Baudžiamoji
byla Nr. 2K-523/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos:
1.2.20.3;
2.1.7.4; 2.1.6.3; 1.1.8.10.5
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010 m. lapkričio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos
Rakauskienės, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Benedikto Stakausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso
tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. kasacinį
skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 16 d. nuosprendžio
ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010
m. balandžio 20 d. nuosprendžio.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009
m. spalio 16 d. nuosprendžiu A. V. pripažintas kaltu padaręs
nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 straipsnio
1 dalyje, 233 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas pagal
BK 233 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyniems
mėnesiams, 233 straipsnio 3 dalį laisvės
atėmimu vieneriems
metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis
BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos iš
dalies jas sudedant ir A. V. paskirta
subendrinta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams devyniems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu paskirta
bausme ir A. V. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė vieneriems
metams devyniems mėnesiams bei 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda. Į paskirtą bausmę
įskaityta bausmė – 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda, visiškai atlikta pagal
ankstesnį nuosprendį. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2
punktu, 7 punktu (2004 m. gegužės 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija),
paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams,
įpareigojant A. V. per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios
bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip
septynioms paroms, taip pat taikytas įpareigojimas, kuriuo A. V. skirta
atsiprašyti nukentėjusiųjų J. S. ir R. D.
Nukentėjusiojo J. S. civilinis
ieškinys (5000 Lt) iš dalies tenkintas ir iš nuteistojo A. V. priteistas
nukentėjusiajam J. S. 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimas (Lietuvos
Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnis).
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu pakeistas
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 16 d. nuosprendis: nuteistojo
A. V. nusikalstama veika (poveikis nukentėjusiajam J. S.) perkvalifikuota iš BK
233 straipsnio 3 dalies į 233 straipsnio 1 dalį ir jis nuteistas laisvės
atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė
subendrinta iš dalies sudedant su bausme, paskirta pagal BK 233 straipsnio 1
dalį (poveikis nukentėjusiajai R. D.), ir A. V. paskirta subendrinta laisvės
atėmimo bausmė vieneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63
straipsnio 3, 9 dalimis, ši subendrinta bausmė subendrinta su Panevėžio miesto
apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir A. V. paskirta
galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams devyniems
mėnesiams bei 10 MGL (1250 Lt) dydžio
bauda. Į paskirtą bausmę įskaityta bausmė – 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda,
visiškai atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1
dalimi, 2 dalies 2 punktu, 7 punktu (2004 m. gegužės 5 d. įstatymo Nr.
IX-2314 redakcija), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas
vieneriems metams, įpareigojant A. V. per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo
atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip
septynioms paroms.
Apeliacinės instancijos
teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl
nuteistojo A. V. nusikalstamos veikos (poveikio nukentėjusiajam J. S.)
kvalifikavimo pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, nurodė, kad byloje nėra
pakankamai duomenų apie grasinamų frazių: „tau tas automobilis vis tiek laimės
neatneš“, „tame pačiame mieste gyvename, susitiksime dar ne kartą“, „tu po šią
žemę nebevaikščiosi“, pasakytų nuteistojo A. V. kalbant su nukentėjusiuoju J. S.,
kontekstą, t. y. nustatė, kad A. V. nebūtinai išreiškė grasinimus, kuriais
nukentėjusysis buvo verčiamas bijoti, jog nepatenkinus reikalavimų dėl parodymų
pakeitimo šiam atsirastų neigiamų padarinių, t. y. naudojo prieš J. S. psichinę
prievartą. Šią aplinkybę teismas pripažino neįrodyta, todėl iš kaltinimo
pašalino ir A. V. nusikalstamą veiką perkvalifikavo į BK 233 straipsnio 1 dalį.
Taip pat teismas, iš kaltinimo (dėl poveikio nukentėjusiajam J. S.)
pašalino aplinkybę, kad jam buvo daromas poveikis duoti žinomai melagingus
parodymus Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bylą nagrinėjant kasacine tvarka,
konstatavęs, jog bylą nagrinėjant kasacine tvarka įrodymų tyrimas neatliekamas,
ir nustatė, kad poveikis J. S. buvo daromas ne ilgiau kaip iki Panevėžio
apygardos teismo 2006 m. gegužės 4 d. nuosprendžio apeliacine tvarka priėmimo.
Kita pirmosios
instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistojo A. V. palikta
nepakeista.
Teisėjų kolegija,
išklausiusi teisėjo Benedikto Stakausko pranešimą ir susipažinusi su
baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
A. V. nuteistas už
darytą poveikį nukentėjusiajam J. S., t. y. už tai, kad 2005 m. rugsėjo
16 d.–2006 m. gegužės 4 d. laikotarpiu, nenustatytomis tiksliomis
dienomis ir nenustatytu laiku, iš jų ir 2005 m. gruodžio 30 d., tačiau ne mažiau kaip keturis kartus, susitikdamas su nukentėjusiuoju
J. S. jo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), susitikimų metu
prašydamas, reikalaudamas, žadėdamas atsilyginti – perduoti nukentėjusiajam
pinigus – 500 Lt, taip pat nurodydamas nukentėjusiajam surašyti pareiškimą su
melagingais duomenimis, kuris bus pateiktas teismui, siekė paveikti
nukentėjusįjį J. S., kad šis baudžiamosios bylos, kurioje nuteistas M. V.,
nagrinėjimo apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teisme metu duotų melagingus
parodymus, t. y. nurodytų, kad pats nukentėjusysis leido nuteistajam
M. V. naudotis jam priklausančiu automobiliu, o telefoną nukentėjusysis pametė
bare, nors jam buvo žinoma, kad nuteistajam automobiliu naudotis nebuvo leista,
telefonas dingo iš nukentėjusiojo namų po nuteistojo M. V. apsilankymo.
Taip pat A. V. nuteistas
už darytą poveikį nukentėjusiajai R. D., t. y. už tai, kad 2005 m.
rugsėjo 20 d., tiksliai nenustatytu laiku, susitikdamas su liudytoja M. V.
baudžiamojoje byloje R. D. jos bute, esančiame Panevėžyje, Liepų al. 17–42,
susitikimo metu prašydamas bei nurodydamas liudytojai surašyti paaiškinimą su
melagingais duomenimis, kuris bus pateiktas teismui, siekė paveikti liudytoją
R. D., kad ši baudžiamosios bylos, kurioje nuteistas M. V., nagrinėjimo
apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teisme metu, duotų melagingus parodymus,
t. y. teisme nurodytų, kad nematė, kaip pas liudytoją I. D. atvyko
nuteistasis M. V. ir, atnešęs automobilio raktelius, prašė jos vyro I. D.
perduoti juos J. S., nors jam buvo žinoma, kad liudytoja šį įvykį matė,
nuteistojo M. V. prašymą girdėjo.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. V.
prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 16 d.
nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. balandžio 20 d. nuosprendį ir, nesant jo kaltės inkriminuotų
nusikaltimų padaryme, bylą nutraukti. Kasatoriaus įsitikinimu, abiejų
instancijų teismų nuosprendžiai nepagrįsti ir neteisėti dėl padarytų esminių
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų bei netinkamo baudžiamojo įstatymo
pritaikymo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas nesilaikant
BPK 331 straipsnio reikalavimų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m.
birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo
proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 5.2 punkto
reikalavimų (neišdėstytas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio
nustatomosios dalies turinys). Jo nuomone, teismai išvadą dėl jo veikimo
tiesiogine tyčia (siekimą, kad nukentėjusieji duotų melagingus parodymus M. V.
baudžiamojoje byloje) grindė tik nukentėjusiųjų J. S. ir R. D. bei liudytojos S.
A. deklaratyviais, nemotyvuotais parodymais, tačiau atmetė kitų liudytojų
parodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), t. y. nenustatė ir motyvuotai nepagrindė
jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties subjektyviojo požymio (BK 233
straipsnio 1 dalis). Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo
nuosprendyje taip pat visai nepasisakoma dėl galimai melagingų, prieštaringų
nukentėjusiųjų parodymų (BK 235 straipsnis), be to, byla apeliacine tvarka
nebuvo patikrinta tiek, kiek buvo prašoma (BPK 320 straipsnio 3, 4 dalys). Kasatorius
mano, kad pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo šališkai, ir nurodo
prokurorą V. M. kaip suinteresuotą, šališką ir nekompetentingą, taip pat nurodo,
kad apeliacinis teismas, remdamasis BPK 58 straipsniu, nerado pagrindų šališkam
teisėjui nušalinti (teisėja pakartotinais klausimais išgaudavo norimą atsakymą,
gynėją apkaltindavo proceso trukdymu, inicijavo administracinę teiseną dėl
tariamo teismo negerbimo ir trukdymo, neleido į teismo posėdį pasikviesti
teismo nepakviesto gynėjo, neapklausė svarbiausio bylos liudytojo T. Ž.). Anot
kasatoriaus, dėl teismo šališkumo apeliacinės instancijos teismas visiškai
nepasisakė. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas
jo ir gynėjo skundus bei taikydamas jam švelnesnį baudžiamąjį įstatymą,
paskyręs už veiką švelnesnę bausmę, taikė griežtesnį bausmių subendrinimo būdą.
Tai, kasatoriaus įsitikinimu, rodo nemotyvuotą teismo šališkumą (teismas bausmę
paskyrė griežtesnę negu to prašė valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė, –
vietoje baudos paskirta laisvės atėmimo bausmė). Kasatorius nesutinka su
bausmės bendrinimu, nes toks subendrinimas (laisvės atėmimas vieneriems metams
trims mėnesiams ir 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda subendrintos į galutinę daug
ilgesnę vienerių metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę) pažeidžia materialines
teisės normas bei prieštarauja baudžiamojo proceso nuostatoms dėl negalimumo
pabloginti nuteistojo padėtį.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos
Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė siūlo nuteistojo A. V. skundą tenkinti
iš dalies: pakeisti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 20 d. nuosprendžio dalį dėl A. V. paskirtos
galutinės bausmės ir nurodyti, kad, vadovaujantis BK 63 straipsnio 3, 9
dalimis, A. V. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį (2 epizodus) paskirta ir
subendrinta bausmė vieneri metai trys mėnesiai laisvės atėmimo subendrinama su
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu paskirta
bausme – 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda ir galutinė bausmė A. V. paskirtina
laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams bei 10 MGL (1250 Lt) dydžio
bauda. Į paskirtą bausmę įskaityti bausmę – 10 MGL (1250 Lt) dydžio baudą,
visiškai atliktą pagal ankstesnį nuosprendį. Vadovaujantis BK 75
straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2, 7 punktais (2004 m. gegužės 5 d. įstatymo
Nr. IX-2314 redakcija), A. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti
vieneriems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be
institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios
vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Kitas teismų sprendimų dalis palikti
nepakeistas. Prokurorė nurodo, kad, priešingai nei teigia kasatorius A. V.,
pirmosios instancijos teismo motyvai vertinant įrodymus nėra paviršutiniški,
vienpusiški ar logiškai nepaaiškinami, nes teismas įrodymus vertino pagal savo
vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių
išnagrinėjimu, bei vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymu (BPK 20
straipsnio 5 dalis). Nepagrįstas ir kasatoriaus argumentas dėl išsamiai neišnagrinėtų
jo ir gynėjo paduotų skundų. Be to, prokurorės nuomone, A. V.
pastangos paveikti asmenis, duodančius parodymus prieš M. V., pagrįstai
pripažintos neteisėtomis ir kvalifikuotos pagal BK 233 straipsnio 1 dalį,
nes įvykdytos tyčia, t. y. suvokiant pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir
norint taip veikti (BK 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Prokurorė teigia, kad
bylos medžiagoje, teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota bylos eiga
nepatvirtina kasatoriaus teiginių ir jo išsakytų nepagrįstų argumentų dėl
teismo ir prokuroro šališkumo (BPK 58, 241 straipsniai, 258 straipsnio 3
dalis). Šiuos teiginius prokurorė grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika
(Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimis Nr. 2K-202/2005,
2K-243/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (2000 m.
spalio 10 d. sprendimu byloje Daktaras v. Lithuania, no.
42095/98, judgement of 10 October 2000). Kaltinamojo ir jo gynėjo teisė
apskųsti teismo nuosprendį apeliacine tvarka nebuvo suvaržyta. Prokurorė
nurodo, kad nors kasatoriaus teiginys dėl nuosprendžio surašymo struktūros yra
iš dalies teisingas, tačiau akivaizdžiai deklaratyvus, nes skundžiamo apygardos
teismo nuosprendžio turinys yra aiškus ir kasatoriui suprantamas, suvoktas
tinkamai ir visiškai, todėl, pasak prokurorės, nėra pagrindo daryti išvados dėl
nuteistojo A. V. teisių suvaržymo (BPK 331 straipsnis). Prokurorės manymu,
Panevėžio apygardos teismas, bendrindamas bausmes, padarė klaidą, nes nurodė,
kad galutinė bausmė A. V. paskiriama laisvės atėmimas vieneriems metams
devyniems mėnesiams bei (10 MGL) dydžio bauda, todėl ši kasatoriaus skundo
dalis tenkintina, o Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 20 d. nuosprendis keistinas.
Kasacinis skundas
tenkintinas iš dalies.
Nusikalstamų veikų
kvalifikavimas (BK 233 straipsnio 1 dalis) ir įrodymų vertinimas
Baudžiamojo kodekso 2
straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo,
kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatyto baudžiamojo nusikaltimo ar
baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis - tai baudžiamajame
įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina
pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma.
BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kurios padarymu
pripažintas kaltu kasatorius A. V., objektyviųjų požymių pagrindinės formos yra
tokios: 1) bet kokiu būdu (išskyrus smurto ar kitokios prievartos panaudojimą)
paveikiant liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad
jie ikiteisminio tyrimo metu, teisme ar kitoje šiame straipsnyje numatytoje
institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai
išverstų; 2) bet kokiu būdu (išskyrus smurto ar kitokios prievartos
panaudojimą) trukdant nurodytiems asmenims atvykti į teisingumo, teisėsaugos
institucijas. Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį pateikti melagingą informaciją
minėti subjektai gali būti veikiami prašymais, įtikinėjimais, pažadais,
apgaule, paperkant ir pan. Šiame straipsnyje nurodytų nusikaltimų sudėtys yra
formalios, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami
veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius BK straipsnyje nurodytus asmenis
duoti melagingus parodymus ar teikti kitą melagingą informaciją. Nusikaltimo
baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą. BK
233 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyvieji požymiai pasireiškia
tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad darydamas poveikį liudytojui,
nukentėjusiajam ar kitiems asmenims, jog šie pateiktų ar perduotų melagingą
informaciją, elgiasi pavojingai neteisėtai, nes trukdo įgyvendinti teisingumą
arba priimti teisingą sprendimą. Suprasdamas, kad neteisėtai kišasi į
teisingumo procesą, kaltininkas klaidina asmenį arba jam trukdo, jis vis tiek
siekia atlikti tokius veiksmus. Pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas
ne vien tik paties kaltininko parodymais, kaip jis suvokė ir įvertino savo
daromų veiksmų pobūdį, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir
kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Subjektyvieji nusikalstamos veikos
požymiai glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl, be nurodytų aplinkybių,
kaltės forma nustatoma tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius)
požymius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos
padarant, vietą, laiką ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį
su veika - bei jos padarinius gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį,
ir pagal kitas objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.
Teisminio bylos
nagrinėjimo metu ištirti ir įvertinti įrodymai patvirtina, kad padarytose
veikose yra ir objektyvieji, ir subjektyvieji BK 233 straipsnio 1 dalyje
numatyto nusikaltimo požymiai. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai,
išsamiai išanalizavę ir nešališkai ištyrę esmines bylos aplinkybes, įvertinę
įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad nuteistasis A. V. padarė baudžiamojo
įstatymo draudžiamus veiksmus. Įrodymai, gauti teisėtu būdu, papildė vienas
kitą bei sudarė vientisą loginę įrodymų grandinę, leidusią teismams padaryti
išvadą dėl nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Nukentėjusieji J. S.,
R. D. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė išsamius ir nuoseklius
parodymus, detaliai nurodydami nusikalstamos veikos aplinkybes (nuo pirmosios
pažinties su A. V., kuris pasiūlė keisti parodymus baudžiamojoje byloje, kad M.
V. būtų išteisintas dėl automobilio bei mobiliojo ryšio telefono vagystės),
apibūdino A. V. iniciatyva organizuotus susitikimus, pokalbių turinį, reakciją
į prašymus keisti parodymus, priežastis, dėl kurių rašė paaiškinimus
apeliacinės instancijos teismui dėl parodymų keitimo. Nukentėjusiųjų parodymus
patvirtino ir kiti bylos faktiniai duomenys: liudytojos S. A. parodymai,
liudytojo I. D. ikiteisminio tyrimo teisėjui (M. V. byloje) duoti parodymai,
teismų priimti sprendimai M. V. baudžiamojoje byloje, nukentėjusiųjų J. S., R.
D. rašytiniai paaiškinimai teismui, kurie A. V. iniciatyva buvo pateikti M. V.
baudžiamąją bylą nagrinėjusiam Panevėžio apygardos teismui. Šiuose
paaiškinimuose įrašytos kitokios aplinkybės, kurias paaiškino J. S. ir R. D.,
duodami parodymus teismui M. V. byloje. (T. 1, b. l. 27-29, 37, 38).
Apeliacinės instancijos teismui atlikus įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6
dalis), nukentėjusysis J. S. ir liudytoja R. D. nurodė, kad dėl pašalinių
asmenų įtakos paaiškinimuose „surašyta netiesa“ (T 1, b. l. 114-120). Pagal
kaltinamojo A. V., liudytojų D. V., G. M., L. Ž., A. V., E. V. parodymus,
nukentėjusieji buvo įkalbinėjami apeliacinės instancijos teismui duoti parodymus,
patvirtinančius M. V. nekaltumą, siekiant, kad būtų priimtas išteisinamasis
nuosprendis. Taigi teismas nuteistojo A. V. kaltę grindė byloje surinktų
faktinių duomenų visuma. Nenustatyta, kad įrodymai būtų gauti neteisėtais
būdais ar nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo nustatytos tvarkos. Jų
patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.
Įrodymai įvertinti, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. BPK 20
straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį
įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu,
vadovaudamiesi įstatymu. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti,
kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus,
vidinis įsitikinimas nebūtų pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos
aplinkybių išnagrinėjimu. Kita įrodymų vertinimo sąlyga – įrodymai turi būti
vertinami, laikantis įstatymų. Kasaciniame skunde nenurodoma, kokiomis įstatymų
nuostatomis vertindami įrodymus nesivadovavo teismai. Tikrindamas pirmosios
instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą apeliacinės
instancijos teismas patikrino ir įrodymų vertinimo teisingumą. Apygardos
teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visus teisiamajame
posėdyje išnagrinėtus įrodymus - tiek kaltinančius, tiek teisinančius - ir
vertindamas juos klaidos nepadarė, tačiau suklydo, konstatuodamas veiką kvalifikuojančią
aplinkybę – psichinę prievartą nukentėjusiajam. Ši apeliacinės instancijos teismo
išvada pagrįsta. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertinti visi
duomenys, kurie patvirtino ar paneigė bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės
bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Duomenys, kuriais
pagrįstas nuosprendis, buvo patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20
straipsnio 4 dalis).
Priešingai nei teigiama
kasaciniame skunde, teismas įvertino tą aplinkybę, kad A. V. buvo žinomas
nukentėjusiųjų J. S. ir R. D. parodymų apie M. V. įvykdytą nusikaltimą turinys.
Nepaisant to, A. V. siekė priversti nukentėjusiuosius duoti M. V. palankius
parodymus, pats sugalvodamas jų turinį, prašydamas J. S. ir R. D. jam
tinkančius parodymus užfiksuoti pareiškimuose ir patvirtinti teisme.
Kasatoriaus tikslas buvo ne padėti teismui nustatyti tiesą apie V. V. veiksmus,
o paveikti prieš jį parodymus duodančius asmenis, taip padedant M. V. išvengti
baudžiamosios atsakomybės. Tokios A. V. pastangos pagrįstai pripažintos
neteisėtomis ir kvalifikuotos pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, nes veikos
padarytos tyčia, t. y. suvokiant pavojingą nusikalstamų veikų pobūdį ir norint
taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Dėl kasatoriaus
argumentų dėl teismo šališkumo ir teisės į gynybą pažeidimo
BPK 44 straipsnio 5
dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo
bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismo
nešališkumo užtikrinimas – viena teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Šis
principas iš esmės reiškia, kad, nagrinėdamas bylą teismas su abiem proceso
šalimis privalo elgtis vienodai, nerodydamas vienai iš jų palankumo, nebūtų
suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Šališku pripažįstamas
teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese
dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Šioje baudžiamojoje byloje kasatorius
A. V. pirmosios instancijos teismo šališkumą susieja su netinkamu įrodymų
vertinimu bei nukentėjusiųjų ir liudytojų apklausa, atsisakymu tenkinti prašymą
nušalinti prokurorą V. M., administracinės teisenos už teismo negerbimą
iniciavimu, taip pat atsisakymu tenkinti kai kuriuos gynybos prašymus. Kolegija
pažymi, kad minėti kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti, prieštarauja bylos
procesinių dokumentų turiniui. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde,
apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti motyvai, kuriais paneigti
apeliantų teiginiai dėl teismo šališkumo. Pirmosios instancijos teismo posėdyje
prokuroro ir teisėjo nušalinimo klausimai buvo išspręsti BPK 59 straipsnyje
nustatyta tvarka ir protokolinėse nutartyse motyvuotai pasisakyta, kodėl
netenkinami kaltinamojo ir gynėjo prašymai dėl nušalinimų (T. 2, b. l. 271; T.
3 b. l. 13, 74, 75). Pagal kaltinamojo, gynėjo pareiškimo, kitų proceso dalyvių
paaiškinimų, taip pat procesinių dokumentų turinį kolegija sprendžia kad nebuvo
BPK 58 straipsnyje numatytų pagrindų prokurorui ir teisėjui nušalinti. Be to,
iš bylos medžiagos matyti, kad bylos nagrinėjimo teisme metu teisiamojo
posėdžio pirmininkas kaltinimo ir gynybos šalims užtikrino lygias teises teikti
įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies
argumentus ir pareikšti nuomonę visais klausimais, turinčiais reikšmės bylos
teisingam išsprendimui, taip pat suteikta galimybė susipažinti su teisiamojo
posėdžio protokolu bei pareikšti pastabas. Teisiamojo posėdžio protokolas
nepatvirtina kasatoriaus teiginių, kad teisėja proceso metu kuriai nors šaliai
būtų teikusi pirmenybę ar būtų daromas psichologinis spaudimas, apklausiant
nukentėjusiuosius, liudytojus. Pažymėtina, kad BPK 258 straipsnio 3 dalis
teismo posėdžio pirmininkui nustato pareigą užtikrinti posėdžio tvarką teismo
posėdžių salėje, todėl pirmininkaujančiosios veiksmai, kuriais buvo drausminami
proceso dalyviai, imamasi veiksmų užtikrinti tvarką teismo salėje, ribojama
įrodymų tyrimo apimtis, nelaikytini teismo šališkumo įrodymu.
Teisėjų kolegija neturi
pagrindo išvadai, kad nagrinėjant bylą teisme buvo pažeistas Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje
įtvirtintas principas, kad kiekvienas kaltinamasis turi teisę, jog jo bylą per
kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas
ir nešališkas teismas. Tai, kad kaltinamojo ir jo gynėjų prašymas apklausti
liudytoją T. Ž. ir prie bylos pridėti vaizdo-garso įrašą buvo atmestas, nėra
pagrindas konstatuoti nuteistojo gynybos teisių pažeidimo ar bylos aplinkybių
išsamaus neištyrimo. Teismas, BPK 270 straipsnyje nustatyta tvarka išsprendęs
prašymus, nurodė išsamius motyvus, kodėl prašymas papildomai tirti įrodymus
netenkinamas (T. 3, b. l. 198-200). Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios
instancijos teismas dėjo pastangas iškviesti ir apklausti liudytoją T. Ž.,
tačiau to padaryti nepavyko, nes šis asmuo išvyko į kitą šalį ir jo gyvenamoji
vieta nežinoma. Be to, liudytojas parašė teismui pareiškimą, kuris posėdyje
perskaitytas, o jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo paskelbti
BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka (T. 1, b. l. 197; T. 2, b. l. 201;
T. 3 b. l. 139, 205). T. Ž. apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusi
pareigūnė O. Kaminskienė teisme apklausta kaip liudytoja.
Dėl BPK 320 straipsnio 2
dalies, 331 straipsnio pažeidimų
Kasaciniame skunde
nuteistasis A. V. teigia, kad jo apeliacinis skundas neišnagrinėtas, taip
padarant esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą (BPK 320 straipsnio 3
dalis, 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad šio
kasatoriaus argumento nepatvirtina apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio
ir kitų procesinių dokumentų turinys. Dauguma kasatoriaus argumentų sutampa su
išdėstytais apeliaciniame skunde. Jie apeliacinės instancijos teismo
išnagrinėti, nepažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso normų, reguliuojančių
bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme (BPK 320, 324 straipsniai).
Skunde minimos aplinkybės apeliacinės instancijos teismo buvo išanalizuotos,
dėl esminių argumentų pasisakyta nuosprendyje, kurio turinys atitinka BPK 331
straipsnio reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 320 straipsnio 3
dalies procesinė norma nereikalauja detalaus (plataus) atsakymo į kiekvieną
skundo argumentą. Svarbu, kad procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje būtų
išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esminių argumentų.
Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atsakyta
į esminius apeliantų argumentus.
Apeliacinės instancijos
teismo nuosprendis, kuriuo pakeistas pirmosios instancijos teismo nuosprendis,
iš esmės atitinka BPK 331 straipsnio 1, 4 dalių reikalavimus. Nuosprendžio
aprašomojoje dalyje tiksliai nurodyta, kurios pirmosios instancijos teismo
išvados pasitvirtino, o kurios ne. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas
padarė išvadą, jog byloje nėra duomenų apie nuteistojo A. V. panaudotą smurtą
ar psichinę prievartą J. S. dėl melagingų parodymų davimo. Dėl šių priežasčių
nusikalstamą veiką kvalifikuojančios aplinkybės (BK 233 straipsnio 3 dalis) iš
kaltinimo pašalintos ir A. V. veika J. S. atžvilgiu perkvalifikuota iš BK 233
straipsnio 3 dalies į to paties straipsnio 1 dalį, už šią veiką paskiriant
bausmę, nurodant jos skyrimo motyvus. Iš kasacinio skundo turinio matyti, jog
kasatoriui aišku, už kokius veiksmus nuteistas ir kokiu būdu apeliacinės
instancijos teismas pakoregavo pirmosios instancijos teismo nuosprendį, todėl
nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistojo A. V. teisės apeliacinės
instancijos teisme buvo suvaržytos.
Dėl bausmių subendrinimo
(BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalių taikymas)
Kasatorius teisus,
teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas, pagal BK 63 straipsnio
taisykles subendrinęs paskirtas bausmes, pablogino nuteistojo A. V. teisinę
padėtį. Kaip matyti iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio,
teismas, perkvalifikavęs nusikalstamą veiką (poveikis nukentėjusiajam J. S.) iš
BK 233 straipsnio 3 dalies į to paties straipsnio 1 dalį, A. V. paskyrė
vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, o kitoje dalyje (poveikio nukentėjusiajai
R. D.) paliko tą pačią nusikalstamos veikos teisinę kvalifikaciją (BK 233
straipsnio 1 dalis) ir devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Subendrinęs
bausmes, paskirtas už dvi nusikalstamas veikas, apeliacinės instancijos teismas
taikė dalinį bausmių sudėjimo būdą (BK 63 straipsnio 1, 4 dalys) ir paskyrė
vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Taikydamas BK 63 straipsnio
1, 3, 9 dalių nuostatas ir šiuo nuosprendžiu paskirtą vienerių metų trejų
mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrindamas su bausme (10 MGL (1250 Lt)
bauda), paskirta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 1 d.
nuosprendžiu, apeliacinės instancijos teismas suklydo, nes nurodė, kad
nuteistajam A. V. nustatoma galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas
vieneriems metams devyniems mėnesiams ir 10 MGL (1250 Lt) bauda. Taikant
bausmių subendrinimo būdą pagal apeliacinės instancijos teismo nurodytas
taisykles nuteistajam turėjo būti paskirta galutinė bausmė - vienerių metų
trijų mėnesių laisvės atėmimas ir 10 MGL (1250 Lt) bauda. Dėl netinkamai
pritaikyto baudžiamojo įstatymo apeliacinės instancijos teismo nuosprendis
keičiamas (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis).
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Panevėžio
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio
20 d. nuosprendį. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, A. V. pagal
BK 233 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) paskirtą ir subendrintą bausmę – vienerius
metus tris mėnesius laisvės atėmimo subendrinti visiško sudėjimo būdu su bausme
– 10 MGL (1250 Lt) bauda, paskirta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m.
gruodžio 1 d. nuosprendžiu. Galutinę bausmę A. V. paskirti laisvės atėmimą
vieneriems metams trims mėnesiams ir 10 MGL (1250 Lt) baudą. Į paskirtą bausmę
įskaityti bausmę – 10 MGL (1250 Lt) baudą – visiškai atliktą pagal ankstesnį
nuosprendį.
Vadovaujantis BK 75
straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2 punktu, 7 punktu (2004 m. gegužės 15 d.
įstatymo Nr. IX – 2314 redakcija), A. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės
vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo
laikotarpį, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo
neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Kitas teismų sprendimų
dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Aldona
Rakauskienė
Antanas
Klimavičius
Benediktas
Stakauskas