LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiaušiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Avydo Pikelio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. (V. S.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 25 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžiu V. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 25 d. nutartimi nuteistojo V. S. apeliacinis skundas atmestas.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. S. nuteistas už tai, kad tyčia, piktnaudžiaudamas pažįstamos E. M. pasitikėjimu, susitarė nupirkti iš jos jai priklausantį automobilį BMW 320 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) už 55 000 Lt, iš anksto pažadėjęs atsiskaityti grynaisiais pinigais po automobilio išregistravimo. Žinodamas, kad tokios pinigų sumos neturi ir savo pažado netesės, 2012 m. balandžio 18 d., apie 13 val., kartu su E. M. atvyko į VĮ „Regitra“ Vilniaus filialą, Vilniuje, Lentvario g. 7, kur savo draugės A. D. vardu sudarė su E. M. automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią įsigijo minėtą automobilį už sutartą sumą. E. M. išregistravus automobilį, nuteistasis pasakė, kad tokios didelės pinigų sumos su savimi neturi ir kartu su nukentėjusiąja jos automobiliu atvyko į Vilniaus r., Lavoriškes, kur neva turėjo susitikti su nenustatytu verslo partneriu, skolingu jam 60 000 Lt. Susitikimui neįvykus, nes partneris neva neatvyko, V. S. su E. M. nuvyko į degalinę „Statoil“, Vilniuje, Ukmergės pl. 177, kur, naudodamasis internetine bankininkyste, nešiojamame kompiuteryje neva pervedė iš savo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios banke „DnB“, į E. M. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke „Swedbank“, 55 000 Lt, žinodamas, kad jo banko sąskaitoje tokios pinigų sumos nėra. Taip nuteistasis suklaidino E. M., kuri, patikėjusi apgaule, perdavė jam automobilį BMW 320, kurį nuteistasis 2012 m. balandžio 19 d., 16.08 val., VĮ „Regitra“ Vilniaus filiale kartu su A. D. užregistravo šios vardu. Visiškai neatsiskaitęs su E. M., V. S. 2012 m. balandžio 20 d., 13.39 val., minėtą automobilį pagal transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį pardavė G. K. už 37 000 Lt, kuris tą pačią dieną automobilį užregistravo savo vardu. Į E. M. banko sąskaitą nuteistasis pervedė 5000 Lt. Tokiais veiksmais V. S. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – E. M. priklausantį 55 000 Lt vertės automobilį BMW 320 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)).

Kasaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 25 d. nutartį ir skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Nuteistasis pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodęs, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis grindžiamas išskirtinai tik tais teismo ištirtais įrodymais, kurių pagrindu galima prielaidžiai teigti jo veiksmuose buvus nusikalstamos veikos požymių, bet neatsižvelgta į tas bylos aplinkybes, kurios paneigia jo veiksmų tyčią. Kasatorius pripažįsta savo civilinę atsakomybę prieš nukentėjusiąją ir neneigia skolos E. M. , nurodo tai jai patvirtinęs iš karto, kai suprato, kad negalės atsiskaityti už perkamą automobilį sutartais terminais. Dėl atsiskaitymo atidėjimo nuteistasis nurodo taręsis su E. M. ir ji su tuo sutiko. Tai, kad V. S. neturi galimybės visiškai atsiskaityti už automobilį, nukentėjusioji sužinojo (kaip ji pati parodė – suprato) praėjus kelioms dienoms po pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo. Tuo metu nuteistasis automobilio nebuvo perleidęs trečiajam asmeniui, taigi nukentėjusioji turėjo galimybę atsiimti automobili, tačiau to nedarė, nes jai buvo reikalingi pinigai, o ne automobilis. Kasatoriaus teigimu, šios aplinkybės patvirtina, kad tarp jo ir nukentėjusiosios iš esmės buvo civiliniai teisiniai santykiai ir jų kriminalizavimas yra perdėtas.

Kasatoriaus nuomone, esant nurodytoms bylos aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino jo padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį bei padarytos veikos tikruosius motyvus ir tikslus. Pradėjus lengvojo automobilio paiešką ir tariantis su nukentėjusiąją, pasak V. S., jo pagrindinis tikslas buvo nupirkti automobilį gyvenimo draugei. Nuteistasis pripažįsta, kad, pasitikėdamas trečiaisiais asmenimis, netinkamai įvertino savo mokumą ir apsisprendė sudaryti automobilio pirkimo–pardavimo sandorį prieš tai neįsitikinęs, kad savo asmeninėje sąskaitoje turi pakankamai lėšų. Tačiau toks jo aplaidumas nukentėjusiosios atžvilgiu buvo nulemtas ne tikslo apgauti automobilio pardavėją, o siekiant mylimosios palankumo ir įvertinimo. Kasatorius nurodo dėl tokių motyvų veikęs nepakankamai apdairiai ir tuo sukėlęs neigiamas pasekmes – be jokių piktų kėslų, išskirtinai dėl neapgalvotų veiksmų, tapo skolingas didelę sumą nukentėjusiajai.

Kasatoriaus nuomone, tinkamai taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turėjo įvertinti, ar ši bausmė teisinga ne tik nuteistojo, bet ir nukentėjusiosios atžvilgiu. Tokia nuostata grindžiama tuo, kad teisingumas nukentėjusiosios atžvilgiu maksimaliai bus atkurtas tik tada, kai nuteistasis ne tik atliks jam teismo paskirtą bausmę, bet ir atlygins nukentėjusiajai padarytą žalą. Todėl teismas, tinkamai vertindamas V. S. inkriminuotos veikos pavojingumo laipsnį bei kaltės formą ir rūšį, turėjo pagrindą nustatyti, kad bausmės tikslai jo atžvilgiu bus pasiekti ir skiriant švelnesnę, nei sankcijoje nustatyta bausmę, t. y. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Kasatorius nurodo, kad paskyrus jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, bausmės tikslai nukentėjusiosios atžvilgiu bus pasiekti greičiau ir efektyviau. Atlikdamas teismo paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nuteistasis nurodo turėsiąs galimybę dirbti ir kuo greičiau atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą, o skyrus laisvės atėmimo bausmę, per bausmės atlikimo laiką jis neturės absoliučiai jokios galimybės atlyginti nukentėjusiajai bent menkiausią dalį žalos. Atlikęs laisvės atėmimo bausmę, dėl suprastėjusios darbinės kvalifikacijos ir galutinai nutrūkusių verslo ryšių nuteistasis praras galimybę gauti pajamas iš individualios darbinės veiklos; praradus darbą pagal darbo sutartį dėl laisvės atėmimo bausmės, galimybės rasti naują darbą taptų visiškai minimalios. Todėl, kasatoriaus nuomone, palikus galioti pirmosios instancijos teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę, būtų sukurtos aplinkybės, apsunkinančios tinkamą žalos nukentėjusiajai atlyginimą arba darančios jį neįmanomą. Taip pat kasatorius nurodo, kad yra jauno, darbingo amžiaus, anksčiau neteistas, išsilavinęs, šiuo metu dirba pagal darbo sutartį, turi užtikrintas pajamas ir pradėjo grąžinti skolą nukentėjusiajai, taip patvirtindamas, kad suprato savo neapgalvotų veiksmų esmę bei prasmę ir gali pasitaisyti atlikdamas bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vitalija Songailienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalies sankcija numato laisvės atėmimo bausmę iki aštuonerių metų. Įstatymo leidėjas nustatė vienintelę bausmės rūšį, taigi, pasak prokurorės, tik tokios bausmės paskyrimas leidžia įgyvendinti bausmės paskirtį asmeniui, nuteistam už šiame straipsnyje numatytos sunkios nusikalstamos veikos padarymą. Prokurorė nurodo, jog spręsdamas V. S. bausmės klausimą teismas atsižvelgė į tai, kad jis anksčiau neteistas, įvykdė tyčinį sunkų nusikaltimą, nėra jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių ir bausmės dydį nustatė mažesnį, nei sankcijos vidurkis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas V. S. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. S. bausmę, išanalizavo byloje esančių aplinkybių visumą, tinkamai atsižvelgė į tai, kad V. S. padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, neteistas, dirba, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nėra ir pagrįstai nusprendė, kad V. S. už šį nusikaltimą skirtina laisvės atėmimo bausmė, jos dydis nustatytinas mažesnis, nei sankcijos vidurkis, ir paskyrė laisvės atėmimą vieneriems metams.

Atsiliepime nurodoma, kad V. S. paskirta bausmė aiškiai neprieštarauja teisingumo principui ir nėra aiškiai per griežta, atitinka BK 54 straipsnyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus.

Nuteistojo V. S. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas

              Dėl sukčiavimo nusikaltimo sudėties, sukčiavimo atribojimo nuo civilinio delikto bei apeliacinio skundo

Kasatorius teigia, kad jo veika turėtų užtraukti civilinę, bet ne baudžiamąją atsakomybę. Tokį klausimą jis kėlė ir savo apeliaciniame skunde.

Pagal BK 182 straipsnio dispoziciją sukčiavimas yra apgaule svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių, iš kurių viena yra pirkimo-pardavimo sutartis, pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Sukčiavimo nusikaltimo pasekmė – neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtu, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų ir tokiu būdu „privertimas“ jų perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–454/2012).

Šioje byloje turto savininkas buvo suklaidintas dėl kaltininko ketinimų atsiskaityti už įgyjamą turtą. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais. Vienas iš apgaulės sukčiaujant būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai šalys žodžiu ar raštu sutaria dėl vienokių sutarties sąlygų, tačiau vėliau viena iš šalių vienašališkai, neinformavusi kitos šalies, keičia sutarties sąlygas ar neatsiskaito už įgytą turtą. Susitardami dėl civilinės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, viena sutarties šalis – pardavėjas – tikisi, kad kita sutarties šalis – pirkėjas – vykdys susitarimą ir po sutarties sudarymo sumokės sutartą kainą už perkamą daiktą, jei nesusitarta kitaip. Juo labiau kad Civilinio kodekso 6.314 straipsnio 1, 2 ir 4 dalys nustato, kad jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečioje vietoje, jis privalo sumokėti ją pardavėjui daiktų perdavimo vietoje. Jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti, kai pardavėjas pagal sutartį ar šį kodeksą perduoda pirkėjui daiktus arba disponavimo jais dokumentus. Jeigu sutartyje nenumatyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą.

Taigi apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu yra apgaulė dėl kaltininko ketinimų. Paprastai, jei susitarimo ar sutarties sąlygos nevykdomos, sutarties šalis turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Tam, kad veiką, pasireiškusią susitarimo ar sutarties sąlygų nevykdymu, būtų galima laikyti nusikaltimu, nepakanka vien pinigų nesumokėjimo ar mažesnės pinigų sumos sumokėjimo. Nepakanka ir paties ketinimo nemokėti už daiktą, jei ketinimas nelydimas apgaulės elementų, kurie esmingai apsunkina pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka.

Apgaulė gali pasireikšti įvairiais veiksmais. Dažnai apgaulė yra lydima suklastotų dokumentų pateikimu turto savininkui ar teisėtam valdytojui apie pirkėjo asmenybę. Tačiau apgaulė gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko ketinimų vykdyti susitarimą. Antai ketinimas nesumokėti už įgytą automobilį gali būti vertinamas kaip vienas iš piktnaudžiavimo pasitikėjimu būdų. Esant pirkimo–pardavimo sutarčiai, apgaulė gali pasireikšti tuo, kad kaltininkas, jau sudarydamas sutartį, visai neketina vykdyti susitarimo (šiuo atveju mokėti pardavėjui už nupirktą automobilį sutartos pinigų sumos), nors kitą sutarties šalį įtikinėja priešingai ir daro veiksmus, imituojančius sutarties sąlygų vykdymą ar kitus panašaus pobūdžio veiksmus. Toks asmens savo ketinimų nutylėjimas ir sutarties sąlygų vykdymą imituojantys veiksmai yra kitos sutarties šalies apgaulė.

Be to, kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį svarbu, kad apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju būtų esminė, t.  y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl sutarties sudarymo ir turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-851/2001).

Šioje byloje teismai konstatavo, kad pardavėjas buvo suklaidintas dėl kaltininko ketinimo sumokėti už perkamą automobilį suderėtą pinigų sumą.  Pardavėja pasitikėjo pirkėjo sąžiningumu (juo labiau kad buvo pažįstami) ir sudarant pirkimo–pardavimo sutartį nereikalavo sumokėti iš anksto ar sutarties sudarymo metu, o tikėjo, kad iš karto po sutarties sudarymo pirkėjas elektroninės bankininkystės būdu perves suderėtą pinigų sumą pardavėjai. Kasatorius, žinodamas, kad šiuo momentu jo banko sąskaitoje nėra pakankamai pinigų apmokėti už perkamą automobilį, nuslėpė šią informaciją nuo pardavėjo, o vėliau nesulaukęs pasirodant jo paties skolininko, kuris turėjo atvežti pinigus, dalyvaujant nukentėjusiajai, imitavo 55 000 Lt pervedimą į jos banko sąskaitą. Tokiais veiksmais kasatorius apgavo pardavėją ir neatlygintinai užvaldė svetimą turtą (automobilį). Tokia apgaulė laikytina esminė, nes, pasak nukentėjusiosios, žinodama, kad pirkėjas neturi pakankamos pinigų sumos ir iš karto neapmokės už automobilį, ji šio jam neparduotų. Taigi, byloje akivaizdūs objektyvieji sukčiavimo požymiai. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai atsakė į apeliacinio skundo dalį dėl objektyviųjų sukčiavimo požymių V. S. veikoje.

Tačiau kolegija pažymi, kad visų apgaulės, kaip sukčiavimo nusikaltimo, būdų esmė yra apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis Apgaulės, dėl kurios iš esmės apsunkinamas pažeistos teisės atstatymas civilinio proceso tvarka, panaudojimas yra pagrindinis baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojamasis kriterijus  (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387-2008, 2K-329-2011, 2K-535-2011). Taigi, nuteisimo pagrįstumui svarbu nustatyti, ar kasatorius ne tik kad vengė sumokėti pagal sutartį už įgytą automobilį, bet ir darė veiksmus, kurie apsunkintų, jei ne jo paties, tai padarytos žalos atlyginimą. Šioje dalyje konstatuotina, kad kasatorius nuo pat pradžių, sužinojęs, jog nukentėjusioji negavo pinigų, pripažino skolą, niekad jos dydžio neginčijo, nuolat bendravo su nukentėjusiąja ir net su jos tėvu bei žadėjo, kai turės pinigų, grąžinti pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą pinigų sumą. Įtikinantis skolos pripažinimo įrodymas yra skolos vekselio surašymas 2012 m. gegužės 9 d., kuriame jis pripažino 50 000 Lt skolą ir įsipareigojo ją grąžinti iki 2012 m. gegužės 14 d. Taigi, skola be teisinių kliūčių galėjo būti išieškota civilinio proceso tvarka ir vargu ar buvo reikalas kreiptis į policiją, kuri skolos išieškojimo klausimais neužsiima. Apeliacinės instancijos teismas šių bylos aplinkybių nevertino. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo ar byloje nustatytas šis esminis sukčiavimo nusikaltimo požymis, atribojantis sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo.

Pagaliau tam, kad teismas konstatuotų sukčiavimo nusikaltimo sudėtį, nepakanka nustatyti, objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius. Būtina nustatyti ir subjektyviuosius sukčiavimo sudėties požymius, t. y. tyčią neatsiskaityti už įgytą turtą, išvengti mokėjimų pardavėjui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-535-2011, 2K-545-2012). Asmuo, darantis sukčiavimą, suvokia, kad įgyja turtą neketindamas atsiskaityti su pardavėju, išsako melagingus ketinimus nukentėjusiajam, nuslėpdamas tikrus savo ketinimus, daro apgaulės veiksmus ar nutyli esmines sandoriui sudaryti reikšmingas aplinkybes, numato, kad tuo padarys turtinę žalą kitai sutarties šaliai, kurią bus problemiška atlyginti, ir to nori. Būtent tyčią sukčiauti apeliantas ginčijo apeliaciniame skunde.

Šioje byloje apgaulės faktas, nors ir nustatytas, ir kasatorius neneigia padaręs tokią apgaulę, kartu jis neigia turėjęs ketinimų neatsiskaityti už nupirktą automobilį, t. y. kasatorius neigia tyčią sukčiauti. Pasak jo, kiti asmenys jam skolingi ir jis, pirkdamas automobilį, tikėjosi, kad paskolintus kitiems asmenims pinigus jis tuoj atgaus ir galės atsiskaityti už pirkinį. Pasak jo, ketinimus atsiskaityti už automobilio įgijimą rodo tai, kad jis nuolat bendravo su nukentėjusiąja telefonu, pripažino skolą, dalį pinigų pervedė ir net pasirašė skolos vekselį 50 000 Lt sumai.

Taigi, viena iš V. S. nuteisimo dėl sukčiavimo sąlygų yra ketinimo nemokėti už nupirktą automobilį, t. y. tyčios apgaule įsigyti automobilį įrodymas. Byloje nustatyta, kad kasatorius nedarė jokių veiksmų, kurie apsunkintų jo asmenybės identifikaciją, kas svarbu sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą. Sutarties dalyviai buvo pažįstami. Kasatorius dažnai skambindavo nukentėjusiajai, pranešdavo, kur jis yra, ir vis žadėdavo pirkinį apmokėti. Kasatorius nesislėpė nuo nukentėjusiosios, o atvirkščiai, dažnai rašydavo jai SMS žinutes, pripažindamas skolą ir įtikinėdamas, kad greit atsiskaitys.   

Byloje nustatyta, kad kasatoriui buvo skolingi kiti asmenys, tą rodo ir byloje esantis paprastasis skolos vekselis bei 2012  m. sausio 3 d. Vilniaus 35-ojo notarų biuro vykdomasis įrašas, kuriame nurodoma iš P. M. V. S. naudai išieškoti 133 000 Lt. Taigi, jis pagrįstai galėjo tikėtis, kad šią pinigų sumą atgaus.

Pažymėtina, kad ir pati nukentėjusioji teisme atsisakė civilinio ieškinio. Tikėtina, kad ji neabejojo, jog pinigus ar automobilį atgaus.

Visi šie anksčiau įvardyti byloje esantys faktai turėjo būti aptarti apeliacinės instancijos teismo nutartyje sprendžiant klausimą dėl apelianto tyčios sukčiauti. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, šių aplinkybių neanalizavo ir nevertino. Teismai nenagrinėjo ir nevertino subjektyviųjų V. S. padarytos veikos požymių, jo tyčios turinio bei veikos motyvų. Didžiąją apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį užima proceso dalyvių parodymų perrašinėjimas, išvengiant kai  kurių esminių sukčiavimo nusikaltimo požymių analizės.

Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas turi iš naujo įvertinti bylos aplinkybes, akcentuodamas ne tik sukčiavimo objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius požymius bei nusikaltimo atribojimo nuo civilinės teisės pažeidimo kriterijus, ir, remdamasis teismų praktika, atlikti apelianto padarytos veikos baudžiamąjį teisinį vertinimą. Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo baudžiamųjų įstatymų aiškinimais bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika sukčiavimo bylose, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 25 d. nutartį V. S. byloje ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

V. S. paleisti iš pataisos namų, paliekant Vilniaus apylinkės teismo paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.