Civilinė byla Nr.2A-1054-619/2013

                                                                                Teisminio proceso Nr. 2-04-3-00744-2010-7

                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 21.1., 27.3.1.2., 30.5., 30.6.;121.21.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo apelianto Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Vilniaus miesto skyriaus, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Š. ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems asmenims G. Š., V. Š. ir V. Š. dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta,

Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, n u s t a t ė :             

1. Ginčo esmė

ieškovas A. Š. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti, kad valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 1993 m. gruodžio 13 d., priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jo motina N. Š. (kuri mirė 2006-11-03) įvykdė savo, kaip nurodyto sklypo pirkėjos, visas pareigas, tačiau atitinkamos valstybinės (savivaldos) institucijos su ieškovo motina privatizuojamo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties nesudarė.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su ieškiniu nesutiko, kadangi ieškovas nepateikė įrodymų apie tai, jog N. Š. Vilniaus miesto valdybai 1993 metais buvo pateikusi visus valstybinės žemės sklypo pirkimo-padavimo sutarties sudarymui reikalingus dokumentus, t.y. miesto valdybos potvarkį, kuriuo būtų leista N. Š. įsigyti ginčo žemės sklypą nuosavybės teise, valstybinio inventorizavimo, projektavimo paslaugų biuro sudarytą ir patvirtintą ginčo žemės sklypo planą. Nurodė, jog nėra įrodymų apie tai, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje 1992-1995 metais buvo suformuotas žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini). Nesant šių privatizavimo sutarties sudarymui būtinų sąlygų ir dokumentų, ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis su N. Š. negalėjo būti sudaryta.

Tretysis asmuo V. Š. atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti, kadangi leidimą privatizuoti žemės sklypą Vilniaus miesto savivaldybės administracija išdavė jau po N. Š. mirties, t. y. 2006 metų gruodžio mėnesį. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius tik 2006-10-12 priėmė įsakymą dėl sklypo adresu (duomenys neskelbtini), kadastrinių duomenų nustatymo, kuriuo taip pat pasiūlė žemės sklypo naudotojams kreiptis į Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyrių dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo (privatizavimo) sutarties sudarymo. 2005-08-09 buvo sudarytas žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas, kuriuo buvo nustatytos ginčo žemės sklypo ribos šio sklypo naudotojams – N. Š. ir V. Š.. Tik 2005 metų rugsėjo mėnesį buvo atlikti ginčo žemės sklypo kadastriniai matavimai, sudarytas žemės sklypo planas, nustatytos sklypo ribos. V. Š. 2009-10-14 sudarė pusės ginčo žemės sklypo privatizavimo sutartį, o likusią pusę žemės sklypo turėjo teisę privatizuoti N. Š.. Teigė, jog N. Š. negalėjo 1993 metais sudaryti ginčo žemės sklypo ar jo dalies privatizavimo sandorio, kadangi tuo metu dar nebuvo sudarytas nei parduodamo (privatizuojamo) žemės sklypo planas, nei pažymėtos žemės sklypo ribos, parduodamas žemės sklypas nebuvo suformuotas kaip kadastrinis objektas, nebuvo priimtas kompetentingos institucijos sprendimas parduoti valstybinės žemės sklypą, be to, N. Š. neapmokėjo visos nustatyta tvarka apskaičiuotos valstybinės žemės sklypo pardavimo kainos. Nurodė, kad Vilniaus miesto 4 apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovų V. Š. ir G. Š. ieškinį atsakovui A. Š. bei tretiesiems asmenims V. Š., Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, Lietuvos notarų rūmams, notarei G. P. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu ir įstatymo nustatyto termino palikimui priimti atnaujinimo. Mano, kad motinos N. Š. ieškovui testamentu paliktas žemės sklypas negali būti jo vieno, kadangi tuo metu ir dabar motina neturi jokios žemės. Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį gali pasirašyti tik mirusios N. Š. teisės perėmėjai: G. Š., V. Š., A. Š., V. Š..

Tretysis asmuo G. Š. su ieškiniu nesutiko. Teigia, kad ieškovas nepagrįstai siekia užvaldyti paveldimą turtą, eliminuojant iš paveldėjimo trečiuosius asmenis (brolius). Nurodė, kad dar iki 1993-12-13 esant gyvai N. Š., nebuvo atlikti pirkėjo ir pardavėjo veiksmai valstybiniam žemės sklypui pirkti-parduoti: nebuvo sudarytas N. Š. skirto žemės sklypo planas, nebuvo pažymėtos žemės sklypo ribos natūra, nebuvo priimtas sprendimas parduoti valstybinės žemės sklypą, N. Š. neapmokėjo visos, nustatyta tvarka apskaičiuotos, valstybinės žemės sklypo pardavimo kainos, žemės sklypas nebuvo suformuotas kaip kadastrinis objektas. Pažymėjo, kad N. Š. neįvykdė visų būtinų sandorio šalies reikalavimų. Dėl to ieškovo ieškinys turėtų būti atmestas.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2012 m. spalio 2 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino visiškai, pripažino, kad valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 1993-12-13, priteisė iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškovui A. Š. 1 250 Lt bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš atsakovo į valstybės pajamas 61,36 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad N. Š. sutarė su įgaliota institucija sudaryti valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį ir atsakovas išreiškė pritarimą. Kadangi ieškovo motina faktiškai įvykdė sandorį, o atsakovas neįvykdė visų įstatymo nustatytų pareigų, todėl teismo vertinimu yra teisinis pagrindas pagal LR CK 1964 m. LR CK 58 str. pripažinti, kad valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 1993 m. gruodžio 13 dieną. Teismas konstatavo, kad ieškovo motinai N. Š. nuosavybės teise priklausė 1/2 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). 1992 m. balandžio 17 d. ieškovo motina N. Š. pateikė prašymą Naujosios Vilnios Seniūnijai leisti privatizuoti namų valdai skirtą žemės sklypo 1/2 dalį. Nurodė, kad 1993 m. gruodžio 1 d. ieškovo motina N. Š. buvo supažindinta su jos įsigyjamu žemės sklypo įkainavimo aktu, kuriame nurodyta, kad nuosavybėn įsigyjamo žemės sklypo kaina vienkartinėmis išmokomis yra 124,95 Lt, nes pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ieškovo motina turėjo teisę už įsigyjamą privatinėn nuosavybėn žemės sklypą atsiskaityti valstybės vienkartinėmis išmokomis. Padarė išvadą, kad atsakingos valstybės institucijos leidimas įsigyti žemės sklypą privatinėn nuosavybėn N. Š. buvo aiškiai išreikštas ir pirkimo-pardavimo procedūra buvo pradėta, o pagal pateiktą N. Š. prašymą pardavimo metu galiojusius norminius teisės aktus, žemės sklypai buvo parduodami pagal preliminarius matavimus, todėl jokie kadastrinių matavimų darbai nebuvo atliekami. Teismas nustatė, kad 1993 m. gruodžio 13 d. ieškovo motinai buvo išrašytas mokėjimo pranešimas, kuriame buvo nurodyta, kad už perkamą žemę ji privalo sumokėti 124,95 Lt valstybės vienkartinių išmokų (t.1., b.l. 7). Tą pačią dieną nurodytą pinigų sumą ieškovo motina sumokėjo. Teismas nurodė, kad N. Š. gavo tik panešimą sumokėti atitinkamą pinigų sumą, bet jai nebuvo nurodyta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo vieta, laikas bei tai, kokius kitus pagal įstatymus jai numatytus veiksmus reikia atlikti. Atsakovas nepateikė į bylą jokių duomenų, kad toks pranešimas apie žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo laiką ir vietą N. Š. būtų siųstas. Teismas konstatavo, kad nors N. Š. dar 1992-04-17 neturėjo teisės paduoti prašymą privatizuoti žemės sklypą, tačiau pagal 1992-08-12 Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 16-4077 tapo ½ dalies pastato, esančio (duomenys neskelbtini), savininke. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad N. Š. 1992-04-17 prašymas būtų atmestas. Teismas atkreipė dėmesį, kad tik 1993 m. gruodžio 1 d. ieškovo motina N. Š. buvo supažindinta su jos įsigyjamu žemės sklypo įkainavimo aktu, o 1993 m. gruodžio 13 d. išrašytas mokėjimo pranešimas, todėl jau esant valstybės institucijos sutikimui sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, N. Š. nebuvo reikalo vėl paduoti prašymą privatizuoti žemės sklypą.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantas atsakovas Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Vilniaus miesto skyriaus, prašo panaikinti Vilniaus m. 4 apylinkės teismo 2012-10-02 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Mano, kad teismas savo 2012-10-02 sprendime netinkamai aiškino teisės aktų nuostatas ir priėmė nepagrįstą sprendimą tenkindamas ieškinį.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Vilniaus miesto 4-as apylinkės teismas 2012-10-02 sprendimu pripažino, kad valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 1993 m. gruodžio 13 d., nors žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu nebuvo būtino tokiam sandoriui sudaryti elemento - žemės pirkimo-pardavimo sutarties objekto (žemės sklypas nebuvo suformuotas kaip kadastrinis vienetas), todėl teismas netinkamai nusprendė, kad sandoris galėjo būti sudarytas.

2. Nurodo, kad valstybinė žemė parduodama ar kitaip perleidžiama privačion nuosavybėn tik įstatymų ir juos detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų nustatyta tvarka, kurios griežtai turi laikytis tiek institucija, patikėjimo teise valdanti valstybinę žemę, tiek asmuo, siekiantis įsigyti į valstybinę žemę. Tinkamu civilinių teisinių santykių objektu gali būti tik suformuotas žemės sklypas. Pažymėjo, kad 2005-08-09 buvo atliktas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ribų paženklinimo-parodymo aktas. Žemės sklypo ribos buvo nustatytos naudotojams N. Š. ir V. Š.. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2006-10-12 priėmė įsakymą „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ Nr. 30-1878, kuriuo nustatė žemės sklypo (duomenys neskelbtini), duomenis ir pasiūlė žemės sklypo naudotojams kreiptis į Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Teigia, jog šis Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus tik 2006-10-12 priimtas įsakymas dėl žemės sklypo duomenų nustatymo parodo, kad anksčiau, t.y. iki 1993-12-13 esant gyvai N. Š., nebuvo atlikti veiksmai būtini siekiant nuosavybės teise įsigyti valstybinės žemės sklypą - nebuvo sudarytas N. Š. skirto žemės sklypo planas, nebuvo pažymėtos žemės sklypo ribos natūra, Žemės pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti žemės sklypas turi būti suformuotas kaip kadastrinis vienetas.

3. Pažymi, kad N. Š. prašymą privatizuoti žemės sklypą pateikė 1992-04-17, kai dar nebuvo pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkė. Nurodė, kad iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad nuosavybės teisę į pastatus N. Š. įgijo tik 1992-08-12. Atsižvelgiant į tai, kad prašymas pateiktas asmens, kuris neturėjo nuosavybės teisių į pastatus, esančius žemės sklype, todėl Žemėtvarkos skyrius neturėjo pradėti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo procedūros. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius tik 2006-10-12 priėmė įsakymą dėl žemės sklypo formavimo ir duomenų nustatymo. Nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriuje nėra duomenų, kad žemės sklypas būtų suformuotas anksčiau. Teigia, kad jei žemės sklypas būtų suformuotas dar 1992 m. ar 1993 m., tai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius nebūtų priėmęs įsakymo dėl žemės sklypo duomenų nustatymo. Byloje nėra jokių duomenų, kad būtų pateiktas žemės sklypo planas. Pažymėjo, kad tik 2009-07-10 žemės sklypo planas bei ribos suderintos su kompetentingomis institucijomis ir pažymėtos kadastro žemėlapyje.

4. Nurodo, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad N. Š. gavo kito pastatų savininko V. Š. sutikimą, kad įsigytų nuosavybės teises į dalį žemės sklypo. Ieškovas nepateikė duomenų, kad tokį sutikimą būtų davęs dalies pastatų savininkas V. Š..

5. Pažymi, kad šios bylos kontekste valstybinės žemės pirkimo-pardavimo procedūrą reglamentavusių 1992 m. vasario 7 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ Nr. 89 (galiojęs iki 1993-07-29) (Žin., 1992, Nr. 13-353) patvirtintos Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtros pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių 10 punkto 1 papunktyje nurodyta, kad pirkėjas iki valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo turi sumokėti miesto valdybos pranešime nurodytą kainą. Nurodė, kad 1993-12-01 žemės sklypo įkainojimo akte nurodyta žemės sklypo kaina 124,95 Lt, tačiau žemės sklypo tikroji kaina, pritaikius indeksavimo koeficientą yra 2623,95 Lt, kurią N. Š. turėjo sumokėti siekdama įsigyti valstybinės žemės sklypą. Mokėjimo pranešime, kuris yra avansinis, nurodyta, jog N. Š. yra sumokėjusi tik dalį sumos, t.y. 124,95 Lt. Byloje nėra duomenų, kad N. Š. būtų sumokėjusi likusią sumą už siekiamą įsigyti valstybinės žemės sklypą. Pažymėjo, kad kaina yra esminė sąlyga sudaryti nekilnojamojo daikto, šiuo atveju ir valstybinės žemės sklypo, pirkimo-pardavimo sutartį. Jei pirkėjas nėra įvykdęs vienos iš esminių sandorio sąlygų, t.y. nėra sumokėjęs visos kainos už perkamą žemės sklypą, tai negalima laikyti, kad jis yra tinkamai įvykdęs visas sąlygas sudarant sandorį.

6. Nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad pati N. Š. domėtųsi tolimesne valstybinės žemės įsigijimo eiga. Po sumokėtų įmokų nėra duomenų, kad ji būtų atvykusi pasirašyti pirkimo-pardavimo sutarties. Minėtų taisyklių 10 punkto 3 papunktyje numatyta, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis tvirtinama notariškai ir per mėnesį turi būti pirkėjo įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje. Teigia, kad šių sąlygų nesilaikymas daro pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančią. Pažymėjo, kad ši Taisyklių nuostata yra imperatyvi. Šiuo atveju teisės aktai numatė būtent pirkėjui, o ne valstybinės žemės pardavėjui pareigą įregistruoti miesto žemėtvarkos tarnyboje žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Byloje nėra jokių duomenų, kad N. Š. būtų kreipusi dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir jos įregistravimo. Jei valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis pirkėjo nebuvo įregistruota miesto žemėtvarkos tarnyboje, tai laikoma, kad tokia valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nėra sudaryta ir asmuo nėra laikomas valstybinės žemės savininku.

7. Mano, kad pati N. Š. nebuvo pakankamai rūpestinga ir nesiėmė visų būtinų priemonių, kad žemės sklypo įsigijimo procedūra būtų tinkamai užbaigta ir sudarytas sandoris tinkamai įregistruotas. Ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai nustatė pareigą pirkėjui įregistruoti miesto žemėtvarkos tarnyboje žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Teigia, jog Vilniaus miesto 4-am apylinkės teismui nebuvo pateikta jokių pagrįstų įrodymų, kad N. Š. būdama rūpestinga ir atsakinga ėmėsi priemonių, kad sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis būtų įregistruota.

Ieškovas A. Š. atsiliepime į apelianto apeliacinį skundą nurodo, kad nesutinka su jame išdėstytais argumentais, prašo jį atmesti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su atsiliepimu į apeliacinį skundą surašymu. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė teisingą išvadą dėl ginčo baigties, o atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepagrįsti bei prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Mano, kad apelianto padaryta išvada, jog žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta, kadangi jos sudarymo metu nebuvo būtino tokiam sandoriui sudaryti elemento – žemės pirkimo-pardavimo sutarties objekto, t.y. žemės sklypas nebuvo suformuotas kaip kadastrinis vienetas, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir esantiems rašytiniams įrodymams. Teigia, jog atsakovo argumentai, kad žemės sklypo pardavimo sandoris galėjo būti sudarytas tik tuo atveju, jeigu būtų atlikti parduodamo žemės sklypo kadastriniai matavimai, prieštarauja tuo metu galiojusiems teisės aktams, pagal kuriuos nebuvo numatyta, kad žemės sklypai galėjo būti formuojami tik atliekant kadastrinius matavimus. Atvirkščiai - vykdant žemės reformą, buvo taikomas sklypų formavimas atliekant preliminarius matavimus. Nurodo, kad 1992-04-17 prašymu N. Š. Naujosios Vilnios seniūnijai prašė parduoti jai namų valdai skirtą 0,10 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei būtent tokio dydžio ir toje vietoje esantis žemės sklypas buvo įkainuotas 1993-12-01 žemės sklypo įkainojimo aktu, kurio pagrindu buvo surašytas 1993-12-13 mokėjimo pranešimas. Kreipiantis su prašymu buvo paruoštas žemės sklypo planas, kuris buvo įregistruotas Valstybinio žemėtvarkos instituto kartografijos skyriuje. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog prašymo privatizuoti žemės sklypą pateikimo metu, N. Š. buvo suteiktas aiškiai apibrėžtas 0,10 ha dydžio žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kaip jos privačios namų valdos faktiškai naudojamas. Pagal suteikto namų valdai žemės sklypo identifikavimo duomenis buvo surašyti 1993-12-01 žemės sklypo įkainojimo aktas ir 1993-12-13 mokėjimo pranešimas, kuriose buvo nurodytos esminės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties sąlygos - žemės sklypo objektas (jo dydis, buvimo vieta) ir kaina.

2. Pažymėjo, jog nėra teisinio pagrindo sutikti su apelianto išvada, kad Žemėtvarkos skyrius neturėjo pradėti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo procedūros. Mano, kad vien atsakovo formalus argumentas, kad prašymo pateikimo metu N. Š. nebuvo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), savininkė, nepaneigia aplinkybių, jog prašymo pateikimo metu N. Š. minėtus statinius turėjo ir faktiškai juos valdė, kas sudarė tinkamą pagrindą jai leisti įsigyti privatinėn nuosavybėn namų valdai  skirto žemės sklypo dalį. Byloje esantys dokumentai: 1992-04-17 prašymas, 1993-12-01 žemės sklypo įkainojimo aktas ir 1993-12-13 mokėjimo pranešimas patvirtina, kad pagal tuo metu galiojančias teisės normas N. Š. atitiko reikalavimus, keliamus asmenims, kuriems buvo leidžiama įsigyti privatinėn nuosavybėn valstybinį žemės sklypą ne žemės ūkio veiklai. Nurodė, kad iš ant pateikto prašymo privatizuoti žemės sklypą esančių antspaudų matyti, jog pateiktas prašymas buvo priimtas, jokių duomenų, kad išnagrinėjus minėtą prašymą buvo nuspręsta neleisti N. Š. įsigyti žemės sklypą namų valdai, nėra, tuo tarpu surašyti įkainojimo aktas ir mokėjimo pranešimas patvirtina, kad išnagrinėjus N. Š. prašymą buvo nuspręsta jai leisti privatizuoti namų valdos žemės sklypą. Teigia, kad minėti 1993-12-01 žemės sklypo įkainojimo aktas ir 1993-12-13 mokėjimo pranešimas nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, todėl laikytini galiojančiais ir teisėtais.

3. Mano, kad apelianto argumentas, jog N. Š., kreipdamasi su prašymu dėl žemės sklypo privatizavimo nepateikė sklypo plano, kaip to reikalaujama Taisyklių 4 punkte, tikrai nesudaro pagrindo pripažinti, jog N. Š. neįvykdė būtinų žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui sąlygų. Kreipiantis su prašymu išpirkti žemės sklypą buvo sudarytas žemės sklypo planas, kuris buvo įregistruotas Valstybinės žemėtvarkos instituto kartografijos skyriuje. Nurodė, šiuo metu jau yra atlikti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastriniai matavimai, pagal kuriuos N. Š. žemės sklypo plotas ir konfigūracija nepakito, kas leidžia tinkamai identifikuoti pirktą žemės sklypą. Nors ir neišliko N. Š. kartu su prašymu išpirkti žemės sklypą pateiktas planas, tačiau šių nežymių neatitikimų buvimas nepaneigia susiformavusios teisinės prielaidos valstybės nuosavybės perleidimui visuma, kadangi buvo pasiekta ketinančių sudaryti žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį šalių valia bei galimas tinkamas parduodamo daikto identifikavimas. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 metų vasario 7 dienos nutarimu Nr. 89 patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių 8 punktą būtent miesto (rajono) valdyba, patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, įpareigoja miesto žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą. Nagrinėjamu atveju to padaryta nebuvo, t.y. valstybinė institucija nevykdė savo pareigų, įrodymų apie tinkamą pareigos įvykdymą apeliantas nepateikė.

4. Pažymėjo, kad tarp N. Š. ir V. Š. ginčo dėl teisės įsigyti privatinėn nuosavybėn jų naudojamą žemės sklypą, nebuvo. Pateiktame prašyme privatizuoti žemės sklypą N. Š. aiškiai išreiškė valią išpirkti tik jai tenkančią žemės sklypo dalį, į bendrasavininko V. Š. žemės sklypo dalį nepretendavo. Tuo metu kitas gyvenamojo namo bendrasavininkas V. Š. privatizuoti jam tenkančią žemės sklypo dalį valios neišreiškė, todėl nebuvo pagrindo kartu su prašymu leisti privatizuoti dalį žemės sklypo teikti susitarimą dėl naudojamo žemės sklypo pirkimo.

5. Pažymėjo, kad byloje yra pateikti 1993-12-01 žemės sklypo įkainojimo aktas ir 1993-12-13 mokėjimo pranešimas, kuriuose aiškiai nurodyta, kad viso žemės sklypo kaina yra 124,95 Lt, N. Š. leidžiama atsiskaityti investiciniais čekiais sumokant jais 124,95 Lt. Teigia, kad parduodamo žemės sklypo kaina nustatyta teisingai, remiantis tuo metu galiojančiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 metų lapkričio 18 dienos nutarimu Nr. 473, kuriuo buvo patvirtinta Perkamos žemės, miško ir vandens telkinių nominalios kainos nustatymo metodika. Minėtos metodikos 9 punkte nustatyta, kad miestų ir miesto tipo gyvenviečių teritorijoje kitos paskirties žemės kaina apskaičiuojama dauginant bazinę žemės kainą, apskaičiuotą pagal šios metodikos 1 priedą, iš pataisos koeficientų aplinkos taršai (Kt = 0,7), socialiniam - gamybiniam potencialui įvertinti bei miestų teritorijų kompleksinio urbanistinio - ekologinio koeficiento. Pagal Metodikos 1 priedą, kai žemės ūkio naudmenų našumo balas 40, tai bazinė 1 ha žemės sklypo vertė - 6000 rublių. Taigi 1 aro žemės sklypo bazinė vertė, kaip ir nurodyta minėtame žemės sklypo įkainojimo akte, buvo 60 rublių. Lietuvos Respublikos miestuose vidutinis žemės ūkio naudmenų našumo balas vertės nustatymo metu buvo 40, urbanistinis - ekologinis koeficientas buvo 1,19. Pataisos koeficientas urbanizuotų teritorijų socialiniam - gamybiniam potencialui įvertinti nustatomas pagal Metodikos 6 priedą, tuo metu Vilniaus mieste buvo 25. Taigi kitos paskirties 1 aro žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kaina, dauginant bazinę žemės sklypo vertę iš sklypo ploto bei minėtų pataisos koeficientų (0,7; 1,19; 25), žemės sklypo įkainojimo metu buvo 1249,50 rublių (60 rub.* 0,7 x 1,19 x 25). Atitinkamai parduodamo 0,10 ha žemės sklypo kaina buvo 124,95 rublių, žemės sklypo įkainojimo akte ir mokėjimo pranešime jokių įrašų apie tai, kad nurodyta bendra žemės sklypo kaina yra avansinis ar pradinis mokėjimas nėra, be to, mokėjimo pranešime patvirtinta, jog visos jame nurodytos sumos yra įmokėtos ir nurašytos, todėl nesuprantama, kuo remiantis atsakovas padarė išvadą, kad tai yra avansinė įmoka, o ne pilna parduodamo žemės sklypo kaina. Pažymėtina, kad Tvarkos 10 punkte yra numatyta, jog žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis sudaroma pirkėjui sumokėjus visą arba privalomąją žemės sklypo kainos dalį, kas patvirtina, jog šalims susitarus pirkti žemės sklypą išsimokėtinai, pakanka sumokėti pirmine privalomą žemės sklypo kainos dalį, tam kad atsirastų galimybė sudaryti perkamo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį.

6. Teigia, kad apeliantas visiškai nepagrįstai perkelia pareigą kreiptis į valstybines institucijas dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir jos paruošimo. Nurodo, kad N. Š. buvo išsiųstas pranešimas, nurodant mokėtiną sumą, kurią ji sumokėjo, tačiau nebuvo pranešta apie sutarties pasirašymo vietą ir laiką, nebuvo pateiktas pirkimo - pardavimo sutarties projektas, kaip to reikalauja taisyklės. Atsakovas įrodymų patvirtinančių, kad N. Š. Taisyklių nustatyta tvarka buvo supažindinta su žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties projektu bei informuota apie pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo vietą ir laiką nepateikė.

7. Apelianto apeliaciniame skunde minimos Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2005-04-06 ir 2006-10-23 nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-245/2005 ir 3K-3-556/2006 visiškai nesusijusios su nagrinėjamu atveju, nes jose nustatytos skirtingos, negu išnagrinėtoje byloje, aplinkybės.

Tretysis asmuo G. Š. pateikė atsiliepimą į apelianto apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad su atsakovo apeliaciniu skundu visiškai sutinka, prašo jį patenkinti visiškai, panaikinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-41-807/2012 ir byloje priimti naują sprendimą – ieškovo A. Š. ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neteisingą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis apie bylos aplinkybes, kadangi materialiosios ir proceso normos gali būti teisingai pritaikytos tik tinkamai nustačius faktines bylos aplinkybes.

2. Pažymėjo, jog leidimą privatizuoti minėtą žemės sklypą Vilniaus miesto savivaldybė išdavė jau po testatorės mirties, t.y. 2006 m. gruodžio mėn.. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius tik 2006-10-12 priėmė įsakymą dėl sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), duomenų nustatymo, kuriuo pasiūlė žemės sklypo naudotojams kreiptis į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo. 2005-08-09 buvo atliktas žemės sklypo ribų paženklinimo - parodymo aktas, žemės sklypo ribos buvo nustatytos naudotojams N. Š. ir V. Š.. Nustatant žemės sklypo ribas buvo kviesti dalyvauti žemės sklypo esamas (būsimas) savininkas ar naudotojas ir gretimų sklypų savininkai naudotojai: N. Š. ir V. Š., kurie savo dalyvavimą patvirtino parašais. 2005 m. rugsėjo mėn. N. Š. bei V. Š. prašymu UAB „ORKANAS“ atliko žemės sklypo kadastrinius matavimus, suformavo bylą. Žemės sklypo planas bei sklypo ribos (sklypo plotas 2154 m2) 2009-07-10 suderintos su VĮ Registrų centro Vilniaus filialu, pažymėtos kadastro žemėlapyje. 2009-09-15 tai buvo suderinta ir su Vilniaus apskrities viršininko administracija.

3. Nurodė, kad iki 1993-12-13 esant gyvai N. Š. nebuvo atlikti pirkėjo ir pardavėjo veiksmai valstybiniam žemės sklypui pirkti - parduoti: nebuvo sudarytas N. Š. skirto žemės sklypo planas, nebuvo pažymėtos žemės sklypo ribos natūra, nebuvo priimtas sprendimas parduoti valstybinės žemės sklypą, N. Š. neapmokėjo visos, nustatyta tvarka apskaičiuotos, valstybinės žemės sklypo pardavimo kainos, žemės sklypas nebuvo suformuotas kaip kadastrinis objektas.

4. Bylos medžiaga patvirtina, kad N. Š. apskritai neturėjo teisės 1992-04-17 paduoti prašymą privatizuoti žemės sklypą, nes N. Š. nebuvo pastato savininkė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

           Apeliacinis skundas tenkinamas.

              Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

              Apeliacinio proceso objektą sudaro atsakovo apeliaciniame skunde iškelti teisės taikymo ir netinkamo įrodymų vertinimo klausimai. Apeliaciniame skunde atsakovas akcentuoja, jog valstybinė žemė yra parduodama privačion nuosavybėn tik įstatymų ir juos detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų nustatyta tvarka, kurios turi būti griežtai laikomasi. Tinkamu civilinių teisinių santykių objektu gali būti tik suformuotas žemės sklypas. Pažymi, kad tik 2005-08-09 buvo atliktas ginčo žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas ir tik 2006-10-12 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius priėmė įsakymą Nr. 30-1878 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“, kuriuo nustatė ginčo žemės sklypo duomenis ir pasiūlė žemės sklypo naudotojams kreiptis į Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Apelianto teigimu, šie faktai įrodo, kad anksčiau, t.y. iki 1993-12-13 esant gyvai N. Š., nebuvo atlikti veiksmai, būtini siekiant nuosavybės teise įsigyti valstybinės žemės sklypą – nebuvo sudarytas žemės sklypo planas, nebuvo pažymėtos žemės sklypo ribos natūra. Teismas pripažino nepagrįstai žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą 1993 m. gruodžio 13 d., nors sandorio sudarymo metu nebuvo būtino tokiam sandoriui sudaryti elemento sutarties objekto. Taip pat apeliantas teigia, kad nėra įrodymų, kad pirkėja būtų įvykdžiusi kitą esminę sąlygą – sumokėjusi visą kainą už perkamą žemės sklypą, todėl negalima laikyti, kad ji yra tinkamai įvykdžiusi visas sąlygas sudarant sandorį. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės aktų nuostatas ir nepagrįstai tenkino ieškovo ieškinį.

              Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliantui, laiko jo skundo argumentus teisiškai pagrįstais.

              Šio ginčo kontekste valstybinės žemės pirkimo-pardavimo procedūrą ne žemės ūkio veiklai reglamentavo 1992 m. vasario 7 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ patvirtintos Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtros pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklės bei 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimas Nr. 550. Minėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ patvirtinta Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka (toliau - Tvarka) bei Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklės (toliau - Taisyklės). Naudojamų žemės sklypų pardavimo tvarka buvo reglamentuota Taisyklių 4-12 punktais. Pagal galiojusią tvarką asmuo, turintis teisę pirkti jo naudojamą žemės sklypą ir norintis tai padaryti, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai turėjo pateikti prašymą pirkti žemės sklypą; dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu; sklypo planą, kurį sudaro ir tvirtina valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras ar kita Žemės ūkio ministerijos įgaliota tarnyba pagal asmens užsakymą (Taisyklių 4.1-4.3 p.). Gavusi asmens prašymą parduoti naudojamą žemės sklypą, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba turėjo surašyti sklypo įkainojimo aktą bei šio sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projektą bei supažindinti su šiais dokumentais pirkėją (Taisyklių 6 p.). Supažindinusi pirkėją su žemės sklypo įkainojimo aktu ir pirkimo-pardavimo sutarties projektu, žemėtvarkos tarnyba turėjo pateikti šiuos dokumentus miesto (rajono) valdybai, kuri leidimą pirkti žemės sklypą tvirtindavo potvarkiu, kuriame turėjo būti nurodyta parduodamo žemės sklypo vieta (adresas) ir dydis; sklypo kaina ir kt. (Taisyklių 8 p.). Miesto (rajono) valdyba, patvirtinusi leidimą pirkti žemės sklypą, turėjo išsiųsti pirkėjui pranešimą, su nurodyta suma, kurią pirkėjas privalo sumokėti už įsigyjamą žemės sklypą; įpareigoti žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais ir patikslinti kartografinę bei žemės kadastro medžiagą (Taisyklių 9 p.). Pirkėjas, gavęs miesto (rajono) valdybos pranešimą, iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dienos turėjo sumokėti pranešime nurodytą sumą ir su apmokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos dokumentu atvykti nustatytuoju laiku pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, tvirtinamos notariškai (Taisyklių 10 p.). Teisė paveldėti žemės sklypą atsiranda nuo pirkimo-pardavimo sutarties įregistravimo Valstybinio žemės kadastro duomenų registre.

              Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 1993 m. gruodžio 1 d. buvo sudarytas ginčo žemės sklypo įkainojimo aktas, kuriame nurodyta, jog N. Š. parduodamas 0,10 ha žemės sklypas esantis (duomenys neskelbtini), o šio akto 3 punktas numatė, kad žemės sklypo kaina pritaikius indeksavimo koeficientą 21 yra 2623,95 lt (ši suma 5 punkte įrašyta žodžiais ir įvardinta kaip bendra žemės sklypo pirkimo kaina), bendra žemės sklypo kaina 2 623,92 Lt (t.1., b.l. 6). Su minėtu aktu susipažino N. Š., patvirtindama tai savo parašu. Avansiniu mokėjimo pranešimu Š. N. 1993 m. gruodžio 13 d. sumokėjo investiciniais čekiais 124,95 Lt (t.1., b.l. 7). Šiame avansiniame pranešime nurodyta, jog „Jūsų perkamo žemės sklypo pardavimo kaina pagal įkainojimą yra 2623,95 Lt (suma įrašyta, ir skaičiais ir žodžiais), investiciniais čekiais už žemės sklypą mokama 124,95 Lt. Pažymėtina, kad 2005 m. rugpjūčio 9 d. žemės ribų paženklinimo – parodymo aktu N. Š. ir V. Š. buvo nustatytos ginčo žemės sklypo ribos (t.1., b.l. 43), žemės sklypo plotas nurodytas 2154 m2. Nustatant minėtas sklypo ribas dalyvavo N. Š. ir V. Š., dalyvavimą patvirtino savo parašais. 2005 m. rugsėjo mėn. buvo sudaryta ginčo žemės sklypo kadastrinių matavimų byla (t.1., b.l. 44). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-10-12 Įsakymu Nr.30-1878 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ buvo nustatytas kitos paskirties ginčo žemės sklypo duomenys: plotas -2154 kv.m., ribos, naudojimo būdas - gyvenamoji teritorija, žemės naudojimo pobūdis – mažaaukščiam namui statyti ir eksploatuoti ir kt. (t.1., b.l. 45). Šiuo įsakymu buvo pasiūlyta ginčo žemės sklypo naudotojams (šiuo atveju N. Š. ir V. Š.) kreiptis į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. 2009 m. birželio 26 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr.2.3-11336-(01) buvo pritarta, kad būtų parduotas 2154 kv.m. ploto suformuotas namų valdos žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (t.1. b.l. 34-35), 2009-10-14 vienas iš ginčo žemės sklypo naudotojų V. Š. pasirašė valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią jis bendros dalinės nuosavybės teise nupirko 1077 kv.m. ploto žemės sklypo dalį 2154 kv.m. žemės sklype, esantį (duomenys neskelbtini) (t.1., b.l. 31-33).

              Išdėstytos faktinės aplinkybės tvirtina, kad 1993 m. buvo pradėtos procedūros sudaryti ginčo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį su N. Š.. Tokią išvadą lemia, jog buvo surašytas žemės sklypo įkainojimo aktas, su kuriuo buvo supažindinta N. Š.. N. Š. sumokėjo avansinį mokėjimą (mokėjimo pranešime yra įrašas „Avansinis“). Taigi, žemės sklypo pardavimo procedūra buvo pradėta, tačiau neužbaigta, kadangi su N. Š. nebuvo sudaryta notariškai patvirtinta sutartis.

              Teisėjų kolegijos vertinimu byloje nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja, kad žemės sklypo pardavimo procedūra nebuvo užbaigta. Ieškovas nepateikė į bylą duomenų, kad N. Š. būtų sumokėjusi už žemę pilną kainą arba kad šalys būtų sutarusios pirkti žemės sklypą išsimokėtinai. Nustatyta, kad 1993-12-01 įkainota buvo 0,10 ha ploto žemės sklypo dalis, kai tuo tarpu byloje nustatyta, kad ši dalis yra didesnė, t.y. 1077 kv.m.. Byloje taip pat nėra duomenų, kad miesto valdyba būtų priėmusi sprendimą ir patvirtinusi leidimą pirkti žemės sklypą (Taisyklių 8 punktas). Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad N. Š. 2005-08-09 dalyvavo žemės sklypo ribų paženklinimo metu, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-10-12 įsakymas, kuriuo buvo pasiūlyta žemės sklypo naudotojams kreiptis į atitinkamą instituciją dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo buvo priimtas dar jai esant gyvai (N. Š. mirė 2006-11-03). Tai patvirtina, kad N. Š. tęsė žemės sklypo pirkimo procedūras, dėl kurių nebuvo kilusio ginčo. Kadangi buvo įgyvendintos ne visos valstybės keltos sąlygos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti, nebuvo sumokėta visa įkainuoto žemės sklypo kaina, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nebuvo sudaryta žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors byloje ir yra įrodymai patvirtinantys, kad valstybinė institucija priėmė dalį apmokėjimo, tačiau nepateikus šalių pasirašytos valstybės žemės pirkimo-pardavimo sutarties projekto, miesto valdybos patvirtinto leidimo pirkti žemės sklypą, įrodymų, kad ginčo žemės sklypas pažymėtas žemės kadastro žemėlapyje, atliktas pilnas apmokėjimas, laikytina, kad N. Š. nebuvo įvykdžiusi Taisyklių nustatytų reikalavimų keliamų siekiant nuosavybės teise įgyti valstybės žemę.

1964 m. CK 253-255 straipsniuose buvo nustatyta, kad nekilnojamojo turto sandorio atveju sandoris laikomas sudarytu nuo šalių suderintos valios pareiškimo momento, o valios pareiškimas fiksuojamas sandorį sudarant notarine forma. Pagal 1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalį įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį darė negaliojantį, o pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengė sandorį notariškai įforminti, tai teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Analogiškas reglamentavimas įtvirtintas ir 2000 m. CK (1.93 str. 1, 4 d.; 6.393 str.). Byloje nėra duomenų, kad įgaliotos valstybės institucijos vengė organizuoti pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad N. Š. neatliko visų veiksmų pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad N. Š. faktiškai įvykdė sandorį, o atsakovas neįvykdė visų nustatytų pareigų ir todėl yra teisinis pagrindas remiantis LR CK 1964 m. CK 58 str. pripažinti, kad ginčo sklypo pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 1993 m. gruodžio 13 d., netinkamai nustatė ir įvertino šiai teisės normai taikyti būtinas faktines aplinkybes. Dėl nurodytų aplinkybių teismo sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas ieškovo ieškinį atmesti.

              Iš ieškovo į valstybės pajamas priteistina 61,36 Lt pašto išlaidų, 50 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (CPK 93, 96 str.)

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu teisėjų kolegija

              n u t a r i a :

              Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškovo A. Š. ieškinį atmesti.

              Priteisti iš ieškovo A. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini) į valstybės pajamas 111,36 Lt bylinėjimosi išlaidų.

              Išaiškinti ieškovui, kad į valstybės pajamas priteistas bylinėjimosi išlaidas jis privalo sumokėti pavedimu į Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5660, ir mokėjimo kvitą pateikti teismui.

Teisėjai                                                                                                                                 Andrutė Kalinauskienė              

                                                                                                                            Loreta Lipnickienė

                                                                                                                                                    Andžej Maciejevski