Administracinė byla Nr. eA-3262-575/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00565-2022-5
Procesinio sprendimo kategorijos 9.2; 9.3;
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. liepos 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 21S52106 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėja paaiškino, kad jai grėsmė jos kilmės valstybėje kyla dėl (duomenys neskelbtini) tikėjimo. Sprendime nurodyta informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) teritorijoje vykdė žiaurius nusikaltimus prieš (duomenys neskelbtini), juos žudė, kankino, vertė priimti (duomenys neskelbtini), moterys ir merginos buvo parduodamos vergų turguose bei laikomos seksualinėje nelaisvėje. Šiuo metu (duomenys neskelbtini) moterų padėtis (duomenys neskelbtini) iš esmės nėra pasikeitusi, nes nėra priimti įstatymai reikalingi reabilituoti ir integruoti smurtą patyrusias (duomenys neskelbtini) moteris. Atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad grėsmės nėra, nes yra sumažėjęs (duomenys neskelbtini) aktyvumas ir strateginis pajėgumas. Tačiau (duomenys neskelbtini) įtaka (duomenys neskelbtini) tik sumažėjo, bet neišnyko, ką pripažįsta ir pats atsakovas. Dar daugiau, vietiniai musulmonai diskriminuoja ir įvairiais būdais engia (duomenys neskelbtini).
3. Nebuvo tinkamai ištirta ir įvertinta pareiškėjos situacija susidariusi jos kilmės šalyje, taip pat nebuvo ištirta esama pareiškėjos gyvenamojoje teritorijoje veikiančių vyriausybės represinių organizacijų prievartos problematika. Be to, pareiškėja yra moteris ir (duomenys neskelbtini) pagal tikėjimą, todėl pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką jai kylanti grėsmė turi būti vertinama individualiai pagal „slankiojančią skalę“, o pagal ESPA nustatytus reikalavimus moterys ir (duomenys neskelbtini) yra priskiriami padidintos rizikos asmenų grupei. Šiuo atveju pareiškėja yra priskiriama padidintos rizikos grupei net pagal du kriterijus (moteris ir (duomenys neskelbtini) religija), todėl individuli grėsmė yra preziumuojama, jos papildomai pareiškėjai įrodinėti nereikia.
4. Atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Tokiu būdu šis terminas nėra proporcingas. Pareiškėja dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedina siekio apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai.
5. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
6. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nurodė, kad jos išvykimą iš kilmės valstybės bei atvykimą į Lietuvą nulėmė prastos gyvenimo sąlygos. Prieglobsčio prašytoja labiausiai akcentavo, kad gyvena viena, bijo miegoti naktimis, o gyvenimas palapinių stovykloje yra sunkus. Tačiau kilmės šalyje prieglobsčio prašytojos asmeniškai niekas nepersekiojo, jos gyvybei negrėsė pavojus. Pareiškėjos siekis įsikurti ekonomiškai stipresnėje šalyje yra suprantamas bei nesmerktinas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo.
7. Nors ir pareiškėja nurodė, kad priklauso (duomenys neskelbtini) tautinei bendruomenei, kuri ESPA priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau ESPA nurodo, kad net patenkant į šią grupę, ne visi individai susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą, būtina atsižvelgti į tai, ar asmuo gyvena vietovėje, kur vis dar veikia (duomenys neskelbtini), taip pat, ar asmuo turi dokumentus, patvirtinančius tapatybę, jo lytį (moterys, kurias buvo pagrobę (duomenys neskelbtini) gali susidurti su visuomenės stigmatizacija). Pareiškėja gyveno teritorijoje ((duomenys neskelbtini)), kurios nevaldo (duomenys neskelbtini), be to, ji nėra pažeidžiamas asmuo. Įvertinus visas šias aplinkybes, nepaisant to, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jai gresia pavojus dėl beatodairiško smurto.
8. Pareiškėja neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, todėl 5 metų draudimo laikotarpis atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcingas ir protingas.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 21S52106 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus (dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpio).
10. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2021 m. rugsėjo 30 d. Migracijos departamente apklausos metu nurodė, kad išvyko iš (duomenys neskelbtini) nes yra (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) moteris grobia, prievartauja, (duomenys neskelbtini) nemėgsta (duomenys neskelbtini), verčia pereiti į (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 2014 m. (duomenys neskelbtini) užpuolė gimtąjį prieglobsčio prašytojos kaimą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) rajone, kaimo gyventojai pabėgo į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) vietovę, kur laikinai apsigyveno mokyklos patalpose. Po to kai gimtasis kaimas buvo išlaisvintas, prieglobsčio prašytoja grįžo į kaimą, tačiau visa pareiškėjos šeima išvyko į Europą, į Vokietiją, tik ji viena pasiliko (duomenys neskelbtini). Gyvendama viena namuose, ji jautė baimę, nes buvo žudomi vaikai, jiems buvo kertamos galvos. Teigė, kad pagrindinė grėsmė kilo iš (duomenys neskelbtini), nes jos gimtoji vieta apsupta (duomenys neskelbtini). Anot pareiškėjos, (duomenys neskelbtini) vis dar egzistuoja, nors ir išsibarsčiusi. Nors pareiškėjai asmeniškai niekas negrasino, ji pastoviai gyveno baimėje, nes (duomenys neskelbtini) nėra saugios vietos (duomenys neskelbtini), tik Europoje jie gali gyventi saugiai.
11. Migracijos departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.
12. Teismas išanalizavo Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsnius, 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalį, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 99 punktą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.
13. Teismas, įvertinęs pareiškėjos pasakojimą, apklausos metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutinka su atsakovo išvada, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.
14. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjos kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjos padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjos pasakojime nurodytas aplinkybes. Kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai.
15. Atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) nors ir yra tikimybė, kad pareiškėja teoriškai galėtų susidurti su (duomenys neskelbtini), persekiojančia (duomenys neskelbtini) tikėjimo asmenis, tačiau įvertinus bylos medžiagą, negalima vienareikšmiškai teigti, kad ši tikimybė siejama su šiuo metu vykstančiu sistemingu (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančių asmenų diskriminavimu, ar asmeniškai su pareiškėja. Šiuo atveju pareiškėjos nurodoma baimė yra grindžiama bendra kilmės valstybės informacija. Nors ir nustatyta, kad prieglobsčio prašytoja būdama (duomenys neskelbtini) remiantis ESPA gairėmis priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą asmenų, tačiau pareiškėjos paskutinė gyvenamoji vieta ((duomenys neskelbtini)) nėra riziką didinantys veiksnys, šios teritorijos nevaldo (duomenys neskelbtini), be to, pareiškėja pati teismo posėdžio metu nurodė, kad jai kilmės šalyje niekas asmeniškai negrasino ir niekas jai asmeniškai negresia. Tuo pačiu paminėtina, jog 2021 m. ESPA ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.
16. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią asmeninę grėsmę jos kilmės valstybėje. Priešingai, pareiškėja teismo posėdžio metu patvirtino, jog asmeniškai dėl to, kad yra (duomenys neskelbtini) jokių grasinimų nesulaikė. Teismo įsitikinimu, pareiškėja bendrais bruožais grindžia savo persekiojimo tikimybę, iš esmės nepagrįsdama individualaus persekiojimo galimybės. Pareiškėja savo baimę grįžti į kilmės valstybę sieja su kolektyvine grėsme, pareiškėjos baimė yra neapibrėžta, hipotetinio pobūdžio, o veiksmai, su kuriais ji tariamai gali susidurti grįžusi į kilmės valstybę, nėra individualizuoti. Pareiškėja Migracijos departamente apklausos metu nurodė, jog jei ją išsiųs atgal į (duomenys neskelbtini), ji nusižudys, tačiau tai nepatvirtina apie realiai ir tiesiogiai egzistuojančią grėsmę kilmės valstybėje. Pareiškėja taip pat tik abstrakčiai nurodė, jog grįžus į kilmės valstybę ją nužudys, tačiau šių teiginių neišplėtė ir nepagrindė. Šiuo atveju pareiškėjos nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik paties pareiškėjos subjektyviomis prielaidomis, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjos pasakojimas yra daugiau abstraktus, jame nėra konkrečios informacijos, leidžiančios vertinti, kad būtent pareiškėjai kilmės valstybėje buvo kilęs realus pavojus ar toks pavojus realiai gresia.
17. Pastebėtina, jog pareiškėja tiek apklausų metu, tiek teismo posėdžio metu tvirtino, jog kiti jos giminės nuo 2014-2015 m. gyvena Vokietijoje, taip pat ji nurodė, jog nenori grįžti atgal į (duomenys neskelbtini), ir tuo atveju jei jai nesuteiktų prieglobsčio Lietuvoje, prašo ją išsiųsti pas sūnų į Vokietiją. Pareiškėja nurodė, kad ji nenori grįžti atgal į kilmės valstybę, ji nori gyventi su šeimos nariais Europoje.
18. Nagrinėjamu atveju, teismas pareiškėjos nurodytas aplinkybes kilmės valstybėje vertino kaip nesusijusias su persekiojimu tokiu aspektu, kokiu jis suprantamas pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį. Teismo nuomone, pareiškėjos nurodytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad jos išvykimą lėmė ne tik persekiojimo kilmės šalyje dėl to, kad ji yra (duomenys neskelbtini) baimė, o ir ekonominės priežastys, siekiant geresnio gyvenimo. Tačiau tokios ekonominio pobūdžio išvykimo iš kilmės šalies priežastys nesudaro pagrindo suteikti tarptautinę apsaugą, kadangi neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Nagrinėjamu atveju pareiškėjos geresnio gyvenimo siekis, noras ir saugumas, teismo suprantamas ir nesmerktinas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo, kadangi ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“.
19. Teismo vertinimu, pagal byloje sutrinktus duomenis, nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, ji bus kankinama, su ja bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji bus tokiu būdu baudžiama. Duomenų, jog pareiškėjai kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jai gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra.
20. Atitinkamai pareiškėjos skundo argumentai neleido teismui suabejoti Migracijos departamento Sprendime padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjai papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.
21. Teismas akcentavo, kad iš byloje esančių aplinkybių, nenustatyta, kad pareiškėja siekė teisėtu būdu patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją, prieglobsčio prašymą pateikė tik po to, kai sutiko VSAT pareigūnus, ir buvo pristatyta į užkardą, kas nelaikytina, jog pareiškėja elgėsi teisėtai, rūpestingai ir atsakingai.
22. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra nepagrįsta ir neproporcinga, todėl pareiškėjo situacijai taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė: pareiškėjai nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėja yra išsiunčiamas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.
23. Kadangi pakeista sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką termino, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
III.
24. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 7 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti visa apimtimi.
25. Pareiškėja prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
26. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui.
27. Kilmės šalies informacija taip pat patvirtina, kad prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) vyksta karo veiksmai tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) karinių pajėgų, kurios nuolat bombarduoja (duomenys neskelbtini) teritoriją. Dėl nuolatinių bombardavimų beatodairiško smurto lygis yra laikomas aukštesniu, yra sugriauta infrastruktūra, padaryta žala dirbamoms žemėms, gyventojų turtui, nėra darbo yra nesaugu, todėl vyksta didelė gyventojų migracija.
28. Migracijos Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.
29. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.
30. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
31. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant jos ir vertėjo dalyvavimą teismo posėdyje.
32. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).
33. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.
34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 21S52106 pagrįstumo ir teisėtumo.
35. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą dėl Sprendimo tenkino iš dalies. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog nėra duomenų, kad pareiškėjai gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, taip pat ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Tačiau teismas pakeitė Sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, kadangi draudimas nepagrįstas ir neproporcingas ir nustatė, jog pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Taip pat teismas pakeitė ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi trejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, ir pakeitė šį laikotarpį į dvejus metus.
36. Pareiškėja apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jai kilmės valstybėje kyla reali ir pagrįsta grėsmė, ji atitinka sąlygas, dėl kurių jai turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, todėl ji nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėja apeliaciniame skunde akcentuoja, kad kilmės šalyje vyksta karinis konfliktas.
37. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
38. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).
39. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.
40. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).
41. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
42. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).
43. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).
44. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.
45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnyje įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.
46. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą teisme nustatančios taisyklės įtvirtintos ABTĮ 56 straipsnyje. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.
47. Pareiškėja paaiškino, kad atvyko į Lietuvos Respubliką, nes yra (duomenys neskelbtini) ir buvo prastos gyvenimo sąlygos. Pareiškėja akcentavo, kad gyvena viena, bijo miegoti naktimis, o gyvenimas palapinių stovykloje yra sunkus. Tačiau kilmės šalyje prieglobsčio prašytojos asmeniškai niekas nepersekiojo, jos gyvybei negrėsė pavojus.
48. Iš ESPA 2021 m. gairių matyti, kad ne visiems asmenims, priskiriamiems (duomenys neskelbtini) grupei, kyla tokio pobūdžio grėsmė, kuri reikštų pagrįstą persekiojimo baimę. Grėsmę gali patvirtinti šios aplinkybės: regionas kilmės šalyje (pvz., vietovės, kuriose toliau veikia (duomenys neskelbtini)); asmens dokumentai (jų neturėjimas); lytis ir kt.
49. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjos išsakytos baimės būti persekiojamai pagrįstumą. Sprendime akcentuota, kad ekonominio pobūdžio priežastys ir abstrakčiai deklaruojama „baimė“ neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Tyrimo metu nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog prieglobsčio prašytojai jos gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Migracijos departamentas padarė išvadą, kad prieglobsčio prašytoja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
50. Įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėja grėsmę sieja su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį iš esmės sieja su ekonominiais tikslais (prastos gyvenimo sąlygos), o ne su tuo, kad jai gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
51. Pareiškėja prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjos asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje Sprendime nurodyta, kad pareiškėjos gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gubernijoje) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta. Todėl pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
52. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Migracijos departamento sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5, 99.1, 99.1.1–99.1.10 punktai). Pareiškėjos teiginiai, kad Migracijos buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų, yra nepagrįsti, nes iš Migracijos departamento sprendimo matyti, jog departamentas rėmėsi iš skirtingų šaltinių surinkta informacija. Iš sprendimo matyti, kad pareiškėjos situacija buvo įvertinta individualiai, t. y. buvo atsižvelgta į konkrečias jos nurodytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo spręsti, jog Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.
53. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumento, kad atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas sutrumpino iki 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjai nustatytas 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis būtų neproporcingas ir turėtų būti dar labiau sutrumpinamas.
54. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai teisingai išspręsti, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Ričardas Piličiauskas
Skirgailė Žalimienė