Administracinė byla Nr. I-1540-428/2016
Proceso Nr. 3-62-3-00667-2015-1
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. vasario 1 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Medvedevienė,
sekretoriaujant Laurai Mukaitei,
dalyvaujant pareiškėjui A. S. atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų atstovui Mindaugui Kabeliui
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
n u s t a t ė :
Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 10‘000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas savo skunde (b.l. 4) ir posėdžio metu nurodė, jog Alytaus pataisos namuose jis dirbo suvirintoju, tačiau 2015 m. kovo 27 d., ne darbo metu, jis nusižengė vidaus tvarkos taisyklėms, todėl buvo nubaustas 13 parų nuobauda baudos izoliatoriuje, o atlikus bausmę buvo perkeltas iš 6 būrio darbo zonos į 4 būrį, kur sąlygų dirbti nėra. Pareiškėjas paaiškino, jog uždirbamus pinigus siųsdavo šeimai ir tokiu būdu prisidėdavo prie jos išlaikymo. Kadangi pareiškėjas neteko galimybės dirbi, jis patyrė sunkius išgyvenimus, nes tik dirbdamas jis galėjo padėti šeimai. Nuteistasis nesupranta, kodėl dėl jo elgesio ne darbo metu, jis buvo perkeltas iš būrio darbo zonoje į būrį kuriame nėra sąlygų dirbti. Prašo priteisti 10‘000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Atsakovas atsiliepime (b.l. 7-9) ir posėdžio metu nurodė, jog su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas buvo paskirtas į 6 būrį, darbo zoną, kur dirbo suvirintoju, tačiau jam 2015 m. kovo 21 d. etapu išvykus į laisvės atėmimo vietų ligoninę, 2015 m. kovo 27 d. įtarus jog pareiškėjas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, atlikus tyrimą, įtarimai pasitvirtino, tai patvirtina 2015 m. kovo 27 d. LAVL neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo aktas Nr. 36-57. Pareiškėjas savo tokiu elgesiu pažeidė bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 110 str. 2 d. 3 p. reikalavimus ir 2015 m. balandžio 2 d. buvo nubaustas uždarant jį13 parų į baudos izoliatorių. Atsakovas paaiškino, jog apsvaigęs asmuo negali dirbti suvirintoju, nes sutrikus reakcijai gali sužaloti savo ar kito asmens sveikatą, todėl 2015 m. balandžio 7 d. pareiškėjas Alytaus pataisos namų skirstymo komisijos buvo perkeltas iš 6 būrio darbo zonoje į gyvenamąją zoną, 4 būrį. Atsakovas prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas nepagrįstas ir atmestinas.
Pareiškėjas reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam užkertant kelią dirbti.
Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas (toliau – ir CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius Pataisos namų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 7 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Pareiškėjas – asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), Nr .74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04). Atsižvelgdama į tai, teismas pabrėžia, kad asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant pareiškėjo turimų teisių ir pareigų apimtį.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas priverčiamojo darbo draudimas. Šio Konstitucijos straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad priverčiamuoju darbu, be kita ko, nelaikomas ir įstatymo reguliuojamas teismo nuteistųjų darbas. Be to, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti verčiamas dirbti priverstinį ar privalomąjį darbą. Aptariamo Konvencijos straipsnio 3 dalyje išaiškinta, kad šiame straipsnyje sąvoka „priverstinis ar privalomasis darbas“ negali reikšti: a) kokio nors darbo, kurį paprastai reikalaujama atlikti kalinimo metu, taikant šios Konvencijos 5 straipsnio nuostatas, ir darbo lygtinio atleidimo nuo tokio kalinimo laikotarpiu. Atsižvelgiant į šias nuostatas pažymėtina, kad nei Lietuvos Respublikos Konstitucija, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nuteistųjų darbo nelaiko privalomu ar priverstiniu, todėl šių teisės aktų kontekste darytina išvada, jog nuteistųjų darbas gali būti ir pareiga, ir jų teisė.
Bausmių vykdymo kodeksas įstatymo galią turinti teisės norma, kuri ir reguliuoja asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme darbo sąlygas bei tvarką, kurį nuteistieji dirba pataisos įstaigose, atlikdami šią bausmę. Šis teisinis reguliavimas reiškia, kad tokių asmenų darbas nėra prilyginamas darbui, kurį asmenys dirba kitais pagrindais – pagal darbo sutartį, valstybės tarnyboje, užsiimdami verslu ir pan.
Remiantis Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalimi, bausmes atliekantys asmenys turi ne tik visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas laisves ir teises su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis, bet ir pareigas. Bendrosios nuteistųjų pareigos nustatytos šio kodekso 12 straipsnyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1427/2010; 2013 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-236/2013; 2013 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-434/2013; kt.).
Pagal Bausmių vykdymo kodeksą darbas yra viena iš nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pataisos priemonių (BVK 111 str.). Europos kalėjimų taisyklių 26 punkte, be kita ko, nurodoma, kad darbą kalėjime reikėtų vertinti kaip pozityvų kalinimo režimo elementą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagrindinis darbo kaip pataisos priemonės tikslas – paruošti asmenį integracijai į visuomenę bei išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1396/2011). Nuteistųjų darbas yra esminis nuteistųjų laisvės atėmimu resocializacijos elementas ir turi didelę reikšmę jų pataisos procese (2012 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1956/2012). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, sistemiškai aiškinant Bausmių vykdymo kodekso antrojo skirsnio normas, konstatuota, kad nuteistųjų mokamas ir nemokamas darbas yra jiems privalomas, t. y. pagal Bausmių vykdymo kodekso 125 straipsnio 1 dalį, kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija (2013 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1898/2013). Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę (1 d.); nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas (3 d.); pataisos įstaigų ir valstybės įmonių prie pataisos įstaigų gamybinė ūkinė veikla privalo tarnauti tik pagrindiniam tikslui - išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (8 d.). Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti (galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens), o pataisos įstaigos administracijai numatė teisę siūlyti darbą (galimybę turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą).
Administracinių teismų praktikoje aiškinant minėtas teisės normas yra konstatuota, kad pataisos įstaigų administracijai teisės aktai nenustato imperatyvios pareigos įtraukti besąlygiškai visus nuteistuosius, net ir norinčius dirbti, į darbo sąrašus, nėra nustatytos sąlygos ar kriterijai, kuriems esant, visiems be išimties nuteistiesiems būtų garantuojamas darbas. Todėl įstaigos administracija, įgyvendindama jai suteiktą diskrecijos teisę, ir sprendimą išbraukti iš dirbančių sąrašo, atitinkamo asmens atžvilgiu, gali priimti atsižvelgdama į konkrečios situacijos aplinkybes - esamas laisvas pareigas ir darbo vietas; pasikeitusiais darbo sąlygas; aprūpinimo darbu tikslus; asmens padarytus vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-407/2014).
Byloje nustatyta, kad 2015 m. balandžio 2 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktorius nutarė A. S. uždaryti į baudos izoliatorių, kadangi 2015 m. kovo 27 d. jam atlikus neblaivumo testą buvo nustatyta, kad jis buvo vartojęs amfetaminą ir metamfetaminą (b.l. 13). Kad vartojo psichotropines medžiagas patvirtino pareiškėjas posėdžio metu, taip pat byloje yra neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo akto kopija, kurioje yra užfiksuota jog pareiškėjo testas yra teigiamas, nustatyta jog asmuo vartojo psichotropines medžiagas, minėtam akte yra pareiškėjo parašas ir nurodymas jog jis susipažino ir sutinka su tyrimo rezultatais (b.l. 16), taip pat yra pareiškėjo paaiškinimas, kuriame jis nurodo jog perdozavo metamfetamino (b.l. 17). Iš byloje pateikto 2015 m. balandžio 7 d. Alytaus pataisos namų nuteistųjų paskirstymo komisijos protokolo matyti, jog buvo nutarta pareiškėją grįžusį etapu paskirti 4 būrį, 40 miegamąją vietą (b.l. 51).
Bausmių vykdymo teisėje nuteistojo pareigos apibūdinamos kaip teisės normose nustatytos bausmių vykdymo teisinio santykio subjekto privalomojo elgesio ribos ir taisyklės, kurių subjektas negali atsisakyti vykdyti arba laikytis. Pareigos neatlikimas arba netinkamas jos atlikimas yra bausmių vykdymo teisės pažeidimas. Teisės aktai nenumato nuteistajam teisės rinktis būrį. Nuteistajam būrys ar miegamajame esanti lova gali būti skiriami, atsižvelgiant į jo sveikatą, fizinį išsivystymą ar kitas išimtines aplinkybes. Nuteistųjų skirstymas yra pataisos įstaigos administracijos diskrecija, t. y. teisė elgtis savo nuožiūra. Skirstant nuteistuosius į būrius atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatą, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas ir laikantis nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų. Taigi atsakovas veikė savo diskrecijos ribose, ir savo nuožiūra, atsižvelgiant į pareiškėjo neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatą, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas, paskyrė jį 4 būrį, gyvenamojoje zonoje, taigi neatliko neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu.
Nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, darbas pataisos įstaigose, nėra viena iš socialinių garantijų, kuri taikoma darbo teisinių santykių srityje, o, kaip jau buvo minėta, yra viena iš pataisos priemonių, kuri taikoma nuteistiesiems, siekiant juos paruošti gyvenimui laisvėje ir pan. (BVK 1 ir 111 str.), t. y., darbo, kaip priemonės skirtos paruošti nuteistuosius gyvenimui laisvėje, paskirtis yra kitokia nei darbo teisinių santykių atveju, dėl ko ir negali būti vertinama per teisės normų, reglamentuojančių darbo teisinius santykius, prizmę. Sprendžiant darbo pataisos įstaigoje nuteistiesiems skyrimo ar nuteistųjų atleidimo klausimus pataisos įstaigos administracija turi diskreciją atsižvelgti ir į kitus kriterijus, kurie gal būti siejami su nuteistojo elgesiu pataisos įstaigoje, vykdant tiek bendrąsias tiek specialiąsias nuteistojo pareigas (BVK 12 str.), poreikiu taikyti nuteistajam kitas pataisos priemones, numatytas BVK 111 straipsnyje ir pan.
Atsižvelgiant į aukščiau paminėtą teisinį reguliavimą pareiškėjo argumentai dėl jo teisės dirbti pasirinktą darbą suvaržymo, negali būti pripažinti pagrįstais, nes kol pareiškėjas atlieka terminuotą laisvės atėmimo bausmę, jam taikomi įstatymų numatyti laikini suvaržymai ir apribojimai, taigi terminuotą laisvės atėmimo bausmę atliekančio asmens galimybė dirbti šios bausmės atlikimo laikotarpiu darbas pataisos įstaigose nėra viena iš nuteistojo socialinių garantijų, tai yra pataisos įstaigos administracijos diskrecijos teisė bei gali būti realizuojama ta tvarka, kurią numato Bausmių vykdymo kodekso 125 straipsnis, atsižvelgiant į nuteistųjų darbingumą, turimą specialybę, laisvas pareigas ir darbo vietas.
Pareiškėjas teigė, kad dėl Marijampolės pataisos namų veiksmų (neveikimo) jam padaryta neturtinė žala, atsiradusi patyrus psichinius, moralinius ir dvasinius išgyvenimus.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.
Tačiau būtina pabrėžti, kad kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, taip ir neturtinės žalos atlyginimo atveju, visų pirma, būtina nustatyti valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą.
Pareiškėjas deklaratyviai bei labai abstrakčiai išreiškė, kaip pasireiškė Alytaus pataisos namų pareigūnų veiksmų neteisėtumas. Teismo vertinimu, pataisos įstaiga, veikė savo diskrecijos ribose ir tinkamai įgyvendino įstatymų jai nustatytas pareigas, pagal turimas galimybes užtikrinant atitinkamiems nuteistiesiems galimybę dirbti. Pareiškėjas neįrodė savo teiginių pagrįstumo, jog atsakovas perkeldamas jį į kitą būrį, ko pasėkoje jis neteko galimybės dirbti, pažeidė jo teises, t. y. neįrodė, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus dėl kurių pareiškėjui galėjo atsirasti jo nurodoma žala (CK 6. 246 str.), todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atmestinas kaip nepagrįstas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėja Jolanta Medvedevienė