darbe ir namuose yra atskira darbo laiko sudedamoji dalis, kuriai būdingi specifiniai bruožai. Pagal Darbo kodekso 155 straipsnio 1 dalį pavesti budėti gali darbdavys. STT Klaipėdos valdyba yra struktūrinis STT padalinys, neturintis juridinio asmens statuto. Todėl, atsižvelgiant į Darbo kodekso 155 straipsnio 1 dalį, pavesti pareiškėjui budėti tiek darbo vietoje, tiek namuose turėjo teisę tik STT direktorius. Tačiau STT direktoriaus pavedimų budėti pareiškėjui nebuvo. Klaipėdos valdybos viršininkui nebuvo suteikti įgaliojimai pavesti budėti pareiškėjui, jis tokių pavedimų ir nedavė. Laikė, kad pareiškėjo pateikti STT Klaipėdos valdybos pareigūnų operatyvinio budėjimo grafikai nėra pavedimai budėti Darbo kodekso 155 straipsnio taikymo prasme. Pagal Statuto 35 straipsnio 1 dalį pavesti dirbti viršvalandžius STT pareigūnui gali STT direktorius, jo pavaduotojas arba tiesioginis viršininkas pavedimu. Ginčo atveju, Klaipėdos valdybos viršininkas Statuto 35 straipsnio 1 dalies taikymo prasme, nėra subjektas, galėjęs pavesti dirbti pareiškėjui ilgiau, nei nustatyta savaitės darbo laiko norma (tokių pavedimų ir nebuvo). Pareiškėjas dirbo STT padalinyje, t. y. Klaipėdos valdybos Operatyvinės veiklos skyriuje. Pareiškėjo nurodytu laikotarpiu jis buvo tiesiogiai pavaldus ir atskaitingas Klaipėdos valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus viršininkui ar jo pareigas einančiam asmeniui (o ne Klaipėdos valdybos viršininkui), tai patvirtina ir skundžiamu laikotarpiu galiojusių pareiškėjo pareigybės aprašymų 10 punktas. Atkreipė dėmesį, kad Įsakymas Nr. 56, kurio 1 punkte buvo nustatyta, kad STT Klaipėdos skyriaus ir kitų padalinių pareigūnų operatyvinis budėjimas nustatomas pagal STT direktoriaus patvirtintą grafiką, o 3.4 punkte numatyta, kad STT Klaipėdos skyriaus viršininkas buvo įpareigotas iki einamojo mėnesio 20 d. pateikti kito mėnesio STT Klaipėdos skyriaus pareigūnų operatyvinio budėjimo grafiko projektą, galiojo tik nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2003 m. gegužės 30 d. (Įsakymas Nr. 56 buvo pripažintas netekusiu galios STT direktoriaus 2003 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. 81). Akcentavo, kad pareiškėjo, kaip buvusio STT pareigūno (statutinio valstybės tarnautojo), statusas lėmė jo specifines pareigas. STT direktoriaus 2007 m. vasario 23 d. įsakymo ir STT direktoriaus 2007 m. balandžio 21 d. įsakymo Nr. 2-176 1.4.2 punkte nustatyta, kad STT darbuotojai, kuriems pagal pareigybes skirti tarnybiniai mobiliojo ryšio telefonai, turi atsiliepti jais į telefono skambučius iš kitų STT tarnybinio mobiliojo ar laidinio ryšio telefonų ir ne darbo laiku, ir poilsio bei švenčių dienomis. Tarp tokių pareigybių buvo ir pareiškėjo pareigybė. Pabrėžė, jog nurodytas STT pareigūno teisinis būtinumo atsiliepti tarnybiniu mobiliojo ryšio telefonu pagrindas neturėjo nieko bendra ir nereiškia budėjimo teisinių santykių ir yra grindžiamas STT įstatymo 14 straipsnyje STT pareigūnams pavestomis pareigomis. Pareiškėjo pateiktuose grafikuose nėra nurodytos valandos, taip pat nėra suformuluoti įpareigojimai pareiškėjui, todėl neįrodo budėjimo fakto. Nurodė, kad pareigūno įrašymas į grafiką nereiškė, jog įvykus įvykiui būtent jam bus pavesta atlikti tam tikrus veiksmus. Nėra duomenų, kad pareiškėjas grafikuose nurodytomis dienomis būtų iškviestas į darbą po darbo valandų ar poilsio ir švenčių dienomis, nes visuomet tuo atveju, jei STT pareigūnas gaudavo pavedimą dirbti ne darbo metu, apie tai pažymima darbo laiko apskaitos žiniaraštyje ir atitinkamai už tokį darbą sumokama. Šiuo atveju rašytiniai įrodymai, t. y. darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, patvirtina, kad grafikuose nurodytomis dienomis pareiškėjas dirbo tik nustatytą darbo laiko trukmę ir pasibaigus darbo valandoms jokių darbo funkcijų nevykdė, jokių neatidėliotinų veiksmų neatliko. Atsakovo manymu, pareiškėjas, pateikdamas argumentus dėl prašomos priteisti sumos, dubliuoja darbo ir buvusio budėjimo laiką, nors pagal Darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalį budėjimas galimas tik pasibaigus darbo dienai. Manė, kad pareiškėjas netinkamai taikė Darbo kodekso nuostatas, skaičiuodamas apmokėjimą už nakties darbą, darbą švenčių ir poilsio dienomis, nesant duomenų apie darbo valandas naktį, poilsio ir švenčių dienomis. Atsakovo nuomone, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, o prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo paskaičiavimai neatitinka skunde nurodytu laikotarpiu galiojusių Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatų dėl priedų ir priemokų sumos ribojimo. Pabrėžė, kad atsakovas su pareiškėju yra visiškai atsiskaitęs, todėl nėra jam skolingas, taip pat neturi jokių teisinių ar faktinių pagrindų priskaičiuoti pareiškėjui nors kokią galimą priteisti pinigų sumą. Teigė, kad reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinas bendrasis Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas, kurį daliai reikalavimų, t. y. už 2006 m., pareiškėjas yra praleidęs. Pareiškėjas neprašė atnaujinti termino ir nenurodė pagrįstų svarbių priežasčių, dėl kurių senaties terminas turėtų būti atnaujinamas, todėl reikalavimų daliai, pareikštai praleidus 3 m. ieškinio senaties terminą, prašė taikyti senatį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Klaipėdos valdybos operatyvinės veiklos skyriuje statutiniu pareigūnu. Pažymėjo, kad STT įstatymo 22 straipsnio 3 dalies pagrindu STT vidaus darbo tvarką nustato direktorius. Iš STT darbo reglamento, patvirtinto STT direktoriaus 2006 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 2-36 (toliau – ir Darbo reglamentas), matyti, kad X skyriuje „Darbo laiko apskaita“ nustatyta, jog STT darbuotojų dirbtas darbo laikas ir neatvykimo į darbą atvejai žymimi darbo laiko apskaitos žiniaraštyje. Iš pateiktų į bylą darbo laiko apskaitos žiniaraščių nustatyta, kad pareiškėjui atlyginimas buvo priskaitytas ir mokamas remiantis darbo laiko apskaitos žiniaraščiais. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai nėra nuginčyti ar kaip kitaip pripažinti negaliojančiais. Pastebėjo, jog pareiškėjas šioje administracinėje byloje pareiškė reikalavimą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo už budėjimus namuose. Taigi, pareiškėjo skunde nesiekiama pripažinti neteisėtu tam tikro administracinio akto, veiksmo ar neveikimo. Pažymėjo, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas, Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymas, Specialiųjų tyrimų tarnybos statutas, Darbo kodeksas ir kiti teisės aktai, susiję su jų įgyvendinimu. Atkreipė dėmesį, kad operatyvinio budėjimo grafikų kopijas, kurias nepatvirtintas į bylą pateikė pareiškėjas, pasirašė Klaipėdos valdybos viršininkas. Akcentavo, kad STT įstatymo nuostatos aiškiai apibrėžia, jog STT vidaus darbo tvarką nustato direktorius. Pareiškėjo prašymu teismo išreikalautuose iš atsakovo vidaus dokumentuose, išskyrus 2003 m. balandžio 30 d. STT direktoriaus įsakymą Nr. 56, kuris 2003 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. 81 pripažintas netekusiu galios, nėra numatyta jokia kita darbo laiko trukmė, negu nustatyta STT įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje. Nors pareiškėjas tiek skunde, tiek patikslintame skunde, tiek teismo posėdžio metu savo reikalavimą įrodinėjo 2003 m. balandžio 30 d. įsakymu, tačiau tai, kad minėtas įsakymas pripažintas nustojusiu galios 2003 m. gegužės 20 d. įsakymo pagrindu, nėra nuginčyta ir tokio reikalavimo skunde nėra. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kokias darbines funkcijas jis privalėjo atlikti budėdamas namuose pagal pateiktus budėjimo grafikus. Tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad jis pagal jau minėtus budėjimo grafikus privalėjo būti pasiekiamas telefonu. Akcentavo, kad tokia tvarka įtvirtinta STT direktoriaus įsakymuose: 2007 m. vasario 23 d. Nr. 2-52 ir 2007 m. birželio 21 d. Nr. 2-176 „Dėl tarnybinių mobiliojo ryšio telefonų naudojimo“, kurių 1.4.2 punkte nurodyta, kad „STT darbuotojai, kuriems pagal pareigybes skirti tarnybiniai telefonai, turi atsiliepti jais į telefono skambučius iš kitų STT tarnybinių mobiliojo ar laidinio ryšio telefonų ir ne darbo laiku, ir poilsio bei švenčių dienomis“. Tokie įsakymai yra pagrįsti STT įstatymo 14 straipsnyje STT pareigūnams pavestomis pareigomis. Kitokių rašytinių įrodymų apie tai, kad pareiškėjui būtų pavestos kokios tai darbinės funkcijos po darbo ar švenčių dienomis, į bylą nepateikta. Pastebėjo, jog Darbo kodekso 143 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 155 straipsnio 1 dalis budėjimą darbe ir namuose įtvirtina kaip atskirą darbo laiko sudedamąją dalį, kuriai būdingi tam tikri specifiniai bruožai. Pareiškėjo pateiktuose grafikuose nėra suformuluoti jokie įpareigojimai, juose nenurodytos budėjimo valandos, pasirašyti ne STT direktoriaus, kuris turi teisę kaip darbdavys pavesti budėti ar atlikti kitas darbines funkcijas, todėl tokie budėjimo grafikai pagal jų paskirtį ir esmę, teismo manymu, negali būti pripažinti Darbo kodekso 155 straipsnio taikymo prasme. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, remdamasis anksčiau nurodytų teisės normų sistemine analize, byloje ištirtų rašytinių įrodymų visuma, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, nustatęs, kad STT operatyvinių pareigūnų apmokėjimas už atliktą darbą paremtas darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, kurie, ginčo atveju, nėra nuginčyti, o byloje esantys budėjimo grafikai nepatvirtinti jokiais rašytiniais įrodymais, įrodančiais, kokiai konkrečiai veiklai jie buvo sudaryti, t. y. kad tai buvo skirta būtent budėjimui namuose, taip pat pareiškėjui nepaneigus atsakovo argumentų, kad būtinumas atsiliepti tarnybiniu mobiliojo ryšio telefonu nereiškė budėjimo teisinių santykių, teismas padarė išvadą, kad atsakovo veiksmai, apskaičiuojant pareiškėjui jam priklausantį darbo užmokestį už atliktas darbines funkcijas, teisėti ir pagrįsti. Teismo manymu, atsakovas nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų, neviršijo kompetencijos, jo veiksmai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių jis buvo įsteigtas ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

 

II.

 

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas pasirengimo bylos nagrinėjimui metu atsisakė pareiškėjo patikslintame skunde pateiktu prašymu iškviesti į teismo posėdį liudytojus, o liudytojams patiems atvykus į teismo posėdį ir pareiškėjui bei jo atstovui kelis kartus posėdžio metu pateikus prašymus apklausti atvykusius liudytojus, teismas atsisakė apklausti atvykusius liudytojus. Pareiškėjo turimais duomenimis, nei vienas Klaipėdos valdybos operatyvinės veiklos skyriaus pareigūnas nebuvo supažindintas nei žodžiu, nei raštu su STT direktoriaus 2003 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. 56 panaikinimu ir tai paliudyti gali tuo metu dirbę Klaipėdos valdybos operatyvinės veiklos skyriaus pareigūnai.

2. Pareiškėjas byloje pateikė 2010 m. gegužės 3 d. jo, A. R. ir D. J. prašymą STT direktoriui „Dėl patikrinimo atlikimo“, kuriame buvo teigiama ir klausiama, dėl kokių priežasčių šį prašymą pateikę buvę STT Klaipėdos valdybos operatyvinės veiklos skyriaus pareigūnai nebuvo supažindinti su STT direktoriaus 2003 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. 56 „Dėl STT pareigūnų operatyvinio budėjimo“ panaikinimu. Tačiau teismas priimdamas sprendimą šioje byloje šito dokumento net nepaminėjo, niekaip nevertino ir neatsižvelgė į šiame dokumente esančius duomenis.

3. Pareiškėjo atstovas teisminių ginčų metu nurodė, kad tokios įsakymų panaikinimo ir supažindinimo su įsakymų panaikinimu tvarkos, kokia atsakovas teigia, kad supažindino pareiškėją su STT direktoriaus 2003 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. 56 panaikinimu, nėra numatyta nei viename norminiame akte ir nėra galima. Tačiau teismas priimdamas sprendimą šioje byloje šitos aplinkybės net nepaminėjo, niekaip nevertino ir neatsižvelgė.

4. Teismas priimdamas sprendimą vadovavosi tik STT įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, Darbo kodekso 143 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 155 straipsnio 1 dalimi, STT direktoriaus 2006 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 2-36 skyriumi Nr. X, t. y. nesivadovavo STT statutu ir kitais teisės aktais susijusiais su paminėtų įstatymų įgyvendinimu bei neteisingai nustatė ginčo santykį reglamentuojančias teises normas ir netinkamai jas pritaikė.

5. Klaipėdos valdybos viršininko parengti, pasirašyti ir pateikti Klaipėdos valdybos pareigūnams pasirašytinai susipažinti operatyvinio budėjimo grafikai pilnai ir visiškai atitiko STT direktoriaus 2003 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. 56 reikalavimus, t. y. buvo sudaromi mėnesiui, vieno pareigūno budėjimo trukmė buvo viena savaitė, sudaromi visoms kalendorinėms dienoms, t. y. įtraukiant poilsio bei šventines dienas ir pan. Be to, Klaipėdos valdybos viršininkas nuolatos reikalaudavo, kad Klaipėdos valdybos operatyviniai darbuotojai budėtų pagal STT direktoriaus 2003 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 56 nustatytus reikalavimus. Teismas priimdamas sprendimą neatsižvelgė į šias svarbias aplinkybes, nebandė jų nustatyti ir nepagrįstai konstatavo, jog Klaipėdos valdybos operatyviniams pareigūnams pateikti susipažinti operatyvinio budėjimo grafikai turėjo būti pasirašyti STT direktoriaus.

6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-771/2003 konstatavo, kad darbuotojas budėdavo namuose, jeigu pagal sudarytą grafiką buvo įpareigojamas numatytu laiku elgtis taip, kad ne darbo metu būtų surastas, turėtų galimybę kuo greičiau atvykti į darbo vietą ir nedelsdamas atliktų būtinus veiksmus darbdavio naudai, o tai, kad darbuotojui suteikus mobilų telefoną, jis turėjo didesnę judėjimo laisvę, nebūtinai turėjo būti savo namuose prie telefono, reikšmės neturi. Tačiau teismas priimdamas sprendimą šioje administracinėje byloje neatsižvelgė ir nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika ir šią aplinkybę vertino kaip reikšmingą.

7. Teismas šioje administracinėje byloje, atsisakydamas apklausti liudytojus, nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nepagrįstai konstatavo, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra vieninteliai darbo laiką patvirtinantys įrodymai.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime iš esmės pakartojami atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, taip pat nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Liudininkai neiškviesti pagrįstai, nes pareiškėjas nenurodė jokių ginčui svarbių aplinkybių, kurias galėjo patvirtinti jo prašomi iškviesti liudytojai. Be to, pareiškėjo nurodyti liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi, nes nei vienas iš jų nebedirba STT.

2. Už tarnybinių pareigų ir bendrųjų pareigų vykdymą, kurių atlikimo laikas buvo pažymėtas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis, pareiškėjui buvo garantuojama sveikatos priežiūra, tarnybos laikas iki 50 metų, senatvės bei valstybinė pensijos. Todėl pareiškėjui buvo įstatymų nustatyta tvarka tinkamai atlyginta už tarnybos laiką STT.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1562/2011 pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas konstatavo, jog byloje yra kilęs ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl apmokėjimo už darbą. Teismas pabrėžė, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjas Specialiųjų tyrimų tarnybos Klaipėdos valdybos operatyvinės veiklos skyriuje statutiniu pareigūnu dirbo nuo 2002 m. sausio 3 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Teismas kartu atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos paskirtį, jos veiklos teisinius pagrindus, uždavinius ir funkcijas, tarnybos organizavimą, veiklos kontrolės būdus bei pareigūnų teises ir pareigas nustato Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymas (2000 m. gegužės 2 d. Nr. VIII-1649, toliau – ir STT įstatymas). Šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad specialiųjų tyrimų tarnybos vidaus darbo tvarką nustato direktorius. Byloje nurodytais pareiškėjo laikotarpiais galiojo STT direktoriaus 2006 m. kovo 16 d įsakymu Nr. 2-36 patvirtintas darbo reglamentas, nustatęs specialiųjų tyrimų tarnybos darbo tvarką. Reglamento II skyriaus 5 straipsnyje nustatyta, kad STT struktūriniai padaliniai savo darbą organizuoja vadovaudamiesi STT direktoriaus įsakymu patvirtintais struktūrinių padalinių nuostatais. STT darbuotojų darbo laiko apskaita reglamentuota Reglamento X skyriuje.  Šio skyriaus 67 straipsnis nustatė, kad kiekvieną dieną STT darbuotojų dirbtas darbo laikas ir neatvykimo į darbą atvejai žymimi STT direktoriaus įsakymu patvirtintos formos darbo laiko apskaitos žiniaraštyje. Kiekvieno STT struktūrinio padalinio darbo laiko apskaitos žiniaraščiai pildomi atskirai. STT statuto 35 straipsnyje nustatyta kad tarnybos pareigūnai dirba 40 valandų darbo savaitę. Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus, jo pavaduotojo ar tiesioginio viršininko pavedimu tarnybos pareigūnai gali dirbti ilgiau, negu nustatyta savaitės norma. Už tai jiems papildomai mokama.

            Teismo vertinimu, iš byloje esančių rašytinių įrodymų (Klaipėdos valdybos nuostatų, galiojusių ginčo laikotarpiu) matyti, kad STT direktorius Klaipėdos valdybai nebuvo pavedęs organizuoti operatyvinį budėjimą ne darbo metu. Taip pat nėra duomenų, kad organizuoti tokį budėjimą buvo pavesta Klaipėdos valdybos skyrių viršininkams, toks budėjimas ginčo laikotarpiu nenustatytas ir STT direktoriaus įsakymu. Kaip akcentavo teismas, pareiškėjas savo reikalavimą grindžia STT direktoriaus 2003 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 56 „Dėl STT pareigūnų operatyvinio budėjimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 56). Šio įsakymo 1 punkte buvo nustatyta, kad STT Klaipėdos skyriaus ir kitų padalinių pareigūnų operatyvinis budėjimas nustatomas pagal STT direktoriaus patvirtintą grafiką. Pareiškėjas su šiuo įsakymu buvo supažindintas pasirašytinai, todėl jam buvo žinoma, kad operatyvinio budėjimo grafikus tvirtinti teisę turi tik STT direktorius. Minėtas įsakymas STT direktoriaus 2003 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. 81 pripažintas netekusiu galios. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas teigė, kad su įsakymu Nr. 81 jis supažindintas nebuvo, todėl buvo įsitikinęs, kad galioja įsakymas Nr. 56, nustatantis operatyvinį budėjimą. Tokį pareiškėjo aiškinimą teismas pripažino nepagrįstu. Teismas pabrėžė, jog byloje yra pateikta pareiškėjo pareiginė instrukcija, kurios 8.11 punktas įpareigojo pareiškėją nuolat sekti ir analizuoti STT direktoriaus įsakymus, potvarkius ir nutarimus.

              Teismas pažymėjo ir tai, kad STT statuto 6 straipsnio 4 punktas nustato, jog tarnybos pareigūnas privalo vykdyti aukštesnio pagal pavaldumą tarnybos pareigūno įsakymus ar nurodymus. Apie gautą įsakymą ar nurodymą, prieštaraujantį įstatymui ar viršijantį aukštesniojo pagal pavaldumą pareigūno tarnybinius įgaliojimus, jis turi nedelsdamas pranešti Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriui. Taigi, vykdydamas paminėtas statuto nuostatas, pareiškėjas privalėjo apie statuto pažeidimus( jei tokie buvo) nedelsiant pranešti STT direktoriui, tačiau to nedarė ir ši aplinkybė patvirtina atsakovo teiginį, kad byloje pateiktos grafikų kopijos nebuvo privalomas dokumentas, nustatantis tam tikru laiku atitinkamas pareigas pareiškėjui. Teismas nurodė, jog teisė nustatyti operatyvinio budėjimo grafikus priklausė tik STT direktoriui. Jokiu teisės aktu, pareigybiniais nuostatais ar STT direktoriaus įsakymu ši teisė pavesta kitiems struktūrinių dalių pareigūnams nebuvo. Vienintelis darbo laiko apskaitos dokumentas, patvirtinantis dirbtą laiką, yra STT direktoriaus patvirtintos formos darbo laiko apskaitos žiniaraštis. Teismo vertinimu, pareiškėjo į bylą pateiktos budėjimo namuose grafikų kopijos nepatvirtina, kad pareiškėjas privalėjo grafike nurodytu laiku neišvykti iš namų ar atlikti kokias nors kitas darbines funkcija. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu pareiškėjas nurodė, kad jis pagal minėtus grafikus turėjo būti pasiekiamas telefonu. Pareiškėjo pateiktuose grafikuose nėra nustatyti jokie įpareigojimai, juose nenurodytas budėjimo laikas, grafikai nėra STT direktoriaus patvirtinti, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs teisės aktus, reglamentuojančius ginčo santykį, pagrįstai nusprendė, kad byloje nėra įrodyta, jog pareiškėjas vykdydamas pareigines funkcijas, budėjo ne darbo metu namuose, ir už tai jam nebuvo atlyginta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir papildomai dėl jų nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pabrėžė, jog pareiškėjo nurodytos administracinės bylos nėra tapačios šiai nagrinėjamai bylai, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos administracinio teismo praktikos analogiškose bylose.

 

III.

 

              Pareiškėjas A. V. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A63-1562/2011. Prašymą grindė šiais argumentais:

              1. Teismas šioje byloje apskritai nepasisakė dėl Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio, Darbo kodekso 35 straipsnio 1 dalyje ir 229 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, Statuto 6 straipsnio 2 (kad tarnybos pareigūnas asmeniškai atsako už savo, taip pat pagal įgaliojimus ir kompetenciją už jam pavaldžių pareigūnų veiklą ir sprendimus bei jų padarinius) ir 4 (kad tarnybos pareigūnas privalo vykdyti aukštesnio pagal pavaldumą tarnybos pareigūno įsakymus ir nurodymus) dalyse įtvirtintų nuostatų taikymo nagrinėjamam atvejui ir išvadą, kad „pareiškėjo pateiktuose grafikuose nėra nustatyti jokie įpareigojimai, juose nenurodytas budėjimo laikas, grafikai nėra STT direktoriaus patvirtinti, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė", grindė vien tik poįstatyminiais aktais, t.y. Įsakymo Nr. 56, vienu punktu (kuriame nurodyta, kad Klaipėdos valdybos viršininko parengtus operatyvinio budėjimo grafikus turėjo patvirtinti STT direktorius) ir Įsakymu Nr. 81. Taip pat teismas darydamas minėtą išvadą nepasisakė dėl to paties Įsakymo Nr. 56 kitų punktų (kuriuose nustatyti įpareigojimai vykdant operatyvinį budėjimą, nurodytas budėjimo laikas ir pan.) ir Įsakymo Nr. 2-65 (kuriuo, STT direktorius darbo Klaipėdos valdyboje planavimo, koordinavimo bei organizavimo funkcijas delegavo Klaipėdos valdybos viršininkui), įtvirtintų nuostatų taikymo nagrinėjamam atvejui. Tokiu būdu, anot pareiškėjo, teismas prieštaringai taikė Įsakymą Nr. 81 nes, dėl dalies Įsakyme Nr. 56 nustatytų reikalavimų (kuriuose nustatyti įpareigojimai vykdant operatyvinį budėjimą nurodytas budėjimo laikas ir pan.) taikė Įsakymą Nr. 81 (kuriuo buvo panaikintas Įsakymas Nr. 56), o dėl kitos dalies (kurioje nurodyta, kad Klaipėdos valdybos viršininko parengtus operatyvinio budėjimo grafikus turėjo patvirtinti STT direktorius) netaikė. Pareiškėjo teigimu, teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 pirmojo straipsnio, kuriame įtvirtinta, kad „kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės poreikiams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais", reikalavimus. Dėl šių aplinkybių, pareiškėjo vertinimu, teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, kuris turėjo įtakos priimant neteisėtą nutartį (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas).

              2. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu pareiškėjas šioje byloje nurodė, kad visas jo nurodytas aplinkybes apie neteisėtus Klaipėdos valdybos viršininko veiksmus nuslepiant nuo kitų Klaipėdos valdybos pareigūnų Įsakymą Nr. 81, sudarant operatyvinio budėjimo grafikus, reikalaujant iš anksto pasirašytinai susižinti su operatyvinio budėjimo grafikais ir reikalaujant iš Klaipėdos valdybos pareigūnų budėti pagal šiuos grafikus laikantis Įsakymo Nr. 56 reikalavimų ir pan., taip pat apie faktiškai vykdytą budėjimą namuose pagal Klaipėdos valdybos viršininko parengtus operatyvinio budėjimo grafikus, gali duoti parodymus visi tuo metu Klaipėdos valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus pareigūnai ir prašė dalį jų apklausti liudytojais. Anot pareiškėjo, teismas, atmesdamas jo prašymus apklausti liudytojus šioje byloje, nevykdė ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintos teisėjo pareigos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, o taip pat pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, kuriame įtvirtinta, kad „kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų <...> klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą <...> teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas“, reikalavimus. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos mėn. 3 d. aprobuotame Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinime įtvirtinta tai, kad "Vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, priimtose paminėtose bylose (A-932/2004 ir A-978/2004), nurodoma, jog kai kurių pareigūnų darbo specifikai turi įtakos ir specialių darbo organizavimo bei darbo laiko apskaitos priemonių - kalendorinių grafikų taikymas. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra pagrindiniai darbo laiką patvirtinantys įrodymai, tačiau jų įrodomoji galia nustatoma pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis, 86 straipsnio 2 dalis). Todėl bylos nagrinėjimo metu konstatavus, jog darbo laiko apskaitos žiniaraščiai neatspindi visų aplinkybių, reikšmingų darbo užmokesčiui apskaičiuoti, faktiškai dirbtas laikas turi būti skaičiuojamas ir kitų darbo laiką fiksuojančių dokumentų (šiuo atveju kalendorinių grafikų) pagrindu". Be to, Lietuvos vyriausiasis teismas konstatavo, jog budėjimas šiose bylose buvo įrodytas kalendoriniais grafikais ir liudytojų parodymais. Tačiau pirmosios instancijos teismas išnagrinėtoje administracinėje byloje atsisakydamas apklausti liudytojus, nesirėmė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aprobuota praktika ir nepagrįstai konstatavo, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra vieninteliai darbo laiką patvirtinantys įrodymai. Pareiškėjo nuomone, tikslu užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą šioje administracinėje byloje yra būtina atnaujinti procesą ir nustatyti ar darbo laiko apskaitos žiniaraščiai atspindi visas aplinkybes, reikšmingas darbo užmokesčiui apskaičiuoti, taip pat nustatyti, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra ne vieninteliai, o pagrindiniai darbo laiką patvirtinantys įrodymai, tačiau jų įrodomoji galia nustatoma pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles.

 

              Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis.

Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo prašo atnaujinti procesą byloje remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punkte įtvirtintais pagrindais.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinta, jog procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Be to, proceso atnaujinimas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą galimas, tik jei esminis teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-117/2009).

Pareiškėjo vertinimu, teismas šioje byloje apskritai nepasisakė dėl Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio, Darbo kodekso 35 straipsnio 1 dalyje ir 229 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, Statuto 6 straipsnio 2 ir 4 dalyse įtvirtintų nuostatų taikymo nagrinėjamam atvejui ir išvadą, kad „pareiškėjo pateiktuose grafikuose nėra nustatyti jokie įpareigojimai, juose nenurodytas budėjimo laikas, grafikai nėra STT direktoriaus patvirtinti, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė", grindė vien tik poįstatyminiais aktais. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia pareiškėjo išvada iš esmės yra nepagrįsta. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A63-1562/2011 turinio matyti, jog šioje byloje teismas, spręsdamas ginčą, analizavo ir taikė ne tik poįstatyminius teisės aktus (STT direktoriaus įsakymus), bet ir įstatymų nuostatas, t. y. rėmėsi tiek Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos paskirtį, jos veiklos teisinius pagrindus, uždavinius ir funkcijas, tarnybos organizavimą, veiklos kontrolės būdus bei pareigūnų teises ir pareigas reglamentuojančiu specialiuoju STT įstatymu, tiek ir STT statuto 6 straipsniu. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo sprendime buvo atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis), o sprendimo rezoliucinėje dalyje pateiktos išvados, buvo pagrįstos ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1–4 dalių reikalavimus atitinkančia sprendimo motyvuojamąja dalimi. Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (Van de Hurk v. Netherlands).

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A63-1562/2011, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, priimtose A-932/2004 ir A-978/2004 suformuotos praktikos, kurioje nurodoma, jog kai kurių statutinių pareigūnų darbo specifikai turi įtakos ir specialių darbo organizavimo bei darbo laiko apskaitos priemonių - kalendorinių grafikų taikymas, o darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra tik pagrindiniai, bet ne vieninteliai darbo laiką patvirtinantys įrodymai. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo pareiškėjo argumentu. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A63-1562/2011 motyvų matyti, kad teismas, spręsdamas šią bylą nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos ir nesukūrė naujo teisminio precedento, jog darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra vieninteliai statutinių pareigūnų darbo laiką patvirtinantys įrodymai. Priešingai, iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų matyti, jog išvada, kad vienintelis darbo laiko apskaitos dokumentas, patvirtinantis dirbtą laiką, yra STT direktoriaus patvirtintos formos darbo laiko apskaitos žiniaraštis, buvo padaryta tik šios konkrečios bylos aplinkybių kontekste, įvertinus visus kitus byloje papildomai surinktus įrodymus (pvz. budėjimo namuose grafikų kopijas) bei jų turinį (t. 2, b. l. 54).

 

 

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjo A. V. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A63-1562/2011 neatnaujintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

pareiškėjo A. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-1562/2011 pagal A. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A63-1562/2011 pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai dėl darbo užmokesčio priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

 

 

 

Teisėjai

Stasys Gagys

 

Romanas Klišauskas

 

Veslava Ruskan