Civilinė byla Nr. e2A-1126-1043/2021

Teisminio proceso Nr. 2-13-3-02287-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.2; 2.6.8.6; 2.4.2.9.1; 2.4.2.13; 3.2.4.8.2; 3.2.4.11; 3.2.4.4; 3.1.7.6.

 (S)

Kauno apygardos teismas

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 14 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anitos Sereikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgitos Sujetienės ir Editos Šliumpienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. S. atstovo advokato D. P. ir ieškovės UAB „Dainavos turtai“ atstovo advokato E. Š. apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo 2021 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dainavos turtai“ ieškinį atsakovui V. S. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „P. P.“, uždaroji akcinė bendrovė „Poligrafiniai sprendimai“.

Teismas

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Dainavos turtai“ priklausančią žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalį pagal UAB L. N. konsultacinės žemėtvarkos ir projektavimo kontoros parengtą 2020 m. liepos 20 d. planą (toliau – planas), nustatant, kad ieškovei UAB „Dainavos turtai“ nuosavybės teise atitenka 1 250 m2 ploto žemės sklypas, plane pažymėtas „02“, taškais 1-2-3-4-5-6-7-8 plane nurodytoje koordinačių sistemoje, o atsakovui V. S. asmeninės nuosavybės teise atitenka 1 250 m2 ploto žemės sklypas, plane pažymėtas „01“, taškais 1-2-3-4-5-6-7 plane nurodytoje koordinačių sistemoje.

2.       Nurodė, kad ieškovė ir atsakovas yra 0,2500 ha dydžio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas) bendraturčiai, kurių kiekvienam nuosavybės teise priklauso po 1/2 dalį žemės sklypo. 1/2 dalį žemės sklypo ieškovė įsigijo iš atsakovo pagal tarp šalių sudarytą 2006 m. gegužės 12 d. žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – sutartis). Žemės sklype yra vienas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas nebaigtas statyti pastatas-administracinis-kavinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Statinys bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis (po 1/2 dalį) priklauso UAB „Poligrafiniai sprendimai“ ir UAB „P. P.“. Atsakovas yra ilgametis UAB „P. P.“ vadovas nuo įmonės įregistravimo 2010 m. 2013 m. spalio 15 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2‑479‑470/2013 pagrindu žemės sklypui nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka pagal atsakovo pateiktą planą, atsižvelgiant į tai, kad atitinkamoje žemės sklypo dalyje atsakovas naudojosi neregistruotu laikinu pastatu-(duomenys neskelbtini). Atsakovui atitinkamai buvo paskirta naudotis 0,0750 ha (750 m2) ploto žemės sklypo dalis, plane pažymėta indeksu „A“ (laikinas pastatas-(duomenys neskelbtini) pažymėtas indeksais „G“ bei „2G“). Ieškovei buvo paskirta naudotis 0,0750 ha (750 m2) ploto žemės sklypo dalis, plane pažymėta indeksu „B“. Likusi 0,1 ha (1 000 m2) dalis buvo palikta naudotis bendrai ieškovei ir atsakovui, plane pažymėta indeksu „C“. 2017 m. kovo 15 d. priimtas Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2‑373-835/2017, kuriuo teismas visiškai tenkino ieškovės atsakovui pareikštą ieškinį dėl prievolės įvykdymo natūra ir įpareigojo atsakovą įvykdyti 2006 m. gegužės 12 d. žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties 5.6 punkte nurodytą prievolę natūra, t. y. savo lėšomis nugriauti žemės sklype esantį laikiną pastatą-piceriją „Palermo“, nustatant atsakovui vieno mėnesio terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo nurodytiems veiksmams atlikti; atsakovui per teismo nustatytą terminą nurodytų veiksmų neatlikus, leisti ieškovei juos atlikti atsakovo lėšomis. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs Kauno apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 28 d. civilinėje byloje Nr. e2A-1542-555/2017 paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑174‑421/2018 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą. 2018 m. gegužės 3 d. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmai nurodytoje civilinėje byloje Nr. e2-373-835/2017 išdavė ieškovei vykdomąjį raštą. 2018 m. spalio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-6754-835/2018 Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmai tenkino ieškovės prašymą dėl sprendimo neįvykdymo pasekmių taikymo ir nutarė taikyti 2017 m. kovo 15 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. e2-373-835/2017 nurodytas pasekmes – leisti ieškovei nugriauti žemės sklype esantį laikiną pastatą-(duomenys neskelbtini), nurodytų veiksmų atlikimo išlaidas išieškant iš atsakovo. Ieškovė siekia įgyvendinti savo, kaip žemės sklypo bendrasavininkės, teisę atidalyti jos dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal pateiktą planą. Planas buvo parengtas pagal žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą. Pagal projekto sprendinius kiekvienam bendraturčiui atidalijama realioji žemės sklypo dalis atitinka idealiąją bendrąja daline nuosavybe valdomo žemės sklypo dalį – kiekvienam bendraturčiui tenka po 1/2 dalį (po 0,1250 ha arba 1 250 m2) žemės sklypo ploto. Projekto sprendiniai suformuoti taip pat atsižvelgiant į įsiteisėjusio 2017 m. kovo 15 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-373-835/2017 pasekmes, t. y., kad atitinkamoje žemės sklypo dalyje atsakovo valdytas laikinas neįregistruotas statinys yra de facto nugriaunamas. Kadangi ieškovei dėl žemės sklypo atidalijimo būdo su atsakovu nepavyko susitarti, ieškovė savo teisę atidalyti jos dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės siekia įgyvendinti teismo tvarka. Pagal ieškovės teikiamą projektą iš bendrosios nuosavybės teise valdomo žemės sklypo atskirtos bendraturčiams priklausančios žemės sklypo dalys ir iš jų suformuoti atskiri žemės sklypai. Esamas 0,2500 ha ploto žemės sklypas atidalijamas į du vienodo dydžio sklypus: sklypą „01“ ir sklypą „02“. Kaip nurodyta projekto aiškinamojo rašto III dalyje „Projekto sprendiniai“, sklypas „01“ ir sklypas „02“ kiekvienas sudaro po 1/2 žemės sklypo ploto, t. y. yra 0,1250 ha arba 1 250 m2 dydžio. Žemės sklypas, projekte bei plane pažymėtas kaip „01“, priskiriamas atsakovo asmeninei nuosavybei. Žemės sklypas, projekte bei plane pažymėtas kaip „02“, priskiriamas ieškovės nuosavybei. Kad ieškovės siūlytas žemės sklypo atidalijimo būdas pagal pateikiamą projektą ir planą yra racionalus, atitinka proporcingumo ir teisingumo bei abiejų bendraturčių interesų pusiausvyros principus, nedaro neproporcingos žalos žemės sklypui ir jo paskirčiai, patvirtina šie argumentai: 1) įgyvendinus projekto sprendinius pasibaigtų bendroji dalinė nuosavybė, nes daiktas (daiktai) taptų asmeninės nuosavybės teisės objektu; 2) pagal projekto sprendinius ir planą kiekvienam bendraturčiui atidalyta realioji žemės sklypo dalis atitinka idealiąją bendrąja daline nuosavybe įgyto žemės sklypo dalį, kiekvienam iš bendraturčių tenka po atskirą, taisyklingos konfigūracijos suformuotą žemės sklypą. Tokiu atskyrimu žemės sklypui nepadaroma jokios neproporcingos žalos, t. y. užtikrinama galimybė naudoti žemės sklypą pagal paskirtį ir gauti iš jo ekonominę naudą; 3) pagal projektą ir planą ieškovės ir atsakovo žemės sklypo riba bus tik viena, kas padidina tikimybę ateityje išvengti galimų ginčų tarp šalių; 4) projekto sprendiniai užtikrina abiejų bendraturčių interesų pusiausvyrą ir galimybę racionaliai naudotis žemės sklypu. Ieškovės interesus labiausiai atitinka galimybė naudotis žemės sklypo dalimi, kuri projekte atidalyta kaip atskiras žemės sklypas, projekte bei plane pažymėtas indeksu „02“. Ieškovės teisėti lūkesčiai naudotis būtent šia žemės sklypo dalimi yra akivaizdūs vertinant žemės sklypo dalies įsigijimo sutarties nuostatas. Pagal Sutarties 5.6 punktą šalys susitarė, kad atsakovas, kaip pardavėjas, įsipareigoja savo lėšomis nugriauti žemės sklype, kurio dalis parduota, buvusį laikiną pastatą-(duomenys neskelbtini) iki 2006 m. gruodžio 31 d. Atsakovas yra įpareigotas nugriauti šioje žemės sklypo dalyje buvusį laikiną pastatą-(duomenys neskelbtini) įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Bylą kasacine tvarka nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad ieškovės interesas naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi buvo esminis ir susijęs su ieškovės teisėtais lūkesčiais: „atsakovui nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų ir nenugriovus laikino statinio, ieškovės teisės ir teisėti interesai dėl sutarties sudarymo ir vykdymo yra iš esmės pažeisti, nes nenugriovus žemės sklype esančio laikino pastato ieškovė neturi galimybės naudotis jai nuosavybės teise priklausančia žemės sklypo dalimi tokiu būdu, kuris geriausiai atitiktų jos interesus bei tikruosius ketinimus dėl sutarties sudarymo“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-421/2018; žr. nutarties 41 punktas). Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 15 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-373-835/2017 buvo pažymėta, kad: „Sutarties 5.6 punkto nuostata yra šalių individualiai aptarta ir suderinta sąlyga, kurioje šalys konkrečiai sutarė, kuri žemės sklypo dalis yra parduodama ieškovei ir, kad ši žemės sklypo dalis turi būti atlaisvinta, nugriaunant žemės sklypo dalyje esantį laikiną statinį. Tai akivaizdžiai patvirtina, kad sutarties sudarymo tikslas buvo įsigyti neužstatytą (laisvą) žemės sklypo dalį. Sutarties 5.6 punkte šalių individualiai aptarta sąlyga yra esminė sąlyga nustatant tikruosius šalių ketinimus dėl konkrečios žemės sklypo dalies pardavimo“. Atsakovas laikytinas praradusiu interesą naudotis aptariama žemės sklypo dalimi, kadangi tokio intereso objektas – laikinas pastatas-(duomenys neskelbtini) – įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu yra griaunamas. Teismas suteikė ieškovei leidimą pačiai nugriauti statinį. Atsakovo interesus labiau atitinka galimybė naudotis žemės sklypo dalimi, kuri projekte yra atidalyta kaip atskiras žemės sklypas, projekte bei plane pažymėtas indeksu „01“. Nurodytoje žemės sklypo dalyje yra nebaigtas statyti statinys – pastatas ((duomenys neskelbtini)), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kurio 1/2 dalis bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso atsakovo vadovaujamam juridiniam asmeniui UAB „P. P.“. Taigi, egzistuoja atsakovo, kaip įmonės vadovo, suinteresuotumas naudotis būtent ta žemės sklypo dalimi, kurioje yra jo vadovaujamos įmonės nekilnojamasis turtas ir kuri reikalinga šiam turtui eksploatuoti pagal jo tiesioginę paskirtį.

3.       Atsakovas ir jo atstovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, ieškovei ir atsakovui nuosavybės teise priklauso po 1/2 žemės sklypo dalį. Sutarties nuostatose jokia konkreti perkamos dalies vieta žemės sklype identifikuota nebuvo. Pagal sutarties 2 punkto nuostatas, didžiąją dalį kainos sumokėjo UAB „Bonvaldos servisas“ (1 000 000,00 Lt), o likusią dalį – UAB „Dainavos turtai“ (900 000,00 Lt). Šios dvi įmonės sutarties sudarymo metu buvo susiję, nes bendrovių akcininkai buvo tie patys asmenys. Sutarties sudarymo metu žemės sklype stovėjo laikinas pastatas-(duomenys neskelbtini), kurį atsakovas įsipareigojo savo lėšomis nugriauti, ir nebaigtas statyti pastatas-(duomenys neskelbtini), unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris priklausė UAB „Šalmėtė“. Sutarties 4.7 punktu šalys susitarė, kad „suteiks teisę pastato, esančio žemės sklype, kurio dalis parduodama šia sutartimi, savininkams naudotis šiuo žemės sklypu ir įformins tai atskiru susitarimu“. Žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną buvo sudaryta ir administracinio pastato dalies pirkimo-pardavimo sutartis, kuria UAB „Šalmėtė“ pardavė 1/2 dalį administracinio pastato UAB „Bonvaldos servisas“. 2006 m. gegužės 12 d. buvo sudarytos dvi pirkimo-pardavimo sutartys, kuriomis buvo parduota 1/2 žemės sklypo ir 1/2 administracinio pastato, kuriuos atitinkamai įsigijo ieškovė UAB „Dainavos turtai“ ir UAB „Bonvaldos servisas“, kuri per akcininkus buvo susijusi su ieškove UAB „Dainavos turtai“. 2006 m. spalio 18 d. ir 2007 m. spalio 26 d. buvo sudarytos autorinės trišalės projektavimo darbų sutartys tarp UAB „Bonvaldos servisas“, UAB „Šalmėtė“ ir architekto G. P.. Šių sutarčių tikslas ir užduotis – sukurti ir perduoti konceptualų komercinio komplekso (duomenys neskelbtini) projektą. Vėliau visi planai ir projektavimo darbai nutrūko, nes UAB „Bonvaldos servisas“ buvo iškelta bankroto byla. 2010 m. gruodžio 20 d. UAB ,,Šalmėtė” priklausiusi administracinio pastato dalis buvo perleista UAB „P. P.“. Alytaus rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-479-470/2013 nustatė tokią naudojimosi žemės sklypu tvarką: V. S. skirta naudotis 0,0750 ha dalimi, pažymėta „A“ (tarp taškų 5‑6-7-B-5); UAB „Dainavos turtai“ skirta naudotis 0,0750 ha dalimi, pažymėta „B“ (tarp taškų A-3-4-5-B-C-A); likusi 0,1000 ha dalis, pažymėta „C“, skirta bendram naudojimuisi. Kauno apygardos teismas 2014 m. balandžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-481-264/2014 Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimą paliko iš esmės nepakeistą. Teismas inter alia pasisakė, kad pagal UAB „Dainavos turtai“ siūlomą nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką, V. S. atitektų beveik pilnai užstatyta nebaigtu statyti administraciniu pastatu žemės sklypo dalis, o UAB „Dainavos turtai“ „tuo tarpu tektų faktiškai laisva sklypo dalis, todėl apylinkės teismas teisingai įvertino, kad nustačius tokią naudojimosi tvarką būtų pažeistas šalių lygybės ir interesų pusiausvyros principas, pagrįstai atsakovės siūlomą projektą laikė neracionaliu ir nepriimtinu“; „UAB „Dainavos turtai“ ir trečiojo asmens BUAB „Bonvaldos servisas“ interesai įsigyjant ginčo sklypo dalį buvo bendri, šie juridiniai asmenys tarpusavyje susiję (tie patys akcininkai), atsakovė ginčo 1/2 dalį nupirko, kai jame jau stovėjo nebaigtas statyti pastatas-administracinis-kavinė, trišaliai susitarimai dėl projektavimo darbų būsimo komercinio komplekso (duomenys neskelbtini) statybai taip pat patvirtina buvus bendrus planus, kurie liko neįgyvendinti“. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, nuo 2014 m. gruodžio 15 d. administracinio pastato 1/2 dalis, priklausiusi UAB „Bonvaldos servisas“, priklauso UAB „Poligrafiniai sprendimai“. Šiuo metu administracinis pastatas lygiomis dalimis priklauso UAB ,,Poligrafiniai sprendimai” ir UAB ,,P. P.”. Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pradėtas rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas. Projekto iniciatorius – V. S., planavimo tikslas – pertvarkyti žemės sklypą/atidalinti bendrosios dalinės nuosavybės teise turimų žemės sklypų dalis ir suformuoti atskirus žemės sklypus. Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. DV-1233 buvo pradėtas rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas. Projekto iniciatorius – UAB „Dainavos turtai“, planavimo tikslas – pertvarkyti žemės sklypą/atidalinti bendrosios dalinės nuosavybės teise turimų žemės sklypų dalis ir suformuoti atskirus žemės sklypus. Tiek ieškovė, tiek atsakovas buvo pradėję rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektus, turėdami tikslą pertvarkyti žemės sklypą – suformuoti atskirus žemės sklypus. Nei vienas iš šių projektų nebuvo patvirtintas. Ieškovė siūlo žemės sklypą padalinti į dvi dalis, kurios pažymėtos „01“ ir „02“ bei kurios, pagal ieškovės pageidavimą, atitinkamai atitektų atsakovui V. S. ir ieškovei UAB „Dainavos turtai“. Toks ieškovės pasiūlytas žemės sklypo atidalijimo būdas neracionalus, neatitinka proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principų, nėra techniškai priimtinas, nors turimos nuosavybės dalys yra lygios, tačiau siūlomas atidalijimo būdas nėra lygiavertis, atsakovui palikta neproporcingai apsunkinta žemės sklypo dalis. Ieškovės siūlomas atidalijimo būdas visiškai neatitinka teismo sprendimu nustatytos naudojimosi žemės sklypu tvarkos ir yra kardinaliai priešingas. Pagal nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką, žemės sklypo dalis, kuri yra užstatyta administraciniu pastatu, yra palikta bendram naudojimuisi, o likusi žemės sklypo dalis, padalinta pusiau, ir priešingai, nei nurodoma plane, žemės sklypo dalimi, kuri ribojasi su S. D. ir S. G. gatve, naudojasi atsakovas. Ieškovė nepagrindė tokio kardinalaus pokyčio būtinybės ar neišvengiamumo, todėl plane nurodytas atidalijimo būdas negali būti laikomas racionaliu bei atitinkančiu proporcingumo ir teisingumo principus. Ieškovės pateiktas atidalijimo būdas, kai įvažiavimas į atsakovui siūlomą žemės sklypo dalį „01“ yra numatytas servitutu, nėra nei techniškai priimtinas, nei racionalus, nei teisingas. Ieškinyje nepateikti argumentai ar motyvai, kodėl ginčo atveju žemės sklypas turėtų būti atidalijamas būtent taip, kad į vieną iš atidalijamų dalių būtų patenkama servitutu bei kodėl nebuvo svarstomi tokie variantai, kuriuose privažiavimas būtų užtikrinamas ne servitutiniu keliu. Servituto nustatymas jokiu būdu neužtikrintų, jog ateityje tarp šalių nekils ginčai, priešingai, servituto nustatymas tokią tikimybę tik padidintų. Tokia situacija, kai esant galimybei išspręsti įvažiavimą be servituto, primygtinai siūloma jį nustatyti, yra netoleruotina ir techniškai nepriimtina. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad atsakovo interesus labiau atitinka galimybė naudotis žemės sklypo dalimi „01“, kurioje stovi pastatas-(duomenys neskelbtini). Ieškinyje tokia pozicija grindžiama tuo, jog 1/2 pastato-(duomenys neskelbtini) dalis priklauso UAB „P. P.“, o atsakovas, būdamas šios įmonės vadovu, turi suinteresuotumą naudotis būtent ta žemės sklypo dalimi. Nagrinėjamu metu pastatas-(duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis priklauso UAB ,,Poligrafiniai sprendimai” ir UAB ,,P. P.”. Pastatas-(duomenys neskelbtini) nepriklauso nei ieškovei, nei atsakovui. Direktoriaus pareigos įmonėje, kuri valdo administracinio pastato dalį, negali būti prilyginamos administracinio pastato dalies savininko teisėms. Žemės sklypo dalies, kurioje stovi pastatas-(duomenys neskelbtini), priskyrimas vienam iš bendraturčių neabejotinai apsunkintų vieno iš savininkų teises įvairiais suvaržymais. Sutartyje jokia konkreti ieškovės įsigyjamos 1/2 žemės sklypo dalies vieta nebuvo apibrėžta, t. y. ieškovė įsigijo, o atsakovas pardavė idealiąją, bet ne realiąją žemės sklypo dalį. Ieškovė nepagrįstai ir klaidinančiai nurodė, jog bylą dėl sutarties 5.6 punkto sąlygos įvykdymo nagrinėję teismai neva pripažino išskirtinį ieškovės interesą būtent į šią žemės sklypo dalį. Teismai iš esmės konstatavo, kad sutarties sąlygos privalo būti vykdomos ir viena iš sutarties šalių turi teisę reikalauti iš kitos sutarties šalies įvykdyti savo įsipareigojimus, žemės sklypo dalį įgijusi šalis turėjo teisę disponuoti jai priklausančia žemės sklypo dalimi bet kurioje žemės sklypo vietoje. Tačiau tokie teismų sprendimai ir išvados jokiu būdu nereiškia, kad jais buvo nustatytos konkrečios žemės sklypo dalys, kurios turėjo būti priskiriamos vienai ar kitai šaliai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 26 d. nutarties 41 punkte inter alia konstatuota, jog „ginčo sutarties sąlygos sudarymas nebuvo siejamas su tam tikrų aplinkybių buvimu ar atsiradimu, kitais šalių susitarimais, vadinasi, teisėtai sudaryta sutartis turi būti vykdoma“. Teismas konstatavo sutarties 5.6 punkto sąlygos įvykdymo privalomumą, tačiau nesiejo atsakovo prisiimto įsipareigojimo nugriauti laikiną statinį su kokiomis nors aplinkybėmis, pavyzdžiui, su tikslu atlaisvinti žemės sklypo dalį, kad šia dalimi galėtų naudotis išskirtinai tik ieškovė. Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą dėl sutarties 5.6 punkto sąlygos įvykdymo, nesprendė dėl kitų sutarties sąlygų pakeitimo ir nenustatė realiosios parduodamos žemės sklypo dalies.

4.       Trečiojo asmens UAB ,,P. P.“ atstovas V. S. nesutiko su ieškovės pareikštu ieškiniu, palaikė atsakovo atsiliepime į ieškinį išdėstytą poziciją. Nurodė, kad ieškovės pateiktas planas ne tik neatitinka teisingo ir racionalaus sklypo atidalijimo principo, bet taip pat pažeidžia ir trečiojo asmens UAB „P. P.“, kaip administracinio pastato savininko, teises. Ginčo sklypo plotas yra 2500 m2, o administracinio pastato užstatytas plotas – 596 m2, taigi pats administracinis pastatas, neskaitant ploto, reikalingo jo eksploatacijai, užima mažiausiai 24 procentus sklypo ploto. Ieškovės pateiktame plane nebuvo įvertinta, koks plotas yra pakankamas ir būtinas administracinio pastato eksploatavimui. Planu buvo siekiama atidalinti sklypą taip, kad administracinis pastatas liktų 1250 m2 ploto žemės sklype, tačiau nebuvo pateikti jokie tokio ploto skaičiavimai ar pagrindimas. Pagal planą administracinis pastatas liktų žemės sklype, į kurį nebuvo jokio tiesioginio patekimo. Plane numatytas kelio servitutas negalėjo būti prilyginamas tiesioginiam privažiavimui. Ieškinyje nepateikti jokie argumentai, kodėl sklypas turėtų būti atidalijamas būtent taip, kad į atidalijamą dalį, kurioje yra administracinis pastatas, būtų patenkama servitutu bei kodėl nebuvo svarstomi kitokie variantai. Dalinant sklypą pagal planą, kelio servitutas turėtų būti skirtas ne tik sklypo savininkams, bet ir administracinio pastato savininkams bei naudotojams. Administracinis pastatas taip pat turėtų tapti viešpataujančiuoju daiktu. UAB „P. P.“, kaip vienas iš šio viešpataujančiuoju turėsiančiu tapti daikto savininkas, nesutiko su servitutinio kelio nustatymu.

5.       Trečiasis asmuo UAB „Poligrafiniai sprendimai“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad pritaria ieškovės pateiktam ieškiniui atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ir ieškinį palaikė.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Alytaus apylinkės teismas 2021 m. kovo 3 d. sprendimu ieškovės UAB „Dainavos turtai“ ieškinį tenkino visiškai. Atidalino iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovei UAB „Dainavos turtai“ priklausančią žemės sklypo dalį pagal uždarosios akcinės bendrovės L. N. konsultacinės žemėtvarkos ir projektavimo kontoros parengtą 2020 m. liepos 20 d. planą, nustatant, kad ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Dainavos turtai“ nuosavybės teise atitenka 1250 m2 ploto žemės sklypas, plane pažymėtas „02“, taškais 1-2-3-4-5-6-7-8 plane nurodytoje koordinačių sistemoje, su plane nurodytu servitutu, o atsakovui V. S. asmeninės nuosavybės teise atitenka 1250 m2 ploto žemės sklypas, plane pažymėtas „01“, taškais 1-2-3-4-5-6-7 plane nurodytoje koordinačių sistemoje. Priteisė iš atsakovo V. S. 3 797,56 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei UAB „Dainavos turtai“. Priteisė iš atsakovo V. S. 17,41 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

7.       Teismas nustatė, kad ieškovė 1/2 dalį 0,2500 ha žemės sklypo įsigijo 2006 m. gegužės 12 d. iš atsakovo V. S.. Šis žemės sklypas atsakovui priklausė nuo (duomenys neskelbtini). Iki šio sandorio dienos atsakovas žemės sklype buvo pastatęs pastatą-(duomenys neskelbtini) ir laikiną pastatą-(duomenys neskelbtini). 2013 m. spalio 15 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-479-470/2013 buvo nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, išimtinai atsižvelgiant į tai, kad atsakovas faktiškai naudojosi ta sklypo dalimi, kurioje stovėjo jo laikinas pastatas-(duomenys neskelbtini). Įvykdžius Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 15 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-373-835/2017 ir nugriovus laikiną pastatą-(duomenys neskelbtini), aplinkybės, lėmusios tokios naudojimosi tvarkos nustatymą, kardinaliai pasikeitė. Dabar atsakovui naudotis šia žemės dalimi nėra jokio poreikio ir jis ja nesinaudoja, o ieškovė siekia įgyvendinti žemės sklypo pirkimo-pardavimo tikslus ir valdyti būtent šią žemės sklypo dalį.

8.       Teismas padarė išvadą, jog ieškovės prašoma atidalinti dalis neįsiterpia į kitą sklypo dalį, atitinka jai tenkančią bendrosios nuosavybės dalį, yra toje vietoje, kuria visą laiką ieškovė siekė naudotis pagal nuosavybės įgijimo sandorį. Atsakovas buvo įsipareigojęs nugriauti laikiną pastatą, kad įgyvendintų ieškovės siekį įsigyti laisvą žemės sklypo dalį, ir būtų įvykdytas abiem šalims naudingas sandoris – atsakovui parduoti už gerą kainą, o ieškovei nusipirkti patrauklų nekilnojamąjį turtą. Žemės sklype buvę (esantys) pastatai buvo pastatyti atsakovo V. S. iki sudarant žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sandorį. Keitėsi pastatų savininkai, bet visuomet žemės savininkas V. S. naujiems pastato savininkams suteikdavo teises naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tomis pačiomis sąlygomis. A. V. S. buvo vienintelis UAB „P. P.” akcininkas faktiškai iki kylant nagrinėjamam ginčui teisme, kas teismo vertinimu, rodo jo sąsają su pastatu-(duomenys neskelbtini). Priskyrus tą žemės sklypo dalį, kurioje yra pastatas-(duomenys neskelbtini), kitam bendraturčiui arba abiem bendraturčiams, nebus įgyvendintos pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygos, atsakovo sutikimo nuostatos bei atsakovo iniciatyvus siekis parduoti laisvą žemės sklypo dalį. Tik atsakovo valia pasikeitė pastato-(duomenys neskelbtini) ir dalies žemės sklypo savininkai, todėl sutikti su atsakovo argumentu, kad būtų neteisinga, jog pagal UAB „Dainavos turtai“ siūlomą nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką, V. S. atitektų beveik pilnai užstatyta nebaigtu statyti pastatu-(duomenys neskelbtini) žemės sklypo dalis, o UAB „Dainavos turtai“ tuo tarpu tektų faktiškai laisva sklypo dalis, nėra pagrindo. Pirkimo-pardavimo sutartys, sudarytos atsakovo V. S. ir jo vienasmenis, notariškai patvirtintas sutikimas, patvirtina, kad jo siekis visuomet buvo, kad administracinio-pastato-(duomenys neskelbtini) savininkai naudotųsi jam priklausančiu 0,1250 ha žemės sklypu, esančiu po pastatais, o kitą dalį sklypo jis paliko ieškovei, įsipareigodamas nugriauti ten buvusį jo laikiną pastatą-(duomenys neskelbtini), kad ieškovė galėtų naudotis žemės sklypo dalimi savo nuožiūra. Vėliau, klestint atsakovo verslui laikinajame pastate-(duomenys neskelbtini), jis šio įsipareigojimo vykdyti neketino, o ieškovė siekė, kad šis įsipareigojimas būtų įvykdytas. Iš byloje pateiktų dokumentų ir Liteko duomenų matyti, kad tarp šalių vyko teisminiai ginčai dėl 2006 m. gegužės 12 d. žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties nuostatų įgyvendinimo. Ieškovė visą laiką atkakliai siekė, kad būtų atlaisvintas jos įsigytas žemės sklypas.

9.       Teismas atmetė, atsakovo argumentus, kad ieškovei, jai prašomoje priteisti žemės sklypo dalyje nustačius neatlygintiną tarnaujantį servitutą, bus padaryta žala sklypui ir nebus užtikrinta atsakovui teisė privažiuoti, kad toks servituto nustatymas galimas tik esant viešpataujančio daikto savininko atsakovo sutikimui. Teismo nuomone, UAB L. N. konsultacinės žemėtvarkos ir projektavimo kontoros parengtame 2020 m. liepos 20 d. plane numatomas servitutas vertintinas, kaip gerai apgalvotas ir pagrįstas, užtikrinantis žemės ir pastatų savininkų teisę privažiuoti, ir nedarantis žalos sklypui, kuriuo po atidalijimo naudosis atsakovas, nes jam tenkanti žemės sklypo dalis nėra apsunkinama servituto suvaržymais.

III.       Apeliacinių skundų ir jų atsiliepimų teisiniai argumentai

10.       Apeliaciniu skundu atsakovas V. S. prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2021 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.                      Teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškovė siekia įgyvendinti žemės sklypo pirkimo-pardavimo tikslus ir valdyti konkrečią žemės sklypo dalį.

       Iš sutarties nuostatų matyti, kad jokia konkreti perkamos dalies vieta žemės sklype identifikuota nebuvo, t. y. ieškovė įsigijo, o atsakovas pardavė idealiąją, bet ne realiąją žemės sklypo dalį. Be to, atsakovas patvirtina, kad iki sutarties sudarymo ir jos sudarymo metu dėl perkamos žemės sklypo dalies vietos su ieškove nesitarė nei raštu, nei žodžiu. Sutarties sudarymo metu žemės sklype stovėjo nebaigtas statyti administracinis pastatas), kuris priklausė UAB „Šalmėtė“.

       A. V. S. ir UAB „Šalmėtė“ vienoje pusėje (pardavėjai) ir UAB „Bonvaldos servisas“ bei ieškovė UAB „Dainavos turtai“ kitoje pusėje (pirkėjai), sudarydami nekilnojamojo turto sandorius ir tapdami bendraturčiais, siekė vystyti bendrą projektą. Tuo tikslu 2006 m. spalio 18 d. ir 2007 m. spalio 26 d. buvo sudarytos autorinės trišalės projektavimo darbų sutartys tarp UAB „Bonvaldos servisas“, UAB „Šalmėtė“ ir architekto G. P.. Šių sutarčių tikslas ir užduotis – sukurti ir perduoti konceptualų komercinio komplekso (duomenys neskelbtini) projektą. Aplinkybės, patvirtinančios ieškovės ir atsakovo planus vystyti bendrą veiklą, buvo nustatytos įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-481-264-2014 ir turi prejudicinę galią. 

       Skundžiamame sprendime pateikta subjektyvi ir nepagrįsta sutarties 5.6 punkto sąlygos interpretacija, jog atsakovas įsipareigojo nugriauti laikiną pastatą-(duomenys neskelbtini) neva būtent dėl to, kad ieškovė galėtų įsigyti laisvą žemės sklypo dalį.

       Priešingai nei nurodė teismas, pagal nuosavybės įgijimo sandorį, jokia konkreti žemės sklypo dalis nebuvo identifikuota, o ta aplinkybė, jog sutarties 4.7 punkto šalys sutarė suteikti teisę administracinio pastato savininkams naudotis žemės sklypu, rodo, jog šalys neturėjo tikslo veikti atskirai ar skaidyti žemės sklypą konkrečiomis izoliuotomis dalimis.

       Teismo sprendime nurodomos tokios frazės kaip „parduoti už gerą kainą“, „nusipirkti patrauklų nekilnojamąjį turtą“, tačiau šie teismo teiginiai nėra pagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo atliekami jokie nekilnojamojo turto rinkos tyrimai, žemės sklypo vertinimai ar pateikiamos ekspertų išvados, t. y. byloje nėra jokių įrodymų, kuriais remiantis galima būtų daryti bet kokias išvadas apie žemės sklypo įsigijimo kainos dydį bei apie paties žemės sklypo, kaip nekilnojamojo turto objekto, patrauklumą. Be to, skundžiamame sprendime nenurodyta ir nepaaiškinta, koks konkretus kriterijus apibrėžia „gerą kainą“ ir „patrauklų nekilnojamąjį turtą“.

10.2.                      Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas, suteikdamas sutikimą pastato savininkui, pasirinko, kuri žemės sklypo dalis jam priklauso.

       Teismas visiškai nepagrįstai skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad besikeičiant „pastatų savininkams“, V. S. „visuomet“ naujiems savininkams suteikdavo teises naudotis žemės sklypo dalimi. Byloje yra vienintelis sutikimas, kuriuo V. S., kaip vienintelis žemės sklypo savininkas, sutiko, kad UAB „Šalmėtė“ parduotų jai priklausančio administracinio pastato 1/2 dalį.

       V. S. pardavus, o ieškovei UAB „Dainavos turtai“ įsigijus žemės sklypo dalį ir jiems abiem tapus žemės sklypo bendraturčiais, įsipareigojimas spręsti žemės sklypo dalies, kurioje stovi administracinis pastatas, naudojimo klausimus buvo įtvirtintas sutarties 4.7 punkto nuostatose ir tapo bendru žemės sklypo savininkų įsipareigojimu.

       Sutikimas negalėjo būti laikomas dokumentu, lemiančiu naudojimosi žemės sklypu tvarką, nes jo surašymo metu visas žemės sklypas priklausė vienam savininkui, taigi, nebuvo jokio pagrindo spręsti dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo. Taip pat sutikimas neatitiko tokio pobūdžio dokumentams keliamų reikalavimų.

       Byloje buvo nustatyta, kad tarp tų pačių šalių teisme buvo nagrinėjama civilinė byla dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo. Šalims nepavykus įgyvendinti bendro komercinio projekto (duomenys neskelbtini) ir nesusitarus dėl naudojimosi žemės sklypu, šis klausimas buvo išspręstas teismine tvarka. Alytaus rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 15 d. sprendimu (civilinės bylos Nr. 2-479-470/2013) tenkino V. S. ieškinį, o UAB „Dainavos turtai“ priešieškinį atmetė. Teismas sprendimu nustatė tokią naudojimosi žemės sklypu tvarką: V. S. skirta naudotis 0,0750 ha dalimi, pažymėta „A“ (tarp taškų 5-6-7-B-5); UAB „Dainavos turtas“ skirta naudotis 0,075 ha dalimi, pažymėta „B“ (tarp taškų A-3-4-5-B-C-A); likusi 0,1 ha dalis, pažymėta „C“, skirta bendram naudojimuisi. Kauno apygardos teismas 2014 m. balandžio 1 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. 2A-481-264-2014) sprendimą paliko iš esmės nepakeistą.

       Teismas negalėjo ir neturėjo jokio teisinio pagrindo sutikimą prilyginti naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymui. Nesutinka, kad V. S., duodamas sutikimą, pasirinko, kuria žemės sklypo dalimi naudosis, ir tokį jo duotą sutikimą laikyti aukštesnę ir svarbesnę įrodomąją galią turinčiu dokumentu nei vėliau priimti teismų sprendimai, kuriais pagal V. S. ieškinį buvo nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka.

10.3.                      Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas neturi jokio poreikio naudotis ir nesinaudoja žemės sklypo dalimi, kurioje stovėjo atsakovo laikinas pastatas – (duomenys neskelbtini). Teismas spręsdamas dėl poreikio naudotis žemės sklypo dalimi, kurioje stovėjo laikinas pastatas – (duomenys neskelbtini), netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir nepagrįstai ją perkėlė atsakovui. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios pagrįstų jos poreikio naudotis žemės sklypu pasikeitimą. Ieškovė nepagrindė tokio kardinalaus pokyčio tarp žemės sklype galiojančios naudojimosi tvarkos ir jos siekiamo atsidalinimo būtinybės ar neišvengiamumo. Ieškovė taip pat nepagrindė kodėl jos interesas naudoti šią žemės sklypo dalį turėtų būti svarbesnis už atsakovo interesą naudoti tą pačią žemės sklypo dalį. Vien ta aplinkybė, kad buvo nugriautas laikinas pastatas pati savaime nereiškia, kad ieškovės poreikis išaugo ar pasikeitė. Teismas šių aplinkybių netyrė ir jokių papildomų įrodymų iš ieškovės nereikalavo.

10.4.                      Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovės siekiamas žemės sklypo atidalijimo būdas yra tinkamas, teisingas, racionalus, nepažeidžia bendraturčių teisių ir teisėtų interesų bei atitinka pastato savininkų teises ir teisėtus interesus.

       Ieškovės siekiamas atidalijimo būdas neatitinka teismo sprendimu nustatytos naudojimosi tvarkos.

       Tokiu atveju, kai žemės sklype stovi tretiesiems asmenims priklausantis administracinis pastatas, absoliutus žemės sklypo atidalijimas, paliekant administraciniu pastatu užstatytą žemės sklypo dalį tik kažkuriam vienam iš žemės sklypo savininkų, negali būti laikomas racionaliu bei atitinkančiu proporcingumo ir teisingumo principus. Ginčo atveju svarbu tai, kad ieškovė žemės sklypo dalį įsigijo jau su žemės sklype esančiu administraciniu pastatu ir negana to, kartu su atsakovu Sutarties 4.7 p. įsipareigojo administracinio pastato savininkams atskiru susitarimu suteikti teisę naudotis žemės sklypu. Taigi, žemės sklypo dalies, kurioje yra nebaigtas statyti administracinis pastatas, priskyrimas naudotis bendrai bei jos palikimas bendrojoje dalinėje nuosavybėje labiausiai atspindėtų sutarties šalių valią, bei atitiktų bendraturčių interesų pusiausvyros principą.

       Teismas privalėjo įvertinti, ar įmanoma žemės sklypą atidalinti taip, kad atidalintiems žemės sklypams nebūtų nustatomas tarpusavio servitutas (kai vienas iš atidalintų žemės sklypų tampa tarnaujančiuoju daiktu kito žemės sklypo atžvilgiu). Teismas neatliko tokios analizės, netyrė, ar servituto nustatymas ginčo atveju yra objektyviai būtinas, todėl nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

       Servitutas teismo sprendimu gali būti nustatomas tik pagal tikslų planą, kuriame būtų aiškus servituto turinys, konkrečios ribos, plotas ir kiti matmenys. Teismas negalėjo ir neturėjo jokio teisinio pagrindo servitutą nustatyti pagal ieškovės pateiktą planą, nes planas negali būti laikomas tinkamu dokumentu, pagal kurį gali būti nustatomas servitutas. Plane nubrėžtos servituto ribos netikslios ir neaiškios. Iš plano matyti tik apytikslė servituto vieta, tačiau nenurodomi kraštinių ilgiai, posūkio taškai ir koordinatės. Iš plano nėra aiškus servituto plotis, todėl nėra jokių galimybių įvertinti, ar jis pakankamas. Plane nenurodomas tikslus servituto turinys. Sutartiniuose ženkluose abstrakčiai nurodoma: „Kelio servituto dislokacijos vieta“. Toks turinys neatitinka teisės aktų reikalavimų. Iš tokio servituto pateikimo visiškai neaišku, koks tikslus servituto turinys, pvz., ar bus užtikrinta galimybė vaikščioti pėstiesiems, kas galės tuo servitutu naudotis – nenurodyti viešpataujantieji daiktai ir pan. Be to, ieškovė prašydama atidalyti žemės sklypą, nereiškė reikalavimo nustatyti servitutą teismo sprendimu.

       Teismas privalėjo išspręsti ir servituto atlygintinumo klausimą. Tačiau teismas šio klausimo nesprendė ir neįvertino, kad žemės sklypo atidalijimas pagal planą su jame numatytu servitutu neabejotinai užprogramuoja tolesnius ginčus tarp atidalijamo žemės sklypo bendraturčių. Tokiu būdu teismo sprendimas prieštarauja pačiai atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės esmei, kai turi būti siekiama tokio turto atidalijimo, kad nebūtų sudarytos prielaidos ateities ginčams.

       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės pagal planą siūlomas žemės sklypo atidalijimo būdas yra akivaizdžiai nelygiavertis, privalėjo šią aplinkybę įvertinti ir netgi svarstyti kompensavimo už atitenkantį mažesnės vertės turtą galimybes. Tokiu būdu teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsnio 2 dalies įtvirtintas materialinės teisės normas.

       Tiek ieškovė, tiek atsakovas turi vienodus įsipareigojimus prieš žemės sklype esančio administracinio pastato savininkus. Teismas neįvertino, jog ieškovės siūlytas žemės sklypo atidalijimo būdas ieškovei suteiktų nepagrįstą pranašumą prieš atsakovą, t. y. ieškovė išvengtų savo įsipareigojimų, nes visi įsipareigojimai būtų perkelti vienam atsakovui.

       Teismas visiškai neatsižvelgė į trečiojo asmens nurodytą aplinkybę, jog pats administracinis pastatas (užstatytas plotas – 596 kv. m) užima mažiausiai 24 proc. žemės sklypo ploto (2 500 kv. m), o ieškovės užsakymu parengtame plane nėra įvertinta, koks plotas yra pakankamas ir būtinas administracinio pastato eksploatavimui (pvz., privalomi normatyviniai atstumai, galimybė parkuoti automobilius, privalomieji želdynai, galimybė privažiuoti specialaus autotransporto privažiavimas ir pan.). Planu siekiama atidalyti žemės sklypą taip, kad administracinis pastatas liktų 1250 kv. m ploto žemės sklype, tačiau nėra pateikti jokie tokio ploto skaičiavimai ar pagrindimas.

10.5.                      Teismas nepagrįstai ir neturėdamas jokio teisinio pagrindo konstatavo, jog planas atitinka teisės aktų reikalavimus.

10.6.                      Teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje padaryta išvada, kad planas atitinka žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių ir kitų teisės aktų reikalavimus yra niekuo nepagrįsta. Teismas apsiribojo vienu konstatuojamuoju sakiniu, visiškai nepagrįsdamas ir nemotyvuodamas, kokie byloje esantys duomenys ar įrodymai leidžia teismui daryti būtent tokią išvadą. Teismas taip pat nepasisakė dėl byloje esančio įrodymo – žemėtvarkos planavimo dokumento patikrinimo akto, kuris iš esmės paneigia teismo padarytą išvadą.

10.7.                      Teismas priteisė nepagrįstai dideles bylinėjimosi išlaidas. Ginčo atveju pareikšti reikalavimai nebuvo sudėtingi, bylos apimtis nebuvo didelė, bylos nagrinėjimas neužtruko nepagrįstai ilgai, jo metu specialių žinių nereikėjo, jokios ekspertizės nebuvo atliekamos, teismų praktika aiški ir nedviprasmiška, todėl teismas nepagrįstai taikė maksimalų rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį ir iš atsakovo nepagrįstai priteisė 3 797,56 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl bylinėjimosi išlaidų dydis turėjo būti ženkliai sumažintas.

11.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Dainavos turtai“ prašo apelianto apeliacinio skundo netenkinti ir Alytaus apylinkės teismo 2021 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš atsakovo visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

11.1.                      Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tariamais šalių ketinimais bendrai naudotis žemės sklypu, nepagrįstumo:

       Žemės sklypo pirkimo-pardavimo tikslai jau buvo analizuoti tarp tų pačių šalių išnagrinėtoje civilinėje byloje dėl šio sandorio vykdymo, kurioje nustatytas aplinkybes atsakovas sąmoningai ignoruoja ir siekia kvestionuoti iš naujo. Minėtoje civilinėje byloje visų instancijų teismai nustatė, kad tikrieji šalių ketinimai dėl žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo yra siejami su atsakovo įsipareigojimu nugriauti žemės sklype esantį laikinąjį statinį.

       Ieškovės teisėti lūkesčiai naudotis būtent šia žemės sklypo dalimi yra akivaizdūs vertinant žemės sklypo dalies įsigijimo sutarties nuostatas. Pagal Sutarties 5.6 punktą šalys susitarė, kad atsakovas, kaip pardavėjas, įsipareigoja savo lėšomis nugriauti žemės sklype, kurio dalis parduodama, esantį laikiną pastatą–(duomenys neskelbtini) iki 2006 m. gruodžio 31 d. Už įsigyjamą Žemės sklypo 1/2 dalį ieškovė sumokėjo atsakovui 1 900 000 Lt (ekvivalentu –550 278 Eur) kainą. Iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro išrašų apie žemės sklypą matyti, kad, pagal 2015 m. gegužės 22 d. atlikto vidutinės rinkos vertės nustatymo duomenis, viso žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 90 100 Eur. Taigi akivaizdu, kad už žemės sklypo 1/2 dalį ieškovė atsakovui sumokėjo itin didelę kainą (daugiau nei 12 kartų viršijančią vidutinę žemės sklypo vertę). Tai netiesiogiai patvirtina sutarties šalių tikrąją valią–perleisti/įsigyti nesuvaržytą (neužstatytą) žemės sklypo dalį.

       Ieškovė teikė pretenziją atsakovui dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, bandė nugriauti laikiną pastatą savo jėgomis, o atsakovas kreipėsi į teismą su prevenciniu ieškiniu, prašydamas uždrausti ieškovei vykdyti laikinojo pastato-(duomenys neskelbtini) griovimo darbus be įsiteisėjusio teismo sprendimo, leidžiančio (įpareigojančio) nugriauti šį laikinąjį statinį. Tuomet ieškovė nesėkmingai bandė vienašališkai nutraukti sutartį, kol galiausiai atsakovas 2017 m. kovo 15 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr.e2-373-835/2017 buvo įpareigotas nugriauti laikiną pastatą-(duomenys neskelbtini). Tačiau ir po šio teismo sprendimo atsakovas vengė nugriauti laikiną pastatą-(duomenys neskelbtini), teikė prašymus atidėti sprendimo vykdymą, buvo išduotas vykdomasis raštas ir leidimas ieškovei nugriauti, nurodytų veiksmų atlikimo išlaidas išieškant iš atsakovo. Pateikus vykdomąjį dokumentą vykdyti antstoliui pats laikinas pastatas-(duomenys neskelbtini) buvo nugriautas, tačiau liko nenugriauti laikino statinio elementai. Taigi, nors atsakovas geranoriškai sutartinių įsipareigojimų nevykdė, tačiau ieškovė visą laiką aktyviai siekė, kad konkreti žemės sklypo dalis būtų atlaisvinta.

       Atsakovas akcentavo, kad aplinkybės, patvirtinančios ieškovės ir atsakovo planus vystyti bendrą veiklą, yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A‑481‑264-2014) byloje dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo. Atsakovas teigė, kad jo ieškinys dėl naudojimosi tvarkos nustatymo pagal konkretų žemės sklypo planą parodo tikrąją jo, kaip žemės sklypo savininko, valią dėl naudojimosi konkrečia (-iomis) žemės sklypo dalimi (-is). Tačiau atsakovas ignoruoja vėlesniais teismų sprendimais nustatytas aplinkybes bei jų pagrindu iš esmės pasikeitusią faktinę situaciją, dėl ko teismo anksčiau patvirtinta naudojimosi žemės sklypu tvarka nebeatitinka šalių interesų.

       Sprendime teismas pagrįstai sprendė, kad, įvykdžius Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 15 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2‑373‑835/2017 ir nugriovus laikiną pastatą-(duomenys neskelbtini), aplinkybės, lėmusios tokios naudojimosi tvarkos nustatymą, kardinaliai pasikeitė. Dabar atsakovui naudotis šia žemės dalimi nėra jokio poreikio ir jis ja nesinaudoja, o ieškovė siekia įgyvendinti žemės sklypo pirkimo-pardavimo tikslus ir valdyti būtent šią žemės sklypo dalį.

11.2.                      Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties aiškinimu, nepagrįstumo:

       2017 m. kovo 15 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr.e2-373-835/2017, kuris įsiteisėjo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-421/2018 apeliacinės instancijos teismo nutartį palikus nepakeistą. Nurodytoje byloje buvo sprendžiamas klausimas būtent dėl sutarties 5.6 p. sąlygos vykdymo, todėl teismai analizavo tikruosius šalių ketinimus dėl sutarties sudarymo ir šios sąlygos reikšmės. Teismas nurodė, kad sutarties 5.6 punkto nuostata yra šalių individualiai aptarta ir suderinta sąlyga, kurioje šalys konkrečiai sutarė, kuri žemės sklypo dalis buvo parduodama ieškovei ir kad ši žemės sklypo dalis turi būti atlaisvinta, nugriaunant žemės sklypo dalyje esantį laikiną statinį. Teismas išaiškino, kad ieškovė, sudarydama sutartį su atsakovu, susitarė dėl sutarties esminių sąlygų–įsigyti žemę be pastatų. Sutarties 5.6 p. sąlygos turinys ir reikšmė dėl sutarties šalių tikrųjų ketinimų skundžiamame sprendime išaiškinta analogiškai kaip išaiškino minėtą bylą nagrinėję visų instancijų teismai.

       Žemės sklypo lokalizacija lemia šio objekto patrauklumą. Žemės sklypas yra pačiame (duomenys neskelbtini) miesto centre, (duomenys neskelbtini). Pagal byloje esančių Nekilnojamojo turto registro išrašų apie žemės sklypą duomenis, už žemės sklypo 1/2 dalį ieškovė atsakovui sumokėjo didelę kainą, kuri viršytų 2015 m. gegužės 22 d. nustatytą vidutinę žemės sklypo vertę daugiau nei 12 kartų. Nustatydami tikruosius šalių ketinimus sudarant sutartį, teismai rėmėsi, inter alia, ir didelės sutarties kainos kriterijumi. Vadinasi, teismas, nagrinėjamoje byloje spręsdamas tą patį klausimą, vadovavosi įsiteisėjusiu teismo sprendimu bei pagrįstai atsižvelgė ir į šią aplinkybę.

       Sudarydama sutartį, ieškovė turėjo teisėtą lūkestį naudotis būtent neužstatyta žemės sklypo dalimi. Tuo tarpu, sutarties 4.7 p. nuostatos į sutartį buvo įtrauktos laikantis formalių teisės aktų reikalavimų žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sandoriui sudaryti, kadangi neaptarus pastato savininkų teisių į žemės sklypą, toks sandoris negalėtų būti notaro tvirtinamas. Vis dėlto, tokių nuostatų pagrindas buvo atsakovo sutikimas, kuriuo jis įsipareigojo naujam pastato dalies savininkui suteikti teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi „tomis pačiomis sąlygomis, kaip naudojosi pastato dalies pardavėjas ir įforminti tai atskiru susitarimu“. Tai yra viena iš visumos aplinkybių, kuriomis teismas vadovavosi, spręsdamas dėl tikrųjų sutarties šalių ketinimų, įskaitant atsakovo interesą/iniciatyvą parduoti būtent neužstatytą žemės sklypo dalį. Atsakovas nepagrįstai nurodo, neva teismas šiam dokumentui suteikė išskirtinę reikšmę, prilygino jį naudojimosi žemės sklypu tvarkai.

11.3.                      Teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovės siūlomas atidalijimo būdas yra priimtinas, nepažeidžia žemės sklypo bendraturčio ir žemės sklype esančio pastato savininkų teisių ir teisėtų interesų:

       Teismo patvirtinta naudojimosi žemės sklypu tvarka buvo siejama būtent su laikino statinio egzistavimo žemės sklype aplinkybe, todėl atsakovas nepagrįstai nurodė, kad šios aplinkybės pasikeitimas nedaro įtakos naudojimosi tvarkos aktualumui. Kaip konstatuota įsiteisėjusiais teismų sprendimais, ieškovė nuo pat sutarties sudarymo siekė naudotis ir valdyti būtent tą žemės sklypo dalį, kurioje stovėjo laikinas pastatas. Priešingai nei teigia apeliantas, teismai nesiejo sutarties šalių ketinimų su tikslu bendrai valdyti žemės sklypo dalį, kurioje yra nebaigtas statyti administracinis pastatas. Šios aplinkybės ir įrodo ieškovės interesą naudotis siekiama atsidalinti žemės sklypo dalimi.

       Plane nurodytu kelio servitutu išsprendžiamas patekimo į atsakovui priskirtą žemės sklypo dalį klausimas ieškovės žemės sąskaita. Taigi servitutu, kaip daiktine teise, yra ribojama tik ieškovei atidalijama žemės sklypo dalis, kas nelemia jokių atsakovo nuosavybės teisių suvaržymų. Taigi teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės siūlomas atsidalijimo būdas nedaro žalos sklypui, kuriuo po atidalijimo naudosis atsakovas, nes jam tenkanti žemės sklypo dalis nėra apsunkinama servituto suvaržymais. Šiuo atveju, tokiu sprendiniu suvaržoma būtent ieškovės nuosavybės teisė, tačiau, siekdama atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės racionaliausiu įmanomu būdu, ieškovė su tokiu ribojimu sutiko, nereikšdama atsakovui reikalavimo dėl kompensacijos. Dėl šios priežasties teismas pagrįstai nesprendė atlyginimo už servitutą klausimo.

       Teismas, spręsdamas servituto nustatymo pagal planą klausimą, neišėjo už ieškinio ribų, kadangi savarankiškas reikalavimas nustatyti servitutą nebuvo reiškiamas. Ieškiniu buvo reiškiamas reikalavimas atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovei priklausančią žemės sklypo dalį pagal planą. Kelio servitutas yra plano sprendinys, t. y. jo sudėtinė dalis. Todėl ieškovei nebuvo poreikio papildomai reikšti reikalavimą dėl konkrečių plano sprendinių įgyvendinimo, kadangi teismas servitutą nustatė, patvirtindamas atidalijimo planą. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad servitutas nėra aiškus ir tikslus. Byloje pateikta išsami informacija apie kelio servitutą, servituto vieta yra aiškiai apibrėžta nurodant taškus, nurodytas servituto plotas – 112 kv. m., projekto aiškinamojo rašto 3 lentelėje nurodytas servituto turinys – kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas) (0,0112).

       Nebaigto statyti statinio – pastato ½ dalis bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso atsakovo vadovaujamam juridiniam asmeniui UAB „P. P.“. Taigi egzistuoja atsakovo, kaip įmonės vadovo, suinteresuotumas naudotis būtent ta žemės sklypo dalimi, kurioje yra jo vadovaujamos įmonės nekilnojamasis turtas ir kuri reikalinga šiam turtui eksploatuoti pagal jo tiesioginę paskirtį. Iš Valstybės įmonės Registrų centro išrašo buvo matyti, kad atsakovas buvo vienintelis UAB „P. P.“ akcininkas faktiškai iki kylant nagrinėjamam ginčui teisme. Tačiau atsakovas atsisakė pateikti į bylą akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ar bent atskleisti esmines sutarties sąlygas, informaciją apie jų įvykdymą, todėl nepašalino abejonių dėl šio sandorio fiktyvumo ir galimai išlikusio atsakovo, kaip de facto savininko, suinteresuotumo šios įmonės atžvilgiu (pagal contra spoliatorem taisyklę, nepateikus prašomos informacijos, laikomas egzistuojančiu nepalankiausias faktas, kurį ta informacija būtų patvirtinusi).

       Atsakovas byloje laikosi pozicijos, jog ankstesnė teismo patvirtinta naudojimosi žemės sklypu tvarka tinkamai užtikrino visų suinteresuotų asmenų teises. Iš byloje esančio naudojimosi tvarkos plano matyti, kad administracinio pastato eksploatavimui buvo paskirta 1000 kv. m ploto žemės sklypo dalis. Tuo tarpu, ieškovės užsakymu parengtame plane numatyta, kad administracinis pastatas liko dar didesnio ploto, t. y., 1250 kv. m ploto žemės sklype. Taigi plano sprendiniai sudarė galimybę užtikrinti administracinio pastato savininkų teises net didesne apimtimi nei galiojusi naudojimosi žemės sklypu tvarka.

       Iš 2017 m. gegužės 26 d. Žemėtvarkos planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini)) turinio matyti, kad vienintelė kliūtis projekto (pagal kurį parengtas Planas) tvirtinimui yra pertvarkomo žemės sklypo 1/2 dalies atžvilgiu įregistruotas areštas. Kitų formuojamų žemės sklypų neatitikimų teisės aktų reikalavimams nenustatyta. Ši formali kliūtis nesudaro pagrindo vertinti plano kaip neatitinkančio teisės aktų reikalavimų. Be to, Alytaus apylinkės teismas 2021 m. balandžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2‑373‑835/2017 (teisminio proceso Nr. 2-13-3-01905-2016-3) nurodytą areštą panaikino paties atsakovo prašymu ir kurios pagrindu turto arešto aktas iš viešo registro buvo išregistruotas.

11.4.                      Nagrinėjamu atveju teismas, priteisdamas ieškovei bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgė į visus Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus (bylos sudėtingumą, atstovų teiktų procesinių dokumentų kiekį, atstovavimo teisme laiką ir kt.) ir juos tinkamai įvertino. Nors atsakovas teigė, jog byla nėra sudėtinga, tačiau vien iš apeliacinio skundo apimties galima spręsti, kad byla reikalauja didelių atstovų laiko sąnaudų ir yra pakankamai sudėtinga. Vien aplinkybė, kad atsakovas nesutinka su jam priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžiu, nereiškia, kad teismas netinkamai taikė apeliaciniame skunde nurodomas proceso teisės normas.

12.       Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Dainavos turtai“ prašo pakeisti Alytaus apylinkės teismo 2021 m. kovo 3 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priteisti ieškovės UAB „Dainavos turtai“ naudai iš atsakovo V. S. 5 520 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

12.1.                      Teismas netinkamai (klaidingai) taikė Rekomendacijų 7 punktą, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad dalis ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų viršija Rekomendacijose nustatytus dydžius.

12.2.                      Teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje esančiuose skaičiavimuose klaidingai įrašė ne bruto, o neto reikšmes, t. y. 927,90 Eur vietoje 1 454,80 Eur, 889,20 Eur vietoje 1 398,50 Eur, 879,20 Eur vietoje 1 381,00 Eur. Dėl to, atliktuose aritmetiniuose skaičiavimuose buvo gauti klaidingi ir Rekomendacijų nuostatų neatitinkantys rezultatai: už ieškinio parengimą sprendime nurodyta suma 2 198,00 Eur (2,5 x 879,20 Eur),vietoje 3 452,50 Eur (2,5 x 1 381,00 Eur), už atstovavimą teisme sprendime nurodyta suma 456,21 Eur (2 val. x 88,92 Eur (0,1 x 889,20 Eur) + 3 val. x 92,79 Eur (0,1 x 927,90 Eur) = 456,21 Eur),vietoje 716,14 Eur (2 val. x 139,85 Eur (0,1 x 1398,50 Eur) + 3 val. x 145,48 Eur (0,1 x 1 454,80 Eur) = 716,14 Eur), už pasirengimą teismo posėdžiams sprendime nurodyta suma 1 068,35 Eur (11,5 val. x 1 392,79 Eur (0,1 x 927,90 Eur),vietoje 1 673,02 Eur (11,5 val. x 145,48 Eur (0,1 x 1 454,80 Eur). Nurodytas netinkamas Rekomendacijų nuostatų taikymas lėmė, kad skundžiamame sprendime buvo padaryta nepagrįsta išvada, jog dalis ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų viršija Rekomendacijose nustatytus dydžius, o Rekomendacijų nuostatas neva atitinkantis bylinėjimosi išlaidų dydis buvo 3 797,56 Eur (3 722,56 Eur už advokato suteiktas paslaugas ir 75,00 Eur žyminis mokestis),vietoje 5 520,00 Eur (5 445,00 Eur už advokato suteiktas paslaugas ir 75,00 Eur žyminis mokestis).

12.3.                      Faktą, kad Rekomendacijų 7 punktas nurodytu aspektu buvo pritaikytas netinkamai (per apsirikimą), pirmosios instancijos teismas pripažino priimdamas 2021 m. balandžio 6 d. nutartį, kuria Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 276 straipsnio 2 dalies pagrindu ištaisė rašymo apsirikimą sprendime, tačiau ši nutartis apeliacinės instancijos teismo buvo panaikinta, nurodant, kad tokio pobūdžio klaida procesine prasme negali būti ištaisoma supaprastinta sprendimo trūkumų šalinimo tvarka pagal CPK 276 straipsnio 2 dalį.

13.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas V. S. prašo atmesti ieškovės UAB „Dainavos turtai“ apeliacinį skundą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

13.1.                      Atsakovas pateikė apeliacinį skundą dėl viso skundžiamo sprendimo panaikinimo, kuriame inter alia buvo išsamiai išdėstyta atsakovo pozicija dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio. Atsakovas nuosekliai laikosi tos pačios pozicijos ir nesutinka su visu sprendimu, įskaitant bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovei klausimą.

13.2.                      Ginčo atveju pareikšti reikalavimai nebuvo sudėtingi, bylos apimtis nedidelė, bylos nagrinėjimas neužtruko nepagrįstai ilgai, byla buvo išnagrinėta per du posėdžius, nagrinėjimo metu specialių žinių nereikėjo, jokios ekspertizės nebuvo atliekamos, teismų praktika ginčo atveju aiški ir nedviprasmiška, todėl nėra jokio pagrindo taikyti maksimalų Rekomendacijose nurodytą bylinėjimosi išlaidų dydį. Priešingai, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis turėjo būti ženkliai sumažintas.

13.3.                      Atsakovo nuomone, ieškovės nurodomos neva objektyvios ir ne nuo jos valios nepriklausiusios priežastys negalėjo būti laikomos pakankamomis termino apeliaciniam skundui pateikti atnaujinimui. Kadangi ieškovė Alytaus apylinkės teismui pateikė alternatyvų prašymą – dėl rašymo apsirikimo / apeliacinį skundą – tokiu būdu prisiimdama dėl tokio alternatyvaus prašymo teikimo galinčias kilti pasekmes. Ieškovė, atstovaujama aukštos kvalifikacijos teisininko, galėjo ir turėjo suvokti, kad ginčo atveju rašymo apsirikimo institutas negalėjo būti taikomas ir turėjo būti teikiamas apeliacinis skundas. Todėl teismas, atnaujindamas terminą apeliaciniam skundui pateikti, neįverto ieškovės elgesio, t. y. ieškovė nereagavo operatyviai, veikė vangiai ir ne pagal bonus pater familias standartą. Ieškovės prašymas dėl praleisto termino atnaujinimo kartu su apeliaciniu skundu gautas 2021 m. birželio 15 d., t. y. praėjus 14 dienų po nutarties priėmimo ir, pasak ieškovės, priežasčių, sutrukdžiusių laiku paduoti skundą, išnykimo.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

15.       Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo ieškovei siekiant atsidalyti jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalį. Apeliacijos dalyką sudaro skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo išspręstas ginčo žemės sklypo atidalijimo klausimas ir šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, pagrįstumo bei teisėtumo vertinimas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

16.       Bylos duomenimis nustatytos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: ieškovė UAB „Dainavos turtai“ ir atsakovas V. S. yra 0,2500 ha dydžio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiai, kurių kiekvienam nuosavybės teise priklauso po 1/2 dalį žemės sklypo. Tretieji asmenys UAB „Poligrafiniai sprendimai“ ir UAB „P. P.“ yra šiame žemės sklype esančio pastato-(duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendraturčiai, kurių kiekvienam nuosavybės teise priklauso po 1/2 dalį pastato. Šalys naudojasi žemės sklypu pagal Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-479-470/2013 nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką. Ieškovė jai priklausančią žemės sklypo dalį nupirko iš atsakovo V. S. 2006 m. gegužės 12 d. žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartimi (toliau – sutartis) (ieškinio priedas Nr. 2). Pagal sutarties 2 punkto nuostatas už parduodamą žemės sklypo dalį atsakovui dalį kainos sumokėjo UAB „Bonvaldos servisas“ (1 000 000 Lt), o likusią dalį – UAB „Dainavos turtai“ (900 000 Lt). Sutarties sudarymo metu žemės sklype stovėjo laikinas pastatas – (duomenys neskelbtini). Sutarties sudarymo metu žemės sklype taip pat stovėjo nebaigtas statyti pastatas – (duomenys neskelbtini) (unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris priklausė UAB „Šalmėtė“. 2006 m. gegužės 12 d. buvo sudaryta ir administracinio pastato dalies pirkimo-pardavimo sutartis, kuria UAB „Šalmėtė“ pardavė 1/2 dalį administracinio pastato UAB „Bonvaldos servisas“ (2020-12-14 dokumentas DOK-44312). Administracinis pastatas iki 2006 m. gegužės 12 d. priklausė vieninteliam savininkui UAB „Šalmėtė“, nuo 2006 m. gegužės 12 d. iki 2010 m. gruodžio 20 d. priklausė UAB „Šalmėtė“ (1/2 dalis) ir UAB „Bonvaldos servisas“ (1/2dalis), nuo 2010 m. gruodžio 20 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d. priklausė UAB „P. P.“ (1/2 dalis) ir UAB „Bonvaldos servisas“ (1/2 dalis), nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki dabar priklauso UAB „P. P.“ (1/2 dalis) ir UAB „Poligrafiniai sprendimai“ (1/2dalis) (Nekilnojamojo turto registro išrašas su istorija apie žemės sklype esančius statinius, atsakovo atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 2). UAB „Šalmėtė“ akcininkai buvo atsakovas kartu su buvusia sutuoktine. Vėliau UAB „Šalmėtė“ buvo reorganizuota į dvi atskiras įmones: UAB „Šalmėtė“ ir UAB „Palermo pub“, kurių abiejų vieninteliu akcininku buvo atsakovas (2021 m. vasario 11 d. teismo posėdžio metu teikti atsakovo paaiškinimai). Atsakovas iki 2019 m. liepos 30 d. buvo vienintelis UAB „Palermo pub“ akcininkas, šiuo metu visos įmonės akcijos priklauso kitam asmeniui, o atsakovas yra šios įmonės direktorius (atsakovo atsiliepimo į ieškinį 7 priedas).

17.       Šalims nesutariant dėl žemės sklypo padalinimo, ieškovė kreipėsi į teismą prašydama natūra atidalinti jai priklausančią nuosavybės dalį pagal jos parengtą projektą. Apeliacine tvarka skundžiamu sprendimu teismas patenkino ieškovės ieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, žemės sklypą padalijo pagal ieškovės parengtą žemės sklypo projektą pripažinęs, kad ieškovės siūlomas sklypo atidalijimas yra tinkamas, teisingas, racionalus ir parengtas atsižvelgiant į sklype esančio pastato-administracinio-kavinės savininkų teises ir teisėtus interesus, nepažeidžia bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, kadangi yra išlaikytas bendraturčių interesų derinimas. Apeliantas ginčija tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą teigdamas, kad žemės sklypo atidalijimas pagal ieškovės pasiūlytą variantą pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus ir yra išimtinai naudingas tik ieškovei.

18.       Pagal ieškovės parengtą žemės sklypų padalijimo projektą žemės sklypas padalinamas į dvi lygias dalis: UAB „Dainavos turtai“ nuosavybės teise atitenka 1 250 m2 ploto žemės sklypas, plane pažymėtas „02“, taškais 1-2-3-4-5-6-7-8 plane nurodytoje koordinačių sistemoje, su plane nurodytu servitutu, o atsakovui V. S. asmeninės nuosavybės teise atitenka 1 250 m2 ploto žemės sklypas, plane pažymėtas „01“, taškais 1-2-3-4-5-6-7 plane nurodytoje koordinačių sistemoje. Ieškovei tenka neužstatytas žemės sklypas, į kurį patenkama iš gatvės, atsakovui – tretiesiems asmenims priklausančiu statiniu užstatytas žemės sklypas, į kurį patekimui nustatomas servitutinis kelias per ieškovei tenkančio sklypo dalį. Taigi akivaizdu, kad šalims tenka nevienodos vertės žemės sklypų dalys. Nors žemės sklypų dalys, tenkančios abiems bendraturčiams yra lygios ir atitinka bendraturčiams priklausančias dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, tačiau atsakovui tenkančioje žemės sklypo dalyje yra tretiesiems asmenims nuosavybės teise priklausantis administracinis pastatas, kurio užstatymo plotas yra 596 kv. m., o ieškovei atitenka laisva nuo suvaržymų kitų asmenų teisėmis žemės sklypo dalis.

19.       Ieškovė reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, pagal kurį atsakovui tenka tretiesiems asmenims priklausančiu administraciniu pastatu užstatyta žemės sklypo dalis, grindžia, ieškovės vertinimu, ankstesniuose teismų sprendimuose nustatytomis prejudicinėmis aplinkybėmis. O būtent Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 15 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-373- 835/2017 nurodytu motyvu, jog „Sutarties 5.6 punkto nuostata yra šalių individualiai aptarta ir suderinta sąlyga, kurioje šalys konkrečiai sutarė, kuri žemės sklypo dalis yra parduodama ieškovei ir kad ši žemės sklypo dalis turi būti atlaisvinta, nugriaunant žemės sklypo dalyje esantį laikiną statinį. Tai akivaizdžiai patvirtina, kad sutarties sudarymo tikslas buvo įsigyti neužstatytą (laisvą) žemės sklypo dalį. Sutarties 5.6 punkte šalių individualiai aptarta sąlyga yra esminė sąlyga nustatant tikruosius šalių ketinimus dėl konkrečios žemės sklypo dalies pardavimo“. Bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-421/2018 9 punktu, kuriame nurodoma, kad „Sutarties 5.6 punkto nuostata buvo šalių individualiai aptarta ir suderinta sąlyga, kurioje šalys konkrečiai sutarė, kuri žemės sklypo dalis yra parduodama ieškovei, kad ši žemės sklypo dalis turi būti atlaisvinta, nugriaunant žemės sklypo dalyje esantį laikiną statinį, t. y. sutarties sudarymo tikslas buvo įsigyti neužstatytą (laisvą) žemės sklypo dalį, 41 punktu, kuriame konstatuota, jog „<...> atsakovui nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų ir nenugriovus laikino statinio, ieškovės teisės ir teisėti interesai dėl sutarties sudarymo ir vykdymo yra iš esmės pažeisti, nes nenugriovus žemės sklype esančio laikino pastato ieškovė neturi galimybės naudotis jai nuosavybės teise priklausančia žemės sklypo dalimi tokiu būdu, kuris geriausiai atitiktų jos interesus bei tikruosius ketinimus dėl sutarties sudarymo.“ ir 43 punktu, kuriame pasisakyta, kad „<...> teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas tiek dėl sutarčių vykdymo, tiek dėl sutarčių aiškinimo“.

20.       Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

21.       Ieškovės nurodomoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl sutartinės prievolės vykdymo natūra. UAB „Dainavos turtai“ kreipėsi į teismą prašydama įpareigoti atsakovą V. S. įvykdyti 2006 m. gegužės 12 d. žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties 5.6 punkte nurodytą prievolę natūra, t. y. savo lėšomis nugriauti 0,2500 ha dydžio žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), esantį laikiną statinį – (duomenys neskelbtini), nustatant atsakovui vieno mėnesio terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo nurodytiems veiksmams atlikti ir atsakovui per teismo nustatytą terminą nurodytų veiksmų neatlikus, leisti ieškovei juos atlikti pačiai atsakovo lėšomis. Taigi ieškovė šioje byloje savo pažeistas teises gynė reikalaudama sutartinės prievolės vykdymo natūra. Pasirinkusi šį savo pažeistų teisių gynimo būdą, suformulavusi ieškinio dalyką, ieškovė apibrėžė bylos teisminio nagrinėjimo ribas, t. y. byloje buvo sprendžiamas klausimas ar V. S. turi pareigą vykdyti sutartinę prievolę ir nugriauti pastatą. Kitaip tariant byloje buvo sprendžiama kokia apimtimi viena sutarties šalis turi vykdyti sutarties sąlygas. Todėl ir sutarties nuostatos aiškinimas dėl vienos iš sandorio šalių ketinimų sudarant žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį gali būti vertinamas ir aiškinamas tik intereso, kad bus nugriautas statinys dėl kurio šalys susitarė sutartyje, aspektu. Minimoje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės dėl tarp bendraturčių padalinimo. Todėl byloje dėl prievolės vykdymo natūra nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamai bylai. Dėl ieškovės nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutarties 9 punkte nurodytų aplinkybių papildomai pažymėtina, kad ieškovė cituoja nutarties aprašomąją dalį. Šioje teismo procesinio sprendimo dalyje yra pateikiama tik santrauka žemesnės instancijos priimtų sprendimų. Teismo, išnagrinėjusio bylą kasacine tvarka, išaiškinimai, įgyjantys prejudicinę reikšmę esant įstatyme nustatytiems pagrindams, yra pateikiami teismo procesinio sprendimo motyvuojamoje, o ne aprašomojoje dalyje.

22.       Konstatavus, kad nėra prejudicinių faktų, kurie pagrįstų ieškovės teisę naudotis jos šioje byloje reiškiamu reikalavimu dėl žemės sklypo atidalijimo ieškovei prašoma priskirti žemė sklypo dalimi, ieškovės pateiktas žemės sklypo atidalijimo planas vertintinas bendraturčių teisių lygiateisiškumo užtikrinimo aspektu.

23.       Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos priklauso nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui ar keliems asmenims, t. y. nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti, ši teisė įgyvendinama bendraturčių sutarimu (CK 4.72 straipsnio 1 dalis, 4.75 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad bendraturčių valia dėl nuosavybės teisių įgyvendinimo turi būti derinama ir ieškoma visiems priimtino sprendimo. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti jo dalį atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės. Šios teisės normos prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Tokiu būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). CK 4.75 straipsnis įpareigoja bendraturčius, įgyvendinant savo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo interesų apsaugos suvaržant kito bendraturčio teises ir aktyviai ieškoti priimtiniausio abiem šalims sprendimo būdo, kad bendraturčio siekiai įgyvendinant savo teises neprieštarautų kitų bendraturčių siekiui stabiliai ir ekonomiškai valdyti ir naudoti bendrą daiktą bei juo disponuoti. Daikto atidalijimo būdu negali būti ginami tik vieno interesai ir nepaisoma kitų bendraturčių interesų.

24.       Rungtyniškumo proceso, būdingo civiliniam procesui, esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Sprendžiant atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą, vadovaujantis CK 4.75 straipsnyje įtvirtintais bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principais, būtent atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai.

25.       Šioje byloje ieškovė teigia, kad jos teisėti lūkesčiai naudotis neužstatyta žemė sklypo dalimi kyla iš šalių sudarytos sutarties žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, kurios 5.6 punktu šalys susitarė, jog atsakovas, kaip pardavėjas, įsipareigoja savo lėšomis nugriauti žemės sklype, kurio dalis parduodama, esantį laikiną pastatą – (duomenys neskelbtini), t. y., kad ieškovė sudarydama sandorį turėjo tikslą įsigyti būtent tą žemės sklypo dalį, kurią ir prašo atidalinus žemės sklypą jai priskirti. Atsakovas teigia, kad šalys, sudarydamos pirkimo-pardavimo sutartį, nesitarė dėl konkrečios žemės sklypo dalies vietos tenkančios kiekvienam iš bendraturčių. Atsakovo teigimu, atsakovas V. S. ir UAB „Šalmėtė“ vienoje pusėje (pardavėjai) ir UAB „Bonvaldos servisas“ bei ieškovė UAB „Dainavos turtai“ kitoje pusėje (pirkėjai), sudarydami nekilnojamojo turto sandorius ir tapdami bendraturčiais, siekė vystyti bendrą projektą. Tuo tikslu 2006 m. spalio 18 d. ir 2007 m. spalio 26 d. buvo sudarytos autorinės trišalės projektavimo darbų sutartys tarp UAB „Bonvaldos servisas“, UAB „Šalmėtė“ ir architekto G. P.. Šių sutarčių tikslas ir užduotis – sukurti ir perduoti konceptualų komercinio komplekso (duomenys neskelbtini) projektą. 

26.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pirkimo-pardavimo sutartys, sudarytos atsakovo V. S. ir jo vienasmenis, notariškai patvirtintas sutikimas, patvirtina, kad jo siekis visuomet buvo, jog administracinio-pastato-(duomenys neskelbtini) savininkai naudotųsi jam priklausančiu 0,1250 ha žemės sklypu, esančiu po pastatais, o kitą dalį sklypo jis paliko ieškovei, įsipareigodamas nugriauti ten buvusį jo laikiną pastatą-(duomenys neskelbtini), kad ieškovė galėtų naudotis žemės sklypo dalimi savo nuožiūra. Teisėjų kolegija nepriaria šiai pirmosios instancijos teismo išvadai.

27.       Visų pirma, pažymėtina, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sąlygose nebuvo apibrėžta konkreti perkamos žemės sklypo dalies vieta. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl šalių ketinimų ieškovei priskirti naudotis neužstatyta žemės sklypo dalimi, o atsakovo – ta dalimi, kurioje yra administracinis pastatas grindė sutarties 5.6 punkto nuostata, kurioje numatyta, kad pardavėjas (šioje byloje atsakovas) įsipareigoja savo lėšomis nugriauti žemės sklype, kurio dalis parduodama, esantį laikiną pastatą – (duomenys neskelbtini) iki 2006 m. gruodžio 31 d. Tačiau šios sutarties sąlygos negalima aiškinti ir vertinti izoliuotai nuo kitų sutarties sąlygų. Tos pačios sutarties 4.7 punktu šalys susitarė, kad suteiks teisę pastato, esančio žemės sklype, kurio dalis parduodama šia sutartimi, savininkams naudotis šiuo žemės sklypu ir įformins tai atskiru susitarimu. Iš sutarties turinio galima spręsti, jog žodžių junginys „žemės sklype, kurio dalis parduodama“ sutartyje yra vartojamas ne tikslu nustatyti konkrečias parduodamos žemės sklypo dalies vietas, tačiau tikslu identifikuoti žemės sklypą apie kurį yra kalbama sutartyje. Sutarties 4.7 punkto nuostata yra aiški ir nedviprasmiška. Sandorio šalys tarpusavio susitarimu prisiėmė pareigą pastato savininkams suteikti teisę naudotis žemės sklypu. V. S. pardavus, o ieškovei UAB „Dainavos turtai“ įsigijus žemės sklypo dalį ir jiems abiem tapus žemės sklypo bendraturčiais, įsipareigojimas spręsti žemės sklypo dalies, kurioje stovi administracinis pastatas, naudojimo klausimus buvo įtvirtintas sutarties 4.7 punkto nuostatose ir tapo bendru žemės sklypo savininkų įsipareigojimu. Tai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, jog žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje ieškovei nenumatyta jokių įsipareigojimų pastato savininkams. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog atsakovas V. S. 2006 m. gegužės 12 d. sutikimu, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), suteikė teisę pastato savininkui naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Tuo metu jam priklausė 1/2 dalis 0,2500 ha žemės sklypo, tai akivaizdu, kad atsakovas, suteikdamas žemės dalį pastato savininkui jam asmeninės nuosavybė teise priklausančiame sklype, pasirinko, kad jam priklauso dalis po pastatu ir ja disponavo kaip tikras savininkas. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ši teismo išvada padaryta netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. V. S. 2006 m. gegužės 12 d. sutikimo, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), pasirašymo metu buvo vienintelis žemės sklypo savininkas. Šią aplinkybę pagrindžia sandorių chronologija, kuri matoma iš notarinio registro numerių bei administracinio pastato 1/2 dalies pirkimo-pardavimo sutarties 2 punkto, kuriame nurodyta, kad tuo metu žemės sklypo savininkas buvo V. S.. Taigi tą pačią dieną buvo sudaryti šie sandoriai: pirmiausia vienašalis sandoris – V. S. sutikimas dėl naudojimosi žemės sklypu, po jo – administracinio pastato 1/2 dalies pirkimo–pardavimo sandoris ir tada – žemės sklypo 1/2 dalies pirkimo–pardavimo sandoris. Kadangi iki sudarant žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sandorį V. S. buvo vienintelis žemės sklypo savininkas, tik jis vienintelis ir turėjo teisę suteikti sutikimą naudotis jam priklausančiu žemės sklypu šiame sklype esančio pastato savininkams. O toks sutikimas negali būti vertinamas kaip atsakovo valios disponuoti ta žemės sklypo dalimi, kuri yra užstatyta administraciniu statiniu, įrodymas. Nagrinėjamu atveju būtų neteisinga ir nesąžininga ignoruoti nekilnojamojo turto sandorių sudarymo aplinkybes sprendžiant dėl ginčo šalių interesų, teisėtų lūkesčių naudotis tam tikromis žemė sklypo dalimis. Tiek žemės sklypo, tiek nebaigto statyti administracinio pastato dalių pirkimo–pardavimo sandoriai buvo sudaromi tą pačią dieną. UAB „Bonvaldos servisas“ įsigijo administracinio pastato 1/2 dalį, o žemės sklypo 1/2 dalį įsigijo UAB „Dainavos turtai“. Tačiau dalį žemės sklypo kainos už UAB „Dainavos turtai“ pardavėjui sumokėjo UAB „Bonvaldos servisas“. Nors ieškovė teigia, kad tai šių įmonių tarpusavio santykiai, tačiau remiantis tikimybių pusiausvyros principu darytina labiau tikėtina išvada, jog sudarydamos šiuos sandorius šalys siekė bendro tikslo – išvystyti naują nekilnojamojo turto projektą ir dėl to sandorių sudarymo metu konkreti parduodamos žemės sklypo dalies vieta nebuvo aktuali. Be to aplinkybė, kad UAB „Dainavos turtai“ ir UAB „Bonvaldos servisas“ interesai įsigyjant žemės sklypo dalį buvo bendri nustatyta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-481-264/2014, kurioje konstatuota, kad „ <...> UAB „Dainavos turtai“ ir UAB „Bonvaldos servisas“ interesai įsigyjant žemės sklypo dalį buvo bendri, šie juridiniai asmenys tarpusavyje susiję (tie patys akcininkai), atsakovė ginčo sklypo 1/2 dalį nupirko kai jame jau stovėjo nebaigtas statyti pastatas – administracinis – (duomenys neskelbtini), trišaliai susitarimai dėl projektavimo darbų būsimo komercinio komplekso (duomenys neskelbtini) statybai taip pat patvirtina buvus bendrus planus, kurie liko neįgyvendinti <...>. Tuo pačiu pagrindu atmestini apeliantės teiginiai dėl jos neįgyvendintų lūkesčių nuo sutarties momento, naudotis neužstatyta žemės sklypo dalimi, kuria pasiūlyta naudotis atsakovės plane“. Minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos nustatymo. Aukščiau nurodytos faktinės aplinkybės nagrinėjamai bylai turi prejudicinę reikšmę, kadangi ir byloje dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, kaip ir šioje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl žemės sklypo atidalijimo, įrodinėjimo dalyką sudarė ieškovės (UAB „Dainavos turtas“) interesas nuo žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo naudotis ta žemės sklypo dalimi, kuri yra neužstatyta tretiesiems asmenims priklausančiu administraciniu pastatu (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Pritartina ieškovės argumentui, jog naudojimosi tvarka buvo nustatyta atsižvelgiant į ginčo tarp šalių sprendimo metu buvusią faktinę situaciją, t. y., kad atsakovas nebuvo įvykdęs sutartinės prievolės ir nenugriovęs pastato – (duomenys neskelbtini) ir dėl to jis turėjo interesą naudotis būtent ta žemės sklypo dalimi ir, kad žemės sklypo atidalijimo variantas nebūtinai turi sutapti su nustatyta naudojimosi tvarka. Tačiau tai, kad šiuo metu pastatas yra nugriautas, savaime nereiškia, kad būtent ieškovės interesas į šią žemės sklypo dalį yra didesnis nei atsakovo. Nėra pagrindo pritarti ieškovės argumentui, jog atsakovo interesą naudotis administraciniu pastatu užstatyta žemės sklypo dalimi lemia tai, kad jis yra vienos iš įmonių, kuriai priklauso 1/2 dalis statinio, vadovas. Įmonės vadovo interesas negali būti prilyginamas savininko interesui.

28.       Apibendrinant išdėstytą konstatuotina, kad bendraturčiams pagal ieškovės siūlomą atidalijimo projektą atitektų skirtingo vertingumo savo naudingosiomis savybėmis žemės sklypo dalys. Teisėjų kolegijos vertinimu, žemės sklypo atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal ieškovės siūlomą variantą reikštų jos teisių ir teisėtų interesų suabsoliutinimą atsakovo teisių ir teisėtų interesų sąskaita ir kartu šalių, kaip bendraturčių, teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros iškreipimą. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad ieškovės siūlomas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės variantas neatitinka materialiosios teisės normų, reglamentuojančių aptariamą bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą.

29.       Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atidalinęs iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovei UAB „Dainavos turtai“ priklausančią žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį pagal uždarosios akcinės bendrovės L. N. konsultacinės žemėtvarkos ir projektavimo kontoros parengtą 2020 m. liepos 20 d. planą, neteisingai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, pateiktus įrodymus, netinkamai taikė materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias atidalinimą iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atsižvelgiant į tai pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas priimamas naujas teismo sprendimas – ieškinys atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

30.       Ieškovė apeliaciniu skundu teigia, jog teismas netinkamai apskaičiavo maksimalią galimą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą ir dėl to nepagrįstai sumažino ieškovei iš atsakovo priteistinas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmetus ieškinį ieškovė prarado teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Tai sudaro savarankišką pagrindą netenkinti ieškovės apeliacinio skundo, o apeliaciniame skunde dėstomų argumentų analizė ir vertinimas praranda aktualumą.

31.       Byloje nustatyta, kad atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (DOK-5192). Spręsdama dėl atlygintinų išlaidų dydžio, teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, advokato galimas darbo ir laiko sąnaudas. Nagrinėjamu atveju išlaidos, susijusios su advokato teisine pagalba, neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių už procesinių dokumentų paruošimą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose dydžių. Atstovavimo išlaidų dydis nėra pernelyg didelis ir neprotingas, atitinka byloje suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir apimtį. Atsižvelgiant į tai, atsakovui iš ieškovės priteisiamos 1 452 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme. Taip pat iš ieškovės priteisiama 17,41 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 6 punktas, 93 straipsnis, 96 straipsnis, 98 straipsnis). Išlaidos valstybei sumokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą 5660.

32.       Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovas patyrė 1815 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti ir sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Apeliacinėje instancijoje atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš ieškovės (CPK 93, 98 straipsniai).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Alytaus apylinkės teismo 2021 m. kovo 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui V. S. iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dainavos turtai“ 3 342 Eur (tris tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dainavos turtai“ 17,41 Eur (septyniolika eurų 41 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (šias išlaidas valstybei sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, bylinėjimosi išlaidų įmokos kodas 5660).

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                 Anita Sereikienė

Jurgita Sujetienė

Edita Šliumpienė