Baudžiamoji byla Nr. 1A-622-574/2022
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-22124-2021-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1;
1.2.4.1.1; 1.1.5.1.1; 2.4.6.1.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gruodžio 5 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mindaugo Povilansko,
vertėjaujant Rimantui Skuratovič,
sekretoriaujant Jolitai Žylienei,
dalyvaujant prokurorui Nikolajui Kozliakui,
nuteistajam V. H., jo gynėjai advokatei Elenai Stankevičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. H. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalyje ir BK 140 straipsnio 1 dalyje ir už nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje padarymą, jam paskirta 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir V. H. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams ir 6 mėnesiams.
Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš V. H. civilinei ieškovei priteista 5656,98 Eur turtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusiojo V. Č. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš V. H. nukentėjusiojo naudai priteista 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusiojo J. M. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, ir iš V. H. nukentėjusiojo naudai priteista 7000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Iš V. H. nukentėjusiojo J. M. naudai priteista 1000 Eur advokato išlaidų.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. V. H. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis sunkiai ir nežymiai sutrikdė kitų žmonių sveikatą, t. y., jis 2021 m. liepos 4 d. apie 23.40 val., viešojo transporto stotelėje „Verkių Riešė“, Žaliųjų Ežerų g. 138, Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilusio konflikto metu, tyčia sudavė vieną smūgį peiliu V. Č. į ranką, tuo padarydamas jam pjautinę žaizdą kairiajame dilbyje ir taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, ir mažiausiai du smūgius peiliu J. M. į pilvą, tuo padarydamas jam dvi durtines pilvo žaizdas su kraujosruva dešiniame retroperitoniniame tarpe, dauginius plonosios žarnos pažeidimus, plonžarnės pasaito pažeidimą su aplinkine kraujosruva, šlapimo pūslės sienelės pažeidimą ir taip sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. H. prašo objektyviai išnagrinėti bylos faktines aplinkybes ir teisingai kvalifikuoti jo veiksmus bei sutrumpinti bausmės laiką.
3. Nurodo, kad nuosprendį laiko neteisingu ir nepagrįstai griežtu, o jo veikų kvalifikaciją – neteisinga. Ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas vyko neobjektyviai, akivaizdžiai daugiau dėmesio skiriant kaltinimo argumentams. Nuo pat tyrimo pradžios jis davė teisingus parodymus apie tai, jog būtent nukentėjusieji pirmieji agresiją nukreipė į Y. O., su kuriuo jis ir M. D. ilsėjosi prie ežero. Tai įvyko tuomet, kai Y. O. atsiliko nuo jo ir M. D. einant į stotelę, ir kompanija, vėliau pripažinta nukentėjusia, jį pasivijo ir sumušė. Vėliau, kai jis ir Y. O. priėjo prie šios kompanijos norėdami išsivesti su savimi M. D., kuri nutarė sužinoti, kas atsitiko ir už ką ši kompanija sumušė Y. O. (tai patvirtina vaizdo stebėjimo kameros įrašai). Penkių žmonių kompanija pripuolė prie jų ir pradėjo juos mušti. Nuo šio mušimo jis ir Y. O. pargriuvo ant asfalto. Būdamas bejėgiškoje padėtyje, sėdėdamas ant asfalto, nes smūgiai kojomis neleido jam atsistoti, jis išsitraukė lenktinį peilį, buvusį jo šortų kišenėje po iškylos prie ežero, ir ėmė juo mojuoti prieš save, tikėdamasis, kad pamatę peilį, asmenys nustos jį ir J. pulti ir mušti.
3.1. Iš karto po sulaikymo, jis, M. D. ir Y. O. buvo laikomi atskirai ir, neturėdami jokios galimybės susitarti, davė praktiškai vienodus parodymus, jog agresija kilo iš juos užpuolusios kompanijos.
3.2. Prokuroro teiginys, jog jie patys išprovokavo muštynes, yra nepagrįstas. M. D. parodė, kad ji priėjo prie šios kompanijos, norėdama sužinoti, kas atsitiko ir už ką jie sumušė Y. O.. Tokį patį klausimą uždavė ir jis, kai vėliau priėjo prie M. D. ir minėtos kompanijos. Jų žodžiuose nebuvo nieko įžeidžiančio ar žeminančio žmogiškąjį orumą, kas galėtų išprovokuoti mušimą.
3.3. Nors prokuroras, remdamasis teismų praktika, teigė, kad muštynių metu žmonės ne ginasi, o bando sužaloti vienas kitą, jis atkreipia dėmesį, kad tai buvo ne muštynės, o mušimas. Nei jis, nei Y. O. niekam nesudavė smūgių kumščiais (kaip teigė nukentėjusieji), ir net nebandė to padaryti. Tik po to, kai jie buvo pargriauti, jis, būdamas streso būsenoje dėl to, kas įvyko ir, neturėdamas galimybės realiai įvertinti grėsmės savo sveikatai ir gyvybei laipsnio, išsitraukė peilį, kuriuo vėliau buvo smogta nukentėjusiesiems. Nors nukentėjusioji pusė vieningai tvirtino, kad prie jų priėjo du agresyviai nusiteikę ukrainiečiai ir puolė juos kumščiais, niekas iš jų nesugebėjo paaiškinti, kuo pasireiškė ši agresija. Nė vienas iš jų nepasakė, kad jam kur nors trenkė, apžiūra po įvykio nepatvirtino jų sumušimo fakto.
3.4. Nuo pat tyrimo pradžios nukentėjusioji pusė davė skirtingus, vieni kitiems prieštaraujančius parodymus, kurių nepatvirtino tyrimas. Viso tyrimo metu jie keitė savo parodymus, siekdami išvengti atsakomybės už jų įvykdytą sumušimą. Tyrimo metu jie teigė, kad muštynių metu buvo trise, o kiti du su jais buvę asmenys anksčiau išėjo namo, tačiau teismo posėdyje nukentėjusysis V. Č. parodė, kad jie buvo penkiese bei, kad anksčiau Y. O. patyrė agresiją iš V. S. (vieno iš jų).
3.5. Prielaida, kad būtų užtekę pakviesti į pagalbą, o ne bandyti pačiam apsiginti, galėtų turėti pagrindo, jei jis iš tikrųjų būtų matęs aplinkui kokių nors žmonių, pasiruošusių padėti, tačiau tokių toje vietoje nebuvo.
3.6. Byloje yra medicininės ekspertizės išvada, surašyta apžiūrėjus juos po įvykio. Ši išvada patvirtina jo parodymus, kad jis griuvo ir gulėjo ant žemės mušimo metu (tai liudija nubrozdinimai ant alkūnių ir kojų užpakalinės pusės paviršiaus). Liudytojas V. S. teisme neneigė, kad jis ir Y. O. buvo pargriuvę, ir kad jis (liudytojas) galbūt sudavė keletą smūgių.
3.7. Nuo pat tyrimo pradžios jis davė parodymus, jog neturėjo ketinimo ką nors sužaloti peiliu, norėjo apsiginti, kad jo nemuštų. Tai patvirtina ta aplinkybė, kad kai tik jam davė galimybę atsistoti, jis pabėgo, o ne atsistojęs bandė kam nors padaryti žalos. Jį nuteisė už tyčinį sunkių sužalojimų padarymą nukentėjusiajam J. M., neatsižvelgus į tai, jog būtent iš jų pusės buvo agresija, kurią patvirtina jų parodymai, teismo medicinos ekspertizė ir iš dalies liudytojų V. Č. ir V. S. parodymai teisme. Penki jauni, sveiki vaikinai, būdami stipriai girti, sumušė jį ir Y. O.. Jis norėjo apginti save ir Y. O., o ne padaryti kam nors žalos.
4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
5. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
7. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atskleidė jų tarpusavio ryšį, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai V. H. pripažino kaltu padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Motyvai, paaiškinantys, kuo remiantis nuteistojo gynybos versijos atmetamos, taip pat nurodyti (BPK 305 straipsnio 1 dalis).
8. Nuteistasis nurodo, jog fizinį smurtą vartojo turėdamas tam priežastį – tai buvo reakcija į nukentėjusiųjų prieš jį ir Y. O. vartojamą fizinį smurtą, nuo kurio jis nukrito ir pats buvo sužalotas. Būtent dėl to, grumtynių metu, stengdamasis apsiginti, dūrė peiliu, t. y., smurtas panaudotas veikiant būtinosios ginties sąlygomis. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami.
9. Baudžiamasis įstatymas nustato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį, o ji apibrėžiama kaip tam tikra situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą ir pan. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančių į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi , kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-7-313/2012 ir kt.). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė.
10. Byloje nustatyta, kad 2021 m. liepos 4 d., viešojo transporto stotelėje ,,Verkių Riešė“, Žaliųjų Ežerų g. 138, Vilniuje, kilus konfliktui, kaltinamasis tyčia sudavė vieną smūgį peiliu V. Č. į ranką ir mažiausiai du smūgius peiliu J. M. į pilvą. Iš bylos duomenų matyti, jog tarp nukentėjusiųjų bei su jais buvusių asmenų ir V. H. kompanijos kilo konfliktas, kurio kilimo aplinkybes nuteistasis ir nukentėjusieji, taip pat liudytojai aiškino skirtingai.
11. Nuteistasis V. H. ir su juo buvusių liudytojų Y. O. ir M. D. teigimu, jau kavinėje susitikus nukentėjusiųjų kompaniją ir pradėjus bendrauti, kilo nepasitenkinimas jų buvimu kavinėje. Priešingai, nei teigia V. H. skunde, jo parodymai dėl konflikto kilimo pradžios ir priežasties nebuvo nuoseklūs. Pirmos apklausos metu (2021 m. liepos 5 d.) V. H. nurodė, jog kavinėje buvo 7-8 žmonės, kurių Y. O. paprašė cigaretės ir jie visi pradėjo bendrauti, iš pradžių kalbėjo draugiškai, tačiau vėliau vyrai pradėjo reikšti nepasitenkinimą ir nurodė, jog jiems laikas namo (t. 3, b. l. 106-109). Papildomos apklausos 2021 m. liepos 13 d. metu, nurodė, jog jokio konflikto nebuvo, kavinėje buvo 6 asmenų kompanija, kurios Y. O. paprašė cigaretės, tada pabendrauti priėjo ir jis (t. 3, b. l. 110-111). Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog kavinėje buvo kompanija, kurią sudarė 5-6 vyrai, Y. O. priėjo paprašyti jų cigaretės, jis taip pat priėjo pabendrauti ir jie gražiai bendravo, kalbėjosi įvairiomis temomis, netgi pasikeitė kontaktais dėl darbo pasiūlymo. Kavinėje buvo ir M. D., kuri taip pat su jais bendravo. Kažkuriam iš kompanijos dėl jos kilo klausimų, kaltinamasis pasakė, jog ji Y. O. mergina, o vienam iš buvusių asmenų pakalbėjus su Y. O., jam buvo pasakyta per 5 minutes pasišalinti iš kavinės. Nenorėdami aštrinti situacijos, jie atsisveikino ir išėjo, o kavinėje buvusi kompanija jiems pavymui dar šaukė, jog merginą gali palikti (t. 4, b. l. 123-127).
12. Tuo tarpu, Y. O. pirminės apklausos metu nurodė, jog kavinėje buvo ne vieną kartą, vėlai vakare nuėjus į kavinę, kurioje prie vieno iš stalų buvo 5-6 vyrų kompanija, pradėjus su jais bendrauti iš karto suprato, kad draugiškai bendrauti nepavyks, jiems agresyviai nurodė išeiti ir jie išėjo, o dar pavakaroję prie ežero, apie 23 val. vakaro nuėjo į tą pačią kavinę nusipirkti cigarečių. Kavinėje vis dar buvo 7-8 vyrukai, kurie pradėjo reikšti nepasitenkinimą, kad jiems jau laikas eiti namo, jie tuomet išėjo link stotelės (t. 2, b. l. 166-169). Papildomai apklaustas 2022 m. sausio 12 d. nurodė, jog vakarėjant nuėjo į kavinę, kur buvo 5-6 lietuvių kompanija. Iš pradžių pokalbis vyko draugiškai, tačiau vėliau jiems pasakė, kad pasitrauktų nuo jų staliuko, ir jei jie nenori problemų, turi išeiti (t. 3, b. l. 60-61). Apklaustas teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog išėjus iš kavinės M. D. pradėjo bendrauti su lietuvių kompanija, tuomet prisijungė ir jis su V., tačiau, jiems sužinojus jog jie yra iš (duomenys neskelbtini), jam vienas iš asmenų pasakė, kad jie turi 15 minučių, kad jų čia nebūtų. Tuomet jis šią informaciją pasakė M. ir V. ir jie išėjo (t. 3, b. l. 34-39).
13. Liudytoja M. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jie trise – ji, V. H. ir Y. O. sėdėjo prie ežero visą dieną, jokių kitų asmenų nebuvo (t. 2, t. l. 81-83). 2021 m. rugpjūčio 12 d. apklausoje nurodė, jog ruošdamiesi važiuoti namo, užsuko į kavinę, kur buvo 5-6 vyrai, su jais bendravo daugiau V. ir J., vėliau kavinėje buvę vyrai jiems pasakė, kad jie turi 5 minutes išeiti, kitaip jiems bus negerai (t. 2, b. l. 84-85). 2022 m. sausio 10 d. apklausoje nurodė, jog kavinėje konflikto nebuvo, vyrukai trumpai pakalbėjo, vėliau jiems pasakė išeiti (t. 3, b. l. 79-80). Apklausta teisiamojo posėdžio metu M. D. parodė, kad nuėjus į kavinę, ten buvo kompanija, su kuria jie pradėjo bendrauti, normaliai kalbėjosi, po to J. priėjo ir jai pasakė, kad jiems geriau išeiti, kad nebūtų problemų, tikriausiai jiems nepatiko, kad jie (duomenys neskelbtini). J. priėjo paprašyti cigaretės, todėl jie stovėjo šalia kompanijos stalo, viskas vyko labai greitai, J. pasakė, kad turi 5 minutes išeiti. Ji asmeniškai taip pat šiek tiek bendravo su tais asmenimis, jokių konfliktų nekilo, su ja niekas neflirtavo (t. 4, b. l. 150-160).
14. Nukentėjusiųjų V. Č., J. M. bei liudytojų V. S., R. G. parodymai dėl esminių faktinių aplinkybių tiek teisme, ties ikiteisminio tyrimo metu buvo nuoseklūs. Iš jų parodymų matyti, jog jiems esant kavinėje, prie jų priėjo trijų asmenų kompanija, jie prisėdo šalia, kalbėjosi neilgai, pajuokavo, draugiškai pasikalbėjo, nebuvo jokio konflikto, tačiau skiriasi parodymai dėl išėjimo iš kavinės momento. Liudytojos J. A., kuri dirbo kavinėje, teigimu, kavinėje jokio konflikto nebuvo, asmenys visi tvarkingai bendravo gal 10-15 minučių (t. 2, b. l. 17-18), kas patvirtina nukentėjusiųjų ir minėtų liudytojų nurodytas aplinkybes.
15. Nuteistasis, taip pat ir liudytojas Y. O. nurodė, jog, išėjus iš kavinės ir einant link stotelės, Y. O. buvo sumuštas grupės lietuvių, kai atsiliko nuo savo draugų. Nukentėjusieji bei liudytojai V. S., R. G. nurodo, jog prie jų buvo priėjęs Y. O., tačiau jie, nenorėdami bendrauti, jį nuvarė, neigė panaudoję smurtą. Nuteistasis skunde akcentuoja nukentėjusiojo V. Č. parodymus apie tai, kad smūgio nesudavė, tik užsimojo. Apie panaudotą smurtą teigia tik pats Y. O. – ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog jam buvo suduota į pakaušį ir jis nukrito (t. 2, b. l. 166-169), papildomos apklausos metu Y. O. parodė, jog jam buvo suduota į krūtinę, jis tuomet nukrito ant nugaros, ant kuprinės, ir kuomet pasisuko, tuomet gavo smūgį į galvos sritį (t. 2, b. l. 170-172). Papildomai apklaustas nurodė, jog lietuvių kompanijai jį pasivijus, jam vienas iš vaikinų sudavė keletą smūgių, nuo kurių jis nukrito (t. 3, b. l. 60-61). Apklaustas teisme nurodė, jog vienas vaikinas jį pastūmė į krūtinę, o jam nukritus, kitas dar spardė jį koja. Y. O. nurodo, jog pasibaigus smurtui prieš jį, jis atsikėlė ir nuėjo į stotelę prie M. ir V.. Tuo tarpu liudytoja M. D. parodė, jog priėjęs Y. O. pasiskundė, jog jį minėta kompanija kažkur nusitempė ir sumušė (t. 2, b. l. 84-85, t. 3, b. l. 79-80), teismo posėdžio metu papildė, jog nusitempė jį į mišką ir ten sumušė. V. H. teigė, jog jie išgirdo Y. O. šauksmą, grįžo kiek atgal, pamatė J. ir netoliese minėtą kompaniją, iš karto pradėjo aiškintis su kompanija ir konfliktuoti. Kitos apklausos metu nurodė, jog laukdami stotelėje pamatė einančią kompaniją, o už jos J., kuris priėjęs prie jų papasakojo, kas nutiko. Teisme vėl nurodė, jog išgirdo šūksnį ir nuėjo pasitikti J.. Taigi nuteistojo parodymai nėra nuoseklūs, neatitinka ir liudytojų Y. O. ir M. D. parodymų. Net ir tuo atveju, jei nuteistojo V. H., liudytojų Y. O. ir M. D. versija, jog prieš Y. O. buvo panaudotas smurtas, būtų pasitvirtinusi, tolimesni įvykiai vertintini kaip nuteistojo smurtiniai veiksmai, kilus konfliktinei situacijai, o ne kaip atlikti esant būtinosios ginties situacijai. Nagrinėjamu atveju, gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, pasikėsinimui atremti buvo panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos.
16. Apeliaciniame skunde V. H. teigia, jog smurtinius veiksmus pradėjo nukentėjusieji ir su jais buvę asmenys, kurie užpuolė J.. Vis dėl to, teismų praktikoje yra išaiškinta, jog besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (pvz., kasacinės nutartys Nr.2K-125/2011, 2K-140/2011). Taigi net tuo atveju, kaip jau minėta, jeigu būtų nustatyta, jog Y. O. atžvilgiu būtų buvęs panaudotas smurtas, pavojingas kėsinimasis jau buvo pasibaigęs, nukentėjusieji jau ketino sėsti į automobilį ir išvažiuoti, kuomet V. H., Y. O. ir M. D. nusprendė aiškintis su jais santykius. Teisė į būtinąją gintį nekyla ir esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-501/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-163-303/2017, 2K-3-648/2021 ir kt.). Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų (kasacinė nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-489/2011, 2K-501/2013). Muštynėmis pripažįstamas vienas iš konflikto sprendimo būdų, kai abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais, t. y. abi pusės yra puolančiosios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-428/2008, 2K-392/2012).???
17. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, jog jis peilį panaudojo gulėdamas ant žemės, būdamas bejėgiškos būklės, tam, kad galėtų apsiginti ir apginti draugą J. (Y. O.), paneigia nukentėjusiųjų J. M. ir V. Č. parodymai, liudytojų parodymai, įvykio vietos vaizdo įrašai.
18. Nukentėjusysis J. M. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog jam su draugais jau ketinant lipti į žmonos automobilį, prie jų pribėgo V. H. su Y. O. ir M. D., prasidėjo ginčas, V. H. dūrė tyčia, stovėdamas ir eidamas į jį iš priekio. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog pirmiausia V. H. išsitraukė peilį, ir tik po to prasidėjo grumtynės (t. 1, b. l. 37-39). Nukentėjusysis V. Č. parodė, kad nepažįstamieji asmenys jiems kažką sakė, pasiūlė prieiti, o priėjus, užsimojo ir bandė smogti, nors nepavyko, tarp jų prasidėjo muštynės. Muštynių eigos neatsimena, atsimena, tik kad vienas iš asmenų smogė jam aštriu daiktu, po to, tuo daiktu užsimojo ant J. M. (t. 1, b. l. 103-105). Liudytoja D. M. parodė, kad jai atvažiavus pasiimti vyro su draugais, prie jų priėjo mergina ir pradėjo „kabinėtis“, tuomet iš tolo pamatė ateinančius du vyrus, kurie ėjo labai agresyviai nusiteikę, ji taip nusprendė, nes „kai eina žmogus ramiai, kur neskubėdamas, o čia matosi, kad eina žmogus agresyviai nusiteikęs“. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu nurodė analogiškas aplinkybes, t. y., kad priėjo mergina, tuomet du vyrai agresyviai nusiteikę, jie pradėjo kalbėtis, paskui stumdytis ir visi vyrai pradėjo tarpusavyje muštis, priėjusi mergina irgi ėmė tempti jos vyrą tolyn ir daužyti jį (t. 1, b. l. 192-194). Liudytojas V. S. apklaustas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad atėję į stotelę, kur juos turėjo pasiimti J. M. žmona, pamatė, kad link jų eina du vyrai, agresyviai nusiteikę, jie rusiškai pasakė „ką jūs, ach...li“ ir pradėjo stumdytis, kariauti, paskui kažkas pradėjo rėkti „peilis“. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas parodė, kad, jiems atėjus į aikštelę, į tą pačią aikštelę atėjo anksčiau matytų asmenų kompanija, vyriškiai keikėsi ir buvo agresyviai nusiteikę, minėti vyriškiai pradėjo stumdytis ir pulti juos kumščiais (t. 1, b. l. 136-139).
19. Tuo tarpu kaltinamasis V. H., duodamas parodymus teisme teigė, jog jis nusprendė paklausti kompanijos, kodėl šie sumušė J., M. nuėjo prie kompanijos aiškintis. Kai priėjo prie stotelės, pamatė jog ji jau kalbasi su kompanija, jis taip pat nusprendė išsiaiškinti, tačiau spėjo tik paklausti, kai vienas iš žmonių pradėjo bėgti į jį ir nustūmė, o jis praradęs pusiausvyrą nukrito. Bandė stotis, tačiau jam neleido atsikelti, jį mušė, nežinodamas ko tikėtis toliau išsitraukė peilį iš šortų kišenės, kad galėtų apsiginti, manė, jog vien peilio vaizdas gali sustabdyti kompaniją nuo smurtinių veiksmų. Peilio niekas nepastebėjo, jis jį ištiesė priešais save, kad galėtų apsiginti, tačiau tyčia nenorėjo nieko sužaloti ir nieko specialiai nemušė. Kai kažkokiu būdu jam pavyko atsikelti, kažkas iš kompanijos pamatė peilį, sušuko „ peilis“ ir jie, atsiradus galimybei, pabėgo. Anksčiau aptarti nukentėjusiųjų bei liudytojų V. Č., D. M., V. S., parodymai, kurie viso proceso metu dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs, šią nuteistojo versiją paneigia.
20. Liudytojas Y. O., parodydamas apie konflikto pradžią prie stotelės, nurodė, jog jis priėjo prie stotelės, kur buvo M. D. ir V. H. ir paklausė, kodėl jie paliko jį, pasakė, kad tie vaikinai jį sumušė. V. H. pasiūlė nueiti, ir paklausti, kodėl jie taip su juo pasielgė ir jie nuėjo link stotelės prie tų vaikinų. Kai jie prie tų priėjo, vienas iš vaikinų jo paklausė: „ar tau buvo mažai“? Jis pasakė, jog apsieitų be muštynių, bet tuo metu, tas vaikinas, kuris jį mušė prieš tai, sudavė jam į smilkinį, į akies sritį ir jis pargriuvo. Matė, kad V. mosikavo prieš tuos du vaikinus peiliu ir, kai jis (Y. O.) atsikėlė, vienas iš jų jau gulėjo, po to matė, kad V. H. tiesiog stovėjo su peiliu, gali būti, kad smūgiai tuo metu jau buvo suduoti, nes tas vyras jau gulėjo, tačiau jo veiksmus vertina kaip savigyną. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis pasakė draugams, kad prieš jį smurtavo, todėl V. nuėjo prie kompanijos išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių jį sumušė. Jis nuėjo V. iš paskos, M. ėjo paskui jį. Kai priėjo prie tos kompanijos, jis pakėlė rankas, sakydamas, kad tik nereikia jokių muštinių, bet iš karto jam tas pats vyriškis sudavė smūgį kumščiu į dešinę akį, dėl ko patyrė akies traumą, atsirado stipri kraujosruva. Dėl peilio panaudojimo momento nurodė, kad prasidėjo sumaištis, riksmai. Prie jų liko trys vyriškiai, kiti jų kompanijos vyriškiai buvo kiek toliau. Po to pamatė, kad V. stovi išsitraukęs minėtą peilį ir juo mojavo priešais tuos vyriškius, netrukus pamatė, kad vienas vyriškis nukrito, nes buvo susiėmęs už pilvo ir, kaip suprato, V. panaudojo peilį, bet jis pats nematė paties veiksmo, kaip jis dūrė (t. 2, b. l. 166-169). Papildomos apklausos metu liudytojas Y. O. nurodė, kad pranešus apie prieš jį panaudotą smurtą, V. pasakė, kad reikia išsiaiškinti ir kodėl jie taip pasielgė ir nuėjo prie tos kompanijos. Jis bandė atkalbėti V., kad neitų ir nesiaiškintų. M. ir V. nuėjo prie tos kompanijos, kurie stovėjo kitoje stotelėje. M. ir V. nuėjo toliau, jis liko už jų. Girdėjo, kad V. tos kompanijos paklausė, už ką jie jį sumušė. Ką darė ar sakė M., jis nematė. Po to, kai V. jų paklausė, jie visi pajudėjo link jų (t. 2, b. l. 170-172). Apklaustas papildomai, liudytojas nurodė, jog kai jie pradėjo eiti į jiems reikiama stotelę, tie lietuviai pradėjo sakyti, kad „ką jiems mažai“ ir pradėjo agresyviai elgtis jų atžvalgiu. Atsimena, kad tas pats vaikinas su baltos spalvos marškinėliais priėjo prie jo ir sudavė jam smūgi į smilkinį, nuo jo suduoto smūgio jis nukrito ant žemės, jam pradėjo bėgti kraujas. Kai jis atsikėlė, jis pastebėjo, kad ant žemės netoli jo guli lietuvis vyriškis, netoli jo buvo V., kurio rankose buvo peilis (t. 3, b. l. 60-61). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas pripažino, jog patys priėjo prie vyrų grupės paklausti, kodėl vaikinai jį sumušė. Nors liudytojas Y. O. teigia, jog V. H. veikė gindamasis, tačiau, kaip ir nukentėjusieji, nurodė, jog peiliu mosikavo jau stovėdamas, ir nors nematė konkretaus smūgio, tačiau nurodė, jog V. bemosikuojant peiliu, vienas iš vyrų nukrito susiėmęs už pilvo, ir jis (Y. O.) suprato, jog V. H. jį padūrė. Įlipdamas pas M. D. į automobilį, jai pasakė, kad „V. kažką papjovė“.
21. Kaip matyti iš aptartų tiek nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų taip pat vaizdo įrašo, smurtinius veiksmus muštynių metu nuteistasis atliko ne gulėdamas, o stovėdamas. Apklaustas iškart po įvykio, nuteistasis nurodė, kad jog jie išgirdo Y. O. šūksnį, grįžo atgal, pamatė kompaniją ir už jos J., ir iš karto vietoje prasidėjo aiškinimasis ir pradėjo visi konfliktuoti. Vienas iš vyrų pastūmė jį ir jis krito ant žemės. Prasidėjo muštynės, didelė sumaištis ir kadangi jis turėjo minėtą peiliuką arbūzui pjaustyti, išsitraukė ir juo pradėjo mojuoti į visas puses. Bemojuodamas jis nepastebėjo, kuriam vyriškiui galėjo pataikyti su tuo peiliu ir sužaloti. Nematė, kad kas nors iš jų būtų nukritęs ant žemės, bet konfliktas baigėsi, jo nebepuolė, todėl jis nuėjo link ežero (t. 3, b. l.106-109). Teisiamojo posėdžio metu V. H. parodė, jog konfliktas prasidėjo iš karto, tik pasirodžius nukentėjusiesiems ir Y. O., nors iš nukentėjusiųjų bei V. Č., D. M. ir V. S. parodymų nustatyta, kad jie jau ruošėsi išvažiuoti, kai pasirodė priekaištaujanti mergina ir po to du agresyvūs vyrai, jie priėjo prie nukentėjusiojo žmonos automobilio, prie kurio jie tuo metu stovėjo. V. H. nenurodė, jog buvo nukritęs ir negalėjo atsikelti, kad buvo bejėgiškoje padėtyje ir dėl to išsitraukė peilį, o priešingai, nurodė, jog išsitraukus peilį, juo mosavo, kai kažkas pamatė ir pradėjo šaukti – „peilis“, muštynės baigėsi ir jis tiesiog nuėjo link ežero. Papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu jau nurodė, jog jie patys nuėjo prie nukentėjusiojo žmonos automobilio, kur buvo lietuvių kompanija, pradėjo aiškintis, jį pastūmė, nukritus jam neleido atsikelti, tuomet jis išsitraukė peilį, pradėjo juo mosikuotis ir peilį laikydamas rankoje atsikėlė. Atsikėlęs, taip pat mosavo peiliu, bet niekam tyčia nedūrė (t. 3, b. l. 110-111). Taigi vėlesniuose parodymuose nuteistasis nurodė, jog jis gulėjo ant žemės, tačiau apeliaciniame skunde jau nurodo, jog ant asfalto sėdėjo. Taip pat apeliaciniame skunde nurodė, jog jie ketino tik išsivesti M., kuri kalbėjosi su vaikinais, visų ankstesnių apklausų metu teigė, jog ir patys ėjo klausti, kodėl buvo sumuštas Y. O.. Liudytoja M. D. parodė, kad jie nuėjo iki stotelės ir pamatė ten vaikinus, sumušusius J., todėl nusprendė jų paklausti, kodėl jie taip pasielgė, tačiau minėti vaikinai puolė ant jų su žodžiais J., viskas vyko labai greitai, vaikinai artėjo link jų, ji išsigando, užsidengė veidą rankomis. Ji girdėjo, kad vyko susistumdymas, kažkas kažkam sudavė, kažkas nuvirto. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu, liudytoja taip pat nurodė, jog kita asmenų kompanija pradėjo eiti link jų, o kaip viskas vyko ji neatsimena. Kaip matyti iš nukentėjusiųjų ir liudytojų V. Č., D. M., V. S. parodymų, mergina (M. D.) pirma priėjo aiškintis situacijos, tuomet priėjo abu vaikinai, o ne vaikinų grupė ėjo link jų (t. 2, b. l. 81-83). Papildomai apklausta liudytoja M. D. nurodė, jog ji su V. H. ir Y. O. pradėjo eiti link vaikinų, paklausti, kodėl sumušė J., jiems dar einant V. H. sušuko, kodėl jie sumušė jį, tuomet minėti vaikinai pradėjo eiti link jų, pradėjo šaukti „ar dar maža?“, Y. O. stovėjo ištiesęs rankas, kad nesumuštų, tačiau prasidėjo muštynės, ji išsigando apsisuko ir užsidengė (t. 2, b. l. 84-85, t. 3, b. l. 79-80). Taigi priešingai nei teigia liudytoja M. D., ne vaikinų kompanija artėjo prie jų, o šie priėjo prie pat vaikinų kompanijos, kurie jau ruošėsi sėstis į automobilį. Peilio panaudojimo momento liudytoja teigė nemačiusi, nes buvo nustumta ir pasitraukė į kitą kelio pusę, įsėdo į taksi automobilį. Vis dėl to, iš liudytojos D. M. parodymų matyti, kad mergina (M. D.) pradžioje taip pat bandė dalyvauti konflikte, tampyti jos vyrą. Šiuos liudytojos parodymus patvirtina ir įvykio vietos vaizdo įrašas.
22. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant ar buvo būtinosios ginties situacija, reikšmingi į bylą pateikti vaizdo įrašai. Iš liudytojos S. Š. pateikto vaizdo įrašo, kurio trukmė 21 sek., matyti, kad aplink automobilį vaikšto vyriškiai šūkauja. Kažkas surėkia „peilis“, po to pasigirsta moters riksmas. Matosi, kad tarp vaikščiojančių asmenų vyriškis, apsirengęs pilkos spalvos marškinėliais ir tamsios spalvos šortais, suduoda smūgį kitam vyriškiui, kuris apsirengęs tamsiai pilkos spalvos marškinėliais ir tamsiais šortais, vyriškis kuriam buvo suduotas smūgis nukrenta ant žemės. Vaizdo įrašo pabaigoje girdisi žodžiai „kviesk mentus“. (2 t., b. l. 8-9, 10-11). UAB „Gelsva“ pateiktame vaizdo įraše užfiksuota, jog įvykio vietoje 23:34 val. privažiuoja baltos spalvos „BMW“ automobilis, apsisuka aikštelėje ir nuvažiuoja žemyn. Apačioje matosi sankryžoje stovintys tris vyriškiai, prie jų privažiuoja baltos spalvos tas pats „BMW“ automobilis ir sustoja. Iš automobilio vairuotojo vietos išlipa žmogus. Prie anksčiau išvardintų asmenų prieina dar du vyriškiai. Matosi, kaip prie automobilio prieina juodai apsirengusi moteris, jai iš paskos prie automobilio prieina du vyriškiai. Vaizdo įraše matosi, kad prie mašinos stovintys žmonės pradeda mosikuoti rankomis, stumdytis, įvyksta konfliktas ir muštynės. Nustatyti kas sudavė pirmą smūgį ir konkrečiai, kokie asmenys vaizduojami vaizdo įraše, nėra galimybės, nes atstumas nuo kameros iki įvykio vietos yra pakankamai didelis atstumas, tačiau, analizuojant visų įvykio dalyvių parodymus dėl atliktų veiksmų, galima suprasti esminėms faktinėms aplinkybėms nustatyti reikšmingus asmenų atliekamus veiksmus. Vaizdo įraše matyti, kaip galimai vyksta muštynės, asmenys pasiskirsto į dvi grupes, viena stovi arčiau, kiti asmenys stovi toliau, po ko matosi kaip vienas vyriškis eina link „BMW“ automobilio ir nukrenta ant žemės. Netrukus atvažiuoja greitosios pagalbos automobilis. Vaizdo įrašas patvirtina, jog nukentėjusieji jau ruošėsi važiuoti namo, atvažiavo automobilis jų paimti. Tuomet prieina mergina (laiku 23.37.24), neužilgo (laikas 23.37.43) matosi kaip ateina dar du vyrai, kaip ir nurodė liudytojai, matosi, jog žingsniai ir eisena skubi ir ryžtinga, kaip nurodė – agresyvi. Vienas iš vyrukų pakeliui nusiimą kuprinę, kas taip pat leidžia spręsti, jog buvo pasiruošę ne taikiai kalbėtis ar tiesiog pasiimti merginą su savimi, kam kuprinė esanti ant peties nebūtų trukdžiusi. Priėję vyrai pirmi pradeda skėsčioti rankas, vyksta intensyvus pokalbis. Kaltinamasis atėjęs vieną ranką laiko už nugaros, po to, abi rankas laiko priekyje, tačiau nesimato konkrečiai, kas jose, nes vaizdą užstoja automobilis ir kiti esantys asmenys. Vis dėl to akivaizdžiai matosi, jog prasidėjus aktyviems konflikto veiksmams, V. H. suduoda smūgį nukentėjusiajam J. M. (laikas 23.38.03) ir toliau mosikuoja rankomis priešais kitus vyrus, kol (laikas 23.38.10) nukrenta, ir jo atžvilgiu vykstant smurtiniams veiksmams, (laikas 23.38.18) atsistoja. Atsistojęs dar mosikuoja rankomis, tačiau veiksmui aprimus, pasiima kuprinę ir (laikas 23.38.47) išeina ta pačia kryptimi, kuria atėjo. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių, vertinant vaizdo įrašą kartu su kitais bylos duomenimis, jog vaizdo įraše asmuo, atliekantis judesį ranka, savo pobūdžiu atitinkantį smūgiavimą peiliu yra užfiksuotas V. H..
23. Teiginiai, jog pirmieji nuteistąjį, M. D. ir Y. O. užpuolė nukentėjusieji ir su jais buvę asmenys, paneigti nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, taip pat įvykio vietos vaizdo įrašu. V. H. gynybinė versija, jog jis gulėjo (ar sėdėjo) ant asfalto, peržiūrėjus vaizdo įrašą taip pat yra visiškai paneigta, kadangi savo smurtinius veiksmus, naudodamas peilį jis pradėjo dar prieš nukrisdamas. Aplinkybė, jog V. H. buvo nukritęs ant žemės ir dėl sužalojimų pateikta išvada, tačiau, byloje nustatyta, jog jis nugriuvo jau po to, kai nukentėjusiesiems buvo suduoti smūgiai. Pastebėtina, jog ir savo apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog peilį išsitraukė tik tam, kad galėtų atsistoti, nes jam neleido, tačiau iš vaizdo įrašo matyti, jog V. H. tik 8 sekundes pabuvęs ant žemės, atsikėlęs toliau juo mosavo (per atstumą). Nors nuteistasis teigia, jog iš karto, atsiradus galimybei, atsistojo ir pabėgo, tačiau, iš vaizdo įrašo matyti, kad jis išeina tik po pusės minutės. Nustatyta, jog įvykio metu V. H. buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė iš esmės lėmė nuteistojo iškreiptą situacijos vertinimą, kėsinimąsi suvokiant kaip pavojingesnį, nei šis iš tiesų buvo, t. y., neadekvačiai vertino situaciją ir nebandydamas iš esmės jokiais kitais būdais gintis ar išvengti konflikto, sąmoningai panaudojo peilį prieš nukentėjusiuosius. Taigi, nuteistojo atsakomieji veiksmai aiškiai neatitiko nukentėjusiųjų veiksmų pobūdžio ir kėsinimosi pavojingumo.
24. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamą situaciją pirmosios instancijos teismas pagrįstai prilygino muštynėms, o ne pavojingam kėsinimuisi, nes atliktų veiksmų pobūdis, intensyvumas, jų sužalojimų laipsnis, neduoda pagrindo išvadai, kad V. H. turėjo teisę į būtinąją gintį. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, Nr. 2K-273/2012, Nr. 2K-501/2013). Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais, dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylos Nr. 2K- 501/2013, Nr. 2K-25-942/2015). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad nagrinėjamu atveju, nukentėjusiojo ir nuteistojo veiksmai neatitiko tų sąlygų, kurios reikalingos nustatant baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį.
25. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti V. H. veikos objektyvieji požymiai rodo, kad jis, būdamas suaugęs, nors ir neblaivus, tačiau suvokdamas savo veiksmų esmę ir prasmę, turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, suprato, jog suduodamas nukentėjusiajam J. M. peiliu du smūgius į gyvybiškai svarbią kūno vietą (pilvą), kur yra išsidėstę svarbūs žmogaus gyvybiniai organai, gali sukelti nukentėjusiojo sveikatai sunkias pasekmes, V. Č. smūgiuodamas į ranką, gali sukelti sveikatos sutrikdymą, ir nors jų nenorėjo, bet leido joms atsirasti. Taigi, nuteistasis savo veiksmais nukentėjusiajam J. M. sveikatą sutrikdė sunkiai, o V. Č. – nežymiai, veikdamas netiesiogine tyčia.
Dėl paskirtos bausmės
26. Nuteistasis taip pat prašo sutrumpinti bausmės laiką. Nurodo, kad nuosprendis yra neteisingas ir nepagrįstai griežtas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas paskyrė V. H. teisingą bausmę, ją švelninti nėra pagrindo.
27. Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas kaltinamiesiems teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnio nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė už nusikalstamą veiką atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir kaltininko asmenybę.
28. Skirdamas bausmę V. H., pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą (padarytas vienas sunkus ir vienas nesunkus nusikaltimai), abi veikos yra baigtos, smurtinės, padarytos tyčia, panaudojant peilį. Taip pat teismas įvertino, jog nebuvo nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.
29. BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki 10 metų. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos kelios alternatyvios bausmės rūšys, maksimali bausmė – 3 metai laisvės atėmimo. Įvertinusi nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę sunkinančią asmenybę ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, teisėjų kolegija sprendžia, jog apylinkės teismas teisingai V. H. paskyrė laisvės atėmimo bausmes, jos dydžius nustatydamas mažesnius, nei straipsnių sankcijose numatyti bausmių vidurkiai, subendrinta galutinė laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl ją švelninti nėra jokio pagrindo.
Dėl proceso išlaidų
30. Vilniaus apygardos teismui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos finansų skyrius pateikė pažymą dėl 240 Eur išieškojimo iš V. H. dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų už byloje teiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.
31. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šioje byloje nuteistajam gynėjas buvo paskirtas BPK 322 straipsnio 1 dalies bei BPK 51 straipsnio 7 dalies pagrindu, t. y., siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, be to, nuteistasis yra suimtas, todėl Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteistinos.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo V. H. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 25 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Audrius Cininas
Jurgita Mačionytė
Mindaugas Povilanskas