Administracinė byla Nr. A-1534-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00833-2015-7

                                          Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo B. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas B. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), priteisti 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, jog Klaipėdos AVPK areštinėje buvo periodiškai laikomas nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. liepos 24 d. Skunde paaiškino, kad areštinės kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas buvo apie 7 kv. m, o jose buvo laikomi 3-5 asmenys, kamerose buvo tamsu, langai nešvarūs, stiklai purvini, neskaidrūs, dėl įrengtų grotų jų nuvalyti nebuvo galimybės. Be to, pareiškėjas pažymėjo, kad kamerose nebuvo šilto vandens, juo pasinaudoti galima tik vieną kartą per savaitę po 15 min., sanitarinis mazgas neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos. Tokių sąlygų sudarymas, pareiškėjo nuomone, prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui, taigi pareiškėjo teisės buvo pažeistos, pažeminta jo garbė ir orumas. Pareiškėjas nurodė, kad teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas jam sukėlė fizinių nepatogumų, neigiamų dvasinių išgyvenimų, todėl prašė atlyginti patirtą neturtinę žalą, kurią vertina 50 000 Eur suma.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, su pareiškėjo skundu nesutiko ir jį prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime pažymėjo negalintis pateikti informacijos apie pareiškėjo buvimą areštinėje iki 2011 m. gruodžio 31 d., be to, prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui iki 2012 m. birželio 8 d.

Atsakovas nurodė, kad Klaipėdos AVPK areštinės kamerose įrengtas apšvietimas, lempučių skaičius, langų dydis atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ nustatytus reikalavimus. Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai policijos areštinėms taikomi tiek, kiek tai nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 30 d. atlikto patikrinimo metu konstatavo, kad, norint padidinti areštinės kamerose esamą dirbtinę apšvietą, reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus, todėl Lietuvos higienos normos HN 37:2009 atitinkami reikalavimai atsakovui šiuo metu netaikytini. Kamerose įrengti sanitariniai mazgai, baldai atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimus, šilto vandens įrengimas kamerose teisės aktų nenumatytas.

Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje nuo 2012 m. birželio 8 d. iki 2012 m. liepos 24 d. 16 dienų buvo laikomas nepažeidžiant nustatyto minimalaus ne mažesnio kaip 3,6 kv. m areštinės kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimo.

Atsižvelgdamas į tai, kad areštinės kameros atitiko higienos normų reikalavimus, nenustatyta, jog pareiškėjui būtų kilusios neigiamos pasekmės, be to, pareiškėjas nebuvo laikomas blogesnėmis sąlygomis nei kiti sulaikyti asmenys, atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo B. V. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovo Klaipėdos AVPK prašymą dėl ieškinio senaties taikymo, vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsniu ir 1.131 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo reikalavimo daliai dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2012 m. birželio 8 d. taikė ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. birželio 8 d. atmetė. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, ieškinio senaties termino atnaujinti neprašė bei nenurodė, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo teisių pažeidimus, susijusius su asmenų, kurių laisvė ribojama, apgyvendinimu bei kitais skunde įvardintais pažeidimais. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus.

Teismas nustatė, kad atsakovas informacijos apie pareiškėjo nusiskundimus jam būnant Klaipėdos AVPK areštinėje 2011–2012 metais pateikti negali, nes teisės aktų nustatyta tvarka areštinėje dokumentai saugomi penkerius, trejus bei vienerius metus ir yra sunaikinti. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nustatyti, ar ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pareiškėjo nurodyti sveikatos saugos pažeidimai, nėra galimybių. Tačiau teismas vertino, kad aplinkybę, jog areštinės kameros buvo tinkamos eksploatuoti, įrodė Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. birželio 11 d. patvirtintas Leidimas pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. 5-V-142 „Dėl leidimo pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-ąją dalį“. Teismas taip pat rėmėsi Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo aktu Nr. K3-98, kuriame nurodyta, jog 2015 m. kovo 30 d. atlikus Klaipėdos AVPK areštinės patikrinimą Lietuvos higienos normos HN 37:2009 pažeidimų nenustatyta.

Vertindamas pareiškėjui Klaipėdos AVPK areštinės kamerose tekusį plotą, teismas vadovavosi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktu, kuris nustato, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai. Teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo periodiškai laikomas Klaipėdos AVPK areštinės kamerose, kurių plotas buvo nuo 15,91 kv. m iki 19,50 kv. m, o laikomų asmenų skaičius – nuo 1 iki 4, t. y. pareiškėją laikant kameroje Nr. 19, jam teko 4,62 kv. m ploto, o laikant kameroje Nr. 18 – 3,99 kv. m. Dėl to teismas vertino, kad viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti, todėl yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, jų intensyvumą, teismas konstatavo, jog pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista nežymiai. Laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 9 d. iki 2012 m. birželio 12 d. kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, trūkstamas plotas buvo nedidelis – 0,38 kv. m, o 2012 m. liepos 18 d. kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, trūkstamas plotas buvo 1,01 kv. m, pareiškėjas tokiomis sąlygomis buvo laikomas tik vieną dieną.

Teismas nenustatė, kad Klaipėdos AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pažymėjo, jog tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, teismas nenustatė, kad pareiškėjo laikymas kamerose, kuriose jam teko mažesnis nei 5 kv. m gyvenamasis plotas, būtų sukėlęs jam ženklių pasekmių, įskaitant sveikatos sutrikimus. Teismas vertino, kad pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai, nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.

Teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-262-858/2015 ir kt.).

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas, nurodydamas patirtos neturtinės žalos dydį, jo nediferencijavo pagal patirtos žalos pobūdį, nepagrindė įrodymais ar objektyviais duomenimis, dėstė tik bendro pobūdžio teiginius, neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, teismas sprendė, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose formuoja būtent tokią teisminę praktiką (žr., pvz., 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-262-858/2015).

III.

Pareiškėjas B. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą.

Pareiškėjas nurodė, kad skunde rėmėsi tik Konvencijos 3 straipsniu, kuriame nenumatytas senaties terminas. Mano, kad Lietuvos teisė prieštarauja EŽTT praktikai. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neskaičiavo laikotarpio, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Nurodė nesutinkantis su visais argumentais, kuriais vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas atmetė jo skundą, nes toks atmetimas yra nemotyvuotas. Pareiškėjas pabrėžė, kad teismas nesivadovavo EŽTT nustatytais kriterijais, pagal kuriuos priteistina neturtinė žala, nepaaiškino, kodėl nesirėmė šio teismo suformuota praktika. Pareiškėjas nurodė, kad EŽTT Canali byloje priteisė 34 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo už kalinimą 6 mėnesius sąlygomis, kurios buvo daug geresnės nei pareiškėjo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė su apeliaciniu skundu nesutinkantis ir prašė jį atmesti.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė visus pateiktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo ir išaiškino teisines bei faktines bylos aplinkybes, pritaikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. liepos 24 d. buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu pareiškėjo B. V. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 9 d. iki 2012 m. liepos 24 d. buvo pažeista, tačiau reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais netenkino; likusią skundo dalį atmetė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymu laikotarpiui nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. birželio 8 d. taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, todėl, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, vertino tik jo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpį nuo 2012 m. birželio 9 d. iki 2012 m. liepos 24 d. Įvertinęs laikotarpį, kuriam netaikomas ieškinio senaties terminas, Klaipėdos apygardos administracinis teismas nustatė, kad penkias dienas pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei teisės aktais nustatyta. Kitus pareiškėjo skunde išvardintus nusiskundimus dėl laikymo areštinėje sąlygų atmetė kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka motyvuodamas tuo, kad ieškinio senaties terminas taikytas nepagrįstai, nes Konvencijos 3 straipsnis šio termino nenumato ir tai prieštarauja EŽTT praktikai, bei mano, jog jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose numatyta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties nustatymas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Taigi pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis ieškinio senatimi, nes Konvencijos 3 straipsnis nenumato senaties terminų, yra nepagrįsti. Kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje numatyta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta tokios senaties nustatymo nacionalinėje teisėje galimumą.

Pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą, patirtą jį laikant Klaipėdos AVPK areštinėje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. liepos 24 d. Skundą pareiškėjas Klaipėdos apygardos administraciniam teismui pateikė 2015 m. birželio 9 d. (b. l. 5). Atsakovas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senatį. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimui taikė trejų metų senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodomo jam padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos AVPK areštinėje neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas viso jo laikymo areštinėje metu žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas laikymo sąlygas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 9 d. iki 2012 m. liepos 24 d. pareiškėjo Klaipėdos AVPK areštinėje praleistų dienų skaičių, dienų, kuriomis buvo užtikrintas minimalus 5 kv. m plotas vienam asmeniui, skaičių ir taip pat dienų skaičių, kai minėtas ploto reikalavimas buvo pažeistas. Teisėjų kolegija, įvertinusi kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžius bei asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičių, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 9 d. iki 2012 m. birželio 12 d. Klaipėdos AVPK areštinės kameros Nr. 19 ploto, tenkančio vienam asmeniui, trūkstamas plotas buvo nedidelis – 0,38 kv. m, o 2012 m. liepos 18 d. kameros Nr. 24 ploto, tenkančio vienam asmeniui, trūkstamas plotas buvo 1,01 kv. m; kitomis dienomis vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo didesnis nei 5 kv. m. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas be jokio teisinio pagrindo teigia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neskaičiavo laikotarpio, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepagrįstai nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodo nesutinkantis su argumentais, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, tačiau nereiškia konkretaus prieštaravimo dėl teismo atlikto vertinimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai, išsamiai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų nuostatomis, įvertino ieškinio senaties terminą, pasisakė dėl pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų dėl netinkamų laikymo areštinėje sąlygų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, pateikė vertinimą dėl neteisėtų veiksmų, kurių konstatavimas ir kitų sąlygų buvimas lemtų deliktinės atsakomybės kilimą, todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė pirmosios instancijos teismo išvadas paneigiančių argumentų ar įrodymų.

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad jam nepagrįstai nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, teisėjų kolegija, visų pirma, pabrėžia, kad EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio praktikoje (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamo pažeidimo trukmę ir pobūdį (pareiškėjo teisė būti laikomam teisės aktuose nustatytus ploto reikalavimus atitinkančiose kamerose Klaipėdos AVPK areštinėje buvo pažeista 5 dienas, iš kurių 4 dienas – nežymiai), į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl tokių pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikata, pareiškėjas skundo teiginių dėl netinkamų laikymo sąlygų ar kilusių pasekmių nedetalizavo, nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Klaipėdos AVPK administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų, o atsakovas būtų siekęs pareiškėją išskirti iš kitų sulaikytų asmenų, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog teisės pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pagrįstai nepriteistas.

Nors pareiškėjas remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją ir joje priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Be to, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečią individualią situaciją, neteisėtų veiksmų buvimą, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus. EŽTT neformuoja, nepateikia jokių bendrų ir fiksuotų sumų kriterijų, kuriais turėtų privalomai vadovautis valstybių nacionaliniai teismai. Dėl to šis pareiškėjo įvardinamas EŽTT sprendimas savaime nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo besąlygiškai remtis sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo B. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                        Audrius Bakaveckas

                                                                                                                 Artūras Drigotas

                                                                                                                 Dalia Višinskienė