Baudžiamoji byla Nr. 1A-78-354/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-37369-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

1.1.7.1; 1.1.7.2.3; 1.1.8.1.1; 1.1.9.7; 1.2.26.2; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.6; 2.1.15.3.3.2; 2.2.2.3.1.1; 2.2.2.3.1.2; 2.4.6.1.            

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 23 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vidmanto Mylės, Laisvydo Zederštremo,

sekretoriaujant Neringai Tolvaišaitei-Aleksienei, Raimondai Katiliūtei,   

dalyvaujant prokurorei Olgai Alibajevai (nuotoliniu būdu),  

nukentėjusiajam I. R.,    

gynėjui advokatui Mindaugui Klemeniui,  

nuteistajam M. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnyje, ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams 6 mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. 

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, M. Š. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. 

Šiaulių teritorinei ligonių kasai priteista iš M. Š. 46,34 Eur gydymo išlaidų. 

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė:

I.       Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. M. Š. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir taip sutrikdė visuomenės rimtį, o būtent: 2021 m. spalio 17 d., apie 2 val. 15 min., viešoje vietoje ? Mažeikių mieste, ties (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, be jokios priežasties, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui kairės rankos kumščiu sudavus nukentėjusiajam I. R. vieną kartą į dešinę veido pusę, ko pasėkoje jis nukrito ant žemės, po to, nukentėjusiajam besikeliant, vieną kartą dešine koja spyrus nukentėjusiajam į dešinę veido pusę ir, nukentėjusiajam nukritus ant žemės, dešinės rankos kumščiu sudavus vieną kartą į dešinę veido pusę, M. Š., pribėgęs prie nukentėjusiojo I. R., kuris kėlėsi nuo žemės, dešine koja vieną kartą spyrė nukentėjusiajam į veidą, tokiais bendrais veiksmais padarydamas nukentėjusiajam I. R. dešiniojo skruosto sumušimus, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

II.       Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. Š. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. lapkričio 29 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį (apeliantą) išteisinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Pirmosios instancijos teismas jo (M. Š.) kaltę grindė nukentėjusiojo ir liudytojų D. B. bei P. P. parodymais, kurie yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu P. P. parodė, kad vienas ir tas pats asmuo smogė nukentėjusiajam ir, jam nukritus, spyrė. Tuo tarpu teisminio nagrinėjimo metu liudytojas jau teigė, kad smogė ir spyrė apeliantas.

2.2. Liudytojo D. B. parodymai šališki, iš esmės vien tik jo parodymais jis (M. Š.) ir kaltinamas. Liudytojo P. P. parodymai yra „pritempti“ prie veikos taip, kad atitiktų kaltinimą ir jame nurodytas aplinkybes.

2.3. Teismas nuosprendyje visiškai nepasisakė dėl to, kad parodymas atpažinti atliktas, pažeidžiant BPK normas, nes liudytojui D. B. pateikta atspausdinta nuotrauka su atspausdintu tekstu, kur jau nurodyta pavardė.

2.4. Vaizdo įraše nesimato asmens, kuris spyrė nukentėjusiajam, ir jokie duomenys nepatvirtina, kad tą padarė jis (apeliantas). Iš vaizdo įrašų matyti, kad praeina liudytojas M. V., kuris patvirtino, jog kalbėjo su juo (M. Š.) apie muštynes ir išėjo pažiūrėti. Apelianto nuomone, nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad jo (M. Š.) ir liudytojo M. V. parodymai nesutampa. M. V. patvirtino, kad ėjo kartu su juo (apeliantu) pažiūrėti, o liudytojo D. B. nepažįsta ir nematė.

2.5. Pirmosios instancijos teismo nurodyti įrodymai nesudaro pagrindo teigti, kad jis (M. Š.) padarė inkriminuojamą nusikaltimą ir turi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013, Nr. 2K-476/2013, Nr. 2K- 283-746/2015, Nr. 2K-496-746/2015). Europos Žmogaus Teisių Teismas irgi ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti).

2.6. Nuteistasis nurodo, kad jo kaltė grindžiama nukentėjusiojo parodymais, kuris teigia nieko neatsimenąs, atsipeikėjo tik Priėmimo skyriuje. Pasak nuteistojo, nukentėjusysis niekaip negalėjo ir negali patvirtinti, kas ir kuris asmuo jam trenkė bei spyrė. Liudytojo P. P. parodymai prieštaringi ir duoti tik siekiant jį (M. Š.) apkaltinti, tačiau ne nustatyti tiesą. Apelianto nuomone, paties nukentėjusiojo ir liudytojo P. P. elgesys buvo priešingas teisei ir būtent jie sutrikdė viešąją tvarką, tačiau to nei prokuroras, nei teismas nevertino. Kita vertus, vienas nenustatyto asmens smūgis, kuriuo jis (apeliantas) kaltinamas, nesudaro pagrindo teigti, kad būtent tas vienas smūgis sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį.  

2.7. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino esmines bylos aplinkybes, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą. Apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė ne objektyviais duomenimis, ne įrodymų visuma, o prielaidomis ir abejonėmis, neįvertinęs ir neištyręs visų įrodymų. Apeliantas nurodo, kad teismas pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 1, 5 dalis, 44 straipsnio 6 dalies nuostatas.

2.8. Teismas neįvertino kiekvieno įrodymo atskirai ir jų visumos, neatsižvelgė į galimą liudytojo D. B. suinteresuotumą ir priešiškumą jo (apelianto) atžvilgiu, liudytojo P. P. parodymų prieštaringumą, nevertino nukentėjusiojo ir liudytojo P. P. veiksmų, neįvertino gynybai svarbių ir aktualių įrodymų, todėl, apelianto nuomone, nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas dėl įrodymų vertinimo spragų.

2.9. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu (BPK 44 straipsnio 6 dalis), kaltininko kaltė turi būti nustatyta dėl kiekvienos nusikalstamos veikos, kaltinamasis neprivalo įrodinėti savo nekaltumo ir jam negalima perkelti įrodymų naštos, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-232/2014, Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K-317-719/2018).

2.10. Apeliantas nurodo, kad skundžiamas nuosprendis grindžiamas prielaidomis, o ne patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltė bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, o kaltinimui prieštaraujantys duomenys turi būti paneigti. Nuteistasis pažymi, kad remiantis in dubio pro reo principu, galima konstatuoti, jog byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, kad jis (M. Š.) padarė nusikalstamus veiksmus, numatytus BK 284 straipsnyje. Visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami jo (nuteistojo) naudai, todėl skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

3. Apygardos teismo posėdyje nuteistasis M. Š. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusysis I. R. prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados, argumentai ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Nuteistojo M. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliaciniame skunde teigiama, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tarp jų – asmens atpažinimo pagal nuotrauką rezultatus, anonimiškai gauto vaizdo įraše užfiksuotus duomenis, ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. nepagrįstai pripažino M. Š. kaltu pagal BK 284 straipsnį. Apelianto nuomone, skundžiamas nuosprendis grindžiamas prielaidomis ir abejonėmis, todėl buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas (BPK 44 straipsnio 6 dalis), in dubio pro reo principas bei BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatos.

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, šiuos apeliacinio skundo teiginius pripažįsta iš dalies pagrįstais.

7. Įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kurioje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

8. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-211-628/2022).

9. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu, nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo I. R. ir liudytojų P. P. bei D. B. parodymais, kurie yra prieštaringi ir nenuoseklūs, o D. B. parodymai, pasak apelianto, dar ir šališki; pirmosios instancijos teismas rėmėsi šiais įrodymais, tinkamai nepatikrinęs jų patikimumo.

10. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, M. Š. kaltu neprisipažino nei teisminio nagrinėjimo metu, nei vykstant ikiteisminiam tyrimui. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad nukentėjusiojo neužpuolė ir prieš jį nesmurtavo, jokių sužalojimų jam nepadarė. Įvykio vakarą buvo bare „(duomenys neskelbtini)“ su M. V.. Išėjo parūkyti, kairėje pusėje vyko kažkoks konfliktas, stumdėsi daug žmonių. Jis su pažįstamu rūkė ar kokteilį gėrė, buvo su M. V.. Po to, ar grįžo į barą, ar išėjo vėl, tiksliai pasakyti negali, bet ėjo žiūrėti, kas dar lauke dedasi, nes tuo metu bare sumažėjo žmonių. Išėjęs iš baro, lauke matė policijos pareigūnus ir greitosios medicinos pagalbos automobilį; iki tos vietos, kur vyko muštynės, net nebuvo nuėjęs, tiesiog pasižiūrėjo iš šono.

11. Nukentėjusysis I. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2021 m. spalio mėnesį su draugu P. P. atėjo į barą „(duomenys neskelbtini)“, vėliau prie jų prisijungė pažįstami su draugėmis – tai buvo P. draugai. Išėjęs iš klubo į lauką su viena iš merginų, pamatė, kaip vienas iš prie jų prisijungusių asmenų grūmėsi su kitu vaikinu – M. V. (jo vardą ir pavardę sužinojo ikiteisminio tyrimo metu); apsaugos darbuotojas bandė juos išskirti, po to, pareiškęs, kad baro viduje konfliktų nebus, liepė išeiti. Jie, pasiėmę striukes, išėjo į lauką. Du vaikinai, kurie prie jų prisijungė, ir jų draugės užėjo už baro „(duomenys neskelbtini)“, taip bandydami išvengti konflikto, ten atsistojo, laukė taksi. Tuo metu iš baro pasipylė minia. Supratę, kas vyks, su draugu taip pat užbėgo už baro. Tuos du vaikinus, kurie buvo prie jų prisijungę bare, ir jų drauges buvo apstoję žmonės. Prasidėjo grumtynės, muštynės, mušė P. P.. Kai P. mušė, jis bandė skirti besimušančius, buvo nusiėmęs diržą, mėgino puolusius vaikinus nuginti nuo P. Muštynės kaip ir pasibaigė, bet tuomet vienas asmuo jam smogė į galvą kumščiu, bandė spirti. Nuo smūgio į galvą parklupo ant žemės ir tada jam koja kažkas spyrė į galvą. Prarado sąmonę, atsipeikėjo tik ligoninėje. To asmens, kuris jam spyrė, nematė, nes buvo parklupęs ir jo žvilgsnis buvo nukreiptas į žemę. Smūgis į galvą kumščiu buvo suduotas iš priekio, o jau kai parklupo, iš už nugaros buvo spyris. Abejoja, kad tas pats asmuo, kuris smūgiavo kumščiu, galėjo jam spirti, nes smūgiai buvo suduoti iš karto vienas po kito. M. Š. nepažįsta. Po įvykio jis (nukentėjusysis) buvo išvežtas į ligoninės priimamąjį, po apžiūros išleistas gydytis ambulatoriškai.

12. Nuteistasis skunde nurodo, kad jo kaltė grindžiama nukentėjusiojo parodymais, kuris teigia nieko neatsimenąs, atsipeikėjo tik ligoninės Priėmimo skyriuje. Pasak M. Š. nukentėjusysis niekaip negalėjo ir negali patvirtinti, kas ir kuris asmuo jam trenkė bei spyrė.

13. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais skundo teiginiais, nes iš I. R. parodymų teisme matyti, kad sąmonę jis prarado ne iki spyrio koja į galvos sritį, kai dėl prieš tai atliktų jo atžvilgiu smurtinių veiksmų buvo parklupęs ant žemės, o jau po to. Nukentėjusysis nei teisme, nei apklausiamas liudytoju vykstant ikiteisminiam tyrimui (1 t., b. l. 50–51), nei apklausiamas kaip pareiškėjas (liudytojas) skundo, pranešimo, pareiškimo apie įvykį pateikimo metu (1 t., b. l. 44–46) nenurodė, jog aplinkybių, kuriomis buvo sužalotas, neprisimena, nes buvo netekęs sąmonės. Tai, kad nukentėjusysis teisme parodė nematęs to asmens, kuris jam, klūpančiam ant žemės, spyrė koja, nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad joje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tokias atvejais būtina analizuoti visų baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumą ir spręsti, ar šių įrodymų visuma patvirtina kaltinamojo kaltę.

14. D. B., 2021 m. lapkričio 10 d. apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad 2021 m. spalio 16-osios vakare nuėjo į barą „(duomenys neskelbtini)“, buvo išėjęs į lauką ir matė tarp nukentėjusiojo I. R. ir kitų asmenų vykusį konfliktą. Netoli jo (D. B.) stovėjo jam iš matymo pažįstamas M. Š., kuris irgi stebėjo konfliktą. Kai šis konfliktas baigėsi, M. Š. staiga pribėgo prie suklupusio I. R. ir spyrė jam į galvą. Po smūgio I. R. apsivertė ant nugaros ir tiesiog gulėjo (1 t., b. l. 81–82) (teisiamajame posėdyje nuteistojo gynėjo prašymu šie liudytojo parodymai buvo perskaityti, vadovaujantis BPK 276 straipsniu). Akistatos su įtariamuoju M. Š. metu (2022 m. balandžio 25 d. akistatos protokolas; 2 t., b. l. 1–4) D. B. nurodė, jog matė už baro „(duomenys neskelbtini)“ vykusias muštynes, o po jų matė, kaip I. R. „gavo į galvą“ gal nuo dviejų ar trijų vaikinų; po suduotų smūgių I. R. nukrito ant žemės, o tada M. Š. priėjo prie ant žemės gulinčio I. R. ir koja vieną kartą spyrė jam į galvos sritį. Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas D. B. nurodė tokias pačias aplinkybes, kaip ir ankstesnio proceso metu. Taip, D. B. teisme parodė, jog konflikto, vykusio tarp nenustatyto skaičiaus asmenų prie baro ,,(duomenys neskelbtini)“, metu netoli jo stovėjęs M. Š. pribėgo prie parklupusio I. R. ir spyrė jam į galvą. Nukentėjusysis spyrio metu buvo parklupęs dėl to, kad jam prieš tai smogė kažkokie du ar trys vaikinai. Kaip matyti iš aptartų D. B. parodymų, liudytojas nuosekliai viso proceso metu tvirtino, kad suklupusiam dėl prieš tai panaudoto fizinio smurto nukentėjusiajam vieną kartą spyrė būtent M. Š.. Nesivadovauti šiais D. B. parodymais pagrindo nėra. Nors skunde teigiama, kad D. B. parodymai yra šališki, tačiau jokių konkrečių aplinkybių, kuo tas šališkumas pasireiškia, apeliantas skunde nenurodo. Pirmosios instancijos teisme M. Š. parodė, kad D. B. pažįsta, yra su juo bendravęs, abu buvo (duomenys neskelbtini); D. B., pasak nuteistojo, nelabai sekdavosi, tuo tarpu jis (nuteistasis) „visur eidavo į priekį“, o D. B. likdavo „už borto“, todėl gali būti, kad jis (liudytojas) jam (nuteistajam) pavydi ir dėl to galėjo apkalbėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie teiginiai yra deklaratyvūs ir negali paneigti vienodų ir nuoseklių liudytojo D. B. parodymų procese apie nuteistojo atliktų prieš nukentėjusįjį veiksmų pobūdį. Liudytojo D. B. parodymai atitinka ir liudytojo P. P. teisiamajame posėdyje nurodytas aplinkybes. Liudytojas P. P. teisme parodė, jog matė, kad aukštas, šviesiais rūbais vilkintis vaikinas spyrė I. R. koja. Pribėgęs prie nukentėjusiojo, jis (P. P.) pamatė, kad šis guli ant žemės be sąmonės. Šalia I. ant žemės buvo diržas. Pakėlęs tą diržą, paklausė minios: „Kas tai padarė?“. Išėjo žmogus (teisiamajame posėdyje liudytojas parodė į kaltinamąjį M. Š.) ir pasakė, kad čia jo darbas, pagrasino, kad tuoj ir jis atsidurs šalia I. Prieš M. Š. suduotą smūgį, kitas asmuo, kurio jis neatpažintų, sudavė kelis smūgius I., bet tas asmuo pasišalino. I. nuo to kito asmens suduotų smūgių klūpojo ant kelių, ant kojų nestovėjo, tada M. Š. spyrė klūpančiam nukentėjusiajam į galvą. 

15. Sutiktina su apeliacinio skundo teiginiu, kad yra tam tikrų neatitikimų tarp P. P. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 93–95) duotų parodymų bei jo parodymų teisme. 2022 m. sausio 21 d. apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu P. P. nurodė, kad vienas ir tas pats asmuo, kurį liudytojas apibūdino kaip (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ūgio vaikiną, (duomenys neskelbtini) plaukų, smogė nukentėjusiajam I. R. ranka, o po to, nukentėjusiajam nukritus, spyrė. Tačiau tokie liudytojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu nepaneigia ir savaime nedaro nepatikimais P. P. parodymų teisme, nes ikiteisminio tyrimo metu liudytojas nenurodė, kad M. Š. įvykyje, kurio metu buvo sužalotas I. R., iš viso nedalyvavo ir jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį neatliko. Teisiamajame posėdyje, minėta, P. P. patvirtino, kad nuteistasis spyrė nukentėjusiajam koja, kai šis klūpėjo ant žemės nuo kito asmens suduoto smūgio, šios liudytojo nurodytos aplinkybės atitinka liudytojo D. B. parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas P. P. atpažino pagal nuotrauką M. Š., kaip tą asmenį, kuris įspyrė nukentėjusiajam, jau gulinčiam ant žemės, ir kuris, jam (liudytojui) paklausus: „Kas tai padarė?“, išėjo iš minios ir ėjo jo (liudytojo) pusėn (1 t., b. l. 125–127).

16. Apeliaciniame skunde ginčijamas asmens atpažinimo pagal nuotrauką rezultatų patikimumas. Nors nuteistasis šį proceso veiksmą (jo rezultatų patikimumą) skundžia tik dėl liudytojo D. B., nurodydamas, kad D. B. atpažinimo metu buvo pateikta atspausdinta nuotrauka su atspausdintu tekstu, kur jau buvo nurodyta jo (M. Š.) pavardė, tačiau teisėjų kolegija patikrino ir asmens (nuteistojo) atpažinimą pagal nuotrauką, kur atpažįstantis asmuo – P. P..

17. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apklausto asmens parodymams apie tam tikrą asmenį, daiktą ar kitokį materialų objektą patikrinti gali būti daromas parodymas atpažinti. Atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą (BPK 191 straipsnis). Pagal BPK 192 straipsnio nuostatas asmens parodymas atpažinti yra atliekamas dviem būdais: 1) atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną (1 dalis); 2) atpažinimas daromas pagal nuotrauką, jeigu parodyti asmens negalima arba kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo saugumui užtikrinti (6 dalis). Atpažinimą darant pagal nuotrauką, nekeliamas reikalavimas tokius veiksmus fotografuoti ar kitaip vizualiai užfiksuoti. BPK 192 straipsnio 5 dalis įtvirtina reikalavimą fotografuoti ar kitaip vizualiai užfiksuoti tik parodomų asmenų grupę. Kita vertus, BPK 194 straipsnio 3 dalis įtvirtina nuostatą, jog parodymo atpažinti iš kolekcijų ar kartotekų eiga turi būti fotografuojama ar kitaip fiksuojama.

18. 2022 m. gegužės 9 d. parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu liudytojas P. P. iš 5 jam pateiktų nuotraukų atpažino nuteistąjį M. Š., nurodydamas, kad šis asmuo 2021 m. spalio mėnesį, tikslios datos neprisimena, prie baro „(duomenys neskelbtini)“ įspyrė jo draugui I., jau gulinčiam ant žemės. ir kuris, jam (liudytojui) paklausus: „Kas tai padarė?“, išėjo iš minios ir ėjo jo (liudytojo) pusėn (1 t., b. l. 125–127). Atpažįstantis asmuo P. P. pirmiausiai buvo apklaustas apie įvykio aplinkybes, kuriomis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintą asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis galėtų atpažinti tą asmenį. Minėta, kad 2022 m. sausio 21 d. apklausiamas liudytoju, P. P. apibūdino smurtavusį prieš I. R. asmenį, t. y. nurodė, jog tai buvo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ūgio vaikinas, (duomenys neskelbtini) plaukų (1 t., b. l. 93–95). Koks konkretus asmuo įspyrė gulinčiam ant žemės nukentėjusiajam, nesant nustatytų įtariamųjų, nebuvo žinomas nei liudytojui P. P., nei ikiteisminio tyrimo pareigūnams, todėl atpažinimas buvo atliekamas, parodant liudytojui P. P. atpažinti asmenį pagal jo nuotrauką (BPK 192 straipsnio 6 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, asmens atpažinimo procesinis veiksmas atitiko BPK 191 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Vien tai, kad šio proceso veiksmo protokole nenurodytas techninių priemonių naudojimas (bylos duomenimis, atpažinimo eiga buvo fotografuojama), nedaro atpažinimo neteisėtu. Minėta, kad P. P. patvirtino teismo posėdyje, kad pirmiau nurodytus veiksmus atliko būtent M. Š..    

19. Iš bylos matyti, kad 2021 m. gruodžio 2 d. parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu liudytojas D. B. iš 4 jam pateiktų nuotraukų atpažino nuteistąjį M. Š., nurodydamas, kad šis asmuo 2021 m. lapkričio 17 d. Mažeikiuose, (duomenys neskelbtini), prie baro „(duomenys neskelbtini)“, spyrė koja į galvą suklupusiam asmeniui. Liudytojas nurodė, kad M. Š. atpažino kaip jam iš matymo pažįstamą asmenį (1 t., b. l. 112–114). Atpažįstantis asmuo D. B. pirmiausiai buvo apklaustas apie įvykio aplinkybes, kuriomis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintą asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis galėtų atpažinti tą asmenį. D. B., 2021 m. lapkričio 10 d. apklaustas liudytoju, parodė apie įvykio aplinkybes, nurodydamas, kad jam iš matymo pažįstamas M. Š. pribėgo prie suklupusio I. R. ir spyrė jam tiesiai į galvą (1 t., b. l. 81–82). Parodymo atpažinti metu neturint nustatytų įtariamųjų, atpažinimas buvo atliekamas, parodant liudytojui D. B. atpažinti asmenį pagal jo nuotrauką (BPK 192 straipsnio 6 dalis). Šio proceso veiksmo eiga buvo fotografuojama tarnybiniu telefonu „Samsung”. Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo priedo – fotolentelės (1 t., b. l. 115–116) matyti, kad visos pateiktos atpažinti asmenų nuotraukos yra šio protokolo antrajame lape; atpažinimui pateiktas atspausdintas protokolo antras lapas su asmenų nuotraukomis; protokolo apatinė dalis (į ją įrašomi atpažįstančiojo, pasiūlius pagal nuotraukas nurodyti asmenį, apie kurį jis davė parodymus, pareiškimai) uždengta popieriaus lapu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad fotolentelė, kurioje užfiksuoti D. B. asmens parodymo atpažinimo veiksmai, padaryta jau po asmens atpažinimo (atpažintas asmuo – M. Š.) ir po protokolo surašymo. Toks atpažinimo procesinis veiksmas neatitinka BPK 191 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų. Šis pažeidimas, teisėjų kolegijos vertinimu, lemia asmens parodymo atpažinti iš nuotraukos neteisėtumą, todėl atliekant šį ikiteisminio tyrimo veiksmą gauti duomenys negali būti pripažįstami įrodymu, nes jie nėra gauti įstatymo nustatyta tvarka (BPK 20 straipsnio 1–2, 4 dalys).

20. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nors aptartu liudytojui D. B. parodyto atpažinti asmens pagal nuotrauką protokolu M. Š. kaltės grįsti nebuvo galima, tačiau tai nereiškia, kad jo kaltės įrodymu negali būti laikomi pirmiau aptarti teisiamajame posėdyje liudytoju apklausto D. B. parodymai, kuriuos jis, minėta, patvirtino ir akistatos su nuteistuoju metu, t. y. neabejodamas tiek akistatos metu, tiek teisme tvirtino, jog klūpančiam nukentėjusiajam į galvą spyrė būtent M. Š.. D. B. ir nuteistasis M. Š. buvo pažįstami iki įvykio, bendravo, šią aplinkybę teisme patvirtino ir pats nuteistasis. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad D. B., teisme ir ikiteisminio tyrimo metu nurodydamas, jog įvykio metu nukentėjusiajam koja spyrė būtent M. Š., klydo dėl smurtą prieš nukentėjusįjį naudojusio asmens (nuteistojo M. Š.) tapatybės.

21. Nagrinėjamoje byloje buvo atliktas tiek M. Š. kaltę grindžiančių įrodymų, tiek jį teisinančių duomenų vertinimas. Byloje nuteistojo ir jo gynėjo prašymu liudytoju buvo apklaustas M. V.. Pagal šio liudytojo parodymus jis su M. Š. buvo išėjęs iš baro į lauką parūkyti. Rūkė su nuteistuoju lauke, kai keli asmenys mušėsi. M. nėjo prie žmonių. Baigęs rūkyti, nuteistasis, pagal liudytojo parodymus, įėjo į klubą ,,(duomenys neskelbtini)“, o jis (M. V.) pasiliko rūkyti. Pamatė, kad atvažiavo policija, du greitosios medicinos pagalbos automobiliai. Sutiko draugą R., su juo įėjo į barą ir ten pasakė M., kad atvažiavo policija, turbūt, dėl muštynių. Vėl visi išėjo pasižiūrėti, nuėjo, bet ten jau buvo daug žmonių, kažkas klykavo. Įvertinus šiuos liudytojo M. V. parodymus, matyti, kad jie neatitinka liudytojų D. B. ir P. P. nurodytų aplinkybių teisme, kitų bylos duomenų. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad ėjo pasižiūrėti, kas vyksta baro ,,(duomenys neskelbtini)“ kieme, ir net buvo nuėjęs už klubo kampo (1 t., b. l. 188–191), teisme jau tvirtino, kad muštynes stebėjo iš tolo. Pagal M. V. parodymus, M. nėjo prie žmonių, parūkęs, įėjo į barą. Antrą kartą į lauką su nuteistuoju iš baro išėjo jau į muštynių vietą atvykus policijai, medikams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos liudytojo M. V. parodymus laikė nepatikimais, neatitinkančiais kitų byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų. Pirmosios instancijos teisme liudytojais apklausti G. T., K. M., M. V. nurodė paties įvykio nematę. Liudytojas D. J. teisme parodė muštynių nematęs, nes buvo nusisukęs, o kai atsisuko, matė ant žemės gulintį asmenį. Žmogaus, kuris sudavė smūgį ant žemės gulinčiam vaikinui, pagal policijoje jam pateiktą vaizdo įrašą nepažino, negali tvirtinti, kad tai buvo M. Š..

22. Apeliantas skunde ginčija anonimiškai gautame vaizdo įraše užfiksuotų duomenų vertinimą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi šiuo įrašu, jame nesimato asmens, kuris spyrė nukentėjusiajam.

23. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad vaizdo įrašo, gauto policijos komisariate anonimiškai, apžiūros protokole užfiksuota, jog asmuo, kuriam buvo suduoti smūgiai, yra suklupęs, bando atsistoti ir staiga (duomenys neskelbtini) ūgio jaunuolis, vilkintis šviesios spalvos kelnes, avintis šviesios spalvos avalynę, spiria jam į galvą. Po smūgio į galvą asmuo virsta ant nugaros ir nejuda. Nuosprendyje pažymėta, kad teismo posėdyje apklausti liudytojai nurodė, kad M. Š. tą vakarą vilkėjo šviesiais rūbais; šią aplinkybę nurodė ir pats kaltinamasis.

 24. 2021 m. gruodžio 6 d. kitų objektų apžiūros protokole yra užfiksuota anonimo pateikto DVD disko, kuriame yra 32 sekundžių apimties filmuota medžiaga, apžiūra. Protokole nurodyta, kad vaizdo įrašas darytas tamsiu paros metu, kokybė prasta. Vaizdo įraše matomi asmenys, kurie tarpusavyje konfliktuoja. Įraše matyti dvi merginos (viena iš jų vilki šviesios spalvos paltą, kita mergina šviesiais rūbais, tamsiais plaukais, mėgina laikyti vyrą, vilkintį tamsios spalvos rūbais), taip pat matomi vyrai; vienas iš jų vilki tamsios spalvos kelnes, raudonos spalvos džemperį; matyti vyras, apsirengęs visiškai tamsiai, taip pat tarp vyrų matomas vienas aukštesnio ūgio asmuo, kuris vilki šviesios spalvos kelnes, tamsios spalvos, galimai, striukę, kuri yra iš dalies atitraukta, matyti šviesios spalvos palaidinės dalis, aukštesnio ūgio vyras avi šviesios spalvos batus. Tarp asmenų matomas vyriškis, avintis tamsios spalvos avalynę, dėvintis tamsios spalvos rūbus, viršutinė dalis, galimai striukė, yra atitraukta, matomos šviesios detalės. Tarp visų asmenų matomas taip pat dar vienas jaunuolis, kuris avi šviesios spalvos batus, dėvi tamsios spalvos, galimai, striukę, džemperį. Protokole užfiksuota, jog ties 9-ąja įrašo sekunde matyti, kaip prieš tai apibūdintas vyras smūgiuoja į veido sritį ranka asmeniui, kuris vilki tamsios spalvos rūbais, viršutinė dalis, galimai, striukė, atitraukta, matomos šviesios detalės. Po smūgio tas asmuo pargriūna ant grindinio. Pargriuvus ant grindinio, tas pats vyras, kuris prieš tai smūgiavo rankomis, spiria jau ant grindinio esančiam vyrui. Vienas iš jaunuolių, kuris avi tamsios spalvos batus ir dėvi tamsios spalvos kelnes, vilki šviesios spalvos džemperį ir ant jo matoma tamsios spalvos liemenė, tiesia ranką konfliktavusių vyrų pusėn, nueidinėja. Tuo tarpu asmuo, kuriam buvo suduoti smūgiai, yra suklupęs, bando atsistoti ir staiga (duomenys neskelbtini) ūgio jaunuolis, vilkintis šviesios spalvos kelnes, avintis šviesios spalvos avalynę, spiria šiam asmeniui į galvą. Po smūgio į galvą asmuo virsta ant nugaros ir nejuda. Matyti, kaip prie nejudančio vyro, kuris guli ant nugaros, prieina ir priklaupia įrašo pradžioje matyta mergina, vilkinti šviesios spalvos paltą; įrašas baigiasi (1 t., b. l. 131–133, fotolentelė, b. l. 134–138).

25. Teisėjų kolegija ištyrė šį byloje esantį vaizdo įrašą. Iš vaizdo įrašo negalima daryti neginčytinos ir vienareikšmiškos išvados, kad bandančiam atsistoti nuo grindinio asmeniui (nukentėjusiajam I. R.) spyrė būtent M. Š., nes įraše matyti tik kojos dalis ir smūgis koja. Tačiau, nors aptartu vaizdo įrašu M. Š. kaltės grįsti ir nebuvo galima, tačiau jo kaltei konstatuoti pakanka kitų pirmosios instancijos teismo įrodymais pripažintų duomenų, anksčiau aptartų ir šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, t. y. teisme liudytojais apklaustų liudytojų D. B. ir P. P. parodymų, iš dalies – ir paties nukentėjusiojo I. R. nurodytų aplinkybių apie jo atžvilgiu naudotą fizinį smurtą, akistatos tarp D. B. ir M. Š. protokole, P. P. parodymo atpažinti protokole užfiksuotų aplinkybių, taip pat ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų. Pagal specialisto išvadą I. R. padarytas sužalojimas – dešiniojo skruosto sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių sutinimu – galėjo būti padarytas tiek tiesioginiu trauminiu poveikiu, tiek nugriuvus, galimai nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku, ir dėl šio sužalojimo I. R. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 68–69). Šių įrodymų visuma, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neabejotinai patvirtina, kad M. Š. koja vieną kartą spyrė nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens suduotų smūgių nugriuvusiam ant žemės ir besikeliančiam nukentėjusiajam į veidą, taip bendrais veiksmais padarydamas I. R. dešiniojo skruosto sumušimus, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas, kaip pirmiau nurodyta šioje nutartyje, ir darė klaidų dėl įrodymų turinio (nepagrįstai pripažino įrodymu D. B. atliktą asmens (nuteistojo) atpažinimą pagal nuotrauką; nepagrįstai sprendė, kad vaizdo įraše užfiksuotam mėginančiam atsikelti nuo grindinio asmeniui spiria nuteistasis), nėra pagrindo daryti išvadą, kad taip buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai. Kartu nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistojo kaltė grindžiama prielaidomis ir kad pažeista nekaltumo prezumpcija, in dubio pro reo principas ar BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatos. 

26. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį nulemia šie objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Teismų praktikoje yra pažymėta, kad traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį turi būti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-141-507/2015, Nr. 2K-310-942/2016, Nr. 2K-367-511/2018, Nr. 2K-19-511/2020 ir kt.).??? Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160-697/2019). ??

27. Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje (automobilių stovėjimo aikštelėje), be aiškios motyvacijos, naudojant smurtinius veiksmus (spiriant koja nukentėjusiajam į veido sritį), nuo šių smurtinių nuteistojo ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens veiksmų (šio nenustatyto asmens nukentėjusiajam ranka ir koja suduotų smūgių) I. R. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nusikalstama veika buvo padaryta matant kitiems asmenims, kilo sumaištis, į nusikaltimo vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai bei greitosios medicinos pagalbos medikai. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes M. Š. baudžiamasis įstatymas – BK 284 straipsnis pritaikytas tinkamai.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog M. Š. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), anksčiau neteistas (1 t., b. l. 165–166), tačiau baustas administracine tvarka, taip pat ir už nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį (1 t., b. l. 167–171), dirbantis (1 t., b. l. 172), jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Įvertinęs visa tai, apylinkės teismas už padarytą nusikaltimą skyrė M. Š. BK 284 straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą 1 metams 6 mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigodamas per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam paskirta bausmė savo rūšimi ir dydžiu yra teisinga, ne per griežta, tinkamai individualizuota, atitinka nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Nuteistajam pagrįstai paskirta ir bausmės paskirtį padėsianti įgyvendinti baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 71 straipsnis). Pripažinęs nuteistąjį kaltu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl išlaidų, patirtų nukentėjusiojo gydymui, atlyginimo (1 t., b. l. 75–76) ir priteisė Šiaulių teritorinei ligonių kasai iš M. Š. 46,34 Eur gydymo išlaidų.

29. Apibendrindama tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog naikinti apkaltinamąjį Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. lapkričio 29 d. nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl M. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                         Nijolė Matuzevičienė        

                                                                                 Vidmantas Mylė

                                        Laisvydas Zederštremas