Civilinė byla Nr. e2-2743-356/2019
Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00607-2019-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.3.; 2.1.5.2.; 2.1.5.4.; 2.6.1.5.; 2.6.1.3.6.; 3.2.6.1.
(S)
UTENOS APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 12 d.
Utena
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų teisėja Vijolė Vitienė,
sekretoriaujant Elonai Mackutei,
dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovei advokatei Aurelijai Vingrienei - Šimkūnienei,
atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovui advokatui Rimantui Čatrauskui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka iš esmės išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-2743-356/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl skolos už krovinių pervežimo paslaugas priteisimo bei pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl skolos už krovinių pervežimo paslaugas priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškiniu (1-4 b.l.) prašė priteisti iš atsakovės 1 089 EUR skolą už krovinio pervežimo paslaugą, 20,52 EUR palūkanų, 8 procentų dydžio procesines metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Priešieškinį prašė atmesti.
Ieškovė nurodė procesiniuose dokumentuose, o atstovė, prašydama ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti, paaiškino, kad atsakovė neginčija esanti skolinga 1 089 EUR sumą už krovinio pervežimo paslaugą, atliktą 2018 m., tačiau gera valia šios piniginės prievolės neįvykdė. Priešieškinį prašė atmesti, nes atsakovės reikalavimui apmokėti už 2014 m. suteiktas pervežimo paslaugas taikytinas 1 metų ieškinio senaties terminas, jį atnaujinti pagrindo nėra. Be to, atsakovė turėjo prievolę sumokėti 1 515 EUR išlaidoms, susijusioms su žalos atlyginimu, padengti, tokia suma ieškovė atsakovei sumokėjo mažiau už krovinio gabenimo paslaugą, o atsakovė iki priešieškinio pareiškimo jokių reikalavimų dėl to nereiškė ir ieškovės veiksmų neginčijo. Prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė atsiliepimą į ieškinį – priešieškinį (50-52 b.l.), kuriuo prašė įskaityti 1 109,52 EUR pradinio ieškinio reikalavimą į 1 515 EUR atsakovės suteiktą paslaugų sumą, priteisti iš ieškovės 405,48 EUR likusią skolą už suteiktas paslaugas, priteisti 519,67 EUR palūkanų, 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovė nurodė procesiniuose dokumentuose, o atstovas, prašydamas priešieškinį tenkinti, o ieškinį atmesti, paaiškino, kad atsakovė neginčija, jog ieškovė 2018 m. atliko pervežimo paslaugas 1 089 EUR sumai, tačiau laikosi pozicijos, kad ieškovė nėra atsiskaičiusi su atsakove už pastarosios 2014 m. suteiktas pervežimo paslaugas 1 515 EUR sumą. Mano, kad ieškinio senaties nepraleido, nes ieškovė pareiškė pretenziją dėl padarytos žalos, todėl senaties terminas buvo sustabdytas, o įrodymus, kad apmokėjo, pateikė teismui tik 2019-10-22, todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo šios dienos, nes tik dabar atsakovė sužinojo apie savo teisių pažeidimą, kaip tą numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.127 straipsnis. Jei teismas pripažintų, kad ieškininės senaties terminas praleistas, prašė jį atnaujinti, kadangi atsakovė neturėjo informacijos apie galutinį teismo sprendimą ar faktinį nuostolių atlyginimą, todėl negalėjo priimti pagrįsto ir motyvuoto sprendimo dėl teisminio pažeistų teisių gynimo būdo, CMR konvencijos 32 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas, nagrinėjantis bylą, nepažeidžiant šio straipsnio 2 punkto nuostatų, turi teisę pristabdyti senaties terminą, kaip ir jį nutraukti.
Ieškinys tenkintas iš dalies, priešieškinis atmestinas.
Dėl ieškinio reikalavimų.
Abi šalys yra privatieji pelno siekiantys juridiniai asmenys, t. y. savo pavadinimą turinčios įmonės (CK 2.33 straipsnio 1 dalis, 2.34 straipsnio 1 dalis, 3 dalis), todėl veikiantys savo rizika. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad įmonės užsiima krovinių pervežimo, t.t. ir tarptautiniais maršrutais, paslaugų teikimu.
Pagal CK 6.808 straipsnio 1 dalį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog tam, kad būtų konstatuota, jog pervežime dalyvaujantys asmenys yra vienos sutarties šalys, turi būti nustatyta, kad jie yra įsipareigoję vienas kito atžvilgiu ir tarpusavyje suderinę valią (pasiekę konsensusą), t. y. susitarę dėl esminių tarptautinio krovinių vežimo sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 1, 2 dalys, 6.808 straipsnis). Nei 1956 m. Ženevos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR) (toliau – CMR konvencija), nei nacionalinė teisė nenustato krovinio vežimo sutarčiai privalomos rašytinės formos, o tik nurodo važtaraštį kaip vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantį dokumentą (CMR konvencijos 4, 9 straipsniai, CK 6.808 straipsnio 2 dalis). Taigi, tokia sutartis gali būti sudaroma surašant vieną abiejų šalių pasirašytą dokumentą, apsikeičiant rašytiniais dokumentais (užsakymais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų įrenginiais perduodama informacija), žodžiu, atliekant veiksmus ar kitokia šalies valios sudaryti sutartį išreiškimo forma (CK 1.64 straipsnis). Kilus šalių ginčui dėl neužfiksuotų sutarties sąlygų, taip pat kai duomenys važtaraštyje skiriasi nuo šalių sutarties sąlygų, teismas, remdamasis įrodymais (rašytinėmis sutartimis, vežimo užsakymais, dalykiniu šalių susirašinėjimu, kt.), turi nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus.
Šalys (duomenys neskelbtini) susitarė (8-11 b.l.) dėl krovinio gabenimo tarptautiniu maršrutu (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) už 900 EUR (su PVM – 1 089 EUR) kainą, pagal šį susitarimą vežėjas – ieškovė. Šiuo nagrinėjamu atveju buvo vežama kelių transportu, už užmokestį, krovinio gavėjas ir siuntėjas yra skirtingų šalių teritorijose, šalys yra CMR konvencijos narės. Taigi šalis siejo teisiniai tarptautinio pervežimo santykiai, kuriems taikytinos specialaus teisės akto – CMR konvencijos nuostatos (1 straipsnis). Ieškovė pateikė rašytinį įrodymą – Tarptautinio krovinių transportavimo važtaraštį CMR (25, 28, 31 b.l.), atsakovė neginčijo, kad krovinio tarptautinio pervežimo paslaugą ieškovė suteikė 2018-10-17, pretenzijų dėl krovinio pareikšta nebuvo. Ieškovė, remdamasi CMR konvencijos 13 straipsnio 1 punktu, laiko, kad paslaugą suteikė, todėl 2018-10-29 paslaugos apmokėjimui išrašė PVM sąskaitą – faktūrą iš viso (su PVM) 1 089 EUR sumai (12 b.l.).
Pagal CMR konvencijos nuostatas vežimo sutartis suprantama kaip susitarimas, kuriuo vežėjas įsipareigoja pristatyti krovinį į paskirties vietą siuntėjo nurodytam gavėjui, o siuntėjas – sumokėti vežimo mokestį. Atsakovė neginčijo, kad iki 2018-12-13, kaip nurodyta PVM sąskaitoje – faktūroje, neapmokėjo ieškovei 1 089 EUR už suteiktas paslaugas. Prievolės baigiasi, kai jos tinkamai įvykdomos (CK 6.123 straipsnio 1dalis). Atsakovės prievolė tinkamu įvykdymu nepasibaigė, todėl yra pagrindas ieškovei, ginant jos pažeistas teises (CK 1.138 straipsnio 4 punktas), 1 089 EUR skolą iš atsakovės priteisti.
Ieškovė prašė už laikotarpį nuo 2018-12-15 iki 2019-04-01 priteisti 20,52 EUR palūkanų, kurias apskaičiavo nuo 1 089 EUR skolos sumos, vadovaujantis CK 6.261 straipsnio ir Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis, t. y. laikant, kad palūkanų norma yra 8 proc., be to, nors nurodė konkretų laikotarpį, tačiau palūkanas paskaičiavo tik už 86 dienas (1 089 EUR x 8 proc. : 365 d. x 86 d.).
Nagrinėjamu atveju yra pagrindas nustatyti, kad atsakovės veikoje yra visos 4 sąlygos jos atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę dėl piniginės prievolės savalaikio neįvykdymo ((neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis), kaltė (CK 6.248 straipsnis), nuostoliai (CK 6.249 straipsnis)). Nustatyta, kad šalis siejo teisiniai tarptautinio pervežimo santykiai, kuriems taikytinos specialaus teisės akto – CMR konvencijos – nuostatos (1 straipsnis). Jei vežimo sutarčiai taikytina CMR konvencija, tai ji taikoma ir reikalavimams dėl atlyginimo už pervežimą. Dėl šios priežasties CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalyje numatyta 5 procentų palūkanų norma taikoma ir reikalavimui priteisti palūkanas už pavėluotą atsiskaitymą. Taigi nagrinėjamu atveju taikyti subsidiariai Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą pagrindo nėra. Remiantis CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovės, ieškinį dalyje dėl palūkanų priteisimo tenkinant iš dalies, priteistina 12,82 EUR, t. y. 5 proc. dydžio palūkanos nuo 1 089 EUR skolos sumos už 86 dienas (1 089 EUR x 5 proc. = 54,45 EUR; 54,45 EUR : 365 d. = 0,1491 EUR; 0,1491 EUR x 86 d. = 12,82 EUR) už pavėluotą atsiskaitymą, kitoje dalyje ieškinys dėl palūkanų priteisimo atmestinas.
Ieškovė taip pat prašė priteisti 8 proc. dydžio palūkanas, kurias nustato Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas (toliau – Įstatymas), už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
CMR konvencijos 27 straipsnis nereglamentuoja procesinių palūkanų dydžio. Tokiais atvejais taikytinos bendrosios CK nuostatos, reglamentuojančios procesinių palūkanų institutą. Nagrinėjamu atveju šalys nebuvo susitarę dėl palūkanų dydžio bei įstatymų, kuriuos taikys apskaičiuodamos palūkanas. Ieškovė, minėta, prašo priteisti palūkanas, remdamasi dydžiu, nustatytu Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme. Jo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas visiems tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir valstybės institucijų sudarytiems komerciniams sandoriams, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Taigi pagal šią normą nustatyto dydžio palūkanas moka ūkio subjektai, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine ar profesine veikla (Įstatymo 2 straipsnio 6 dalis). Palūkanas nurodyti ūkio subjektai moka, jeigu jų sudarytas sandoris yra komercinis (Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Pagal nustatytas aplinkybes šalys yra ūkio subjektai. Jų sudarytas vežimo sandoris yra komercinis, nes susijęs su abiejų šalių verslu ir yra atlygintinis. Taigi, esant nustatytoms aplinkybėms, CMR konvencijos 27 straipsnio nuostatoms nereglamentuojant procesinių palūkanų, skaičiuotinų už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ieškovės prašomoms priteisti palūkanoms taikytinas Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas, šis specialusis įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį. Ieškovės reikalavimas laikytinas pagrįstu, teisėtu, įrodytu ir tenkintinas, iš atsakovės ieškovei priteistinos 8 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 1 089 EUR skolos ir 12,82 EUR palūkanų bendros sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2019-05-14) iki teismo sprendimo šioje dalyje visiško įvykdymo.
Dėl priešieškinio reikalavimų.
Atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė Vienkartinės (duomenys neskelbtini) sutarties dėl krovinio pervežimo tarptautiniu maršrutu (43, 57, 45-47, 54-56 b.l.), sudarytos su ieškove, pagrindu atliko pervežimą, apmokėti už suteiktas paslaugas (duomenys neskelbtini) išrašė PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kuri turėjo būti apmokėta per 45 dienas, 1 996,50 EUR sumai (48, 58 b.l.). Ieškovė pagal PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) 2015-04-30 sumokėjo tik 481,50 EUR, Vietinio mokėjimo nurodyme nurodė, kad pagal šią PVM sąskaitą – faktūrą neapmoka 1 515 EUR sumos (75 b.l.).
Taigi šalis siejo teisiniai tarptautinio pervežimo santykiai, kuriems taikytinos specialaus teisės akto – CMR konvencijos nuostatos (1 straipsnis). Atsakovė pateikė rašytinį įrodymą – Tarptautinio krovinių transportavimo važtaraštį CMR (45-47, 54-56 b.l.), ieškovė neginčijo, kad krovinio tarptautinio pervežimo paslaugą atsakovė 2014 m. suteikė. Pažymėtina, kad priešieškinyje atsakovė nenurodė kitų ginčui nagrinėti svarbių faktinių aplinkybių, susijusių su šios sutarties vykdymu ir žalos padarymo faktu, todėl tik iš ieškovės atsiliepimo į priešieškinį tapo aišku, kad atsakovė gabeno automobilius, iš kurių vienas buvo apgadintas. Ginčas dėl vežėjo (atsakovės) kaltės nekilo, o UADBB „(duomenys neskelbtini)“ 2015-03-19 6 685,04 EUR žalą atlygino (84,129 b.l.). Ginčas tarp šalių kilo dėl 780,50 EUR advokato bei 718,50 EUR eksperto ir 15 EUR administravimo išlaidų padengimo, iš viso dėl 1 515 EUR sumos. Ieškovė atsakovei 2015-04-23 pateikė pretenziją (73 b.l.), tačiau atsakovė šių išlaidų nepadengė.
Paprastai tais atvejais, kai tarp dviejų įmonių atsiranda tarpusavio skolos, jos padengiamos įskaitymo būdu, sudarant tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą ar kitą panašų dokumentą, kuriuo abi šalys pareiškia savo valią įskaityti abipuses skolas ir nustato sąlygas, pagal kurias turi būti apmokėtas neįskaitytas skolos likutis. Tačiau pasitaiko atvejų, kai įmonės, turinčios abipusių įsiskolinimų, nesusitaria dėl tokio akto.
Esant tokiai situacijai, kai ieškovė 2015-04-30 sumokėjo tik dalį – 481,50 EUR už krovinio pervežimo paslaugas pagal PVM sąskaitą – faktūrą priklausančios mokėti sumos, ieškovės atsakinga darbuotoja – vyr. finansininkė D. M. atsakovei nusiuntė 2015-04-30 sudarytą Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktą (53, 79 b.l.), kuris pas atsakovę gautas tik 2015-10-26, tačiau atsakovės vyr. buhalterė L. B. nurodė, kad atmeta, nes užskaita negalima. Taigi atsakovė nesutiko tarpusavio skolas užskaityti.
Pažymėtina, kad įskaitymas yra vienas iš įstatyme nustatytų prievolės pasibaigimo pagrindų (CK 6.130 straipsnio 1 dalis), tam būtinos tam tikros sąlygos, o įskaitymui, kuris yra vienašalis sandoris, pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai, o įskaitymas turi būti besąlyginis, t. y. jis negali priklausyti nuo tam tikrų sąlygų, įskaitymą atlikti sąlyginiu sandoriu draudžiama (CK 6.131 straipsnio 2 dalis, 1.66 straipsnis, 6.30-6.32 straipsniai).
Nors ieškovės 2015-04-30 sudarytas Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktas savo turiniu neatitinka minėto vienašalio sandorio, kuriuo ieškovė būtų besąlygiškai įskaičiusi 1 515 EUR sumą, turinio, tačiau tokia situacija, kai atsakovė nesikreipė į teismą dėl likusios 1 515 EUR skolos sumos už pervežimo paslaugą priteisimo tęsėsi nuo 2015-04-30 (kai sumokėjo mažiau ir nurodė, kad nemoka tikslingai) iki 2019-05-30 priešieškinio pareiškimo, o ieškovė dėl 1 515 EUR (780,50 EUR už advokato bei 718,50 EUR eksperto paslaugas ir 15 EUR administravimo mokesčio) priteisimo iš atsakovės nesikreipė iki šiol. Ieškovės atstovės teigimu, ieškovė laikė esanti faktiškai įskaičiusi tokią sumą.
Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad po ieškovės 2015-04-30 parengto Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo akto, kuris atsakovei nusiųstas tik 2015-10-26, atsakovė 2015-10-28 pranešimu (84 b.l.) nurodė, kad tokio akto nepatvirtins, nes su pretenzijoje nurodyta suma sutinka tik iš dalies, t. y. sutiktų sumokėti 15 EUR administravimo mokestį ir 718,50 EUR eksperto išlaidoms padengti, prašė skubos tvarka peržiūrėti pretenzijos sumą ir išrašyti kreditinį dokumentą 781,50 EUR sumai. Tokio dokumento ieškovei neparengus, bendradarbiavimas tarp šalių nutrūko. Atsakovė, minėta, teismine tvarka savo teisių dėl 1 515 EUR sumos išieškojimo iš ieškovės iki priešieškinio pareiškimo negynė.
Ieškovė atsakovės priešieškinio reikalavimui priteisti 1 515 EUR už 2014 m. suteiktas pervežimo paslaugas prašė taikyti CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalį ir nustatyti, kad atsakovės teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant CMR konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį tuo pagrindu atmesti. Atsakovė prašė taikyti CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes abi šalys buvo vežėjai, o ieškovė 2015-04-22 pateikė pretenziją, dalinai už krovinio gabenimą apmokėjo 2015-04-30, o 2015-10-26 atsiuntė pasiūlymą tarpusavio skolas užskaityti, o įrodymus, kad trečiajam asmeniui sumokėjo 1 515 EUR, pateikė tik 2019-10-22, todėl atsakovė laikosi nuomonės, kad tokie ieškovės veiksmai sustabdė senaties termino eigą, tačiau teismui nusprendus, kad ieškinio senatis praleista, prašė terminą atnaujinti. Be to, atsakovė akcentavo ir tai, kad šalys jų (duomenys neskelbtini) sudaryta vienkartine sutartimi krovinio pervežimui (duomenys neskelbtini) (2.1.5 p. p.) susitarė, kad ieškovė, tuo atveju jeigu pagal šią sutartį būtų įformintas krovinio trūkumas ir/ar sugadinimas, atlikdamas mokėjimus vežėjui, turi teisę sulaikyti už pagal šią ir kitas sutartis atsakovės suteiktas pervežimo paslaugas mokėtinas sumas iki 1 metų vežėjo CMR draudimo franšizės sumos dydžio kiekvienam pažeidimo atvejui, tol, kol nebus nustatytas tikslus žalos dydis. Ieškovė prašė remtis CMR konvencijos 41 straipsnio nuostatomis. CMR konvencija turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, t. y. klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi – pagal CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalį visi susitarimai (išskyrus 40 straipsnyje leistus vežėjų susitarimus), kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos normų, laikomi negaliojančiais, o nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tik tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja.
Pagal CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalį CMR konvencijos 32 straipsnio nuostatos taip pat taikomos ieškiniams, kuriuos vežėjai pateikia vieni kitiems, tačiau tokiu atveju senaties terminas prasideda arba nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo nustatoma būtina sumokėti kompensacinė suma, kaip nurodyta CMR konvencijoje, arba, jeigu tokio sprendimo nėra, – nuo faktinio atlygio mokėjimo dienos. Kaip matyti iš teisinio reglamentavimo, CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalyje įtvirtina specialioji taisyklė 32 straipsnio 1 dalies a punkto atžvilgiu – atgręžtinių reikalavimų atveju senaties termino pradžia yra susieta su galutinio teismo sprendimo paskelbimu arba (tokio sprendimo nesant) faktinio atlygio mokėjimo diena. Taigi, CMR konvencijos 39 straipsnis reglamentuoja ieškinio senaties termino pradžią vieno vežėjo kitam reiškiamiems regresiniams ieškiniams. CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pretenzijų pateikimas raštu pristabdo senaties termino veikimą (eigą) iki tos dienos, kai vežėjas raštu atmeta pretenziją ir grąžina prie jos pridėtus dokumentus. Pagal Konvencijos 32 straipsnio 2 punktą ieškininės senaties terminas sustabdomas pareiškus vežėjui pretenziją raštu. Lingvistinis šios formuluotės aiškinimas leistų daryti išvadą, kad vežėjo pareikštos raštu pretenzijos krovinio siuntėjui, vežėjui ar kitam vežėjui termino nesustabdo. Bet tarptautinėje praktikoje, remiantis sutarties šalių lygiateisiškumo principu, toks ieškininės senaties sustabdymas taikomas ne tik pretenzijoms ir ieškiniams, reiškiamiems vežėjui, bet ir vežėjo reiškiamoms pretenzijoms kitiems vežimo proceso dalyviams. Pretenzija, sustabdanti ieškininės senaties terminą, raštu turi būti pareikšta prasidėjus ieškininės senaties termino eigai. Taigi, senaties termino eiga gali būti pristabdyta (sustabdyta) tik pareiškus pretenziją kitai ginčo šaliai.
Atsakovės reiškiamo priešieškinio reikalavimas yra dėl apmokėjimo už suteiktas pervežimo paslaugas, o ne regresinis reikalavimas ieškovei, jokių pretenzijų iki priešieškinio pareiškimo ieškovei neteikė, ieškovė, minėta, regresinio reikalavimo dėl žalos – 1 515 EUR atlyginimo nagrinėjamu atveju nereiškia. Atsakovei faktinės aplinkybės dėl padarytos žalos dydžio ir pobūdžio bei su tuo susijusių kitokių išlaidų dydžio, aplinkybės, kad ieškovė neketina sumokėti 1 515 EUR sumos buvo žinomos vėliausiai nuo 2015-11-28, t. y. praėjus protingam 1 mėnesio terminui atsakovei susižinoti, kodėl ieškovė neteikia reikalauto parengti dokumento 781,50 EUR sumai.
Jei vežimo sutarčiai yra taikytina CMR konvencija, tai ji taikoma ne tik ieškiniams, reiškiamiems vežėjui, bet ir vežimo sutarties kitos šalies – vežėjo ieškiniams, iš jų ir jo reikalavimams dėl atlyginimo už pervežimą, nes sutarties šalims vienodai taikytinos CMR konvencijos nuostatos (tie patys ieškinio senaties terminai, ta pati ieškinio pareiškimo tvarka, nuostatos dėl baudų ir delspinigių ir kt.). Atsakovės atstovo nurodytos CK 1.127 straipsnio nuostatos dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios, kai terminas susietas su diena, kai asmuo sužinojo, ar turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiančias aplinkybes, netaikytinas, nes ieškinio senaties terminus ir jų taikymo ypatumus nagrinėjamu atveju reglamentuoja CMR konvencijos 32 straipsnis. Šioje normoje nustatyta, kad teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant šią konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų. Straipsnio 1 dalies c punkte nurodyta, kad senaties terminas prasideda praėjus trims mėnesiams po vežimo sutarties pasirašymo.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalių sutartis sudaryta (duomenys neskelbtini), taigi nuo 2015-03-02 prasidėjo 1 metų ieškinio senaties terminas atsakovei pareikšti ieškinį dėl apmokėjimo už krovinio pervežimo paslaugas. Minėta, kad visos reikšmingos atsakovei nuspręsti dėl teisminės gynybos aplinkybės buvo žinomos ieškinio senaties terminui dar nepasibaigus.
Taigi atsakovė turėjo ieškovės veiksmais ar neveikimu neribojamą galimybę iki baigiantis 1 metų senaties terminui, t. y. iki 2016-03-03, pareikšti ieškinį teisme dėl 1 515 EUR priteisimo.
Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo, tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes.
Atsakovė praleido CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą, nors prašė jį atnaujinti, tačiau nenurodė jokių termino praleidimo priežasčių, pateisinančių termino praleidimą ir tokio delsimo trukmę. Nagrinėjamu atveju nenustačius svarbių termino praleidimo priežasčių, o taip pat aplinkybių, dėl kurių ieškinio senaties terminas būtų sustabdytas ar nutrauktas (CK 1.129, 1.130 straipsniai, CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalis), yra pagrindas taikyti CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pasibaigimo pasekmes – atsakovės teisės pareikšti ieškinį teisme praradimą, o nepaisant praleisto termino atsakovei pareiškus priešieškinį, – jo atmetimą. Priešieškinis atmestinas dėl visų jo reikalavimų.
Bylinėjimosi išlaidos.
Šalims turi būti atlyginamos pagrįstos, realiai turėtos, susijusios su bylos nagrinėjimu išlaidos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93, 98 straipsniai). Ieškinys tenkinamas iš dalies (99,30 proc.), priešieškinis atmetamas. Nagrinėjamu atveju esminis ieškovės interesas, kuriam apginti buvo pradėta ši civilinė byla, yra pasiektas, todėl teismas vertina, kad neatsižvelgiant į tai, jog reikalavimas dėl palūkanų priteisimo tenkinamas iš dalies (dalis, kurioje ieškinys atmetamas, nesudaro 1 proc.), ieškovė yra šalis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, todėl turi teisę gauti bylinėjimosi išlaidų, turėtų nagrinėjant šią civilinę bylą, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).
CPK 93 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Teismas vertina, kad šalių procesinis elgesys iš esmės buvo tinkamas, todėl pagrindo nukrypti nuo CPK 93 straipsniu nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių nėra.
Ieškovė ieškinį apmokėjo 25 EUR žyminiu mokesčiu bei turėjo 30 EUR kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų (už dokumentų vertimą į lietuvių kalbą), numatytų CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 p. (15-16, 142-144 b.l.). Atsakovė priešieškinį apmokėjo 46 EUR žyminiu mokesčiu (44,60 b.l.).
Ieškovė už advokatės teisines paslaugas pagal sutartį (5 b.l.) iš viso turėjo 1 137,40 EUR išlaidų: 2019 m. II ketvirtyje sumokėjo 605 EUR už ieškinio parengimą (17-18 b.l.); 2019 m. II ketvirtyje sumokėjo 181,50 EUR už atsiliepimo į priešieškinį parengimą (145-146 b.l.); 2019 m. III ketvirtyje sumokėjo 175,45 EUR už atstovavimą teisme (147-148 b.l.); 2019 m. IV ketvirtyje sumokėjo 175,45 EUR už atstovavimą teisme (149-150 b.l.).
Atsakovė už advokato teisines paslaugas pagal sutartį (39 b.l.) iš viso turėjo 1 312 EUR išlaidų: 2019 m. III ketvirtyje sumokėjo 766 EUR už procesinio dokumento – priešieškinio parengimą (135-139 b.l.); 2019 m. IV ketvirtyje sumokėjo 546 EUR už procesinių dokumentų – paaiškinimų parengimą ir atstovavimą teisme (135-139 b.l.).
Šalių turėtų išlaidų advokatų pagalbai apmokėti dydį palyginus su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R–85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“: 9 punkte, 8.2, 8.16, 8.19 papunkčiuose numatytais maksimaliais užmokesčio dydžiais, į tai, kad 2018 m. IV, 2019 m. I ir II ketvirčių vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydis atitinkamai buvo: 970,30 EUR, 1 262,70 EUR, 1 289 EUR, teismo posėdžiai, kuriuose dalyvavo šalių atstovai, truko 2 val. (1 val. 32 min. (9 punktas)), pripažintina, kad šalių realiai turėtos ir pagrįstos dokumentais išlaidos buvo būtinos, tačiau ieškovės turėtų išlaidų dydis už atstovavimą teisme viršija nustatytus maksimalius dydžius, todėl šios išlaidos (350,90 EUR) mažintinos iki 255 EUR, kitos šalių išlaidos yra proporcingos bylos sudėtingumui ir advokatų darbo ir laiko sąnaudoms ir yra: ieškovės – 1 041,50 EUR, atsakovės – 1 312 EUR.
Ieškovei iš atsakovės priteistina 1 041,50 EUR už advokatės teisines paslaugas, 25 EUR žyminio mokesčio ir 30 EUR kitų būtinų išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 p., 93, 98 straipsniai).
Byloje išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nesusidarė.
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 – 265 straipsniais, 268 –270 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a:
Ieškinį tenkinti iš dalies, priešieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 089 EUR skolą, 12,82 EUR palūkanų, 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo 1 101,82 EUR sumos už laikotarpį nuo 2019-05-14 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 041,50 EUR už advokatės teisines paslaugas, 30,00 EUR kitų bylinėjimosi išlaidų, 25,00 EUR žyminio mokesčio.
Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.
Teisėja Vijolė Vitienė