Civilinė
byla Nr. 2-1202/2013
Procesinio
sprendimo kategorijos:
122.2.;
122.3.; 126.5.
(S)

LIETUVOS
APELIACINIS TEISMAS
N U
T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio
15 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų Algirdo Gailiūno, Rasos Gudžiūnienės, Kazio
Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos
finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio
10 d. nutarties, kuria nutarta atmesti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos
Respublikos finansų ministerijos prašymą dėl 19 637,94 Lt finansinio
reikalavimo patvirtinimo, konstatuojant, kad galutinis finansinis reikalavimas
patvirtintas Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi AB
„Alytaus kranai“ bankroto byloje.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Kauno apygardos teismas 2010 m. vasario 1 d. nutartimi nutarė AB
„Alytaus kranai“ iškelti bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB
„Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“.
Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi nutarė
administratoriaus UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų
biuras“ įgalioto asmens V. M. prašymą patvirtinti BAB „Alytaus
kranai“ kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus tenkinti, patvirtinti
BAB „Alytaus kranai“ kreditorių finansinius reikalavimus, tarp jų ir Alytaus
AVMI 333 417,35 Lt finansinį reikalavimą, kurį sudarė 317 691,11 Lt skola (14 311,11
Lt gyventojų pajamų mokestis (toliau – GPM) nuo gyventojo su darbo santykiais
susijusių A klasės pajamų, 144 Lt mokestis už aplinkos teršimą, 291 484 Lt PVM,
11 707 Lt nekilnojamojo turto mokestis (toliau –NTM), 45 Lt privalomojo
sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmokos) ir 15726,24 Lt delspinigiai.
Kauno apygardos teismas 2010 m. spalio 26 d. nutartimi nutarė pripažinti
AB „Alytaus kranai“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, tenkinti 2010
m. rugsėjo 27 d. administratoriaus prašymą nuo 333 417,35 Lt iki 340 723,41 Lt
padidinti Alytaus AVMI finansinį reikalavimą, kuris modifikavosi pateikus
pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją.
BAB „Alytaus kranai“ administratorius 2011 m. vasario 9 d. kreipėsi į
teismą su prašymu, prašydamas patvirtinti patikslintą Alytaus AVMI finansinį
reikalavimą, t.y. patvirtinti kaip kreditorinį reikalavimą 6 822 Lt NTM už 2010
m. ir 14 869 Lt PVM nepriemoką, kuri susidarė atsakovui perdavus bendrovės
lizinguotą turtą ir deklaravus mokėtiną 14 869 Lt PVM už 2010 m. kovo mėnesį. Kauno
apygardos teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartimi nutarė administratoriaus
prašymą patvirtinti Alytaus AVMI patikslintą 362 414,41 Lt (340 723,41 Lt + 6 822
Lt NTM + 14 869 Lt PVM) finansinį reikalavimą tenkinti.
Kauno apygardos teismas 2011 m. liepos 27 d. nutartimi nutarė
administratoriaus įgalioto asmens V. M. prašymą patikslinti
BAB „Alytaus kranai“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą tenkinti,
patikslinti BAB „Alytaus kranai“ finansinių reikalavimų sąrašą, įtraukiant į jį
340 723,41 Lt VĮ Turto banko, kuris perėmė reikalavimo teisę į 340 723,41 Lt
mokestinę nepriemoką, finansinį reikalavimą, patvirtinti patikslintą 21 691 Lt
Alytaus apskrities VMI finansinį reikalavimą.
Administratoriaus įgaliotas asmuo V. M. kreipėsi į
teismą su prašymu, prašydamas patikslinti BAB „Alytaus kranai“ kreditorių ir jų
finansinių reikalavimų sąrašą. Administratoriaus įgaliotas asmuo nurodė, jog
2011 m. gegužės 4 d. pasirašyta lėšų iš Garantinio fondo perdavimo įmonei
sutartis Nr. GF3-408-2011. Pagal šią sutartį iš Garantinio fondo skirta 101 949,56
Lt atsiskaitymui su buvusiais BAB „Alytaus kranai“ darbuotojais. BAB „Alytaus
kranai“ darbuotojams visa 101 949,56 Lt suma buvo išmokėta laikotarpiu nuo 2011
m. gegužės 10 d. iki 2011 m. gegužės 20 d. Išmokėjus aukščiau nurodytą sumą
kreditoriams, kurių finansiniai reikalavimai susiję su darbo santykiais, buvo
priskaičiuotas ir deklaruotas mokėtinas gyventojų pajamų mokestis bendrai 20 122
Lt sumai. Atsižvelgiant į tai, bankroto administratorius prašė patvirtinti
patikslintą Alytaus apskrities VMI finansinį reikalavimą bendrai 41 813,00 (21
691 Lt + 20 122 Lt GPM) sumai.
Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi nutarė
patikslinti BAB „Alytaus kranai“ finansinių reikalavimų sąrašą, patvirtinant 41
813,00 Lt Alytaus apskrities VMI finansinį reikalavimą.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų
ministerijos (toliau – VMI) kreipėsi į teismą su 2012 m. sausio 14 d. raštu dėl
19 637,94 Lt finansinio reikalavimo, susidedančio iš 6 822 Lt NTM, 20 122 Lt
GPM ir minus 7 306,06 Lt PVM, patvirtinimo. VMI teigė, kad Alytaus AVMI 41 813
Lt finansinis reikalavimas patvirtintas be VMI prašymo, tik administratoriaus
iniciatyva, apie kurį VMI teigia sužinojusi
iš 2011 m. lapkričio 14 d. gauto administratoriaus 2011 m. lapkričio 8 d. rašto
kartu su Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi, todėl
pati VMI, išanalizavusi visą atsakovo mokestinę nepriemoką, nustatė, kad ji yra
žymiai mažesnė. VMI nurodė, kad 7 306,06 Lt PVM suma jau buvo patvirtinta kaip
Alytaus AVMI finansinis reikalavimas Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 26
d. nutartimi, t. y. ši PVM 7 306,06 Lt suma yra iš tos pačios deklaruotos
mokėtinos bendros 14 869 Lt sumos už 2010 metų kovo mėnesio apmokestinamąjį
laikotarpį.
Kauno
apygardos teismas 2012 m. sausio 30 d. nutartimi nutarė patvirtinti patikslintą
BAB „Alytau kranai“ finansinių reikalavimų sąrašą, jame nurodant 19 637,94 Lt
dydžio Alytaus AVMI finansinį reikalavimą.
Lietuvos
apeliacinis teismas 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi nutarė panaikinti Kauno
apygardos teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartį ir klausimą dėl kreditorinio
reikalavimo patvirtinimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš
naujo.
Valstybinė
mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m.
rugsėjo 10 d. su patikslintu prašymu (pretenzija) kreipėsi į teismą, prašydamas
patvirtinti Alytaus AVMI 19 637,94 Lt finansinį reikalavimą, kurį sudaro 6 822
Lt NTM + 20 122 Lt GPM (išmokėjus darbuotojams, tenkinant kreditorinius
reikalavimus iš lėšų gautų iš Garantinio fondo) minus 7 306,60 Lt PVM. Nurodė, kad PVM įstatymo nuostatų taikymo prasme PVM atskaitos tikslinimo prievolė už lizingo bendrovei
grąžintą lizinguojamą turtą PVM mokėtojui (tame tarpe ir
bankrutuojančioms ar bankrutavusioms įmonėms) laikoma einamuoju mokėjimu, nes
pagal PVM įstatymo 65 straipsnio nuostatas, kai PVM mokėtojas dėl kokių nors
priežasčių prekių tiekėjui grąžina prekes, kurių pirkimo PVM buvo įtraukęs į
PVM atskaitą, tai PVM atskaita turi būti tikslinama to mokestinio laikotarpio,
kurį paaiškėjo minėtos aplinkybės, PVM deklaracijoje atitinkamai didinant
mokėtiną į biudžetą (mažinant grąžintiną iš biudžeto) PVM sumą. Lizinguojamo
turto atveju, kuris buvo įsigytas įmonės – lizingo gavėjos ekonominės veiklos
vykdymui ir buvo naudotas jos ekonominėje veikloje, grąžinimas lizingo davėjui
taip pat laikytinas ekonominės, t. y. ūkinės komercinės veiklos vykdymu (užbaigimu).
Todėl dėl PVM atskaitos tikslinimo atsiradęs mokėtinas PVM laikytinas mokestine
prievole, atsiradusia iš ekonominės (ūkinės komercinės) veiklos vykdymo
(užbaigimo). Todėl PVM prievolė turėtų būti laikoma einamuoju mokėjimu pagal
ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostatas. Ūkinė komercinė veikla ar ūkinės
operacijos negali būti skirtingai traktuojamos taikant atskirus įstatymus. BAB
„Alytaus kranai“ 2010 m. lapkričio 16 d. deklaruotas PVM 14 869 Lt už 2010 m.
kovo 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. laikotarpį yra einamasis mokėjimas pagal ĮBĮ
10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostatas. Šios deklaruotos PVM sumos nebeliko,
nes už 2010 metų vasario mėnesį ir sekančiais mokestiniais laikotarpiais po
2010 metų kovo mėnesio iki 2011 metų sausio mėnesio atsakovas deklaravo
grąžintinas iš biudžeto sumas. Atstatyti atsakovo pridėtinės vertės permokos
nėra teisinio pagrindo, nes teikiant finansinį reikalavimą visada yra išvedamas
bendras galutinis nesumokėtų mokesčių likutis. Šios PVM deklaracijos pateiktos
po bankroto bylos įsiteisėjimo datos, buvo atliktas vienarūšių reikalavimų
įskaitymas, išvestas galutinis mokesčio likutis.
BAB „Alytaus
kranai“ administratoriaus įgaliotas asmuo atsiliepimu į VMI 2012 m. rugsėjo 10
d. patikslintą prašymą (pretenziją) prašė patvirtinti ne 19 637,4 Lt (6 822 Lt
NTM + 20 122 Lt GPM – 7 306,6 Lt PVM) VMI finansinį reikalavimą, o 43 904 Lt (6
822 Lt NTM + 20 122 Lt GPM + 16 959,61 Lt PVM) finansinį reikalavimą, sutikdamas
su finansiniu reikalavimu dalyje dėl 6 822 Lt NTM ir 20 122 Lt GPM, kuri yra
pagrįsta ir teisinga. Administratoriaus įgaliotas asmuo nurodė, jog dar iki
bankroto bylos iškėlimo, t. y. 2009 m. rugsėjo 3 d., „Swedbank lizingas“, UAB
nutraukė su AB „Alytaus kranai“ lizingo sutartis. Visas pranešime nurodytas
turtas, išskyrus kraną (duomenys neskelbtini) NR. (duomenys
neskelbtini), „Swedbank lizingas“, UAB buvo sugrąžintas iki bankroto bylos
iškėlimo. Minėto krano „Swedbank lizingas“, UAB lizingo sutarties nutraukimo
metu kartu su kitu turtu negalėjo atsiimti dėl to, kad į objektą, kuriame
stovėjo minėtas kranas, speciali tam skirta technika negalėjo įvažiuoti.
Lizingo bendrovė kraną atsiėmė tik 2010 m. kovo 26 d. Po krano atsiėmimo „Swedbank
lizingas“, UAB atsakovui išrašė kreditinę sąskaitą Nr. 8004662967, kurioje nurodytas
mokėtinas 16 959,61 Lt PVM. BAB „Alytaus kranai“ minėtą PVM deklaravo,
pateikdama PVM deklaraciją už 2010 m. kovo mėnesį. Atsižvelgiant į tai, VMI
finansinis reikalavimas dalyje dėl PVM pripažinimo finansiniu reikalavimu turi
būti 16 959,61 Lt. Administratoriaus įgaliotas asmuo nurodė, kad VMI
pareikštame prašyme (pretenzijoje) nurodyti teiginiai dėl atsakovo deklaruotas
PVM pagal 2010 m. kovo 26 d. „Swedbank lizingas“, UAB išrašytą kreditinę
sąskaitą turi būti laikytinas einamuoju PVM mokėjimu pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7
dalies 5 punktą ir įskaitytas į atsakovo mokėtinas sumas yra nepagrįsti, nes
mokesčių permokų įskaitymas po bankroto bylos iškėlimo yra draudžiamas (ĮBĮ 10
str. 7 d. 3 p.).
II.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos
teismas 2013 m. sausio 10 d. nutartimi nutarė atmesti Valstybinės mokesčių
inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. sausio 14 d.
prašymą (pretenziją), patikslintą 2012 m. rugsėjo 10 d.,
dėl 19 637,94 Lt finansinio reikalavimo patvirtinimo, konstatuojant, jog galutinis
šio kreditoriaus finansinis reikalavimas yra patvirtintas Kauno apygardos
teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi civilinėje byloje B2-649-173/2011 (Nr.
B2-385-173/2012, Nr. B2-234-173/2013).
Teismas
nustatė, jog iki bankroto bylos iškėlimo, t. y. 2009 m. rugsėjo 3 d., „Swedbank
lizingas“, UAB pranešimu dėl lizingo sutarčių nutraukimo Nr. (duomenys
neskelbtini) nutraukė lizingo sutartis su AB „Alytaus kranai“. Visas
pranešime nurodytas turtas, išskyrus kraną (duomenys neskelbtini) NR. (duomenys
neskelbtini), „Swedbank lizingas“, UAB buvo sugrąžintas iki bankroto bylos
iškėlimo. Dėl tam tikrų priežasčių lizingo bendrovė kraną atsiėmė tik 2010 m.
kovo 26 d. ir todėl tik po bankroto bylos atsakovui iškėlimo įsiteisėjimo, t.y.
2010 m. vasario 11 d., atsiėmusi kraną, tikslindama sąskaitą LS0001336597 (2007
m. balandžio 15 d.) dėl sutarties nutraukimo, 2010 m. kovo 26 d. išrašė
atsakovui kreditinę sąskaitą Nr. 8004662967, kurioje nurodyta 16 959,61 Lt PVM
suma su ,,-“ ženklu. BAB „Alytaus kranai“ minėtą PVM deklaravo, 2010 m.
lapkričio 16 d. pateikdama 2010 m. kovo mėnesio PVM deklaraciją, kurioje 2 091
Lt suma nurodyta kaip įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM, o 14 869 Lt suma
su ,,-“ ženklu nurodyta kaip atskaitomas PVM ir kaip grąžintinas iš biudžeto
PVM.
Teismas konstatavo,
kad kreditinė sąskaita faktūra išrašyta po bankroto bylos iškėlimo ir pareiga
tikslinti PVM deklaraciją, atsiradusi po bankroto bylos iškėlimo, yra
atsitiktinumas, neduodantis pagrindo šio mokesčių administratoriaus reikalavimo
laikyti nauju reikalavimu, kylančiu iš įmonės ūkinės komercinės veiklos
vykdymo. Mokėtinos PVM sumos atsiradimas yra tiesiogiai nulemtas lizingo davėjo
veiksmų iki bankroto bylos iškėlimo, o ne vėliau kilusių pasekmių ir mokesčių
apskaitos dokumentų įforminimo. Nepriklausomai nuo to, kada buvo išrašyta PVM
sąskaita faktūra, pasekmes sukelia įvykęs faktas, šiuo atveju lizingo sutarties
nutraukimas, kuris įvyko iki bankroto bylos iškėlimo atsakovui. Dėl to, jog
neišpirkto lizinguojamo turto grąžinimas lizingo davėjui, nesant pateiktų
įrodymų apie sumokėtų lizingo kainos įmokų sugrąžinimą jas mokėjusiam lizingo
gavėjui, negali būti laikomas ūkiniu komerciniu sandoriu, kuriuo bankrutuojanti
įmonė siekė gauti ar gavo pajamų, todėl jis negali būti prilyginamas ūkinei
komercinei veiklai, vykdytai po bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, susidariusi mokestinė prievolė (PVM
nuo lizingo davėjui grąžinto turto vertės) tvirtintina kaip mokesčių administratoriaus (VMI) finansinis reikalavimas, susidaręs iki bankroto bylos iškėlimo
atsakovui, kuris tenkintinas ĮBĮ 35 straipsnio nustatyta tvarka.
Teismas
pažymėjo, jog iškėlus atsakovui bankroto bylą mokesčių administratorius
praranda galimybę Mokesčių administravimo įstatymo 87
straipsnyje nustatyta tvarka įskaityti mokesčių permokas mokesčių mokėtojo
mokestinei nepriemokai padengti ir privalo teisės aktų nustatyta tvarka
grąžinti bankrutuojančiai įmonei jos mokesčių permokas tam, kad jos kartu su
kitu turtu būtų paskirstytos kreditoriams proporcingai jų reikalavimų dydžiui,
atsižvelgiant į kreditorių eiliškumą.
Teismas
nurodė, kad 2012 m. kovo 1 d. įsigaliojo ĮBĮ 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10,
11, 12, 18, 21, 23, 26, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo,
Įstatymo papildymo 11(1) straipsniu ir trečiuoju(1) skirsniu įstatymas, tačiau minėtas įstatymo pakeitimas, leidžiantis mokesčių
administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės priešpriešinių vienarūšių
reikalavimų įskaitymą, nėra aktualus ir netaikytinas šioje byloje. Teismas
nustatė, kad nagrinėjamoje byloje įskaitymo galimybė grindžiama ne tuo, kad
įsigaliojo ĮBĮ pakeitimas, expressis verbis leidžiantis įskaitymą, o
tuo, kad dėl PVM ataskaitos tikslinimo atsiradęs mokėtinas PVM laikytinas
mokestine prievole, atsiradusia iš ekonominės veiklos vykdymo po bankroto bylos
užbaigimo, todėl turi būti sumokėtas į biudžetą bendra tvarka. Teismo pozicija,
laikantis formuojamos teismų praktikos (Lietuvos apeliacinio teismo
2012-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1030/2012, Lietuvos apeliacinio
teismo 2012-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-548/2012, Vilniaus
apygardos teismo 2011-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-5739-881/2011),
yra ta, jog neišpirkto lizinguojamo turto grąžinimas lizingo davėjui negali
būti laikomas ūkiniu komerciniu sandoriu, kuriuo bankrutuojanti įmonė siekė
gauti ar gavo pajamų, todėl jis negali būti prilyginamas ūkinei komercinei
veiklai, vykdytai po bankroto bylos iškėlimo, todėl minėtas įstatymo pakeitimas
šio ginčo išnagrinėjimui neturi įtakos.
Teismas nurodė,
jog Kauno apygardos teismas 2010m. spalio
26 d. nutartimi nutarė patvirtinti kreditoriaus 340 723,41 Lt (333 417,35 Lt + 7 306,06 Lt ) finansinį
reikalavimą, 2011 m. vasario 21 d. nutartimi buvo patvirtintas
kreditoriaus patikslintas 362 414,41 Lt (340 723,41 Lt + 6 822 Lt NTM + 14 869 Lt
PVM) finansinis reikalavimas bei 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi nutarta patvirtinti
kreditoriaus patikslintą 41 813 Lt (21 691 Lt (t. y. 6.822 Lt NTM + 14 869 Lt
PVM) + 20 122 Lt) finansinį reikalavimą. Visos šios nutartys kreditoriaus
nebuvo apskųstos, todėl yra įsiteisėjusios ir nėra jokio teisėto pagrindo jomis
nesivadovauti. Teismas pažymėjo, jog pats kreditorius 2010 m. rugsėjo 13 d.
raštu kreipėsi į administratorių su prašymu, prašydamas patikslinti finansinį
reikalavimą iki 340 723,41 Lt, t. y. padidinti 7 306,06 Lt suma (7 218,33 Lt
PVM + 87,73 Lt delspinigiai), nors šiuo metu teigia, kad suklydo pateikdamas
tokį prašymą, ir ginčija 7 306,06 Lt PVM sumos įtraukimą į jo paties iniciatyva
patvirtintą finansinį reikalavimą. Dėl to teismo nuomone, tai dar labiau
patvirtina kreditoriau netinkamą savo pareigų atlikimą, teismo klaidinimą.
Teismas
konstatavo, jog kreditorius nenurodė ir teismas nenustatė jokių po minėtomis
galiojančiomis nutartimis patvirtintų kreditoriaus finansinių reikalavimų
naujai paaiškėjusių ar pasikeitusių aplinkybių, kurios kreditoriui nebuvo
žinomos ir kurių nustatyti protingomis pastangomis buvo neįmanoma. Teismas
nurodė, jog galutinis šio kreditoriaus finansinis reikalavimas yra patvirtintas
Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.
B2-649-173/2011 (Nr. B2-385-173/2012, Nr. B2-234-173/2013), kurios revizuoti
(arba ją laikyti niekine) kartu ir su ankstesnėmis nutartimis ir tikslinti finansinio
reikalavimo sumą, jokio teisėto pagrindo neatsirado.
Teismas
nustatė, kad minėtų nutarčių neginčijo ir atsakovo administratorius, pateikęs
tvirtinti būtent 14 869 Lt PVM suma padidintą finansinį reikalavimą, o ne 16 959
Lt, todėl netenkintinas ir atsakovo administratoriaus prašymas dėl kreditoriaus
finansinio reikalavimo padidinimo iki 43 904 Lt.
Teismas
pažymėjo, jog šia nutartimi teismas nesprendžia tarp šalių kilusio ginčo dėl
PVM permokos negrąžinimo, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
III.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos
Respublikos finansų ministerijos atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno
apygardos teismo 2013 m. sausio10 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės –
patvirtinti Alytaus AVMI 19 637,94 Lt finansinį reikalavimą. Atskirąjį skundą
grindžia šiais argumentais:
1.
AB „Alytaus kranai“ 2012 m. vasario 1 d. pateikė mokesčių administratoriui
prašymą grąžinti 41 181 Lt permoką. VMI 2012 m. kovo 21 d. priėmė sprendimą
Nr.549378/RMA-5993 BAB „Alytaus kranai“ negrąžinti minėtos mokesčio permokos
skirtumo. Šio sprendimo AB „Alytaus kranai“ neapskundė, todėl šiuo atveju dėl
pridėtinės vertės mokesčio įtraukimo į finansinių reikalavimų sąrašą nebegali
kilti ginčo, o VMI finansinis reikalavimas turi būti sumažintas, toks koks yra
realiai/faktiškai mokesčių inspekcijoje apskaitomas. Dėl to atsiradusia permoka
turi būti padengta einamoji mokestinė nepriemoka, nes permoka ir pridėtinės
vertės mokesčio suma atsirado po bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo.
2.
Vadovaudamasi BAB „Alytaus kranai“ 2010 m. balandžio 23 d. pateikta PVM deklaracija
už 2010 metų kovo mėnesio mokestinį laikotarpį, Alytaus AVMI 2010 m. rugsėjo
13 d. raštu kreipėsi į administratorių, prašydama kreiptis į teismą dėl
patikslinto iki 340 723,41 Lt finansinio reikalavimo patvirtinimo, t.y.
padidinti kreditoriaus 7 306,06 Lt suma finansinį reikalavimą. Kauno apygardos
teismas 2010 m. spalio 26 d. nutartimi nutarė patvirtinti patikslintą
reikalavimą. Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi nutarė
patvirtinti 41 813 Lt kreditoriaus patikslintą finansinį reikalavimą, kurio
sudėtyje, įtraukto pridėtinės vertės mokesčio sumoje 14 869 Lt įtraukta ir 7
306 Lt, kurie jau buvo patvirtinti kaip Alytaus AVMI finansinis reikalavimas
Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 26 d. nutartimi, t.y. 340 723,41 Lt
finansinio reikalavimo sumoje.
3.
VMI išanalizavusi visą BAB „Alytaus kranai“ mokestinės nepriemokos sumą,
nustatė, kad ji yra žymiai mažesnė, todėl kreipėsi į Kauno apygardos teismą su
2012 m. sausio 14 d. raštu dėl 19 637,94 Lt finansinio reikalavimo
patvirtinimo, kurį sudaro 6 822 Lt NTM, 20 122 Lt GPM ir minus 7 306,06 Lt PVM.
Pažymėjo, kad 14 869 Lt PVM suma yra deklaruota po bankroto bylos iškėlimo,
t.y. po 2010 m. vasario 11 d., už 2010 m. kovo mėn. apmokestinamąjį laikotarpį.
PVM 14 869 Lt suma yra einamasis mokėjimas pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5
punkto nuostatas, todėl VMI neprašė šios sumos įtraukti į VMI finansinį
reikalavimą. Šios deklaruotos PVM mokesčio sumos nebeliko, nes už 2010 metų
vasario mėnesį ir sekančiais mokestiniais laikotarpiais po 2010 metų kovo
mėnesio iki 2011 metų sausio mėnesio, BAB „Alytaus kranai“ deklaravo
grąžintinas iš biudžeto sumas. Atstatyti BAB „Alytaus kranai“ pridėtinės vertės
permokos nėra teisinio pagrindo, nes teikiant finansinį reikalavimą išvedamas
bendras, galutinis nesumokėtų mokesčių likutis.
4.
Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau
– PVM) įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punktą ekonomine veikla yra laikoma bet
kokia veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą,
žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių
teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų neatsižvelgiant
į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno. Vadinasi, lizinguojamo turto
grąžinimas lizingo bendrovei ir dėl to atsiradusi prievolė patikslinti šio
turto PVM atskaitą, laikytina mokestine prievole, susidariusia dėl įmonės
ekonominės veiklos vykdymo. Ūkio subjektų ūkinė komercinė veikla apima ne tik
ūkines operacijas, kuriomis siekiama gauti pajamų (pelno), bet ir kitas ūkines
operacijas, kurios nesusijusios su pajamų gavimu (siekiu gauti pelno), pvz.
sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo kompensavimas, prekių (turto) grąžinimą,
garantinio aptarnavimo darbus ir pan. Tačiau visos šios operacijos yra
susijusios su ūkio subjekto ūkine komercine veikla. Šiuo atveju bankrutuojanti
įmonė grąžinusi turtą, kurį naudojo savo įprastinėje veikloje siekdama pelno
kaip priemonę, taip pat gauna ekonominę naudą, kadangi jai nebereikia mokėti
palūkanų, nedidėja įsiskolinimas. Turtą grąžindama lizingo davėjui bendrovė
taip pat turi kompensuoti lizingo sutarties nutraukimo išlaidas, kurias
fiksuoja pelno (nuostolio) ataskaitoje kaip veiklos sąnaudas, kurios įtakoja
galutinį finansinį rezultatą - pelną (nuostolį) ir mažina (didina) bankroto
nuostolius.
5.
Lizinguojamo turto atveju, kuris buvo įsigytas įmonės - lizingo gavėjos
ekonominės veiklos vykdymui ir buvo naudotas jos ekonominėje veikloje,
grąžinimas lizingo davėjui taip pat laikytinas ekonominės, t. y. ūkinės
komercinės veiklos vykdymu (užbaigimu). Todėl dėl PVM atskaitos tikslinimo
atsiradęs mokėtinas PVM, laikytinas mokestine prievole, atsiradusia iš
ekonominės (ūkinės komercinės) veiklos vykdymo (užbaigimo), o PVM prievolė
turėtų būti laikoma einamuoju mokėjimu pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5
punkto nuostatas.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą BAB „Alytaus kranai“
administratoriaus įgaliotas asmuo V. M. prašo Kauno
apygardos teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą
grindžia šiais argumentais:
1.
Neišpirkto lizinguojamo turto grąžinimas lizingo davėjui
negali būti laikomas ūkiniu komerciniu
sandoriu ar ūkinės komercinės veiklos pabaigimu, kuriuo bankrutuojanti įmonė
siekė gauti ar gavo pajamų, todėl po jo sudarymo atsiradusios bankrutuojančios įmonės
mokestinės prievolės negali būti vykdomos pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktą, o turi
būti vykdomos bendrąja ĮBĮ nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad teritorinio mokesčių administratoriaus teiginiai, kad
bankrutuojanti įmonė pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktą privalėjo sumokėti po bankroto bylos iškėlimo
susidariusį pridėtinės vertės mokestį, neatitinka
protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų. Tokios pozicijos iš esmės
laikytasi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m.
spalio 14 d. nutartyje civilinėje byloje
Nr. 2-1351/2010 (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės mėn. 25 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A- 1030/2012).
2.
Pirmosios
instancijos teismas pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2010 m. spalio 26 d., 2011 m. vasario 26 d.,
2011 m. lapkričio 3 d. nutartimis kreditoriaus finansiniaus reikalavimus jau
buvo patvirtinęs, kreditorius nutarčių neapskundė, jos yra įsiteisėjusios,
kurioms būdingas privalomumo, prejudicialumo savybė ir res judicata galia.
IV.
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir
išvados
Apeliacijos
dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutarta atmesti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie
Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. sausio 14 d. prašymą,
patikslintą 2012 m. rugsėjo 10 d., dėl 19 637,94 Lt finansinio
reikalavimo patvirtinimo, konstatuojant, jog galutinis šio kreditoriaus
finansinis reikalavimas yra patvirtintas Kauno apygardos teismo 2011 m.
lapkričio 3 d. nutartimi BAB „Alytaus kranai“ bankroto byloje, teisėtumo ir
pagrįstumo patikrinimas.
Lietuvos
Respublikos CPK 320 straipsnyje
nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio
skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, kas reiškia, jog
apeliacinės instancijos teismas turi nustatyti, ar pirmosios instancijos
teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos
24 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-311/2007).
Ginčas šioje byloje nagrinėjamas dėl PVM, paskaičiuoto BAB „Alytaus
kranai“ po bankroto bylos iškėlimo, įtraukimo į kreditoriaus finansinį
reikalavimą AB „Alytaus kranai“ bankroto byloje.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2010 m. spalio
26 d. nutartimi nutarė tenkinti 2010 m. rugsėjo 27 d. administratoriaus prašymą
nuo 333 417,35 Lt iki 340 723,41 Lt padidinti Alytaus AVMI finansinį
reikalavimą, kuris modifikavosi pateikus pridėtinės vertės mokesčio
deklaraciją. Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartimi nutarė
administratoriaus prašymą patvirtinti Alytaus AVMI patikslintą 362 414,41 Lt
(340 723,41 Lt + 6 822 Lt NTM + 14 869 Lt PVM finansinį reikalavimą tenkinti.
Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi nutarė patikslinti BAB
„Alytaus kranai“ finansinių reikalavimų sąrašą, patvirtinant 41 813,00 Lt
Alytaus apskrities VMI finansinį reikalavimą (21 691 Lt (6 822 Lt + NTM + 14
869 Lt PVM ) + 20 122 Lt GPM).
Teisėjų kolegija pažymi, kad ĮBĮ nenustatytas
teismo nutarties dėl kreditorių
reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti apskundimo terminas, todėl
privalu vadovautis bendrosiomis proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis
atskirųjų skundų padavimo tvarką ir terminus - CPK 335 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis. Pagal CPK 335 straipsnį atskirieji skundai paduodami per tą teismą, kurio
nutartis yra skundžiama, per
septynias dienas nuo nutarties
priėmimo dienos. Jeigu skundžiama teismo nutartis šio kodekso
nustatyta tvarka priimta rašytinio proceso tvarka, atskirasis skundas gali būti
paduodamas per septynias dienas nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos.
Nagrinėjamu atveju ginčijamos teismo nutartys buvo priimtos rašytinio proceso tvarka, jos nebuvo
apskųstos įstatymo nustatyta tvarka,
todėl yra įsiteisėjusios. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos
teismas, įsiteisėjusiam teismo sprendimui
yra būdinga privalomumo (CPK
18 str.),
prejudicialumo (CPK
182 str. 2 p.) savybė ir res judicata galia (CPK
279 str. 4 d.). Kadangi nutartis, kuria patvirtinami kreditoriaus reikalavimai, pagal savo
teisinę prigimtį sutampa su teismo sprendimu, iš principo analogiškos savybės yra būdingos ir teismo
nutarčiai dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo (Lietuvos apeliacinio teismo
2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 2-414/2012).
Taigi, įsiteisėjusias teismo nutartis
įstatymas nenumato galimybę skųsti, tačiau
CPK 307 straipsnio 2 dalis numato galimybę atnaujinti apeliacinio
skundo terminą, jeigu teismas pripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl
svarbių priežasčių. Nagrinėjamu atveju praleistas trijų mėnesių terminas nuo ginčijamų
teismo nutarčių paskelbimo dienos kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti praleistą atskirojo skundo padavimo terminą (CPK 307 str. 3 d. ir 338 str.).
CPK
1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos
nagrinėjamos pagal šio kodekso
taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų. Bankroto bylų nagrinėjimas reglamentuojamas Lietuvos
Respublikos įmonių bankroto įstatymo
(toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios
įmonių veiklą ir kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, taikomos tiek,
kiek jos neprieštarauja nurodyto įstatymo
nuostatoms (ĮBĮ
1 str. 3 d.). ĮBĮ reguliuojamų
teisinių santykių specifika lemia bankroto bylų procese dalyvaujančių asmenų
procesinės padėties, jų teisių ir pareigų apimties ypatumus. Viena iš civilinės
ginčo teisenos šalių procesinių teisių yra teisė apskųsti teismo sprendimus bei nutartis (CPK
42 str. 1 d.). Pagal ĮBĮ
26 straipsnio 5 dalies nuostatas nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos
tvirtinti atskiruoju skundu gali skųsti tik administratorius ir kreditoriai,
kuriems jos priimtos. Kiti kreditoriai šias nutartis gali skųsti tik jei jomis patvirtintų finansinių
reikalavimų suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų ir skundą paduodančio
kreditoriaus patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija du šimtus
penkiasdešimt litų. Nurodytų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad įsiteisėjusios pirmosios instancijos teismo 2010 m. spalio 26
d., 2011 m. vasario 21 d. ir 2011 lapkričio 3 d. nutartys nebegali būti
apeliacijos objektu, todėl nėra pagrindo jų teisėtumo ir pagrįstumo
patikrinimui.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2010 m. vasario
1 d. nutartimi nutarė AB „Alytaus
kranai“ iškelti bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Įmonių
bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“. Kauno apygardos teismas
2010 m. gegužės 13 d. nutartimi nutarė
patvirtinti Alytaus apskrities VMI 333 417,35 Lt finansinį reikalavimą. Vėliau
minėtas reikalavimas kelis kartus buvo tikslinamas. Kauno apygardos teismas
2011 m. liepos 27 d. nutartimi nutarė
į BAB „Alytaus kranai“ kreditorių sąrašą įtraukti VĮ „Turto bankas“ su 340 723,41 Lt finansiniu reikalavimu, kurį
perleido Alytaus apskrities VMI, ir patvirtinti patikslintą Alytaus apskrities
VMI 21 691 Lt finansinį reikalavimą. Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio
3 d. nutartimi dar kartą patvirtino
patikslintą Alytaus apskrities VMI 41 813 Lt finansinį reikalavimą. Kauno
apygardos teismas 2012 m. sausio 30 d. nutartimi nutarė patvirtinti patikslintą
atsakovo finansinių reikalavimų sąrašą, jame nurodant 19 637,94 Lt dydžio
Alytaus apskrities VMI finansinį reikalavimą. Lietuvos apeliacinis teismas 2012
m. rugpjūčio 16 d. nutartimi nutarė panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m.
sausio 30 d. nutartį ir klausimą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo
perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios
instancijos teismas 2013 m. sausio 10 d. nutartimi nutarė atmesti Valstybinės
mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m.
sausio 14 d. prašymą, patikslintą 2012 m. rugsėjo
10 d., dėl 19 637,94 Lt finansinio reikalavimo patvirtinimo, konstatuojant,
jog galutinis finansinis reikalavimas yra
patvirtintas Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi BAB
„Alytaus kranai“ bankroto byloje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimai, kylantys iš
mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimo pasižymi specifika, palyginus su
kitų kreditorių reikalavimais. Pirmiausia, mokesčiai yra neišvengiama
dalyvavimo civilinėje apyvartoje pasekmė, jie nustatyti teisės aktuose, ir
bankrutuojanti įmonė negali pasirinkti – mokėti juos ar ne (skirtingai nei
prekių ar paslaugų atveju, kai bankrutuojanti įmonė gali pasirinkti, įsigyti
jas ar ne). Antra, mokesčių administratorius taip pat tampa kreditoriumi
bankrutuojančios įmonėms atžvilgiu ne savanoriškai, o įstatymo pagrindu. Mokesčių administratorius neteikia
bankrutuojančiai įmonei prekių bei paslaugų, todėl, skirtingai nei savanoriški
prekių bei paslaugų tiekėjai, negali pasirinkti, ar turėti su šia įmone
teisinių santykių ir įvertinti riziką, jog bankrutuojanti įmonė su juo gali neatsiskaityti.
Mokesčių administratorius yra privalomas kreditorius, jei mokesčiai yra
nesumokami. Todėl ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto formuluotė, nurodanti, kad
„jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų
privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų
apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka
vadovaudamasi įstatymais“, yra
imperatyvi ir be išlygų. Jos nepaneigia tolesnė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto formuluotė, jog „jeigu dėl
ūkinės komercinės veiklos atsiranda reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių ir
įsipareigojimų, jie yra tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje
nustatyta tarka.“ Pastaroji teisės norma netaikoma dėl ūkinės komercinės
veiklos atsiradusių mokesčių reikalavimų atžvilgiu, nes specialioji teisės
norma, skirta mokesčiams ir kitoms privalomosioms įmokoms, įpareigoja tuos
mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas mokėti bendra tvarka, vadovaujantis įstatymais.
Byloje nustatyta, kad 2009 m. rugsėjo 3 d. „Swedbank lizingas“, UAB
nutraukė su AB „Alytaus kranai“ lizingo sutartis. Visas pranešime nurodytas
turtas, išskyrus kraną (duomenys neskelbtini) NR. (duomenys
neskelbtini), „Swedbank lizingas“, UAB buvo sugrąžintas iki bankroto bylos
iškėlimo. Minėtą kraną lizingo bendrovė dėl tam tikrų priežasčių atsiėmė tik
2010 m. kovo 26 d. Po krano atsiėmimo „Swedbank lizingas“, UAB išrašė BAB
„Alytaus kranai“ kreditinę sąskaitą Nr. 8004662967, kurioje nurodytas mokėtinas
16 959,61 Lt PVM.
Apeliantas remiasi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 65 straipsniu, kuriame nurodyta, kad jeigu PVM mokėtojas po
mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo dalį įsigytų prekių grąžino,
gavo iš prekių tiekėjo arba paslaugų teikėjo papildomų nuolaidų ar dėl kokių
nors kitų priežasčių sumažėjo prekių tiekėjui arba paslaugų teikėjui mokėtina
PVM suma, taip pat jeigu PVM mokėtojui buvo grąžintas importo PVM, o minėtos
pirkimo ir (arba) importo PVM sumos buvo įtrauktos į PVM atskaitą, PVM atskaita
tikslinama to mokestinio laikotarpio, kurį paaiškėjo minėtos aplinkybės, PVM
deklaracijoje atitinkamai didinant mokėtiną į biudžetą (mažinant grąžintiną iš biudžeto)
PVM sumą. Taigi apeliantas teisus nurodydamas, kad kreditinėje PVM sąskaitoje
faktūroje nurodyta PVM suma turi būti patikslinta to mokestinio laikotarpio PVM
deklaracijoje, kuriuo buvo išrašyta minėta kreditinė PVM sąskaita faktūra,
tačiau nei minėtas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo
straipsnis, nei kitos to įstatymo
nuostatos nereglamentuoja, kokia tvarka tokios mokėtinos PVM sumos reikalavimas
turi būti tenkinamas bankroto byloje. Tokio reglamentavimo nepateikia ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme esantis
ūkinės komercinės veiklos apibrėžimas, todėl kreditorių reikalavimai, susiję su
bankroto procesu, nagrinėjami pagal ĮBĮ taisykles.
Apeliantas teigia, kad BAB „Alytaus kranai“ PVM ataskaitos tikslinimo metu
atsiradęs mokėtinas PVM laikytinas mokestine prievole, atsiradusia iš BAB
„Alytaus kranai“ ekonominės veiklos vykdymo po bankroto bylos užbaigimo, todėl
turi būti sumokėtas į biudžetą bendra tvarka, o pirmosios instancijos teismo
išvada, kad susidariusi mokestinė prievolė (PVM nuo lizingo davėjui grąžinto
turto vertės) tvirtintina kaip mokesčių administratoriaus finansinis
reikalavimas, susidaręs iki bankroto bylos iškėlimo BAB „Alytaus kranai“, kuris
tenkintinas ĮBĮ 35 straipsnio nustatyta tvarka, atmestina kaip nepagrįsta. Teisėjų
kolegija su tokiu teisės aiškinimu nesutinka. Pirma, ūkinės komercinės veiklos
vykdymas, reglamentuotas ĮBĮ nuostatose, yra
valinis veiksmas, besiremiantis kreditorių susirinkimo valia ir praktiškai
įgyvendinamas bankroto administratoriaus. Antra, nagrinėjamu atveju kreditinė
PVM sąskaita faktūra išrašyta trečiojo asmens veiksmų pagrindu ir besiremianti
jo anksčiau atliktu teisiniu pagrindu – lizingo sutarties nutraukimu. Dėl to
teisėjų kolegija sprendžia, kad bankroto bylos iškėlimas šiam veiksmui neturėjo
jokios įtakos, ir nei bankroto administratorius, nei kreditorių susirinkimas
tam negalėjo užkirsti kelio. Tai, jog kreditinė sąskaita faktūra išrašyta po
bankroto bylos iškėlimo ir pareiga tikslinti PVM deklaraciją atsirado po
bankroto bylos iškėlimo yra atsitiktinumas, neduodantis pagrindo šio mokesčių
administratoriaus reikalavimo laikyti nauju reikalavimu, kylančiu iš įmonės ūkinės
komercinės veiklos vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje
byloje Nr. 2-548/2012). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal formuojamą
teismų praktiką neišpirkto lizinguojamo turto grąžinimas lizingo davėjui negali
būti laikomas ūkiniu komerciniu sandoriu ar ūkinės komercinės veiklos
pasibaigimu, kuriuo bankrutuojanti įmonė siekė gauti ar gavo pajamų, nesant
pateiktų įrodymų apie sumokėtų lizingo kainos įmokų sugrąžinimą jas mokėjusias
lizingo gavėjui. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste įmonės mokestinės
prievolės negali būti vykdomos IBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkte nustatyta
tvarka. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas
pagrįstai nustatė, kad BAB „Alytaus kranai“ susidariusi mokestinė prievolė (PVM
nuo lizingo davėjui grąžinto turto vertės) tvirtintina kaip mokesčių
administratoriaus finansinis reikalavimas, susidaręs iki bankroto bylos
iškėlimo BAB „Alytaus kranai“, kuris tenkintinas ĮBĮ 35 straipsnio nustatyta
tvarka.
Įskaitymas bankroto procese sukuria pirmenybės teisę gauti savo
reikalavimo patenkinimą, apeinant ĮBĮ nustatytą
kreditorių reikalavimo tenkinimo eiliškumą ir tenkinimo proporcijas.
Įskaitantis kreditorius, užuot pari passu dalyvavęs su kitais
kreditoriais tenkindamas savo reikalavimą, gauna savo reikalavimo patenkinimą
tokiu būdu, kad išvengia savo prievolės skolininkui vykdymo. Teisėjų kolegija
pažymi, kad sprendžiant dėl galimybės atlikti mokesčio permokos įskaitymą
mokestinei nepriemokai padengti svarbios faktinės aplinkybės - iš kokios įmonės
veiklos susidarė mokestinė permoka ir mokestinė nepriemoka (ar veiklą, iš
kurios kilo atitinkamos mokestinės prievolės, įmonė vykdė iki bankroto bylos
iškėlimo, ar po bankroto bylos iškėlimo), nes nuo to tiesiogiai priklauso, ar
pagal įstatymo nuostatas galimas šių prievolių įskaitymas.
Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą naująją redakciją (pakeista
2011 m. gruodžio 22 d. įstatymu Nr. XI-1867, įsigaliojusiu nuo 2012 m. kovo 1
d., Žin., 2012, Nr. 4-112), draudžiama vykdyti visas finansines prievoles,
neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių
ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar
ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai
toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos
(skirtumo) įskaitymo nuostatas. Šio įstatymo nuostatos bankroto procesams,
pradėtiems iki jo įsigaliojimo, taikomos toms teisėms ir pareigoms, kurios
atsiranda įstatymui įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios
nors ir atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, bet įgyvendinamos šiam
įstatymui įsigaliojus, ir bankroto procedūroms, kurios pradedamos šiam
įstatymui įsigaliojus (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1867 20 straipsnio
4 dalis). Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, minėtas įstatymo pakeitimas,
leidžiantis mokesčių administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės
priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, nėra aktualus ir netaikomas
šioje byloje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada
ir į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju įskaitymo
galimybė grindžiama ne tuo, kad įsigaliojo PVM pakeitimas, exspressis verbis
leidžiantis įskaitymą, o tuo, kad PVM ataskaitos tikslinimo metu atsirado
mokėtinas PVM laikytinas mokestine prievole, atsiradusia iš ekonominės veiklos
vykdymo po bankroto bylos užbaigimo, todėl turi būti sumokėtas į biudžetą
bendra tvarka. Teisėjų kolegija sprendžia, kad BAB „Alytaus kranai“ susidariusi
mokestinė prievolė negali būti laikoma einamuoju mokėjimu, susidariusiu po
bankroto bylos užbaigimo, o turi būti tvirtinama kaip mokesčių
administratoriaus finansinis reikalavimas, susidaręs iki bankroto bylos
iškėlimo AB „Alytaus kranai“, kuris tenkinamas ĮBĮ 35 straipsnio nustatyta
tvarka.
Apeliantas atskirąjį skundą taip pat grindžia tuo argumentu, jog išanalizavus
visą BAB „Alytaus kranai“ mokestinę nepriemoką nustatyta, kad ji yra žymiai
mažesnė, todėl VMI finansinis reikalavimas turi būti sumažintas iki 19 637,94
Lt, toks koks yra realiai/faktiškai mokesčių inspekcijoje apskaitomas, todėl
pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino viso VMI prašymo.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta tokius apelianto atskirojo
skundo argumentus kaip nepagrįstus.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimų tikslinimas
reiškia naują reikalavimo tikrinimą, įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą,
ekonomines ir laiko sąnaudas, todėl bankroto bylą nagrinėjantis teismas turėtų
siekti, kad kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas ir dydis būtų nustatyti jo
tvirtinimo stadijoje, o reikalavimų tikslinimo institutas taikomas tais
atvejais, kai šioje stadijoje tam tikrų aplinkybių nustatyti protingomis
pastangomis neįmanoma ar kai jos pasikeičia po reikalavimo patvirtinimo. Tai
padėtų užtikrinti bankroto procedūrų sklandumą, kreditorių reikalavimų
tenkinimo proporcijų stabilumą, išvengti atlikto reikalavimų tenkinimo
koregavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).
ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorių sąrašo ir jų
reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį
nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Kaip teisingai
nurodė pirmosios instancijos teismas, kreditorių reikalavimų patikslinimai
bankroto bylos nagrinėjimo eigoje turi būti susiję pakitusiu kreditoriaus
reikalavimo dydžiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, VMI prašydama patikslinti
finansinį reikalavimą nenurodė naujų aplinkybių susijusių su bankroto procesu,
t. y. atsiradusių bankroto procedūrų vykdymo metu, todėl laikytina, kad nėra
pagrindo tikslinti finansinį reikalavimą, kuris yra patvirtintas įsiteisėjusia
Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi.
Kiti apelianto atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi
teisingam klausimo išnagrinėjimui, skundžiamos teismo nutarties teisėtumui bei
pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasi ištirtų bylos rašytinių
įrodymų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas
teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės bei
procesinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos
teismų praktikos, dėl to sprendžia, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta
ir pagrįsta, naikinti ją atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo. Kasacinio
teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį
spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į
kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos
teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr.
3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. Nr. 3K-3-52/2011;
ir kt.). Šiuo atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo
nustatytoms bylos aplinkybėms ir jų teisiniam įvertinimui.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios
instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta ir jos
naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atskirasis
skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis
paliekama nepakeista (CPK 337
str. 1 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio
1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos
teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai Algirdas
Gailiūnas
Rasa Gudžiūnienė
Kazys Kailiūnas