Civilinė byla Nr. 2-19/2010

Procesinio sprendimo kategorija 110.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Nijolės Piškinaitės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Milašauskių tikrosios ūkinės bendrijos ,,Žaibas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 6 d. nutarties, kuria, civilinėje byloje Nr. 2-6949-553/2009 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,SEB lizingas“ ieškinį atsakovui Milašauskių tikrajai ūkinei bendrijai ,,Žaibas“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo, taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

ieškovas UAB ,,SEB lizingas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo Milašauskių TŪB ,,Žaibas“ 2 641 892,35 Lt skolos, 438 834,24 Lt delspinigių, 6 procentus metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą, neviršijant bendros ieškinio sumos. Nurodė, kad ieškinio suma yra didelė, atsakovas nebendradarbiauja, yra perleidęs lizinguojamą turtą tretiesiems asmenims.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 6 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino iš dalies. Teismas areštavo atsakovui nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, turtines teises ir pinigines lėšas, neviršijant 3 080 727 Lt sumos, leido atsakovui mokėti mokesčius, socialinio draudimo įmokas, kitus privalomuosius mokėjimus bei atsiskaityti su ieškovu pagal šioje byloje pareikštą ieškinį. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pareikšto reikalavimo suma yra didelė, duomenų apie atsakovo turtą ir jo finansinę padėtį nėra, todėl yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Atskiruoju skundu atsakovas Milašauskių TŪB ,,Žaibas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartį pakeisti sumažinant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mąstą iki 242 311,17 Lt, taip pat netaikyti arešto piniginių lėšų atžvilgiu. Apeliantas nurodo, kad iš ieškovo lizingo sutartimi įsigijo turtą (automobilius ir priekabų važiuokles). Dėl ekonominės krizės atsakovas patiria didelius finansinius sunkumus, tačiau ieškovas lizingo sutarčių sąlygų pakeisti nesutinka ir nepagrįstai skaičiuoja delspinigius. Be to, atsakovas turi ieškovui priklausantį lizinguojamą turtą, kurio rinkos vertė šiuo metu yra 2 399 581,18 Lt, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos 242 311,17 Lt sumai (2 641 892,35 Lt skola – 2 399 581,18 Lt).

Atskirasis skundas netenkinamas.

Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Šis principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 2 641 892,35 Lt skolos, 438 834,24 Lt delspinigių, procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Laikinąsias apsaugos priemones prašė taikyti pareikšto reikalavimo sumai, t. y. 3 080 726,59 Lt. Prašyme nurodė, kad lizinguojamo turto, paties atsakovo teigimu, TŪB ,,Žaibas“ neturi, todėl jo grąžinimas ieškovui yra apsunkintas.

Atskirajame skunde apeliantas nurodo, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neįvertino bylos aplinkybių, todėl laikinąsias apsaugos priemones taikė nepagrįstai didelei sumai. Apeliantas teigia, kad ieškovas nepagrįstai skaičiuoja delspinigius. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių suma turi būti mažinama ieškovui priklausančio, tačiau lizingo sutarčių pagrindu atsakovo valdomo turto rinkos verte. Aplinkybių susijusių su lizinguojamo turto gražinimu savininkui, apeliantas nenurodė.

Sutikti su atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Civilinio proceso įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nesieja su byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumu ar tinkamu teisiniu pagrindimu, o įpareigoja teismą taikyti šias priemones visais atvejais, kai nustatoma, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, jeigu tokios priemonės nebūtų taikomos. Todėl apelianto argumentai dėl ieškinio reikalavimo priteisti delspinigius pagrįstumo negali būti sprendžiami šioje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje, t. y. sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad įmonė lizingo sutarčių pagrindu valdo 2 399 581,18 Lt vertės ieškovui nuosavybės teise priklausantį turtą taip pat negali būti pakankamu pagrindu pakeisti skundžiamą nutartį ir sumažinti taikytų priemonių mąstą. Ieškinyje nurodoma, kad atsakovas piniginių prievolių pagal lizingo sutartis nevykdo nuo 2009 m. sausio mėnesio, o skola (t. y. pradelstos neapmokėtos sąskaitos) pagal lizingo sutartis sudaro 2 641 892,35 Lt. Ieškovas nereiškia reikalavimų susijusių su lizingo sutarčių nutraukimu ir lizinguojamo turto grąžinimu, o prašo priteisti pagal sutartis pradelstus mokėjimus ir delspinigius. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad pareikšti ieškinio reikalavimai yra užtikrinti ieškovui (kreditoriui) nuosavybės teise priklausančiu lizinguojamu turtu, esančiu pas atsakovą.

Iš skundžiamos nutarties matyti, kad teismas tinkamai nustatė areštuotino turto eiliškumą. Atsakovo piniginės lėšos gali būti areštuotos nepakankant kito atsakovui nuosavybės teise priklausančio turto, t. y. kilnojamojo, nekilnojamojo ar turtinių teisių. Teismas taip pat leido iš areštuotų lėšų mokėti mokesčius, socialinio draudimo įmokas, kitus privalomuosius mokėjimus. Duomenų apie atsakovo finansinę padėtį bei apie tai kokį konkretų turtą, vykdydamas skundžiamą nutartį aprašė antstolis byloje nėra, todėl nėra pagrindo spręsti apie taikytų laikinųjų apsaugos priemonių neigiamą įtaką atsakovo vykdomai ūkinei veiklai (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais, daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas tenkino ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįsta ir teisėta, todėl keisti ją atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                        Danutė Milašienė

Nijolė Piškinaitė

                                                                      Egidijus Žironas