Administracinė byla Nr. A-4274-415/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02440-2016-2
Procesinio sprendimo kategorija 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. birželio 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. (1.23)7R-3340 (toliau – ir Sprendimas), įpareigoti Ministeriją išnagrinėti skundą iš naujo ir priteisti iš Lietuvos valstybės 505 212 Eur žalos (100 000 Eur neturtinės ir 405 212 Eur turtinės) (I t., b. l. 40). Skundo papildyme pareiškėjas papildomai prašė prie prašytos 505 212 Eur žalos atlyginimo priteisti 1 000 000 Eur turtinę žalą, iš viso 1 505 212 Eur (I t., b. l. 188).
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. balandžio 18 d. kreipėsi į Ministeriją, prašydamas atlikti tyrimą ir iškelti antstoliui M. P. (toliau – ir Antstolis) drausmės bylą už įsiteisėjusio Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000 nevykdymą ir tyčinį vilkinimą bei trukdymą įvykdyti per 16 metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o dėl nusikalstamos veikos požymių kreiptis į kompetentingą instituciją. Pareiškėjas teigė, kad Ministerija neatliko neeilinio Antstolio veiklos patikrinimo pagal skunde nurodytus faktus, neįvertino kartu su skundu pateiktų dokumentų Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 27 straipsnio 2 dalies pagrindu. Nurodė, kad Ministerija apsiribojo Antstolio 2016 m. balandžio 28 d. rašte pateiktu paaiškinimu bei nurodė, kad skundžiami Antstolio procesiniai veiksmai, kuriuos įvertinti gali tik teismas. Tačiau pareiškėjas pažymėjo, kad jis skunde pašė Ministerijos atlikti Antstolio neeilinį veiklos tyrimą ir įvertinti jo veiksmus vilkinant įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą vykdomosiose bylose Nr. 01123/03/05612 ir Nr. 0123/02/02434, klastojant faktus, procesinius dokumentus, pažeidžiant antstolių profesinės etikos kodekso reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, Ministerija siekia pridengti neteisėtą ir nusikalstamą Antstolio veiklą. Nurodė, kad dėl neteisėtų Ministerijos veiksmų pareiškėjas patyrė turtinę ir neturtinę žalą, kurią prašė priteisti.
3. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime (I t., b. l. 47–49, II t., b. l. 18–19) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Paaiškino, kad teisės aktai teisingumo ministrui nenustato imperatyvios pareigos kiekvienu atveju, gavus skundą, iškelti antstoliui drausmės bylą, nes turi būti nustatyta, jog skunde nurodyti faktai yra susiję su Antstolių įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisės aktų nuostatų nesilaikymu. Ministerija atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas 2016 m. balandžio 17 d. skundu (toliau – ir Skundas) prašė teisingumo ministro Antstoliui iškelti drausmės bylą už atsisakymą vykdyti Kauno apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000. Ministerija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 510 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui nurodė, kad neteisėtus Antstolio procesinius veiksmus jis turėtų skųsti CPK nustatyta tvarka, teismui konstatavus pažeidimus, Ministerija spręstų klausimą dėl drausmės bylos antstoliui iškėlimo. Ministerija laikė, kad tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo Skundą, nepažeidė teisės aktų, reglamentuojančių antstolių veiklą, todėl, nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti civilinė atsakomybė. Ministerija nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašė apie Antstolio veikloje esančius nusikaltimo požymius pranešti kompetentingai institucijai, tačiau pateiktame skunde nepateikė argumentų, jog Antstolio procesiniai veiksmai laikytini neteisėtais baudžiamosios teisės požiūriu. Pažymėjo, kad teisės aktai neįpareigoja valstybės institucijos, gavus skundą, visais atvejais kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas. Taip pat skundžiamame rašte pareiškėjui buvo išaiškinta, kad jei jis mano, jog Antstolio veiksmuose yra nusikalstamos veiklos požymių, jis turi teisę kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas. Pareiškėjas, manydamas, jog žala atsirado dėl Antstolio neteisėtų veiksmų, gali reikalauti žalos atlyginimo iš Antstolio. Pažymėjo, kad Ministerija neatliko vykdymo veiksmų vykdomosiose bylose, todėl ji negalėjo sukelti pareiškėjui žalos.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo skundo dalį, kurioje jis teismo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. balandžio 28 d. raštą Nr. (1.23)7R-3340, įpareigoti iškelti drausminę bylą antstoliui M. P. ir priteisti iš Lietuvos valstybės 505 212 Eur žalos (100 000 Eur neturtinės ir 405 212 Eur turtinės) dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veiksmų pareiškėjo atžvilgiu nuo 2000 metų, atmetė. Pareiškėjo skundo dalį dėl žalos, galimai kilusios iš Vilniaus apygardos teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo veiksmų, atlyginimo paliko nenagrinėtą kaip neteismingą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (II t., b. l. 57–62).
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. balandžio 17 d. su Skundu kreipėsi į Ministeriją, prašydamas atlikti tyrimą ir iškelti Antstoliui drausmės bylą už tyčinį įsiteisėjusio 2000 m. spalio 31 d. sprendimo nevykdymą, tyčinį vilkinimą ir trukdymą jį įvykdyti per šešiolika metų. Pareiškėjas Skunde nurodė, kad Antstolis antrą kartą nepagrįstai nutraukia vykdomąją bylą Nr. 0123/03/05612 dėl to paties Kauno apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimo, nes skolininkas neturi turto, iš kurio gali būti išieškoma. Paaiškino, kad pirmą kartą vykdomoji byla buvo nutraukta 2013 m. kovo 23 d., antrą kartą – 2016 m. kovo 17 d. Pareiškėjas manė, kad Antstolis slepia duomenis apie skolininko pajamas (turtą) – netikrina skolininko turtinės padėties, neareštuoja sąskaitų. Manė, kad tokiais veiksmais siekiama, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas būtų neįvykdytas. Pareiškėjas Skunde Ministerijos taip pat prašė kreiptis į kompetentingą instituciją dėl Antstolio galimai padarytos nusikalstamos veikos. Ministerija, išnagrinėjusi Skundą, 2016 m. balandžio 28 d. sprendime Nr. (1.23)7R-3340 nurodė, kad Skundas iš esmės grindžiamas Antstolio procesinių veiksmų neteisėtumu, ir išaiškino pareiškėjui teisę juos skųsti bendrosios kompetencijos teismui CPK nustatyta tvarka. Nagrinėdama pareiškėjo Skundą, Ministerija nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą Antstolio procesinius veiksmus laikyti neteisėtais baudžiamosios teisės požiūriu.
7. Teismo vertinimu, pareiškėjui teisė teismine tvarka reikalauti, jog Ministerija inicijuotų Antstolio neeilinį veiklos patikrinimą, nėra suteikta. Pažymėta, kad Antstolio atžvilgiu vienokios ar kitokios poveikio priemonės taikymas arba jų netaikymas negali būti laikomas pareiškėjo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimu, nes visais atvejais tai nesukeltų ir nesukėlė pareiškėjui tiesioginių pasekmių. Sprendimu pareiškėjui pareigos ar teisės nesukuriamos, nepakeičiamos ir nepanaikinamos, tiesiogiai neveikiami jo įstatymais saugomi interesai, o, išsprendęs bylą, teismas pareiškėjo teisių apginti negalėtų, nes net ir šio skundo tenkinimo atveju pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų. Šiame kontekste pažymėta, kad asmuo, pateikęs skundą dėl galimai netinkamų Antstolio veiksmų, nelaikytinas suinteresuotu asmeniu, turinčiu reikalavimo teisę į tokį viešojo administravimo subjekto sprendimo panaikinimą. Sprendimas yra individualus administracinis aktas, sukeliantis atitinkamas teisines pasekmes tik konkrečiam subjektui – asmeniui, kurio veiksmų teisėtumas buvo tikrinamas, t. y. Antstoliui. Todėl esant šioms aplinkybėms, teismas šioje byloje pasisakė dėl to, ar Ministerija tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo Skundą.
8. Pareiškėjas Skunde prašė Ministerijos atlikti neeilinį Antstolio veiklos patikrinimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Skunde iš esmės nurodė aplinkybės dėl Antstolio galimai netinkamai vykdomos neprocesinės veiklos vykdant išieškojimo procedūrą. Pareiškėjas skunde pateikė savo nuomonę dėl Antstolio procesinių veiksmų teisėtumo, tačiau nenurodė faktų, kurie liudytų Antstolių veiklos įstatymo 13 straipsnio ir teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 400 patvirtinto Antstolių veiklos tikrinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas, redakcija nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 27 d.) 3 punkte nurodytų teisės aktų pažeidimus. Pareiškėjas Skunde Ministerijai nurodė tam tikrus faktus dėl Antstolio veiklos galimų trūkumų, tačiau nenurodė, kokius Antstolių įstatymo 13 straipsnio ir Tvarkos aprašo 3 punkte nurodytus teisės aktus Antstolis galimai pažeidė.
9. Pareiškėjas Skunde prašė Ministerijos atlikti neeilinį Antstolio veiklos patikrinimą. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertino, kad pareiškėjo teiktas Skundas iš esmės atitiko Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje pateiktą prašymo sąvoką, todėl turėjo būti išnagrinėtas vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi nustatytais reikalavimais. Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas išnagrinėtas ir dėl jo priimtas Sprendimas. Į pareiškėjo prašymą Ministerija atsakymą pateikė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) reikalavimais. Sprendime įvertintos pareiškėjo Skunde nurodytos aplinkybės dėl Antstolio veiksmų, atsakymas pateiktas atsižvelgiant į Skundo turinį, nurodyti Sprendimo priėmimo motyvai. Teismas nenustatė aplinkybių, jog Ministerija būtų nereagavusi į pareiškėjo Skundą, vilkinusi atlikti Skunde nurodytų aplinkybių tyrimą, pažeidusi administracinės procedūros terminus ar atlikusi administracinę procedūrą formaliai. Teismas konstatavo, kad atsakovas išnagrinėjo pareiškėjo Skundą, nepažeisdamas administracinės procedūros nustatytos tvarkos ir terminų, savo kompetencijos ribose išnagrinėjo Skunde pateiktus argumentus bei Antstolio paaiškinimą. Ministerija nenustatė Antstolių įstatymo 13 straipsnio ir Tvarkos aprašo 3 punkte nurodytų teisės aktų pažeidimų, todėl pradėti Antstolio neeilinį veiklos patikrinimą nebuvo pagrindo. Teismui nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti skundžiamą Sprendimą.
10. Teismas pažymėjo, kad Ministerija Sprendime išaiškino pareiškėjui jo teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl galimai netinkamai atliktų Antstolio procesinių veiksmų. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas šia teise pasinaudojo ir dėl Antstolio veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0123/03/05612 kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą. Kauno miesto apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-13509-894/2016 pareiškėjo skundą tenkino, panaikino 2016 m. kovo 17 d. išieškojimo negalimumo aktą bei 2016 m. kovo 17 d. patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo bei įpareigojo Antstolį toliau tęsti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0123/03/05612. Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į ikiteisminį tyrimą atliekančią instituciją, teismas konstatavo, jog byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo kreiptis į prokurorą. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs Antstolio skundą, 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2536-390/2016 Kauno apylinkės teismo nutartį paliko nepakeistą. Teismas pažymėjo, kad informacija apie Kauno miesto apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo procesiniuose sprendimuose pateiktas teismų išvadas Sprendimo priėmimo metu nebuvo žinoma, todėl teismų konstatuotos aplinkybės nesudarė pagrindo vertinti Sprendimą kaip nepagrįstą. Visgi teismas pažymėjo, kad Ministerijai yra suteikta kompetencija vertinti Antstolio veiksmus (Antstolių įstatymo 13 straipsnio 1 dalis). Šia Antstolių įstatymo nuostatomis deleguota kompetencija Ministerija gali naudotis tiek gavusi asmenų skundus, tiek savo iniciatyva turėdama tam tikro pobūdžio informaciją apie galimai netinkamai atliktus Antstolio veiksmus. Teismo sprendimas šioje byloje, kuriame konstatuota, kad Ministerijos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, savaime nereiškia, kad atsakovas neturi teisės savo iniciatyva ar gavęs naują skundą, papildytą naujomis aplinkybėms, spręsti dėl Antstolio veiklos patikrinimo.
11. Vertindamas pareiškėjo prašymą priteisti jam žalos atlyginimą, kurį jis kildino iš neteisėtų Ministerijos veiksmų netinkamai išnagrinėjus jo skundą, teismas nurodė, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuris kildinamas iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Byloje konstatuota, jog Ministerija tinkamai išnagrinėjimo pareiškėjo skundą, atliko visus jos kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas), o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį. Pareiškėjo prašymas priteisti jam žalos atlyginimą atmestas kaip nepagrįstas.
12. Pareiškėjas, tikslindamas skundą bei prašydamas papildomai priteisti padarytą 1 000 000 Eur turtinę žalą, iš viso 1 505 212 Eur, iš esmės nurodė, kad jam žala kilo dėl Vilniaus apygardos teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo veiklos. Nors pareiškėjas Lietuvos valstybės atstovais patikslintame skunde nenurodė Vilniaus apygardos teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo, tačiau iš patikslintame skunde nurodytų motyvų teismas iš esmės darė išvadą, kad jis prašo priteisti žalą dėl galimai neteisėtų minėtų teismų veiksmų. Teismas pažymėjo, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose. Teismas pareiškėjui išaiškino, kad dėl galimai neteisėtų Vilniaus apygardos teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo (jų teisėjų) veiksmų jis turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Atsižvelgdamas į tai, kad priimta pareiškėjo patikslinto skundo dalis dėl žalos, galimai kilusios iš Vilniaus apygardos teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo veiksmų, atlyginimo yra neteisminga Vilniaus apygardos administraciniam teismui, teismas šią pareiškėjo patikslinto skundo dalį paliko nenagrinėtą.
III.
13. Pareiškėjas A. B. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimą ir skundą patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo apie organizuoto nusikaltimo požymius Ministerijos ir teismų veikoje pranešti generaliniam prokurorui (II t., b. l. 95–96).
14. Pareiškėjo teigimu, jo skundas nebuvo išnagrinėtas iš esmės pagal skundo pagrindą ir dalyką. Pareiškėjas mano, jog buvo vilkinamas jo skundo iš esmės nagrinėjimas ir žalos atlyginimas.
15. Pareiškėjas teigia, kad yra absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalį, nes nėra motyvų, kuriais išnagrinėtas priimtas skundo reikalavimas dėl Ministerijos neteisėtais ir nusikalstamais veiksmais Sprendimu padarytos 1 505 212 Eur žalos atlyginimo ir dėl to teismo sprendime netinkamai taikomi ir pažeidžiami ABTĮ 16, 105 straipsniai bei CK 6.271, 6.272 straipsniai. Pareiškėjas ABTĮ 105 straipsnio pažeidimą sieja su tuo, kad nenurodyta, kokiu įstatymo pagrindu yra nustatoma, kad jo skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra neteismingas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kai įsiteisėjusioje ir privalomoje vykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartyje nustatyta priešingai ir reikalavimas priimtas, be to, ABTĮ 105 straipsnis nenustato teisinio pagrindo pripažinti skundo reikalavimą neteismingu administraciniams teismams ir dėl to palikti nenagrinėtą. Pareiškėjo teigimu, įsiteisėjusi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartis yra privaloma vykdyti ir reikalavimas turi būti išnagrinėtas iš esmės pateikiant išnagrinėjimo motyvus.
16. Pareiškėjas teigia, kad pažeisti ABTĮ 6, 7 straipsniai, nes skundą vėl šališkai ir priklausomai išnagrinėjo Vilniaus apygardos administracinis teismas, tik kita teisėjų kolegija, nors buvo šalinamas nuo pakartotinio skundo nagrinėjimo, tačiau tyčia nenusišalino. Korupciją, organizuotą šališkumą, priklausomumą pareiškėjas grindžia tuo, kad nebuvo išreikalauti įrodymai, kurie nebuvo išduoti pareiškėjui, kad nebuvo patenkintas pareiškėjo 2018 m. liepos 23 d. pateiktas nušalinimas visam Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
17. Pareiškėjas teigia, kad buvo pažeisti ABTĮ 5, 10, 56, 87 straipsniai ir yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir nusikaltimo požymiai. Teismo sprendime nėra motyvų, kuriais atmetamas rašytinis įrodymas – Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad nebuvo pateikta jokių objektyvių įrodymų ar argumentų, sudarančių pagrindą prielaidai apie Antstolio ir Ministerijos padarytus pažeidimus. Tačiau tiek Ministerija, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Vilniaus apygardos teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisako išreikalauti prašomus rašytinius įrodymus, kurie pareiškėjui tyčia neišduodami. Pareiškėjo teigimu, pats Antstolis 2013 m. kovo 27 d. patvarkymu ir išieškojimo negalimumo aktu patvirtino savo nusikalstamą veiką.
18. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (II t., b. l. 102–103).
19. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir jų visumą, juos įvertino laikydamasis ABTĮ nuostatų.
20. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo neegzistuojančius teismus ir įstaigą, vartoja nenorminę leksiką, kuria siekia įžeisti proceso dalyvius bei teismus, nagrinėjančius šią bylą. Todėl, atsakovo manymu, apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ reikalavimų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
21. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Skunde, į kurį buvo atsakyta šioje byloje skundžiamu Sprendimu, prašė atlikti tyrimą ir iškelti antstoliui M. P. drausmės bylą už tyčinį įsiteisėjusio 2000 m. spalio 31 d. sprendimo nevykdymą, tyčinį vilkinimą ir trukdymą jį įvykdyti per šešiolika metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o dėl nusikaltimo požymių kreiptis į kompetentingą instituciją (I t., b. l. 3).
22. Antstolių įstatymo 27 straipsnis numato, jog antstolio procesinių veiksmų teisėtumą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kontroliuoja teismas (27 str. 1 d.). Kaip antstoliai (antstolių padėjėjai) laikosi Antstolių įstatymo, Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 (toliau – ir Sprendimų vykdymo instrukcija), Antstolių profesinės etikos kodekso, paskelbto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 1R-71 (toliau – Antstolių profesinės etikos kodeksas) ir kitų teisingumo ministro tvirtinamų teisės aktų, reglamentuojančių antstolių veiklą, ir vykdymo išlaidų išieškojimo tvarkos, nesusijusios su vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimu, pagal kompetenciją teisingumo ministro nustatyta tvarka kontroliuoja Teisingumo ministerija ir Lietuvos antstolių rūmai (27 str. 2 d.).
23. Teisingumo ministrui priskirta kompetencija iškelti drausmės bylą antstoliui pagal Antstolių įstatymo 13 straipsnį, kuriame nustatyta, kad iškelti antstoliui drausmės bylą teisingumo ministras gali už Antstolių įstatymo, Sprendimų vykdymo instrukcijos, Antstolių profesinės etikos kodekso, kitų teisės aktų, reglamentuojančių antstolių neprocesinę veiklą, vykdymo išlaidų išieškojimo tvarkos, nesusijusios su vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimu, pažeidimus arba jei teismo sprendime konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai (Antstolių įstatymo 13 str. 1, 2 d.). Paaiškėjus, kad pažeidimas gali turėti nusikalstamos veikos požymių, medžiaga perduodama tirti atitinkamoms institucijoms, tačiau tai drausmės bylos iškėlimo ar nagrinėjimo procedūros nesustabdo (Antstolių įstatymo 13 str. 5 d.).
24. Tvarkos aprašo 5 punkte nustatyta, kad neeilinis antstolio veiklos patikrinimas atliekamas gavus skundą, pareiškimą, prašymą ar kitą informaciją, kur nurodomi faktai ar aplinkybės, kad antstolis nesilaiko teisės aktuose, nurodytuose šio Aprašo 3 punkte, nustatytų reikalavimų. Neeilinis antstolio veiklos patikrinimas taip pat gali būti atliekamas remiantis įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo nustatyti neteisėti antstolio veiksmai.
25. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851, 8.10 ir 8.32 punktus Ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų, be kita ko, teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoja antstolių darbą, nagrinėja asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, priskirtinus ministerijos kompetencijai, imasi priemonių, kad būtų atsakyta į juose keliamus klausimus.
26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad, kaip taisyklė, antstoliui už jo procesinę veiklą drausminė atsakomybė Ministerijos bei Antstolių rūmų iniciatyva yra negalima, išskyrus atvejus, jei teismo sprendime yra konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai. Asmuo, nesutikdamas su procesiniais antstolio veiksmais, turi teisę juos ginčyti bendrosios kompetencijos teisme Civilinio proceso kodekso tvarka, kartu prašydamas atlyginti ir dėl to patirtą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-209-552/2016; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-601-602/2018). Kreiptis į kompetentingas institucijas Ministerija turi pagrindą tik tuomet, kai paaiškėja, kad antstolio padarytas pažeidimas gali turėti ir nusikalstamos veikos požymių, t. y. kai Ministerijai pateikiama pakankamai duomenų manyti, jog galbūt buvo įvykdyta tam tikra nusikalstama veika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-415-756/2019).
27. Nagrinėjamu atveju Ministerija, atsakydama į pareiškėjo Skundą, Sprendime įvertino pareiškėjo Skunde pateiktas faktines aplinkybes ir nurodė motyvus, kodėl nėra teisės aktuose nustatytų pagrindų atlikti Antstolio veiklos patikrinimą, spręsti dėl jo drausminės atsakomybės ar kreiptis į kompetentingas institucijas. Ministerija Sprendime taip pat, atsižvelgdama į savo kompetenciją, išaiškino pareiškėjui jo teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl, jo manymu, netinkamai atliktų Antstolio procesinių veiksmų.
28. Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reglamentavimą ir įvertinusi byloje pateiktus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Ministerija tinkamai atsakė į pareiškėjo Skundą. Byloje nenustatyta duomenų, kad Ministerija, nagrinėdama pareiškėjo Skundą, būtų pažeidusi Viešojo administravimo įstatymo ar Taisyklių reikalavimus, vilkinusi jos kompetencijai priskirtų funkcijų atlikimą ar atsisakiusi jas atlikti. Sprendime įvertintos pareiškėjo Skunde nurodytos aplinkybės, nurodyti Sprendimo priėmimo motyvai, atsakymas atitinka pareiškėjo Skundo turinį. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog šiuo atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą, išnagrinėjo pareiškėjo Skundą nepažeisdamas administracinės procedūros nustatytos tvarkos ir terminų, savo kompetencijos ribose. Atsižvelgiant į tai, naikinti Sprendimą bei įpareigoti Ministeriją išnagrinėti pareiškėjo skundą iš naujo šiuo atveju nebuvo pagrindo.
29. Kiek tai susiję su pareiškėjo skundo dalies dėl žalos atlyginimo vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
30. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti neteisėti Misterijos veiksmai, t. y. viena iš būtinų sąlygų valstybės atsakomybei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atsirasti, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo.
31. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, teismas nenurodė argumentų, kuriais remiantis atmetė rašytinius įrodymus. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.
32. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti argumentai patvirtina, kad teismas tyrė visas bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir įvertinęs visumą byloje surinktų bei ištirtų įrodymų padarė teisingą išvadą, kad tenkinti pareiškėjo skundo nėra teisinio pagrindo. Teismo pareiga įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę nereiškia, kad kiekvienas įrodymas, ištirtas byloje turi būti nurodytas sprendime. Įrodymų viseto duomenų pagrindu teismas padaro išvadas, ar tam tikros aplinkybės yra nustatytos ir egzistuoja, ar jos nepasitvirtino (yra paneigtos). Todėl, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai pagrindė ir motyvavo priimtą sprendimą. Vien ta aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti teismo sprendimo nepagrįstumą.
33. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad jo skundas išnagrinėtas šališkai ir priklausomai, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas turėjo galimybę reikšti teisėjo (teisėjų) nušalinimą ir 2018 m. liepos 23 d. jį pareiškė visiems Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi (II t., b. l. 11–13) pareiškėjo prašymą nušalinti Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjus išnagrinėjo ir atmetė, konstatuodamas, kad pareiškėjas nenurodė ir nepateikė konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų, jog teisėjai būtų šališki, suinteresuoti bylos baigtimi. Taip pat ir apeliaciniame skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, kad jo skundas išnagrinėtas šališkai, tačiau nepateikė jokių konkrečių aplinkybių, galinčių patvirtinti tokį jo teiginį. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė faktų, patvirtinančių bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos suinteresuotumą bylos baigtimi, aplinkybių, kad teisėjai buvo tendencingi ir iš anksto nusistatę prieš pareiškėją.
34. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėdama apeliacinį skundą pagrindo atlikti ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus nenustatė.
35. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas dalį pareiškėjo skundo paliko nenagrinėtą, nusprendęs, kad pareiškėjas skundo papildyme papildomai prašomą priteisti žalą siejo su Vilniaus apygardos teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo veikla, ir nurodęs, kad pareiškėjas dėl galimai neteisėtų teismų (teisėjų) veiksmų turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.
36. Nustatyta, kad pareiškėjas skundo papildyme (I t., b. l. 188) prašė iš Lietuvos Respublikos priteisti papildomai 1 000 000 Eur turtinę žalą prie prašytos 505 212 Eur žalos.
37. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Įstatyme yra nustatytas reikalavimas pareiškėjui pagal jo pasirinktą pagrindo ir reikalavimų apimtį tinkamai suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą, t. y. juos išdėstyti procesiniame dokumente aiškiai ir nuosekliai, kad jie būtų suprantami byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismui. Iš skundo turi būti aišku, kokių faktinių aplinkybių pagrindu kreipiamasi į teismą ir kokio materialinio teisinio rezultato reikalaujama iš konkretaus atsakovo arba kokios teisminės gynybos prašoma teismo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-183-502/2019).
38. Šiuo atveju pareiškėjas skundo papildyme mini Vilniaus apygardos administracinį teismą, Vilniaus apygardos teismą, Lietuvos apeliacinį teismą (teisėjus), abstrakčiai teigia, kad buvo tyčia neišreikalauti rašytiniai įrodymai. Skundo papildyme nėra suformuluoti aiškūs faktiniai ir teisiniai skundo pagrindai, neįvardijami konkrečių teismų (teisėjų) neteisėti veiksmai, iš kurių kildinama prašoma atlyginti žalą, neapibrėžiamos visos būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti. Todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad įstatymo nustatyta tvarka buvo pareikšti reikalavimai dėl žalos atlyginimo, kildinami iš neteisėtų teismo (teisėjo) veiksmų vadovaujantis CK 6.272 straipsniu. Pažymėtina, kad pareiškėjas ir apeliaciniame skunde teigia, kad visa jo prašoma 1 505 212 Eur žala buvo padaryta Ministerijos veiksmais. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas - panaikinama sprendimo dalis, kuria pareiškėjo skundo dalis buvo palikta nenagrinėta, ir pareiškėjo skundas visa apimtimi atmetamas kaip nepagrįstas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimą pakeisti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundo dalis palikta nenagrinėta, panaikinti.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Gintaras Kryževičius
Veslava Ruskan