Administracinė byla Nr. eI-2707-1047/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00929-2019-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 23.1; 23.4;
(S)
55.1
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. birželio 12 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ivetos Pelienės,
rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovei Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėja J. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. KS-23 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Skunde pareiškėja nurodė, kad ji Karoliniškių poliklinikos (toliau – ir Poliklinika) direktorės pareigas eina nuo 2009 m. lapkričio 26 d. Pareiškėjos sutuoktinis yra uždarosios akcinės bendrovės „Limeta“ (toliau – ir UAB „Limeta“, Bendrovė) dalyvis ir vadovas, todėl pareiškėja, vengdama interesų konflikto, nusišalino nuo organizuojamų viešųjų pirkimų bei valdomo turto realizavimo procedūrų. Pabrėžė, kad visi nusišalinimai buvo suderinti su Vilniaus miesto savivaldybe (toliau – ir Savivaldybė) bei gauti pritarimai iš Savivaldybės atstovų dėl atliekamų veiksmų (nusišalinimų). Pastebėjo, jog 2011 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais pati Komisija atlikusi patikrinimą dėl Poliklinikos viešųjų pirkimų ir pareiškėjos tarnybinės veiklos konstatavo, jog pareiškėja nusišalino tinkamai ir jokių Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatų nepažeidė.
2017 m. balandžio 18 d. raštu Nr. R2-1.10-782 „Dėl nusišalinimo“ (toliau – ir Nusišalinimas) pareiškėja informavo Savivaldybę, kad nusišalina nuo turto Poliklinikos turto realizavimo bei visu su tuo susijusiu procedūrų, t. y. praplečia savo nusišalinimų apimtį, bei detalizuoja ankstesnį savo nusišalinimą nuo viešųjų pirkimų procedūrų, įgaliodama Poliklinikos pavaduotoją valdymui priimti visus reikiamus lokalinius aktus viešojo pirkimo klausimais, organizuoti bei kontroliuoti viešųjų pirkimų vidaus kontrolės vykdymą.
Paaiškino, kad ankstesni nusišalinimai buvo teikti nuo viešųjų pirkimų procedūrų, o naujausiu Nusišalinimu, siekdama užkirsti prielaidas kilti bet kokiai interesų konflikto regimybei, pareiškėja praplėtė ankstesnių nusišalinimų sritį, papildomai nusišalindama nuo su viešaisiais pirkimais susijusių procesų organizavimo Poliklinikos viduje – lokalių teisės aktų priėmimo ir vidaus kontrolės vykdymo.
Pareiškėjos teigimu, atsakovė atlikdama tyrimą bei priimdama Sprendimą padarė esminius procedūrinius pažeidimus, t. y. Seimo narė A. B. 2018 m. rugpjūčio 10 d. kreipėsi į Komisiją su prašymu įvertinti pareiškėjos elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms. Komisija, išnagrinėjusi A. B. raštą konstatavo, kad jokie nauji įrodymai/faktinės aplinkybės, nei buvo vertintos anksčiau, neegzistuoja, todėl nusprendė tyrimo pagal gautą pranešimą nepradėti. Komisija 2018 m. rugsėjo 6 d. gavo pakartotinį Seimo narės A. B. kreipimąsi įvertinti pareiškėjos elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms. Nors kartu su pakartotiniu pranešimu, jokios naujos aplinkybės ar įrodymai nebuvo pateikti, Komisija 2018 rugsėjo 13 d. nusprendė pradėti tyrimą dėl pareiškėjos, taip pažeisdama Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (toliau – ir VTEKĮ) 24 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 3 dalies imperatyvias normas.
Pažymėjo, kad Komisija tyrimą pradėjo dėl pareiškėjos elgesio, kiek jis susijęs su Poliklinikoje vykusiomis viešojo pirkimo procedūromis, kuriose dalyvavo ir komercinius pasiūlymus teikė UAB „Limeta“, tačiau nepaisant nustatyti tyrimo dalyko, Komisija vertino pareiškėjos Nusišalinimą nuo Poliklinikos vykdomų turto realizavimo procedūrų bei nepagrįstai konstatavo jo neatitiktį Įstatymo reikalavimams. Komisija neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja dar 2010 ir 2011 metais nusišalino nuo šių procesu / sprendimu priėmimo; pati Komisija patvirtino šių nusišalinimų tinkamumą ir Komisijos tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kad pareiškėja būtų asmeniškai dalyvavusi rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, tiesiogiai susijusius su Poliklinikos viešųjų pirkimų dalyve – UAB „Limeta“, bet vis tiek nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėja pažeidė įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nenustatyta nei konkretaus / tikslaus interesų konflikto, nei kad šioje interesų konflikto situacijoje pasireiškė pareiškėjos privatus interesas.
Pareiškėjai kyla pagrįsta abejonė, ar jos atžvilgiu atliktas tyrimas bei priimtas Sprendimas nebuvo politiškai motyvuotas ir atsakovė nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 4 punkte įtvirtinto nepiktnaudžiavimo valdžia bei objektyvumo principų.
Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja teikdama nusišalinimus, taip pat ir Nusišalinimą (kuris buvo Komisijos tyrimo dalyku), neveikė interesų konflikto situacijoje. Pareiškėja veikė prevenciškai ir siekė užkirsti kelią galimam interesų konfliktui, t. y. siekė reaguoti į aplinkybes, išreiškiančias prielaidas interesų konfliktui kilti ir todėl nusišalino nuo tam tikrų procesų, kuriuos vykdant interesų konfliktai gali kilti. Vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika, interesu konflikto situacija susiformuoja tada, kai konkrečios aplinkybės (prielaidos) materializuojasi ir prielaidas interesų konfliktui paverčia tikru (realiu) interesu konfliktu. Analogiška išvada darytina ir iš Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatų analizės (kurias Komisija nepagrįstai nurodo pareiškėją pažeidus), nes jose aiškiai nurodyta, kad asmuo sprendimo svarstymo, rengimo ar priėmimo metu privalo informuoti savo vadovą apie esama interesų konfliktą ir nusišalinti.
Pabrėžė, kad šiuo atveju, pareiškėja neveikė interesų konflikto situacijoje ir nepriėmė sprendimų, susijusių jos privačiais interesais (pareiškėjos sutuoktinio darboviete UAB „Limeta“). Šiuo atveju nebuvo rengiamas, derinamas ar priimamas joks konkretus sprendimas, kuris pareiškėjai būtu sukėlęs interesų konfliktą. Tai konstatavo pati Komisija, atlikusi tyrimą ir nurodydama, kad nenustatyta faktinių duomenų, kad pareiškėja būtų asmeniškai atstovavusi Polikliniką ar dalyvavusi rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, tiesiogiai susijusius su viešųjų šios įstaigos pirkimų dalyve – UAB „Limeta“. Rėmėsi LVAT praktika nurodydama, kad asmenys pripažįstami pažeidę Įstatymo reikalavimus, kai jie nenusišalina ir priiminėja sprendimus interesų konflikto situacijoje; nesiima jokių teisinių priemonių, kad nekiltų abejonių dėl jų, kaip valstybės tarnautojų, tarnyboje priimamų / nepriimamų sprendimų nešališkumo, skaidrumo (LVAT 2018 m. balandžio 25 d. nutartis byloje Nr. eA-3831-520/2018). Tuo tarpu šiuo atveju, pareiškėja ėmėsi išankstinių rašytinių teisinių priemonių dėl galimų kilti interesų konfliktų, siekdama bet kokios interesų konflikto regimybės nusišalino nuo procesų, kuriuose interesų konfliktai gali materializuotis bei nepriėmė ir nedalyvavo priimant sprendimus, galinčius būti siejamais su jos privačiais interesais (šią aplinkybę, atlikus tyrimą, patvirtino pati Komisija Sprendime).
Pareiškėja nesutinka su Komisijos vertinimu, kad pareiškėja nusišalinimą pateikė netinkamam subjektui, nes Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatos (galimai 17 punkto) nenustato pareigos išimtinai merui priimti/patvirtinti ar spręsti dėl teikiamų nusišalinimų. Pažymėjo, jog atsakovė nenurodė nė vieno argumento, dėl kurio nusišalinimo institutas ir su interesu konfliktų vengimu susijęs teisinis reguliavimas turėtų būti laikomas darbo teisinių santykių elementu. Pareiškėjos teigimu, nusišalinimo institutas nepatenka į darbo teisės sritį, nes nusišalinimo teisinius santykius reguliuoja specialus teisinis reguliavimas – Įstatymo, o ne Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – ir DK); pačiame DK 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad egzistuoja ir kiti, su darbo santykiais susiję kiti visuomeniniai santykiai prie kurių turi būti priskiriami ir santykiai, kylantys iš Įstatymo dėl interesų konflikto vengimo bei nusišalinimo; DK 18 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad darbo teisės normų vykdymą pagal teisės aktų nustatytą kompetenciją kontroliuoja ir jų pažeidimų prevenciją vykdo Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; Lietuvos teismų praktikoje suformuota praktika, kad nors su sveikatos priežiūros įstaigų vadovais sudaroma darbo sutartis, ginčai kylantys dėl Įstatymo pažeidimu sprendžiami ne bendrosios kompetencijos teismuose (kartu su ginčais dėl darbo teisinių santykių), tačiau teismingi administraciniam teismui (Specialiosios teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutartis teismingumo byloje Nr. T-81/2018).
Rėmėsi Savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 1-267 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų, Savivaldybės įmonių ir akcinių bendrovių vadovų valdymo ir administravimo tvarkos aprašo 2 ir 12 punktais, kurie nustato, kad: vadovų valdymą atlieka Savivaldybės taryba ir Savivaldybės administracijos direktorius (tarp Tarybos posėdžių), o administravimą – Savivaldybės administracijos Personalo departamentas. Įstaigų ir Įmonių vadovų prašymai dėl priėmimo, atleidimo, papildomo darbo ir kitais personaliniais klausimais turi būti suderinti su departamento, kurio reguliavimo sričiai yra priskirta įstaiga ar įmonė, direktoriumi. Pareiškėjos įsitikinimu, pagrįstai teikė Nusišalinimą Personalo Etikos ir nusižengimų tyrimų skyriui bei Socialinių reikalų ir sveikatos departamentui. Pažymėjo ir tai, kad vadovaujantis imperatyviu VAĮ 3 straipsnio 8 ir 5 punktų reguliavimu, pareiškėjos teiktas Nusišalinimas Savivaldybėje turėjo būti persiųstas/perduotas atsakingam subjektui ir pareiškėja negali būti laikoma netinkamai nusišalinusi – ji ne tik de facto informavo savo darbdavio funkcijas atliekantį subjektą (t. y. Savivaldybę), tačiau ir gavo jo pritarimą atliekamiems veiksmams.
Nepagrįstu laikė atsakovės teiginius, jog pareiškėjos Nusišalinimas laikytinas ne jos pareikštu Nusišalinimu, bet informacija apie Poliklinikos direktorės 2017 m. balandžio 13 d. priimtus sprendimus, nepateikdama jokių argumentų, kurie pagrįstų tokį vertinimą. Pateikdama Nusišalinimą pareiškėja laikėsi visų Įstatymo 11 straipsnyje nustatytų reikalavimų, t. y. informavo darbdavio įgaliotus asmenis net ne apie esamą interesų konfliktą, o apie galimą interesų konfliktą; nusišalino nuo galimų sprendimų priėmimo ateityje dėl kurių galėtų kilti konfliktas; jokia forma nedalyvavo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus.
Priešingai nei nurodė atsakovė Sprendime, pareiškėja detaliai Nusišalinime nurodė motyvus ir aplinkybes, įvardintas pareiškėjos sutuoktinis, jo vadovaujama bendrovė, prieduose aiškiai ir tiksliai identifikuoti procesai nuo kurių pareiškėja nusišalino ir sritys, kuriose Poliklinikos darbuotojams suteikti įgaliojimai. Pastebėjo, jog įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nedetalizuota, kaip turi būti įforminamas asmens nusišalinimas ne interesų konflikto atveju, bet kuomet atliekamas prevencinis nusišalinimas reaguojant į prielaidas interesų konfliktui kilti. Pabrėžė, kad pareiškėjos pareikštą Nusišalinimą Savivaldybė priėmė bei patvirtino jo tinkamumą bei priimtinumą. Tai tiesiogiai patvirtina, kad tiek pareiškėja, tiek Savivaldybė (ją kontroliuojantis subjektas), laikė interesų konflikto kilimo riziką tinkamai suvaldytą, o pareiškėjos prevencinius veiksmus bei taikomas priemones dėl galimo kilti interesų konflikto – proporcingais ir pagrįstais.
Dėl Komisijos sprendime nurodytos aplinkybės, kad „Poliklinikos direktorės sutuoktinio vadovaujama įmonė dalyvauja Poliklinikos viešuosiuose pirkimuose, savaime sudaro prielaidas atsirasti interesų konfliktui“ ir cituojamos LVAT 2016 m. gruodžio 8 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-1688-438/2016 nurodė, jog atsakovė cituoja ne visus LVAT išaiškinimus. Išanalizavus visą LVAT 2016 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1688-438/2016, kuria Komisija remiasi Sprendime, darytina išvada, kad su interesų konflikto situacija (pabrėžiame, tai neegzistuoja pareiškėjos atveju, nes ji nusišalino prevenciškai) susidūrę savivaldybėms pavaldžių įstaigų vadovai, siekdami pavesti pavaldiems darbuotojams sprendimus, turi gauti steigėjo pritarimą atliekamiems veiksmams.
Pabrėžė, kad pareiškėja šiuo atveju Nusišalinimu kreipėsi į Savivaldybę dėl galimų kilti interesų konfliktų, siekdama prevenciškai nusišalinti. Tai buvo atlikta žodžiu, derinant nusišalinimo apimtį bei numatomų suteikti įgaliojimų apimtį. Kai žodinis suderinimas darbine tvarka buvo pasiektas, pareiškėja į Savivaldybę kreipėsi raštu su Nusišalinimu, kuriam Savivaldybė pritarė Taigi, šio ginčo atveju, pareiškėja įvykdė Lietuvos teismų praktikoje, kuria remiasi Komisija, suformuotus įpareigojimus – iš anksto (prieš kylant bet kokiam interesų konfliktui) kreipėsi į Savivaldybę, suderino poziciją konkretaus nusišalinimo klausimu, teikė Nusišalinimą bei tuomet gavo Savivaldybės rašytinį pritarimą atliekamiems veiksmams.
Pareiškėjos teigimu, Komisijos priimtas sprendimas yra prieštaringas, neaiškus ir nemotyvuotas – nėra aiškiai nurodyta, kokie konkrečiai pareiškėjos veiksmai yra netinkami ir kokiu būdu pareiškėja turėjo tinkamai nusišalinti; viena vertus nurodoma, jog pareiškėja pateikė ne Nusišalinimą, bet informaciją apie priimtus sprendimus, tačiau kita vertus, tą patį Nusišalinimą kvalifikuoja nusišalinimu (sprendimo 15 psl., punktas Nr. 3); nepateikė Sprendime argumentų, kodėl priėmė pakartotinį A. B. pranešimą; kokios naujos aplinkybės ar įrodymai buvo pateikti; kodėl nusišalinimo, viešų bei privačių interesų derinimo teisiniai santykiai kvalifikuojami kaip darbo teisės santykiai; kodėl Nusišalinimas savivaldybei laikytinas informacija apie priimtus sprendimus, o ne nusišalinimu; kuo remiantis Komisija kelia tokius aukštus, teisės aktuose neįtvirtintus reikalavimus nusišalinimų turiniui ir formai, kurių kažkodėl neatitinka pareiškėjos Nusišalinimas, nors jis yra priimtinas Savivaldybei (Pareiškėjos vadovo funkcijas atliekančio subjekto) ir kurio forma yra analogiška pačios Komisijos anksčiau tinkamais pripažintų nusišalinimų.
Pareiškėja atliko išankstinį Nusišalinimą nuo tam tikrų procesų, siekdama valdyti interesų konflikto riziką; vadovaudamasi aukščiausiais skaidrumo standartais siekė paneigti bet kokią interesų konflikto regimybę bei užkirsti priemones jam kilti. Pabrėžė, kad joks interesų konfliktas šiuo atveju de facto nebuvo kilęs – tai konstatavo pati Komisija savo Sprendime. Savivaldybė (Pareiškėjos darbdavio atstovas) pareiškėjos veiksmams ir Nusišalinimui pritarė. Tačiau Komisija pripažino tokius prevencinius pareiškėjos veiksmus kaip pažeidžiančius Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatas. Tai reiškia, kad pareiškėja pažeidė Įstatymą tik dėl to, kad elgėsi proaktvviai ir apdairiai, reagavo į prielaidas interesų konfliktui atsirasti ir siekė iš anksto užkardyti kelią galimam interesu konfliktui, t. y. jei pareiškėja nebūtų siekusi iš anksto užkirsti kelio interesų konfliktui atsirasti ir nebūtų bendradarbiavusi su Savivaldybe dėl Nusišalinimo, Komisija neturėtų jokio pagrindo pripažinti jos veiksmų prieštaraujančiais Įstatymui.
Atsakovė atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjos skundo netenkinti.
Atsakovės teigimu, ginčas kilo išskirtinai dėl teisės taikymo, pareiškėjai suabejojus, ar Komisija tinkamai kvalifikavo jai padarius Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatos, t. y. – nusišalinimo instituto, atsižvelgiant į šio instituto paskirtį (taip pat ir Įstatymo tikslus), procedūras bei faktinį jo išpildymą, pažeidimą.
Pareiškėja Įstatyme nustatytą pareigą vengti interesų konflikto, procedūrine prasme, realizavo netinkamai. Todėl tokiais veiksmais ji, kaip viešosios įstaigos vadovė, sukūrė situaciją, tiesiogiai sąlygojusią neigiamoms pasekmėms atsirasti. Nes dėl pareiškėjos veiksmų, formos, procedūrų bei turinio prasme, neatitinkančių Įstatymo reikalavimų, nebuvo realiai (de facto) užtikrinti šio įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinti tikslai, šiuo atveju – Poliklinikoje priimamų sprendimų viešųjų pirkimų srityje, kiek jie yra susiję su skundo autorės šeimos įmonės UAB „Limeta“ verslo interesais, skaidrumas, objektyvumas, nešališkumas.
Pabrėžė, kad UAB „Limeta“ Poliklinikos vykdomuose viešuosiuose pirkimuose dalyvavo ir dalyvauja (didėjančia tvarka) daugybę kartų ir ženklią jų dalį laimi. Tai matyti iš finansinių Poliklinikos veiklos ataskaitų, liudijančių apie UAB „Limetai“ sumokėtas milijonų eurų vertės sumas. Taigi, Įstatyme nurodytas viešųjų ir privačių interesų konfliktas yra akivaizdus, kurį suvokia ir pati pareiškėja. Tačiau Teismui adresuotame skunde tokį konfliktą pareiškėja jau vadina menamu, galimu, grindžiamu prielaidomis. Realaus viešųjų ir privačių interesų konflikto situacija pareiškėjos tarnybai kilo visais atvejis, kuomet tik jos šeimos verslo įmonė teikė komercinius pasiūlymus Poliklinikai. Atsakovė pritartų pareiškėjos pozicijai dėl konflikto galimumo, jei pareiškėją bei jos šeimos narius su UAB „Limeta“ sietų privataus pobūdžio interesai, tačiau UAB „Limeta“ nebūtų dalyvavusi nei viename Poliklinikos organizuotame viešajame pirkime, nors tokią galimybę, kaip medicinos įrangos bei paslaugų teikimo srityje veikianti verslo įmonė, hipotetiškai (prielaidų lygmenyje) ir turinti. Tačiau nagrinėjamu atveju UAB „Limeta“ šia galimybe ne tik pasinaudojo, bet ją ir realizavo. Taigi, prevencinės priemonės, kurias Pareiškėja mini savo skunde, šiuo atveju nėra veiksmingos.
Dėl tyrimo pradėjimo paaiškino, kad VTEKĮ 17 straipsnio 2 punkte numatyta, kad Komisija tiria fizinių ir juridinių asmenų pranešimus, skundus ir prašymus dėl valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veikos atitikties Įstatymo nuostatoms. Tačiau ši nuostata nereiškia, kad VTEK, būdama kontrolės ir priežiūros institucija, tyrimą dėl valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų turi teisę pradėti tik tuomet, kai gauna atitinkamą prašymą (skundą) apie galbūt padarytą Įstatymo reikalavimų pažeidimą. Įstatymai nevaržo VTEK diskrecijos pradėti tyrimą savo iniciatyva, ar savarankiškai išplėsti jau atliekamo tyrimo ribas, dalyką, pagrindą. Šiuo pagrindu nebuvo panaikintas nei vienas VTEK sprendimas. Reaguodama į gaunamus skundus, ar veikdama proaktyviai, Komisija nuosekliai laikosi principo, jog pakankamas pagrindas (vada) tyrimui pradėti atsiranda tuomet, kai turimi duomenys, ar išsakytos abejonės dėl valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens veikos indikuoja apie itin didelę Įstatymo reikalavimų pažeidimo tikimybę.
Komisija gavo du Lietuvos Respublikos Seimo narės A. B. prašymus įvertinti Poliklinikos direktorės veiksmų atitiktį Įstatymo reikalavimams. Tyrimą Komisija pradėjo 2019 m. rugsėjo 13 d., įvykius vertinant chronologine seka, po antrojo pranešėjos kreipimosi. Laikotarpyje tarp šių Komisijos sprendimų, Komisija savo iniciatyva kreipėsi į atitinkamas institucijas bei asmenis – Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, pareiškėją, Sveikatos apsaugos ministeriją ir pan., dėl informacijos pateikimo. Taigi, Komisija 2019 m. rugsėjo 13 d. posėdyje, spręsdama klausimą dėl tyrimo pareiškėjos atžvilgiu pradėjimo, disponavo nepalyginamai gausesne faktine situacija, nei 2018 m. rugpjūčio 16 d. Be to, priimdama sprendimą tirti pareiškėjos elgesį, Komisija atsižvelgė ne tik į viešąjį visuomenės interesą išsklaidyti kilusias abejones dėl Poliklinikoje priimamų sprendimų nešališkumo, bet ir pačios pareiškėjos, laimėjusios konkursą eiti VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės vadovo pareigas, interesus, susijusius su tarnybine reputacija.
Tai, kad pranešimą Komisijai pateikęs asmuo turi valstybės statusą, priešingai, nei teigia pareiškėja, savaime dar nereiškia, jog visas Komisijos tyrimas yra politiškai motyvuotas. Susirūpinimą situacija pareiškėjos vadovaujamoje Poliklinikoje išreiškė ne tik Seimo narė, tačiau buvo gautas paklausimas dėl šių aplinkybių ir iš Sveikatos apsaugos ministerijos bei persiųstą kitos Lietuvos Respublikos Seimo narės – A. Š. kreipimąsi. Situaciją dėl galimų korupcijos apraiškų Poliklinikoje tyrė Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba ir Viešųjų pirkimų tarnyba.
Nesutiko su pareiškėjos argumentu, esą Sprendimas, priimtas atlikus išsamų, visapusišką ir visaapimantį tyrimą, iš esmės prieštarauja jos 2011 m. spalio 11 d. posėdyje priimtam protokoliniam sprendimui pritarti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktai išvadai ir savarankiško tyrimo neatlikti. Atsakovės teigimu, šių sprendimų negalima tapatinti dėl daugybės priežasčių. Ne tik dėl procedūrinių jų skirtumų (vienu atveju pati Komisija atliko savarankišką ir nepriklausomą tyrimą, kitu – pritarė kitos institucijos išvadoms, padarytoms surinktos faktinės informacijos pagrindu). Minėtus sprendimus skiria itin didelis – daugiau nei septynių metų laiko tarpas. Tai yra laikotarpis, per kurį, kaip savo skunde teigia pati Poliklinikos direktorė „keičiantis teisiniam reguliavimui, ar jo taikymui, atsirandant naujai praktikai, atsirasdavo naujos priežastys ar aplinkybės, dėl kurių galėtų kilti interesų konfliktas“. Atkreipė dėmesį į tai, kad per šį laikotarpį iš tiesų ne kartą keitėsi ne tik ginčo santykį reglamentuojančio Įstatymo (tarp jų – ir 11 straipsnio) bei Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo nuostatos, tačiau kito ir kiti, skundžiamame sprendime nurodyti teisės aktai,
Nagrinėjamu atveju pareiškėja pati save nušalino nuo itin plačios ir reikšmingos jai teisės aktais pavestų darbo funkcijų dalies – viešųjų pirkimų bei turto valdymo procedūrų vykdymo, šiuos darbus pavesdama vykdyti kitiems, jai pavaldiems, Poliklinikos darbuotojams. Kitaip tariant, apeliuodama į Įstatymą, pareiškėja savo darbines funkcijas reikšmingai susiaurino. Taigi, tvirtinimas, esą šio ginčo situacija nėra susijusi su darbo teisiniais santykiais, Komisijos nuomone, nepagrįstas.
Sprendime pagrįstai konstatuota, kad vienintelis tinkamas subjektas, į kurį, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata, pareiškėja privalėjo kreiptis dėl jai iškilusios interesų konflikto situacijos, atsižvelgiant į aptariamu metu galiojančio Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nuostatas, buvo Vilniaus miesto savivaldybės meras. Poliklinikos direktorės cituojamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 1-267 patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų, savivaldybės įmonių ir akcinių bendrovių vadovų valdymo ir administravimo tvarkos aprašas yra poįstatyminis teisės aktas, kuris taikomas tiek, kiek neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nuostatoms.
Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento Korupcijos ir nusižengimų prevencijos skyriaus nuostatų matyti, kad šiam struktūriniam padaliniui yra pavesta teikti kvalifikuotus patarimus (metodinę pagalbą) tik savivaldybėje dirbantiems asmenims. Poliklinikos direktorė nėra savivaldybės darbuotoja. Todėl, atsižvelgiant į Korupcijos ir nusižengimų prevencijos skyriui suteiktus įgaliojimus, pareiškėja nepagrįstai tvirtina, esą šis subjektas, į kurį ji kreipėsi, yra įgaliotas ne tik iš esmės spręsti Poliklinikos direktorės tarnybinio statuso asmenims susidariusią intereso konflikto situaciją, bet ir priimti vieną iš Įstatymo 11 straipsnyje numatytų sprendimų (priimti pareikštą nusišalinimą, jį atmesti, nušalinti nuo atitinkamų pareigų vykdymo ir pan.). Tokių sprendimų minėtasis savivaldybės administracijos struktūrinis padalinys ir nepriėmė. Klausimą iš esmės prieš tai išsprendė ir sprendimus dėl savo tarnybos priėmė pati pareiškėja savarankiškai, išleisdama atitinkamus įsakymus.
Atsakovės teigimu, pareiškėja veikė pagal jos pačios sugalvotas procedūras, kurios nėra numatytos nei Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje, nei kitose šio įstatymo nuostatose, todėl pagrįstai buvo nuspręsta, kad ji nesilaikė Įstatymo reikalavimų, dėl ko nustatyta tvarka nebuvo užtikrintas Poliklinikoje priimamų sprendimų viešųjų pirkimų srityje nešališkumas. Šiame kontekste Komisija sprendime neatsitiktinai rėmėsi LVAT 2011 m. balandžio 4 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1121/2011, kad įgaliotų asmenų informavimas apie susidariusią interesų konflikto situaciją yra privaloma sąlyga siekiant pripažinti, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo tinkamai vykdė Įstatymo nuostatas. Būtent įgaliotų asmenų.
Komisijos sprendimus tikrinantys administraciniai teismai ne vienoje tokio pobūdžio byloje yra pažymėję, kad nusišalinimą valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo atlikti pagal tai, kaip to reikalauja Įstatymo nuostatos ir, kad ne bet koks asmens atliktas veiksmas laikytinas nusišalinimu Įstatymo nuostatų prasme. Todėl Komisija negali sutikti su skundo argumentu, esą Komisijos sprendimas yra precedentinis ir, kad Komisija, vadovaudamasi formaliomis Įstatymo nuostatomis, išskirtinai pareiškėjai ad hoc nustatė itin aukštus elgesio reikalavimas.
Teismas
konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Komisijos Sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad dėl pareiškėjos elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms 2018 m. rugpjūčio 10 d. į Komisiją kreipėsi Lietuvos Respublikos Seimo narė A. B., nurodydama, jog pasirodžiusi informacija viešoje erdvėje kelia klausimų, ar pareiškėja nėra pažeidusi Įstatymo nuostatų. Seimo narė paprašė Komisijos įvertinti pareiškėjos elgesio atitiktį Įstatymo nuostatams.
2018 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. S-3781-(1.5) Komisija, vadovaudamasi Įstatymo 24 straipsnio 5 dalimi, atsisakė pradėti tyrimą pagal Seimo narės A. B. pranešimą.
2018 m. rugsėjo 6 d. Komisija gavo pakartotinį Seimo narės A. B. kreipimąsi įvertinti pareiškėjos elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms.
2018 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. S-3974-(2.5) Komisija „Dėl informacijos ir dokumentų pateikimo“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių, prašydama pateikti visus pareiškėjos pateiktus nusišalinimus nuo klausimų, susijusių su Bendrove, bei pareiškėjos vadovo priimtus sprendimus dėl pareiškėjos nusišalinimo, nurodant kuriems konkrečiai asmenims ir kada buvo pavesta spręsti klausimus, susijusius su Bendrove.
Komisija dėl informacijos pateikimo kreipėsi ir į Polikliniką 2018 m. rugsėjo 11 d.
2018 m. rugsėjo 18 d. raštu Nr. S-4073-(1.2) „Dėl pradėto tyrimo“ informavo Seimo narę A. B., jog 2018 m. rugsėjo 13 d. posėdyje Komisija nusprendė pradėti tyrimą dėl pareiškėjos elgesio atitikties Įstatymo reikalavimams.
Pareiškėja prašo teismo panaikinti visą Komisijos Sprendimą nurodydama, jog jį priimant Komisija padarė esminius procedūrinius pažeidimus – pradėjo tyrimą pagal pakartotinį Seimo narės pranešimą, kuriame jokių naujų aplinkybių ir faktų nebuvo nurodyta, tuo pažeisdama VTEKĮ 24 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Pareiškėja papildomuose paaiškinimuose teismui nurodė, jog jei teismas šiuos argumentus vertins kaip nepagrįstus, prašo teismo panaikinti tą Sprendimo dalį, kuria Komisija pripažino pareiškėją pažeidus Įstatymo11 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Pažymėtina, jog ginčo tarp šalių dėl faktinių aplinkybių nėra, kaip ir nėra ginčo dėl pareiškėjos tarnybinio statuso. Šalys iš esmės skirtingai vertina Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatas – nusišalinimo instituto procedūras, jų faktinį realizavimą, pažeidimą. Pareiškėja taip pat kelia abejones dėl Sprendimo teisėtumo teigdama, jog buvo padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai atliekant tyrimą. Atsakovė teigia, jog įstatymai nevaržo Komisijos diskrecijos pradėti tyrimą savo iniciatyva, ar savarankiškai išplėsti jau atliekamo tyrimo ribas, dalyką, pagrindą.
1. Dėl procedūrinių reikalavimų
Pareiškėjos teigimu, Komisija pažeidė VTEKĮ 24 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, nes nusprendė pradėti tyrimą pagal pakartotinį Seimo narės pranešimą, nors jame nebuvo nurodyta naujų aplinkybių ar faktų. Atsakovė nurodė, jog teisės aktų nuostatos nevaržo Komisijos diskrecijos pradėti tyrimą savo iniciatyva, ar savarankiškai išplėsti jau atliekamo tyrimo ribas, dalyką, pagrindą.
Teismas su pareiškėjos argumentais sutinka.
VTEKĮ 17 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Komisija tiria fizinių ir juridinių asmenų pranešimus, skundus ir prašymus dėl valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veikos atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms ir priima vieną iš šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatytų sprendimų. Valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens teisinio statuso praradimas nekliudo per trejus metus nuo šio asmens galimai teisės aktus pažeidžiančios veikos padarymo VTEK pradėti tyrimą, kuris atliekamas laikantis VTEKĮ 26 straipsnyje nustatytų pranešimų ištyrimo terminų.
VTEKĮ 24 straipsnyje nustatyti pagrindai, kuomet Komisija atsisako nagrinėti pranešimą. Minėto straipsnio 1 dalis nustato, kad ne vėliau kaip per 8 darbo dienas nuo gauto pranešimo registravimo Komisijos sekretoriate dienos VTEK informuoja pareiškėją apie atsisakymą nagrinėti pranešimą, jeigu: 1) pranešimas pateiktas praėjus šio įstatymo 23 straipsnyje nustatytam terminui; 2) pranešime nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso VTEK kompetencijai; 3) pranešimas tuo pačiu klausimu buvo išnagrinėtas.
VTEKĮ 24 straipsnio 3 dalis nustato, kad pranešimą ištyrus, pakartotinai pateiktas pranešimas netiriamas, išskyrus atvejus, kai nurodomos naujos aplinkybės ar pateikiami nauji faktai.
Iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog į Komisiją 2018 m. rugpjūčio 10 d. kreipėsi Seimo narė A. B. su prašymu įvertinti pareiškėjos elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms. Komisija, 2018 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. S-3781-(1.5) informavo pranešėją, kad atsižvelgiant į tai, jog pranešime (ir žiniasklaidoje) nėra nurodyta duomenų apie konkrečius pareiškėjos veiksmus, kuriais ji galėjo pažeisti Įstatymo nuostatas, Komisija, vadovaudamasi Įstatymo 24 straipsnio 5 dalimi, tyrimo pagal pranešime nurodytas aplinkybes nepradėjo. Pakartotinai Seimo narė į Komisiją kreipėsi 2018 m. rugsėjo 6 d. Pakartotiniame pranešime „Dėl tyrimo pradėjimo“ nurodė, kad dar 2018 m. rugpjūčio 10 d. kreipdamasi į Komisiją nurodė aplinkybes dėl pareiškėjos elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms, tačiau Komisija, atsisakydama pradėti tyrimą, argumentų, kodėl nusprendė nepadėti tyrimo, nenurodė. Pranešėja nurodė, jog nėra aišku, kaip galima konstatuoti faktą, jei tyrimas net nebuvo pradėtas ir pakartotinai paprašė pradėti tyrimą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi abu pranešėjos pranešimus, sprendžia, jog antru pranešimu pranešėja nepateikė jokių naujų aplinkybių ar naujų faktų, kaip tai nustatyta VTEKĮ 24 straipsnio 3 dalyje. Taigi, Komisija nepagrįstai 2018 m. rugsėjo 13 d. posėdyje, apsvarsčiusi Seimo narės A. B. 2018 m. rugsėjo 6 d. prašymą, nusprendė pradėti tyrimą dėl pareiškėjos elgesio atitikties Įstatymo reikalavimams.
Komisija teigė, jog įstatymai nevaržo jos diskrecijos pradėti tyrimą savo iniciatyva, ar savarankiškai išplėsti jau atliekamo tyrimo ribas, dalyką, pagrindą; kad po pirmojo Seimo narės kreipimosi Komisija savo iniciatyva kreipėsi į atitinkamas institucijas bei asmenis dėl informacijos pateikimo; kad 2019 m. rugsėjo 13 d. posėdyje disponavo gausesne faktine situacija, kad atsižvelgė ne tik į viešąjį visuomenės interesą išsklaidyti kilusias abejones dėl Poliklinikoje priimamų sprendimų nešališkumo, bet ir pačios pareiškėjos, laimėjusios konkursą eiti VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės vadovo pareigas, interesus, susijusius su tarnybine reputacija. Teismas sutinka, jog Komisija gali pradėti tyrimą savo iniciatyva ar savarankiškai išplėsti jau atliekamo tyrimo ribas, dalyką, pagrindą, tačiau teismas pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju, vada tyrimui pradėti buvo pakartotinis Seimo narės prašymas, kuriame nebuvo nurodyta jokių naujų aplinkybių ir faktų, kurių nebuvo nurodyta pirminiame 2018 m. rugpjūčio 10 d. pranešime Komisijai, bet ne pačios Komisijos iniciatyva pradėtas tyrimas ar pradėto tyrimo išplėtimas. Atsakovės argumentai, jog po pirminio Seimo narės prašymo, ji savarankiškai kreipėsi į atitinkamas institucijas bei asmenis, atmetamas, nes byloje nustatyta, kad VTEK į institucijas kreipėsi ne iki 2018 m. rugsėjo 6 d., kuomet buvo gautas Seimo narės pakartotinis prašymas, tačiau 2018 m. rugsėjo 11 d., t. y. po pakartotinio keipimosi (VTEK kreipimasis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir į Polikliniką).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog Komisija 2018 m. rugsėjo 6 d. gavusi pakartotinį Seimo narės A. B. prašymą, kuriame buvo prašoma pakartotinai pradėti tyrimą, tačiau nebuvo nurodytos naujos aplinkybės ar nauji faktai, kurie nebuvo nurodyti pirminiame 2018 m. rugpjūčio 10 d. prašyme, nepagrįstai nesivadovavo VTEKĮ 24 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis ir nepagrįstai 2018 m. rugsėjo 13 d. posėdyje, apsvarsčiusi Seimo narės 2018 m. rugsėjo 6 d. pakartotinį prašymą, nusprendė pradėti tyrimą dėl pareiškėjos elgesio atitikties Įstatymo reikalavimams. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.
2. Dėl nusišalinimo instituto procedūros
Komisija Sprendime konstatavo, kad pareiškėja informaciją apie dėl jos veiklos susidariusią interesų konflikto situaciją teikė pagal įstatymo nuostatas neįgaliotam subjektui, t. y. ne Vilniaus miesto savivaldybės merui, bet Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento Korupcijos ir nusižengimų prevencijos skyriui bei Socialinių reikalų ir sveikatos departamentui.
Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios nariu jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą.
Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 17 punkte nustatyta, kad meras priima į pareigas ir atleidžia iš jų viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė), išskyrus švietimo įstaigas, vadovus; įgyvendina kitas funkcijas, susijusias su visų viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) vadovų darbo santykiais, Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka; šio įstatymo nustatytais atvejais, kai meras negali eiti pareigų, šias funkcijas įgyvendina mero pavaduotojas ar mero pareigas laikinai einantis savivaldybės tarybos narys.
Taigi, pritartina atsakovės pozicijai, jog tinkamas subjektas, kuriam pareiškėja turėjo pateikti Nusišalinimą yra Vilniaus miesto savivaldybės meras. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos pateiktas Nusišalinimas ne tiesiogiai Vilniaus miesto savivaldybės merui, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento Korupcijos ir nusižengimų prevencijos skyriui bei Socialinių reikalų ir sveikatos departamentui neleidžia konstatuoti Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Teismas prie šios išvados priėjo dėl šių motyvų: Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad <...> privalo informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją <...>; Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 8 punkte nustatytas vieno langelio principas, kuris reiškia, kad asmeniui informacija suteikiama, prašymas ar skundas priimamas ir atsakymas į juos pateikiamas vienoje darbo vietoje. Prašymą ar skundą nagrinėja ir informaciją iš savo administracijos padalinių, pavaldžių subjektų, prireikus – ir iš kitų viešojo administravimo subjektų gauna pats prašymą ar skundą nagrinėjantis ir administracinį sprendimą priimantis viešojo administravimo subjektas, neįpareigodamas tai atlikti prašymą ar skundą padavusį asmenį. Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad jeigu viešojo administravimo subjektas pagal kompetenciją negali spręsti prašyme išdėstytų klausimų ar priimti administracinės procedūros sprendimo dėl skunde išdėstyto klausimo, jis jo nenagrinėja ir ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos persiunčia jį kompetentingam viešojo administravimo subjektui, ir apie tai praneša asmeniui. Jeigu nėra kito viešojo administravimo subjekto, kuriam galėtų perduoti prašymą ar skundą nagrinėti pagal kompetenciją, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos apie tai praneša asmeniui paaiškindamas jo prašymo ar skundo nenagrinėjimo priežastis. Taigi, iš paminėtų teisės aktų nuostatų akivaizdu, jog pareiškėjos teiktas Nusišalinimas Vilniaus miesto savivaldybėje turėjo būti adresuotas ar perduotas atsakingam subjektui – merui.
Komisija taip pat Sprendime nurodė, jog aplinkybė, kad Poliklinikos direktorės sutuoktinio vadovaujama įmonė dalyvauja Poliklinikos viešuosiuose pirkimuose, savaime sudaro prielaidas atsirasti interesų konfliktui ir remiasi LVAT 2016 m. gruodžio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1688-438/2016, kurioje nurodyta, kad „Situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo priimti sprendimus, susijusius su jo šeimos nario verslo interesais, paveda jam tarnybos santykių prasme pavaldžiam darbuotojui, pats „formaliai atsisakydamas priimti sprendimus, susijusius su savo privačiais interesais <...>“, sukuria situaciją, kai „pavaldinio sprendimai jo tiesioginio vadovo atžvilgiu atitinkamai gali būti įtakojami jo tiesioginio vadovo priimamais sprendimais jo paties atžvilgiu. Visa tai lemia, kad tokiais atvejais išlieka interesų konflikto kilimo galimybė. O ši aplinkybė tokiais atvejais įpareigoja asmenį dirbantį valstybinėje tarnyboje, elgtis įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nustatyta tvarka, būtent informuoti savo institucijos vadovą apie esamą interesų konfliktą bei pareikšti apie nusišalinimą nuo sprendimo priėmimo“. Pažymėtina, jog atsakovės cituojamoje LVAT nutartyje iš esmės situacija nebuvo identiška, t. y. asmuo, nesikreipė į steigėją, neinformavo savo institucijos vadovo. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nusišalino ir apie savo Nusišalinimą informavo savo institucijos vadovą apie esamą/būsimą interesų konfliktą. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog svarbi yra ne galimybė realizuoti pareigą nusišalinti, bet pačios pareiškėjos elgesys iškilus interesų konflikto situacijai, t. y. kreiptis į savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą dėl nusišalinimo. Būtent tiesioginio vadovo informavimo faktas yra reikšmingas. Teismui konstatavus, jog pareiškėja Nusišalinimą pateikė savo institucijos vadovui ir institucijos vadovui priėmus pareiškėjos Nusišalinimą, Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies pažeidimas pareiškėjos atžvilgiu nekonstatuotinas.
Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, sprendžia, kad Komisijos 2019 m. vasario 6 d. sprendimas Nr. KS-23 „Dėl J. K.“, yra neteisėtas ir nepagrįstas, Komisija neįvertino ginčui reikšmingų faktų, neteisingai vertino Įstatymo nuostatas, todėl Sprendimas naikintinas, o pareiškėjos skundas tenkinamas pilnai.
Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Pareiškėja taip pat prašė teismo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau neįvardijo nei konkrečios bylinėjimosi išlaidų sumos, nei pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai pareiškėjos prašymas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkintinas.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84?87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132–134 straipsniais, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjos J. K. skundą patenkinti.
Panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2019 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. KS-23 „Dėl J. K.“.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjos Jovita Einikienė
Beata Martišienė
Iveta Pelienė