Civilinė byla Nr. e2-1609-186/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01243-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Magum“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Arkosta“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Magum“ dėl skolos priteisimo.

Teismas

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Arkosta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Magum“ dėl 81 028,65 Eur skolos už atliktus statybos – remonto darbus priteisimo.
2. Ieškinyje prašė, nepranešus atsakovei, taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausantį kilnojamąjį turtą, o šio nesant – pinigines lėšas, esančias atsakovės sąskaitose kredito įstaigose ar pas trečiuosius asmenis. Prašymą grindė didele ieškinio suma, kuri ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju gali būti nesumokėta.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 30 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Teismas nutarė areštuoti atsakovės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, taip pat turtines teises 81 028,65 Eur sumai. Turto (turtinių teisių) nesant ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis.
4. Teismas nurodė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Ieškinio suma 81 028,65 Eur yra didelė. Šiuo metu atsakovės turtinė padėtis nėra žinoma, todėl teismas, siekdamas užkirsti kelią galimam atsakovės turto iššvaistymui ir turtinės padėties pabloginimui, tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsakovei taikytinas laikinąsias apsaugos priemones teismas parinko atsižvelgdamas į tai, kad šios priemonės mažiausiai varžytų atsakovės padėtį.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

5. Atsakovė UAB „Magum“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovės pateikti įrodymai akivaizdžiai prieštarauja ieškinyje dėstomiems teiginiams ir nesudaro net prielaidų tenkinti ieškovės reikalavimų. Pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovė nėra tinkamai atlikusi visų Rangos sutartyje ir jos prieduose numatytų darbų.
2. Atsakovės 2015 m. balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, kad atsakovė yra pelningai veikianti įmonė, kurios turimas turtas 10 kartų viršija ieškovės pareikštą reikalavimą. Todėl nėra jokios nei realios, nei hipotetinės grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
3. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad atsakovė ketintų turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, patvirtinančių galimą atsakovės nesąžiningumą. Vien ieškinio pateikimas nesudaro pagrindo varžyti atsakovės teisių.
4. Teismui skundžiamoje nutartyje nenurodžius, kokiu būdu pasunkėtų ar pasidarytų nebeįmanomas galimo teismo sprendimo įvykdymas, laikytina, kad teismas nesilaikė pareigos tinkamai motyvuoti savo procesinį sprendimą.
5. Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra akivaizdžiai neproporcingos, o ieškovės veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas procesine teise.
6. Ieškovė UAB „Arkosta“ prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti, priteisti iš atsakovės 400 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:
1. Teismo priimtas preliminarus sprendimas patvirtina, kad ieškinys tikėtinai yra pagrįstas. Atsakovė remiasi įrodymais, kurie nėra pateikti byloje ir kuriais ieškinys nėra grindžiamas.
2. Grėsmę, kad teismo sprendimas gali būti neįvykdytas, patvirtina tai, kad atsakovė ilgą laiką neatsiskaito už priimtus darbus, neturi jokio nekilnojamojo turto. Iš atsakovės pateikto balanso matyti, kad atsakovė visiškai neturi materialaus ir ilgalaikio turto, o jos turtą sudaro tik trumpalaikis turtas. Atsakovės turimo turto ir skolinių įsipareigojimų santykis rodo, kad įmonė yra arti nemokumo būsenos.
3. Teismas nepažeidė CPK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų ekonomiškumo ir proporcingumo principų, nes visų pirma nutarė areštuoti atsakovės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei turtines teises, o tik jų nesant – pinigines lėšas. Tačiau atsakovė neturi jokio materialaus turto, kurio areštas mažiausiai trikdytų įmonės veiklą.

Teismas

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Apeliacine tvarka byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto areštą.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

8. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – 2015 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. kovo 31 d. UAB „Magum“ preliminarius balansus ir pelno (nuostolių) ataskaitas; duomenis apie darbuotojų skaičių ir skolų valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui nebuvimą.
9. Pagal CPK 314 straipsnį naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas, tačiau šiuo atveju prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo sprendžiamas nepranešus atsakovei, todėl darytina išvada, kad apeliantė neturėjo galimybės šių įrodymų pateikti anksčiau. Šiais įrodymais apeliantė siekia paneigti grėsmę, kad ieškovei palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas. Ieškovė su šiais įrodymais yra susipažinusi ir dėl jų vertinimo pasisakė savo atsiliepime į atskirąjį skundą. Dėl tokių priežasčių minėti rašytiniai įrodymai prijungiami prie bylos ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
10. 2016 m. liepos 21 d., t. y. jau po to, kai ieškovė pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, atsakovė pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo prie atskirojo skundo. Šiame prašyme apeliantė prašo prie atskirojo skundo prijungti papildomus rašytinius įrodymus – 2016 m. birželio 14 d. darbų fronto priėmimo–perdavimo aktą, 2016 m. birželio 28 d. defektinį aktą, 2016 m. liepos 4 d. pranešimą dėl darbų kokybės. Šiais įrodymais atsakovė grindžia savo poziciją dėl ieškovės pareikštame ieškinyje nurodytų reikalavimų nepagrįstumo, todėl šie įrodymai turi būti vertinami išnagrinėjus bylą pagal pareikštą ieškinį iš esmės, o ne sprendžiant procesinio pobūdžio klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas netenkina apeliantės prašymo priimti ir vertinti šiuos papildomus įrodymus nagrinėjant atskirąjį skundą šiame apeliaciniame procese.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

11. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.
12. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, atskirajame skunde nurodo aplinkybes, kuriomis grindžia savo atsikirtimus į ieškovės pareikštus reikalavimus. Kaip minėta, teismas, spręsdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nevertina pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo. Ar ieškovės materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus visus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Preliminarus (lot. prima facie) ieškinio pagrįstumo vertinimas reiškia teismo įsitikinimą, kad išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareikštame ieškinyje nurodė aplinkybes ir pridėjo įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus atsakovei. Nėra pagrindo manyti, kad toks ieškinys apskritai negalėtų būti patenkintas. Todėl apeliantės argumentai negali būti vertinami kaip paneigiantys teismo išvadą dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo.
13. Grėsme teismo sprendimo įvykdymui, jei šis būtų palankus ieškovei, teismas laikė didelę ieškinio sumą, kadangi byloje nebuvo jokių duomenų apie atsakovės turtinę padėtį. Susiformavusioje teismų praktikoje ieškinio suma yra vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama sprendžiant dėl grėsmės, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, egzistavimo. Preziumuojama, kad didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2009 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-783/2012). Ši prezumpcija nėra absoliuti, tačiau pareiga įrodyti gerą turtinę padėtį (galimybę įvykdyti ieškinio reikalavimus) ir taip paneigti minėtą prezumpciją tenka šaliai, kuri yra suinteresuota laikinųjų apsaugos priemonių netaikymu (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1319-330/2015; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1273-516/2015).
14. Apeliantė pateikė apeliacinės instancijos teismui savo 2015 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. kovo 31 d. UAB „Magum“ preliminarius balansus ir pelno (nuostolių) ataskaitas. Pagal šiuos finansinės atskaitomybės duomenis, apeliantės turtas 2015 m. gruodžio 31 d. buvo įvertintas 1 008 627 Eur, 2016 m. kovo 31 d. turtas padidėjo iki 2 101 377 Eur. Visas apeliantės turimas turtas yra trumpalaikis – atsargos (sumokėti avansai), per vienerius metus gautinos sumos (pirkėjų skolos, kitos gautinos sumos), pinigai. Pagal pateiktus duomenis, jokio materialaus turto apeliantė neturi. Visus apeliantės turimus įsipareigojimus sudaro per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai, kurių suma pagal 2016 m. kovo 31 d. preliminarų balansą – 1 257 771 Eur. Pateikti duomenys rodo, kad 2015 m. gruodžio 31 d. apeliantė gavo 103 148 Eur grynojo pelno, 2016 m. kovo 31 d. gautas pelnas prieš apmokestinimą sudarė 492 041 Eur. Apeliantė taip pat pateikė įrodymus, kurie patvirtina, kad pastaraisiais metais jos darbuotojų skaičius nuolat didėjo (2016 m. liepos 8 d. įmonėje dirbo 7 darbuotojai). Pagal pateiktus duomenis, 2016 m. liepos 5 d. apeliantė skolų valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui neturėjo, ankstesniu laikotarpiu susidarę įsiskolinimai buvo trumpalaikiai. Įvertinus apeliantės pateiktų įrodymų visumą, darytina išvada, kad UAB „Magum“ yra pelningai veikianti įmonė, turinti finansinio turto, kurio visiškai pakaktų patenkinti ieškovės pareikštus reikalavimus, jeigu teismas juos tenkintų. Šios aplinkybės paneigia minėtą prezumpciją, kad vien dėl didelės ieškinio sumos kyla reali grėsmė, jog atsakovė gali neįvykdyti teismo sprendimo, jei šis būtų jai nepalankus.
15. Ieškovės argumentai nesudaro pagrindo spręsti priešingai. Ieškovė teigia, kad atsakovė ilgą laiką neatsiskaito už atliktus darbus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp šalių yra kilęs ginčas dėl atliktų darbų apimties, kokybės ir atsiskaitymo už juos. Atsakovė pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstė savo poziciją, kodėl nesutinka su ieškovės pareikštais reikalavimais. Ieškovė nepateikė įrodymų ir nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų daryti pagrįstą prielaidą, kad atsakovė gali imtis kokių nors nesąžiningų veiksmų, siekdama išvengti jai nepalankaus teismo sprendimo vykdymo (CPK 178 str.). Tokių aplinkybių nenustatė ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas apeliantės skundžiamą nutartį.
16. Ieškovės atsiliepime dar akcentuojama, kad atsakovė visiškai neturi materialaus ir ilgalaikio turto, kad atsakovės turimo turto ir skolinių įsipareigojimų santykis rodo įmonės nemokumą. Tokie argumentai taip pat atmestini. Įvertinus šios nutarties 14 punkte nurodytus duomenis apie atsakovės finansinę padėtį, nėra pagrindo manyti, kad šiuo atveju materialaus turto nebuvimas galimai apsunkintų reikalaujamos priteisti sumos išieškojimą iš atsakovės, jeigu teismas patenkintų ieškovės ieškinį. Šioje byloje pateiktų duomenų nepakanka tam, kad būtų galima nustatyti, ar atsakovė yra nemoki pagal Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalį. Pažymėtina, kad šiuo atveju sprendžiama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o ne dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko matyti, kad ieškovė inicijavo ir bankroto bylos iškėlimą atsakovei, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-6372-781/2016 ieškovės pareiškimą atmetė. Nors ši nutartis dar nėra įsiteisėjusi, tačiau iš jos turinio matyti, kad teismas toje byloje vertino įrodymus apie atsakovės turimo turto sudėtį bei pradelstus įsipareigojimus, o nagrinėjamoje byloje tokie įrodymai nėra pateikti.
17. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad neįrodyta viena iš sąlygų, būtinų taikant laikinąsias apsaugos priemones, t. y. egzistuojanti reali grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Todėl skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės, atmetant ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Arkosta“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Teisėjas                                                                                                                              Egidijus Žironas