Civilinė byla Nr. e2A-352-585/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02169-2018-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.5; 2.7.4.4
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gegužės 28 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Vilijos Mikuckienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1644-580/2019 pagal ieškovo G. Ž. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Bilagra“ dėl licencinio mokesčio priteisimo, trečiasis asmuo otkrytoe aktsionernoe obshchestvo „Minskij traktornyj zavod“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas G. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės UAB „Bilagra“ 25 160 Eur licencinio mokesčio, 6 proc. metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo atstovas 2019 m. gegužės 24 d. teismo posėdžio metu atsisakė nuo ieškinio dalies dėl licencinio mokesčio priteisimo už naudojimąsi duomenų baze ir teismo prašė priteisti licencinį mokestį už naudojimąsi otkrytoe aktsionernoe obshchestvo (toliau – OAO) „Minskij traktornyj zavod“ priklausančiais Lietuvos Respublikos Prekių ženklų duomenų bazėje registruotais: (i) prekės ženklu „Belarus“, registracijos numeris 42867, ir (ii) prekės ženklu „???????“, registracijos Nr. 42868 (toliau – Prekių ženklai). Už naudojimąsi Prekių ženklais ieškovas prašė priteisti dalį ieškiniu prašomos priteisti sumos – 12 580 Eur licencinio mokesčio. Ieškovas nurodė, kad antstolis Andrius Liaškovas kreditoriaus „Suraleb“ Inc. naudai vykdo išieškojimą iš skolininko OAO „Minskij traktornyi zavod“. Antstolio 2017 m. lapkričio 30 d. patvarkymu G. Ž. paskirtas OAO „Minskii traktornyi zavod“ priklausančių Prekių ženklų turto administratoriumi. Antstolio 2018 m. birželio 4 d. patvarkymu G. Ž. paskirtas OAO „Minskij traktornyi zavod“ priklausančių: (i) autoriaus turtinės teisės į susistemintą ir metodiškai sutvarkytą traktorių ir/ar kitų mechanizmų detalių ir surinkimo mazgų, ir/ar surinkimo vienetų, ir/ar surinkimo blokų, duomenų bazę (visa ir/ar dalimis) su visais papildymais ir/ar pakeitimais padarytais iki arešto uždėjimo arba vėliau, nepriklausomai nuo duomenų bazės teksto kalbos ir (ii) autoriaus turtinės teisės į techninę dokumentaciją (visą ir/ar dalimis), su visais papildymais ir/ar pakeitimais, padarytais iki arešto uždėjimo arba vėliau, nepriklausomai nuo techninės dokumentacijos teksto kalbos (toliau – Autorių teisių objektai), turto administratoriumi. Ieškovas nurodė, kad atsakovė ilgą laiką prekiauja Prekių ženklais pažymėtomis prekėmis, veikloje naudoja Autoriaus teisių objektus – susistemintą ir metodiškai sutvarkytą traktorių ir/ar kitų mechanizmų detalių ir surinkimo mazgų, ir/ar surinkimo vienetų, ir/ar surinkimo blokų, duomenų bazę. Ieškovas 2018 m. liepos 9 d. atsakovei išsiuntė pasiūlymą dėl licencinės sutarties ir autorių teisių atlygintino naudojimo sutarties sudarymo. Pasiūlymas įteiktas per antstolį 2018 m. rugpjūčio 28 d. Ieškovas siūlė sudaryti atlygintinę neišimtinę licencinę sutartį, pagal kurią atsakovė turėtų teisę naudotis Prekių ženklais bei Autorių teisių objektais. Konkliudentiniais veiksmais atsakovė pasiūlymą akceptavo, susitarti dėl kitokių įkainių už Prekės ženklų bei Autoriaus teisių objektų naudojimą nepageidavo. Konkliudentiniai veiksmai pasireiškė tuo, kad atsakovė naudojo Prekių ženklus ir naudojosi Autoriaus teisių objektais savo komercinėje veikloje po ieškovo pasiūlymo gavimo. Per licencinėje sutartyje nustatytą terminą atsakovė nepateikė informacijos, kad būtų nustatytas licencinio mokesčio procentinis dydis, todėl turi sumokėti vienetinį mėnesinį licencinį mokestį ir baudą. Ieškovas šiuo atveju siekia prisiteisti licencinį mokestį už vieną prekybos vietą, t. y. už prekybą internetu (internetinėje svetainėje www.bilagra.lt). Ieškiniu prašoma priteisti licencinį mokestį už laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio 28 d. iki 2018 m. spalio 31 d.
2. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, kad yra traktorių atsarginių dalių pardavėja. Atsakovė nenaudoja Prekių ženklų. Žodžiai „MTZ“ bei „BELARUS“ reiškia traktorių, kurių detalėmis prekiauja atsakovė, markę/modelį. Nei Prekių ženklai nei Autorių teisių objektai ieškovui nepriklauso. Antstolio patvarkymuose nenurodyta, kad turto administratorius turi teisę savo naudai naudoti administruojamą turtą. Ieškovas negali prašyti jo naudai priteisti licencinį mokestį. Ofertą yra pateikęs skolininkas, o ne ieškovas savo vardu, todėl turto administratorius yra netinkamas ieškovas. Teisę gausinti turtą, tvarkyti jį taip, kad turtas duotų pajamas turto administratorius turi visiško administravimo atveju, tačiau ginčo atveju yra paskirtas paprastas turto administravimas. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė naudoja Prekių ženklus bei Autoriaus teisių objektus. Atsakovė per internetinę svetainę www.bilagra.lt niekuomet nevykdė ir šiuo metu nevykdo jokios prekybos. Internetinėje svetainėje pateikiami įmonės kontaktai, tačiau nėra galimybės pirkti prekių. Atsakovė nesutiko su oferta ir jos nepriėmė, todėl licencinė sutartis nebuvo sudaryta. Teiginiai apie ieškovo konkliudentinius veiksmus nepagrįsti. Atsakovei buvo atsiųstos trys ofertos. Pirmojoje ir antrojoje ofertose buvo nustatytas daug mažesnis licencinis mokestis ir mažesnis netesybų dydis už informacijos nepateikimą. Atsakovė, gavusi pirmąją ir antrąją ofertas, pateikė atsakymą, kuriame paprašė papildomos informacijos. Atsakymo ieškovas nepateikė. Reikalavimas negali būti tenkinamas, nes licencinio mokesčio dydis yra neprotingo dydžio ir prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Ieškovas reikalauja netesybų, nors nesudarytas rašytinis sandoris.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 7 d. sprendimu nutraukė bylą dalyje dėl 12 580 Eur licencinio mokesčio priteisimo bei teisių pažeidimo, susijusio su autoriaus turtinėmis teisėmis į susistemintą ir metodiškai sutvarkytą traktorių ir/ar kitų mechanizmų detalių ir surinkimo mazgų, ir/ar surinkimo vienetų, ir/ar surinkimo blokų, duomenų bazę (visa ir/ar dalimis) ir autoriaus turtinėmis teisėmis į techninę dokumentaciją; kitą ieškinio dalį atmetė bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas sprendė, kad ieškovui atsisakius nuo ieškinio ir nurodžius, jog tokio procesinio veiksmo pasekmės jam žinomos, yra pagrindas nutraukti bylą dalyje dėl 12 580 Eur licencinio mokesčio priteisimo bei reikalavimo grindimo autoriaus turtinių teisių į susistemintą ir metodiškai sutvarkytą traktorių ir/ar kitų mechanizmų detalių ir surinkimo mazgų, ir/ar surinkimo vienetų, ir/ar surinkimo blokų, duomenų bazę (visa ir/ar dalimis) ir į techninę dokumentaciją (visą ir/ar dalimis) realizavimu.
5. Teismas nustatė, kad antstolio Andriaus Liaškovo 2017 m. lapkričio 30 d. patvarkyme pažymėta tik tai, jog antstolis gavo išieškotojo prašymą dėl Prekių ženklų arešto bei nusprendė dėl Prekių ženklų saugotojo ir administratoriaus paskyrimo. Antstolis nėra priėmęs patvarkymo dėl skolininko turto administravimo ir gautų pajamų paskirstymo tvarkos ir nėra nustatęs jokių turto administravimo sąlygų. Antstolio patvarkymo nebuvimą teismas vertino kaip kliūtį turto administratoriui aktyviais veiksmais imtis veiklos, kuria būtų gaunamos pajamos iš skolininko turto.
6. Teismas sprendė, kad turto administratorius šiuo atveju ėmėsi kraštutinių priemonių turto gausinimui. Tokių veiksmų niekada nesiėmė pats Prekių ženklų savininkas trečiasis asmuo OAO „Minskij traktornyj zavod“. Byloje nėra jokių duomenų, kad trečiasis asmuo būtų sudaręs licencines sutartis su atsarginių trečiojo asmens gaminamų traktorių detalių pardavėjais dėl naudojimosi trečiajam asmeniui priklausančiais prekių ženklais.
7. Teismas sprendė, kad ieškinį pareiškė netinkamas ieškovas, kuris, kaip turto administratorius, neturi reikalavimo teisės savo vardu reikšti ieškinį dėl trečiajam asmeniui priklausančio turto priteisimo.
8. Ieškovas licencinį mokestį skaičiuoja už laikotarpį nuo ofertos gavimo (2018 m. rugpjūčio 28 d.) iki 2018 m. spalio 31 d. už vieną prekybos vietą – internetinę prekybą. Siekdamas įrodyti, jog atsakovas akceptavo ofertą konkliudentiniais veiksmais, ieškovas nepateikė jokio dokumento dėl atsakovo konkliudentinių veiksmų atlikimo 2018 m. rugpjūčio 28 d.
9. Teismas pažymėjo, kad jokių duomenų, kad atsakovas ginčo laikotarpiu vykdė internetinę prekybą, byloje nėra. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog atsakovas traktorių ir atsarginių detalių fone nurodo savo kontaktus, negali būti prilyginta internetinei prekybai. Kadangi ieškovas nepateikė įrodymų, jog nuo 2018 m. rugpjūčio 28 d. atsakovas vykdė prekybą Prekių ženklais pažymėtomis prekėmis per elektroninę parduotuvę, teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovas akceptavo ofertą.
10. Teismas pažymėjo, kad kartu su ieškiniu pateiktame internetinio puslapio vaizde „BELARUS“ prekių ženklas yra pavaizduotas tokiu nepastebimu būdu, mažomis raidėmis, su dažų nubėgimais, įrėmintas ryškios raudonos spalvos, kas mažina įskaitomumą, kad Prekių ženklas paprastam vartotojui tampa iš esmės nepastebimas. Nuotraukoje yra pavaizduota traktorių eilė, mažėjanti tolstant bei šalia išdėstytos atsarginės detalės. Toks vaizdavimas sudaro įspūdį, jog UAB „Bilagra“ prekiauja atsarginėmis traktorių detalėmis, neišskiriant OAO „Minskij traktorny zavod“ produkcijos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Apeliaciniame skunde ieškovas G. Ž. prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
11.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad paprastojo turto administratoriaus teisė aktyviais veiksmais gausinti administruojamą turtą, turi būti nustatyta ir detalizuota antstolio patvarkyme dėl skolininko turto administravimo ir gautų pajamų paskirstymo tvarkos yra nepagrįsta. Įstatymas nei teismui, nei antstoliui (instancijai, skiriančiais turto administratorių) nesuteikia savo procesiniais sprendimais pridėti turto administratoriui ar iš jo atimti daugiau teisių, nei tai suteikta įstatymu.
11.2. Tiek paprastojo turto administravimo atveju, tiek visiško turto administravimo atveju, esant reikalui, turto administratorius turi neginčijamą teisę sudarinėti turto valdymui reikalingus sandorius.
11.3. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad veiksmų rinkti licencinį mokestį niekada nesiėmė pats Prekių ženklų savininkas OAO „Minskij traktornyj zavod“, neturi įtakos nagrinėjamai bylai, kadangi būtent turto administratoriaus paskyrimas buvo nulemtas siekiu gauti papildomą pajamų OAO „Minskij traktornyj zavod“ skolų dengimui.
11.4. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad byloje ieškinį pareiškė netinkamas ieškovas, teismas turėjo pasiūlyti pakeisti ieškovą tinkamu.
11.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad prekės ženklas paprastam vartotojui ieškovo interneto puslapyje yra iš esmės nepastebimas. Įstatymas vienodai gina bet kokiu šriftu atvaizduotus prekės ženklus.
11.6. Atsakovė neišreiškė pageidavimo pakeisti ofertoje nurodytus prekės ženklo „BELARUS“ naudojimo apimtį bei terminą, atsakovė taip pat nesiūlė kito licencinio mokesčio dydžio, nebandė dėl jo derėtis todėl laikytina, kad šios esminės licencinės sutarties sąlygos buvo priimtos.
11.7. Atsakovei oferta buvo pateikta raštu, detaliai nurodant visas licencinės sutarties sąlygas, todėl laikytina, kad ieškovas ir atsakovė sudarė rašytinę licencinę sutartį.
12. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė UAB „Bilagra“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
12.1. Teisę gausinti turtą, tvarkyti jį taip, kad turtas duotų pajamas, turto administratorius turi tik visiško turto administravimo atveju, tuo tarpu šiuo atveju yra paskirtas paprastasis turto administravimas, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad jis turi teisę sudaryti turto valdymui reikalingus sandorius.
12.2. Trečiasis asmuo OAO „Minskij traktornyj zavod“ 2018 m. liepos 9 d. išsiuntė atsakovei ofertą, tačiau trečiasis asmuo atsakovei ieškinio šioje byloje nereiškia, todėl ieškovas negali kildinti jokių reikalavimų iš 2018 m. liepos 9 d. ofertos pareiškimo.
12.3. Ieškovas nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad atsakovės interneto puslapyje buvo naudojamas prekės ženklas „BELARUS“. Ieškovo atstovas patvirtino, kad ieškinyje pateiktą internetinio puslapio kopiją išspausdino 2018 m. lapkričio 21 d., tuo tarpu ieškinyje prašoma priteisti licencinį mokestį už laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio 28 d. iki 2018 m. spalio 31 d.
12.4. Atsakovė, gavusi iš ieškovo pirmąją ir antrąją ofertas, pateikė ieškovui atsakymą, kuriame prašė suteikti papildomos informacijos, susijusios su teikiamomis ofertomis. Ieškovas atsakovei atsakymo nepateikė, todėl laikytina, kad ieškovas nesąžiningai siekia prisiteisti licencinį mokestį, pats nenurodydamas, už ką jis skaičiuojamas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl turto administravimo apimties ir turto administratoriaus teisės reikšti ieškinį
14. Bylos duomenimis nustatyta, kad antstolis Andrius Liaškovas vykdomojoje byloje Nr. 0159/17/01637 vykdo išieškojimą iš skolininko OAO „Minskij traktornyj zavod“ kreditoriaus „Suraleb“ Inc naudai. Antstolio 2017 m. lapkričio 30 d. patvarkymu G. Ž. paskirtas OAO „Minskij traktornyj zavod“ priklausančių Prekių ženklų turto administratoriumi, o antstolio 2018 m. birželio 4 d. patvarkymu G. Ž. paskirtas OAO „Minskij traktornyj zavod“ priklausančių Autorių teisių objektų turto administratoriumi.
15. Ieškovas nurodė, kad žinodamas, jog atsakovė be ieškovo sutikimo naudoja Prekės ženklus bei savo komercinėje veikloje naudojasi Autoriaus teisių objektais, išsiuntė atsakovei ofertą (pasiūlymą) sudaryti licencinę sutartį. Ieškovo nuomone, kadangi atsakovė savo konkliudentiniais veiksmais, t. y. tuo, kad atsakovė ir toliau naudojo Prekės ženklus ir naudojosi Autoriaus teisių objektais savo komercinėje veikloje nuo ofertos (pasiūlymo) gavimo (2018 m. rugpjūčio 28 d.), mano, jog licencinė sutartis sudaryta 2018 m. rugpjūčio 28 d. ir nuo šios datos sutarties šalims (ieškovui ir atsakovei) licencinės sutarties sąlygos tapo privalomomis, be kita ko, atsakovei kilo pareiga sumokėti licencinį mokestį (sutarties 1.4 (i) punktas), kurį pareikštu ieškiniu ieškovas prašė priteisti iš atsakovės už laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio 28 d. iki 2018 m. spalio 31 d. už vieną prekybos vietą – internetinę prekybą.
16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad ieškinys paduotas netinkamo ieškovo, kuris, kaip turto administratorius, neturi reikalavimo teisės savo vardu reikšti ieškinį dėl trečiajam asmeniui priklausančio turto priteisimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad vykdomojoje byloje paskirtas turto administratorius privalo veikti pagal antstolio patvarkymą dėl skolininko turto administravimo ir gautų pajamų paskirstymo tvarkos, kuris priimamas prieš pradedant išieškojimą vykdyti skolininko turto administravimu. Iki tokio patvarkymo priėmimo turto administratorius turi teisę imtis būtinų veiksmų turtui išsaugoti.
17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.239 straipsnio 1 dalimi, išskiriamos dvi turto administravimo rūšys – turto paprastasis administravimas, kai administratorius atlieka visus veiksmus, būtinus turtui išsaugoti arba jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti, ir turto visiškas administravimas, kai administratorius ne tik turi išsaugoti turtą, bet taip pat privalo jį gausinti, tvarkyti taip, kad jis duotų pajamų, bei naudoti tokiam tikslui, kuris yra palankiausias naudos gavėjui. Turto paprastojo administravimo atveju administratorius privalo priimti turto duodamus vaisius ir pajamas, registruoti skolas ir jas apmokėti iš administruojamo turto, taip pat įgyvendinti kitas teises, susijusias su turto valdymu ir naudojimu (CK 4.240 straipsnio 1 dalis), o turto visiško administravimo atveju administratorius, be minėtų teisių, taip pat gali perleisti turtą, jį investuoti, įkeisti ar kitaip suvaržyti teisę į jį, ar keisti jo tikslinę paskirtį (CK 4.421 straipsnis). Taigi, paprastas administravimas sietinas su turto tinkamu naudojimu ir valdymu, o visiškas turto administravimas apima ir teisę disponuoti administruojamu turtu.
18. Pagal CPK 744 straipsnio 3 dalį, skolininko turto administratorius veikia vadovaudamasis paprastąjį turto administravimą reglamentuojančiomis CK nuostatomis ir turi paprastąjį turto administravimą atliekančio administratoriaus teises, pareigas ir atsakomybę. CPK 744 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog antstolis skolininko turto administravimo tvarką nustato vadovaudamasis CK ketvirtosios knygos XIV skyriaus nuostatomis Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatyta tvarka. Sprendimų vykdymo instrukcijos 82 straipsnyje nurodyta, jog detalią skolininko turto administravimo ir gautų pajamų paskirstymo tvarką nustato antstolis patvarkymu. CK 4.239 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administravimo rūšis nustatoma administravimą nustatančiame akte. 2017 m. liepos 3 d. ir 2018m. gegužės 16 d. antstolio patvarkymuose nurodoma, kad ieškovas yra skiriamas ginčo prekių ženklų administratoriumi. Taigi, atsižvelgiant į paminėtą CPK 744 straipsnio 3 dalies nuostatą, ieškovas paskirtas turto paprastojo administravimo administratoriumi nenustatant turto administravimo ir gautų pajamų paskirstymo tvarkos.
19. Atsižvelgiant į CK 4.240 straipsnio nuostatą, jog turto paprastojo administravimo administratorius turi pareigą priimti duodamus vaisius ir pajamas, bet neturi teisės disponuoti administruojamu turtu, taip pat atsižvelgiant į tai, kad licenciaro teisė sudaryti licencinę sutartį (teisės į prekių ženklą suteikimas naudoti tam tikromis sąlygomis) yra teisės disponuoti turtu sudėtinė dalis, įvertinus turto paprasto administravimo ir turto visiško administravimo skirtumus, turto administravimo tikslą bei formalius reikalavimus vykdymo procese, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovui pagal įstatymą ir turto administravimą nustatantį antstolio patvarkymą nesuteikta teisė turto savininko vardu sudaryti licencinę sutartį. Ieškovo kaip turto administratoriaus teisė priimti duodamas pajamas suprantama kaip teisė gauti pajamas iš jau sudarytų sutarčių, imtis kitų įprastų administruojamo turto naudojimo ir valdymo veiksmų, bet ne kaip teisė disponuoti prekių ženklu ir jo suteikiamomis išimtinėmis teisėmis.
20. Be to, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad jis nagrinėjamoje byloje yra tinkamas ieškovas. CK 4.242 straipsnio 2 dalis numato, jog administratorius negali jam suteiktų teisių panaudoti savo asmeniniams poreikiams ar trečiųjų asmenų poreikiams tenkinti. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad turto administratoriaus teisė valdyti, naudoti ar disponuoti kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiu turtu įgyvendinama ne savo, o naudos gavėjo – turto savininko ar trečiojo asmens, kurio naudai nustatytas administravimas, naudai (CK 4.240 straipsnio 1 dalis, 4.242 straipsnio 2 dalis). Administratorius turi teisę tik į atlyginimą už nurodytų turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teisių įgyvendinimą (CK 4.238 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-686/2015). Šiuo atveju turto administratorius prašo priteisti licencinį mokestį jo naudai, nors pagal CK 4.238 straipsnio 1 dalį administratorius turi teisę tik į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, o ne į administruojamo turto pajamas. Administratoriui draudžiama panaudoti savo funkcijas asmeniniams interesams (CK 4.423 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.423 straipsnio 2 dalį, administratorius neturi teisės sujungti ar sumaišyti administruojamo turto su savo turtu, naudoti administruojamo turto ar informacijos, susijusios su turto administravimu, savo interesams, išskyrus atvejus, kai tai leidžia daryti naudos gavėjas ar administravimą nustatęs aktas. Patenkinus ieškovo ieškinį ir įpareigojus atsakovę sumokėti turto administratoriui licencinį mokestį, turto savininko (trečiojo asmens OAO „Minskij traktornyj zavod“) ir ieškovo turtas būtų sumaišytas, tokiu būdu pažeidžiant CK 4.423 straipsnio 2 dalies nuostatą. Turto paprastojo administravimo atveju administratorius turi teises, analogiškas (mutatis mutandis, panašias, atsižvelgiant į teisinio santykio skirtumus) atstovo teisėms, todėl pats nėra materialinio teisinio santykio, kuriuo grindžia savo reikalavimą, dalyvis, todėl neturi atitinkamų materialinių, o iš to seka – ir procesinių teisių. Ieškovo pateiktoje į bylą ofertoje nurodoma, kad siūloma sudaryti sutartį tarp atsakovės ir trečiojo asmens, o ne tarp atsakovės ir ieškovo. Pagal ieškovo įrodinėjamą kaip sudarytą sutartį oferentu, licencijos davėju ir licencinio mokesčio gavėju nurodomas trečiasis asmuo, o ieškovas – jo atstovu, taigi ieškovas savo ofertoje pats nurodė save ne siūlomos sudaryti sutarties šalimi, bet jos atstovu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas nėra savo nurodomo materialinio teisinio santykio dalyvis, nes nėra asmuo, kuris pateikė ofertą, bet tokio asmens atstovas.
21. Apeliantas nurodo, kad nustačius, jog turto administratorius yra netinkamas ieškovas, pirmosios instancijos teismas turėjo pasiūlyti pakeisti ieškovą tinkamu ieškovu. Su tokiais apelianto argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.
22. Pagal CPK 45 straipsnio 1 dalį teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą tinkamu ieškovu, taigi įstatyme numatyta ieškovo teisė pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu. Visais atvejais šie proceso dalyviai gali būti pakeičiami tik esant ieškovo sutikimui, todėl šia procesine priemone gali disponuoti tik ieškovas (CPK 45 straipsnio 2, 3 dalys). Toks proceso teisės normos aiškinimas atitinka formuojamą kasacinio teismo praktiką, kad bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-161/2009; 2012 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2013). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teismas, nagrinėdamas ginčą ir nustatęs, jog ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turėtų atsakyti, negali apsiriboti formaliu netinkamos šalies konstatavimu ir tuo pagrindu atmesti ieškinį, bet turi išnaudoti visas bylos išnagrinėjimo iš esmės galimybes, tarp jų – ir pasiūlyti pakeisti netinkamą šalį tinkama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568-313/2015). Tačiau teismas savo iniciatyva privalo pasiūlyti pakeisti ieškovą, jeigu to nepadarius, būtų priimtas siurprizinis sprendimas, dėl kurio motyvų šalims nebuvo suteikta teisė duoti paaiškinimus ir pateikti įrodymus nagrinėjant bylą iš esmės. Bet ir tokiu atveju ieškovas gali būti pakeistas tik pradiniam ieškovui sutinkant, jam nedviprasmiškai pareiškus dėl to savo valią.
23. Nagrinėjamoje byloje atsakovė nuosekliai procesiniuose dokumentuose atsikirto, kad byloje ieškinys pareikštas netinkamo ieškovo, toks atsikirtimas ieškovui buvo žinomas ir ieškovas turėjo galimybę šį argumentą įvertinti, dėl jo pasisakyti. Ieškovas, atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato, žinodamas, kad toks atsikirtimas byloje pareikštas ir kad pirmosios instancijos teismas dėl jo privalės pasisakyti sprendime, nepareiškė savo valios, kad būtų pakeistas kitu ieškovu. Svarbu ir tai, kad trečiasis asmuo Prekių ženklų savininkas OAO „Minskij traktornyj zavod“ ieškinio reikalavimų nepalaikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos siūlyti ieškovui jį pakeisti.
Dėl licencinės sutarties sudarymo
24. Ieškovas per antstolį 2018 m. rugpjūčio 28 d. įteikė atsakovei pasiūlymą dėl licencinės sutarties sudarymo. Atsakovė iš ieškovo gavo ir 2018 m. kovo 21 d. bei 2018 m. balandžio 12 d. ofertas dėl licencinės sutarties sudarymo. Gavusi šias ofertas, atsakovė 2018 m. gegužės 8 d. atsakyme paprašė ieškovo pateikti papildomą informaciją – prašė paaiškinti, už kokias atsargines detales būtų imamas mokestis, pateikti detalių aprašymą su fotonuotraukomis, kurios atitinka prekių ženklo reikalavimus. Ieškovas neneigia, kad į šį raštą neatsakė ir išsiuntė atsakovei dar vieną ofertą, po ko laikė, kad atsakovė konkliudentiniais veiksmais ją akceptavo.
25. CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Taigi, sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Šis sutarties pagrindu esantis šalių susitarimas turi atitikti sutarčių sudarymą reglamentuojančias teisės normas. Sutarties sudarymo procedūrą reglamentuoja CK 6.162-6.187 straipsniai. CK 6.162 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais.
26. Oferento pasiūlymas sudaryti sutartį turi būti pakankamai apibūdintas ir išreikšti jo įsipareigojimą būti sutarties saistomam akcepto atveju (CK 6.167 straipsnio 1 dalis). Akceptu laikomas akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas. Tylėjimas arba neveikimas savaime nelaikomas akceptu. Akceptas sukelia teisines pasekmes nuo to momento, kai jį gauna oferentas (CK 6.173 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, kad būtų konstatuota, jog akceptantas priėmė ofertą ir sutartis laikoma sudaryta, būtinas aiškus ir besąlygiškas jo sutikimas su oferento pateiktu pasiūlymu, pareiškiamas oferentui. Šios sąlygos išimtis nustatyta CK 6.173 straipsnio 3 dalyje – jeigu ofertoje numatyta galimybė ją akceptuoti nepranešant apie tai oferentui (tylėjimu ar konkliudentiniais veiksmais) arba tokia išvada darytina atsižvelgiant į egzistuojančius šalių santykius arba papročius, tai akceptas sukelia teisines pasekmes nuo atitinkamų akceptanto valią reiškiančių veiksmų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2011).
27. Ieškovo atsakovei išsiųstoje ofertoje buvo nustatyta galimybė ofertą akceptuoti, nepranešant apie tai oferentui, t. y. konkliudentiniais veiksmais, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, siekdamas įrodyti, jog atsakovas akceptavo ofertą konkliudentiniais veiksmais, ieškovas privalo pateikti įrodymus, kurie patvirtintų atitinkamus atsakovės veiksmus priimant ir vykdant sutartį po ofertos gavimo, taip įrodyti, kad atsakovė po ofertos gavimo naudojo trečiojo asmens prekių ženklus tokiu būdu, kuris reikalauja sutartyje nustatyto atlyginimo už naudojimą mokėjimo.
28. Ieškovas, įrodinėdamas prekių ženklo naudojimą atsakovės veikloje, pateikė atsakovės internetinio tinklapio www.bilagra.lt nuotrauką. Iš pateikto įrodymo matyti, kad atsakovė viešai skelbia, kad ji vykdo didmeninę prekybą MTZ, T-40, T-25 traktorių dalimis. Taip pat nuotraukoje pavaizduota traktorių eilė, kurių pirmųjų (arčiausiai esančių) šonuose galima įžiūrėti įrašus Belarus. Tinklapyje yra nuorodos į prekių katalogą ir į atsakovės kontaktus. Taigi, atsakovė viešai skelbia, kad prekiauja traktorių MTZ (Minsko traktorių gamyklos) atsarginėmis detalėmis, taip pat skelbia, kad prekiauja detalėmis traktorių, kurie žymimi žymeniu Belarus. Kadangi ieškovo nurodomi trečiojo asmens prekių ženklai yra žodiniai, atsakovės apie savo veiklą viešai skelbiamoje informacijoje naudojami žymenys MTZ ir Belarus yra jiems tapatūs. Nurodomas įrodymas patvirtina, kad žymenis atsakovė naudoja savo komercinėje veikloje ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas nepateikė atitinkamų įrodymų, nes nuotrauka padaryta tik ieškinio pareiškimo metu. Atsakovė iš esmės neneigia, kad vykdo ir vykdė prekybą trečiojo asmens gaminamų traktorių dalimis, į bylą pateiktas įrodymas – atsakovės naudojamo tinklapio, veikiančio su atsakovo pavadinimą atitinkančiu domeno vardu, nuotrauka tokią aplinkybę patvirtina.
29. Pagal iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Prekių ženklų įstatymo 38 straipsnio 1 dalį įregistruoto ženklo savininkas turi išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti žymenį, tapatų įregistruotam ženklui tapačioms prekėms ir paslaugoms, taip pat kitomis įstatyme nurodomomis sąlygomis. Tačiau minėtos redakcijos PŽĮ 39 straipsnio 1 dalis nustato ženklo savininko teisių apribojimo atvejus. Pagal PŽĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punktą PŽĮ 38 straipsnio nuostatos nesuteikia ženklo savininkui teisės uždrausti kitiems asmenims savo ūkinėje ar komercinėje veikloje naudoti kaip žymenį ženklą, kai būtina nurodyti prekių ir (ar) paslaugų, pavyzdžiui, priedų ar atsarginių dalių, paskirtį.
30. ESTT 1999 m. vasario 23 d. sprendimu byloje C-63/97 pripažino, jog prekių ženklo naudojimas, siekiant informuoti visuomenę, kad reklamuotojo specializacija yra prekyba, arba kad jis užtikrina šiuo prekių ženklu pažymėtų ir jo savininko arba su jo sutikimu išleistų į prekybą prekių remontą ir priežiūrą, yra prekės ar paslaugos paskirtį nurodantis naudojimas, patenkantis į 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios tarybos Direktyvos valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (Direktyva 89/104/EEB) 6 straipsnio 1 dalies (c) punktą, todėl toks prekių ženklo naudojimas patenka į Direktyvos nuostatą, pagal kurią prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti trečiajai šaliai prekybos veikloje naudoti prekių ženklą, kai būtina nurodyti prekių ar paslaugų, pavyzdžiui, priedų ar atsarginių dalių paskirtį.
31. Pagal 2015 m. gruodžio 16 d. Europos parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2436 valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 14 straipsnio 1 dalies c punktą prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti trečiajai šaliai vykdant komercinę veiklą naudoti prekių ženklą, kai siekiama identifikuoti prekes ar paslaugas arba daryti nuorodą į jas kaip priklausančias to prekių ženklo savininkui, kai naudoti prekių ženklą būtina siekiant nurodyti prekės ar paslaugos paskirtį, visų pirma kaip priedų ar atsarginių dalių. Tokia Direktyvos nuostata iš esmės atitinka 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios tarybos Direktyvos valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (Direktyva 89/104/EEB) 6 straipsnio 1 dalies (c) punktą, kurio taikymo išaiškinimas pateiktas minėtame ESTT 1999 m. vasario 23 d. sprendime byloje C-63/97. Atitinkama Direktyvos nuostata perkelta ir į naujos redakcijos Prekių ženklų įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
32. Taigi, įstatymas apriboja išimtines prekių ženklo savininko teises, nesuteikdamas jam teisės uždrausti kitiems asmenims naudoti prekių ženklą savo veikloje, kai kiti asmenys ženklą naudoja informavimui apie savo prekybą prekių ženklu žymimų prekių atsarginėmis dalimis. Įstatymui apibojant ženklo savininko turimas išimtines teises, nesuteikiant jam atitinkamos išimtinės teisės, prekių ženklo savininkas teisės uždrausti naudoti ženklą atitinkantį žymenį informavimui apie savo prekybą prekių ženklu žymimų prekių atsarginėmis dalimis neturi.
33. Teisėje galioja principas, kad niekas negali perduoti kitam daugiau teisių, negu pats turi (nemo plus juris ad alium transferre potest quam in se haberet), todėl tais atvejais, kai sutarties šalis įsipareigoja perduoti kitai šaliai teises, kurių pati neturi, darytina išvada, kad sutarties sudarymo metu sutarties dalykas neatitiko įmanomumo reikalavimų. Tais atvejais, kai prievolė neatitinka įmanomumo reikalavimo, t. y. jos neįmanoma įvykdyti jau sutarties sudarymo metu, reiškia, kad tokia sutartimi pažeidžiamas teisės imperatyvas, kuris nors nėra expressis verbis (lot. pažodžiui) nustatytas įstatyme, bet implicitiškai išvestinas iš prievolės esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2008). Todėl sutartis ir iš jos kylančios prievolės, tiek, kiek jų neįmanoma įvykdyti jų sudarymo momentu, yra negaliojančios, nes tai, kas neįvykdoma, pagal įstatymą negali būti prievolės dalyku (CK 6.3 straipsnio 3, 4 dalys).
34. Ženklo savininkas turi teisę suteikti kitam asmeniui savanorišką išimtinę ar neišimtinę licenciją visoms arba daliai prekių ir (ar) paslaugų žymėti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje arba tam tikroje jos dalyje (iki 2018m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos PŽĮ 44 straipsnio 1 dalis). Tačiau, vadovaujantis šios nutarties 33 punkte nurodyta taisykle, licencijos sutartimi gali būti suteikiamos tik prekių ženklo savininko turimos išimtinės teisės, bet negali būti suteikiamos teisės, kurių prekių ženklo savininkas neturi. Teisė naudoti prekių ženklą, kai vykdant sąžiningą komercinės veiklos praktiką būtina nurodyti ženklu žymimų prekių priedų ar atsarginių dalių paskirtį, nėra prekių ženklo savininko išimtinė teisė, nes prekių ženklo savininkas negali uždrausti kitiems asmenims taip žymėti prekes. Todėl teisė žymėti prekes ar paslaugas Prekių ženklų įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punkto (ankstesnės redakcijos PŽĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punkto) numatytu atveju licencijos sutartimi perduodama būti negali, o tokia teise tiek, kiek jos naudojimas atitinka įstatyme nustatytas sąlygas, suinteresuoti asmenys naudojasi laisvai, be prekių ženklo savininko nustatomų apribojimų.
35. Kadangi į bylą pateikti įrodymai, kad atsakovė trečiojo asmens prekių ženklus naudojo tik nurodydama (reklamuodama) savo veiklą kaip prekybą traktorių, žymimų trečiojo asmens prekių ženklais, atsarginėmis detalėmis, o iš byloje nustatytų aplinkybių teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad savaime toks naudojimas neatitinka sąžiningos komercinės veiklos praktikos, nustatytasis prekių ženklų naudojimas patenka į PŽĮ 18 straipsnio 1 dalies 3 punkte (ankstesnės redakcijos PŽĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punkte) numatytą prekių ženklo savininko teisių ribojimo sritį. Todėl atitinkamu trečiojo asmens prekių ženklo naudojimu atsakovė neatliko konkliudentinių veiksmų, numatytų ieškinyje nurodomoje ofertoje – nenaudojo prekių ženklų tokiu būdu, kokį uždrausti naudoti arba kokiam naudojimo teisę suteikti licencine sutartimi turi teisę prekių ženklo savininkas. Todėl, ieškovui neįrodinėjant kitokių atsakovės veiksmų naudojant trečiojo asmens prekių ženklus, apeliacinės instancijos teismui yra pagrindas daryti išvadą, kad neįrodžius atitinkamų reikšmingų konkliudentinių veiksmų atlikimo, byloje neįrodyta, kad atsakovė sudarė ieškovo įrodinėjamą sutartį.
36. Konstatavus, kad nagrinėjamoje byloje turto administratorius yra netinkamas ieškovas, kad ieškovas neturėjo materialiosios teisės siūlyti sudaryti sandorį ir kad sutartis nebuvo sudaryta, nustatomas pakankamas pagrindas apeliacinio skundo argumentus atmesti, o kiti apelianto argumentai, susiję su Prekių ženklų naudojimu atsakovės veikloje, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisiškai nereikšmingi nagrinėjamai bylai teisingai išspręsti, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
37. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pirmosios instancijos teismas, netinkamai aiškindamas ir taikydamas ginčui aktualias materialiosios teisės normas, susijusias su prekių ženklo naudojimu ir licencinės sutarties sudarymu, priėmė iš esmės pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
38. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Atsakovė UAB „Bilagra“ atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašė atlyginti jos dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė šį prašymą pagrindžiančių įrodymų, todėl atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas iš apelianto netenkinamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Artūras Driukas
Vilija Mikuckienė
Vytautas Zelianka