Civilinė byla Nr. 2A-1360-232/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22423-2014-9

                                                                Procesinio sprendimo kategorija: 11.9.10.8; 15.3.2; 121

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

                                               LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 19 d.

     Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės,

teisėjų Loretos Lipnickienės, Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) UAB „East Island“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. L. ieškinį atsakovui UAB „East Island“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir ieškovo UAB „East Island“ ieškinį atsakovei J. L. dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir drausminės nuobaudos pripažinimo galiojančia.

    Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

NUSTATĖ:

          I.GINČŲ ESMĖ.

           Byloje į vieną sujungtos dvi bylos kuriose šalys reiškė priešpriešinius reikalavimus viena kitai.

I. J. L. 2014-07-15 kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti atsakovo UAB „East Island“ 2014-06-04 įsakymą dėl ieškovės atleidimo iš darbo neteisėtu, laikyti, kad darbo sutartis, sudaryta tarp ieškovės ir atsakovo yra nutraukta DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti iš atsakovo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, 8 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pas atsakovą pradėjo dirbti 2013-10-16 pagal darbo sutartį Nr. DS/135-13, nuo 2014-02-01 buvo nustatytas darbas pagal slenkantį grafiką, nuo 2014-03-01 įvesta suminė darbo laiko apskaita, atleista iš darbo 2014-06-04 įsakymu Nr. 140604/01 nuo 2014-06-04. Priimant ją į darbą ir nustatant darbo sutarties sąlygas, darbo sutartyje buvo numatyta, kad ji dirbs tik 0,5 etato ir gaus 500 Lt dydžio mėnesinį darbo užmokestį. Pasak ieškovės, priimant ją į darbą, buvo sulygta, kad ji dirbs ne mažiau kaip pilną darbo dieną ir gaus iki 2 000 Lt dydžio mėnesinį darbo užmokestį – dalį oficialiai, kitą dalį neoficialiai. Ieškovės tokios darbo sąlygos netenkino, tai nurodė atsakovo direktorei A. B., tačiau direktorė pareiškė, kad arba ieškovė sutinka dirbti pagal siūlomas sąlygas arba nebus priimta į darbą. Ieškovė atsakovo primestas darbo sąlygas priėmė, tačiau direktorei pareiškė pretenzijas dėl nepakenčiamų darbo sąlygų - žemos temperatūros ir skersvėjų. Todėl 2014 m. vasario mėn. direktorė pasiūlė išeiti iš darbo savo noru, o to nepadarius nurodė, kad ras būdą kaip ją atleisti. Ieškovė nurodė turinti tris nepilnamečius vaikus, o 2014 m. vasario mėn. darbuotojams planuojant atostogas, ir tai derinant su atsakovo personalo vadove L. S. buvo susitarusi, kad jos atostogos priklausys nuo to, kada moksleiviams bus pavasario atostogos. Ieškovė 2014 m. balandžio mėnesį pranešė personalo vadovei apie planuojamas atostogas gegužės mėnesį. 2014-04-29 su kelionių agentūra „Novaturas“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią buvo nupirkta kelionė gegužės 5-12 dienomis. 2014-04-30 apie tai informavo administraciją, tačiau, ieškovės teigimu, atsakovo direktorė nurodė, jog suplanuotos kelionės metu ji turės dirbti. Ieškovės teigimu, joks darbo grafikas 2014 m. gegužės mėn. 5-12 dienoms dar nebuvo sudarytas ir nebuvo pateiktas. Ieškovei būnant užsienyje, salono administratorė Giedrė. Kulitavičiūtė į jos mobilųjį telefoną atsiuntė SMS žinutę, kuria informavo, kad pirmadienį administracija pateikė darbo grafiką, kuriame jos darbo laikas buvo numatytas ir atostogų metu. Ieškovė. vadovaudamasi DK 147 straipsnio 3 dalimi, pažymėjo, kad jos darbo vietoje jokie darbo grafikai niekada nebuvo skelbiami, tokių apskritai nebuvo. Direktorė 2014-05-17 pateikė reikalavimą pasiaiškinti dėl nebuvimo darbe gegužės 10 ir 12 dienomis, į kurį ji pateikė pasiaiškinimą, nurodydama, kad apie pareigą dirbti nurodytomis dienomis nežinojo, buvo išvykusi atostogauti į užsienį, o šių atostogų laikas dar 2014 m. vasario mėn. buvo suderintas su atsakovės personalo vadove. Ieškovės teigimu, direktorė turėjo tikslą ją atleisti, ką, pasak ieškovės, patvirtina 2014-05-28 įsakymas Nr. 140528/01 dėl drausminės nuobaudos - papeikimo už neatvykimą į darbą 2014-05-06 be pateisinamos priežasties skyrimo. Pasak ieškovės, jos nebuvimo darbe 2014 m. gegužės 5-12 dienomis priežastys yra tos pačios, tačiau atsakovas dirbtinai išskaidė darbo drausmės pažeidimus už vieną tariamą tęstinį pažeidimą skirdama kelias drausmine nuobaudas. Ieškovė nurodė dėl darbdavio veiksmų patyrusi neturtinę žalą, pasireiškusią pažeminimu, reputacijos pablogėjimu, bendravimo galimybių sumažėjimu, dėl ko ieškovė patyrė dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus. Pažymi, kad jos atleidimas iš darbo apsunkino galimybes įsidarbinti kitur.

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija (toliau tekste Komisija) 2014-06-17 priėmė sprendimą Nr. DGKS-2982 darbo ginčo byloje Nr. APS-36-10144/2014 pagal ieškovės J. L. prašymą atsakovui UAB „East Island“ dėl drausminės nuobaudos panaikinimo, kuriuo ieškovės prašymą tenkino ir nusprendė ieškovei J. L. UAB „East Island“ 2014-05-28 įsakymu Nr. 140528/01 paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą, panaikinti. A

Darbdavys UAB „East Island“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas panaikinti Komisijos 2014-06-17 sprendimą Nr. DGKS-2982 darbo ginčo byloje Nr. APS-36-10144/2014 dėl drausminės nuobaudos panaikinimo, paliekant galioti J. L. UAB „East Island“ 2014-05-28 įsakymu Nr. 140528/01 paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. 2014 07 16 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi byla pagal ieškovės  ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir byla pagal darbdavio ieškinio pareiškimą dėl komisijos sprendimo panaikinimo sujungtos į vieną bylą ir priešpriešiniai šalių reikalavimai pirmosios instancijos teisme išnagrinėti kartu

ieškinyje bei atsiliepime į ieškovės J. L. ieškinį darbdavys nurodė, kad 2013-10-16 šalys sudarė terminuotą darbo sutartį Nr. DS/135-13, pagal kurią J. L. buvo priimta dirbti kirpėja. Šalių sudarytų susitarimų pagrindu darbo sutartis buvo keičiama, galutinį darbo sutarties terminą nustatant 2014-07-31 dienai. Grožio centro vadovės L. S. 2014-05-07 tarnybiniu pranešimu bendrovės vadovė buvo informuota, kad ieškovė 2014-05-06 neatvyko į darbą visą darbo dieną (pamainą), nors pagal sudarytą ir teisės aktų nustatytą tvarką, padalinio patalpose viešai, prieš 2 savaites iki grafiko įsigaliojimo iškabintą darbo grafiką, turėjo tądien dirbti. Gavusi tarnybinį pranešimą, bendrovės direktorė tą pačią dieną 2014 05 07 išsiuntė ieškovei registruotu paštu reikalavimą pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą, prašydama iki reikalavime nustatyto termino pabaigos nurodyti neatvykimo į darbą priežastis bei pateikti neatvykimą į darbą pateisinančius dokumentus. Ieškovei pasirodžius darbe tik 2014-05-14 (nors, pasak atsakovo, pagal patvirtintą darbo grafiką ji turėjo būti darbe dar 2014-05-10 bei 2014-05-12) ir dar nepasibaigus 2014-05-07 reikalavime pasiaiškinti nustatytam pasiaiškinimo pateikimo terminui, bendrovės vadovė priėmė sprendimą papildomai įteikti 2014-05-07 reikalavimą pasiaiškinti ieškovės darbo vietoje. Ieškovei atsisakius priimti reikalavimą pasiaiškinti, surašytas aktas. DK 240 straipsnio nustatytu laiku negavęs ieškovės pasiaiškinimo darbdavys 2014-05-28 priėmė įsakymą dėl drausminės nuobaudos - papeikimo - ieškovei skyrimo. Parinkdamas drausminę nuobaudą, darbdavys atsižvelgė, kad pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatas ieškovės padarytas drausmės pažeidimas prilygintinas šiurkščiajam, tačiau tikėdamasis, kad ieškovė įvertins šias aplinkybes ir ateityje laikysis darbo drausmės, skyrė kiek griežtesnę nei švelniausią iš DK 237 straipsnyje numatytų nuobaudų, neskirdamas atleidimo iš darbo nuobaudos, nors tokią teisę turėjo. 2014-05-28 d. įsakymas Nr. 140528/ dėl drausminės nuobaudos ieškovei paskyrimo buvo tą pačią dieną pasirašytinai įteiktas darbuotojai. Grožio centro vadovės L. S. 2014-05-13 tarnybiniu pranešimu bendrovės vadovė buvo informuota, kad ieškovė 2014-05-10 ir 2014-05-12 vėl neatvyko į darbą visą darbo dieną (pamainą), nors pagal grafiką turėjo dirbti tomis dienomis. Gavusi tarnybinį pranešimą, bendrovės direktorė tą pačią dieną išsiuntė ieškovei registruotu paštu reikalavimą pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą, prašydama iki reikalavime nustatyto termino pabaigos nurodyti neatvykimo į darbą priežastis, nurodant, kad nustatytu terminu nepateikus pasiaiškinimo, galimo drausmės pažeidimo svarstymas vyks pagal bendrovės turimus duomenis. Pasak darbdavio, savo pasiaiškinime ieškovė nenurodė objektyvių neatvykimą pateisinančių priežasčių, todėl atsižvelgdama į padaryto pažeidimo sunkumą, ieškovės ankstesnį darbą bendrovėje direktorė 2014-06-04 dienos įsakymu Nr. 140604/01 paskyrė ieškovei drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo. Nurodyto dokumento nuorašas bei su atleidimo įforminimu susiję dokumentai buvo teikiami ieškovei jos darbo vietoje, o pastarajai atsisakius juos priimti pasirašytinai, su jais ieškovė supažindinta žodžiu, surašant atitinkamą supažindinimo aktą, dokumentų nuorašus išsiunčiant ieškovei registruotu paštu tą pačią dieną. Atsiskaitymas su atleidžiama darbuotoja įvykdytas atleidimo dieną. Darbdavys teigė vadovavęsis DK 228 straipsniu ir pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovė savavališkai, nesuderinusi su atsakovu išėjo atostogų, taip neatvykdama į darbą nurodytomis dienomis visą darbo dieną (pamainą), yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovė padarė atitinkamus darbo drausmės pažeidimus, nes pažeidė darbo sutartimi bei DK 228 straipsnyje nustatytas darbo pareigas dirbti ir būti darbo vietoje nurodytu laiku. Ginčo tarp šalių, kad ieškovė nebuvo darbe visą dieną nėra, o ieškovės argumentai dėl suplanuotos kelionės yra prieštaringi. Atsakovas vadovaudamasis DK 169 straipsnio 2 dalimi pažymėjo, kad šalys turi susitarti dėl atostogų suteikimo. Nagrinėjant darbo ginčų komisijoje bylą pagal ieškovės prašymą dėl pirmosios drausminės nuobaudos panaikinimo, ieškovė pripažino, kad nebuvo suteikusi darbdaviui informacijos apie atostogų datą, o tai, pasak atsakovo, reiškia, kad darbdavys neturėjo jokių duomenų, kuriuo laiku ieškovė eitų atostogų, tuo labiau, kad 2014 m. vasario mėn. ieškovė negalėjo žinoti, kad dirbs 2014 m. gegužės mėn. ar ilgiau (nebuvo pratęstas darbo sutarties galiojimas terminui po 2014-04-30, kas padaryta tik 2014-04-15), dėl ko bendrovė, pasak atsakovo, negalėjo objektyviai tikėtis, kad ieškovė prašys atostogas suteikti būtent 2014 m. gegužės mėn. pradžioje. Atsakovas nesutiko su darbo ginčų komisijos padaryta išvada, kad ieškovė darbo drausmės pažeidimo padarymo metu buvo kasmetinėse atostogose, todėl jos neatvykimas į darbą buvo pateisinamas, taip pat su komisijos nurodyta aplinkybe, kad darbo organizaciniai klausimai bendrovėje nebuvo tinkamai išspręsti, t.y. bendrovėje nebuvo patvirtinta rašytinė tvarka, nustatanti momentą, kada darbuotojas privalo pateikti prašymą dėl atostogų suteikimo. Atsakovo teigimu, toks darbo ginčų komisijos išaiškinimas neatitinka darbo teisės normų ir darbo kodekse įtvirtintų darbo teisės principų aiškinimo taisyklių. Atsakovas nurodė kad DK 169 straipsnio 2 dalis ir kiti darbo įstatymai nenumato darbdavio pareigos atitinkamą atostogų suteikimo tvarką patvirtinti raštu. Šiuo atveju, pasak atsakovo, visi rašytiniai ir faktiniai duomenys patvirtina, kad susitarimo tarp šalių dėl atostogų suteikimo nebuvo, o darbuotoja jo net nesiekė. Atsakovas paaiškina, kad savo prašymą atostogoms suteikti nuo 2014-05-05 ieškovė pateikė tiesioginei vadovei tik 2014-04-30 po pietų, nors apie planuojamą kelionę, pasak atsakovo, ieškovė žinojo mažiausiai prieš kelias dienas. Atsakovas pažymi, kad ieškovės kalbos 2014 m. vasarį apie planuojamas atostogas nebuvo konkrečios - ji nebuvo nutarusi, kada važiuos atostogų ir niekam tokios informacijos nenurodė. Todėl darbdavys nebuvo informuotas apie ieškovės atostogų planus, atostogų laikas nebuvo su darbdaviu derinamas ir ginčo šalys nebuvo pasiekusios susitarimo dėl atostogų suteikimo atsakovei. Atsakovo teigimu, dėl to kalta pati ieškovė, kadangi ji nepasirūpino savalaikiu darbdavio informavimu apie savo planuojamas atostogas, galimą preliminarią atostogų datą, nesiekė gauti aiškaus ir neginčijamo pritarimo bent jau preliminariai aptartai atostogų datai, o žinodama konkretų kelionės laiką, net nesiteikė nedelsiant apie tai informuoti darbdavio. Pasak atsakovo, ieškovė pripažino, kad iš karto po prašymo pateikimo, gavusi neigiamą atsakymą į 2014-04-30 prašymą, ji neatliko jokiu veiksmų, siekdama pasiekti kompromisą su darbdaviu, o tai aiškiai parodo, kad ieškovė neplanavo derinti savo atostogų laiko su darbdaviu, kaip to reikalauja DK 169 straipsnio 2 dalis, todėl ieškovė veikė nesąžiningai darbdavio atžvilgiu, piktnaudžiavo savo teise. Toks vienašališkas išėjimas atostogauti, atsakovo teigimu, yra akivaizdus darbo drausmės ir DK 35, 228 straipsniuose nurodytų darbuotojo pareigų pažeidimas. Atsakovas nesutiko su darbo ginčų komisijos išvada, kad darbdavys, būdamas socialiai stipresne darbo santykių šalimi, yra kaltas, kad nesuteikė atostogų darbuotojos prašomu laiku. Šis išaiškinimas, pasak atsakovo, paneigia DK 2 straipsnyje įtvirtintus principus, sudaro prielaidas iškreipti teisinį reglamentavimą taip, kad bus sudaromos sąlygos darbuotojams piktnaudžiauti, pažeidžiant darbdavių interesus, jiems daroma turtinė žala. Atsakovas nurodė, kad darbuotojos prašymas buvo pateiktas tuomet, kai jo įvykdymui darbdavys neturėjo laiko. Prašymą pateikus 2014-04-30, darbdavys būtų turėjęs tik vieną dieną priimti atitinkamus vidinius teisės aktus dėl atostogų suteikimo, apskaičiuoti ir išmokėti su atostogomis susijusias pinigines lėšas darbuotojai, tačiau net ir tokiu atveju būtų pažeidęs DK 176 straipsnio 2 dalies nuostatas. Be to tiek 2014-05-01, tiek 2014-05-04 buvo šventinės dienos, o 2014-05-03 - šeštadienis, kai bendrovės administracija nebedirba. Bendrovės administracija 2014-05-02 nebedirbo, todėl darbdavys neturėjo jokių objektyvių galimybių įvykdyti atsiskaitymą, kaip reikalauja DK 176 straipsnio 2 dalis, bei kaip prašė ieškovė, todėl pažeidimo atveju jam tektų suteikti ieškovei papildomas atostogas darbdavio sąskaita. Atsakovo teigimu darbo ginčų komisija neturėjo pagrindo konstatuoti, kad darbdavys yra kaltas, kad neatsižvelgė į darbuotojos šeimos interesus, kadangi tokiomis aplinkybėmis pažeidžiamas DK 2 straipsnyje įtvirtintas darbo teisės subjektų lygybės principas. Atsakovas nesutiko su ieškovės argumentais, kad ji nežinojo, kada turi dirbti. Pažymėjo, kad darbo grafikai buvo priimami ir viešai skelbiami darbuotojams jų darbo patalpose mažiausiai prieš 2 savaitės iki grafiko įsigaliojimo. Pažymėjo, kad parinkdamas drausminę nuobaudą, įvykdė DK 238 straipsnio reikalavimus. Jeigu teismas tenkins ieškovės ieškinį, atleidimo data pagal terminuotą sutartį negali būti vėlesnė nei 2014-07-31. Ieškovė nepagrindė reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėjo, kad ieškovė, jai įteikiant 2014-06-04 įsakymą darbo vietoje elgėsi įžūliai, iššaukiančiai, grasino bendrovės direktorei susidorojimu, dėl ko buvo iškviestas policijos ekipažas.

               II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI 

    Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimu atsakovo UAB „East Island“ ieškinį atmetė. Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2014-06-17 sprendimą Nr. DGKS-2982 darbo ginčo byloje Nr.APS-36-10144/2014 dėl drausminės nuobaudos panaikinimo paliko nepakeistą. I. J. L. ieškinį atsakovui UAB „East Island“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo tenkino iš dalies. Panaikino UAB „East Island“ direktorės 2014 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 140604/01 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo J. L.“ J. L. skirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Nurodė laikyti, kad 2013 m. spalio 16 d. darbo sutartis, sudaryta tarp J. L. ir UAB „East Island“ yra nutraukta teismo sprendimu (DK 300 str.) nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Priteisė ieškovei J. L. iš atsakovo UAB „East Island“ 547,10 Lt išeitinės išmokos (158,45 eurų). Priteisė ieškovei J. L. iš atsakovo UAB „East Island“ 1 953,90 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 4 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2014 m. rugsėjo 17 d.) (565,89 eurų), o nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo įsiteisėjimo dienos priteisė po 43,42 Lt vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, laikant, jog yra trijų darbo dienų savaitė (sumos nurodytos neatskaičius mokėtinų mokesčių) (12,58 eurų). Priteisė ieškovei J. L. iš atsakovo UAB „East Island“ 500 Lt neturtinės žalos (144,81 eurų). Kitus ieškovės reikalavimus atmetė. Priteisė ieškovei J. L. iš atsakovo UAB „East Island“ 3 842 Lt bylinėjimosi išlaidų (1112,72 eurų). Priteisė iš atsakovo UAB „East Island“ Lietuvos valstybei 105,20 Lt žyminio mokesčio ir 30,47 eurų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas įvertinęs bylos medžiagą sprendė, kad darbo ginčų komisija pagrįstai panaikino 2014 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 140528/01 ieškovei J. L. skirtą nuobaudą – papeikimą. Teismas nesutiko su darbdavio argumentais, kad darbuotoja, pateikdama prašymą dėl atostogų prieš 4 kalendorines dienas iki numatomų atostogų dienos, pažeidė kokias nors procedūras ar įmonėje nustatytą tvarką. Nustatė, jog įmonėje nebuvo sudarytas atostogų grafikas (atostogų suteikimo eilė) ir darbdavys nebuvo nustatęs jokios kitokios atostogų suteikimo tvarkos. Atmetė darbdavio argumentus, kad įmonėje buvo nusistovėjusi praktika pateikti prašymus dėl atostogų prieš mėnesį, kaip nepagrįstus byloje esančiais įrodymais. Pažymėjo, kad  ieškovė dirbo įmonėje pirmus metus ir anksčiau prašymų dėl atostogų suteikimo nebuvo teikusi. Teismas taip pat laikė neįrodytais darbdavio argumentus, kad atostogos ieškovei negalėjo būti suteiktos dėl darbo organizavimo ypatumų. Nurodė, kad darbdavys nepateikė įrodymų, jog ieškovės darbo grafiko objektyviai nebuvo galima pakeisti. Todėl sprendė, kad pareiškėjos prašymui išspręsti darbdavys nesiėmė visų protingų galimybių, ypatingai įvertinant aplinkybes ir priežastis, dėl kurių ieškovė prašė atostogų. Teismas taip pat konstatavo, ieškovą neįrodžius, kad įmonėje dirbančių kirpėjų darbas negalėjo būti organizuojamas, neatvykus ieškovei ir nesant jai pamainos, kad įmonė turėjo atšaukti užsakymus, ir kad patyrė kokius nors nuostolius. Teismas atmetė darbdavio argumentus, kad darbuotoja piktnaudžiavo savo teisėmis, siekė jas įgyvendinti nepaisydama darbdavio interesų. Teismo vertinimu, šioje situacijoje ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad atostogos jai bus suteiktos, kaip ir buvo kalbėta iš anksto su tiesiogine vadove. Byloje nustatyta, kad prašymo pateikimo metu atostogų suteikimo tikslas buvo aptartas, ieškovė paaiškino, kad ji jau turi nusipirkusi kelionės bilietus, kad kelionė ilgai buvo derinama, nes ieškovė turi didelę šeimą, augina tris nepilnamečius vaikus. Taigi, atsakovui ieškovės prašomų suteikti atostogų priežastys buvo žinomos. Nepaisant to, ieškovės prašymo dėl atostogų suteikimo, L. S. net neperdavė įmonės vadovei. Todėl teismas sprendė, kad šioje situacijoje darbdavio interesai buvo mažiau reikšmingi, nei darbuotojos. Darbdavys vengė susitarti dėl atostogų suteikimo ir už tai turi prisiimti kilusias teisines pasekmes. Konstatavo jog byloje taip pat nepateikti įrodymai, kad darbdavys negalėjo apskaičiuoti ir išmokėti darbo užmokesčio už kasmetines atostogas pagal DK 176 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Todėl atsakovo UAB „East Island“ ieškinio, kuriuo prašoma panaikinti darbo ginčų komisijos sprendimą, paliekant galioti UAB „East Island“ direktorės 2014 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 140528/01 ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą, netenkino. Teismo vertinimu ieškovės neatvykimo į darbą 2014 m. gegužės 10 d. ir 2014 m. gegužės 12 d. priežastys yra tokios pat svarbios kaip ir neatvykimo į darbą 2014 m. gegužės 6 d. Ieškovės neatvykimo į darbą priežastys darbdaviui buvo žinomos. Ieškovės neatvykimas į darbą nesukėlė sunkių padarinių. Be to, darbdavys nepateikė argumentų, kodėl ieškovės neatvykimas į darbą 2014 m. gegužės 10 ir 12 dienomis, objektyviai turėtų būti laikomas šiurkštesniu darbo drausmės pažeidimu, nei neatvykimas į darbą 2014 m. gegužės 6 d., už kurį ieškovei skyrė papeikimą. Todėl skirtą nuobaudą teismas panaikino dar ir tuo pagrindu, kad 2014 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 140604/01 nuobauda skirta pažeidžiant DK 239 straipsnyje nustatytą imperatyvą, kad už kiekvieną darbo drausmės pažeidimą galima skirti tik vieną drausminę nuobaudą. Atsižvelgiant į atsakovo pateiktus duomenis apie vidutinį darbo užmokestį, ieškovei priteisė vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, t.y. 547,10 Lt (1 mėn. x 43,42 Lt (vienos dienos VDU) x 21 darbo diena (vidutinis darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, patvirtintas Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013-12-16 įsakymu Nr. A1-693) x 0,6 (dirbto laiko dalis dėl taikyto ne viso darbo laiko). Nuo 2014 m. birželio 4 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2014-09-17) buvo 45 darbo dienos (15 savaičių x 3 darbo dienos savaitėje), todėl iki teismo sprendimo priėmimo ieškovei priteisė 1953,90 Lt (43,42 Lt x 45 d.d.) vidutinio darbo užmokesčio, o nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo įsiteisėjimo priteisę po 43,42 Lt vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, laikant, jog yra trijų darbo dienų savaitė (sumos nurodytos neatskaičius mokėtinų mokesčių). Kadangi ieškovė buvo atleista iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą ir jai nepagrįstai buvo paskirtos dvi drausminės nuobaudos, teismas ieškovės reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą tenkino iš dalies, priteisiant iš atsakovo 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo dydį.

         III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

          Apeliantas (atsakovas) UAB „East Island“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-09-17 sprendimą, kuriuo nuspręsta atmesti atsakovo ieškinį dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir drausminės nuobaudos pripažinimo negaliojančia, ieškovės J. L. ieškinį tenkinti iš dalies bei nuspręsta iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas valstybei, priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti pilnai, atsakovo ieškinį tenkinti pilna apimtimi bei priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad sprendimas neatitinka materialinių ir procesinių teisės normų, Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotos teismų praktikos, todėl yra naikintinas. Byloje surinktais įrodymais patvirtinta, kad ieškovė neturėjo objektyvaus pagrindo tikėtis, jog yra iš anksto suderinusi su darbdaviu savo atostogas konkrečiu metų laiku, dėl ko jų suteikimui būtų pakakę tik formalaus prašymo pateikimo tam tikru metu, savo ruožtu atsakovas neturėjo objektyvios galimybės žinoti, kada (2014 m. vasarį, kovą, balandį ar gegužę) ieškovė eis pageidaujamų atostogų. Teismas sprendime šias akivaizdžias išvadas nutylėjo, o sprendė bylą laikydamasis kitų prielaidų, nepasisakydamas dėl surinktų įrodymų atmetimo. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad atostogų nesuteikimas ieškovės pavėluotai pateikto prašymo pagrindu įvyko ne dėl pačios ieškovės, o konkrečiai - atsakovo kaltės. Ieškovės vengimas bent 2014 m. balandžio mėn. bent preliminariai informuoti darbdavį apie ketinimą dairytis poilsinės kelionės 2014 m. gegužės mėn., pavėluotas ieškovės 2014-04-30 d. dienos prašymo pateikimas antroje dienos pusėje sąlygojo faktą, kad darbdavys neturėjo objektyvių galimybių staigiai pakeisti padalinio darbo organizavimo, nes darbo grafikas jau buvo paskelbtas prieš 2 savaites. Ieškovės prašymas pateiktas likus kelioms valandoms iki administracijos darbo laiko pabaigos, o artimiausiomis 4 dienomis nebuvo ne vienos darbo dienos. Su ieškove pamainoje dirbęs asmuo buvo laikinajame nedarbingume. Todėl ieškovės kaltė dėl pavėluoto prašymo pateikimo ir dėl to jai tenkančios prašymo atmetimo rizikos yra akivaizdi. Ieškovės vengimas po neigiamo atsakymo į prašymą gavimo kreiptis tiesiogiai į darbdavio direktorę bandant surasti kompromisą dėl atostogų, aiškiai įrodo, kad atsakovas neturėjo realios galimybės įvykdyti tiek ieškovės prašymo, tiek teisės aktais nustatytos pareigos išmokėti atostoginius prieš 3 dienas iki atostogų pradžios. Atsakovo teigimu, šis pagrįstai atsisakė suteikti atostogas pagal 2014-04-30 prašymą, o teismo padaryta išvada, kad darbdavio interesai tokiomis faktinėmis aplinkybėmis yra mažiau svarbūs nei ieškovės, dėl ko verta paminti darbo santykių šalių lygybės principą, yra nepagrįsta. Dėl nurodytų aplinkybių tiek ieškovės neatvykimas į darbą visą pamainą 2014-05- 06, tiek jos neatvykimas į darbą visą pamainą 2014-05-10 ir 2014-05-12 dienomis negali būti pateisinami ieškovės atostogomis, o tai reiškia, kad nurodytomis dienomis ieškovė neatvyko į darbą be svarbių ir be pateisinamų priežasčių, nors apie pareigą tomis dienomis dirbti ji žinojo, todėl konstatuojama, kad ji padarė darbo drausmės pažeidimus. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai bei liudytojų parodymai aiškiai įrodo, kad darbdavys tinkamai ir laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos abiem atvejais įgyvendino drausminių nuobaudų skyrimo procedūrą. Kiekviena iš dviejų drausminių nuobaudų ieškovei buvo skirta už neatvykimus į darbą visą darbo dieną (pamainą) skirtingomis dienomis. Nėra jokio pagrindo laikyti, kad ieškovė buvo baudžiama už savavališką pasinaudojimą teise į kasmetines atostogas, kadangi tokia teismo išvada prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, liudytojų parodymams, be to, nebuvo sprendime motyvuota.  Konstatavus, kad Sprendimu teismas neturėjo pagrindo atmesti reikalavimą dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir 2014-05-28 paskirtos drausminės nuobaudos - papeikimo - pripažinimo galiojančia, laikytina jog teismas neturėjo pagrindo panaikinti ieškovei 2014-06-04 skirtą drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo. Todėl naikintina kaip nepagrįsta ir sprendimo dalis , kuria darbo sutartis pripažįstama nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, bei priteistos atitinkamos sumos. Tais pačiais motyvais turėtų būti atmestas ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kadangi kitų pagrindų neturtinei žalai atsirasti, išskyrus neva ieškovės patirtus dvasinius praradimus dėl neteisėto atleidimo, teismas nenustatė. Be to į bylą nebuvo pateikti jokie neturtinės žalos padarymo ieškovei įrodymai. Ieškovės darbo santykiai buvo terminuoti ir, nesant ieškovės darbo drausmės pažeidimų, būtų pasibaigę 2014-07-31 dieną. Todėl sprendimu priteistos sumos už priverstinę pravaikštą laikotarpiu po 2014-07-31 dienos suteikia ieškovei papildomų teisių ir viršija jos teisėtus lūkesčius nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, taip pat prieštarauja teisingumo principui ir yra iš esmės neproporcingos. Teismas Sprendimu nepagrįstai priteisė iš atsakovo 3 600 Lt ieškovės teisinės pagalbos išlaidų. Nurodyta suma neatitiko realių advokato darbo sąnaudų byloje, jo indėlio ginant ieškovės interesus - ieškinys yra trumpas ir paviršutiniškas, o atsiliepimo tekstas apima tik vieną puslapį, iš esmės atkartojantį ieškinyje įvardintas aplinkybes.

            Ieškovė atsiliepimu prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad nors šalių pokalbiai dėl atostogų suteikimo iš tikrųjų nereiškia konkretaus susitarimo, tačiau bylos aplinkybės patvirtina ieškovės poziciją, kad ji galėjo ir pagrįstai tikėjosi darbdavio sutikimo leisti ją kasmetinių atostogų jos pageidaujamu laiku. Atsakovei nebuvo jokių kliūčių suteikti atostogas prašomu laiku, t.y. nuo 2014m. gegužės 5 d. iki gegužės 12 dienos. Jokie darbo grafikai nebuvo sudarinėjami ir skelbiami darbuotojams - kiekvienas darbuotojas žinojo, kokiomis savaitės dienomis turi dirbti. Ieškovės pareiškimo leisti ją atostogų netenkinimo priežastimi buvo asmeniniai priešiški santykiai su bendrovės vadove, o ne objektyvios gamybinės priežastys. Ieškovės teigimu yra teisiškai nereikšmingi atsakovo argumentai, kad darbdavys neturėjo objektyvių galimybių pakeisti darbo organizavimo per kelias darbo valandas, negalėjo ieškovės interesus išaukštinti, skiriant pavaduojančius asmenis ir pan. Net ir padarius prielaidą, kad gegužės 6, 10 ir 12 dienomis J ieškovė nebuvo darbe be pateisinamų priežasčių, toks darbo drausmės pažeidimas turi būti vertinamas kaip vienas tęstinis pažeidimas, ir atitinkamai vertinamas darbdavio. Šiuo atveju ieškovė visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad už vieną ir tą patį pažeidimą atsakovė buvo nubausta du kartus ir DK 239 straipsnio imperatyvas buvo pažeistas. Ieškovės įsitikinimu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo

             IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

             Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

               Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT arba kasacinis teismas) formuoja praktiką (LAT 2009 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir iš esmės teisingai vertino surinktus įrodymus reikšmingas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo  teismų praktikos ir priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų.

             Byloje remiantis šalių pasisakymais ir rašytiniais įrodymais nustatytos tokios bylos faktinės aplinkybės. Šalys 2013 10 16 sudarė terminuotą darbo sutartį, pagal kurią ieškovė J. L. nuo 2013 10 18 iki 2014 02 17 priimta dirbti UAB „East Island“ kirpėja (b.l. 7-8, 49-50, 82-83). Darbdavio 2014 01 15 įsakymu Nr. 140115/01 darbo sutarties terminas pratęstas iki 2014 04 30, o  2014 04 15 įsakymu Nr. 140415/01 iki 2014 07 31. Šioje vietoje kolegija pažymi, kad priešingai nei teigia apeliantė, pagal galiojantį teisinį reguliavimą ginčo darbo sutartis nelaikytina terminuota. Tokia išvada darytina remiantis tuo kad galiojantis Darbo kodeksas griežtai riboja terminuotų darbo sutarčių taikymą. Pagal DK 109 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas  terminuota darbo sutartis gali būti sudaroma tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui, bet ne ilgiau kaip penkeriems metams. DK 110 straipsnyje numatyta, kad darbo sutarties terminas gali būti nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos arba iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo arba pasibaigimo. Jeigu darbo sutartyje jos terminas nenurodytas arba netinkamai nustatytas, laikoma, kad sudaryta neterminuota darbo sutartis. DK 111 straipsnis numato terminuotos darbo sutarties termino pasibaigimo pasekmes. Minėto straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu darbo sutarties terminas pasibaigė, o darbo santykiai faktiškai tęsiasi ir nė viena iš šalių iki pasibaigiant terminui nepareikalavo jos nutraukti (Kodekso 126 straipsnis), laikoma, kad sutartis pratęsta neapibrėžtam laikui minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad terminuota darbo sutartis tampa neterminuota, kai darbo santykių buvimo laikotarpiu išnyksta aplinkybės, dėl kurių buvo apibrėžtas sutarties terminas (darbuotojas po atostogų negrįžta į darbą ir kt.). Pagal straipsnio 3 dalį jeigu darbo sutartis, pasibaigus jos terminui, nepratęsiama arba nutraukiama, bet nepraėjus vienam mėnesiui nuo jos nutraukimo dienos su atleistu iš darbo darbuotoju vėl sudaroma terminuota darbo sutartis tam pačiam darbui, tai darbuotojo reikalavimu tokia sutartis pripažįstama sudaryta neapibrėžtam laikui, išskyrus šio Kodekso 109 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytus atvejus. Taigi galiojantis įstatymas nenumato terminuotos darbo sutarties termino pratęsimo, priešingai numato jog jei darbo santykiai tęsiasi ir terminui pasibaigus tokia sutartis laikoma neterminuota. Beje šiuo atveju apeliantė teigdama jog teismas nepagrįstai priteisė ieškovei  išmokas už priverstinę pravaikštą po 2014 07 31, po paskutinio pratęsto darbo sutarties galiojimo termino, tačiau į bylą nėra pateikęs įrodymų jog iš viso nėra pažeidęs įstatyme numatyto imperatyvaus draudimo sudaryti terminuotą sutartį, t.y. kad ieškovė buvo priimta ne į nuolatinę darbo vietą (pvz. vietoj atostogaujančio ar sergančio darbuotojo, kas turėtų atsispindėti įsakyme arba tam tikriems laikiniems darbams atlikti) arba į naujai įsteigtą vietą. Tuo tarpų įrodyti šias aplinkybes, kai darbo sutarties terminuotu pobūdžiu remiami apeliacinio skundo argumentai turi pareigą būtent darbdavys (apeliantas). Todėl ginčo darbo sutartis laikytina neterminuota. Darbo sutartyje sulygtam 3 mėnesių išbandymo terminui šalių darbo santykiai taip pat tęsėsi.

           2014 01 29 įsakymu Nr. 140129/01 nustatytas darbas 0,5 etatu (20 val. darbo savaitė, dirbant 5 dienas per savaitę po 4 val. per dieną pagal slenkantį grafiką). Įsakymu Nr. 140213/02 nustatyta suminė darbo laiko apskaita, dirbant ne daugiau kaip 24 val. per savaitę ir ne daugiau kaip 12 val. per dieną pagal slenkantį grafiką (b.l. 9-11, 51-54, 84-87).

                  Kaip matyti iš 2014 05 28  darbdavio įsakymo Nr. 140528/01 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo ieškovei skyrimo, nurodyta jog atsižvelgiant į 2014-05-07 darbdavio direktorės reikalavime pasiaiškinti dėl darbuotojos neatvykimo į darbą 2014-05-06 visą darbo dieną nurodytas aplinkybes bei vadovaujantis DK 228 str., 234 straipsniu, 237 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 238 straipsniu ir 240 straipsnio 3 dalimi ieškovei paskiriama drausminė nuobauda - papeikimas -  už neatvykimą į darbą 2014-05-06 dieną be pateisinamos priežasties, nustatant, kad darbuotoja su įsakymu supažindinama pasirašytinai ar išsiunčiant įsakymo nuorašą registruotu laišku (b.l. 18, 63, 96).

                  2014 06 04  įsakymu Nr. 140604/01 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo ieškovei nurodoma, kad atsižvelgiant į 2014-05-13 darbdavio direktorės reikalavime pasiaiškinti dėl darbuotojos J. L. neatvykimo į darbą 2014-05-10 ir 2014-05-12 dienomis visą darbo dieną nurodytas aplinkybes, darbuotojos J. L. pasiaiškinimą, darbuotojos ankstesnį darbą įmonėje bei vadovaujantis DK 136 straipsnio 3 dalimi, 228 straipsniu, 234 straipsniu, 235 straipsnio 2 dalies  9 punktu, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 238 straipsniu ir 240 straipsnio 3 dalimi ieškovei paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – už neatvykimą į darbą 2014-05-10 ir 2014-05-12 dieną be pateisinamos priežasties, nuo 2014-06-04 dienos nutraukiant su ja 2013-10-16 sudarytą darbo sutartį Nr. DS/135-13 pagal DK 124 straipsnio 1 dalis  1 punktą ir 136 straipsnio 3 dalį.

(b.l. 24, 103).

               Dėl 2014 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 140528/01 skirtos drausminės nuobaudos – papeikimo – teisėtumo ir pagrįstumo

                Apeliantas teigia jog pirmosios instancijos teismas nuspręsdamas pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu netinkamai taikė materialinės teisės normas bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, formuojamos darbo ginčų bylose. Su tokiais teiginiais kolegija nesutinka. Iš darbdavio į bylą pateikto ieškovės 2014 04 30  rašyto prašymo ieškovė buvo padavusi prašymą suteikti jai kasmetines atostogas nuo 2014 05 05 iki 2014 05 12. DK 169 straipsnio nustatančio kasmetinių atostogų suteikimo tvarką, 1 ir 2 dalių nuostatos numato, kad už kiekvienus darbo metus kasmetinės atostogos suteikiamos tais pačiais darbo metais. Už pirmuosius darbo metus kasmetinės atostogos paprastai suteikiamos po šešių mėnesių nepertraukiamojo darbo toje įmonėje. Už antruosius ir paskesnius darbo metus kasmetinės atostogos suteikiamos bet kuriuo darbo metų laiku, pagal kasmetinių atostogų suteikimo eilę. Eilės sudarymo tvarka nustatoma kolektyvinėje sutartyje, o ten, kur tokia sutartis nesudaroma, kasmetinių atostogų suteikimo eilė nustatoma šalių susitarimu. Šioje byloje nustatyta, kad ieškovė, kurios darbo sutartis su darbdaviu, po 2014 01 17 laikytina sudaryta neterminuotai prieš jai pateikiant prašymą išleisti ją eilinių kasmetinių atostogų buvo atidirbusi daugiau nei šešis su puse mėnesio ir pagal DK 169 straipsnio 2 dalį buvo įgijusį teisę į pirmąsias kasmetines atostogas. Todėl jos pareiškimas darbdaviui dėl atostogų nelaikytinas siurpriziniu, atvirkščiai remiantis šia nuostata darbdavys derindamas atostogų laiką su darbuotojais turėjo visas galimybes suderinti ir ieškovės atostogų laiką.  Apeliacinis skundas grindžiamas teiginiu jog ieškovė pavėluotai pateikė prašymą ir byloje neįrodyta jog ieškovė neturėjo galimybės bent jau balandžio pradžioje ar viduryje informuoti darbdavį apie ketinimus atostogauti. Kolegija šioje dalyje Pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad darbo ginčų komisija pagrįstai panaikino ieškovei J. L. skirtą nuobaudą – papeikimą ir nesutiko su darbdavio argumentais, kad darbuotoja pateikdama prašymą prieš 4 kalendorines dienas iki numatomų atostogų dienos pažeidė kokias nors procedūras ar įmonėje nustatytą tvarką, nes tokios tvarkos pats darbdavys iš viso nebuvo nustatęs. Byloje paties apelianto paaiškinimais nustatyta jog darbdavys nebuvo sudaręs atostogų grafiko ir 2014 metams tai pat  nebuvo ir nustatęs jokios kitokios atostogų suteikimo tvarkos tame tarpe ir terminų per kuriuos darbuotojas turi paduoti pareiškimą atostogoms. Todėl darbdavio argumentus, kad įmonėje buvo nusistovėjusi praktika pateikti prašymus dėl atostogų prieš mėnesį teismas pagrįstai atmetė kaip neįrodytus, nes nesant byloje rašytinių įrodymų darbdavio atstovų paaiškinimai dėl nusistovėjusios tvarkos prieštaringi. Ieškovė teigė jog į padalinio vadovę L. S. dėl atostogų kreipėsi dar 2014 m. vasario mėnesį, tačiau jai nebuvo paaiškinta kaip atostogomis pasinaudoti, kokia tvarka ir terminais pateikti prašymą. Apklausta teismo posėdžio metu liudytoja L. S. paaiškino, kad su ieškove 2014 m. vasario mėnesį kalbėjo apie kasmetines atostogas ir jos planuojamą kelionę, tačiau ieškovė nebuvo nurodžiusi konkretaus atostogų laiko, todėl teigė maniusi, kad toks pokalbis nereiškia pritarimo ar įsipareigojimo dėl atostogų suteikimo. Pirmosios instancijos teismas  sutiko su tuo, kad toks pokalbis nereiškia darbuotojo ir darbdavio susitarimo dėl atostogų suteikimo, tačiau nurodė jog po tokio pokalbio ieškovė pagrįstai galėjo prieiti išvados, kad įmonėje nėra paisoma formalių reikalavimų ir kad atostogos suteikiamos pagal darbuotojo poreikius. Turint omenyje, kad ieškovė pareiškimo dėl atostogų padavimo metu buvo įgujusi teisę į pirmąsias atostogas, kurios pagal įstatymo nuostatas paprastai suteikiamos po šešių mėnesių, darbdaviui nenustačius tvarkos ir terminų, per kuriuos turėtų būti paduodamas pareiškimas atostogoms, darbdavys, kaip stipresnioji darbo santykių pusė turi prisiimti riziką, kad  darbuotojai nusistovėjusios tvarkos gali nežinoti ar  nesuprasti. Taigi priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde Komisijos sprendime padaryta išvada, kad darbdavys tinkamai neorganizavo ir nereglamentavo darbuotojų atostogų suteikimo tvarkos ir yra pagrįsta. Taip pat kolegija sutinka jog darbdavys neįrodė, kad darbuotojai prieš 4 kalendorines dienas pateikus prašymą dėl atostogų, neturėjo galimybės laiku, per DK 176 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą apskaičiuoti ir išmokėti atostoginius. Be to, kaip teisingai nurodyta Komisijos sprendime, atsižvelgiant į tai, kad  darbdaviui buvo žinomos ieškovės neatvykimo į darbą priežastys, ieškovė turėdama tris nepilnamečius vaikus buvo įgijusi poilsinę kelionę su visa šeima, užkurią buvo sumokėjusi didelę sumą pinigų, laikytina, kad darbdavys nesilaikė DK ir DK 35 straipsnyje įvardijamų darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principų, pagal kuriuos gyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė darbdavio priešpriešinius reikalavimus šioje dalyje dėl Komisijos sprendimo panaikinimo, nenukrypo nuo Kasacinio teismo praktiką bylai spręsti aktualiais klausimais.

              Teismas taip pat pagrįstai laikė neįrodytais darbdavio argumentus, kad atostogos ieškovei negalėjo būti suteiktos dėl darbo organizavimo ypatumų, kad ieškovė dirbo pagal slenkantį darbo grafiką ir kad 2014 04 30, ieškovės prašymo dėl atostogų suteikimo pateikimo dieną buvo patvirtintas darbo grafikas gegužės mėnesiui, tokia priežastis nurodyta ieškovės tiesioginės vadovės L. S. vizoje ant darbuotojos pareiškimo.  Tačiau teisme ieškovė darbuotoja paaiškino, kad darbo grafikas nebuvo skelbiamas, kad ji įprastai dirbo porinėmis mėnesio dienomis, išskyrus sekmadienį, kad dėl to buvo sutarta dar sudarant darbo sutartį. Taigi, ieškovei buvo žinoma, kad ji turės dirbti 2014 m. gegužės 6, 10, 12 dienomis. Tuo tarpu darbdavys teismui pasiūlius nepateikė įrodymų apie įmonėje dirbančius darbuotojus ir jų darbo grafikus, o tik išrašą iš darbo grafiko, kuriame nustatytas tik ieškovės darbo laikas, kas leido teismui suabejoti ar tokie grafikai iš viso buvo sudarinėjami. Teismas taip pat pagrįstai konstatavo darbdavį nepateikus įrodymų jog jis neturėjo galimybių atsižvelgiant į darbuotojų skaičių pakeisti ieškovės kitu darbuotoju, nepateikė įrodymų, kad dėl ieškovės neatvykimo per atostogas buvo neįvykdyti kokie nors užsakymai, neaptarnauti klientai. Padalinio vadovė pripažino ieškovės prašymo net neperdavusi įmonės vadovei, pati nusprendusi, grafiko pakeitimo negalimumo ir grąžinusi ieškovei prašymą. Įmonės vadovė teisme paaiškino, kad tikėtinai darbo grafikas nebūtų keičiamas, tačiau patvirtino, kad tokios galimybės nesvarstė, nes darbuotojos prašymas jai nebuvo perduotas. Todėl teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjos prašymui išspręsti darbdavys nesiėmė visų protingų galimybių, ypatingai įvertinant aplinkybes ir priežastis, dėl kurių ieškovė prašė atostogų. Be to, teismas taip pat konstatuoja, kad byloje neįrodyta ir tai, kad įmonėje dirbančių kirpėjų darbas negalėjo būti organizuojamas net ir neatvykus ieškovei ir nesant jai pamainos. Nepateikti duomenys apie tai, kad įmonė turėjo atšaukti užsakymus, ir kad patyrė kokius nors nuostolius.

          Dėl 2014 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 140604/01 skirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – teisėtumo ir pagrįstumo

           Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė jog ieškovės neatvykimo į darbą 2014 m. gegužės 10 d. ir 2014 m. gegužės 12 d. priežastys yra tokios pat svarbios kaip ir neatvykimo į darbą 2014 m. gegužės 6 d., t.y. jos yra tapačios kaip ir neatvykimo į darbą 2014 05 06 priežastys apie kurias darbdaviui buvo žinoma. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovės neatvykimas į darbą nesukėlė sunkių padarinių. Taip pat nurodė darbdavį ne nepateikus argumentų, kodėl ieškovės neatvykimas į darbą 2014 m. gegužės 10 ir 12 dienomis, objektyviai turėtų būti laikomas šiurkštesniu darbo drausmės pažeidimu, nei neatvykimas į darbą 2014 m. gegužės 6 d., už kurį ieškovei skyrė papeikimą. Taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį, kad nors darbdavys J. L. darbo drausmės pažeidimą kvalifikavo kaip neatvykimą į darbą visą darbo dieną be svarbių priežasčių, pagal DK 235 straipsnio  2 dalies 9 punktą, tačiau faktiškai abiem atvejais skyrė drausminę nuobaudą už tai, kad darbuotoja savavališkai pasinaudojo savo teise į kasmetines atostogas, kuri pagal įstatymą jai priklausė, taip pat, kad darbuotoja negalėjo pažeisti tvarkos, kuri darbdavio oficialiai nebuvo nustatyta, o darbuotoja nebuvo su ja tinkamai supažindinta.  Taip pat pagrįsta teismo  išvada, jog šiuo atveju  darbdavys už vieną trunkamą darbo drausmės pažeidimą skyrė dvi drausmines nuobaudas papeikimą ir atleidimą iš darbo ir tai yra papildomas pagrindas naikinti vėliau paskirtąją drausminę nuobaudą atleidimą iš darbo.

               Dėl neturtinės žalos

              Kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo kodėl ir kokioje dalyje tenkina reikalavimą dalyje dėl  neturtinės žalos atlyginimo. Teismas priimdamas sprendimą šioje dalyje konstatavo jog nustačius, neteisėtą atleidimą iš darbo, nesant darbuotojos kaltės, pripažįsta jog šios nustatytos aplinkybės sąlygojo ieškovės dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kurie vertinami kaip ieškovės patirta neturtinė žala  (CK 6.250 straipsnis). Pažymėtina jog teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė atsakovo įmonėje dirbo trumpą laiko tarpą, be to, atleidimo metu dirbo ir kitoje darbovietėje, mažino prašomą priteisti žalos dydį daugiau nei 10 kartų. Nustatydamas žalos faktą ir dydį vadovavosi teismų praktikoje priimtais kriterijais, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai, atsižvelgė ir į tai, kad teismo sprendimu pripažįstant ieškovės reikalavimus ir priteisiant įstatyme numatytas sumas, kurios priteisiamos neteisėto atleidimo atveju, ieškovės teisės pilnai nėra atkuriamos. Nurodė kad ieškovė buvo atleista iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, jai nepagrįstai buvo paskirtos dvi drausminės nuobaudos. Todėl laikė ieškovės reikalavimas priteisti neturtinės turi būti tenkinamas iš dalies, priteisiant iš atsakovo 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo dydį. Kolegijos nuomone teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos formuojamos neturtinės žalos atlyginimo klausimais, ginčuose dėl neteisėtų drausminių nuobaudų skyrimo.

               Apelianto argumentai dėl per didelių priteistų  atstovavimo išlaidų taip pat atmestini. Byloje dvi bylos buvo susijungtos į vieną. Ieškovės atstovas byloje ruošė ieškinio pareiškimą ir atsiliepimą į darbdavio ieškinį, byloje pateikti įrodymai (b.l.125), kad atstovavimo išlaidos realiai apmokėtos,  o nurodytoji suma 3 600 Lt, tesudaro truputį daugiau nei pusę 2004 04 02 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85, patvirtintose rekomendacijose nurodomų maksimalių  sumų už atitinkamų procesinių dokumentų surašymą. Pagal minėtas rekomendacijas už ieškinio ir atsiliepimo į ieškinį surašymą maksimali suma numatyta 3 minimalūs darbo užmokesčiai. Be to ieškovės atstovas  dalyvavo ir teismo posėdyje, už ką jam pagal rekomendacijas rekomenduojama maksimali mokėtina suma sudaro 0,15 MMA už valandą.

               Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi todėl plačiau neaptariami ir nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

               Atmetus apeliacinį skundą ieškovei priteistinos atstovavimo išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudarančios 1800 Lt, o perskaičiavus į eurus  .  

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

                                                       NUTARIA:

              Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 17  d. sprendimą palikti nepakeistą.

               Priteisti iš ieškovo UAB „EAST ISLAND“, įmonės kodas 300131102, buveinė Žalgirio g. 114, Vilniuje, atsakovės J. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. L g., D. R., Vilniaus rajone, naudai 521,32 EUR (penkis šimtus dvidešimt vieną eurą 32 centus) atstovavimo apeliacinėje instancijoje išlaidų.

             Teisėjai                                                                    Liuda Uckienė

                                                                                               Loreta Lipnickienė

                                                                                               Aldona Tilindienė