Baudžiamoji byla Nr. 1S-374-202/2016

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-37201-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.16.1.2.1.1;

2.1.16.1.2.1.3; 2.1.16.1.2.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 18 d.

Vilnius                                                         

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Albino Bielskio, Violetos Ražinskaitės,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,

dalyvaujant prokurorei Larisai Fedotovai,

gynėjai advokatei Loretai Guižauskienei,

teismo posėdyje išnagrinėjusi kaltinamojo Ž. Š. gynėjos advokatės Loretos Guižauskienės skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutarties, kuria kaltinamajam Ž. Š. pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo – terminas trims mėnesiams,

n u s t a t ė :

Ž. Š. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį tuo, kad atvirai prievartavo turtą, panaudodamas fizinį smurtą ir grasindamas panaudoti fizinį smurtą, panaudodamas psichinę prievartą bei atimdamas asmeniui laisvę, t. y. jis, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su A. T., D. K., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo ir kitų asmenų naudai, vertė nukentėjusįjį R. R. perduoti turtą ir suteikti turtinę teisę. 2015 m. liepos 2 d. apie 16 val. D. K., priėjęs kartu su A. T. prie R. R. automobilio „BMW 530“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusio ties Jakšto g. 11-uoju namu, Vilniuje, bendrais veiksmais su A. T., panaudojo psichinę prievartą ir fizinį smurtą prieš R. R.: D. K. jėga išsitempė R. R. iš jam priklausančio automobilio, o A. T., siekdamas įbauginti nukentėjusįjį ir maksimaliai apriboti galimybę kviestis pagalbą, įlindęs pro keleivio pusės priekines dureles į automobilio saloną, ištraukė iš užvedimo spynelės užvedimo raktelį, kurį pasiėmė su savimi, ir liepė R. R. sėsti į J. T. vardu registruotą automobilį „AUDI A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Taip R. R. prieš savo valią buvo pasodintas į minėtą automobilį. Apribojus jo laisvę, R. R. priverstinai nuvežė į Pūčkorių mišką, esantį Pavilnių regioniniame parke, Vilniaus mieste, tiksliai tyrimo metu nenustatytą vietą, kur R. R. atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas, t. y. A. T. sudavė R. R. vieną kartą kumščiu į pilvą ir vieną kartą kumščiu į krūtinę, vėliau sulenkiamu peiliu brūkštelėjo per kairės rankos plaštaką, taip baugindamas nukentėjusįjį ir sakydamas, jog nemeluotų, kad neturi pinigų, D. K. delnu sudavė vieną kartą nukentėjusiajam R. R. per veidą ir vieną kartą kumščiu į krūtinę, o jis (Ž. Š.) vieną kartą kumščiu sudavė R. R. į krūtinę, bei grasindami nužudyti ar kitaip sutrikdyti jo sveikatą, be teisėto pagrindo reikalavo iš R. R. pinigų. Jis (Ž. Š.) ir D. K. privertė R. R. pasirašyti  du vekselius po 2 900 Eur sumai, o A. T. atėmė iš R. R. su savimi turėtus 30 Eur. Po to, grįžus prie R. R. automobilio, stovėjusio ties Jakšto g. 11-uoju namu, Vilniuje, R. R., būdamas įbaugintas panaudoto smurto, prieš savo valią atidavė A. T. su savimi turėtus reikalaujamus 550 Eur. Taip, Ž. Š., veikdamas bendrininkų grupe, savo bei kartu veikusių  asmenų naudai prievartavo  iš nukentėjusiojo R. R. turtą bendrai 6 380 Eur sumai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsniu, Ž. Š. sulaikytas 2016 m. vasario 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartimi Ž. Š. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – vienam mėnesiui, šį terminą skaičiuojant nuo 2016 m. vasario 3 d. Vėlesnėmis Vilniaus miesto apylinkės teismo bei Vilniaus apygardos teismo nutartimis kardomosios priemonės – suėmimo – terminas Ž. Š. buvo tęsiamas.

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartimi kardomosios priemonės – suėmimo – terminas kaltinamajam Ž. Š. buvo pratęstas dar trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2016 m. lapkričio 3 d. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog kaltinamasis Ž. Š., būdamas laisvėje, bėgs (slėpsis) nuo teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir darys naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje (BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Skunde kaltinamojo Ž. Š. gynėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį ir paskirti Ž. Š. švelnesnę kardomąją priemonę – užstatą.

Skunde nurodoma, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymėta, jog pagrįsto manymo, kad kaltinamasis galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, kaip kardomosios priemonės skyrimo ar jos termino pratęsimo pagrindo savaime nebeužtenka, turi būti ir kitų kardomosios priemonės skyrimo ar jos termino pratęsimo pagrindų. Be to, kuo ilgiau asmuo laikomas suimtas, tuo kruopščiau ir atidžiau turi būti tikrinami (analizuojami) konkretūs faktai, įrodantys būtinybę asmenį laikyti suimtą.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad kaltinamasis nebėgo ir nesislapstė, nors turėjo galimybę (nusikaltimas padarytas 2015 m. liepos 2 d., o Ž. Š. sulaikytas tik 2016 m. vasario 3 d.). Kaltinamasis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, sužadėtinę, tėvus, buvo registruotas darbo biržoje, anksčiau dirbo pagal verslo liudijimą. Paleistas iš suėmimo Ž. Š. įsidarbintų. Be to, jis pateikė prašymą įregistruoti santuoką. Gynėjos manymu, šių aplinkybių visuma patvirtina, kad kaltinamasis yra saistomas tvirtais socialiniais ryšiais ir neketina slėptis nuo teismo. Anot gynėjos, baudžiamasis įstatymas numato galimybę atidėti bausmės vykdymą asmenims, padariusiems ir sunkius nusikaltimus. Todėl kaltinamajam nėra pagrindo bėgti ar slėptis nuo teismo.

Skunde pažymima, kad vien kaltinimas sunkaus nusikaltimo padarymu ir gresianti laisvės atėmimo bausmė nėra absoliutus pagrindas neribotą laiką taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, jei kitos bylos aplinkybės neduoda pagrindo manyti, jog kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo.

Gynėja mano, kad jos prašymas pirmosios instancijos teisme apklausti papildomus liudytojus nesudaro pagrindo kaltinamąjį laikyti suimtą. Ši teismo išvada yra nepagrįsta. Gynėja pažymi, kad baudžiamoji byla yra nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, visi įrodymai yra surinkti bei įforminti (kaltinamasis Ž. Š. apklaustas). Be to, keli teismo posėdžiai neįvyko dėl nukentėjusiojo ir liudytojų neatvykimo į teismą.

Skunde taip pat nurodoma, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog Ž. Š., būdamas laisvėje, gali daryti naujus nusikaltimus. Gynėja teigia, kad kaltinamajam Ž. Š. inkriminuota nusikalstama veika nėra susijusi su pajamų gavimu, kadangi kaltinamieji nurodė, jog nukentėjusysis, paėmęs pinigus, neatliko paslaugų, o pinigų negrąžino. Be to, Ž. Š. anksčiau dirbo ir paleistas iš suėmimo, įsidarbintų vėl.

Gynėja pažymi, kad į apygardos teismo depozitinę sąskaitą yra sumokėtas 5 000 Eur užstatas. Todėl BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti ir švelnesne kardomąja priemone – skiriant užstatą.

Teismo posėdžio metu gynėja prašė skundą patenkinti, o prokurorė – skundą atmesti.

Kaltinamojo Ž. Š. gynėjos skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Apygardos teismas, pratęsdamas kardomosios priemonės – suėmimo – terminą kaltinamajam Ž. Š., nepažeidė BPK 119, BPK 121, BPK 122, BPK 127 straipsnių bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų.

BPK 119 straipsnyje numatyta, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms.

Suėmimas gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų (BPK 122 straipsnio 7 dalis) bei tik tiriant ar nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę (BPK 122 straipsnio 8 dalis).

Taip pat suėmimas gali būti paskirtas ar jo terminas pratęstas, nustačius bent vieną iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų.

Šioje byloje sąlygos pratęsti kaltinamajam Ž. Š. kardomosios priemonės – suėmimo – terminą yra, nes jis yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, už kurią baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę, griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, būtina taikymo sąlyga yra duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad baudžiamosios bylos medžiagoje esantys duomenys, t. y. nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose, procesinių prievartos priemonių taikymo protokoluose užfiksuoti bei kiti kaltinamajame akte išdėstyti duomenys, leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis Ž. Š. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Pažymėtina, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl pratęsiant kardomosios priemonės – suėmimo – terminą, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo – skyrimo ar jo termino pratęsimo pagrįstumo, byloje surinkti duomenys analizuojami ir vertinami tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį įtarti ar kaltinti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu, tačiau veikos kvalifikavimo ir asmens kaltės klausimai iš esmės nėra sprendžiami. Tai daroma išnagrinėjus bylą teisiamajame posėdyje. Atsižvelgiant į šias nuostatas, skundo argumentai dėl Ž. Š. inkriminuojamos nusikalstamos veikos kvalifikavimo atmetami kaip nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį.

Kaltinamajam Ž. Š. kardomosios priemonės – suėmimo – terminas buvo pratęstas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytais pagrindais, t. y. pagrįstai manant, kad būdamas laisvėje kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo ir daryti naujas nusikalstamas veikas.

Skiriant suėmimą ar pratęsiant jo terminą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, atsižvelgiama į BPK 122 straipsnio 2 dalies nurodytas aplinkybes, t. y. kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Inkriminuojamo nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė yra priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytai „kitų aplinkybių“ sąvokai.

Iš bylos duomenų matyti, kad Ž. Š. yra kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymu, už kurį baudžiamajame įstatyme yra numatyta tik ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė. Griežčiausia kaltinamajam Ž. Š. gresianti bausmė – laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. Nors nusikaltimų sunkumas ir gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, tačiau, kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, Vilniaus apygardos teismas pagrįstai įvertino ir kitas BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. kad Ž. Š. nesieja pakankamai tvirti socialiniai ryšiai (nevedęs, nedirba), praeityje teistas (teistumas išnykęs). Visuma nurodytų aplinkybių leidžia pagrįstai teigti, kad BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą suėmimo taikymo pagrindą pirmosios instancijos teismas nustatė pagrįstai.

BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jeigu asmuo kaltinamas bent vieno iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymu, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar minėtame straipsnyje nurodytų apysunkių nusikaltimų. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmenį padarant nusikaltimus, kaltinimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos bei kiti duomenys.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, pratęsdamas suėmimo terminą kaltinamajam Ž. Š., pagrįstai nustatė BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą pagrindą. Pažymėtina, kad Ž. Š. kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, kuri patenka į BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikaltimų sąrašą. Be to, šis nusikaltimas galimai padarytas bendrininkaujant su kitais asmenimis. Įvertinus galimai kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, atsižvelgus į aplinkybę, kad kaltinamasis niekur nedirba, praeityje teistas (teistumas išnykęs), taip pat ir už nusikalstamas veikas nuosavybei, pagrįstai manytina, jog iš daromos nusikalstamos veikos jis galbūt siekė gauti piniginių lėšų pragyvenimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nurodytos aplinkybės, nusikalstamų veikų darymo sistemingumas, susiformavusios kaltinamojo antivisuomeninės nuostatos leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės Ž. Š. gali daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje.

Teisėjų kolegija atsižvelgia į gynėjos nurodomas aplinkybes, apibūdinančias kaltinamojo asmenybę ir jo socialinę aplinką, tačiau jos nėra pakankamos kardomosios priemonės – suėmimo – taikymo kaltinamajam Ž. Š. panaikinimui ir nepaneigia BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytų pagrindų.

Dėl prašymo kaltinamajam paskirti švelnesnę kardomąją priemonę pažymėtina, kad skundžiamoje nutartyje motyvuotai nustatyta, jog kaltinamajam taikyti švelnesnes kardomąsias priemones nėra jokio pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo metu baudžiamoji byla nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme. BPK 127 straipsnio 11 dalyje numatyta, kad viso baudžiamojo proceso metu suėmimas negali trukti ilgiau kaip du trečdalius didžiausios laisvės atėmimo bausmės, baudžiamajame įstatyme nustatytos už sunkiausią nusikaltimą, dėl kurio tiriama ir nagrinėjama byla. Vilniaus apygardos teismas, priėmęs skundžiamą nutartį, šių reikalavimų nepažeidė.

Įvertinusi nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam Ž. Š. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo – terminą, nei BPK nuostatų, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, numatančių, jog niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, nepažeidė. Šiuo metu pačios griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo – taikymas neprieštarauja proporcingumo ir teisėtumo principams. Priešingai nei mano kaltinamojo gynėja, švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų nebus galima pasiekti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 130 straipsniu,

n u t a r i a :

Kaltinamojo Ž. Š. gynėjos advokatės Loretos Guižauskienės skundą atmesti.

Palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartimi kaltinamajam Ž. Š. pratęstos kardomosios priemonės – suėmimo – terminą.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                                               Valdimaras Bavėjanas

Albinas Bielskis

Violeta Ražinskaitė