Civilinė byla Nr. 3K-3-188/2013 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01096-2010-4 Procesinio sprendimo kategorija 87

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Juozo Šerkšno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Gemaga“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 29 sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Gemaga“ ieškinį atsakovui UAB „Angolita“ dėl prekių ženklo savininko teisių gynimo ir pagal atsakovo UAB „Angolita“ priešieškinį ieškovui UAB „Gemaga“ dėl prekių ženklo elemento pripažinimo nesaugomu, tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų – Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras ir Klaipėdos teritorinė muitinė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl prekių ženklo, registruoto Lietuvoje, savininko teisių gynimo, taip pat prekių ženkle esančio žodinio elemento pripažinimo nesaugomu elementu.

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas: 1) pripažinti, kad 2010 m. vasario 11 d. Šiaulių teritorinės muitinės oro uosto poste sulaikytos prekės – tirpi kava, pažymėta žymeniu „Golden Bean Indian Instant Coffee 90 gr.“, pagaminta pažeidžiant ieškovo intelektinės nuosavybės teises; 2) konfiskuoti šias prekes, atsakovo lėšomis jas sunaikinti ir įpareigoti atsakovą sumokėti visas su šių prekių sulaikymu, saugojimu ir gabenimu į saugojimo vietą susijusias išlaidas; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Materialiniu teisiniu savo reikalavimų pagrindu ieškovas nurodė Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (toliau – PŽĮ) 38, 49, 50, 50(4) straipsnius, 2003 m. liepos 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1383/2003 dėl muitinės veiksmų, atliekamų su prekėmis, kurios, kaip įtariama, pagamintos pažeidžiant tam tikras intelektinės nuosavybės teises, ir priemonių, kurių turi būti imamasi prekių atžvilgiu nustačius, kad jos pagamintos pažeidžiant tokias teises (toliau – ir Tarybos reglamentas Nr. 1383/2003), 2, 16, 17 straipsnius. Ieškovas nurodė, kad jis yra prekių ženklo „indian instant coffee“, skirto žymėti 30 klasės prekėms „indiška kava ir kavos pakaitalai“ (reg. Nr. 55624), savininkas. Šiaulių teritorinės muitinės oro uosto poste 2010 m. vasario 11 d. prekių sulaikymo protokolu Nr. 0SA1000136 sulaikyta atsakovui priklausanti 7200 tirpios kavos pakuočių, pažymėtų žymeniu „Golden Bean Indian Instant Coffee 90 gr.“, siunta. Ieškovo teigimu, atsakovo naudojamas prekių žymuo ir grafiniai elementai – stilizuotas moters ir augalinių motyvų piešinys, yra vizualiai labai panašūs į ieškovo prekių ženklą, todėl pažeidžia ieškovo intelektinės nuosavybės teises.

Atsakovas UAB „Angolita“ priešieškiniu prašė pripažinti ieškovo prekių ženklo „indian instant coffee“ (reg. Nr. 55624) žodinį elementą „indian instant coffee“ nesaugomu prekių ženklo elementu, nes šis neturi jokio skiriamojo požymio, neatitinka prekių ženklui keliamų reikalavimų ir tokiu žymeniu žymima tik prekės rūšis (tirpi kava) ir geografinė kilmės vieta (Indija). Lietuvos prekių ženklų registre yra įregistruotas panašus, užsienio įmonei „JFK International“ priklausantis grafinis prekių ženklas, kuriame taip pat yra žodžių junginys „indian instant coffee“, tai rodo, kad šis elementas neturi skiriamojo požymio ir gali būti teisėtai naudojamas prekių ženkluose. Materialiniu teisiniu savo reikalavimų pagrindu atsakovas nurodė PŽĮ 6 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktus, 8 straipsnį.

Šiaulių teritorinės muitinės (pradinio trečiojo asmens byloje) procesinis teisių perėmėjas byloje yra Klaipėdos teritorinė muitinė (T. 1, b. l. 139).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino ir pripažino ieškovo UAB „Gemaga“ prekių  ženklo „indian instant coffee“ (reg. Nr. 55624) žodinį elementą „indian instant coffee“ nesaugomu prekių ženklo elementu; priteisė atsakovui „Angolita“ iš ieškovo UAB „Gemaga“ 4 043,82 Lt  bylinėjimosi išlaidų. Teismas pripažino, kad žodinis elementas „indian instant coffee“ neturi jokios skiriamosios reikšmės ir nėra pakankamas vieno gamintojo prekę ar paslaugą atskirti nuo kito gamintojo prekių ar paslaugų, todėl jis, kaip neatitinkantis PŽĮ 2 straipsnio 1 dalies esminio prekių ženklui keliamo reikalavimo, negalėtų būti registruojamas savarankišku prekių ženklu. Žodžių junginys „indian instant coffee“ iš anglų kalbos verčiamas „indiška tirpi kava“ ir šis žodinis elementas žymi atitinkamas prekės charakteristikas – prekės rūšį (tirpi kava) bei jos kilmės vietą (Indiją). Šias išvadas taip pat patvirtina Valstybinio patento biuro atsiliepime išdėstytos aplinkybės, kad, registruojant ieškovui priklausantį prekių ženklą, žodinis elementas „indian instant coffee“ buvo laikomas aprašomuoju ir ženklo registraciją vertinančio eksperto laikytas savaime suprantamu, nesaugomu elementu, neturinčiu skiriamojo pobūdžio. Teismas kritiškai vertino atsakovo argumentus, kad jo prekių ženklas yra įgijęs skiriamąjį požymį dėl ilgalaikio naudojimo Lietuvoje, nes šie argumentai nėra pagrįsti įrodymais, o atsakovo pateikta pažyma apie šių prekių įvežimą į Lietuvą nepatvirtina šių aplinkybių. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti, kad sulaikytos prekės pagamintos pažeidžiant ieškovo intelektinės nuosavybės teises, nes atsakovas nėra sulaikytų prekių gamintojas, šios prekės (kava) nėra gaminamos ar ženklinamos Lietuvoje, o ieškovas nepateikė įrodymų, kad šios prekės pagamintos arba ginčijamas žymuo padarytas atsakovo užsakymu. Sulaikytos prekės yra pagamintos Indijoje kompanijos „CCL Products (India) Ltd“, prekių ženklas „Golden Bean indian instant coffee“ yra įregistruotas Latvijos Respublikoje, jo savininkas yra užsienio įmonė „Partex LLP“. Šie asmenys nėra atsakovai byloje, todėl teismas neturi teisės spręsti dėl šių asmenų teisių ir pareigų. Teismas laikė, kad ši ieškinio dalis pareikšta netinkamam atsakovui, o ieškovas nepasinaudojo galimybe pakeisti atsakovą procese. Teismas taip pat atmetė ieškovo reikalavimą sunaikinti sulaikytas prekes atsakovo lėšomis, nes Prekių ženklų įstatymo 504 straipsnis ir 2003 m. liepos 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1383/2003 prekių konfiskavimą ir sunaikinimą sieja ne su bet kokiu prekių ženklų panašumu, o tik su tokiu, kuris gali klaidinti visuomenę. Pats savaime ženklų panašumas nėra draudžiamas ir nesudaro pagrindo drausti tokius ženklus naudoti, todėl ieškovas turi įrodyti ne lyginamųjų ženklų (žymenų) panašumą, o būtent klaidinantį jų panašumą. Nagrinėjamu atveju ieškovo prekių ženklas „indian instant coffee“ ir žymuo „Golden Bean Indian Instant Coffee 90 gr.” yra panašūs, tačiau teismas neturi pagrindo manyti, kad šis panašumas klaidina visuomenę. Teismo vertinimu, lyginamųjų prekių ženklų (žymenys) ir grafinis vaizdas skiriasi – ieškovo prekių ženkle yra trys piešiniai (stilizuotas ornamentas ir profiliu pavaizduotos moterys ir stilizuoti ornamentai), o „Golden Bean Indian Instant Coffee“ 90 gr.“ žymenyje pavaizduoti tik du piešiniai (stilizuotas moters siluetas ir ornamentai), užimantys didesnį, palyginus su ieškovo, bendro vaizdo plotą. Šiame žymenyje  taip pat pavaizduota stilizuotas elipsės formos piešinys, kurio nėra ieškovo grafiniame prekės ženkle. Teismo nuomone, pripažinus ieškovo prekių ženkle esantį žodinį elementą „indian instant coffee“ nesaugomu prekių ženklo elementu, šio elemento žodinės išraiškos sutapimas su žymens „Golden Bean Indian Instant Coffee 90 gr.” dalimi neteikia pagrindo išvadai apie ženklų (žymenų) klaidinantį panašumą, nes ir šių žodinių elementų užrašymo stilius nėra tapatus. Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė lyginamųjų ženklų (žymenų) klaidinančio visuomenę panašumo, todėl sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti antrojo ieškinio reikalavimo sulaikytas prekes konfiskuoti ir sunaikinti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, jį atmetė ir 2012 m. birželio 29 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 1200 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl prekių ženklo, skirto žymėti 30 klasės prekėms: kavai, arbatai, kakavai, cukrui, ryžiams, miltas,  medui, druskai, prieskoniams ir kt. Tai plataus ir kasdienio vartojimo maisto produktai, todėl jeigu tokios prekės žymėjimas neturi kitų žodinių ar vaizdinių elementų, žodinis žymuo „indian instant coffee“ (indiška tirpi kava) paprastai gali būti suvokiamas vartotojo tik kaip žymintis tam tikrą prekių charakteristiką, nes priešingu  atveju prekių ženklas neatliktų savo funkcijos – atskirti vieno indiškos tirpios kavos gamintojo prekės nuo kito indiškos tirpios kavos gamintojo prekės. Teisėjų kolegija nurodė, kad,  nustatant prekių ženklų tapatumą ar panašumą, privalu vadovautis Valstybinio patentų biuro 1996 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 28 patvirtintais Metodiniais nurodymais prekių ir paslaugų ženklų tapatumui bei panašumui nustatyti (toliau – Metodiniai nurodymai). Jų 2.1 punkte nustatyta, kad ženklų tapatumą lemia, kai sutampa visos juose esančių elementų detalės (užrašai, figūros, grafika, spalvos); ženklų panašumą lemia juose esančių elementų bendrumas (2.2 punktas). Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju prekių ženklai yra vizualiai skirtingi, todėl nėra teisinio pagrindo spręsti, kad žodinis elementas „indian instant coffee“, žymintis tik prekės rūšį ir kilmę, dėl stilizuoto šrifto ir spalvos gali atspindėti ir konkretų gamintoją.

Teismas nurodė, kad Valstybinio patentų biuro direktoriaus 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 3R-37 patvirtintų Prekių ženklų registravimo taisyklių ZR/03/2004 (toliau – Taisyklės) 114.3 punkte nustatyta, kad prie dabartinėje kalboje ar sąžiningoje ir nusistovėjusioje veikloje arba prekybos praktikoje tapusių bendriniais žymenų priskirtini žodžiai, kurie, be kita ko, vartotojo suprantami kaip kilmės arba rūšies pavadinimai, kadangi ilgą laiką buvo naudojami tam tikrai prekių rūšiai žymėti ir dėl to yra praradę skiriamąsias savybes arba prekių kilmės ir rūšies pavadinimai ir sprendė, kad prekių žymuo „indian instant coffee“ iš anglų kalbos verčiamas „indiška tirpi kava“, žymi atitinkamos prekės charakteristiką – kavos rūšį ir kilmę, todėl  neturi skiriamojo požymio; toks žodžių junginys nėra pakankamas atskirti vieno gamintojo prekę ar paslaugą nuo kito gamintojo prekės ar paslaugos. 

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas gina savo prekių ženklą (reg. Nr. 55624), kurio grafinis išpildymas skiriasi nuo Indijos bendrovės „JFK International“ prekių ir muitinės poste sulaikytų prekių žymėjimo. Prekių ženklo „GOLDEN BEAN INDIAN INSTANT COFFEE“ licencijos turėtojas Latvijos bendrovė „Unisel CO“, SIA yra įregistravusi Lietuvoje prekių ženklų „Golden Bean indian instant coffee“ ir „GOLDEN BEAN INDIAN INSTANT COFFEE“ ir jų grafinių elementų apsaugą. Kadangi „Unisel CP“ ir „Unisel CO“, SIA buveinės adresai licencijos sutartyje sutampa, teismas sprendė, jog tai yra susijusios įmonės, todėl negalima daryti išvados, kad sulaikytos prekės yra pagamintos ar pažymėtos neteisėtai. Didžiosios Britanijos įmonė „Partex LLP“ Latvijos bendrovei „Unicel CP“ suteikė licenciją naudoti jos prekių ženklą 2009 m. kovo 23 d., t. y. iki ginčo prekių sulaikymo, o ieškovo licencinė sutartis, suteikianti ieškovui išimtinę teisę į Indijos bendrovės „JFK International“ prekių ženklą, LR valstybiniame patentų biure įregistruota tik 2010 m. birželio 28 d. Pažymėtina, kad Latvijos įmonės „Unisel CO“, SIA prekių ženklo „Golden Bean indian instant coffee“ žodiniai elementai „indian instan coffee“ yra nesaugomi. Ieškovas nekelia Latvijos bendrovės „Unisel CO“, SIA prekių ženklo „Golden Bean indian instant coffee“ su grafiniais elementais apsaugos ir Latvijos bendrovei suteiktos 2009 m. kovo 23 d. Prekių ženklo licencijos sutarties Nr. 001/09l įregistravimo Lietuvoje teisėtumo klausimų, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad su žymeniu „Golden Bean indian instant coffee 90 gr.“ sulaikytos prekės yra pagamintos pažeidžiant ieškovo intelektinės nuosavybės teises.

Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad Indijos bendrovė „JFK International“ bendrovė turi rašytinį susitarimą su kita Indijos bendrove – „CCL Products (India) Ltd“, kuriuo remiantis ši bendrovė yra įpareigota netiekti be „JFK International“ leidimo kavos, žymimos ženklu „indian instant coffee”, bet kokiai kitai bendrovei Indijoje ar užsienyje, nes Lietuvoje sulaikytos prekės yra pažymėtos ne bendrovės „JFK International“ prekių ženklu „indian instant coffee“, o bendrovės „CCL Products (India) Ltd“ prekių ženklu „Golden Bean indian instan coffee“ ir šioje byloje sprendžiama ne dėl Indijos bendrovės „JFK International“, o dėl ieškovo intelektinės nuosavybės teisių.

Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju prekių ženklo savininkas, prašantis apginti jo teises, reikalauja pripažinti, kad atsakovo į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją įvežtos ir sulaikytos prekės, pažymėtos žymeniu „Golden Bean indian instant coffee“ su grafiniais elementais, yra pagamintos pažeidžiant jo intelektinės nuosavybės teises bei į tai, kad pagal 2003 m. liepos 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1383/2003 dėl muitinės veiksmų, atliekamų su prekėmis, kurios, kaip įtariama, pagamintos pažeidžiant tam tikras intelektinės nuosavybės teises, ir priemonių, kurių turi būti imamasi prekių atžvilgiu nustačius, kad jos pagamintos pažeidžiant tokias teises, 17 straipsnio 2 dalį, tiek pagal Muitinės įstatymo 86 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktus, muitinės sulaikytos prekės konfiskuojamos ir sunaikinamos, pripažinus, kad jos pagamintos, pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises, o nagrinėjamoje byloje ieškovo intelektinės nuosavybės teisių pažeidimas nekonstatuotas, teisėjų kolegija sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti išvestinių, nuo pagrindinio reikalavimo patenkinimo priklausančių reikalavimų konfiskuoti ir sunaikinti sulaikytas prekes bei atlyginti atitinkamas išlaidas atsakovo lėšomis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimą  ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 29 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti; priteisti kasatoriaus turėtas bylinėjimosi išlaidas už kasacinio skundo surašymą.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl žodinių elementų pripažinimo nesaugomais prekių ženklo elementais ir įgyto skiriamojo požymio vertinimo. Bylą nagrinėję teismai nenagrinėjo, ar kasatoriaus prekių ženklo žodinis elementas neatitinka PŽĮ 6 straipsnio l dalies 2 punkto reikalavimų, remdamiesi vien tik trečiojo asmens – Valstybinio patentų biuro – paaiškinimu, kad šis žymuo, registruojant kasatoriaus prekių ženklą, buvo laikomas aprašomuoju, nors byloje nėra jokių šį teiginį patvirtinančių įrodymų. Be to, toks trečiojo asmens vertinimas prieštarauja kasatoriaus prekių ženklo ekspertizės metu galiojusiems teisės aktams, nes pagal Prekių ženklų registracijos taisyklių ZR/03/2004, patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 3R-97 (toliau – Prekių ženklų registracijos taisyklės), 115 punktą žymenys, neturintys skiriamojo požymio, <...> gali būti registruojami kaip sudėtinė ženklo dalis, tačiau, registruojant ženklą, pareiškėjo prašymu ir (ar) eksperto sprendimu pripažįstami nesaugomais ženklo elementais. Tai reiškia, kad, atliekant ekspertizę ekspertas, nustatęs, kad ženklo elementas neatitinka absoliučių reikalavimų, pasiūlo pareiškėjui nurodyti tokius elementus kaip nesaugomus, o jam nesutikus, priima sprendimą ženklo neregistruoti (Taisyklių 117 punktas). Kadangi kasatoriaus prekių ženklas buvo įregistruotas, taiakivaizdu, kad toks eksperto sprendimas nebuvo priimtas.

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (iki 2009 m. gruodžio 1 d. – Europos Bendrijų Teisingumo Teismas) (toliau – ESTT) praktiką kiekvieno žodžio ar elemento galimą skiriamąjį požymį iš dalies galima nagrinėti atskirai, tačiau bet kuriuo atveju reikia remtis atitinkamos visuomenės dalies bendru šio prekių ženklo suvokimu, o ne prezumpcija, kad elementai, atskirai neturintys skiriamojo požymio, juos sujungus negali įgyti tokio požymio. Vien tik aplinkybė, kad kiekvienas iš šių elementų atskirai neturi skiriamojo požymio, nereiškia, jog jų derinys negali turėti tokio požymio.

Dėl PŽĮ 6 straipsnio l dalies 3 ir 4 punktų taikymo. Prieškieškinis nebuvo grindžiamas PŽĮ 6 straipsnio l dalies 3 punktu, todėl Lietuvos apeliacinis teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai rėmėsi Taisyklių 114.3 punktu. Taisyklių 114.4 punkte detalizuojama, kokie žymenys priskiriami prie žymenų, žyminčių arba nurodančių tik prekių rūšį kiekį, kokybę, paskirtį, geografinę kilmę, prekių pagaminimo ar paslaugų teikimo laiką pagaminimo būdą ar kitas prekių ir (ar) paslaugų charakteristikas. Žodinis žymuo „indian instant coffee“ yra sudarytas iš trijų anglų kalbos žodžių, turinčių savarankišką prasmę. Teismų vertinimu, šis žymuo, išvertus iš anglų kalbos, reiškia „indiška tirpi kava“, taigi žymi atitinkamos prekės charakteristiką – kavos rūšį ir kilmę. Kasatoriaus nuomone, išvada dėl žymens neatitikimo PŽĮ 6 straipsnio l dalies 4 punktui negali būti grindžiama vien tik formaliu žymens vertimu į lietuvių kalbą. Tai reiškia, kad ne bet koks prasmę turintis žodis ar žodžių junginys yra laikomas žyminčiu prekės charakteristikas, o tik toks, kuris vartotojo yra suvokiamas kaip turintis tokį požymį. Į nesaugomus prašomas iškelti žodinis kasatoriaus prekių ženklo elementas yra sudarytas ne tik iš žodžio „COFFE“ (kava), bet ir iš kitų žodžių „INDIAN“ ir „INSTANT“, be to, jis užrašytas ne standartiniu, o originaliu šriftu, taigi ir su vaizdiniais elementais. Pagal ESTT praktiką vien dėl to, kad du (ar daugiau) bendrinių žodžių sujungiami į vieną visumą, nebūtinai savaime reiškia, jog toks ženklas negali būti saugomas išimtinių teisių pagrindu (Europos Sąjungos Bendrojo Teismo (iki 2009 m. gruodžio 1 d. – Europos Sąjungos Bendrasis Teismas (toliau – ES Bendrasis Teismas) 2010 m. vasario 10 d. sprendimas byloje T-344/07, 2002 m. vasario 27 d. sprendimas byloje T-106/00; kt.).

Dėl PŽĮ 6 straipsnio 2 dalies taikymo. Pagal PŽĮ įstatymo 6 straipsnio 2 dalį žymuo gali būti pripažintas ženklu ir jo registracija negali būti paskelbta negaliojančia, jeigu iki paraiškos padavimo datos, po paraiškos padavimo ar ženklo registracijos datos ženklas dėl naudojimo yra įgijęs skiriamąjį požymį. Kasatoriaus nuomone, prekių ženkle esantis žodinis žymuo „indian instant coffee“ yra įgijęs skiriamąjį požymį dėl naudojimo. Vilniaus apygardos teismas šį argumentą atmetė dėl įrodymų stokos, o Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo neturįs teisinio pagrindo vertinti žymens žinomumo visuomenėje dėl jo ilgalaikio naudojimo, nes savo argumentus ieškovas grindžia ne savo, o Indijos bendrovės „JFK International“ prekių ženklu. Toks vertinimas yra nepagrįstas ir prieštarauja teismų praktikai, nes joje nekonstatuota, kad žymens naudojimas kitame prekių ženkle sudaro pagrindą spręsti apie skiriamojo požymio įgijimą dėl naudojimo tik tuomet, kai naudojamas žymuo ir prekių ženklas, kuriame yra toks žymuo, priklauso tam pačiam subjektui. Būtent todėl kasatorius, įrodinėdamas žodinio žymens „indian instant coffee“ skiriamojo požymio įgijimą dėl naudojimo pagrįstai rėmėsi tiek savo prekių ženklo reg. (Nr. 55624), tiek Indijos bendrovės JFK International prekių ženklo (reg. Nr. 55409), tiek atskirai žymens „INDIAN INSTANT COFFEE“ naudojimu.

Priešieškinis buvo pareikštas dėl žodinio žymens „indian instant coffee“ iškėlimo į nesaugomus elementus, taigi nesiejant jo su kokia nors konkrečia grafine išraiška. Todėl kasatorius, įrodinėdamas šio žymens įgytą skiriamąjį požymį dėl naudojimo, gali remtis bet kokia tokio žymens naudojimo išraiškos forma, nebūtinai sutampančia su grafine šio žymens išraiška kasatoriaus prekių ženkle (reg. Nr. 55624). Teismų praktikoje yra įtvirtinta, kad, siekdama nustatyti, ar prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį jį panaudojus, kompetentinga valdžios institucija turi visapusiškai įvertinti duomenis, galinčius patvirtinti prekių ženklo gebėjimą nustatyti, kad atitinkama prekė kilo iš konkrečios įmonės, ir taip atskirti ją nuo kitų įmonių prekių (ESTT bylos Nr. C-108/97 ir C-109/97). Aplinkybės, galinčios patvirtinti, kad prekių ženklas tapo tinkamu atskirti atitinkamą prekę ar paslaugą, turi būti visapusiškai įvertintos, ir vertinant reikėtų atsižvelgti į prekių ženklo rinkos dalį, kurioje prekių ženklas yra naudojamas, šio prekių ženklo naudojimo dažnumą, geografines ribas ir trukmę, įmonės investicijų, skirtų šio ženklo reklamai, dydį, į tai, kiek yra suinteresuotų asmenų, kurie dėl prekių ženklo atskiria prekes ar paslaugas kaip konkrečios įmonės prekes ar paslaugas, taip pat į prekybos  ir pramonės rūmų ar kitų profesinių asociacijų pareiškimus. Didelis atstovybių skaičius, svarbi užimama pozicija nagrinėjamoje rinkoje, apyvarta, didelė rinkos dalis, iškarpos iš spaudos bei kiti įrodymai, kurie pakankamai įrodo tvirtą prekių ženklo poziciją rinkoje, yra pakankami įrodymai, nesant būtinybės prašyti prekybos ir pramonės rūmų ar kitų profesinių asociacijų nuomonės arba nesant būtinybės remtis visuomenės nuomonių apklausomis įrodyti, kad bent didelė atitinkamos visuomenės dalis iš prekių ženklo atitinkamas prekes ar paslaugas skirtų kaip pagamintas ar suteiktas įmonės. Jie įrodo įstojusios į bylą šalies prekių ženklo naudojimo dažnumą, trukmę ir didelį geografinį paplitimą.

Kasatorius byloje yra pateikęs įrodymų, kurie neginčijamai įrodo žodinio žymens „indian instant coffee“ įgytą skiriamąjį požymį dėl naudojimo, todėl Lietuvos apeliacinis teismas turėjo pagrindą spręsti, kad žodinis žymuo „indian instant coffee“ yra pelnęs žinomumą visuomenėje dėl jo naudojimo.

Dėl  prekių ženklo suteikiamos apsaugos teritorijos ir laiko atžvilgiu. Sprendžiant dėl kasatoriaus prekių ženklo žodinio žymens „indian instant coffee“ apsaugos apimties neturi reikšmės aplinkybė, kad Latvijoje yra registruota keletas prekių ženklų su tokiu žymeniu, nes prekių ženklų apsauga yra teritorinio pobūdžio. Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis šio prekių ženklo registracijos faktu bei atitinkama licencija, atmesdamas kasatoriaus apeliacinį skundą, pažeidė teritorinio prekių ženklų galiojimo principą, nes Latvijoje registruoti prekių ženklai jų savininkams nesuteikia jokių teisių Lietuvos Respublikoje (PŽĮ 3 straipsnio l dalis,  30 straipsnio l dalis). Lietuvos apeliacinis teismas, kasatoriaus nuomone, taip pat pažeidė PŽĮ 12 straipsnio 3 dalyje ir 38 straipsnyje numatytas prekių ženklo suteikiamos apsaugos pradžios momento taisykles, atmesdamas apeliacinį skundą remiantis argumentu, kad prekių ženklo „Golden Bean Indian Instant Coffee“ licencijos turėtojas Latvijos bendrovė „Unisel CO“, SIA yra įregistravusi Lietuvoje prekių ženklus „GOLDEN BEAN indian instant coffee“ (w. fig.) (reg. Nr. 62681) ir „GOLDEN BEAN INDIAN INSTANT COFFEE“ (w. fig.) (reg. Nr. 63494), taigi ir jų grafinių elementų apsaugą. Kadangi ginčo prekės buvo sulaikytos 2010 m. vasario 11 d., o paraiška prekių ženklui, sutampančiam su sulaikytų prekių etikete, Valstybiniam patentų biurui buvo pateikta tik kitą dieną,  jos suteikiamos teisės negaliojo, nes pagal PŽĮ 12 straipsnio 3 dalį nuo paraiškos padavimo datos pareiškėjas įgyja pirmumo teisę į ženklą, o išimtines teises savininkas įgyja tik į įregistruotą prekių ženklą (PŽĮ 38 straipsnio l dalis); o jo teises patvirtina prekių ženklo registracijos liudijimas (PŽĮ 20 straipsnio 3 dalis), kuris yra išduodamas, jeigu nebuvo pareikštas protestas dėl prekių ženklo registracijos arba jeigu protestas buvo atmestas (PŽĮ 20 straipsnis l dalis). Byloje nustatyta, kad sulaikytų prekių ženklo „GOLDEN BEAN indian instant coffee“ (w. fig.) registraciją (reg. Nr. 62681) ieškovas yra užprotestavęs, šis protestas dėl nagrinėjamos bylos yra sustabdytas, todėl šio ženklo savininkas „Unisel CO“, SIA (net ne atsakovas) Lietuvoje neturi šio prekių ženklo suteikiamos pilnos apsaugos.

Dėl Tarybos reglamento (EB) Nr. 1383/2003 2 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo. Pagal 2003 m. liepos 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1383/2003 2 straipsnio 1 dalį prekės, pagamintos pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises, reiškia: suklastotas prekes, t. y. prekes, įskaitant jų pakuotes, be leidimo pažymėtas prekių ženklu, tapačiu prekių ženklui, įregistruotam tokios pat rūšies prekėms, arba prekių ženklu, kurio pagal jo esminius požymius negalima atskirti nuo įregistruoto prekių ženklo ir kuris dėl to pažeidžia atitinkamo prekių ženklo savininko teises pagal Bendrijos teisę, kaip numatyta 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo arba pagal valstybės narės, kurios muitinei pateiktas prašymas taikyti muitinės priežiūros priemones, teise. Sistemiškai aiškinant Reglamento 2 straipsnio l dalį ir PŽĮ 38 straipsnio 1 dalį, sprendžiant dėl Reglamento taikymo, yra vertinamos tik tos aplinkybės, kurios patvirtina ar nepatvirtina prekių ženklo, galiojančio valstybėje narėje, savininko teisių pažeidimą pagal nacionalinę teisę nesprendžiant, ar tokių prekių kilmės šalyje prekių ženklo savininko teisės taip pat yra pažeistos. Dėl šios priežasties teismų nustatytos aplinkybės, kad sulaikytos prekės yra pagamintos Indijoje kompanijoje „CCL Products (India) Ltd“,  prekių ženklas „Golden Bean indian instant coffee“ yra įregistruotas Latvijos Respublikoje ir jo savininkas yra Didžiosios Britanijos juridinis asmuo „Partex LLP“, šie asmenys nėra atsakovai byloje, yra teisiškai nereikšmingos ir nesusijusios su ieškinio šioje byloje pagrįstumo vertinimu.

Dėl PŽĮ 8 straipsnio, 38 straipsnio l dalies 2 punkto taikymo ir aiškinimo. Kasatorius antruoju ieškinio reikalavimu prašė konfiskuoti ir atsakovo UAB „Angolita“ lėšomis sunaikinti sulaikytas prekes, pažymėtas žymeniu „Golden Bean Indian Instant Coffee 90 gr.“. Šis reikalavimas buvo grindžiamas PŽĮ 38 straipsnio l dalies 2 punktu bei kasatoriui (ieškovui) priklausančiu prekių ženklu „indian instant coffee“ (w. fig.) (reg. Nr. 55624). Ieškinys Indijos kompanijos JFK International vardu šioje byloje nebuvo pareikštas, todėl Lietuvos apeliacinio teismo vertinimas, kad kasatoriaus prekių ženklo grafinis pateikimas skiriasi nuo Indijos bendrovės „JFK International“ prekių išeina už ieškinio ribų. Teismai, vertindami kasatoriaus prekių ženklo ir ginčo prekių etiketės panašumą, akcentavo, kad šių prekių etiketė skiriasi nuo kasatoriaus prekių ženklo. Toks vertinimas pažeidžia PŽĮ 38 straipsnio l dalies 2 punktą, kurio taikymo sąlyga yra žymens tapatumas arba panašumas į įregistruotą prekių ženklą. Pagal Metodinių nurodymų 2.2 punktą ženklų panašumą lemia juose esančių elementų bendrumas. Panašumui turi įtakos sutampančių ir nesutampančių elementų santykis, taip pat jų svarba ženklų kompozicijoje. Bendriausias ženklų panašumo kriterijus yra bendras suvokimo įspūdis, kurį sukelia ženklas ir jo vaizdo prasmė, dėl ko vartotojai ūkinėje veikloje gali ženklus supainioti, nepaisant tam tikrų juos sudarančių elementų skirtumų.

Teismai padarė išvadą, kad ieškovo prekių ženklas „indian instant coffee“ (w. fig.) (reg. Nr. 55624) ir žymuo „Golden Bean Indian Instant Coffee 90 gr.“ yra panašūs, tačiau konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad lyginamieji prekių ženklai (žymenys) būtų suklaidinę ar klaidintų vartotojus.  Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad „panašumas“ ir „klaidinamas panašumas“ yra teisiškai lygiavertės sąvokos, o PŽĮ sąvoka „klaidinamas panašumas“ prieštarauja Pirmosios Tarybos direktyvos valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (89/104/EEB) 5 straipsnio 1 dalies b punktui, pagal kurį įregistruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti trečiosioms šalims be jo sutikimo vartoti prekybos veikloje bet kokį žymenį, kai dėl savo tapatumo ar panašumo į jo prekių ženklą ir dėl šiuo ženklu ir žymeniu žymimų prekių arba paslaugų tapatumo ar panašumo yra tikimybė, kad visuomenė gali juos supainioti dėl žymens asocijavimosi su prekių ženklu.

Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Pirma, Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė civilinio proceso teisės normas, išeidamas už priešieškinio ir apeliacinio skundo ribų, nes priešieškinis buvo grindžiamas tik PŽĮ 6 straipsnio l dalies 2 ir 4 punktais, o Lietuvos apeliacinis teismas apeliacinį skundą atmetė remdamasis ne tik PŽĮ 6 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais, bet ir PŽĮ 6 straipsnio l dalies 3 punktu.

Antra, bylos medžiagoje yra kopijos iš Valstybinio patentų biuro Prekių ženklų registro duomenų bazės internete, kurių į bylą nepateikė nė vienas proceso dalyvių, todėl tikėtina, kad šiuos įrodymus surinko teismas. Kasatoriaus manymu, šie įrodymai savo turiniu neatitinka CPK 179 straipsnio 3 dalyje nustatytos išimties, nes Valstybinio patentų biuro interneto svetainėje yra nurodyta, kad ši informacija neturi juridinės galios ir teikiama visuomenės informavimo tikslu. Proceso dalyviai neturėjo galimybės pateikti paaiškinimų dėl šių įrodymų ir nurodyti, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo dieną Latvijos bendrovės „Unisel CO“, SIA prekių ženklas „GOLDEN BEAN indian instant coffee“ (w. fig.) (reg. Nr. 62681), nepaisant nurodyto statuso „registruotas“, buvo užprotestuotas (tokie duomenys elektroninėje duomenų bazėje nebuvo skelbiami), o kitas minėtos Latvijos bendrovės prekių ženklas „GOLDEN BEAN INDIAN INSTANT COFFEE“ (w. fig.) (reg. Nr. 63494) nebuvo nė vienos proceso šalių argumentų ar atsikirtimų pagrindas, todėl negalėjo būti vertinamas kaip susijęs su nagrinėjama byla. Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nutartį remdamasis šiais įrodymais ir dėl to atmetė  apeliacinio skundo dalį dėl ieškinio, todėl jo padaryti proceso teisės normų pažeidimai turi reikšmės vienodam teisės taikymui ir aiškinimui bei galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui.

Atsakovas UAB „Angolita“ su kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti iš kasatoriaus atsakovo naudai 4177,89 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl PŽĮ 8 straipsnio, 38 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai turėjo remtis PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nes jam taikyti užtenka nustatyti prekių ženklų panašumą. Su tokiais teiginiais atsakovas nesutinka, nes ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad lyginamieji prekių ženklai (žymenys) būtų suklaidinę ar klaidintų vartotojus dėl šiais prekių ženklais (žymenimis) žymimų prekių (tirpios kavos) kilmės ar gamintojo. Ieškovas taip pat nepateikė įrodymų, kad žymuo „Golden Bean Indian Instant Coffee 90 gr.“ vartotojams klaidingai asocijuotųsi su ieškovo prekių ženklu „indian instant coffee“ (reg. Nr. 55624) ar priešingai. PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte įstatymų leidėjas išskiria ne bet kokį prekių ženklų panašumą, o būtent visuomenę galintį klaidinti panašumą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad visuomenės suklaidinimo tikimybės klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į tam tikrą etaloną – vidutinio vartotojo nuomonę, ji turi lemiamą reikšmę sprendžiant, ar prekės ženklas gali klaidinti visuomenę, todėl nepakanka įrodyti vien tik dviejų prekių ženklų panašumo ar kitokio ryšio fakto. Ieškovo teiginys, kad įregistruotas prekės ženklas gali klaidinti visuomenę, turi būti pagrįstas tam tikrais įrodymais, patvirtinančiais, kad būtent tokią nuomonę gali susidaryti vidutinis vartotojas.

Analizuojant kasatoriaus ir atsakovo prekių žymėjimą, akivaizdu, kad ženklai nėra klaidinančiai panašūs, nes atsakovo prekės pažymėtos prekių ženklu, kurio neturi kasatoriaus ženklas („Golden bean“), o kasatorius (ieškovas) naudoja jokio identifikuojančio požymio neturintį žodžių junginį „indian instant coffee“, kuris negali būti laikomas prekių ženklu pagal PŽĮ 6 straipsnį. Grafiniai piešiniai lyginamuosiuose prekių ženkluose skiriasi iš esmės šių elementų proporcijomis, piešinių skaičiumi bei pobūdžiu,  prekių ženklas, kuriuo pažymėtos ginčo prekės, turi išskirtinį grafinį elementą - stilizuotą elipsės formos piešinį, kuriame pavaizduoti kalnų motyvai, kavos pupelės bei paryškintas užrašas „GOLDEN BEAN“.  Taigi, nėra jokio pagrindo laikyti, kad kasatoriaus ir atsakovo prekių ženklai yra klaidinančiai panašūs, o klaidinimą patvirtinančių įrodymų į bylą kasatorius nepateikė.

Dėl PŽI 6 straipsnio taikymo. Teismų praktikoje nurodoma, kad, sprendžiant dėl ženklo atitikties absoliutiems reikalavimams prekių ženklui, turi būti atsižvelgiama į kitų asmenų interesą, kad tam tikri ženklai (žymenys) liktų „laisvi“ ir prieinami visiems, todėl kasatorius negali įrodinėti prekių ženklų panašumo, juolab – klaidinančio panašumo, remdamasis žodiniu žymeniu „indian instant coffee“. Analogiškomis laikytinos tokios prekės charakteristikos kaip „prancūziškas raudonas vynas“, „kiniška žalia arbata“, „gyvas alus“, „vaisiniai ledai“ ir pan. Akivaizdu, kad draudimas prekių ženkluose naudoti prekių charakteristikas indikuojančius žymenis ir teisės tą daryti suteikimas išimtinai vienam asmeniui pažeistų kitų rinkos dalyvių, prekiaujančių tokias pačias prekės charakteristikas atitinkančiomis prekėmis, teises ir interesus.

Dėl PŽI 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo. Iš procesinių sprendimų matyti, kad teismai analizavo žymenį „indian instant coffee“ ir jo požymius, pagal kuriuos žymuo laikytinas neturinčiu skiriamojo požymio. Teismai pasisakė, kad šis  žymuo nurodo tik prekių rūšį (tirpi kava) ir geografinės kilmės vietą (Indija). Kitaip tariant, žymuo sudarytas iš visuotinai pripažintų bendrinių ir aprašomojo pobūdžio žodžių – indiška tirpi kava, ir neturi skiriamojo požymio. Taigi žemesnių instancijų teismai, skirtingai nei teigia kasatorius, įvertino šias aplinkybes ir dėl jų pasisakė.

Dėl PŽI 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad priešieškinis nebuvo grindžiamas PŽĮ 6 straipsnio 1 dalies 3 punktu, todėl Lietuvos apeliacinis teismas savo nutartyje nepagrįstai rėmėsi Taisyklių 114.3 punktu. Toks kasatoriaus argumentas neatitinka tikrovės, nes  UAB „Angolita“ patikslintame priešieškinyje kelis kartus pasisakė dėl PŽĮ 6 straipsnyje  išvardytų absoliučių registracijos negaliojimo pagrindų reikšmės.

Dėl PŽĮ 6 straipsnio 2 dalies taikymo. Sąlyga dėl įgyto skiriamojo požymio turi būtų įrodyta, pagrindžiant žinomumą visuomenėje. Kasatoriaus pateikiami įrodymai dėl importuotos ir parduotos kavos kiekio neįrodo, kad UAB „Gemaga“ prekė yra įgijusi žinomumą visuomenėje (CPK 178 straipsnis). Kaip aiškina ESTT, aplinkybės, galinčios patvirtinti, kad prekių ženklas tapo tinkamu atskirti atitinkamą prekę ar paslaugą, turi būtų visapusiškai įvertintos ir reikėtų atsižvelgti į: prekių ženklo rinkos dalį, kurioje prekių ženklas yra naudojamas; šio prekių ženklo naudojimo dažnumą, geografines ribas ir trukmę; įmonės investicijų skirtų šio ženklo reklamai, dydį; tai, kiek yra suinteresuotų asmenų, kurie dėl prekių ženklo atskiria prekes ar paslaugas kaip konkrečios įmonės prekes ar paslaugas; prekybos ir pramonės rūmų ar kitų profesinių asociacijų pareiškimus.

UAB „Gemaga“ pateikti įrodymai tiesiogiai patvirtina tik prekės ženklo naudojimo trukmę –nuo 2006 iki 2010 metų, tai rinkoje yra gana trumpas laikotarpis ir neįrodo įgyto skiriamojo požymio, todėl teismai pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindų manyti, jog žymuo „indian instant coffee“ yra įgijęs skiriamąjį požymį dėl naudojimo.

Dėl PŽĮ 8 straipsnio 4 dalies ir Metodinių nurodymų dėl nesaugomų elementų reikšmės, vertinant ženklų panašumą. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad ieškinys pareikštas ne išimtinai dėl žodinio žymens „indian instant coffee“ naudojimo, o dėl spalvotos etiketės, sudarytos iš vaizdinių elementų ir žodinio žymens „indian instant coffee“, todėl vertinant ženklų panašumą reikia atsižvelgti į tai, kad etiketės vaizdinių elementų panašumas ir žodinio žymens sutapimas sustiprina bendrą ženklų panašumą. Toks vertinimas nepagrįstas, nes prekių ženklų etiketėse esantys vaizdiniai elementai yra skirtingi, todėl nėra pagrindo teigti, kad nesaugomo elemento –žymens „indian instant coffee“ – sutapimas sustiprina prekių ženklų panašumą, nes ženklai yra skirtingi iš esmės. UAB „Gemaga“ prekės ženkle yra trys piešiniai, o prekės ženkle, kuriuo pažymėtos atsakovo prekės, pavaizduoti tik du piešiniai, užimantys pastebimai didesnį plotą, taip pat skirtingi vaizduojamų moterų siluetai.

Dėl Tarybos reglamento (EB) Nr. 1383/2003 2 straipsnio 1 dalies. Kasatorius, interpretuodamas Reglamento 2 straipsnio 1 dalį, nurodo, kad sprendžiant dėl Reglamento taikymo turi būti vertinamos tik tos aplinkybės, kurios patvirtina ar nepatvirtina prekių ženklo, galiojančio valstybėje narėje, savininko teisių pažeidimą. Pagal Reglamento 2 straipsnio 1 dalies a punktą, suklastotos prekės, t. y. prekės, įskaitant jų pakuotes, be leidimo pažymėtas prekių ženklu, tapačiu prekių ženklui, įregistruotam tokios pat rūšies prekėms, arba  prekių ženklu, kurio pagal jo esminius požymius negalima atskirti nuo įregistruoto prekių ženklo ir kuris dėl to  pažeidžia atitinkamo prekių savininko teises pagal Bendrijos teisę.

UAB „Gemaga“ ir UAB „Angolita“ prekių ženklai nėra tapatūs. Tai reiškia, kad atsakovas remiasi Reglamento 2 straipsnio 1 dalies sąlyga, jog prekių ženklų negalima atskirti. Kadangi Reglamentas nenurodo sąlygų prekių ženklų klaidinančio panašumui, tai reikia vadovautis nacionaliniais teisės aktais. Vadovaudamiesi nacionaliniais teisės aktais teismai nustatė, kad atsakovo prekių žymėjimas nėra klaidinančiai panašus į kasatoriaus (ieškovo) prekių ženklą. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo pripažinti atsakovo prekes suklastotomis pagal Reglamento 2 straipsnio 1 dalį.

Atsakovas nėra ginčo prekių gamintojas, todėl kasatoriaus reikalavimas pripažinti, kad prekės pagamintos pažeidžiant UAB „Gemaga“ intelektinės nuosavybės teises, neturi faktinio ir teisinio pagrindo. Prekes atsakovas importavo iš Latvijos, kur jos buvo teisėtai įsigytos. Ant prekių pakuočių nurodyta, kad jos pagamintos Indijoje, gamintojas - „CCL Products (India) Ltd“. Dėl to nėra jokio pagrindo teigti, kad šios prekės pagamintos pažeidžiant kasatoriaus (ieškovo) intelektinės nuosavybės teises, kurios turėtų būti saugomos prekių pagaminimo valstybėje. Iš šių aplinkybių darytina išvada, jog kasatoriaus reikalavimas pripažinti prekių pagaminimą neteisėtu yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes UAB „Angolita“ kaip prekių importuotoja nėra tinkamas atsakovas pagal tokį materialinį teisinį reikalavimą.

Trečiojo asmens Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro atsiliepimą atsisakyta priimti, nes neatitiko CPK 351 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų.

Trečiasis asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepimo į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis) teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant šią bylą kasacine tvarka, kasacinis teismas turi pasisakyti dėl teisės klausimų, kurie sudaro kasacinio nagrinėjimo dalyką:

1) dėl žymens „indian instant coffee” pripažinimo nesaugomu elementu ieškovo UAB „Gemaga” prekių ženkle „indian instant coffee” (w. fig.) (reg. Nr. 55624) (PŽĮ 8 straipsnis);

2 ) dėl 2003 m. liepos 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1383/2003 taikymo šioje byloje ir ieškovo teisių pažeidimo vertinimo (a) dėl prekių ženklų teisinės apsaugos teritorialumo principo ir prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo principo; dėl šių principų tarpusavio santykio; (b) dėl ženklo, galbūt pažeidžiančio intelektinės nuosavybės teises, registracijos ir vadinamosios „imuniteto dėl registracijos” taisyklės (ne)taikymo; (c) dėl savininko sutikimo vertinimo ir atsakovo tinkamumo;

3) dėl prekių ženklų panašumo vertinimo (PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Toliau nutartyje kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisako kiekvienu iš nurodytų klausimų.

1. Dėl žymens „indian instant coffee“ pripažinimo nesaugomu elementu ieškovo UAB „Gemaga” prekių ženkle „indian instant coffee” (w. fig.) (reg. Nr. 55624) (PŽĮ 8 straipsnis)

Tarptautinėje, ES ir nacionalinėje teisėje įtvirtinti vadinamieji absoliutūs reikalavimai prekių ženklui, kurių neatitinkantis prekių ženklas neregistruojamas; t. y. jam negali būti suteikiama apsauga išimtinių teisių pagrindu (Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo 6 quinquies straipsnio (B) dalies 2 punktas; 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (kodifikuota redakcija), 3 straipsnis, 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (kodifikuota redakcija) 7 straipsnis, PŽĮ 6 straipsnis).

PŽĮ 8 straipsnyje nustatyta, kad ženklas neturi būti sudarytas iš elementų, kurie negalėtų būti registruojami kaip atskiri (savarankiški) ženklai (1 dalis); nesaugomi ženklo elementai nesuteikia ženklo savininkui išimtinių teisių į juos (4 dalis). Kaip nustatyta minėto straipsnio 2 dalyje, jeigu ženkle yra šio straipsnio 1 dalyje nurodytų elementų ir jeigu yra pagrindas manyti, kad tokio ženklo registracija gali sukelti abejonių dėl ženklo suteikiamos apsaugos apimties, tokie elementai pareiškėjo arba ženklo savininko prašymu, Valstybinio patentų biuro arba teismo sprendimu gali būti pripažinti nesaugomais elementais. Prekių ženklų registravimo taisyklių ZR/03/2004, patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro direktoriaus 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 3R-37 (toliau – Taisyklės ZR/03/2004), 116 punkte nurodyta, kad savaime suprantami kaip nesaugomi žymenys paprastai nėra nurodomi kaip nesaugomi ženklo elementai. Kilus ginčui, Apeliacinio skyriaus arba teismo sprendimu, arba pareiškėjo ar ženklo savininko prašymu tokie elementai gali būti pripažinti nesaugomais ir nurodomi 526 INID kodu pažymėtame lauke.

Taigi, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą, aplinkybė, kad žodinis elementas „indian instant coffee” (išvertus iš anglų kalbos reiškia „indiška tirpi kava”) nebuvo ženklo registracijos metu nurodytas kaip nesaugomas elementas, savaime (ex facto) nereiškia jo apsaugos (kaip saugomo elemento), kaip ir tokios apsaugos apimties. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog, kaip matyti iš bylos duomenų, Lietuvos Respublikos prekių ženklų registro (prieiga per internetą: http://www.vpb.gov.lt/index.php?&l=lt&n=180&kas=rez) Lietuvoje be prekių ženklo „indian instant coffee” (w. fig.) (reg. Nr. 55624) yra registruoti (pareikšti registruoti) dar keturi prekių ženklai, kuriuose naudojamas minėtas žodinis žymuo (UAB „Gemaga” prekių ženklas „indian instant coffee INSTANT COFFEE DRINK 3 in 1” (w. fig.) (reg. Nr. 66297) (skirtas žymėti 30 klasės prekėms „indiška kava ir kavos pakaitalai”), kur žodinis elementas „indian instant coffee INSTANT COFFEE DRINK 3 in 1” yra nurodytas nesaugomu ženklo elementu; Latvijos bendrovės UNISEL CO, SIA prekių ženklas „GOLDEN BEAN INDIAN INSTANT COFFEE” (w. fig.) (reg. Nr. 63494) (skirtas žymėti 30 klasės prekėms „indiškos kilmės kava”); Latvijos bendrovės UNISEL CO, SIA prekių ženklas „GOLDEN BEAN indian instant coffee” (w. fig.) (reg. Nr. 62681) (skirtas žymėti 30 klasės prekėms „indiška kava”), kur žodinis elementas „indian instant coffee” yra nurodytas nesaugomu ženklo elementu; Indijos bendrovės JFK International prekių ženklas „indian instant coffee” (w. fig.) (reg. Nr. 55409) (skirtas žymėti 6, 16, 21, 30 klasių prekėms), kur žodinis elementas „indian instant coffee” yra nurodytas nesaugomu ženklo elementu).  

Atsakovas UAB „Angolita” patikslintame priešieškinyje (T. 1., b. l. 125-128) reikalavimą pripažinti nurodytą elementą („indian instant coffee”) nesaugomu elementu prekių ženkle „indian instant coffee” (w. fig.) (reg. Nr. 55624) grindė PŽĮ 6 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose įtvirtintomis teisės normomis (ženklo elementas neturi jokio skiriamojo požymio ir apibūdina tik prekių rūšį ir geografinę kilmę).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl tam tikrų žymenų negalimumo būti saugomiems išimtinių teisių pagrindu yra suformuota ir vienareikšmė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis ESTT (iki 2009 m. gruodžio 1 d. – Europos Bendrijų Teisingumo Teismas), Europos Sąjungos Bendrojo Teismo (toliau – ES Bendrasis Teismas) (iki 2009 m. gruodžio 1 d. – Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismas), yra ne kartą pažymėjęs, kad prekių ženklai (kaip ir intelektinė nuosavybė apskritai) yra svarbi konkuravimo rinkoje priemonė. Prekių ženklų teisė turi užtikrinti ūkio subjektams galimybę išimtinių teisių pagrindu saugoti savo prekių ženklus ir veiksmingą gynybą, jeigu išimtinės teisės yra pažeidžiamos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Latvijos įmonė SIA Stirolbiofarm Balticum v. AB „Sanitas“, bylos Nr. 3K-3-389/2009; 2011 m. gegužės 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Latvijos įmonė SIA „Stirolbiofarm Baltikum“ v. AB „Sanitas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-255/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Baltasis pyragas” v. UAB „Vilniaus duona”, bylos Nr. 3K-3-59/2012; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Boslita“ ir Ko v. Latvijos bendrovė AS „Latvijas Balzamas“ ir kiti, bylos Nr. 3K-3-485/2012 kt.).

Nurodytoje teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad prekių ženklų teisė neturi tapti instrumentu „uzurpuoti“ žymenis, kurie prekių ženklų teisės prasme negali būti laikomi prekių ženklais, nes dėl neatitikties absoliutiems ir (arba) kitiems (reliatyviems, santykiniams) reikalavimams, keliamiems prekių ženklams, negali atlikti prekių ženklo funkcijų.

Teismų (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo) praktikoje nurodoma, kad, sprendžiant dėl ženklo (ženklo elemento) atitikties absoliutiems reikalavimams prekių ženklui, turi būti atsižvelgiama į kitų asmenų interesą, kad tam tikri ženklai (žymenys) liktų „laisvi“ ir prieinami visiems (žr., pvz., ESTT 2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimą, priimtą byloje BioID AG v. OHIM, Nr. C-37/03 P, Rink. 2005, p. I-07975; 2006 m. sausio 12 d. sprendimą, priimtą byloje Deutsche SiSi- Werke GmbH & Co. Betriebs KG v. OHIM, Nr. C-173/04 P, Rink. 2006, p. I-00551; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Liuks“ ir kt. v. atviroji AB „Farmak“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-105/2010; 2012 m. kovo 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Baltasis pyragas” v. UAB „Vilniaus duona”, bylos Nr. 3K-3-59/2012; kt.). Ženklo gebėjimas atlikti pagrindinę – skiriamąją – ženklo funkciją yra pagrindinis rodiklis, siekiant atsakyti į klausimą dėl ženklo registracijos teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje ZAO „TORGOVYJ DOM POTOMKOV POSTAVŠČIKA DVORA EGO IMPERATORSKOGO VELIČESTVA P. A. SMIRNOVA” (Rusijos Federacija) v. UDV NORTH AMERICA, Inc., bylos Nr. 3K-3-167/2003; 2009 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Latvijos įmonė SIA Stirolbiofarm Balticum v. AB „Sanitas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-389/2009; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Boslita“ ir Ko v. Latvijos bendrovė AS „Latvijas Balzamas“ ir kiti, bylos Nr. 3K-3-485/2012 kt.).

Bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl nurodyto žymens „indian instant coffee“ pripažinimo nesaugomu elementu prekių ženkle „indian instant coffee“ (w. fig.) (reg. Nr. 55624) (ženklas registruotas žymėti 30 klasės prekėms „indiška kava ir kavos pakaitalai“) tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Teismų išvados yra tinkamai motyvuotos ir pagrįstos, o kasacinio skundo argumentai jų nepaneigia. Apeliacinės instancijos teismas pateikė minėto žodinio elemento vertinimą ir kaip tapusio bendriniu (atsižvelgdamas į Taisyklių ZR/03/2004 114.3 punkte įtvirtintą nuostatą) (kas atitinka PŽĮ 6 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą teisės normą),  taip peržengė tiek priešieškinio, tiek apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnis). Tačiau svarbu pažymėti, kad nurodyta aplinkybė savaime neturi esminės reikšmės ginčo sprendimui, kai sutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl minėto žodinio elemento pripažinimo nesaugomu elementu pagal kitus pagrindus (PŽĮ 6 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai) (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Baltasis pyragas” v. UAB „Vilniaus duona”, bylos Nr. 3K-3-59/2012). Kasatorius, nesutikdamas su bylą nagrinėjusių teismų procesiniais sprendimais dėl žodinio elemento “indian instant coffee” pripažinimo nesaugomu elementu prekių ženkle „indian instant coffee“ (w. fig.) (reg. Nr. 55624) remiasi ESTT, ES Bendrojo Teismo praktikoje (dėl konkrečių prekių ženklų) esančiais argumentais, tačiau juos pateikia ištrauktai iš toje konkrečioje byloje (dėl konkretaus prekių ženklo) nagrinėtų klausimų visumos konteksto.  Kartu pažymėtina, kad bylą nagrinėję teismai nesaugomu ženklo elementu pripažino būtent žodinį elementą „indian instant  coffee“ prekių ženkle „indian instant coffee“ (w. fig.) (reg. Nr. 55624), taigi šiuo atveju netgi nenurodoma, kad minėtas elementas nesaugomu pripažintas su „vaizdiniais elementais”, kaip kad pažymi kasatorius kasaciniame skunde.

Kasaciniame skunde teisingai nurodoma dėl to, kad, vertinant ženklo (ar ženklo elemento) atitiktį absoliutiems PŽĮ įtvirtintiems reikalavimams, nevertinamas (nelyginamas) ženklo tapatumas ir (arba) panašumas į kitus esančius prekių ženklus (taip žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Latvijos bendrovė “Latvijas Keramika A” SIA v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, Latvijos bendrovė JSC “Latvijas Balzams”, bylos Nr. 3K-3-275/2006). Metodiniuose nurodymuose  „Dėl prekių ir paslaugų ženklų tapatumo bei panašumo nustatymo”, patvirtintuose Valstybinio patentų biuro 1996 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 28, esančiais rekomendacinio pobūdžio aiškinimais neturi būti vadovaujamasi, sprendžiant dėl ženklo (ar ženklo elemento) atitikties (neatitikties) absoliutiems reikalavimams, keliamiems prekių ženklams ir ženklo elemento (elementų) pripažinimo nesaugomais elementais prekių ženkle. Kartu pažymėtina, kad nurodyta aplinkybė taip pat savaime nereiškia apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo neteisėtumo.

Kasaciniame skunde taip pat argumentuojama dėl to, kad prekių ženkle „indian instant coffee” (w. fig.) (reg. Nr. 55624) esantis žodinis žymuo “indian instant coffee” yra įgijęs skiriamąjį požymį dėl naudojimo (PŽĮ 6 straipsnio 2 dalis).

PŽĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ar 4 punktuose išvardytais atvejais žymuo gali būti pripažintas ženklu ir jo registracija negali būti paskelbta negaliojančia, jeigu iki paraiškos padavimo datos, po paraiškos padavimo ar ženklo registracijos datos ženklas dėl naudojimo yra įgijęs skiriamąjį požymį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad tai yra ne taisyklė, bet taisyklės išimtis, tai inter alia reiškia, jog turi būti konstatuojama, kad tas ženklas gali atlikti prekių komercinės kilmės (komercinio šaltinio) identifikavimo funkciją (dėl to prekių ženklo didelė dalis atitinkamai grupei priklausančių asmenų priskiria prekes kaip kilusias iš konkrečios įmonės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Liuks“ ir kiti v. Atviroji AB “Farmak”, bylos Nr. 3K-3-105/2010). Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad prekių ženklas gali įgyti skiriamąjį požymį dėl šio prekių ženklo naudojimo kaip dalies įregistruoto prekių ženklo ar kartu su juo (ES Bendrojo Teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimas byloje Société des produits Nestlé SA v. Mars UK Ltd, byla C-353/03 (Rink., 2005, p. I-06135). Kasaciniame skunde, ginčijant bylą nagrinėjusių teismų išvadas, kuriomis atmesti ieškovo argumentai dėl pripažinimo, jog žymuo „indian instant coffee“ yra įgijęs skiriamąjį požymį dėl naudojimo, pateikia argumentus dėl jo (kasatoriaus) bendradarbiavimo su Indijos bendrove JFK International, kavos „indian instant coffee” pardavimų apimtis Lietuvoje, licencinę sutartį, sudarytą su Indijos bendrove JFK International dėl prekių ženklo „indian instant coffee” (w. fig.) (reg. Nr. 55409), pan. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šie argumentai nepaneigia teismų padarytų išvadų. Žodinio elemento „indian instant coffee” (kuris, kaip jau buvo minėta, neatitinka PŽĮ keliamų absoliučių reikalavimų prekių ženklui) pripažinimas įgijusiu skiriamąjį požymį dėl naudojimo, reikštų, jog teismas būtent šiai Lietuvos bendrovei UAB „Gemaga” pripažįsta išimtinę teisę į minėtą žodinį elementą. Kasatoriaus dėstoma argumentavimo logika galėtų būti reikšminga, jeigu būtent Indijos bendrovė JFK International siektų nurodyto žodinio elemento pripažinimo kaip įgijusio skiriamąjį požymį dėl naudojimo. Grafinis nurodyto žodinio elemento pateikimas UAB „Gemaga” prekių ženkle „indian instant coffee” (w. fig.) (reg. Nr. 55624)  ir Indijos bendrovės JFK International prekių ženkle „indian instant coffee” (w. fig.) (reg. Nr. 55409) nėra tapatus. Tačiau ši aplinkybė vėlgi neturi esminės reikšmės, vertinant dėl galimumo pripažinti, jog elementas „indian instant coffee” yra įgijęs skiriamąjį požymį dėl naudojimo UAB „Gemaga” vardu. Jau minėta, kad bylą nagrinėję teismai nesaugomu elementą pripažino žodinį elementą „indian instant coffee”, bet ne tai, kaip jis išpildytas. Antra, nors elemento „indian instant coffee” išpildymas UAB
„Gemaga” ir Indijos bendrovės JFK International ženkluose nėra tapatus, tačiau esantys skirtumai nėra esminiai, kad būtent grafinis žodinių elementų pateikimas galėtų lemti kitokią išvadą dėl PŽĮ 6 straipsnio 2 dalies taikymo šioje byloje.

2. Dėl 2003 m. liepos 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1383/2003 taikymo šioje byloje ir ieškovo teisių pažeidimo vertinimo

Tarptautinėje teisėje pasienio priemonių taikymo reikalavimus įtvirtina Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų (vadinamoji TRIPS sutartis, angl. Agreement on Trade-Related Aspects of Intellectual Property Rights), susijusių su prekyba 4 skyriaus “Ypatingi pasienio priemonių reikalavimai” nuostatos.

Pagrindinis dokumentas dėl pasienio (muitinės priežiūros) priemonių taikymo ES yra 2003 m. liepos 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1383/2003 dėl muitinės veiksmų, atliekamų su prekėmis, kurios, kaip įtariama, pagamintos pažeidžiant tam tikras intelektinės nuosavybės teises, ir priemonių, kurių turi būti imamasi prekių atžvilgiu nustačius, kad jos pagamintos pažeidžiant tokias teises (toliau – Reglamentas Nr. 1383/2003) (tiesiogiai taikytinas teisės aktas). Nacionaliniame teisiniame reguliavime, konkrečiai – Muitinės įstatymo VII skyriuje „Intelektinės nuosavybės apsauga importuojant ir eksportuojant prekes”, įtvirtintos nuostatos, susijusios su intelektinės nuosavybės apsauga importuojant ir eksportuojant prekes.

Reglamento Nr. 1383/2003 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiuo reglamentu nustatomos sąlygos, kuriomis muitinė imasi veiksmų, kai prekės, įtariamos esant pagamintos pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises, yra tokiose situacijose: (a) kai prekės deklaruotos išleidimui į laisvą apyvartą, eksportui ar reeksportui pagal 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 61 straipsnį; (b) kai jos aptiktos tikrinant įvežamas į ar išvežamas iš Bendrijos muitų teritorijos prekes pagal Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92 37 ir 183 straipsnius, tikrinant prekes, kurioms taikoma to reglamento 84 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta procedūra, tikrinant prekes, reeksportuojamas vadovaujantis to reglamento 182 straipsnio 2 dalimi, arba tikrinant prekes, kurios pagal to reglamento 166 straipsnį laikomos laisvojoje zonoje ar laisvajame sandėlyje; 2 dalis įtvirtina, kad šiuo reglamentu taip pat nustatomos priemonės, kurių privalo imtis kompetentingos institucijos pripažinus, kad 1 dalyje minėtos prekės tikrai pagamintos pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises.

Reglamento Nr. 1383/2003 2 straipsnio 1 dalies (a) punkto (i) papunktyje nustatyta, kad šiame reglamente „prekės, pagamintos pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises” reiškia: „suklastotos prekės”, t. y. prekės, įskaitant jų pakuotes, be leidimo pažymėtos prekių ženklu, tapačiu prekių ženklui, įregistruotam tokios pat rūšies prekėms, arba prekių ženklu, kurio pagal jo esminius požymius negalima atskirti nuo įregistruoto prekių ženklo ir kuris dėl to pažeidžia atitinkamo prekių ženklo savininko teises pagal Bendrijos teisę, kaip numatyta 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (pastaba: šiuo metu galiojanti nurodyto Reglamento redakcija yra 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (kodifikuota redakcija)) arba pagal valstybės narės, kurios muitinei pateiktas prašymas taikyti muitinės priežiūros priemones, teisę. Pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą (Reglamento Nr. 1383/2003 2 straipsnio 2 dalis), šiame reglamente „intelektinės nuosavybės teisių subjektas”: a) prekių ženklo savininkas /..../; b) bet kuris kitas asmuo, įgaliotas naudotis (a) punkte nurodytomis intelektinės nuosavybės teisėmis, arba intelektinės nuosavybės teisių subjekto ar įgalioto naudotojo atstovas.

Reglamento Nr. 1383/2003 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis reglamentas netaikomas prekėms, pažymėtoms prekių ženklu to prekių ženklo savininkui sutinkant, arba prekėms, turinčioms saugomą kilmės vietos nuorodą, saugomą geografinę nuorodą arba kurios apsaugotos patentu, papildomu apsaugos liudijimu, autorių ar gretutinėmis teisėmis ar kurių dizainas saugomas, arba saugomos augalų veislės teise, ir kurios pagamintos intelektinės nuosavybės teisių subjektui sutinkant, bet yra 1 straipsnio 1 dalyje nurodytose situacijose be pastarojo sutikimo. Taip pat šis reglamentas netaikomas pirmoje pastraipoje minėtoms prekėms, kurios buvo pagamintos arba yra apsaugotos kitos intelektinės nuosavybės teisės, nurodytos 2 straipsnio 1 dalyje, kitokioms nei sutarta su intelektinės nuosavybės teisių subjektu, sąlygomis. Svarbu pažymėti, kad Reglamento Nr. 1383/2003 3 straipsnyje nurodyta nuostata yra skirta santykiams tarp prekių ženklo savininko (intelektinės nuosavybės subjekto) ir subjekto, naudojančio prekių ženklą (su intelektinės nuosavybės teisių subjekto sutikimu arba kitokiomis nei sutarta su intelektinės nuosavybės teisių subjektu, sąlygomis, bet ne santykiams su trečiaisiais asmenimis, kurių intelektinės nuosavybės teisės yra apsaugotos tam tikroje teritorijoje ir sprendžiama dėl jo teisių apsaugos. Savininko sutikimas (Reglamento Nr. 1383/2003 3 straipsnio prasme) neeliminuoja (nepaneigia) prekių ženklų teisinės apsaugos teritorialumo principo, kuris yra vienas pagrindinių prekių ženklų teisinės apsaugos principų, t. y. prekių ženklo savininkas tam tikroje teritorijoje turi teisę prašyti taikyti muitinės priežiūros priemones prekėms, pažymėtoms jo teises pažeidžiančiu prekių ženklu,  nepriklausimai nuo to, kad tos prekės atitinkamu prekių ženklu yra pažymėtos su to (galbūt jo teises pažeidžiančio) prekių ženklo savininko sutikimu. 

1. dėl prekių ženklų teisinės apsaugos teritorialumo principo ir prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo principo; dėl šių principų tarpusavio santykio

Jau buvo minėta, kad teritorialumo principas – vienas pagrindinių prekių ženklų teisinės apsaugos principų. Tik ten, kur prekių ženklas yra apsaugotas tos valstybės teisės aktų nustatyta tvarka, savininkas turi išimtines teises į prekių ženklą ir gali jas įgyvendinti (PŽĮ 38 straipsnis) (taip pat žr., pvz., Generalinio advokato C. Villalón 2011 m. vasario 3 d. išvadą, priimtą byloje Koninklijke Philips Electronics NV (C-446/09) v. Luchen Meijing Industrial Company Ltd ir Nokia Corporation (C-495/09) v. Majesty’s Commissioners of Revenue and Customs (Rink., 2011, p. 00000) 65 paragrafas).

Net ir esant ženklui apsaugotam tos valstybės teisės aktų nustatyta tvarka vienoje ar keliose valstybėse, ženklo apsauga nebus automatiškai suteikiama toje valstybėje, kur ženklas nėra apsaugotas tos valstybės teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, vienoje valstybėje ženklą savo vardu apsaugojęs subjektas ir bus ženklo savininkas toje valstybėje, nepriklausomai nuo to, kad kitoje valstybėje (kitose valstybėse) tapataus arba panašaus ženklo savininkas yra kitas subjektas. Ženklai, įregistruoti pagal 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo, yra vieningai saugomi visoje ES teritorijoje; tačiau šis klausimas pirmiau nurodytoje byloje nėra aktualus, nes turimi omenyje nacionaliniai (ne Europos Bendrijos) prekių ženklai. Tapačių ir (arba) panašių prekių ženklų, skirtingose valstybėse apsaugotų skirtingų subjektų vardu, registracijos gali būti ginčijamos (tam prekių ženklų teisė turi, pavyzdžiui, nesąžiningų ketinimų, pareiškiant registruoti prekių ženklą, ženklo plataus žinomumo, institutus), tačiau savaime tai nepaneigia apsaugos teritorialumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Distilleerderijen Erven Lucas Bols B.V. (Nyderlandai) v.  UAB „Mineraliniai vandenys“ ir kiti, bylos Nr. 3K-3-1222/2002; kt.).

Byloje nustatyta, kad ieškovas UAB „Gemaga“ yra prekių ženklo „indian instant coffee“ (w. fig.) (reg. Nr. 55624) savininkas Lietuvoje (ženklo apsaugos Lietuvoje pradžia 2006 m. kovo 24 d., paraiškos padavimo data). Registracija yra galiojanti (tik šioje byloje teismų išspręstas žodinio elemento „indian instant coffee“ pripažinimo nesaugomu elementu klausimas), nebuvo ir nėra ginčijama. Kiti ženklai (šioje byloje susidėjusių faktinių aplinkybių kontekste aktualūs: Latvijos bendrovės Unisel Co, SIA prekių ženklai „GOLDEN BEAN indian instant coffee“ (w. fig.) (reg. Nr. 62681) ir „GOLDEN BEAN INDIAN INSTANT COFFEE“ (w. fig.) (reg. Nr. 63494) pareikšti registruoti vėliau; atitinkamai – 2010 m. vasario 12 d. ir 2010 m. gegužės 31 d.). (Kartu reikia pažymėti, kad antrasis ženklas „GOLDEN BEAN INDIAN INSTANT COFFEE“ (w. fig.) (reg. Nr. 63494), kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, nebuvo nė vienos iš šalių argumentų ar atsikirtimų pagrindas). Ženklo „indian instant coffee“ (w. fig.) (reg. Nr. 55624) registracija nebuvo ir nėra ginčijama ir ikiteismine tvarka VPB Apeliaciniame skyriuje. Taigi UAB „Gemaga“ turi teisę ginti savo kaip ženklo savininko „indian instant coffee“ (w. fig.) (reg. Nr. 55624) teises, inter alia prašyti taikyti muitinės priežiūros priemones. (Kartu, kaip jau buvo minėta, iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas UAB „Gemaga“ yra ir išimtinis Indijos bendrovei JFK International priklausančio prekių ženklo „indian instant coffee“ (w. fig.) (reg. Nr. 55624) licencijatas Lietuvoje; tačiau ieškinį teisme reiškė ne kaip licencijatas, bet būtent  kaip ženklo „indian instant coffee“ (w. fig.) (reg. Nr. 55624) savininkas).

PŽĮ 52 straipsnyje įtvirtinta, kad neteisėtai prekių ženklu pažymėtoms prekėms (t. y. šio įstatymo nustatytas teises pažeidžiančioms prekėms), kurios importuojamos iš trečiųjų valstybių į Lietuvos Respubliką arba iš jos eksportuojamos į trečiąsias valstybes, turi būti taikomos Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytos muitinės priežiūros priemonės.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vertinant ieškinio pagrįstumą, turi būti atsakoma ne į klausimą, ar sulaikytos prekės (ne)pažeidžia ženklo, kuriuo jos pažymėtos savininko teisių, bet ar jos nepažeidžia būtent UAB „Gemaga” teisių, apsaugotų Lietuvoje į prekių ženklą „indian instant coffee” (w. fig.) (reg. Nr. 55624). Aplinkybė, kad sulaikytos prekės, pažymėtos atitinkamu prekių ženklu, nepažeidžia to prekių ženklo savininko teisių, savaime nereiškia, kad negali būti pažeistos UAB „Gemaga” teisės į prekių ženklą. 

Šioje byloje susiklosčiusių faktinių aplinkybių ir nagrinėjamų klausimų kontekste tam, kad būtų atskleista kilusio ginčo esmė, svarbu aptarti ir dar vieną klausimą, t. y. vadinamąjį prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo principą.

PŽĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vadinamasis regioninis ženklo savininko teisių pasibaigimo (dar kitaip vadinamo „teisių išnaudojimo“, „teisių išsėmimo“, angl. exhaustion of rights) principas – ženklo registracija nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti kitam asmeniui žymėti juo prekes, kurios paties ženklo savininko arba jo sutikimu yra pažymėtos ir išleistos į EB (nuo 2009 m. gruodžio 1 d. – ES) rinką. Regioninis teisių pasibaigimo principas įtvirtintas ir ES teisėje, konkrečiai – 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (kodifikuota redakcija) 7 straipsnio 1 dalyje (atitinkamai – anksčiau galiojusios 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios tarybos direktyvos valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 7 straipsnio 1 dalis), 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (kodifikuota redakcija) 13 straipsnio 1 dalyje (atitinkamai – anksčiau galiojusio 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo 13 straipsnio 1 dalis). Pasaulinėje praktikoje yra žinomi trys ženklo savininko teisių pasibaigimo principai: nacionalinis, regioninis ir tarptautinis. Teisėje įtvirtintas prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo principas inter alia yra susijęs su prekių ženklų savininkų ekonominiais interesais, nes priklausomai nuo konkrečiame teisiniame reguliavime įtvirtinto teisių pasibaigimo principo teisių savininkas turi teisę „segmentuoti“ rinką. Prekių ženklų teisės doktrinoje yra įvairių diskusijų dėl kiekvieno iš teisių pasibaigimo principų privalumų ir trūkumų, tačiau svarbu pažymėti, kad ESTT, aiškindamas pirmiau nurodytų ES teisės aktų nuostatas, atmetė galimybę taikyti tarptautinį teisių pasibaigimo principą (žr., pvz., ESTT 1998 m. liepos 16 d. prejudicinį sprendimą byloje Silhouette International Schmied GmbH and Co. KG v. Hartlauder Handelsgesellschaft mbH, byla C-355/96, Rink., 1998, p. I-04799; 1999 m. liepos 1 d. prejudicinį sprendimą byloje Sebago Inc. And Ancienne Maison Dubois & Fils SA v. GB-Unic SA, byla C-173/98, Rink., 1999, p. I-4103) (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Coty Prestige Lancaster Group GmbH (Vokietija) v. UAB „Baltijos didmena“, bylos Nr. 3K-3-82/2012). Regioninis (Europos Sąjungos) prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo principas visų pirma susijęs su laisvo prekių ir paslaugų judėjimo ES principu. Pažymėtina tai, kad laisvo prekių ir paslaugų judėjimo ES principas, regioninis (Europos Sąjungos) prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo principas, nepaneigia ženklo apsaugos teritorialumo principo. Į tai svarbu atsižvelgti kalbant apie Reglamento Nr. 1383/2003 3 straipsnyje įtvirtintos teisės normos taikymo apimtį bei prekių ženklų savininkų teisių įgyvendinimą.

b) dėl ženklo, galbūt pažeidžiančio intelektinės nuosavybės teises, registracijos ir vadinamosios „imuniteto dėl registracijos“ taisyklės (ne)taikymo

Byloje nustatyta, kad prekės, pažymėtos žymeniu „Golden Bean Indian  Instant Coffee 90 gr.” buvo sulaikytos 2010 m. vasario 11 d. (T. 1, b. l. 8-11, 16). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio nepagrįstumo, ginčijamojoje nutartyje inter alia nurodė, kad paraiška prekių ženklui „GOLDEN BEAN indian instant coffee” (w. fig.) (reg. Nr. 62681) Latvijos bendrovės Unisel Co, SIA vardu buvo pateikta 2010 m. vasario 12 d. (kitą dieną po ginčo prekių sulaikymo), šią registraciją ieškovas yra užprotestavęs, tačiau nagrinėjant bylą teisme, be ieškovo ir Indijos bendrovės JFK International prekių ženklo „indian instant coffee” su grafiniais elementais apsaugos Lietuvoje, VPB jau buvo įregistruota Latvijos bendrovės prekių ženklai. Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad nurodyto prekių ženklo „GOLDEN BEAN indian instant coffee” (w. fig.) (reg. Nr. 62681) paraiška ženklui registruoti buvo pateikta turint nesąžiningų ketinimų. Iš bylos duomenų bei VPB pateiktos informacijos matyti, kad nurodyto ženklo registracija yra užprotestuota (protesto pagrindai – PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas (ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis yra tapatus įregistruotam ar pareikštam registruoti ankstesniam ženklui tapačioms ar panašioms prekėms ir (ar) paslaugoms arba klaidinamai į jį panašus ir dėl to yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant ir klaidinamą asociaciją su ankstesniu ženklu) ir 7 straipsnio 3 dalis (ženklo registracija gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu paaiškėja, kad pareiškėjas padavė paraišką įregistruoti ženklą, turėdamas nesąžiningų ketinimų).

Nagrinėjamoje byloje susidėjusių aplinkybių ir bylą nagrinėjusių teismų padarytų išvadų kontekste svarbu aptarti, ar ženklo „GOLDEN BEAN indian instant coffee” (w. fig.) (reg. Nr. 62681; paraiškos padavimo 2010 m. vasario 12 d.) ir tokio ženklo registracijos faktas, kaip toks, gali būti kliūtis UAB „Gemaga” įgyvendinti savo kaip ženklo savininko teises.

Svarbu pažymėti, kad dabartinės tendencijos ES yra tokios, kad atsisakoma vadinamojo „imuniteto dėl registracijos” taikymo. Kitaip tariant, pramoninės nuosavybės objekto registracijos faktas savaime nėra kliūtimi kito (ankstesnio) objekto savininkui įgyvendinti savo teises vėlesnio (nors ir registruoto) objekto atžvilgiu. Vadinamoji „imuniteto dėl registracijos” taisyklė yra ne teisinio reguliavimo, bet teisės aiškinimo ir doktrinos klausimas. Šis klausimas pastaruoju metu yra sprendžiamas ESTT, aiškinant atitinkamas ES teisėje įtvirtintas teisės normas. ESTT 2012 m. vasario 16 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje Celaya Emparanza y Galdos International SA v. Proyectos Integrales de Balizimientos SL, byla Nr. C-488/10 (Rink., 2012, p. 0000), kuriuo aiškino 2001 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino 19 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje registruoto Bendrijos dizaino suteikiamas teises, įtvirtintą nuostatą. ESTT šioje byloje išaiškino, kad Reglamento Nr. 6/2002 19 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad, kilus ginčui dėl įregistruoto Bendrijos dizaino suteiktos išimtinės teisės pažeidimo, teisė neleisti šio dizaino naudoti trečiosioms šalims apima bet kurią trečiąją šalį, naudojančią kitą dizainą, kuris nesukelia informuotiems vartotojams skirtingo bendro įspūdžio, įskaitant trečiąją šalį, kuri yra vėliau įregistruoto Bendrijos dizaino savininkė. Kalbant jau konkrečiai apie prekių ženklus, ESTT 2013 m. vasario 21 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje Fédération Cynologique International v. Federación Canina International de Perros de Pura Raza, (byla Nr. C-561/11) (Rink., 2013, p. 00000), kuriame Teismas aiškino 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo 9 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje Bendrijos prekių ženklo suteikiamas teises, įtvirtintą nuostatą. ESTT, pritardamas 2012 m. lapkričio 15 d. Generalinio advokato Paolo Mengozzi išvadai (Rink., 2013, p. 00000), išaiškino, kad 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo 9 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad Bendrijos prekių ženklo savininko išimtinė teisė uždrausti visoms trečiosioms šalims komercinėje veikloje naudoti jo ženklui tapačius arba į jį panašius žymenis apima trečiąją šalį, kuri yra vėlesnio Bendrijos prekių ženklo savininkė, nereikalaujant išankstinio šio vėlesnio prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia.

              Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad į nurodytas nuosekliai ESTT formuluojamas tendencijas (nors pirmiau nurodytuose ESTT sprendimuose nagrinėjami Europos Bendrijos prekių ženklai (arba dizainas)), turi būti atsižvelgta, aiškinant ir taikant nacionalinės teisės nuostatas ir ankstesnio ženklo savininko galimybę įgyvendinti savo teises, įtvirtintas PŽĮ, vėlesnio ženklo atžvilgiu (nors tas ženklas ir yra registruotas (ar pareikštas registruoti). Kartu kasacinis teismas pažymi, kad atsisakoma ankstesnėje (2004 m.) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, konkrečiai 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Samsonas“ v. AB „Panerių investicijos“, bylos Nr. 3K-3-461/2004, praktikoje esančio aiškinimo (buvo sprendžiama dėl PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimo ir taikymo), jog kai atsakovas yra įstatymų nustatyta tvarka žymenį įregistravęs kaip savo prekių ženklą, nenuginčijus tokio ženklo registracijos, jam negali būti uždrausta šį ženklą naudoti. Pagal nurodytą ankstesnę praktiką teismas, nagrinėdamas bylas dėl prekių ženklo savininko teisių pažeidimo (PŽĮ 38 straipsnis) ir aiškindamasis visas aplinkybes, susijusias su atsakovo naudojamu žymeniu, visų pirma turi nustatyti, ar atsakovas tą žymenį naudoja savavališkai, t. y. ar jis žymens nėra įregistravęs kaip savo prekių ženklo; ši taisyklė taikoma taip pat ir pareikštiems registruoti prekių ženklams.

              Toks aiškinimas reiškė vadinamosios „imuniteto dėl registracijos“ taisyklės taikymą (skirtingose ES jurisdikcijose nacionalinių teismų pozicija šiuo klausimu nebuvo vieninga), kuriam, kaip matyti, nepritaria ESTT. Tai yra pagrindas ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui keisti praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d.) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai”).

Dėl šios priežasties pati savaime aplinkybė, kad ženklas “GOLDEN BEAN indian instant coffee” (w. fig.) (reg. Nr. 62681) (pareikštas registruoti 2010 m. vasario 12 d.) yra registruotas (šiuo metu, minėta, VPB Apeliaciniam skyriui yra pateiktas protestas dėl šio ženklo registracijos (protesto nagrinėjimas sustabdytas), negali būti argumentas, pateisinantis atsakovo veiksmų teisėtumą, ir savaime sudarantis pagrindą UAB “Gemaga” ieškinį vertinti kaip nepagrįstą.

c) dėl savininko sutikimo vertinimo ir atsakovo tinkamumo

Bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškinį, inter alia nurodė, kad ant sulaikytų prekių matyti kitos Indijos bendrovės „CCL Products” (India) Ltd“ gamintojo pavadinimas. Šis ženklas Didžiosios Britanijos bendrovės Partex LLP vardu įregistruotas Latvijoje; licencija naudoti šį ženklą suteikta Latvijos bendrovei „Unisel CP”, o susijusios Latvijos bendrovės „Unisel Co” SIA vardu ženklai „GOLDEN BEAN INDIAN INSTANT COFFEE” (w. fig.) (reg. Nr. 63494) ir „GOLDEN BEAN indian instant  coffee” (w. fig.) (reg. Nr. 62681)  Lietuvoje. Bylą nagrinėjusių teismų vertinimu, byloje esantys duomenys patvirtina prekių siuntėjo Latvijos bendrovės SIA „Baltikoms” bendradarbiavimą su Latvijos bendrove „Unisel CP”. Šios aplinkybės, teismų vertinimu, neleidžia daryti išvados, kad sulaikytos prekės yra pagamintos ir pažymėtos neteisėtai.

Jau buvo minėta, kad sulaikytų prekių pažymėjimo teisėtumo klausimas nagrinėjamos bylos kontekste, turi būti vertinamas ne Indijos bendrovės „CCL Products” (India) Ltd“, Didžiosios Britanijos bendrovės Partex LLP ar Latvijos bendrovių „Unisel CP” ar “Unisel CO” SIA, bet būtent UAB „Gemaga” atžvilgiu (kaip prekių ženklo „indian instant coffee” (w. fig.) (reg. Nr. 55624) savininko), taip pat atsižvelgiant į prekių ženklų teisinės apsaugos teritorialumo principą, prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo principą, pirmiau aptartą šių principų tarpusavio santykį. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymi, jog ieškovas, gindamas savo teises ir siekdamas ieškinio patenkinimo, argumentuodamas negali remtis Indijos bendrovės JFK International prekių ženklu „indian instant coffee” (w. fig.) (reg. Nr. 55409) ar šios bendrovės sutartimis su kitomis Indijos bendrovėmis. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas UAB „Gemaga” yra išimtinis nurodyto Indijos bendrovei priklausančio prekių ženklo licenciatas Lietuvoje (T. 1, b. l. 154-157), tačiau ieškinį reiškė ne kaip išimtinis ženklo licenciatas Lietuvoje (taigi pagal galiojantį teisinį reguliavimą, turintis locus standi kreiptis dėl jam suteiktų teisių gynimo (PŽĮ 50 straipsnio 1 dalis)), bet kaip ženklo „indian instant coffee” (w. fig.) (reg. Nr. 55624) savininkas.

Kasaciniame skunde teisingai pažymima, kad prekių importas (įvežimas) inter alia yra draudžiamas pagal PŽĮ nuostatas, reglamentuojančias prekių ženklo savininko teises (PŽĮ 38 straipsnio 2 dalies 3 punktas; toks ir yra kitos PŽĮ 52 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, numatančios muitinės priežiūros priemonių taikymą, tikslas: sustabdyti prekių importą ir (arba) eksportą). UAB „Angolita”, kuri yra sulaikytų prekių gavėjas, deklarantas ir savininkas, yra tinkamas atsakovas pagal pareikštą ieškinį ir jame suformuluotus prašomus taikyti teisių gynimo būdus (Tarybos Reglamento Nr. 1383/2003 17 straipsnis, Muitinės įstatymo 86 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktai, 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (toliau – Direktyva 2004/48/EB) 10 straipsnis, PŽĮ 50(4) straipsnis) (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje JAV bendrovė „The H. D. Lee Company Inc.” v. UAB „Mita”, bylos Nr. 3K-3-1060/2003; 2003 m. lapkričio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Italijos bendrovė Diesel S.p.A. v. UAB “Mita”, bylos Nr. 3K-3-1069/2003; 2004 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Euroimport Rudorfer GmbH (Vokietija) v. UAB „Filipopolis”, bylos Nr. 3K-3-81/2004; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje „Nike International Ltd” v. UAB “Rivona”, bylos Nr. 3K-3-669/2006).

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai, priimdami skundžiamuosius procesinius sprendimus, netinkamai taikė Reglamento Nr. 1383/2003 2 straipsnio 1 dalies (a) punktą, 3, 17 straipsnius, netinkamai aiškino ir taikė PŽĮ 38 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 50(4) straipsnyje, Muitinės įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintas nuostatas; padaryti pažeidimai turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui ir galėjo turėti įtakos neteisėtų procesinių sprendimų priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai negali būti palikti galioti. Kaip jau buvo minėta pirmiau, sprendžiant ginčą, teismai nurodytų teisinių ir byloje susidėjusių faktinių aplinkybių kontekste, atsakovo veiksmų teisėtumą turi vertinti būtent ieškovo ir jo turimų teisių į prekių ženklą atžvilgiu, inter alia ženklų koegzistavimo – visuomenės suklaidinimo galimybę, pagal toliau nutartyje esančius išaiškinimus.    

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad tiek pagal Reglamente Nr. 1383/2003, tiek pagal Muitinės įstatyme įtvirtintas nuostatas, sprendžiant dėl atitinkamų teisių gynimo būdų taikymo konkrečiu atveju, svarbiausia yra teisių subjekto valia ir pasirinkimas dėl konkretaus būdo taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nike International Ltd. V. UAB „Rivona“, bylos Nr. 3K-3-669/2006). Reglamento Nr. 1383/2003 17 straipsnio 1 dalies (b) punkte įtvirtinta galimybė tokioms prekėms taikyti bet kokias kitas priemones, kad su prekėmis susiję asmenys negautų iš šių sandorių jokios ekonominės naudos, ir nustatyta, kad, išskyrus tam tikras išimtis, prekių ženklų pašalinimas nuo suklastotų prekių nėra laikoma veiksminga priemone, atimančia iš sandorį sudariusio asmens ekonominę naudą. Taigi Tarybos reglamente įtvirtinta galimybė taikyti kitus prekių ženklo savininko pažeistų teisių gynimo būdus, nustatant pagrindinę sąlygą – kad pažeidėjas negautų jokios ekonominės naudos, ir akcentuota, kad prekių ženklų pašalinimas nuo prekių gali būti veiksmingas pažeistų teisių gynimo būdas tik išimtiniais atvejais. Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 86 straipsnio 1 dalies 2 punkte taip pat yra nustatyta galimybė taikyti kitas priemones, kurias taikant pažeidėjas negautų iš sudaryto sandorio jokios ekonominės naudos, tačiau taip pat yra akcentuojama ir intelektinės nuosavybės teisių subjekto valia, t. y. intelektinės nuosavybės teisių subjekto prašymu perduoti prekes jam arba kitiems jo prašyme nurodytiems asmenims ir taikyti panašias priemones.

Tačiau kartu taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad PŽĮ 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog kai asmens, kuriam taikomos 50(4) straipsnyje nurodytos atkuriamosios priemonės, veiksmuose dėl šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimo nėra kaltės, teismas šio asmens prašymu gali įpareigoti jį sumokėti nukentėjusiai šaliai piniginę kompensaciją, jeigu taikant šioje straipsnio dalyje nurodytus teisių gynimo būdus atsirastų neproporcingai didelė žala tam asmeniui ir jeigu piniginė kompensacija nukentėjusiai šaliai yra priimtina ir pakankama (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VšĮ „Ramios bitės” v. UAB „Baltijos reklamos projektai”, bylos Nr. 3K-3-610/2012). PŽĮ 50(4) straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad, jog šio straipsnio 1 dalyje nurodytos priemonės taikomos nepaisant kitų asmens, prašančio taikyti šias priemones, žalos, atsiradusios dėl jo teisių pažeidimo, atlyginimo reikalavimų; šios priemonės taikomos neatlygintinai, pažeidėjo lėšomis, atsižvelgiant į padaryto pažeidimo sunkumo ir taikomos priemonės santykį bei trečiųjų asmenų teisėtus interesus. Pažymėtina, kad PŽĮ 10 skirsnis, reglamentuojantis ginčų nagrinėjimą ir teisių gynimą, 2006 m. birželio 8 d. įstatymu Nr. X-651 „Dėl Prekių ženklų įstatymo dešimtojo skirsnio ir 56 straipsnio pakeitimo bei papildymo ir įstatymo priedo papildymo” (įsigaliojo 2006 m. birželio 28 d.) buvo pakeistas ir papildytas, derinant su 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (toliau – Direktyva 2004/48/EB) nuostatomis. Direktyvos 2004/48/EB, su kurios nuostatomis suderintos nacionalinės teisės normos, 10 straipsnio, reglamentuojančio atkuriamąsias priemones, 3 dalyje nustatyta, kad svarstant prašymą taikyti atkuriamąsias priemones, atsižvelgiama į pažeidimo rimtumo ir reikalaujamų taikyti gynybos būdų santykį ir į trečiųjų šalių interesus. Direktyvos 12 straipsnyje „Alternatyvios priemonės” nustatyta, kad valstybės narės gali numatyti, jog atitinkamais atvejais asmens, kuriam gali būti taikomos šiame skirsnyje numatytos priemonės, prašymu kompetentingos teismo institucijos galėtų reikalauti sumokėti piniginę kompensaciją nukentėjusiai šaliai vietoj šiame skirsnyje numatytų priemonių taikymo, jei tas asmuo veikė netyčia ir ne dėl neatsargumo, jei atitinkamų priemonių taikymas jam sukeltų neproporcingą žalą ir jei piniginė kompensacija nukentėjusiai šaliai yra pakankama. Šias teisinio reguliavimo nuostatas inter alia turėtų vertinti bylą iš naujo nagrinėsiantys teismai, atsižvelgdami į tai, kad turi būti konstatuotos teisės normose nustatytos sąlygos bei vadovaujamasi teismų praktikoje suformuluotais aiškinimais.

3. Dėl prekių ženklų panašumo vertinimo (PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punktas)

Kaip jau buvo minėta, pagal Reglamento Nr. 1383/2003 2 straipsnio 1 dalies (a) punktą, pagrindas muitinei taikyti muitinės priežiūros priemones, yra kito prekių ženklo (galbūt pažeidžiančio prekių ženklo savininko teises) tapatumas arba tai, jog pagal esminius jo požymius negalima atskirti nuo įregistruoto prekių ženklo, tokios pat rūšies prekėms, ir kuris dėl to pažeidžia atitinkamo prekių ženklo savininko teises pagal Bendrijos teisę, kaip numatyta 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo arba pagal valstybės narės, kurios muitinei pateiktas prašymas taikyti muitinės priežiūros priemones, teisę (taip pat žr. Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 80 straipsnio 1 dalį). Reglamento Nr. 1383/2003 13 straipsnyje nustatyta, kad jei per 10 darbo dienų po muitinės pranešimo apie prekių neišleidimą ar jų sulaikymą gavimo Reglamento 9 straipsnio 1 dalyje minėta muitinės įstaiga nebuvo informuota, kad pradėtas teisminis procesas siekiant nustatyti, ar buvo pažeistos intelektinės nuosavybės teisės pagal nacionalinę teisę, kaip numatyta Reglamento 10 straipsnyje, prekės išleidžiamos arba jų sulaikymas nutraukiamas atitinkamai atlikus visus muitinės formalumus. Atitinkamais atvejais šis laikotarpis gali būti pratęsiamas daugiausia 10 darbo dienų. Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 83 straipsnyje nustatyta, kad intelektinės nuosavybės teisių subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis su ieškinio pareiškimu į teismą dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo ir savo ieškinyje remtis iš muitinės gauta informacija, nurodyta šio Įstatymo 82 straipsnio 3 dalyje, išskyrus atvejus, kai taikomos šio Įstatymo 84 straipsnio nuostatos (1 dalis), o straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad intelektinės nuosavybės teisių subjektas privalo nedelsdamas pateikti teritorinei muitinei, kuriai priklausantis muitinės postas neišleido prekių arba jas sulaikė, arba prekes sulaikiusiai specialiajai muitinės įstaigai dokumentą, liudijantį šio straipsnio 1 dalyje nurodytą kreipimąsi į teismą ir teismo nutartį taikyti ieškinio užtikrinimo priemones, jeigu ji buvo priimta. Teisme nagrinėjant bylą dėl intelektinės nuosavybės (konkrečiai – prekių ženklo) teisių gynimo, lyginamųjų ženklų klaidinamas panašumas (jeigu ženklai nėra tapatūs) vertinamas pagal prekių ženklų teisėje įtvirtintas taisykles, taip pat atsižvelgiant į teismų praktiką dėl atitinkamų prekių ženklų teisės nuostatų aiškinimo ir taikymo.

Kaip pažymi Generalinis advokatas C. Villalón savo 2011 m. vasario 3 d. išvadoje, priimtoje byloje Koninklijke Philips Electronics NV (C-446/09) v. Luchen Meijing Industrial Company Ltd ir Nokia Corporation (C-495/09) v. Majesty’s Commissioners of Revenue and Customs (Rink., 2011, p. 00000), Reglamente Nr. 1383/2003 muitinės priežiūros priemonių taikymo etapas buvo aiškiai atskirtas nuo pažeidimo nustatymo etapo. Pirmasis etapas yra administracinis ir prevencinis, o antrasis – paprastai teisminis ir kiekvienu atveju susijęs su sprendimu dėl bylos esmės, kuris dažniausiai yra galutinis (91 paragrafas). Tačiau kaip kiekviename iš šių etapų priimami sprendimai reglamentu priskiriami skirtingoms institucijoms, jiems taip pat nustatomos skirtingos sąlygos – sprendimams dėl bylos esmės šios sąlygos yra griežtesnės, nes tik remiantis jais galima uždrausti naudoti prekių ženklą komercinėje veikloje Europos Sąjungoje. O priemonės, kurias taiko muitinė, yra laikinos ir prevencinės, todėl logiška, kad imtis tokių priemonių turėtų būti leidžiama taikant švelnesnius reikalavimus (92 paragrafas). Kaip nurodo Generalinis advokatas savo išvadoje, akivaizdu, kad priimti galutinį sprendimą dėl to, ar buvo pažeistos intelektinės nuosavybės teisės, turi ne muitinė. Jei iš Reglamento Nr. 1383/2003 2 straipsnio reikėtų daryti išvadą, kad reglamente buvo reikalaujama norint, jog muitinės prižiūrimos prekės būtų sulaikytos, pateikti tokius pačius pažeidimo įrodymus kaip ir tam, kad jos būtų galutinai pašalintos iš komercinių kanalų arba sunaikintos, muitinė savo sprendimu tam tikra prasme numatytų bylos nagrinėjimo iš esmės proceso, kuris galbūt vyktų vėliau ir kurį vykdytų kita institucija, rezultatą (96 paragrafas). Negalima nustatyti, kad prevencinė kontrolė priklauso nuo galutinio intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo nustatymo. Kadangi tai yra prevencinė priemonė, ji yra laikino pobūdžio (taikoma ne ilgiau kaip 10 dienų), tai savaime suprantama, kad ji turėtų būti taikoma remiantis preliminaria informacija ir „įtarimais“; dėl pernelyg didelių įrodymams taikomų reikalavimų reglamento taikymo sritis galėtų netekti prasmės (97, 98 paragrafai).

PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad įregistruoto ženklo savininkas turi išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį, kuris yra tapatus įregistruotam ženklui tapačioms ar panašioms prekėms ir (ar) paslaugoms ar klaidinamai į jį panašus ir dėl to yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant ir klaidinamą asocijavimą su įregistruotu ženklu.

Dėl prekių tapatumo šioje byloje ginčo nėra.

ESTT dar 1998 m. rugsėjo 29 d. sprendime, priimtame byloje Canon Kabushiki Kaisha v. Metro-Goldwyn-Mayer Inc., bylos Nr. C-39/97 (Rink., 1998, p. I-5507), pažymėjo, kad pagrindinė prekių ženklo funkcija yra garantuoti pirkėjui arba galutiniam vartotojui rinkoje esančios prekės šaltinio (angl. origin) identiškumą, įgalinant jį be jokios painiojimo galimybės atskirti prekes ar paslaugas nuo kitų, kurių šaltinis yra kitas. Be to, tam, kad prekių ženklas galėtų atlikti savo esminę funkciją neiškreiptos konkurencijos sistemoje, kurią Sutartis siekia sukurti, turi būti teikiama garantija, kad visos juo paženklintos prekės ar paslaugos yra kilusios kontroliuojant vienai įmonei, kuri yra atsakinga už jų kokybę (žr. minėto sprendimo 28 paragrafą) (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje ZAO „TORGOVYJ DOM POTOMKOV POSTAVŠČIKA DVORA EGO IMPERATORSKOGO VELIČESTVA P.A. SMIRNOVA” (Rusijos Federacija) v. UDV NORTH AMERICA, Inc. (šiuo metu bendrovės pavadinimas yra GUINESS UDV NORTH AMERICA, Inc.) (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras; bylos Nr. 3K-3-167/2003). Kaip ne kartą pažymėta tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek ESTT jurisprudencijoje, dalies visuomenės suklaidinimo galimybė turi būti įvertinama globaliai (bendrai), atsižvelgiant į veiksnius, reikšmingus konkrečiomis bylos aplinkybėmis. Globalus (bendras) suklaidinimo galimybės įvertinimas, priklausantis nuo vizualinio, fonetinio ir prasminio konkrečių ženklų panašumo, turi būti paremtas bendru jų sukuriamu įspūdžiu,  konkrečiai – jų skiriamaisiais ir dominuojančiais (svarbiausiais) elementais. Tai, kaip ženklus suvokia konkrečių prekių ar paslaugų vidutinis pirkėjas, turi lemiamą vaidmenį globaliai (bendrai) sprendžiant dėl suklaidinimo galimybės. Vidutinis vartotojas paprastai ženklą suvokia kaip visumą ir neanalizuoja jo atskirų detalių. Dėl šių priežasčių globaliai (bendrai) vertinant, vidutinis vartotojas turi būti laikomas protingai gerai informuotas, atidus ir apdairus. Tačiau dėmesys turi būti atkreiptas į tai, kad vidutinis vartotojas tik retais atvejais turi galimybę tiesiogiai palyginti du skirtingus ženklus, bet turi patikėti (remtis) nepilnais (netobulais, angl. imperfect) jų (ženklų) atvaizdais, kuriuos jis išlaikė savo atmintyje. Taip pat reikia turėti omenyje tai, kad vidutinio vartotojo dėmesio laipsnis yra skirtingas priklausomai nuo konkrečių prekių ar paslaugų kategorijos (žr., pvz., ESTT 1997 m. lapkričio 11 d. sprendimą, priimtą byloje Sabel BV v. Puma AG, Rudolf Dassler Sport, bylos Nr. C-251/95 (Rink., 1997, p. I-6191), 1998 m. rugsėjo 29 d. sprendimą, priimtą byloje Canon Kabushiki Kaisha v. Metro-Goldwyn-Mayer Inc., bylos Nr. C-39/97 (Rink., 1998, p. I-5507), 1999 m. birželio 22 d. sprendimą, priimtą byloje Lloyd Schuhfabrik Meyer & Co. GmbH v. Klijsen Handel BV, bylos Nr. C-342/97, (Rink., 1999, p. I-3819), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje ZAO “TORGOVYJ DOM POTOMKOV POSTAVŠČIKA DVORA EGO IMPERATORSKOGO VELIČESTVA P.A. SMIRNOVA“ (Rusijos Federacija) v. UDV NORTH AMERICA, Inc. (šiuo metu bendrovės pavadinimas yra GUINESS UDV NORTH AMERICA, Inc.) (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras; bylos Nr. 3K-3-167/2003; 2005 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Julius Meinl International AG v. Gustav Paulig Ltd., bylos Nr. 3K-3-135/2005; kt.). Kai lyginamuosiuose prekių ženkluose yra nesaugomų elementų, ženklų klaidinamą panašumą ar nepanašumą lemia ne paties savaime nesaugomo elemento atsikartojimas ženkluose, bet kiti elementai (spalvinis, grafinis pateikimas, ženkluose esančių elementų, tarp jų – ir kurie pripažinti nesaugomais, vieta ženkle, išdėstymas, pan.) (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Infomedia“ v. AB TEO LT, bylos Nr. 3K-3-446/2012).

Į nurodytus išaiškinimus turi būti atsižvelgta, nagrinėjant bylą iš naujo ir sprendžiant dėl lyginamųjų ženklų (ieškovo prekių ženklo „indian instant coffee“ (w. fig.) (reg. Nr. 55624) ir žymens „Golden Bean Indian  Instant Coffee 90 gr.”, kuriuo pažymėtos sulaikytos prekės) klaidinamo panašumo, visuomenės suklaidinimo galimybės, įskaitant ir klaidinamą asocijavimą su įregistruotu ženklu. Kartu būtina pažymėti, kad, kaip matyti iš PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos expressis verbis,  turi būti vertinama visuomenės suklaidinimo galimybė, bet ne faktinis suklaidinimas (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje JAV įmonė Anheuser-Busch Incorporated v. Čekijos įmonė Budejovicky Budvar N. P., bylos Nr. 3K-3-554/2000; kt.).

Kartu pažymėtina, kad nors PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos teisinę konstrukciją (taip kaip ji expressis verbis suformuluota) galima vertinti kaip idem per idem (inter alia ir ES teisės, konkrečiai – šiuo metu galiojančioje 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (kodifikuota redakcija) (ankstesnė redakcija – 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyva 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti) įtvirtintų nuostatų (konkrečiai 5 straipsnio 1 dalies (b) punkte) kontekste) (klaidinamas panašumas/ galimybė suklaidinti visuomenę), tačiau tai neturi esminės reikšmės, sprendžiant dėl šios nacionalinės teisės normos taikymo konkrečiose bylose. Atsakymas konkrečiose bylose, vertinant ženklus, yra „galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant ir klaidinamą asociaciją su ankstesniu ženklu“. Ar juos (lyginamuosius ženklus) įvardijant (jeigu taip sprendžiama) kaip panašius, ar kaip klaidinamai panašius, neturi esminės reikšmės, nes nurodyta teisinė konstrukcija savaime nereiškia nei aukštesnio, nei žemesnio ženklų panašumo vertinimo standarto ir kriterijų.

4. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasatoriaus nurodomi argumentai dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamąją nutartį, pažeidė įrodymų rinkimo tvarkos įrodinėjimo procese, rungimosi, betarpiškumo principus, šalių teisę dalyvauti tiriant įrodymus, nesuformuluoti kaip kasacijos dalykas (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Ž. v. Palangos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-559/2012), kad kasaciniame skunde turi būti išdėstyti išsamūs teisiniai argumentai, kurie patvirtintų kasacijos pagrindus, nustatytus CPK 346 straipsnyje. Tai teisinės prigimties ir pobūdžio teiginiai. Teisiniai teiginiai pagal turinį turi būti išsamūs. Be to, jie turi būti susiję su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis ir pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas privalėjo spręsti. Jeigu dalis kasacinio skundo argumentų šių reikalavimų neatitinka, tai yra pagrindas išvadai, kad jie nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko dėl to, kad yra ne teisinio turinio, arba yra neišsamūs, arba yra nesusiję su nagrinėjama byla, joje nustatytomis aplinkybėmis, taikytina teise ir teismų praktika.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, dėl pirmiau nurodytų argumentų kasacinis teismas nepasisako, nes jie nesuformuluoti kaip kasacinio nagrinėjimo dalykas.

5. Dėl procesinės bylos baigties

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai bylą išnagrinėjo neatskleidę jos esmės. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byla turi būti iš naujo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 360 straipsnis) Bylos esmės neatskleidimas, sudarantis pagrindą panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, perduodant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 360 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Boslita“ ir Ko v. Latvijos bendrovė AS „Latvijas Balzamas“ ir kiti, bylos Nr. 3K-3-485/2012; 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Beecham Group p.l.c. (Jungtinė Karalystė) v. I. K. ir kiti, bylos Nr. 3K-3-1103/2003; 2004 m. gruodžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kilminė” v. AB „Vilniaus prekyba” ir kiti, bylos Nr. 3K-3-483/2004). Teismai turi įvertinti, ar ieškovo teisės į prekių ženklą yra pažeidžiamos, ar lyginamieji ženklai yra klaidinančiai panašūs (yra galimybė suklaidinti visuomenę), taip pat ar  yra pagrindas taikyti pirmiau nurodytus (pažeistų) teisių gynimo būdus.   

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme

Kasaciniame teisme patirta 25,83 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. kovo 29 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui,  išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 29 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui pirmąja instancija.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                       Birutė Janavičiūtė

Sigita Rudėnaitė

Juozas Šerkšnas