-Civilinė byla Nr. 2A-83-264-2011;

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Artūras Šafronas

Procesinio sprendimo kategorija: 128.2; 128.15 121.15; 121.21

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. birželio 13 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Baubienės, kolegijos teisėjų Dalės Burdulienės ir Neringos Venckienės, sekretoriaujant Vaidai Andruškevičiūtei, dalyvaujant apeliantei (pareiškėjai) S. D., jos atstovei advokatei Renatai Petrylaitei, suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos atstovei M. S., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos S. D. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. D. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities viršininko administracijai (jos teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos) dėl juridinę reikšmę faktų nustatymo,

n u s t a t ė:

Pareiškėja S. D. patikslintu pareiškimu (b. l. 134-138) prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog J. L. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 400 kv. m. žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir 1140 kv. m. žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini); atnaujinti terminą pareiškėjai S. D. pateikti suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities viršininko administracijai dokumentą, įrodantį J. L. nuosavybės teises į 400 kv. m. žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir 1140 kv. m. žemės sklypą (duomenys neskelbtini), - teismo sprendimą dėl juridinio fakto nustatymo. Pareiškime nurodė, kad dokumentų, patvirtinančių, kad J. L. (pareiškėjos tėvas) nuosavybės teisėmis įsigijo ir valdė 400 kv. m. žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir 1140 kv. m. žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)), Kaune, nėra išlikusių: jie dingo per karą, dėl vykdomų žydų tautybės žmonių suėmimų, trėmimų ir žudymo. Šioje civilinėje byloje buvo pateikti dokumentai, netiesiogiai rodantys, kad minimą nekilnojamąjį turtą iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė J. L., tačiau nėra išlikę rašytinių turto įsigijimo ir nuosavybės dokumentų, patvirtinančių pareiškėjos prašomą nustatyti juridinį faktą dėl turto valdymo nuosavybės teise. Prašomas nustatyti juridinis faktas sukels pareiškėjai juridines pasekmes, kadangi nustačius faktą, kad pareiškėjos tėvui J. L. priklausė 400 kv. m. ir 1140 kv. m. žemės sklypai, pareiškėja, kaip J. L. dukra, įgis teisę į nuosavybės teisių į šiuos žemės sklypus atkūrimą. Pareiškėja kreipėsi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo praleidus LR Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. ir 5 d. nustatytą terminą ne dėl pareiškėjos, o dėl nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdančių institucijų kaltės, todėl terminas nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams - teismo sprendimui dėl juridinio fakto nustatymo - pateikti atnaujintinas.

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjos S. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė; priteisė iš pareiškėjos valstybės naudai 4,15 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nurodė, kad byloje buvo apklaustos liudytojos V. Š., R. V. (b. l. 67, 68), jų parodymai nėra išsamūs, fragmentiški, apie turto valdymą liudytojoms žinoma tik iš pasakojimų. Šie faktai paprastai negali būti patvirtinti vien tik liudytojų parodymais dėl jų nepakankamo subjektyvaus pobūdžio. Jeigu byloje yra liudytojų parodymai ir netiesioginiai silpno sąsajumo su bylos aplinkybėmis rašytiniai įrodymai – prieštaringi, fragmentiški, patvirtinantys tik atskiras detales ar sudarantys pagrindą daryti prielaidas – tai tokių duomenų visumos paprastai nepakanka faktą vertinti kaip įrodytą.

Dėl 1140 kv.m. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), teismas nurodė, kad pareiškėja prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1140 kv.m žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), Kauno miesto valdybai pateikė 1991 m. gruodžio 30 d. J. L. nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 7364 yra Kauno apygardos archyvo 1996 m. gegužės 6 d. pažymėjimas Nr. L-55 (b.l. 14), iš kurio matyti, kad žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 1930 metais nuosavybės teise valdė S. ir M. G.. Šiame archyvo pažymėjime nurodyta, kad 1939-1940 metų nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų knygoje įrašyti G. S. ir M., mokesčius mokėję iki 1940 m. lapkričio už nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini). <...> S. G. (miręs 1934 m. liepos 2 d.), paliko tokį turtą: „<... teises į pusę nekiln. turto, esančio (duomenys neskelbtini) gatvių kampe 43/5 ir susidedančio iš 1140 kv.m nuosavos žemės. ... Nurodytą turtą paveldėjo ¼ žmona M. G., o likusias ¾ dalis lygiomis dalimis dukterys: L. G.-L. ir V. G. – Č.“. Šiame dokumente neginčijamai matyti, kad iki 1940 m. liepos 22 d. įvykdytos visuotinės žemės nacionalizacijos minimo žemės sklypo savininkai buvo M. G., L. G.-L. ir V. G. – Č., t.y. pareiškėjos tėvo J. L. pirmoji žmona L. L., jos motina M. G. bei jos sesuo V. G.. Iš byloje esančio jau minėto Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. spalio 28 d. sprendimo (civilinė byla Nr. 2-5960/96) matyti, kad L. L., mirusia teismo paskelbta 1944 m., M. G. ir V. G. mirusiomis paskelbtos 1941 m. spalio 29 d.(b.l. 88). Byloje esantys rašytiniai dokumentai neginčijamai patvirtina faktą, kad iki 1940 metų nacionalizacijos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė M. G., L. G.-L. ir V. G. – Č., o ne J. L.. Pareiškėja nurodė, jog jai turi būti atkurtos nuosavybės teisės į minėtą išlikusį nekilnojamąjį turtą, kadangi 1999 m. vasario 12 d. Kauno miesto apylinkės teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-705/99 (nuosavybės teisių atkūrimo bylos 1. 36) nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad L. L. po savo motinos M. G. mirties bei po savo sesers V. G. mirties priėmė joms tenkančias palikimo dalis ir valdė turtą nuosavybės teise. Minėtu teismo sprendimu taip pat buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad J. L. po savo žmonos L. L. mirties priėmė palikimą ir valdė šį turtą nuosavybės teise. Nurodytame teismo sprendime nustatytas juridinis faktas buvo dėl pastatų dalies valdymo, tai yra, kitu tikslu, todėl aplinkybės nurodytos minėtame sprendime nėra susijusios su žemės valdymu. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjos tėvo pirmoji žmona, jos mama bei sesuo, t.y. asmenys, iš kurių buvo nacionalizuotas ginčo žemės sklypas, mirė po 1940 m., (1941 m. spalio 29 d. ir 1944 m.) nepalikusios testamento. Kauno apskrities viršininko administracijos nuomone, pareiškėja neturi teisės į nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą), esantį (duomenys neskelbtini), atkūrimą, kadangi iki nacionalizacijos jis priklausė asmenims, į kurių turtą pareiškėjai pretenduoti įstatymai teisės nenumato.

Dėl 400 kv.m. žemės sklypo (duomenys neskelbtini), teismas nurodė, kad rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pastatai buvo valdomi nuosavybės teise, o 400m2 žemės sklypas valdomas netermininės nuomos teise. Remiantis Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvadu (533 str., 557 str.), kuris galiojo iki nacionalizavimo toje teritorijoje, Lietuvoje 1918-1940 m. galiojusiu Civilinių įstatymų 533 str., pasakyta, kad ramus, neginčijamas ir nepertraukiamas turėjimas nuosavybe virsta nuosavybės teise, jei jis truks įstatymų nustatytą įsisenėjimo laiką bei Rusų Senato, Vyriausiojo Tribunolo sprendimais, kuriuose pasakyta, kad įsisenėjimu nuosavybės teisę nekilnojamam turtui įgyja tas, kas valdo turtą be ginčų, kaip savininkas, daugiau kaip 10 metų. Činčininkas (netermininės nuomos teisėmis valdantis turtą asmuo) galėjo pakeisti valdymo būdą ir tapti savininku, tačiau tai turėjo būti padaryta remiantis tuo metu galiojusiais įstatymais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. spalio 14 d. nutartyje (civ. byla Nr. 3K-3-1201/2002) išsamiai išdėstė aplinkybes ir išaiškino, kaip suprasti činčo teisę ir kokiomis aplinkybėmis ši teisė galėjo tapti nuosavybės teise. Nutartyje nurodyta, kad činčo teisė apibūdinama kaip žemės valdymo teisė, t. y. teisė amžinai ir paveldėtinai valdyti (turėti) žemę ir naudotis už tam tikrą savininko naudai suderėtą, kartą visam amžiui nustatytą, metinį atlyginimą, vadinamąjį činčą, kuris gali būti pakeistas tiktai tvarka ir atvejais, aiškiai pažymėtais akte, kuriuo ta činčo teisė nustatyta. Činčo teisėje žemės valdymo ir naudojimo teisė atskirta nuo nuosavybės teisės. 1926 m. Įstatymas miestų ir miestelių sienose ir jų pirmosios zonos srityje valdomoms žemėms sutvarkyti (toliau – įstatymas) suteikė netermininiams nuomininkams, kurie pradėjo nuomoti tą žemę po 1876 m. birželio 9 d., teisę jų valdomas žemes išsipirkti nuosavybėn, sumokėdami valstybės iždui šio įstatymo numatytus išperkamuosius mokesčius (įstatymo 6 paragrafas). Įstatymas taip pat numatė, kad činčininkams ar nuomininkams, gaunantiems šiuo įstatymu nuosavybėn žemę, nuosavybės teisėms įrodyti duodami žemės perleidimo aktai Žemės reformos įstatymo 51 paragrafo nustatyta tvarka (1926 m. įstatymo 14 paragrafas). Nekilnojamojo turto perleidimo aktas įgyja nuosavybės akto galios, kai nutarimas dėl nekilnojamojo turto perleidimo pažymimas vyresniojo notaro rejestruose ar kituose atitinkamuose (hipotekos) knygose. Teismas konstatavo, kad nėra byloje surinkta įrodymų, kad netermininės nuomos (činčo) teise valdomas žemės sklypas vienokiu ar kitokiu įstatymo numatytu būdu tapo nuosavybės teisėmis valdomu žemės sklypu.

Teismas atmetė reikalavimą dėl termino atnaujinimo, kadangi nenustačius juridinę reikšmę turinčio fakto dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis iki nacionalizavimo, tampa netikslingu ir termino atnaujinimas papildomiems dokumentams pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Pareiškėja S. D. apeliaciniu skundu (b. l. 157-160) prašo panaikinti 2010-05-03 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - tenkinti  pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Apeliantė su teismo sprendimu nesutinka ir nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime iš esmės atmetė tiek liudytojų parodymus, neteisingai konstatuodamas, kad joms apie turto valdymo faktą žinoma tik iš pasakojimų, tiek kitus susijusius įrodymus, pagrindžiančius, kad J. L. turtą valdė kaip savo, plačiau dėl šių įrodymų, jų sąsajumo ir vertės nepasisakydamas ir jų nevertindamas. Tuo teismas pažeidė   įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nes liudytoja V. Š. asmeniškai pažinojo tiek M. ir S. G., kuriems anksčiau priklausė šis turtas, tiek J. L., apeliantės tėvą, kuriam turtas buvo perleistas; liudytoja R. V. asmeniškai pažinojo J. L.. Joms buvo žinomos šios šeimos gyvenimo aplinkybės tiesiogiai, ne iš kitų asmenų pasakojimų.

Pirmos instancijos teismas nepagrįstai laikė neginčijamai įrodyta, kad iki visuotinės žemės nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), valdė M. G. ir jos dukterys V. G. – Č. ir L. G. – L. Duomenys apie turto nuosavybę iki pat 1940 metų yra prieštaringi, nevienodi. Nors 1996-05-06 archyvo pažymėjime L-55 (b.l. 14) nurodyta, kad po S. G. mirties 1934 metais jo turtą paveldėjo žmona M. G. ir dukterys V. G. – Č. bei L. G. – L., tačiau šie duomenys buvo nurodyti ne viešame nekilnojamojo turto registre, ne notaro išduotame paveldėjimo teisės liudijime, bet mokesčių inspekcijos nutarime (taip nurodyta minėtame archyvo pažymėjime). Neaišku, kokiu pagrindu šiame nutarime užfiksuoti tokie duomenys, kadangi nėra jokio paveldėjimo teisės liudijimo ar kitokio panašaus dokumento. Be to, tame pačiame archyvo pažymėjime L-55 nurodyti ir kitokie duomenys, prieštaraujantys minėtam mokesčių inspekcijos nutarimui: kad 1939-1940 metų nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų knygoje įrašyti S. ir M. G., kurie nekilnojamojo turto mokesčius mokėjo iki 1940 m. lapkričio mėn., o 1940-1941 metų nacionalizuotų namų sąraše kaip savininkai taip pat buvo nurodyti S. ir M. G.. Nesant testamento ar paveldėjimo liudijimo, negalima vienareikšmiška išvada, kad po S. G. mirties neginčijamai turto savininkėmis paveldėjimo būdu tapo palikėjo žmona ir dukros, juo labiau, kad pagal paskutinį dokumentą - nacionalizacijos aktą (kaip nurodyta tame pačiame archyvo pažymėjime L-55) - matyti, kad savininkais 1940 metais laikyti vis dar S. ir M. G.. Todėl teismas nepagrįstai suteikė per didelę reikšmę archyvo pažymėjime nurodytam mokesčių inspekcijos nutarimui, kurio duomenys neparemti oficialiais nuosavybės dokumentais ir prieštarauja kitiems tame pačiame archyvo pažymėjime nurodytiems dokumentams. Teismas nepasisakė dėl šių prieštaravimų ir jų nepašalino, t.y. nepaaiškino, kodėl atmeta vienus duomenis, nurodytus minėtame pažymėjime, o remiasi kitais, tuo pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles. Priešingai nei teigia teismas skundžiamame sprendime, nėra neginčijamų įrodymų apie turto savininkus iki to turto nacionalizacijos. Minėta, kad paskutiniame dokumente - 1940-12-19 nacionalizacijos akte - turto savininkai buvo nurodyti S. ir M. G.. Turint omenyje tai, kad S. G. tuo metu buvo miręs, o namų valdoje (duomenys neskelbtini) jau seniai gyveno ir šeimininkavo J. L., darytina išvada, kad turtas buvo perleistas J. L. ir savininkas buvo būtent šis asmuo. Tai, kad J. L. neįregistravo savo nuosavybės oficialiuose registruose arba kad šie duomenys tiesiog nėra išlikę, nepaneigia galimybės, kad turtas jam buvo perleistas.

Pirmos instancijos teismas nepagrįstai laikė, jog nėra įrodymų, kad 400 kv. m. sklypas (duomenys neskelbtini), nuomotas iš Kauno miesto savivaldybės netermininės nuomos teise, tapo nuosavybės teise valdomu žemės sklypu. Priešingai - byloje yra duomenų ir dokumentų, neginčijamai rodančių, kad šis žemės sklypas perėjo asmeninėn J. L. nuosavybėn. Teismas turėjo vadovautis vėliausiais duomenimis, nurodytais archyvo pažymėjime Nr. L-43, kurie šiuo atveju rodo, kad žemė buvo įsigyta nuosavybėn. Pažymėtina, kad ir nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinančios institucijos laiko, kad 400 kv.m. žemės sklypas (duomenys neskelbtini), buvo valdomas būtent nuosavybės teise (b. l. 5, 130). Byloje buvo pateiktas Valstybinės Respublikinės Inventorizacijos Kontoros Kauno skyriaus 1945 m. spalio 15 Pažymėjimas (b.l. 110), kuriame aiškiai nurodyta, kad 400 kv. m. žemės sklypu (duomenys neskelbtini) „iki 1941 metų birželio mėn. 22 d. asmens nuosavybės teisėmis valdė ir naudojosi L. J.". Teismas dėl šio įrodymo visiškai nepasisakė, pažeisdamas taisyklę, kad turi būti ištirtas ir įvertintas kiekvienas įrodymas, teismas turi pasisakyti dėl jų įrodomosios reikšmės, patikimumo. Šiuo atveju sprendime visiškai nesiremta šiuo įrodymu ir nepasisakyta, kodėl jis atmestas ir nevertintas. Šis dokumentas taip pat įrodo faktą, kad 400 kv. m. sklypas (duomenys neskelbtini) buvo įsigytas būtent asmeninėn J. L. nuosavybėn, o ne bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. Šį faktą patvirtina ir kiti pareiškėjos teikti įrodymai, būtent - 1991-07-04 Kauno valstybinio archyvo pažymėjimas Nr.L-82 (b.l. 11), kuriame nurodyta, kad J. L. (vienas, be žmonos) pardavė F. K. turtą - pastatus - esančius (duomenys neskelbtini); 1945-11-24 pirkimo -pardavimo sutartis, pagal kurią J. L. pardavė J. K. pastatus (duomenys neskelbtini) (b.l. 111). Šie įrodymai pagrindžia, kad turtas (duomenys neskelbtini). buvo asmeninė J. L. nuosavybė, nes jei šis turtas būtų buvęs bendra sutuoktinių nuosavybė, jis nebūtų galėjęs vienas, be sutuoktinės, perleisti šio turto. Be to, bylos medžiaga rodo, kad J. L. sutuoktinė L. L. negalėjo prisidėti prie minėto turto įsigijimo dėl blogos materialinės padėties.

Šioje byloje, įvertinus ir išanalizavus visus įrodymus kaip visumą, remiantis tikimybių pusiausvyros principu, taip pat protingumo, teisingumo principais, yra pagrindo nustatyti juridinį faktą, jog J. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 400 kv. m. žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir 1140 kv. m. žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Dėl aukščiau aptartų procesinių teisės pažeidimų (netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo) byla išspręsta neteisingai, taigi, ginčijamas sprendimas naikintinas LR CPK 329 str. 1 d. pagrindu. Apeliacinėje instancijoje išsprendus klausimą dėl juridinio fakto nustatymo iš esmės ir nustačius pareiškėjos prašomą juridinį faktą dėl žemės valdymo nuosavybės teise, spręstinas ir klausimas dėl termino pateikti nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams - teismo sprendimui dėl juridinio fakto nustatymo - atnaujinimo.

Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos atstovė palaikė buvusios  likviduojamos Kauno apskrities viršininko administracijos atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 165-166 ). Atsiliepime prašoma Kauno miesto apylinkės teismo 2010-05-03 sprendimą palikti nepakeistą, skundą atmesti. Nurodo, kad nagrinėjant bylas dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto būtina nustatyti, kas ir kokio nekilnojamojo turto savininku buvo 1940 m., t.y. iki 1940 m. liepos 22 d. įvykdytos visuotinės žemės nacionalizacijos. Iš Kauno apygardos archyvo 1996-05-06 pažymėjimo Nr. L-55, matyti, jog iki 1940 m. liepos 22 d. įvykdytos visuotinės žemės nacionalizacijos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kampe 43/5 (dabartiniame (duomenys neskelbtini)) savininkai buvo pareiškėjos tėvo J. L. pirmoji žmona L. G.-L., jos motina M. G. bei jos sesuo V. G. – Č.  Iš byloje esančio Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. spalio 28 d. sprendimo (civilinė byla Nr. 2-5960/96) matyti, kad L.L., mirusia teismo paskelbta 1944 m., M. G. ir V. G. mirusiomis paskelbtos 1941 m. spalio 29 d. Pareiškėjos tėvo pirmoji žmona, jos mama bei sesuo, t.y. asmenys, iš kurių buvo nacionalizuotas ginčo žemės sklypas, mirė po 1940 m., (1941 m. spalio 29 d. ir 1944 m.) nepalikusios testamento, todėl  jų, kaip savininkių, nuosavybės perėmėjais pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą galėtų būti tik jų sutuoktiniai, tėvai (įtėviai) arba vaikai (įvaikiai) arba M.-G., L. G.-L. ir V. G. vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktinis, vaikai (įvaikiai) (2 straipsnio 1 dalies 3 - 4 punktai).   Pareiškėja nė vienai nurodytai asmenų kategorijai nepriklauso, o Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 - 5 punktai nenumato besąlygiškos galimybės atkurti nuosavybės teisę į tėvo pirmai žmonai ar jos motinai ar seseriai priklausiusį nekilnojamąjį turtą (LAT 2002-04-29 nutartis c. b. Nr. 3K-3-659/2002).

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliantė skundžia teismo sprendimą nurodydama, jog pirmosios instancijos teismas teismas pažeidė  įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles.

            Pareiškime dėl žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo pareiškėjas privalo nurodyti konkretų nuosavybės teisės įgijimo pagrindą ir patvirtinti jį leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Jeigu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu ieškovas nurodo sandorį, šio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas laikantis sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusių materialiosios teisės normų, nustatančių tokio sandorio galiojimo sąlygas.

Įrodinėjimo dalyku šioje byloje yra aplinkybės, kuriomis pareiškėja grindžia nuosavybės teisės į konkretų turtą - žemės sklypų įgijimą.

Pareiškėja nurodo, kad jos tėvas J. L., Iciko nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos valdė 400 kv. m. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį įgijo pareiškėjos tėvas ir jo sutuoktinė G. L., S.,  bei 1140 kv. m. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį įgijo iš  G. Nurodo, jog jai atkurtos nuosavybės teisės į dalį pastato, esančio (duomenys neskelbtini), o iš 400 kv. m. žemės sklypo, jai bus atkurta tik į ½ dalį šio sklypo ploto.

Dėl 400 kv. m. žemės sklypo (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog J. ir L. L. minėtą sklypą iki  žemės nacionalizacijos valdė  betermininės nuomos teise (činčo), kurį įgijo 1933-05-08 pirkimo aktu ( 1 t.b.l. 10). Kaip nurodyta archyvo pažymėjime Nr. L-43 (b. l. 10) vėliausi duomenys iš Kauno miesto mokesčių inspekcijoje 1938-1942 m. mokesčių bylos. Apeliacinio skundo argumentai, jog archyvo pažymėjime Nr. L-43 1939-10-10 mokesčių inspekcijos pranešime nurodyti duomenys Kauno miesto savivaldybei, kad L. J. ir L. nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini), susideda iš 400 kv. m. nuosavos žemės, medinio gyvenamojo namo ir sandėlio yra vėlesni ir paneigia tame pačiame archyvo pažymėjime 1938 m. rugpjūčio 25 d. L. J. ir L. pareiškime pateiktas žinias apie savo žemės sklypą (iš miesto savivaldybės beterminine nuoma), tačiau nepaneigia, kad šis turtas priklausė abiems sutuoktiniams. Lietuvos centrinio archyvo pažymoje Nr.R4-602 (2 t. b. l. 23) pateikti 1940 m. Kauno miesto III rajono mokesčių  inspekcijos mokėtojų registracijos duomenys patvirtina, kad J. ir L. L. nuosavybės teise valdė 400 kv. m. žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir ten turėjo 2 aukštų medinį gyv. namą ir 1 negyv. namą. Archyvo pažymėjimai Nr. L-43, Nr.R4-602 yra nuosavybės  teises patvirtinantys dokumentai, nurodyti LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos  12 p.. Archyvo duomenimis L. J. ir L. G. susituokė 1933-03-25 (b. l. 8). Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka išreikalauta  civilinė byla Nr.22025/2001, kurioje yra duomenys, kad 1996-10-28 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu L. L. paskelbta mirusia 1944 m., o jos motina M. G. ir sesuo V. Č. (G.) paskelbtos mirusiomis - 1941-10-29 (civ. bylos Nr.2A-1387/2001 b. l. 68), todėl atmestini apeliantės argumentai, kad šį žemės sklypą apeliantės tėvas iki 1940 m. valdė vienas asmeninės nuosavybės teise. Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje pateiktų įrodymų: Valstybinės Respublikinės Inventorizacijos Kontoros Kauno skyriaus 1945 m. spalio 15 d. Pažymėjimo ( 1 t. b. l. 110), 1991-07-04 Kauno valstybinio archyvo pažymėjimo Nr. L-82 ( 1 t. b.l. 11) duomenų,  atmestini. Valstybinės Respublikinės Inventorizacijos Kontoros Kauno skyriaus 1945 m. spalio 15 d. Pažymėjime nurodyti duomenys, kad 405 kv. m. sklypą J. L. valdė asmeninės nuosavybės teise iki 1941-06-22 nepatvirtinti jokiais kitais įrodymais, negalėjo jos turėti iki to laiko, nes žemė buvo nacionalizuota 1940 m. liepos 21 d. aktu. Archyvo pažymėjimo Nr. L-82 ( 1 t. b.l. 11) duomenys 1941-07-25 notaro V. B. pranešimo  Kauno miesto valstybinei mokesčių inspekcijai apie pastatų (duomenys neskelbtini)  pardavimą F. K., matyti, kad parduodamas gyvenamasis namas nors ir vieno J. L. vardu, tačiau pirkėjo prašomas perrašyti kaip pirktas iš L. J. ir L., todėl nepatvirtinta apeliantės prašomo nustatyti juridinę reikšmę fakto. 1945-11-24 d. pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią J. L. pardavė J. K. pastatus (duomenys neskelbtini) (b.l. 111) sudaryta po L. L. žūties, todėl ši sutartis neįrodo aplinkybės, jog 400 kv. m. žemės sklypą (duomenys neskelbtini), pareiškėjos tėvas iki 1940 m. nacionalizacijos valdė vienas asmenine nuosavybės teise.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus motyvus, nors pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos šį reikalavimą kitais motyvais, naikinti skundžiamą sprendimą dalyje (dėl 400 kv. m. žemės sklypo) nėra pagrindo. Iš 1999-04-13 Kauno apskrities viršininko administracijos komisijos  nutarimo (žemės nuosavybės atkūrimo byloje b. l. 40-41) matyti, kad dokumentų pakanka  atkurti nuosavybės teises į1/2 dalį  tėvo turėtą 400 kv.m. sklypą (duomenys neskelbtini).

Esant išlikusiems archyviniams dokumentams, nesant išvados, kad šių dokumentų nepakanka pareiškėjai nėra kliūčių atkurti nuosavybės teises į tėvo J. L. turėtos žemės dalį - 0, 02 ha (duomenys neskelbtini) LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka.

Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad teisme apklausti liudytojai V. Š., R. V. asmeniškai pažinojo tiek M. ir S. G.,  tiek J. L., apeliantės tėvą, nėra pakankami įrodymai pareiškimo reikalavimams pagrįsti, nes nei pati pareiškėja, nei liudytojos nenurodė jokių aplinkybių, kad M. G. ar jos dukros po S. G., mirusio 1934 m. mirties iki 1940 m. nacionalizacijos būtų perleidę  savo turto dalį pareiškėjos tėvo asmeninėn nuosavybėn.

Dėl 1140 kv.m. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini),

Archyvo pažymėjime Nr. L-55 ( 1 t. b. l. 14) aiškiai nurodyta, kad  S. G., miręs 1934-07-02, paliko teises į ½ nekilnojamojo turto, - 1140 kv. m. ir kt., nurodytą turtą, kurio ¼ dalį paveldėjo  žmona M. G. ir likusias ¾ dalis dukros L. G. – L. ir V. G.-Č., kurios pagal tuo metu galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado 418 str.- laikomi mirusiojo įstatyminiais įpėdiniais. Tame pačiame archyvo pažymėjime yra duomenys, kad 1940-1941 m. nacionalizuotų namų sąraše įrašyta, kad 5 gyvenamieji namai, priklausę G. M. ir S. nacionalizuoti 1940-12-19 (akto Nr. 865), todėl akivaizdu, kad nekilnojamasis turtas iki 1940m. liepos 21 d. nebuvo parduotas ar kitaip perleistas pareiškėjos tėvui J. L.. Byloje esantys rašytiniai dokumentai neginčijamai patvirtina faktą, kad iki 1940 metų nacionalizacijos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini),  nuosavybės teisėmis valdė M. G., L. G.-L. ir V. G. – Č., o ne J. L.. Šią aplinkybę patvirtina ir  Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2011-04-20 pažymos Nr. R4-602 duomenys ( 3 t.b.l. 23). Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėja neįrodė aplinkybių, kad šis turtas J. L. už G. sumokėjus skolas ar kitomis aplinkybėmis buvo perleistas pareiškėjos tėvo nuosavybėn, nes tai prieštarauja aukščiau paminėtiems rašytiniams įrodymams byloje (CPK 178 str.).

Atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog dėl 1140 kv. žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), duomenys apie turto nuosavybę iki pat 1940 metų yra prieštaringi, nes yra nepagrįsti. Archyvo pažymėjimas Nr. L-55 yra nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, jame pateikti duomenys yra nuoseklūs, nenuginčyti kitais rašytiniais įrodymais, todėl nekelia abejonių. Byloje pateiktas 1999-02-12 sprendimo civ. byloje Nr.2-705/99 (1 t. b. l. 18) nuorašas bei išreikalauta  civ. bylos Nr. 2-2025/2001 medžiaga iš dalies patvirtina aplinkybes, jog  M. G.,  L. G. – L. ir V. G.-Č.  iki 1940 m. nacionalizacijos  nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), o pareiškėjos prašymu 1999-02-12 teismo sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad J. L. po žmonos L. L.,  žuvusios 1944 m., priėmė palikimą - į dalį  pastatų (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjos tėvo pirmoji žmona, jos mama bei sesuo, t.y. asmenys, iš kurių buvo nacionalizuotas ginčo žemės sklypas, mirė po 1940 m., (1941 m. spalio 29 d. ir 1944 m.) nepalikusios testamento, todėl jų, kaip savininkių, nuosavybės perėmėjais yra Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-5 punktuose nurodyti asmenys.

Teisėjų kolegija pažymi tai, jog iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjos tėvas 1954 m. sudarė antrąją santuoką su F. L. A., todėl pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnį pareiškėja neturi teisės pretenduoti į L. L. priklausiusį turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Č. v. Šiaulių apskrities viršininkas, Šiaulių apskrities viršininko administracija, G. K., S. D. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-442/2003),

Atsižvelgiant į virš išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus motyvus, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d.) .

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė                                           Aušra Baubienė 

Kolegijos teisėjos                                                         Dalė Burdulienė             

                                                                                                             Neringa Venckienė