Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-498-746/2015

                                                                                                  Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00238-2014-9

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                  1.1.3.2;

                                                                                                  1.1.3.3;

                                                                                                  1.2.25.4.6 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš pirmininko ir pranešėjo Jono Prapiesčio, teisėjų Armano Abramavičiaus, Viktoro Aiduko, Rimos Ažubalytės, Dalios Bajerčiūtės, Olego Fedosiuko, Eligijaus Gladučio, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Audronės Kartanienės, Vytauto Masioko, Artūro Pažarskio, Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio, Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

gynėjai advokatei Reginai Šaltinienei,

nuteistajam M. Š.,

nukentėjusiajai M. N.,

nukentėjusiosios M. N. atstovui advokatui Kęstučiui Rakauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Dariaus Čapliko, nukentėjusiojo I. Č. ir nukentėjusiosios M. N. atstovo advokato Kęstučio Rakausko kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 10 d. nuosprendis nuteistojo M. Š. baudžiamojoje byloje pakeistas.

              Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu M. Š. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą keturiolikai metų, 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą – dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas keturiolikai metų. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, nuteistajam M. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas trejus metus naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu panaikinta Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio dalis, kuria nuteistojo M. Š. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nuteistojo M. Š. nusikalstama veika iš BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 138 straipsnio 2 dalies 5 punkto perkvalifikuota į BK 281 straipsnio 6 dalį paskiriant jam devynerių metų laisvės atėmimo bausmę ir, vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, uždraudžiant trejus metus naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones. Kita Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio dalis palikta galioti be pakeitimų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą, prokuroro, prašiusio jo ir nukentėjusiojo kasacinius skundus tenkinti, o nukentėjusiosios atstovo kasacinį skundą – tenkinti iš dalies, nukentėjusiosios, prašiusios jos atstovo kasacinį skundą tenkinti ir panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nukentėjusiosios atstovo, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

              n u s t a t ė :

M. Š. nuteistas už tai, kad 2014 m. kovo 29 d., apie 7.41 val., Utenoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,02 promilės girtumas), vairuodamas automobilį „Audi A6 Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 14, 17, 78.11, 135, 158, 169 punktų reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio trys žmonės žuvo, o dviem buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

M. Š., vairuodamas automobilį „Audi A6 Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir juo važiuodamas Utenoje, J. Basanavičiaus g. 52 esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, stabdomas policijos automobilio „Nissan NV200“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šiam policijos pareigūnų reikalavimui nepakluso ir automobilio nesustabdė, nors privalėjo tai padaryti. M. Š., siekdamas išvengti sulaikymo už tai, kad nepakluso policijos pareigūnų reikalavimui sustoti, padidino greitį, ir persekiojamas pareigūnų tarnybinio automobilio (iki įvykio važiavusio apie 59 km/h greičiu) su įjungtais švyturėliais bei garsiniu signalu, važiuodamas dideliu greičiu A. Baranausko gatve link šviesoforu reguliuojamos sankryžos su Aušros gatve, nesustodamas pervažiavo šią sankryžą degant eismą draudžiančiam raudonam šviesoforo signalui. Toliau važiuodamas dideliu greičiu A. Baranausko gatve ir artėdamas prie nelygiareikšmės sankryžos su Užpalių gatve, viršydamas šioje vietoje leistiną maksimalų 50 km/h greitį, važiuodamas apie 128 km/h greičiu, M. Š. nestabdydamas bei nesumažindamas greičio iš šalutinės A. Baranausko gatvės įvažiavo į sankryžą su pagrindine Užpalių gatve ir nedavė kelio jam iš kairės pusės Užpalių gatve važiuojančiam G. T. vairuojamam automobiliui „Renault Megane“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Dėl to M. Š. ir G. T. vairuojami automobiliai susidūrė. Automobilio „Renault Megane“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vairuotojas G. T. bei keleivės A. N., V. O. Č. dėl eismo įvykio metu padarytų daugybinių sužalojimų mirė įvykio vietoje, o automobilio „Audi A6 Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keleiviams J. B. ir R. Š. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes išnagrinėjo išsamiai, nešališkai ir jas nustatė teisingai, tačiau, spręsdamas nuteistojo M. Š. kaltės, jos formos ir rūšies, nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, M. Š., neblaivus vairuodamas automobilį ir šiurkščiai pažeisdamas KET reikalavimus, turėjo vienintelį tikslą – pabėgti nuo jį stabdžiusių ir po to jį policijos automobiliu besivejančių pareigūnų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos teigimu, iš teismo nustatytų eismo įvykio aplinkybių matyti, kad M. Š., pažeisdamas KET reikalavimus, dideliu greičiu įvažiavęs į sankryžą su pagrindine gatve ir nepraleisdamas pirmumo teisę pravažiuoti sankryžą turėjusio automobilio, numatė, kad dėl tokių KET pažeidimų gali įvykti eismo įvykis, kurio metu gali žūti žmogus arba žmonės, taip pat žmonės gali būti sužaloti, tačiau to lengvabūdiškai tikėjosi išvengti. Be to, anot apeliacinės instancijos teismo, baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuteistasis M. Š., įvažiuodamas į sankryžą su pagrindine gatve, ja važiuojančio automobilio „Renault Megane“ nematė, nes tam trukdė šalia sankryžos esantys pastatai. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į šiuos argumentus ir atkreipęs dėmesį į tai, kad nuteistasis M. Š., nors bėgdamas nuo policijos ir šiurkščiai pažeidė KET reikalavimus, bei numatė, jog tai gali sukelti eismo įvykį, tačiau padarinių ne tik nenorėjo, bet ir neleido jiems sąmoningai kilti – matydamas, jog sankryžoje tuo metu kitų automobilių nėra, tikėjosi, kad susidūrimo eismo įvykio bus išvengta, taip pat į tai, kad nuteistasis pasikliovė kitų eismo dalyvių veiksmais, konstatavo, kad „šis nuteistojo pasitikėjimas buvo lengvabūdiškas“, t. y. jis nusikalstamą veiką padarė ne, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, netiesiogine tyčia, o dėl nusikalstamo pasitikėjimo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė ir, pažymėjęs, kad tais atvejais, kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas sukelia padarinius, numatytus keliose BK 281 straipsnio dalyse, veika kvalifikuojama pagal BK 281 straipsnio dalį, nustatančią baudžiamąją atsakomybę už sunkiausius iš sukeltų padarinių, jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 138 straipsnio 2 dalies 5 punkto perkvalifikavo į BK 281 straipsnio 6 dalį. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, atkreipęs dėmesį į tai, kad apsvaigimas nuo alkoholio yra būtinasis BK 281 straipsnio 6 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymis, šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam inkriminuotą atsakomybę sunkinančią aplinkybę pašalino.

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog nuteistasis M. Š. veikė ne netiesiogine tyčia, o esant neatsargumui – nusikalstamam pasitikėjimui, ir perkvalifikuodamas jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 138 straipsnio 2 dalies 5 punkto į BK 281 straipsnio 6 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatoriaus teigimu, baudžiamojoje byloje nenustatyta objektyvių aplinkybių, kuriomis remdamasis nuteistasis galėjo tikėtis išvengti eismo įvykio ir jo padarinių. Vien tik subjektyvus, niekuo nepagrįstas nuteistojo manymas, kad jis išvengs eismo įvykio, kasatoriaus nuomone, negali būti laikomas nusikalstamu pasitikėjimu.

Pasak kasatoriaus, nuteistajam M. Š. buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (2,02 promilės), o ne konstatuota tokia būsena, dėl kurios jis įvykio metu nebūtų galėjęs orientuotis aplinkoje – vidutinio laipsnio girtumas tik apsunkina orientaciją ir nėra aplinkybė, kuri patvirtintų pagrįstą tikėjimą išvengti eismo įvykio. Kasatoriaus tvirtinimu, įvertinus eismo įvykio aplinkybes nuo to momento, kai nuteistąjį M. Š. pradėjo stabdyti policijos automobilis, iki to momento, kol nuteistojo M. Š. vairuojamas automobilis susidūrė su G. T. vairuojamu automobiliu, nenustatyta objektyvių aplinkybių, galinčių patvirtinti, kad nuteistasis turėjo pagrindą tikėtis išvengti eismo įvykio: nuteistasis, nežinodamas jį persekiojusio policijos automobilio techninių galimybių, maksimalaus važiavimo greičio, policijos pareigūnų vairavimo įgūdžių, įvertinęs intensyvų eismą, neturėdamas duomenų apie A. Baranausko gatvės ruožą nuo sankryžos, kurioje įvyko eismo įvykis ir kuriuo jis būtų važiavęs toliau, negalėjo tikėtis, kad jam pavyks pabėgti nuo persekiojimo. Anot kasatoriaus, tai, kad nuteistasis pasitikėjo ne vairavimo patirtimi, automobilio techninėmis galimybės, t. y. ne kokiomis nors objektyviomis aplinkybėmis, o tik sėkme, patvirtina ir paties nuteistojo pirmosios instancijos teisme duoti parodymai apie tai, kad eismas buvo intensyvus, tačiau jis negalvojo ir nemanė, jog gali sukelti eismo įvykį. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad ta aplinkybė, jog nuteistasis pavasarį (kovo 29 d.) vairavo automobilį su vasarinėmis padangomis, turėtų būti vertinama ne tik kaip šiurkštus KET pažeidimas, bet ir kaip objektyvi aplinkybė, gerokai mažinanti galimybę laiku sustabdyti automobilį ir taip išvengti eismo įvykio. Be to, kasatoriaus teigimu, bet kuris suaugęs žmogus supranta, kad mieste esant intensyviam eismui važiuojant 128 km/h greičiu ir persekiojamam policijos automobilio, ne tik sukeliama didelė grėsmė eismo saugumui, bet ir sudaroma grėsmė kitiems eismo dalyviams dėl dideliu greičiu važiuojančio policijos automobilio, ir kad tokios gaudynės neišvengiamai pasibaigs eismo įvykiu. Dėl to, kasatoriaus nuomone, nuteistasis turėjo suvokti ir suvokė, kad yra neišvengiama tikimybė, jog „šiuo konkrečiu atveju atsiras neigiamos (neapibrėžtos, M. Š. tinkančios bet kokios) pasekmės ir nors jis tokių pasekmių nenorėjo, tačiau sąmoningai nekeisdamas savo elgesio, leido joms kilti“. Kartu kasatorius pažymi, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro eismo įvykio specialisto išvadoje Nr. 11-922(14) nustatyta, kad nuteistojo vairuojamas automobilis, sudarydamas kliūtį pagrindiniu keliu važiuojančiam G. T. vairuojamam automobiliui, įveikė ne didesnį kaip 3 m atstumą nuo važiuojamų dalių sankirtos linijos iki susidūrimo vietos per 0,08 sekundės, kai tuo tarpu minimalus normatyvinis vairuotojo reakcijos laikas į kliūtį ekspertinėje praktikoje yra 1 sekundė, todėl net ir laikydamasis KET reikalavimų G. T. niekaip negalėjo sureaguoti į kliūtį ir išvengti eismo įvykio. Kasatorius taip pat pabrėžia, kad jei nuteistasis sankryžoje nematė automobilių, tai jis negalėjo ir pasikliauti šių eismo dalyvių veiksmais, o jo automobilis A. Baranausko ir Maironio gatvių sankryžoje nesusidūrė su jam iš kairės pagrindine Maironio gatve iš esmės tuo pačiu metu į sankryžą įvažiavusiu „Citro?n“ automobiliu tik todėl, kad šis automobilis suko į dešinę, o ne važiavo tiesiai; nuteistasis A. Basanavičiaus ir Aušros gatvių sankryžą pravažiavo nemažindamas greičio degant draudžiamam šviesoforo signalui, t. y. niekaip nesikliaudamas kitų eismo dalyvių veiksmais.

Taigi nuteistasis, matydamas intensyvų eismą, dideliu greičiu artėdamas prie nereguliuojamos A. Baranausko ir Užpalių gatvės sankryžos, kasatoriaus nuomone, negalėjo tikėtis, kad į sankryžą, turėdamas pirmumo teisę į ją įvažiuoti, laikydamas KET, neįvažiuos kitas eismo dalyvis. Bet koks manymas, kad taip nebus, anot kasatoriaus, yra pagrįstas tik tikėjimu sėkme, o ne objektyviais duomenimis.

Kasacinius skundu nukentėjusysis I. Č. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorius, išdėstęs apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje ištirtus įrodymus ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, kasatoriaus nuomone, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir nuteistojo tyčios turinį, pagrįstai jo nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė ne netiesiogine tyčia, o dėl neatsargumo – nusikalstamo pasitikėjimo, teigia, jog baudžiamojoje byloje nustatyta, kad prieš A. Baranausko ir Užpalių gatvių sankryžą nuteistojo M. Š. bendrakeleiviai J. B., G. P., išsigandę greičio ir gresiančio pavojaus savo gyvybėms, šaukė jam sustoti, tačiau jis įspėjimų nepaisė, neįvertino to, kad A. Baranausko ir Užpalių gatvių sankryžoje dėl greta stovinčių pastatų, Užpalių gatve iš kairės ir dešinės pusių judančių priemonių nematyti, į šią sankryžą įlėkė nieko nematydamas, nors neturėjo jokio pagrindo tikėti, kad eismas nevyksta ir kad jis išvengs susidūrimo.

Kasatorius, išdėstęs pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos faktines aplinkybes, tvirtina, kad nuteistasis tyčiniais veiksmais, girtas valdydamas didesnio pavojaus šaltinį – automobilį, gerokai viršydamas leistiną greitį, sąmoningai nesilaikė elementariausių transporto priemonių vairuotojams privalomų KET reikalavimų nevairuoti girtam, nevažiuoti degant draudžiančiam eismą raudonam šviesoforo signalui, nelygiareikšmių kelių sankryžoje važiuojant šalutiniu keliu duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu, važiuoti leistinu greičiu, nekeliančiu pavojaus kitiems eismo dalyviams, ir buvo visiškai abejingas bet kokių galimų neigiamų padarinių atsiradimui. Kartu kasatorius sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis neturėjo pagrindo pasikliauti kitų asmenų veiksmais ar kitomis objektyviomis aplinkybėmis, kuriomis remdamasis jis galėjo tikėtis išvengti eismo įvykio – eismo įvykis buvo dėsninga ir logiška visų nuteistojo pavojingų ir tyčinių, o ne neatsargių, veiksmų, vairuojant 2 t masės automobilį 35,55 m/s greičiu, išdava, kurios nenumatyti ar tikėtis išvengti normalios psichikos žmogus negali. Pasak kasatoriaus, kilę padariniai – trims žmonėms padaryti mirtini, dar dviem – nesunkūs sužalojimai, atsižvelgiant į visas nustatytas įvykio aplinkybes ir ypač į nuteistojo vairuojamo automobilio susidūrimo su kitu automobiliu metu buvusį greitį, o kartu ir jėgą, kuria tokiu greičiu važiuojantis automobilis trenkiasi į atsiradusią kliūtį, buvo labiausiai tikėtini, t. y. dėsningi bei logiški, ir nuteistasis jų negalėjo nenumatyti, o tikėtis, kad jų bus išvengta dėl kokių nors aplinkybių, neturėjo objektyvaus pagrindo.

Kasaciniu skundu nukentėjusiosios M. N. atstovas advokatas K. Rakauskas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais. Nuteistajam M. Š. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą paskirti trisdešimties metų, o pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą – dvejų metų laisvės atėmimą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, paskirti jam laisvės atėmimą trisdešimčiai metų.

Pažymėtina, kad nukentėjusiosios M. N. atstovas advokatas K. Rakauskas kasaciniame skunde iš esmės dėsto argumentus, tapačius nukentėjusiojo I. Č. kasacinio skundo argumentams, ir tik papildomai nurodo, kad, jo nuomone, tris asmenis nužudžiusiam nuteistajam paskirta bausmė yra aiškiai per švelni, todėl ji turėtų būti sugriežtinta.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro D. Čapliko ir nukentėjusiojo D. Č. kasaciniai skundai tenkintini, o nukentėjusiosios M. N. atstovo advokato K. Rakausko kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl kasacinių skundų argumentų dėl nuteistojo kaltės formos ir jo veikos kvalifikavimo

1. Esminis kasatorių skundų argumentas yra tas, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad nuteistasis M. Š. veikė ne netiesiogine tyčia, o esant neatsargumui (nusikalstamam pasitikėjimui),ir perkvalifikuodamas jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 138 straipsnio 2 dalies 5 punkto į BK 281 straipsnio 6 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

2. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia, o neatsargus – jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 14 straipsnis, 15 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis). Kitokių kaltės formų, rūšių baudžiamasis įstatymas nenumato.

2.1. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis).

Pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas – tai kaltininko supratimas, kad jis savo veika kėsinasi (sudaro realų pavojų) į įstatymo saugomas vertybes ir ši veika tiek pavojinga, jog gali sukelti sunkius padarinius, o aplinkybių, neleisiančių kilti tokiems padariniams, kaltininkas iš esmės nenumato, arba apie tai net negalvoja. Šios kaltininko intelektinės veiklos sudėtinė dalis yra ir numatymas pavojingų savo veikimo ar neveikimo padarinių, nurodytų BK. Kaltininkas suvokia, kad tokie padariniai labai tikėtini, realūs ar net neišvengiami. Taigi kaltininkas supranta, kad savo veikimu (neveikimu) pradeda priežastingumo ryšį, vedantį prie padarinių. Nors numatomi veikos padariniai kaltininkui nereikalingi ar yra šalutinis rezultatas siekiant tikslo, kuris gali ir nebūti daromos nusikalstamos veikos sudėties požymis. Apibūdinant netiesioginės tyčios valinį turinį (momentą) pažymėtina, kad kaltininkas, nors savo pavojingos veikos padarinių nesiekia ar net jų nenori, tačiau savo pavojingo elgesio nenutraukia, jo nekeičia. Kaltininkas nemąsto, kaip išvengti galimų pavojingų padarinių. Todėl ir nėra kaltininko valinių pastangų išvengti padarinių. Jei kaltininkas vis tik tikisi, kad jo pavojingos veikos padarinių nebus, tai tokia viltis yra niekuo nepagrįsta arba remiasi tik abstrakčiais, subjektyviais, atsitiktiniais dalykais – sėkme, palankiu likimu, prietarais ir pan. Tokia kaltininko intelektinė valinė veikla iš esmės rodo jo abejingumą galimiems savo pavojingos veikos padariniams ir yra vienas esminių požymių netiesioginę tyčią atribojant nuo nusikalstamo pasitikėjimo.

Taigi, esant netiesioginei tyčiai, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir, nors tokių padarinių nesiekia bei jų nenori, neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių (arba realios jų atsiradimo grėsmės), o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams.

2.2. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis).

Kaltininko intelektinė veikla nusikalstamo pasitikėjimo situacijose baudžiamajame įstatyme, skirtingai nuo netiesioginės tyčios, apibūdinama tik kaltininko psichiniu santykiu su galimais savo pavojingos veikos padariniais.

Nors įstatyme, apibūdinant nusikalstamą pasitikėjimą kaltininko psichinis santykis su daroma veika nėra atskleistas, tačiau iš teismų praktikos baudžiamosiose bylose matyti, jog kaltininkas suvokia, kad veikia rizikingai, nes paprastai pažeidžia kokias nors taisykles, instrukcijas ir pan., kurių privalo laikytis ir kartu numato tokią savo elgesio abstrakčią pavojingų padarinių atsiradimo galimybę. Tai suvokdamas kaltininkas vertina savo veikimo (neveikimo) pavojingumą, supranta, kad toks jo elgesys apskritai gali sukelti BK numatytus padarinius, tačiau kartu jis mano (yra įsitikinęs), jog egzistuoja aplinkybės, kurios jo sukurtoje pavojingoje, rizikingoje situacijoje neleis kilti žalingiems padariniams. Tokiomis aplinkybėmis, kaltininko nuomone, gali būti jo paties asmeninės savybės (patirtis, meistriškumas, jėga ir pan.), kitų įvykyje dalyvaujančių (galinčių dalyvauti) asmenų žinomas, prognozuojamas, atsargus ir pan. elgesys; situacijos, kurioje kaltininkas veikia, ypatumai (geras matomumas, kokybiška kelio danga, nuspėjamas kitų asmenų elgesys ir pan.); kaltininko naudojamų įrankių, priemonių kokybė, patikimumas ir pan. Atskirais atvejais, kaltininko įsitikinimu, aplinkybių, padėsiančių išvengti pavojingų padarinių, gali būti ne viena, o kelios, tačiau kiekviena iš jų yra konkrečiai suvokiama kaip reali ir galinti užkirsti kelią padariniams atsirasti. Taigi nusikalstamo pasitikėjimo atveju kaltininko valia nukreipta tam, kad dėl jo veikos pavojingų padarinių nebūtų. Jis ne šiaip tikisi sėkmės, kad galbūt padariniai dėl jo veikos nekils, bet ir vertina savo veikimo (neveikimo) pobūdį, situaciją, kurioje daroma veika, ir yra įsitikinęs, jog  egzistuoja konkrečios aplinkybės (aplinkybė), kurios būtent jo sukurtoje situacijoje užkirs kelią pavojingiems padariniams. Kaltininko įsitikinimas, kad jo veika, esant tokioms aplinkybėms nesukels pavojingų padarinių, nulemia jo sprendimą vykdyti veiką. Tačiau kaltininkas aplinkybes, jo nuomone, neleisiančias kilti pavojingiems padariniams, įvertina neteisingai, lengvabūdiškai ar pervertina, nes jos neužkerta kelio pavojingiems padariniams. Vadinasi, esant nusikalstamam pasitikėjimui, kaltininkas savo veikos pavojingumą suvokia abstrakčiai, t. y. veika, jo vertinimu, kitomis aplinkybėmis galėtų būti laikoma pavojinga, tačiau šiuo konkrečiu atveju manoma, kad padariniai nekils.

Lengvabūdiškas tikėjimasis išvengti padarinių reiškia, kad kaltininkas, remdamasis konkrečiomis aplinkybėmis, nepagrįstai mano, kad pavojingų padarinių neatsiras. Kaltininkas pervertina numatomų aplinkybių įtaką priežastingumo grandinėje ir neteikia reikšmės aplinkybėms, kurios iš tikrųjų gali turėti įtakos padarinių atsiradimui. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad aplinkybių, kuriomis remdamasis kaltininkas tikisi išvengti nusikalstamų padarinių, pobūdis turi esminę reikšmę vertinant, ar veika padaryta nusikalstamai pasitikint ar netiesiogine tyčia. Jeigu kaltininkas tikisi išvengti padarinių remdamasis sėkme, likimu, nuojauta, prietarais ir pan., – tai netiesioginės tyčios požymis. Jeigu kaltininkas tikisi išvengti padarinių ir pasikliauja savo ar kitų asmenų savybėmis, žmogaus sukurtų objektų ar gamtos jėgų veikimu bei kitomis realiai egzistuojančiomis objektyviomis aplinkybėmis,– tai nusikalstamo pasitikėjimo požymis.

2.3. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose                Nr. 2K-501/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015 ir kt.).

3. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad: nuteistasis M. Š., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,02 promilės) ir vairuodamas automobilį nepakluso policijos reikalavimams sustoti ir siekdamas išvengti sulaikymo už padarytą KET pažeidimą padidino greitį ir, persekiojamas policijos tarnybinio automobilio, kurio buvo įjungti švyturėliai ir garsinis signalas Utenoje, dideliu greičiu važiuodamas šalutine A. Baranausko gatve, nekreipdamas dėmesio į eismą draudžiantį raudoną šviesoforo signalą, kelio ženklus, nestabdydamas ir važiuodamas tiesiai kirto sankryžas su pagrindinėmis Maironio, Aušros, Užpalių gatvėmis, nors eismas tuo metu (šeštadienis, apie 7.41 val.) buvo intensyvus, pavyzdžiui, Aušros–A. Baranausko gatvių sankryžoje per 5 sekundes pravažiavo du automobiliai, kertant Maironio–A. Baranausko gatvių sankryžą M. Š. vairuojamas automobilis nesusidūrė su tuo pačiu metu iš pagrindinės Maironio gatvės į sankryžą įvažiavusiu automobiliu „Citroen“ tik todėl, kad šis automobilis sankryžoje važiavo ne tiesiai, o suko į dešinę; M. Š. žinojo, kad važiuoja šalutine gatve, į jo mašinoje važiuojančių asmenų prašymus sustoti nereagavo, greičio nemažino; iš šalutinės A. Baranausko gatvės į sankryžą su pagrindine Užpalių gatve M. Š. įlėkė apie 128 km/h greičiu ir susidūrė su jam iš kairės pagrindine Užpalių gatve per sankryžą tiesiai važiavusiu G. T. vairuojamu automobiliu; nuo tada, kai nuteistojo vairuojamas automobilis tapo kliūtimi G. T. vairuojamam automobiliui, iki automobilių susidūrimo praėjo tik 0,08 sekundės, o vairuotojai į kliūtį sureaguoja, ekspertų teigimu, per sekundę; vairuotojai, važiuojantys Utenos miesto Maironio, Aušros ar Užpalių gatvėmis, kurios yra pagrindinės A. Baranausko gatvės atžvilgiu, t. y. turintys pirmumo teisę pravažiuoti sankryžas su A. Baranausko gatve, dėl prie pat sankryžų stovinčių pastatų prieš įvažiuodami į sankryžas praktiškai neturi galimybės matyti, kaip elgiasi transporto priemonių, važiuojančių A. Baranausko gatve vairuotojai, bei laiku sureaguoti ir vien tik savo veiksmais išvengti sankryžoje susidūrimo, jei šalutine A. Baranausko gatve važiuojantys vairuotojai nesilaiko elementariausių KET reikalavimų; kartu ir M. Š. dėl prie gatvių sankryžų esančių pastatų taip pat negalėjo matyti, ar jo kertamomis pagrindinėmis gatvėmis neartėja kitos transporto priemonės, ir tokiu greičiu važiuodamas neturėjo galimybės atlikti bet kokių veiksmų, kad išvengtų žalingų padarinių. Taigi nuteistasis M. Š. tokia savo nusikalstama veika iš esmės nepaliko galimybių įvažiuojantiesiems į jo kertamas sankryžas išvengti eismo įvykio ir sunkių jo padarinių.

              Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas M. Š. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai, nešališkai ir jas nustatė teisingai, kad jų neginčijo ir apeliantai: nuteistasis M. Š., nukentėjusiosios M. N. atstovas advokatas K. Rakauskas. Kasatoriai taip pat neginčija teismų nustatytų nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybių.

              4. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad nuteistasis M. Š., pažeisdamas KET reikalavimus, dideliu greičiu iš šalutinės gatvės įvažiavo į sankryžą su pagrindine gatve, nepraleisdamas pirmumo teisę pravažiuoti sankryžą turėjusio automobilio, konstatavo, kad nuteistasis numatė, jog dėl tokių KET pažeidimų gali kilti eismo įvykis, kurio metu gali žūti žmogus arba žmonės, taip pat žmonės gali būti sužaloti. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad nuteistasis M. Š. „veikė ne netiesiogine tyčia padarinių atžvilgiu, o dėl neatsargumo“ ir lengvabūdiškai tikėjosi minėtų padarinių išvengti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pabrėžė, kad „pasitikėjimas yra lengvabūdiškas, jeigu kaltininkas netinkamai įvertino ar pervertino konkrečias objektyvias aplinkybes, kuriomis jis rėmėsi pažeisdamas Kelių eismo taisykles ir kurios, jo manymu, turėjo užkirsti kelią padarinių atsiradimui“. Tokiomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo nuomone, kartu patvirtinančiomis M. Š. veikus ne netiesioginė tyčia, o dėl nusikalstamo pasitikėjimo, yra situacija, kai „matydamas, kad sankryžoje tuo metu kitų automobilių nėra, nuteistasis tikėjosi, kad susidūrimo ir eismo įvykio bus išvengta. Taip pat jis pasikliovė ir kitų eismo dalyvių veiksmais“.

              Kaip minėta, M. Š. visą kelią nuo tada, kai buvo stabdomas policijos pareigūnų iki eismo įvykio vietos, esant intensyviam eismui, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,02 promilės), važiavo beveik tris kartus viršijančiu maksimalų leistiną 50 km/h greitį, greičiu; važiuodamas per sankryžą iš šalutinės gatvės ir esant jam eismą draudžiančiam šviesoforo signalui, nemažino greičio; dėl važiavimo greičio ir dėl prie pat sankryžų stovinčių pastatų esamo riboto matomumo nebuvo galimybės laiku pamatyti kitų eismo dalyvių ir pasikliauti jų veiksmais. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nepaneigė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginių, kad M. Š. pripažino, jog, bėgdamas nuo jį besivejančio policijos automobilio, visai nepaisė Kelių eismo taisyklių, šiurkščiai jas pažeidė, nes nekreipė dėmesio nei į kelio ženklus, nei į šviesoforo draudžiantį raudoną signalą, kiti eismo dalyviai, turėję pirmumo teisę pravažiuoti sankryžas, neturėjo galimybės elgtis taip, kad nepriklausomai nuo nuteistojo M. Š. elgesio būtų galėję išvengti eismo įvykio, todėl nuteistojo sukeltas eismo įvykis buvo dėsningas ir logiškas jo pavojingų veiksmų vairuojant automobilį padarinys. Pirmosios instancijos teismo posėdyje M. Š. tvirtino ir tai, kad, bijodamas prarasti vairuotojo pažymėjimą, važiavo „apie eismą ir galimas pasekmes negalvodamas“.

              Taigi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nuteistojo M. Š. daromos nusikalstamos veikos atveju nebuvo aplinkybių, kurias nuteistasis galėjo suvokti kaip objektyviai egzistuojančias ir šalinančias galimybes atsirasti jo veikos padariniams. Kita vertus, nėra ir pagrindo išvadai, kad kaltininkas tikėjosi išvengti savo pavojingos veikos padarinių. Siekdamas išvengti sulaikymo ir girtumo nustatymo, nuteistasis M. Š. iš esmės buvo abejingas savo veikos padariniams, nes neatsisakė (nekeitė) savo pavojingo elgesio. Pagal baudžiamąjį įstatymą tai, kaip minėta šioje nutartyje, yra vienas iš netiesioginės tyčios požymių. Taip pat pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas, be šių aplinkybių, vertinęs ir tai, jog nuteistasis M. Š. yra suaugęs žmogus ir byloje nėra duomenų, jog jis dėl sveikatos būklės nesuprastų ir negalėtų adekvačiai suvokti ir vertinti aplinkos bei savo veiksmų, jų valdyti, teisingai nurodė, jog nėra objektyvių priežasčių, dėl kurių nuteistasis galėjo nesuprasti, kad neišvengiamai sukels pavojų kertama gatve judantiems ir pirmumo teisę pravažiuoti sankryžas turintiems kitiems eismo dalyviams.

              Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, plenarinė sesija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nuteistasis M. Š. tikėjosi, kad susidūrimo ir eismo įvykio bus išvengta, kad jis taip pat pasikliovė ir kitų eismo dalyvių veiksmais, tačiau jo pasitikėjimas buvo lengvabūdiškas, neatitinka teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių.

              5. Pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamąjį įstatymą kaltė – tai kaltininko psichinis santykis su daroma veika (jei veika įstatyme įtvirtinta formaliąja sudėtimi) arba psichinis santykis su daroma veika ir tos veikos padariniais (jei veika įstatyme įtvirtinta materialiąja sudėtimi) (BK 15, 16 straipsniai). Todėl apeliacinės instancijos teismas, apibūdindamas nuteistojo M. Š. nusikalstamos veikos kaltės formą (rūšį) tik kaip kaltininko psichinį santykį su veikos padariniais, nesilaikė minėtų baudžiamojo įstatymo nuostatų.

Taigi, plenarinės sesijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad M. Š. nusikalstamą veiką padarė netiesiogine tyčia, nes baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės nekelia abejonių, kad jis suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikos gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir, nors jų nenorėjo, sąmoningai leido jiems atsirasti.

6. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (Baudžiamojo kodekso 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalgoje nurodyta, kad jeigu vairuodamas transporto priemonę ir pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ir transporto priemonių eksploatavimo taisykles asmuo numato, kad dėl jo veikos kils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir to siekia (arba nors padarinių nesiekia, bet sąmoningai leidžia jiems kilti), konstatuojama, kad nusikaltimas padarytas tiesiogine (arba netiesiogine) tyčia, todėl pagal BK 281 straipsnį, numatantį baudžiamąją atsakomybę tik už nusikalstamai neatsargius KET pažeidimus, nekvalifikuojamas. Atsižvelgiant į tyčios turinį ir kilusius padarinius kaltininko veika tokiais atvejais yra kvalifikuojama pagal BK straipsnius, nustatančius baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamas veikas žmogaus gyvybei, sveikatai ar nuosavybei („Teismų praktika“, Nr. 30). Teismų praktikoje pasitaikė tyčinės ir neatsargios kaltės atribojimo problemų, kai nusikalstama veika padaroma vairuojant transporto priemonę (žr., pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-476/2012). Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad vien tas faktas, jog kaltininkas vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savaime nereiškia, kad tokia kaltininko būsena yra pagrindinė sunkių padarinių priežastis, kad tai suponuoja tyčinę kaltės formą ir pan. Kaip ir kiekvienoje baudžiamojoje byloje, taip ir bylose dėl KET pažeidimų, sukėlusių BK numatytus sunkius padarinius, turi būti įrodomas ir konstatuojamas kiekvienas atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymis bei visų sudėties požymių visuma; nustatant subjektyviuosius sudėties požymius, turi būti nurodyta ne tik kaltės forma, rūšis, bet ir atskleidžiamas šių subjektyviųjų požymių bei motyvo ir tikslo turinys. Tai, kaip minėta šioje nutartyje, gali būti padaryta tiriant bei vertinant ne tik kaltininko parodymus, prisipažinimą, bet ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, plenarinė sesija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė nuteistojo M. Š. veiksmuose buvus nusikalstamą pasitikėjimą ir netinkamai pritaikė BK 14 straipsnį, 15 straipsnio 1, 3 dalis, o nuteistojo M. Š. nusikalstamą veiką neteisingai kvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 6 dalį. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis šioje baudžiamojoje byloje dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas) naikintinas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Dėl nukentėjusiosios M. N. atstovo advokato K. Rakausko kasacinis skundo argumentų dėl nuteistajam paskirtos bausmės

Nukentėjusiosios M. N. atstovas advokatas K. Rakauskas kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad, jo nuomone, tris asmenis nužudžiusiam nuteistajam pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra aiškiai per švelni, ir prašo nuteistajam M. Š. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą paskirti trisdešimties metų, o pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą – dvejų metų laisvės atėmimą ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, paskirti jam laisvės atėmimą trisdešimčiai metų. Pažymėtina, kad šie kasatoriaus teiginiai ir prašymas yra deklaratyvūs, nes iš esmės neargumentuoti. Tuo tarpu baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kasaciniame skunde, be kasacinio teismo pavadinimo, skundžiamo teismo nuosprendžio ar nutarties, kasatoriaus prašymo, turi būti nurodyti ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą, jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio teiginiai bei prašymai, laikoma, kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų. Kartu šių nukentėjusiosios M. N. atstovo argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad už BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto nusikaltimo padarymą gali būti skiriamas laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Taigi nukentėjusiosios M. N. atstovo nuteistajam M. Š. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą prašoma paskirti trisdešimties metų laisvės atėmimo bausmė šio BK straipsnio sankcijoje nenumatyta, todėl negalimas ir tokios laisvės atėmimo bausmės paskyrimo klausimo svarstymas. Dėl to šie nukentėjusiosios M. N. atstovo advokato K. Rakausko kasacinio skundo teiginiai ir prašymas paliekami nenagrinėti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

              n u t a r i a :

              Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 2 d. nuosprendį šioje baudžiamojoje byloje ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 14 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai                                                                                                                              Jonas Prapiestis

Armanas Abramavičius

Viktoras Aidukas

Rima Ažubalytė

Dalia Bajerčiūtė

Olegas Fedosiukas

Eligijus Gladutis

Gintaras Goda

Aurelijus Gutauskas

Audronė Kartanienė

Vytautas Masiokas

Artūras Pažarskis

Vytautas Piesliakas

Alvydas Pikelis

Aldona Rakauskienė

Vladislovas Ranonis

Tomas Šeškauskas