Civilinė byla Nr. 2A–170/2006

                                                                                              Procesinio sprendimo kategorija 99.6 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų    kolegijos pirmininkės Virginijos Čekanauskaitės (pranešėja),

kolegijos teisėjų: Vyto Miliaus ir Gintaro Pečiulio,

sekretoriaujant Violetai Drėmienei,

dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Pauliui Markovui,

atsakovo atstovui N. Č.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos ir Šveicarijos uždarosios akcinės bendrovės ,,Militzer and Munch Fortransas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 19 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr.2-1865-44/2005 pagal ieškovo Lietuvos ir Šveicarijos uždarosios akcinės bendrovės ,,Militzer and Munch Fortransas“ ieškinį atsakovui Vokietijos bendrovei Lex System GmbH, tretysis asmuo be savarankiškų reikalavimų antstolė Nemira Šiugždaitė, dėl nuostolių, atsiradusių piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis, atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

nustatė:

Ieškovas Lietuvos ir Šveicarijos UAB ,,Militzer and Munch Fortransas“ (toliau UAB ,,Militzer and Munch Fortransas“) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui Vokietijos bendrovei Lex System GmbH (toliau bendrovė Lex System GmbH) dėl 22 088, 45 Lt nuostolių, atsiradusių piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis, atlyginimo (t. 1, b. l. 106). Nurodė, kad atsakovas bendrovė Lex System GmbH 2004 m. birželio 29 d. padavė teismui pareiškimą, kuriuo prašė išduoti teismo įsakymą dėl 395 261,68 Lt skolos išieškojimo iš UAB ,,Militzer and Munch Fortransas“. Taip pat prašė nurodyto dydžio skolos išieškojimui užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti šios bendrovės sąskaitose buvusias lėšas (t. 1, b. l. 2). Teismas 2004 m. liepos 2 d. išdavė tokį įsakymą. Tos pačios dienos teismo nutartimi, patenkindamas atsakovo prašymą, pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, tai yra areštavo ieškovui priklausantį turtą neviršijant 395 261, 68 Lt sumos, o jo nesant pakankamai, likusiai pareiškimo daliai užtikrinti areštavo skolininko pinigines lėšas. Kartu teismas leido skolininkui UAB ,,Militzer and Munch Fortransas“ iš areštuotų pinigų mokėti darbo užmokestį, socialinio draudimo įmokas, mokesčius (t. 1, b. l. 12, 13). Vykdydama šią nutartį, antstolė N. Šiugždaitė iš ieškovo sąskaitos nurašė 398 892, 33 Lt. Kadangi UAB ,,Militzer and Munch Fortransas“ dėl minėto teismo įsakymo pareiškė prieštaravimus bendrovė Lex System GmbH 2004 m. spalio 15 d. padavė teismui ieškinį dėl minimos 395 261, 68 Lt skolos priteisimo. Nagrinėjant bylą dėl skolos priteisimo, teismas 2004 m. lapkričio 30 d. nutartimi patenkino UAB ,,Militzer and Munch Fortransas“ prašymą ir nuostolių, kurie gali atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimui užtikrinti įpareigojo bendrovę Lex System GmbH į teismo depozitų sąskaitą pervesti 23 715 Lt (t. 1, b. l. 54). Ši nutartis buvo įvykdyta.

Bendrovė Lex System GmbH 2004 m. gruodžio 17 d. atsisakė nuo savo ieškinio nurodydamas, jog UAB ,,Militzer and Munch Fortransas“ iš dalies padengė prašomą priteisti skolą (t.1, b. l. 35, 60). Teismas 2004 m. gruodžio 21 d. nutartimi šį atsisakymą priėmė ir civilinę bylą nutraukė, o taip pat panaikino taikytas laikinąsias apsaugos priemones bei grąžino bendrovei Lex System GmbH 23 715 Lt  nuostolių atlyginimo užtikrinimą (t. 1, b. l. 61) Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. vasario 3 d. nutartimi iš dalies patenkino UAB ,,Militzer and Munch Fortransas“ atskirąjį skundą: paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl bylos nutraukimo ir laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, tačiau panaikino nutarties dalį, kuria Lex System GmbH buvo grąžintas 23 715 Lt nuostolių atlyginimo užtikrinimas ir nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, šį klausimą nagrinėdamas iš naujo, turi suteikti UAB ,,Militzer and Munch Fortransas“ protingą terminą pateikti reikalavimą bendrovei Lex System GmbH dėl nuostolių atlyginimo (t. 1, b. l. 73, 85).

UAB ,,Militzer and Munch Fortransas“ teigė, jog pirmosios instancijos teismas 2005 m. vasario 23 d. nutartimi įvykdė apeliacinės instancijos teismo nurodymą, nustatė terminą tokiam ieškiniui pareikšti ir 2005 m. kovo 9 d. šis ieškinys atsakovui bendrovei Lex System GmbH buvo pareikštas. Ieškovo nuomone, atsakovo bendrovės Lex System GmbH veiksmai, pareiškiant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, ieškinį bei prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, nes keliami reikalavimai buvo akivaizdžiai nepagrįsti. Ieškovas nurodė, kad pareiškimas dėl teismo įsakymo buvo pateiktas pasinaudojant dirbtinai sukurta UAB ,,Militzer and Munch Fortransas“ valdymo krize, kai atsakovo bendrovės Lex System GmbH dukterinės bendrovės UAB ,,Lex System“ generalinis direktorius N. Č. bandė neteisėtai perimti ieškovo bendrovės valdymą. Ieškovo nuomone, atsakovas tikėjosi, kad prieštaravimai dėl teismo įsakymo nebus pateikti ir bandė prisiteisti neegzistuojančią skolą, o pateikus prieštaravimus, atsisakė ieškinio reikalavimų, melagingai nurodydamas, jog skolininkas atsiskaitė. Ieškovas, remdamasis CPK 95, 147 straipsniais, CK 6.249 straipsniu, 6.210 straipsnio 2 dalimi, prašė priteisti iš atsakovo 22 088, 45 Lt atlyginti nuostolius, kuriuos sudaro išlaidos advokato pagalbai bei 6 procentų dydžio metinės paūkanos nuo 398 892,33 Lt, kurie buvo nurašyti nuo ieškovo sąskaitų, pritaikius anksčiau minėtas laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas nurodė, kad jam priklausančiais pinigais negalėjo naudotis nuo 2004 m. rugpjūčio pradžios, todėl nuostoliais turi būti laikomos jo negautos pajamos (CK 6.249 str.).

  Vilniaus apygardos teismas 2005 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė (t. 2, b. l. 24). Teismas kaip nepagrįstą atmetė atsakovo bendrovės Lex System GmbH argumentus, kad nagrinėjant šį ginčą, CPK 147 straipsnio trečioji dalis netaikytina, nes byloje dėl skolos priteisimo bendrovės Lex System GmbH atžvilgiu nėra priimtas neigiamas teismo sprendimas. Taip pat teismas sprendė, kad šioje byloje yra būtina įvertinti ne tik atsakovo, bet ir paties ieškovo UAB ,,Militzer and Munch Fortransas“ bei teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdžiusios antstolės N. Šiugždaitės veiksmus, už kuriuos atsakovas negali būti laikomas teisiškai atsakingu.

Remdamasis byloje surinktais įrodymais, teismas konstatavo, kad pats ieškovas yra iš dalies atsakingas už atsiradusius nuostolius, nes pirmiausia pačiam ieškovui teko pareiga imtis priemonių sumažinti laikinųjų apsaugos priemonių mastą, tačiau ieškovas neprašė mokėjimo sandorio pripažinti negaliojančiu, neinicijavo arešto panaikinimo pinigų sumos daliai, neskundė antstolės atliktų veiksmų. Nurodė, kad ieškovas turėjo galimybę sumažinti turtinius nuostolius, patiriamus dėl laikinųjų pasaugos priemonių taikymo, jei gavęs Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. vasario 3 d. nutartį, būtų nedelsiant kreipęsis su ja į antstolę, tačiau tą padarė tik po mėnesio, tai yra 2005 m. kovo 2 d. (t. 1, b. l. 181).

Teismas laikė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas 2004 m. birželio 29 d. paduodamas pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, žinojo, kad N. Č. 2004 m. liepos 8 d. neteisėtai pasiskyrė save ieškovo generaliniu direktoriumi. Teismo nuomone, ieškovas taip pat nepateikė įrodymų, kurie paneigtų atsakovo reikšto reikalavimo dėl skolos priteisimo materialinį pagrįstumą, bei duomenų, kad būtų kvestionuojamas sandoris bei mokėjimo dokumentai, kuriais minėtas reikalavimas buvo grindžiamas. Dėl šio teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas nesąžiningai pareiškė teisme nepagrįstą materialinį teisinį reikalavimą ir prašymą užtikrinti jį laikinosiomis apsaugos priemonėmis, ir kad tokiu būdu jis piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.).

Teismas, pasisakydamas dėl antstolės veiksmų, nurodė, kad ji, vykdydama minėtą teismo 2004 m. liepos 2 d. nutartį, nukrypo nuo jos rezoliucinės dalies, nes areštavo banko sąskaitoje esančias pinigines lėšas 398 892, 33 Lt sumai, tai yra 1 642, 33 Lt daugiau, nei apsaugomo reikalavimo dydis. Be to, nors šia teismo nutartimi areštuotino turto saugotojas nebuvo paskirtas, tačiau iš teismo nutarties rezoliucinės dalies seka, kad areštuotų piniginių lėšų saugotoju antstolė turėjo paskirti banką, kuriame buvo rastos šios lėšos. Tačiau areštuotos lėšos buvo pervestos į antstolės sąskaitą ir tuo buvo suvaržyta teismo nutartyje nurodyta ieškovo teisė iš šių lėšų mokėti darbo užmokestį ir privalomuosius mokėjimus į biudžetus. Dėl šio teismas sprendė, kad antstolė turėjo įstatyminę teisę antstolių kontoros depozitinėje sąskaitoje laikyti tik apie 110 412 Lt, tai tokią dalį piniginių lėšų, kurios nepadengia areštuotas kitas kilnojamasis turtas. Teismas, konstatavęs nurodytus pažeidimus, sprendė, jog jie neduoda pagrindo patenkinti ieškinio, nes nėra priežastiniu ryšiu susiję su atsakovo veiksmais.  

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo pakeisti minėtą teismo sprendimą, tai yra ieškinį pilnai patenkinti (t. 2, b. l. 31). Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantas neginčijo atsakovui atliktų mokėjimo pavedimų paskirties, nes Vilniaus apygardos teisme yra pareikštas ieškinys AB Vilniaus bankui dėl žalos, atsiradusios N. Č. iš apelianto sąskaitos atlikus mokėjimus tretiesiems asmenims, atlyginimo, kuriame apeliantas ginčija atliktų mokėjimų pagrįstumą, vertindamas juos kaip banko sąskaitų tvarkymo ir kasos operacijų vykdymo sutarties pažeidimą, dėl kurio tretiesiems asmenims neteisėtai suteikta galimybė disponuoti apelianto sąskaitomis.
2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad antstolė N. Šiugždaitė areštuoto apelianto kilnojamojo turto saugotoju paskyrė apeliantą, nes turto areštų akto registro išraše nurodyta, kad turto saugotoju paskiriamas UAB ,,Fortransas“.
3. Teismas neatsižvelgė į apelianto pateiktus įrodymus, kad N. Č. yra artimai susijęs su atsakovu, o ieškinio pateikimo metu buvo su atsakovu susijusios bendrovės UAB ,,Lex system“ generalinis direktorius.
4. Teismas nepagrįstai nustatinėjo visas CK numatytas civilinės atsakomybės sąlygas, nes CPK 147 straipsnio trečioji dalis, kuria apeliantas grindžia savo reikalavimus įtvirtina specialų atsakomybės be kaltės atvejį, kuomet atsakomybei kilti užtenka minimoje normoje numatytų veiksmų, nagrinėjamu atveju tai yra prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir ieškinio atmetimas, bei nuostolių padarymo fakto. Šioms aplinkybėms esant teismas privalėjo priteisti apeliantui laikinųjų apsaugos priemonių taikymu padarytų nuotolių atlyginimą papildomai nenagrinėdamas neteisėtų atsakovo veiksmų ar priežastinio ryšio.
5. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nuostolius suponavo antstolės padaryti pažeidimai, kurie priežastiniu ryšiu nėra susiję su atsakovo veiksmais.
6. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas neįvykdė savo pareigos imtis priemonių sumažinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis padarytų nuotolių mastą, nes N. Č. , kaip apelianto turto saugotojo UAB ,,Fortransas“ vadovas, užrakino visą apelianto turtą ir neleido apelianto darbuotojams vykdyti jokios veiklos. Nuostoliai buvo sumažinti ir apelianto veikla išsaugota būtent daugumą apelianto akcijų valdančiam akcininkui Šveicarijos įmonei skubiai į apelianto sąskaitą pervedus lėšas, kurių areštu ir grindžiamas reikalavimas atlyginti nuostolius. Be to, teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantas galėjo atgauti areštuotas lėšas iš karto po minėtos apeliacine tvarka priimtos nutarties dėl arešto panaikinimo paskelbimo, nes iki įstatyme numatyto keturiolikos dienų termino šios nutarties surašymui pabaigos objektyviai nebuvo dokumento, kurį apeliantas būtų galėjęs pateikti antstolei prašydamas panaikinti areštą. 
7. Teismas visiškai nesprendė klausimo, kas turėtų atlyginti apelianto nuostolius dėl 110 412 Lt arešto. Nors teismas nurodė, kad antstolė turėjo teisę laikyti depozitinėje sąskaitoje lėšas arešto dalyje, kurios nepadengė apelianto kilnojamojo turto areštas, tai yra 110 412 Lt, tačiau neatsižvelgė į tai, kad dėl negalėjimo naudotis šia pinigų suma apeliantas neabejotinai patyrė nuostolių.
8. Nepagrįstas teismo argumentas, kad apeliantas yra pats kaltas dėl susidariusių nuostolių, nes neskundė antstolės veiksmų. Bet koks skundų nagrinėjimas būtų ilgai užtrukęs, o apelianto veiklą reikėjo nedelsiant atnaujinti, todėl apeliantas ir pasirinko mažesnius nuostolius sukelsiantį lėšų areštą.
9. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, todėl nepagrįstai sprendė, kad apeliantas neįrodė atsakovo atsiimto ieškinio nepagrįstumo. Be to, teismas nevertino aplinkybių, jog iš atsakovo 2004 m. spalio 15 d. ieškinio matyti, kad buvo siekiama ne įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą, o pasinaudojant situacija, kai apelianto generalinio direktoriaus pareigas ėjo neteisėtai save pasiskyręs ir su atsakovu susijęs asmuo, išvengti prieštaravimų ir pasiekti teismo įsakymo įsigaliojimo.

Atsiliepime atsakovas prašo atmesti minėtą apeliacinį skundą. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

1. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad apeliantas neginčijo minėtų mokėjimų pavedimų paskirties, nes apeliantas akcentavo tai, kad mokėjimus inicijavo tam tariamai teisės neturintis asmuo. Be to, kaip pripažino pats apeliantas, generalinio direktoriaus kadencija baigėsi 2004 m. gegužės 1 d. ir tik Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi N. Č. uždrausta vykdyti apelianto vadovo pareigas. Be to, N. Č. apelianto generaliniu direktoriumi buvo išrinktas 2004 m. liepos 8 d. tai yra daug vėliau, negu atsakovas pasirašė ir pateikė teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Ginčai tarp apelianto akcininkų dėl naujo generalinio direktoriaus negali daryti įtakos tretiesiems asmenims.
2. Teismas pagrįstai aiškinosi, ar tikrai apelianto nurodomus nuostolius sukėlė atsakovo prašymu taikytos priemonės. Nemotyvuotas apelianto teiginys, jog CPK 147 straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtintas atsakomybės be kaltės atvejis, be to, ir tokiu atveju neišnyksta apelianto pareiga įrodyti priežastinį ryšį tarp atsakovo veiksmų ir nuostolių (CK 6.247 str.). Civilinė atsakomybė iškyla tik nustačius neteisėtus veiksmus, todėl teisėtas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones negali sukelti prašytojui neigiamų padarinių, ir tik atmetus ieškinį gali iškilti pareiga atlyginti dėl minėtų priemonių taikymo patirtus nuostolius.
3. Apeliantas netiksliai nurodė, kad N. Č. , kaip turto saugotojo UAB ,,Fortransas“ vadovas, užrakino visą apelianto turtą ir neleido apelianto darbuotojams vykdyti jokios veikos, nes minėta bendrovė antstolės buvo paskirta turto saugotoju ir negalėjo jo atiduoti, nes tada jai grėstų baudžiamoji atsakomybė pagal BK 246 straipsnį.
4. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad lėšų pervedimas į apelianto sąskaitą buvo vienintelis būdas atgauti galimybę naudoti apelianto turtą.
5. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad apeliantas turėjo galimybę operatyviai gauti Lietuvos apeliacinio teismo nutartį 2005 m. vasario 4 d., todėl apeliantas dėl nesuprantamų priežasčių į antstolę dėl arešto panaikinimo kreipėsi tik po mėnesio, tai yra 2005 m. kovo 2 d.
6. Netinkamai skųsdamas teismo 2004 m. gruodžio 21 d. nutartį apeliantas pats padidino savo nuostolius, už kuriuos atsakovas neatsako (CK 6.259 str. 2 d., 6.282 str.). Apeliantui atstovavo profesionalūs teisininkai – advokatai, kurie turėjo ir galėjo tinkamai išreikšti atstovaujamojo valią. Apeliantas savo skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 21 d. nutarties privalėjo nurodyti, kad skundžia tik dalį šios nutarties ir tokiu būdu nutarties dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo panaikinimo būtų įsiteisėjusi pasibaigus apskundimo terminui.
7. Apeliantas iškreiptai aiškina teismo motyvus dėl piniginių lėšų arešto toje arešto dalyje, kurios nepadengė apelianto kilnojamojo turto areštas. Teismas nustatė, kad antstolės veiksmai buvo neteisėti.
8. Teismas nepagrįstai ieškinio atsisakymą prilygino ieškinio atmetimui, tuo ignoruodamas sisteminius CPK normų ryšius bei CPK 94 straipsnio pirmąją dalį. Atsakovas atsisakė nuo ieškinio būtent todėl, kad apeliantas padengė virš pusę įsiskolinimo. Be to, apeliantas niekada neginčijo atsakovo išsamiai nurodytų sąskaitų – faktūrų tikrumo, todėl neįmanoma šnekėti apie kažkokį atsakovo nesąžiningumą ar piktnaudžiavimą teise.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose nustatytų taisyklių, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas dėl nuostolių, atsiradusių dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis nepagrįstai pareiškiant ieškinį bei prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo. Ieškovas savo reikalavimus grindžia CPK 95 bei 147 straipsnių nuostatomis.

Pagal CPK 95 straipsnį, šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį, gali būti teismo įpareigota atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. Kaip žinoma, piktnaudžiavimas teise yra nesąžiningas savo teisės įgyvendinimas, teisės kreiptis į teismą panaudojimas priešingai jos paskirčiai. Aiškiai nepagrįsto ieškinio pareiškimas gali būti konstatuotas tada, kai ieškinys pateikiamas ne siekiant apginti pažeistą teisę, o sukelti atsakovui rūpesčių. Minimoje normoje nurodomas nesąžiningumas, visų pirma, reiškia asmens, paduodančio nepagrįstą ieškinį, suvokimą, jog ieškinys iš tiesų yra nepagrįstas, o jis neturi teisės reikalauti ginti jo teises, nes jos realiai nebuvo pažeistos. Šiuo atveju esminę reikšmę turi subjektinė šio suvokimo pusė, tai yra būtina nustatyti, kad ieškovas pats suvokė ar turėjo suvokti, jog ieškinys nepagrįstas, o reikalavimas neteisėtas, - tokio paduoto ieškinio nepagrįstumas turi būti konstatuotas teismo. Taigi nesąžiningumu minimos normos prasme negali būti laikomas ieškinio padavimas tuo atveju, kai ieškovas tiki savo teisių pažeidimu ir nuoširdžiai siekia jas apginti. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ieškovas teigia, kad atsakovas tiek kreipdamasis dėl teismo įsakymo išdavimo, tiek vėliau, pareikšdamas ieškinį, aiškiai suvokė, jog šie reikalavimai yra nepagrįsti. Tokius savo teiginius ieškovas privalo pagrįsti (CPK 178 str.).

Kaip minėta, ieškovas taip pat remiasi CPK 147 straipsnio trečiąja dalimi, nustatančia, jog  įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Ši norma glaudžiai siejasi su anksčiau minėtu CPK 95 straipsniu ir taip pat gali būti prilyginama piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis.

Nagrinėjant kilusį ginčą, svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog civiliniame procese galioja įrodymų pakankamumo taisyklė. Ši taisyklė yra grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvada apie fakto buvimą civiliniame procese gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikros abejonės, tačiau įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog šis faktas buvo, nei kad jo nebuvo. Su šiomis taisyklėmis glaudžiai siejasi ir civiliniame procese labai svarbūs šalių lygiateisiškumo, dispozityvumo, rungtyniškumo principai, kurie nustato, kad šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 str.). Taigi šiuo atveju, kaip jau buvo minėta, apeliantas, teigdamas, jog atsakovas,  pareikšdamas pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, paduodamas ieškinį, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, piktnaudžiavo savo teisėmis ir veikė nesąžiningai, privalo įrodyti tokius savo teiginius.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų ir visais atvejais patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl ginčą nagrinėja apeliacinio skundo ribose ir laiko esant tikslinga pasisakyti dėl kiekvieno iš apelianto skunde nurodytų argumentų atskirai.

Dėl N. Č. įgaliojimų ir lėšų pervedimo paskirties.

Kaip minėta, apeliantas savo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo kildina iš atsakovo pareikšto pareiškimo išduoti teismo įsakymą, prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir paduoto ieškinio civilinėje byloje pagal bendrovės ,,Lex system GmbH“ ieškinį UAB ,,Militzer and Munch Fortransas“ dėl 395 261, 68 Lt skolos priteisimo. Šioje byloje bendrovė Lex System GmbH savo reikalavimų atsisakė motyvuodamas tuo, jog su juo buvo iš dalies atsiskaityta, o tolesnis bylinėjimasis ekonomiškai nenaudingas (t. 1, b. l. 60). Apeliantas UAB ,,Militzer and Munch Fortransas“, nesutinka su tuo, kad šis atsiskaitymas paneigia bendrovės Lex System GmbH piktnaudžiavimą savo teisėmis ir nesąžiningumą, ir teigia, jog nebuvo jokios skolos, iš kurios galėtų būtų kildinamas minėtas dalinis atsiskaitymas, o lėšas neteisėtai pervedė buvęs UAB ,,Militzer and Munch Fortransas“ direktorius N. Č. Teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad apeliantas neginčijo skolos pagrįstumo, paties lėšų pervedimo teisėtumo, atliktų mokėjimo pavedimų paskirties, todėl sprendė, jog nėra pakankamo pagrindo pripažinti Lex System GmbH veiksmus pareiškiant reikalavimus teisme nesąžiningais.

Apeliantas nurodo, jog Vilniaus apygardos teisme yra pareiškęs ieškinį AB SEB Vilniaus bankui dėl žalos, atsiradusios iš banko sąskaitų tvarkymo ir kasos operacijų vykdymo sutarties pažeidimo pervedant lėšas tretiesiems asmenims, atlyginimo, kuriuo ginčija atliktų mokėjimo pavedimų paskirtį. Teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė, neduoda pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo išvadas. Kaip matyti iš neįsiteisėjusio šio teismo 2006 m. vasario 28 d. sprendimo šioje byloje, apeliantas UAB ,,Militzer and Munch Fortransas“ yra pareiškęs ieškinį AB SEB Vilniaus bankui dėl nuostolių atlyginimo tuo pagrindu, jog šis bankas, neįsitikinęs apelianto atstovu prisistačiusio asmens N. Č. įgalinimų pagrįstumu be pagrindo nurašė lėšas iš apelianto sąskaitos ir taip pažeidė sudarytas sąskaitų tvarkymo sutartis. Byloje nagrinėti N. Č. įgaliojimų atstovauti bendrovę ir AB SEB Vilniaus banko pareigų atliekant lėšų pervedimus klausimai, bet ne pačios skolos pagrįstumas. Taigi apelianto nurodytos aplinkybės nepatvirtina, kad UAB ,,Militzer and Munch Fortransas“ nebuvo skolinga bendrovei Lex System GmbH ir ši bendrovė, pareikšdama reikalavimą grąžinti skolą, piktnaudžiavo savo teise, o lėšų pervedimas nebuvo teisėtas iš esmės, o ne tik dėl įgaliojimų nebuvimo. Būtent nuo atsakymo į klausimą egzistavo minima skola ar ne, ir priklauso, ar atsakovo ieškinys buvo pareikštas sąžiningai, ar piktnaudžiaujant teise. Klausimai dėl skolos buvimo ar nebuvimo bei bendrovės direktoriaus įgaliojimų buvimo ar nebuvimo turi nevienodą teisinę reikšmę nagrinėjant šį ginčą, nes ieškinio pareiškimo nesąžiningumas gali būti konstatuotas nustačius, jog tokios skolos nebuvo. Tuo tarpu net tinkamų įgaliojimų neturintis įmonės vadovas pagal įmonėje esančius dokumentus gali pareikšti pagrįstą ieškinį (CPK 185 str.).

Be to, svarbu atkreipti dėmesį į tą aplinkybę, kad 2004 m. birželio 29 d. pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo ir laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, su kuriuo apeliantas taip pat sieja bendrovės ,,Lex system GmbH“ piktnaudžiavimą teisę, buvo pasirašytas ne N. Č. , o bendrovės ,,Lex system GmbH“ generalinio direktoriaus V. B. (t. 1, b. l. 2). Tuo tarpu N. Č. šios bendrovės generaliniu direktoriumi neteisėtai, kaip nuspręsta galiojančiame Vilniaus m. pirmo apylinkės teismo 2005 m. kovo 10 d. sprendime (t. 1, b. l. 159), tapo 2004 m. liepos 8 d., tai yra po to, kai buvo paduotas teismui pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo. Taigi pretenzija apeliantui dėl skolos grąžinimo pareikšta būtent 2004 m. birželio 29 d., o apeliantas neįrodė nei pačios skolos nepagrįstumo, nei V. B. nesąžiningumo, susietumo su atsakovu ar pan. (CPK 178 str.). Dėl paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, jog teismas teisingai konstatavo, kad bendrovės Lex System GmbH veiksmus pareiškiant UAB ,,Militzer and Munch Fortransas“ reikalavimą dėl skolos nėra pagrindo pripažinti piktnaudžiavimu teise. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas bandė ginčyti minėtos skolos buvimą pareikšdamas priešieškinį dėl 74 284, 04 Lt ir palūkanų priteisimo iš atsakovo (t. 1, b. l. 94). Šis priešieškinis nebuvo priimtas dėl bylos nutraukimo, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad minėtos bylos pagal bendrovės ,,Lex system GmbH“ ieškinį apeliantui UAB ,,Militzer and Munch Fortransas“ nutraukimas neužkerta kelio apeliantui reikšti analogiško reikalavimo atskiroje civilinėje byloje. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus dėl bendrų advokatų atstovavimo UAB ,,Lex system“ bei UAB ,,Fortansas“, nes tai nepagrindžia aplinkybės, jog N. Č. veikė prieš įmonės UAB ,,Militzer and Munch Fortransas“ interesus (CPK 185 str.).

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovo reikalavimai buvo pareikšti nesąžiningai, piktnaudžiaujant teisėmis,  bei kad reikalauta skola iš tiesų neegzistavo. Taip pat nėra pateikta ir pakankamai įrodymų, kurie leistų konstatuoti buvus CK 2.135 straipsnyje numatytoms aplinkybėms N. Č. veiksmuose (CPK 178, 185 str.).

Dėl antstolės N. Šiugždaitės veiksmų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismas, gavęs atsakovo pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, 2004 m. liepos 2 d. nutartimi pritaikė šias ir nurodė, kad areštuojamas apelianto turtas, neviršijant 397 250 Lt sumos, o turto nesant pakankamai likusiai reikalavimo sumai užtikrinti areštuojamos apelianto piniginės lėšos, tačiau teismas taip pat nurodė, kad iš areštuotų piniginių lėšų leidžiama apeliantui mokėti darbo užmokestį, socialinio draudimo įmokas bei mokesčius (t. 1, b. l. 13). Atsakovas 2004 m. liepos 27 d. kreipėsi į antstolę N. Šiugždaitę, prašydamas vykdyti šią teismo nutartį (vykdomosios bylos lapas Nr.3). Antstolės patvarkymu 2004 m. rugpjūčio 2 d. apelianto turtas buvo areštuotas ir, kaip teisingai nurodo apeliantas, perduotas saugoti UAB ,,Fortransas“ (vykdomosios bylos lapas Nr.19).

Kaip minėta, apeliantas patirtus nuostolius grindžia ir antstolės veiksmais: aplinkybe, kad turtas buvo perduotas saugoti UAB ,,Fortransas“, kad apeliantui saugotojas užkirto kelią naudotis areštuotu turtu, taip paralyžiuota bendrovės veikla ir pan. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokie apelianto argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kaip žinoma, teismų sprendimų bei nutarčių vykdymo procesą reglamentuoja CPK VI dalis, kurioje nustatyta vykdymo veiksmų tvarka, šiame procese dalyvaujančių asmenų teisės ir pareigos, taip pat nustatyti būdai bei tvarka, kuria vykdymo proceso šalys gali kreiptis dėl jų pažeistų teisių gynimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad apeliantas, nesutikdamas su jo nurodomais antstolės veiksmais, su turto saugotojo paskyrimu ar šio saugotojo veiksmais, galėjo nurodytų normų nustatyta tvarka kreiptis dėl savo teisių gynybos, dėl įleidimo į areštuotas patalpas ir pan. 

Dėl nuostolių, patirtų areštavus apelianto turtą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apelianto nurodyti argumentai neduoda pagrindo suabejoti teismo sprendimo pagrįstumu, nes kyla abejonių dėl pačių apelianto patirtų nuostolių, kilusių areštavus turtą. Pirma, turto areštas tęsėsi labai trumpai, nes 2004 m. rugpjūčio 17 d. vietoj turto buvo areštuotos apelianto piniginės lėšos (vykdomosios bylos lapas Nr.35). Antra, Vilniaus m. pirmo apylinkės teismo 2005 m. kovo 30 d. sprendime konstatuota, jog apeliantas nuo 2004 m. rugpjūčio 3 d. persikėlė į kitas patalpas, faktiškai nesinaudojo UAB ,,Fortransas“ nuomotomis patalpomis, esančiomis Verkių g. 29 Vilniuje, kuriose esantis turtas buvo areštuotas (t. 1, b. l. 164).  Taigi areštavus turtą apeliantas jau praktiškai buvo persikėlęs į kitas patalpas, todėl kyla abejonių, ar aplinkybė, jog apeliantas nebuvo įleistas į patalpas, gali būti vertinama kaip sukėlusi turtines pasekmes, nes turto saugotojo paskyrimą jis galėjo skųsti teismui. Trečia, apeliacinės instancijos teismo posėdyje 2006 m. gegužės 2 d. apelianto atstovas paaiškino, jog siekė pakeisti turto areštą piniginių lėšų areštu, nes turto areštas paralyžiavo įmonės veiklą – su areštuotomis transporto priemonėmis negalima važiuoti per sieną (t. 2, b. l. 83). Taigi apeliantui buvo reikalingi automobiliai, tačiau iš vykdomosios bylos medžiagos matyti, kad areštuoti buvo tik du apeliantui priklausantys automobiliai, nes kitos transporto priemonės tuo metu jau buvo parduotos (vykdomosios bylos lapas Nr.13). Taigi gyvybiškai svarbus turtas – automobiliai, buvo parduoti. Įvertinus aplinkybę, kad apeliantas nesiėmė aktyvių veiksmų savo teisėms apginti vykdymo procese, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto nurodyti argumentai, susiję su antstolės bei turto saugotojo veiksmais, neduoda pagrindo naikinti ar keisti teismo sprendimą. 

Skunde apeliantas nurodė, kad teismas nesprendė klausimo, kas turėtų atlyginti apelianto nuostolius dėl 110 412 Lt arešto. Apeliantas nurodo, jog nors antstolė turėjo teisę laikyti depozitinėje sąskaitoje lėšas arešto dalyje, kurios nepadengė apelianto kilnojamojo turto areštas, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad dėl negalėjimo naudotis šia pinigų suma apeliantas patyrė nuostolių. Teisėjų kolegija atmeta šį apelianto argumentą, kaip spekuliatyvų, nes kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas pats prašė pakeisti turto areštą į piniginių lėšų areštą ir tai buvo padaryta. Pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia ir tas apelianto argumentas, jog jis neskundė antstolės veiksmų, nes skundų nagrinėjimo procesas būtų ilgai užtrukęs (CPK 185 str.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip minėta, nėra įrodymų, jog apelianto veikla dėl turto arešto buvo sustojusi – nepaneigti duomenys, kad apeliantas jau buvo išsikėlęs iš nurodytų ptalpų, kad dauguma automobilių buvo parduoti ir pan.

Dėl nuostolių, atsiradusių areštavus pinigines lėšas.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantas nesiėmė veiksmų, reikalingų norint sumažinti galimus nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas, priimdamas nutartį dėl piniginių lėšų arešto, rėmėsi proporcingumo, ekonomijos, šalių lygiateisiškumo principais ir leido apeliantui iš dalies naudotis areštuotomis piniginėmis lėšomis naudotis: mokėti darbo užmokestį, socialinio draudimo įmokas bei mokesčius. Nustatyta, kad pinigai buvo saugomi antstolės depozitinėje sąskaitoje, tačiau ši aplinkybė neduoda pagrindo kitaip vertinti nuostolių atlyginimo klausimo nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, nes, kaip jau minėta, apeliantas turėjo teisę naudotis CPK vykdymo procesą reglamentuojančiomis teisės normomis ir skųsti antstolės veiksmus. Tokiu būdu bendrovė Lex System GmbH negali būti atsakinga už pasekmes.

Antra, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantas galėjo sumažinti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikumo patiriamus turtinius nuostolius, jei būtų greičiau siekęs operatyviau gauti minėtą Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. vasario 3 d. nutartį ir kreipęsis į antstolę dėl arešto panaikinimo. Apeliantas turėjo galimybę kreiptis į teismą dėl trumposios nutarties išdavimo ir taip išvengti įstatymo numatyto termino nutarties surašymui laukimo.

Dėl CPK 147 straipsnio trečiosios dalies taikymo.

Apeliantas nurodė, kad teismas be pagrindo nustatinėjo civilinės atsakomybės sąlygas, nes, apelianto nuomone, CPK 147 straipsnio trečioji dalis reglamentuoja atsakomybės be kaltės atvejį. Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą. Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas remiantis CPK 147 bei 95 straipsniais, tai yra, apelianto nuomone, atsakovas veikė nesąžiningai ir piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Kaip jau minėta, šios normos gali būti taikomos tik tada, kai konstatuojamas piktnaudžiavimas teisėmis. Pats ieškinio padavimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir ieškinio atsisakymo faktas dar neleidžia konstatuoti buvus piktnaudžiavimą, todėl šias aplinkybes turi įrodyti, šiuo atveju, apeliantas – minėta įrodinėjimo našta yra jo pusėje (CPK 178 str.).

Dėl ieškinio atsisakymo.

Kaip žinoma, kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, gali kreiptis į teismą su ieškiniu dėl pažeistų teisių gynybos CPK nustatyta tvarka. Vien kreipimasis į teismą su ieškiniu, kuris vėliau atmetamas ar kurį atsiima pats ieškovas, nereiškia pagrindo taikyti CPK 95 straipsnio nuostatas. Kaip minėta, turi būti įrodytas reikalavimus reiškusio asmens nesąžiningumas, piktnaudžiavimas teise. Apeliantas skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių bei neteisingai sprendė, kad apeliantas neįrodė atsakovo ieškinio nepagrįstumo.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto išsakytais priekaištais teismo sprendimui. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas nesąžiningai pareiškė reikalavimą dėl skolos grąžinimo. Apeliantas nepagrindė aplinkybės, kad ieškinys buvo pareikštas be pagrindo, be to, nepaneigti liko atsakovo atsisakymo nuo ieškinio motyvai: atsakovas savo atsisakymą grindė tikslingumu, ekonomiškumu, tolimesnio bylinėjimosi beprasmiškumu (t. 1, b. l. 60). 

Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo apelianto nurodomais argumentais keisti ar naikinti pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 329 str. 1 d., 330, 263 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš apelianto Lietuvos ir Šveicarijos uždarosios akcinės bendrovės ,,Militzer and Munch Fortransas“ 9 Lt (devyni litai) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Kolegijos pirmininkė                                                                 Virginija Čekanauskaitė 

Teisėjai:                                                                      Vytas Milius   

                                                                                                   Gintaras Pečiulis