Civilinė byla Nr. e2A-715-464/2022

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00034-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4; 2.6.1.5; 2.6.2.1; 2.6.8.8; 2.6.9.2; 2.6.16.4; 2.6.20.4

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „HC betonas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurobetonas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „HC Betonas“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „HC betonas“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Eurobetonas“ dėl avanso ir nepagrįstai gautų lėšų grąžinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Eurobetonas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė priteisti iš atsakovės UAB „HC Betonas“: 5 142,50 Eur skolą už suteiktas nuomos paslaugas; 45 257,50 Eur nesumokėtą nuomos mokestį už betono mazgo nuomą už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 1 d. iki 2021 m. balandžio 22 d.; 35 307,20 Eur baudą; 324,59 Eur delspinigius; 6 procentų procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad 

3.       Ieškovė savo prievoles pagal sutartį visada vykdė tinkamai ir laiku. Paslaugų, įskaitant betono mišinio gamybą, kokybė buvo tinkama, atitiko sutarties ir įstatymų reikalavimus, ką patvirtina faktas, kad atsakovė priėmė ieškovės teiktas paslaugas ir už jas apmokėjo. Tuo tarpu atsakovė savo įsipareigojimų pagal sutartį nevykdė, t. y. neįvykdė pareigos užsakyti ir nupirkti visą kiekį 4 200 kub. m receptinio betono, kurį iš atsakovės medžiagų turėjo pagaminti ieškovė. Atitinkamai, laikantis tarp šalių sudarytos sutarties nuostatų, ieškovė išrašė ir atsakovei pateikė PVM sąskaitą faktūrą (35 307,20 Eur) už likusį minimalų betono kiekį, kuri apmokėta nebuvo.

4.       Atsakovė taip pat neapmokėjo ir ieškovės PVM sąskaitų faktūrų (5 142,50 Eur), išrašytų už betono mazgo nuomos paslaugas, suteiktas laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 14 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d. Atsakovei vengiant apmokėti ieškovei pateiktas PVM sąskaitas faktūras už suteiktas 5 142,50 Eur vertės betono mazgo nuomos paslaugas, remiantis šalių sudarytos sutarties 5.1 punktu, atsakovė privalo mokėti ieškovei 0,1 procento dydžio delspinigių už kiekvieną pradelstą dieną – ieškovės apskaičiavimu, 324,59 Eur jų sumą.

5.       Atsakovė, nepaisydama to, kad betono mazgo nuomos terminas baigėsi 2020 m. gruodžio 1 d., po nurodytos datos neatlaisvino (negrąžino) ieškovei betono mazgo ir toliau juo naudojosi. Todėl iš atsakovės turėtų būti priteistas ir nuomos mokestis, skaičiuotinas nuo 2020 m. gruodžio 1 d. iki betono mazgo grąžinimo (atlaisvinimo) ieškovei dienos, t. y. iki 2021 m. balandžio 22 d., kai betono mazgo sudėtinė dalis – betono silosas – buvo parduota (duomenys neskelbtini) generaliniam rangovui. Už šį laikotarpį iš atsakovės priteistina nuomos mokesčio skola sudaro 45 257,50 Eur.

6.       Atsakovė pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės: 18 585,60 Eur avansą už betono mazgo demontavimo paslaugas; 3 932,50 Eur nepagrįstai gautas lėšas; bylinėjimosi išlaidas.

7.       Nurodė, kad atsakovė avansu sumokėjo ieškovei 19 360 Eur pagal 2020 m. spalio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą už betono mazgo demontavimą. Tačiau ieškovė, neinformavusi atsakovės, betono mazgą pardavė trečiajam asmeniui. Kaip paaiškėjo, betono silosas buvo parduotas jo nedemontuojant, o kitos sudėtinės dalys išmontuotos ir išvežtos, bet jau betono silosą pardavus trečiajam asmeniui. Šiuo atveju susidarė situacija, kad atsakovė galimai apmokėjo už ieškovės tretiesiems asmenims suteiktas paslaugas. Kitaip tariant, ieškovė iš esmės nesuteikė atsakovei betono mazgo demontavimo paslaugų, už kurias buvo sumokėta. Ieškovei su patikslintu ieškiniu pateikus PVM sąskaitas faktūras, patvirtinančias išlaidas dalies betono mazgo demontavimui, kurios sudaro 774,40 Eur, atsakovė, atsižvelgdama į šias patirtas išlaidas, sumažino reikalavimą dėl grąžintino avanso ir prašo iš ieškovės priteisti 18 585,60 Eur.

8.       Atsakovė pažymėjo, kad ji už betono mazgo nuomos pratęsimą už laikotarpį nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 6 d. sumokėjo ieškovei 1 815 Eur, o už laikotarpį nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki 2020 m. lapkričio 13 d. – 2 117,50 Eur. Sutarties priede Nr. 1 „Paslaugų įkainiai“ buvo nurodyta, kad esant ilgesniam projekto vykdymui, negu iki 2020 m. spalio 31 d., mokamas mobilaus betono mazgo nuomos pratęsimo mokestis. Tačiau šalių 2020 m. rugsėjo 9 d. susitarimu šis terminas, po kurio skaičiuojamas nuomos mokesčio pratęsimo mokestis, buvo pratęstas iki 2020 m. lapkričio 30 d. Taigi, ieškovė visiškai nepagrįstai buvo išrašiusi atsakovei sąskaitas už 2020 m. lapkričio mėn., įtraukdama nuomos pratęsimo mokestį, kurį atsakovė sumokėjo. Be to, paslaugų teikimas ieškovei buvo nutrauktas dar 2020 m. spalio 26 d. ir jokios paslaugos nuo to momento atsakovei faktiškai nebuvo teikiamos. Ieškovė, be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjusi atsakovės sąskaita, privalo atlyginti pastarajai nurodytus nuostolius.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9.       Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. vasario 21 d. sprendimu (1) ieškinį tenkino visiškai:  priteisė ieškovei iš atsakovės 5 142,50 Eur skolą už suteiktas nuomos paslaugas, 45 257,50 Eur nesumokėtą nuomos mokestį už betono mazgo nuomą už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 1 d. iki 2021 m. balandžio 22 d., 35 307,20 Eur baudą, 324,59 delspinigius, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 86 031,79 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 6 642,31 Eur bylinėjimosi išlaidas; (2) atsakovės priešieškinį atmetė.

10.       Teismas šalis siejančius teisinius santykius kvalifikavo kaip nuomos. Tokią išvadą teismas darė vertindamas ginčo sutarties nuostatas bei pagal šią sutartį išrašytų sąskaitų turinį, pažymėdamas, kad sutartyje bei pagal sutartį išrašytose sąskaitose aiškiai vartojamas žodis „nuoma“. Todėl bylos šalys, būdamos savo srities profesionalėmis, suprato (turėjo suprasti), kad sutartimi yra sukuriami nuomos, o ne atlygintinių paslaugų teikimo, ką įrodinėjo atsakovė, teisiniai santykiai.

11.       Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad šalių sudaryta sutartis pasibaigė dar 2020 m. spalio 26 d., kai atsakovė atsisakė ieškovės teikiamų nuomos paslaugų. Pagal į bylą pateiktas 2020 m. lapkričio 6 d. ir 2020 m. lapkričio 13 d. PVM sąskaitas faktūras, šių sąskaitų apmokėjimą patvirtinančius dokumentus bei sutarties priedą Nr. 2 teismas sprendė, kad tiek betono mazgo nuoma, tiek ir betono gamybos paslaugos pagal sutartį buvo teikiamos ir po 2020 m. spalio 26 d.

12.       Teismas nurodė, kad sutarties 3.2. punkte yra susitarta, jog atsakovė už suteiktas gamybos paslaugas ir mazgo nuomos pratęsimą atsiskaito su ieškove ne vėliau kaip per septynias kalendorines dienas. Nagrinėjamu atveju atsakovė pareikštu priešieškiniu nekvestionavo  ieškovės 2020 m. lapkričio 20 d. ir 2020 m. lapkričio 30 d. išrašytų PVM sąskaitų, be to, šalis siejusi sutartis nebuvo nutraukta 2020 m. spalio 26 d., todėl nesant duomenų, kurie patvirtintų minėtų sąskaitų apmokėjimą, ieškovės reikalavimas dėl 5 142,50 Eur sumos priteisimo yra pagrįstas.

13.       Teismas sutiko su ieškovės ieškinyje nurodytais teiginiais, kad betono mazgo nuomos terminas baigėsi 2020 m. gruodžio 1 d., nes tai patvirtina sutarties priedas Nr. 2. Todėl nuo 2020 m. gruodžio 1 atsakovė privalėjo atlaisvinti (grąžinti) betono mazgą, o to nepadariusi, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.499 straipsnio 2 dalyje nustatytu reguliavimu, ieškovė įgijo teisę reikalauti pasibaigusioje nuomos sutartyje sulygto nuomos mokesčio kaip preziumuojamos kompensacijos dėl daikto naudojimo be teisėto pagrindo. Po sutarties pasibaigimo betono mazgo silosas liko neatlaisvintas – jame liko 68 t atsakovei priklausančio cemento. Nors ieškovė siūlė atsakovei įvairius variantus dėl tolesnio sutarties vykdymo arba pabaigimo, tačiau atsakovė su ieškove nebendravo. Ieškovė, siekdama sumažinti šalių nuostolius, betono mazgą 2021 m. balandžio 23 d. pardavė (duomenys neskelbtini) statybų generaliniam rangovui. Taigi, atsakovės ieškovei mokėtina kompensacija dėl daikto naudojimo be teisėto pagrindo sudaro 45 257,50 Eur (pagal sutarties priedą Nr. 1 po 250 Eur už kiekvieną nuomos dieną, skaičiuojant už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 1 d. iki 2021 m. balandžio 22 d.).

14.       Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė savo įsipareigojimų pagal sutartį nevykdė – neužsakė ir nenupirko 4 200 kub. m receptinio betono, kurį iš atsakovės medžiagų turėjo pagaminti ieškovė. Todėl ieškovė, remdamasi sutarties 4.12 punkto nuostata, pagrįstai išrašė ir atsakovei apmokėjimui pateikė 35 307,20 Eur PVM sąskaitą faktūrą už likusį nepagamintą minimalų sutartimi sulygtą betono kiekį. Teismas pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas priteisti baudą pagal sutarties 4.12 puntą nėra susijęs su atsakovės prievole mokėti nuomos mokestį už mobilaus betono mazgo nuomą. Bauda yra susieta su atskira atsakovės prievole, t. y. prievole nupirkti konkretų kiekį betono, kurios atsakovas taip ir neįvykdė. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ieškovė pagal 4.12 puntą realiai prašė priteisti ne baudą, o savo negautas pajamas, kurių ieškovė pagal kitas sutarties normas reikalauti negalėjo, t. y. sutarties 5.5 punkte buvo numatyta, kad šalių atsakomybė pagal sutartį yra apribota tiesioginiais nuostoliais ir nei viena iš šalių neturi pareigos atlyginti netiesioginių nuostolių (negautų pajamų).

15.       Teismas teisiškai nereikšmingais pripažino atsakovės argumentus, kad atsakovė neįvykdė savo įsipareigojimų ieškovei pagal sutartį nupirkti sutartą betono kiekį ne dėl savo, o dėl projekto užsakovo kaltės, taip pat dėl vystomo objekto (duomenys neskelbtini) specifiškumo. Teismas nesutiko ir su atsakovės argumentais, kad iš atsakovės prašomų priteisti netesybų dydis yra neprotingas. Atsakovei pritaikytos 35 307,20 Eur netesybos atitinka ieškovės nuostolius ir kompensuojamąjį netesybų, kaip civilinės atsakomybės formos, pobūdį, todėl nemažintinos, juo labiau kad sutarties šalys yra verslo subjektai, kurie laisva valia susitarė dėl konkretaus netesybų dydžio.

16.       Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovės atsakovei taikyta bauda yra už konkrečių sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą – neužsakytą ir nenupirktą minimalų betono kiekį, o delspinigiai atsakovei taikyti už vengimą laiku apmokėti ieškovės pateiktas 5 142,50 Eur PVM sąskaitas faktūras už suteiktas betono mazgo nuomos paslaugas. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo ieškovės prašomą priteisti baudą ir delspinigius laikyti dvigubomis netesybomis.

17.       Teismas nurodė, kad tik vienintelė betono mazgo dalis – cemento silosas – nebuvo demontuotas ir išvežtas iš ginčo objekto. Tai įvyko išimtinai dėl priežasčių, nepriklausiusių nuo ieškovės valios, bet nulemtų atsakovės įsipareigojimų nevykdymo, t. y. cemento iš cemento siloso nepašalinimo. Pati atsakovė taip pat neginčija fakto, kad didžioji dalis betono mazgo sudėtinių dalių buvo demontuotos ir išvežtos iš ginčo objekto, tą patvirtina ir ieškovės į bylą pateikti ginčo mazgo pardavimo ir kiti su tuo susiję dokumentai (ginčo objekte liko tik cemento silosas). Taigi, sutartyje šalių aptartos betono mazgo sumontavimo ir demontavimo paslaugos iš esmės buvo suteiktos, todėl jas atsakovė turi apmokėti. Be to, byloje nėra duomenų, kad šių darbų kaina (32 000 Eur) būtų siejama su ieškovės konkrečiomis sąnaudomis. Antra vertus, atsakovė neįvardijo ieškovės atsakovei suteiktų montavimo ir demontavimo paslaugų konkrečių kainų, t. y. atsakovė nepagrindė, kokią 18 585,60 Eur avanso dalį už konkrečius darbus ji turi atgauti.

18.       Teismas pažymėjo, kad taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą privalu įrodyti septynias kumuliatyvias sąlygas. Nė vienos nepagrįsto praturtėjimo taikymo sąlygos atsakovė priešieškinyje neįrodė. Todėl atsakovės reikalavimas dėl 3 932,50 Eur nepagrįstai išmokėtų lėšų priteisimo iš ieškovės laikytinas neįrodytu. Vien tai, kad šalys pasirašė priedus prie sutarties ir pratęsė nuomos sutarties terminą iki 2020 m. gruodžio 1 d., nepanaikino atsakovės pareigos vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir atsiskaityti su ieškove už betono mazgo (siloso) nuomą.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

19.       Atsakovė UAB „HC Betonas“ apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

19.1.                      Teismas siaurai aiškino šalis siejusius teisinius santykius, vadovaudamasis išimtinai sandorių pavadinimu. Teismas neatsižvelgė į tai, kad esminis ieškovės įsipareigojimas pagal ginčo sutartį buvo betono mišinio pagaminimas. Taigi, šalis siejo ne betono mazgo nuomos santykiai, o betono maišymo paslaugų teikimo santykiai, ieškovei įsipareigojus teikti šias paslaugas naudojantis jai pačiai priklausančia įrangą. Pagal sutartį ieškovei priklausanti įranga niekada nebuvo perduota atsakovei naudojimuisi, t. y. atsakovė neturėjo teisės ja asmeniškai naudotis ir savarankiškai valdyti, visą betono mazgo veikimą kontroliavo ir valdė išimtinai ieškovė. Akivaizdu, kad šiuo atveju nebuvo esminės CK 6.477 straipsnio 1 dalyje numatytos nuomos sutarties sąlygos – perdavimo laikinai naudoti ir valdyti turtą.

19.2.                      Sutarties priede Nr. 1 pateiktas paslaugų kainoraštis numatė, kad atsakovė sumoka ieškovei 32 000 Eur už betono mazgo demontavimą, sumontavimą, pajungimą, demontavimą ir pervežimą, t. y. už konkrečių paslaugų atlikimą, o ne už betono mazgo nuomą. Nors sutartyje ir jos priede atlygis už šias paslaugas įvardijamas „nuoma“, tačiau atsižvelgiant už ką yra numatyta kaina, akivaizdu, kad tai yra kaina už paslaugas. Netgi lingvistiškai sutartyje, kurią parengė pati ieškovė, vartojama sąvoka „nuomos paslaugos“, o tai patvirtina, kad tikrasis šalių susitarimas visgi buvo atlygintinos paslaugos, o ne nuoma. Pati ginčo sutartis taip pat vadinasi ne nuomos sutartimi, o mobilaus betono mazgo paslaugos teikimo sutartimi. Analogiškai nurodyta ir 2020 m. spalio 1 d. paslaugos perdavimo priėmimo akte Nr. 1, kuriame taip pat kalbama apie paslaugų perdavimą, o ne nuomą.

19.3.                      Teismas netyrė ir neanalizavo sutarties priedo Nr. 1 „Paslaugų įkainiai“ dalies „Mobilaus betono mazgo nuomos pratęsimas“, kurioje buvo nurodyta, kad esant ilgesniam projekto vykdymui negu iki 2020 m. spalio 31 d., po pranešimo apie mazgo paruošimą gamybai statybvietėje mokamas mobilaus betono mazgo nuomos pratęsimas. Šalys šį terminą pratęsė iki 2020 m. lapkričio 30 d. Todėl ieškovė teisę skaičiuoti mokestį už betono mazgo nuomos (nors jokios nuomos realiai nebuvo) pratęsimą būtų įgijusi tik po 2020 m. lapkričio 30 d., jeigu šalys būtų pasitvirtinusios paslaugų teikimo įkainius. Šalims nesusitarus dėl tolimesnių paslaugų teikimo, sutartis pasibaigė, todėl ieškovė nepagrįstai išrašė 5 142,50 Eur bendros vertės 2020 m. lapkričio 20 d. ir 2020 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitas faktūras. Iki 2020 m. lapkričio 1 d. ieškovė nereikalavo atskiro mokesčio už tariamą nuomą – sąskaitos buvo išrašomos tik už betono maišymo paslaugas. Susidūrus su nenumatytomis kliūtimis, šalys susitarė paslaugų teikimo terminą pratęsti iki 2020 m. lapkričio 30 d., tačiau šalys nieko nesitarė, kad iki šios datos atskirai nuo paslaugų bus mokama dar ir nuoma.

19.4.                      Teismo argumentas, kad atsakovė apmokėjo dvi sąskaitas už „nuomos pratęsimą“, nepaneigia fakto, kad tokios sąskaitos buvo išrašytos visiškai nepagrįstai. Sąskaitos buvo išsiųstos atsakovės buhalterei, kuri ir apmokėjo šias sąskaitas nepasitikslinusi, ar sąskaitos išrašytos pagrįstai. Prie sutarties sudarytu priedu Nr. 2 šalys susitarė, kad paslaugos po sutartyje nurodyto termino gali būti teikiamos tik atskirai raštu susitarus ir raštu patvirtinus papildomų paslaugų teikimo įkainius, o toks susitarimas nebuvo pasiektas. Nei paslaugų teikimas, nei nuomos pratęsimas po 2020 m. lapkričio 30 d. taip pat nevyko. Paslaugų teikimas buvo nutrauktas dar 2020 m. spalio 26 d. ir jokios paslaugos teikiamos nebuvo.

19.5.                      Net ir konstatavus, kad atsakovei kilo pareiga mokėti už betono mazgo nuomą, turi būti įvertintos aplinkybės, jog atsakovė netgi buvo permokėjusi ieškovei už nuomą, kadangi iš viso jai sumokėjo 38 720 Eur kaip avansą už betono mazgo nuomą, kuris turėjo apimti visą paslaugų teikimo laikotarpį (sutarties 3.3 ir 3.4 punktai). Atsakovės atlikti mokėjimai padengtų paslaugas už laikotarpį iki 2020 m. lapkričio 13 d., nors nuo 2020 m. spalio 26 d., t. y. daugiau nei dvi savaites ieškovas faktiškai jokių paslaugų atsakovui neteikė. Be to, atsakovė yra sumokėjusi ieškovei už betono mazgo montavimą ir demontavimą 32 000  Eur, tačiau ieškovė demontavimo paslaugos nėra suteikusi visa apimtimi – demontavo tik dalį betono mazgo, nors tai turėjo atlikti per 21 dieną nuo sutarties pabaigos.

19.6.                      Teismas neatsižvelgė į su priešieškiniu atsakovės pateiktą elektroninį laišką, kad „A7 Betons“ SIA jau 2020 m. gruodžio 8 d. buvo susitarusi su ieškove dėl betono mazgo laikymo statybų aikštelėje. Tai patvirtina, kad betono mazgas objekte buvo laikomas ne dėl atsakovės kaltės ir ne jos valia, o dėl ieškovės susitarimų su užsakove. Be to, betono mazgo demontavimas buvo pačios ieškovės išskirta kaip atskira paslauga. Atsakovė ieškovei už šią paslaugą buvo sumokėjusi avansu, todėl šį darbą turėjo atlikti ieškovė, o ne atsakovė. Betono mazgas nebuvo perduotas atsakovei valdyti ir naudotis, todėl atsakovė netgi negalėjo pati atlaisvinti mazgo, jo demontuoti ir grąžinti ieškovei pasibaigus terminui. Šiems veiksmams atlikti nereikėjo jokio atsakovės sutikimo ar kokių nors veiksmų iš jos pusės. Ieškovas šiuos veiksmus be atsakovės žinios padarė pasibaigus žiemos sezonui.

19.7.                      Žaliavų pakrovimas į betono mazgą yra tiesioginė ieškovės pareiga ir atsakomybė, todėl analogiškai ir medžiagų iškrovimas yra ieškovės pareiga. Aplinkybė, kad ieškovė, pasibaigus šaltajam sezonui, pardavė betono mazgą be atsakovės žinios, patvirtina tai, kad ieškovė mėgina nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita. Atsižvelgiant į didelius demontavimo kaštus (16 000 Eur be PVM) ir negalėjimą naudoti betono mazgo šaltuoju sezono metu, ieškovė tyčia nedemontavo betono mazgo, kad išvengtų papildomų laiko, darbo, transportavimo, sandėliavimo sąnaudų. Ieškovė išvengė šių sąnaudų ir sutaupė atsakovės sąskaita, nes pastaroji buvo apmokėjusi už įrangos demontavimą, o pasibaigus šaltajam sezonui betono mazgą pardavė generaliniam rangovui. Ieškovė negalėjo teikti betono maišymo paslaugų ir gauti pajamų šaltuoju sezonu, nes tokios paslaugos teikiamos tik šiltuoju sezonu, todėl tariamas negalėjimas demontuoti betono mazgo yra siekis nepagrįstai pasipelnyti atsakovės sąskaita, reikalaujant nuomos už laikotarpį, kurį ieškovė ir taip nebūtų galėjusi faktiškai naudoti betono mazgo.

19.8.                      Teismas iš atsakovės priteisė ir nuomą už visą laikotarpį iki betono mazgo pardavimo ir 35 307,20 Eur baudą už nesuteiktą minimalų paslaugų kiekį, kuri laikytina ieškovės minimaliais nuostoliais. Taigi, teismas iš esmės dvigubai atlygino ieškovei už betono mazgo buvimą statybų aikštelėje, kuris pačios ieškovės susitarimu su užsakovu turėjo likti ten iki 2021 m. pavasario. Be to, teismas realiai sprendime neįvertino ir neatsakė į klausimą, kodėl netaikytinas ginčo sutarties 5.5 punktas, aiškiai nustatantis, kad šalių atsakomybė yra apribota tiesioginiais nuostoliais. Sutarties 5.5. punkte numatytas nuostolių ribojimas buvo taikomas visai sutarčiai, o ne atskiroms jos dalims, todėl nesuprantamas teismo argumentas, kodėl laikytina, kad sutarties 4.12 punkte buvo susitarta dėl netesybų, o ne dėl nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo. Taigi, ieškovė dėl sutarties nevykdymo turėjo teisę reikalauti tik tiesioginių nuostolių atlyginimo. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovės turėtos išlaidos už betono mazgo sumontavimą ir demontavimą ne tik buvo atlygintos, bet ieškovei buvo sumokėtas ir sutartyje numatytas atlygis už šias paslaugas.

19.9.                      Teismas tik formaliai nurodė, kad netesybos nemažintinos atsižvelgiant į tai, kad abi sutarties šalys yra privatūs juridiniai asmenys. Teismas visiškai nepasisakė ir nepaneigė atsakovės argumentų, kad atsakovė negalėjo užsakyti sutarto kiekio betono ne dėl savo pačios, o dėl užsakovo kaltės, t. y. ieškovės veiksmuose nėra kaltės. Ieškovė nepatyrė visiškai jokių nuostolių, tuo tarpu netesybos yra kompensacija už šalies nuostolius dėl sutarties pažeidimo. Svarbu ir tai, kad ieškovė ieškiniu prašo priteisti nuomą tiek už laikotarpį nuo 2020 m. lapkričio 14 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d., tiek už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 1 d. iki įrangos grąžinimo, t. y. iš esmės reikalauja ir baudos, ir prievolės įvykdymo natūra, kas yra draudžiama pagal CK 6.73 straipsnio 1 dalį. Teismas dėl šio argumento visiškai nepasisakė, kaip ir nepasisakė dėl to, kad netesybos nėra PVM objektas, todėl ieškovė nepagrįstai prašo priteisti 35 307,20 Eur baudą, skaičiuojamą kartu su PVM.

19.10.                      Nesuprantama teismo pozicija, kodėl ieškovei turi likti 18 585,60 Eur (atskaičius mažą dalį betono mazgo dalies demontavimą) už paslaugas, kurių ieškovė ne tik nesuteikė, bet ir nepradėjo teikti. Šalių sutartas 32 000 Eur įkainis apėmė mobilaus betono mazgo demontavimą, sumontavimą, pajungimą ir pervežimą. Toks įkainis buvo nustatytas atsižvelgiant į tokios įrangos transportavimo kaštus konkrečiais atstumais. Tačiau dalis įrangos liko objekte, o dalis buvo išvežta. Antra vertus, ieškovė, pardavusi betono mazgą, išvengė jo demontavimo, t. y. sutaupė laiko ir išlaidų dėl betono mazgo demontavimo.

19.11.                      Nors priešieškinyje buvo pateiktos tiek faktinės aplinkybės, tiek jas pagrindžiantys įrodymai, tačiau teismas, nesigilindamas į priešieškinio argumentus, tik formaliai nurodė, kad atsakovė neįrodė nepagrįsto praturtėjimo sąlygų. Tokia teismo pozicija yra nepagrįsta, kadangi visos nepagrįsto ieškovės praturtėjimo 3 932,50 Eur suma sąlygos egzistuoja. Byloje pateikti įrodymai, kad atsakovė sumokėjo ieškovei už nepagrįstai išrašytas sąskaitas. Atsakovei sumokėjus ieškovei 3 932,50 Eur, šia suma sumažėjo atsakovės turtas. Ieškovė neturėjo pagrindo išrašyti PVM sąskaitų faktūrų, nes tam nebuvo teisinio pagrindo – šalys 2020 m. rugsėjo 9 d. susitarimu terminą, nuo kurio bus mokama už nuomą, pratęsė iki 2020 m. lapkričio 30 d., o ieškovė sąskaitas dėl nuomos išrašė už laikotarpį nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d. Priešieškinio pareiškimo dieną ieškovė nebuvo grąžinusi atsakovei nepagrįstai gautų lėšų. Kadangi ieškovė vengia grąžinti šias pinigines lėšas, atsakovė neturi galimybės apginti savo pažeistų teisių jokiu kitu būdu.

20.       Ieškovė UAB „Eurobetonas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

20.1.                      Sutartyje minima, o ieškovės teiktose PVM sąskaitose faktūrose dėl mokesčio už betono mazgą net ir eksplicitiškai pabrėžiama, kad tarp šalių sudaryta sutartimi ieškovė išnuomoja atsakovei mobilų betono mazgą. Taigi, bet kuris atidus ir protingas asmuo, o šiuo atveju, netgi savo srities profesionalas – verslininkas, matydamas sutartyje bei sąskaitose žodį „nuoma“ turėtų suprasti, kad sutartimi, be kita ko, yra sulygta dėl nuomos teisinių santykių. Todėl tarp šalių buvo sudaryta nuomos sutartis arba mišri nuomos–paslaugų sutartis. Ieškovė išnuomojo atsakovei mobilų betono mazgą – silosą ir papildomai suteikė betono maišymo paslaugą, kad atsakovei pačiai nereikėtų gabenti cemento iki statybų objekto.

20.2.                      Atsakovės samprotavimai neva ginčo sąskaitos buvo išrašytos neteisėtai, kadangi sutartis baigėsi dar 2020 m. spalio 26 d., yra visiškai nepagrįsti, ką nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Šalių veiksmai, kuriais jos ir toliau vykdė sutartį po 2020 m. spalio 26 d., parodo, kad sutartis nepasibaigė atsakovei tariamai atsisakius ieškovės paslaugų. Ieškovės teiktos PVM sąskaitos faktūros už 2020 m. lapkričio mėn. bei jų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai įrodo, kad tiek betono mazgo nuoma, tiek ir betono gamybos paslaugos pagal sutartį buvo atsakovei teiktos ir jos priimtos, taip pat atsakovė už jas atsiskaitė. Be to, betonavimo darbai ginčo objekte (duomenys neskelbtini) buvo pradėti vykdyti tik 2020 m. spalio 26 d., t. y. prieš atsakovės nurodytą tariamą sutarties pasibaigimą. Akivaizdu, kad jeigu sutartis iš tikrųjų būtų pasibaigusi 2020 m. spalio 26 d., betonavimo darbai būtų perkelti kol būtų surastas naujas nuomotojas ir betono mazgas bei receptinio betono mišinio gamybos paslaugos teikėjas. Joks atidus ir rūpestingas verslininkas nepradėtų betonavimo darbų ar kitų statybos darbų vykdymo prieš sutarties pabaigą (nutraukimą). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei skolą pagal atsakovės neapmokėtas 2020 m. lapkričio 20 d. ir 2020 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitas faktūras.

20.3.                      Kadangi ieškovės betono mazgo nuomos terminas baigėsi 2020 m. gruodžio 1 d., todėl nuo šios dienos atsakovė privalėjo atlaisvinti (grąžinti) betono mazgą ieškovei, o to atsakovei nepadarius, ieškovė įgijo teisę reikalauti pasibaigusioje nuomos sutartyje sulygto nuomos mokesčio. Ieškovė neturėjo teisių savavališkai ištuštinti ir išardyti betono mazgą, iškraudama betoną į atvirą erdvę. Iškrautas cementas nuo sąlyčio su aplinka ir gautos drėgmės būtų sukietėjęs ir tapęs netinkamu naudoti, dėl ko atsakovė būtų reikalavusi iš ieškovės atlyginti nuostolius. Be to, betono mazgas buvo sumontuotas (duomenys neskelbtini) objekte, o toks ieškovės veiksmas būtų pakenkęs ir (duomenys neskelbtini) saugumui. Atsakovės samprotavimai dėl ieškovės ir „A7 Betons“ SIA sudaryto susitarimo neturi jokios teisinės reikšmės ir nepaneigia fakto, kad atsakovė piktybiškai nekomunikavo su ieškove ir neištuštino savo betono iš ieškovės betono mazgo, nesudarė sąlygų ieškovei jo išsivežti.

20.4.                      Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad ieškovė, prašydama priteisti 35 307,20 Eur pagal sutarties 4.12 punktą, prašė ne baudos, o negautų pajamų. Sutarties 4.12 punktas nustato būtent pinigų sumą, kurią skolininkė (atsakovė) privalo sumokėti kreditorei (ieškovei), jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta, t. y. šis sutarties punktas nustato klasikinę netesybų formuluotę ir jos išraišką atitinkančią baudą. Sutartyje nėra ir nuostatų, kurios atleistų atsakovę nuo įsipareigojimų pagal sutartį nevykdymo, jeigu toks kiltų dėl trečiųjų asmenų kaltės. Taigi, atsakovė negali savo įsipareigojimų pagal sutartį nevykdymo pateisinti projekto užsakovo ar kito trečiojo asmens veiksmais ar neveikimu, juo labiau kad atsakovės, kaip verslininkės, sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės.

20.5.                      Apeliaciniame skunde pateikiami samprotavimai neva netesybos negalėjo būti priteistos, kadangi jas kompensuoja priteistas nuomos mokestis, yra visiškai nepagrįsti. Nuomos mokestis yra priteisiamas pagal prievolę mokėti nuomos mokestį, o netesybos (bauda), nustatytos sutarties 4.12 punkte, yra siejamos išimtinai su prievolės užsakyti sulygtą betono kiekį neįvykdymu. Akivaizdu, kad nuomos mokesčio sumų, mokėtinų visiškai skirtingos ir savarankiškos prievolės pagrindu, priteisimas niekaip nepaneigia netesybų teisėtumo.

20.6.                      Ginčo betono mazgo demontavimo paslaugos buvo suteiktos. Ieškovė demontavo didžiąją dalį betono mazgo dalių, išskyrus cemento silosą, kurio ieškovė neturėjo galimybės demontuoti dėl jame esančio atsakovės cemento, pastarajai nereaguojant į raginimus ir nepašalinant pakrauto cemento. Ieškovė atsakovei siuntė raginimus dėl cemento siloso atlaisvinimo ir prašė iškrauti cementą, kad ieškovė jį galėtų demontuoti ir išsivežti iš (duomenys neskelbtini), tačiau visus šiuos raginimus atsakovė piktybiškai ignoravo. Dėl to ieškovė priėmė tiek sau, tie atsakovei finansiškai naudingą sprendimą – pardavė betono silosą (duomenys neskelbtini) generaliniam rangovui. Toks sprendimas buvo priimtas ir dėl to, kad pati atsakovė tam pačiam generaliniam rangovui pardavė ir silose buvusį cementą.

20.7.                      Apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai neva pagal sutartį sumokėtas avansas už demontavimo ir išvežimo darbus turėtų būti priteisiamas dėl to, kad ieškovė patyrė žymiai mažesnes sąnaudas betono mazgo dalių išmontavimui ir išgabenimui iš ginčo objekto, negu atsakovės sumokėta paslaugų kaina, yra visiškai absurdiški. Ieškovė ir atsakovė sutarties priede Nr. 1 susitarė dėl konkrečios už betono mazgo demontavimą ir išvežimą mokėtinos kainos. Šios kainos nei sutartis, nei sutarties priedai nesieja su ieškovės sąnaudomis, kurios bus patiriamos suteikiant aptariamas paslaugas. Be to, laikantis priešingos – atsakovės pozicijos, iš esmės negalėtų veikti joks verslas, kadangi nebūtų įmanoma uždirbti pelno. 

20.8.                      Atsakovė apeliaciniame skunde pateikia argumentus dėl ieškovės nepagrįsto praturtėjimo, tačiau juos grindžia tik deklaratyviais teiginiais. PVM sąskaitos faktūros už betono mazgo nuomą buvo išrašytos pagrįstai už nuomos terminų pratęsimą. Faktas, kad šalys pasirašė priedus prie sutarties ir pratęsė nuomos sutarties terminus, nepašalino atsakovės pareigos vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir sumokėti ieškovui už betono mazgo (siloso) nuomą. Nuomos sutarties pratęsimas po 2020 m. lapkričio 30 d. taip ir nebeįvyko ir nuomos sutartis pasibaigė, atitinkamai, atsakovei atsirado pareiga atlaisvinti betono mazgą. Kadangi atsakovė ignoravo ir neatlaisvino betono mazgo (siloso), todėl ieškovė privalėjo taikyti CK 6.499 straipsnio 2 dalį, pagal kurią atsakovė turi atlyginti ieškovės nuostolius, kurie atsirado dėl to, kad betono mazgas (silosas) negalėjo būti grąžintas ieškovės valdymui. Kita vertus, pirmosios instancijos teisme atsakovė nepagrįsto praturtėjimo sąlygų apskritai neįrodinėjo, todėl skundžiamas teismo sprendimas šioje dalyje yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl šalis siejusių teisinių santykių kvalifikavimo

21.       Teismų praktikoje pripažįstama, kad faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas yra teismo pareiga, kurią teismas atlieka ex officio (pagal pareigas), vadovaudamasis teisės normomis ir nesaistomas to, kaip šalys pačios teisiškai vertina savo veiksmus ar kitas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų faktiniu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2011; 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019). Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Teisinės kvalifikacijos paskirtis – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-687/2020).

22.       Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos kasacinio teismo praktikoje – kilus ginčui dėl sutarties turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-446-695/2017).

23.       Pirmosios instancijos teismas 2020 m. rugsėjo 4 d. mobilaus betono mazgo paslaugos teikimo sutarties pagrindu tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikavo kaip susitarimą dėl nuomos. Teisėjų kolegija negali visiškai pritarti tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai, kadangi ji iš esmės paremta tik pažodiniu ginčo sutarties normų (joje vartojamų sąvokų) analize, atskirai nevertinant tikrųjų šalių ketinimų, sutarties esmės ir jos sudarymo tikslo, kitų svarbių aplinkybių.

24.       CK 6.156 straipsnyje įtvirtinta teisė laisvai sudaryti sutartis, savarankiškai spręsti dėl tarpusavio teisių ir pareigų. Šiame straipsnyje nustatytas sutarties laisvės principas apima ir šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus. Be to, šalys gali sudaryti sutartį nustatydamos joje sąlygas, būdingas skirtingų rūšių sutartims. Taigi, šalys gali sudaryti mišrias sutartis, t. y. sutartis, turinčias kelių rūšių sutarčių elementų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-687/2015).

25.       Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent mišrią sutartį, turinčią tiek nuomos, tiek atlygintinių paslaugų teikimo sutartims būdingų požymių, nagrinėjamu atveju šalys ir yra sudariusios. Apeliantei, siekiančiai (duomenys neskelbtini) vykdyti statybos rangos darbus, ieškovė už mokestį laikinai perdavė naudotis mobiliu betono mazgu, reikalingu betonavimo darbams atlikti. Į bylą yra pateiktas 2020 m. rugsėjo 4 d. perdavimo–priėmimo aktas, kuriuo apeliantė patvirtino, kad betono mazgas buvo atvežtas į statybų objektą ir tinkamai sumontuotas, taip pat, dalyvaujant apeliantės atstovui, atlikti pirminiai gamybos bandymo darbai, kaip tai numato 2020 m. rugsėjo 4 d. mobilaus betono mazgo paslaugos teikimo sutarties 4.5 punktas. Šios aplinkybės neabejotinai atitinka nuomos sutarties esmę, t. y. konkretus nesunaudojamas daiktas laikinai buvo perduotas apeliantei naudotis už užmokestį, kuris, pažymėtina, ir pačioje ginčo sutartyje bei jos prieduose įvardijamas kaip daikto nuoma (CK 6.477 straipsnis). Nors pati apeliantė (jos darbuotojai) tiesiogiai neatliko operacijų su betono mazgu (negamino betono), kadangi tai darė ieškovės darbuotojai, tačiau vien ši aplinkybė savaime neteikia pagrindo kvalifikuoti ginčo sutartį kitaip. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantė pasirinko betono gamybą statybų objekte, pasinaudojant ieškovei priklausančiu betono mazgu, o ne alternatyvų betono pristatymą į objektą iš kitų gamybos vietų. Svarbu ir tai, kad ginčo laikotarpiu betono mazge nebuvo gaminamas betonas jokiems kitiems subjektams (tokių duomenų byloje nėra), be to, iki šio daikto perleidimo tretiesiems asmenims jame buvo sandėliuojamas (saugomas) apeliantei priklausantis cementas. Visa tai reiškia, kad po ginčo sutarties sudarymo ieškovei nuosavybės teise priklausantis betono mazgas, nepriklausomai nuo to, kad pati apeliantė tiesiogiai betono gamybos darbų neatliko, laikinai buvo naudojamas vien tik jos naudai bei interesais, t. y. jai buvo išnuomotas.

26.       Šalių 2020 m. rugsėjo 4 d. sudaryta mobilaus betono mazgo paslaugos teikimo sutartis, kaip minėta, atitinka ir esminius atlygintinių paslaugų teikimo elementus. Tai akivaizdžiai matyti iš pačios sutarties turinio ir šalių byloje nurodytų aplinkybių. Pagal ginčo sutartį ieškovė, be aptarto betono mazgo nuomos, apeliantei turėjo suteikti ir betono gamybos paslaugą – pagaminti receptinį betono mišinį statybos objektui. Tiek medžiagas, skirtas betono gamybai, tiek ir betono mišinio receptą ieškovei teikė apeliantė, kaip tai numatyta ginčo sutarties 2.1.1 punkte. Vadinasi, ieškovė pagal šalių susitarimą, ne tik išnuomojo betono mazgą, bet ir suteikė betono mazgo valdymo paslaugą, kitaip tariant, atliko betono mazgo operatoriaus funkciją, o tai atitinka CK 6.716 straipsnyje įtvirtintą paslaugų sutarties sampratą. Sutartyje šalys taip pat sulygo ir dėl kitų  paslaugų suteikimo apeliantei bei jų apmokėjimo tvarkos. Ieškovė sutarties 1.2 punkte įsipareigojo papildomai suteikti betono mazgo pristatymo į objektą ir sumontavimo paslaugas, taip pat žaliavų pakrovimo į betono mazgą, naudojant frontalinį krautuvą, paslaugas. Taigi, šalys buvo susitarusios, kad ieškovė ne tik išnuomos betono mazgą, bet ir suteiks papildomas kompleksines paslaugas, kuriuos leistų apeliantei tinkamai naudotis išsinuomotu betono mazgu.

27.       Kaip skundžiamame sprendime atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, ginčo sutartyje ir jos prieduose, taip pat pagal šią sutartį išrašytose sąskaitose aiškiai vartojami žodžiai „nuoma“, „nuomos mokestis“. Tačiau tuose pačiuose dokumentuose vartojami ir žodžiai „paslauga“, „paslaugos teikėjas“, „paslaugos gavėjas“, ką savo skunde akcentuoja ir apeliantė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokį įvairių sąvokų vartojimą dokumentuose būtent ir lėmė abiejų šalių valia bei tikslas sudaryti mišrų nuomos ir paslaugų teikimo sandorį. Kaip matyti, ginčo sandoris turi šių dviejų atskirų sutarčių rūšių elementų, kurie patys savaime galėtų būti pagrindas šalims sudaryti atskiras nuomos ar paslaugų teikimo sutartis ir jas vykdyti.

28.       Pagal CK 6.156 straipsnio 3 dalį mišriai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenustato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja pačios sutarties esmei. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad mišriosios sutarties šalys gali pačios susitarti, kokios normos bus taikomos jų sutarčiai. Jeigu šalys neaptaria šio klausimo sutartyje, pagal CK 6.156 straipsnio 3 dalį mišriajai sutarčiai kompleksiškai taikomos teisės normos, reglamentuojančios tų rūšių sutartis, kurių elementų yra tokioje sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2006). 

29.       Kadangi šalys ginčo sutartyje ar kitokiu būdu nėra susitarusios dėl konkrečių teisės normų taikymo, todėl nagrinėjamu atveju aktualios yra CK XXVIII ir XXXV skyrių normos, atitinkamai reguliuojančios nuomos bei atlygintinių paslaugų teikimo sandorių sudarymą ir jų vykdymą.

Dėl 2020 m. lapkričio 14 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo 

30.       Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš jos priteista bendra 5 142,50 Eur suma pagal 2020 m. lapkričio 20 d. ir 2020 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitas faktūras, t. y. už betono mazgo nuomą laikotarpiais nuo 2020 m. lapkričio 14 d. iki 2020 m. lapkričio 20 d. ir nuo 2020 m. lapkričio 21 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas šią ieškinio dalį, netyrė ir nevertino ginčo sutarties priedų, kuriais šalys buvo nustačiusios (pratęsusios) pagrindinį sutartis vykdymo terminą, todėl pareiga apeliantei mokėti papildomą nuomos mokestį sąskaitose nurodytais laikotarpiais neegzistavo. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su šiais apeliantės argumentais.

31.       Bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės suformuluotos CK 6.193 straipsnyje. Sutarčių aiškinimo praktiką yra išplėtojęs ir kasacinis teismas. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, derinant šį subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize. Kai šalys skirtingai aiškina savo pareigas pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teikiamas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2011). Pagal CK 6.193 straipsnio 2 dalį sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2012).

32.       Sandoriu nustatytas prievolės įvykdymo terminas gali būti apibrėžtas laiko tarpu arba įvykiu, kuris neišvengiamai turi įvykti (CK 1.117, 6.33 straipsniai). CK 6.479 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuomos sutartis gali būti terminuota arba neterminuota, tačiau visais atvejais sutarties terminas negali būti ilgesnis kaip vienas šimtas metų. Įstatymai gali nustatyti kitokius daikto, kuris yra valstybės nuosavybė, nuomos terminus (CK 6.479 straipsnio 3 dalis).

33.       Iš šalių sudarytos ginčo sutarties matyti, kad ieškovės pareiga nuomoti betono mazgą buvo apibrėžta konkrečiu terminu. Kitaip tariant, šalys buvo sudariusios terminuotą betono mazgo sutartį (CK 6.479 straipsnio 1 dalis). Toks terminas buvo nustatytas ne pačioje 2020 m. rugsėjo 4 d. mobilaus betono mazgo paslaugos teikimo sutartyje, o jos priedo Nr. 1 „Paslaugų įkainiai“, kuris yra neatskiriama pagrindinės sutarties dalis, „Mobilaus betono mazgo nuomos pratęsimas“ skirsnyje. Jame nurodyta, kad betono mazgas apeliantei išnuomojamas už 32 000 Eur be PVM kainą; esant ilgesniam projekto vykdymui, negu iki 2020 m. spalio 31 d., ieškovei mokamas betono mazgo nuomos pratęsimo mokestis, kuris yra 250 Eur be PVM už vieną kalendorinę dieną.

34.       Kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, betono mazgo sutarties terminas bendru šalių susitarimu visgi buvo pakeistas. Šalys 2020 m. rugsėjo 9 d. (praėjus penkioms dienoms nuo sutarties pasirašymo ir betono mazgo atvežimo į objektą) pasirašė susitarimą dėl mobilaus betono mazgo paslaugos teikimo sutarties pakeitimo ir papildymo, t. y. pagrindinės sutarties priedą Nr. 2. Šio sutarimo 1 punktu buvo papildyta (pakeista) priedo Nr. 1 „Paslaugų įkainiai“ dalis „Mobilaus betono mazgo nuomos pratęsimas“, šalims aiškiai nurodant, kad galutinė projekto vykdymo ir paslaugų pagal sutartį teikimo termino pabaiga yra laikoma 2020 m. lapkričio 30 d.; pasibaigus šiame punkte nurodytam terminui, papildomas paslaugų teikimas apeliantei yra galimas tik šalims atskirai dėl to susitarus ir raštu patvirtinus papildomų paslaugų teikimo įkainius.

35.       Taigi, ginčo sutarties (jos priedų) aiškinimas teisėjų kolegijai leidžia iš esmės pritarti apeliantės pozicijai, kad šalys galutinai buvos sutarusios dėl betono mazgo nuomos apeliantei laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 4 d. (nuo sutarties sudarymo ir betono mazgo atvežimo į objektą) iki 2020 m. lapkričio 30 d. Kaip patvirtina aptariamos sutarties nuostatos, būtent už šį betono mazgo nuomos laikotarpį apeliantei buvo nustatyta prievolė sumokėti 32 000 Eur be PVM nuomos mokestį. Pagal sutarties priedą Nr. 1 „Paslaugų įkainiai“ į šią kainą įėjo tiek pats betono mazgo nuomos mokestis, tiek mokestis už kitas paslaugas (betono mazgo atvežimą, sumontavimą, demontavimą). Šią savo prievolę apeliantė įvykdė tinkamai – 2020 m. rugsėjo 10 d. ir 2020 m. spalio 23 d. atliko mokėjimo pavedimus, apmokėdama atsakovės išrašytas išankstines 2020 m. rugsėjo 10 d. ir 2020 m. spalio 10 d. PVM sąskaitas faktūras, kurių bendra suma yra 32 000 Eur be PVM (38 720 Eur su PVM).

36.       Dėl nurodytų priežasčių ieškovės ieškinio reikalavimas priteisti bendrą 5 142,50 Eur sumą pagal 2020 m. lapkričio 20 d. ir 2020 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitas faktūras yra nepagrįstas. Kitaip tariant, ieškovė nepagrįstai antrą kartą reikalauja atsiskaityti už betono mazgo nuomą laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 14 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d., kai už betono mazgo nuomą šiuo laikotarpiu (iki 2020 m. lapkričio 30 d.) apeliantė jau yra visiškai su ieškove atsiskaičiusi, jai sumokėdama bendrą 32 000 Eur be PVM (38 720 Eur su PVM) nuomos ir kitų paslaugų kainą. Atitinkamai, negalėjo būti tenkinamas ir ieškovės reikalavimas priteisti 324,59 Eur dydžio delspinigius dėl vėlavimo apmokėti 2020 m. lapkričio 20 d. ir 2020 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitas faktūras.

37.       Kitokio vertinimo nesuponuoja ir pirmosios instancijos teismo įvardyta aplinkybė, kad pati apeliantė yra atlikusi bendrą 3 932,50 Eur mokėjimą už betono mazgo nuomą laikotarpiais nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 6 d. ir nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki 2020 m. lapkričio 13 d., t. y. dar nepasibaigus pagrindiniam nuomos sutarties terminui. Jokiais bylos įrodymais  nepaneigta apeliantės versija, kad dėl šių sumų ieškovės išrašytas 2020 m. lapkričio 6 d. ir 2020 m. lapkričio 13 d. PVM sąskaitas faktūras apeliantė (jos buhalterė) galbūt apmokėjo per klaidą, nesigilindama į jų pagrįstumą, juo labiau kad į šias sąskaitas buvo įtrauktos ir sumos už kitas ieškovės ginčo laikotarpiu suteiktas paslaugas (receptinio betono gamybą), už kurias apeliantė turėjo atsiskaityti pagal faktą (pagamintą konkretų kiekį ir jam taikomą tarifą). Byloje nėra duomenų, kad šalys 2020 m. rugsėjo 9 d. sutarties priedu Nr. 2 atliktą nuomos termino pakeitimą būtų panaikinusios ar pakeitusios nauju susitarimu, juolab kad tokie pakeitimai galėjo būti atliekami tik raštu (ginčo sutarties 6.2 punktas).

38.       Pažymėtina, kad ieškovės vykdantysis direktorius savo 2020 m. lapkričio 11 d. elektroniniame laiške, adresuotame apeliantės generaliniam direktoriui, aiškiai įvardijo, kad betono mazgo nuoma baigiasi 2020 m. lapkričio 30 d., o apeliantei norint pratęsti nuomos terminą, šalys dėl jo (termino) ir kitų sąlygų privalo iš naujo susitarti. Vadinasi, abi šalys vienodai suprato ir interpretavo sutarties (su visais jos priedais) nuostatas, susijusias su daikto nuomos terminu. Atkreiptinas dėmesys, kad susitarimo dėl nuomos termino pratęsimo galimybė, apie kurią minėtame laiške apeliantei siūlė pasvarstyti ieškovės vykdomasis direktorius, buvo šalių aptarta ir 2020 m. rugsėjo 9 d. sutarties priede Nr. 2, t. y. jame taip pat buvo nustatyta, kad, pasibaigus pagrindiniam nuomos terminui, papildomas paslaugų teikimas apeliantei galimas tik šalims dėl to atskirai susitarus ir raštu patvirtinus papildomų paslaugų teikimo įkainius. Byloje nėra duomenų, kad šalys būtų sudariusios tokio pobūdžio susitarimą dėl termino pratęsimo.

Dėl 35 307,20 Eur baudos ir 45 257,50 Eur nuomos mokesčio skolos

39.       CK 6.258 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalį netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Netesybos gali būti nurodytos konkrečia pinigų suma arba užtikrinamosios prievolės sumos procentu (CK 6.71 straipsnio 2 dalis). Už prievolės įvykdymo termino praleidimą gali būti nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį ir t. t. (CK 6.71 straipsnio 3 dalis).

40.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius sutartinių arba ikisutartinių įsipareigojimų ar juos įvykdžius netinkamai (CK 6.71 straipsnis), o šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais. CK 6.73 straipsnio 1 dalyje, taip pat 6.258 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad netesybos įskaitomos į nuostolius. Tai reiškia, kad netesybos atlieka ne baudinę, o kompensuojamąją funkciją, jomis siekiama atlyginti nukentėjusiai šaliai nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-95-313/2020; 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-916/2021).

41.       Paprastai šalys dėl netesybų ir jų dydžio susitaria sutartyje. Šiai sutarties sąlygai, kaip ir visai sutarčiai, taikomas sutarties laisvės principas, netesybų atveju reiškiantis, kad šalys laisvai savo nuožiūra gali nustatyti netesybas už bet kokį sutarties pažeidimą ir susitarti dėl abiem šalims priimtino jų dydžio, jei tai neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.156, 6.157 straipsniai). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Tai, be kita ko, reiškia, kad sutartį pažeidusi šalis sutartyje nustatytais atvejais privalo mokėti sutarto dydžio netesybas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-313/2018). Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-969/2022).

42.       Byloje tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad apeliantė visų savo įsipareigojimų pagal sutartį neįvykdė, t. y. neužsakė viso sulygto iš anksto minimalaus 4 200 kub. m receptinio betono, kurį iš apeliantės  medžiagų turėjo pagaminti ieškovė. Bylos duomenimis, pagal apeliantės užsakymą buvo pagaminta tik 31,5 kub. m receptinio betono, už kurio gamybą apeliantė su ieškove atsiskaitė jau minėtomis 2020 m. lapkričio 6 d. ir 2020 m. lapkričio 13 d. PVM sąskaitomis faktūromis.

43.       Šalių 2020 m. rugsėjo 4 d. sudarytos mobilaus betono mazgo paslaugos teikimo sutarties 4.12 punktas numato, kad jeigu paslaugos teikimo metu paaiškėja, jog ne dėl paslaugos teikėjo (ieškovės) kaltės paslaugos nebuvo suteiktos, t. y. pagamintas mažesnis, nei nurodytas sutarties priede Nr. 1 minimalus betono kiekis (4 200 kub. m) paslaugos gavėjas (apeliantė) įsipareigoja sumokėti paslaugos teikėjai po 7 Eur be PVM už kiekvieną nepagamintą produkcijos kub. m.

44.       Taigi, ginčo sutarties 4.12 punkte šalys visiškai aiškiai susitarė dėl piniginių netesybų (baudos) taikymo tuo atveju, jeigu apeliantės išsinuomotu betono mazgu nebus pagamintas (nebus užsakytas pagaminti) minimalus betono kiekis. Tiek pagal normos lingvistinę išraišką, tiek pagal šalis siejusių teisinių santykių esmę ir abiejų šalių veiklos specifiką, sutartos netesybos laikytinos minimaliais neįrodinėtinais ieškovės nuostoliais, kuriuos apeliantė įsipareigojo ieškovei atlyginti pažeidusi savo sutartinę prievolę. Tokios sutarties sąlygos, t. y. pagal konkrečius kiekius ir sumas apskaičiuojamų netesybų įtvirtinimą ginčo sutartyje, paaiškina tai, kad ieškovė yra pelno siekiantis subjektas ir neabejotinai turėjo tikslą uždirbti pelną tiek iš betono mazgo nuomos, tiek iš betono mišinio gamybos. Būtent dėl šios priežasties ir buvo sudaryta mišri nuomos–paslaugų teikimo sutartis, kurioje atskirai susitarta dėl betono mazgo nuomos mokesčio ir betono mišinio gamybos kainos. Akivaizdu, kad tokia sutarties sąlyga buvo nulemta ir aplinkybės, kad betono mazgas skirtas pagaminti didelį betono kiekį statybos objekte, todėl jo nuoma subjektui, neturinčiam tikslo ar galimybės tokį kiekį užsakyti, galėjo lemti iš anksto numatomus ieškovės nuostolius, pasireiškiančius betono mazgo pajėgumų neišnaudojimu.

45.       Aptartos aplinkybės neleidžia sutikti su apeliantės pozicija, kad ginčo sutarties 4.12 punkte nustatytų netesybų taikymo galimybę paneigia tos pačios sutarties 5.5 punkte įtvirtinta sąlyga. Nors pastarojoje normoje ir nurodyta, kad „šalių atsakomybė pagal šią sutartį yra apribota tiesioginiais nuostoliais, nei viena iš šalių neturi pareigos atlyginti netiesioginių nuostolių (negautų pajamų ir pan.)“, tačiau ši taisyklė netaikytina 4.12 punkte nustatytam susitarimui.

46.       Pagal sisteminį ginčo sutarties aiškinimą pirmesnė norma (4.12 punktas) laikytina specialiąja antrosios normos (5.5 punkto) atžvilgiu. Tai reiškia, kad pagal bendrą taisyklę šalys yra susitariusios neatlyginti viena kitai jokių netiesioginių nuostolių, išskyrus šalių sutartų minimalių ir neįrodinėtų ieškovės nuostolių – netesybų (baudos) už neužsakytą minimalų betono mišinio kiekį, kurios nustatytos sutarties 4.12 punkte. Priešingas aiškinimas suponuotų išvadą, kad abi šios normos, esančios vienoje sutartyje, viena kitai prieštarauja, o šalių susitarimas tiek dėl minimalaus pagamintino betono kiekio, tiek dėl pačių netesybų taikymo (abi šios sąlygos, o ypač minimalus betono mišinio kiekis, šalių akcentuojamos ne tik pačioje sutartyje ir jos prieduose, bet ir šalių susirašinėjimuose dar iki šios bylos iškėlimo) būtų beprasmis, t. y. jį panaikintų bendro pobūdžio 5.5 punkto norma. Toks sutarties aiškinimais neatitiktų ir pirmiau jau aptarto ieškovės tikslo sudarant šią sutartį, t. y. siekio gauti pelną ne tik iš betono mazgo nuomos, bet ir iš betono mišinio gamybos. Todėl sutarties 5.5 punkte nustatyta sąlyga, priešingai nei nurodo apeliantė, neturi jokios įtakos ieškovės teisei reikalauti iš apeliantės baudos už pažeistą sutartinę prievolę užsakyti minimalų betono kiekį.

47.       Minėta, kad sutartį pažeidusi šalis sutartyje nustatytais atvejais privalo mokėti sutarto dydžio netesybas, be to, šalis negali ginčyti nustatytų netesybų dydžio, išskyrus atvejus, kai jos yra neprotingos ar akivaizdžiai per didelės. Netesybų mažinimo klausimu kasacinis teismas yra pasisakęs, kad teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos. Sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį (pavyzdžiui, kad abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo bei derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas). Teismas neturėtų paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-428-695/2017).

48.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad apeliantės prašymas sumažinti ginčo sutarties 4.12 punkte nustatytą baudos dydį, atitinkamai, 2020 m. gruodžio 16 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą jos piniginę išraišką (35 307,20 Eur), nėra pagrįstas. Kaip nustatyta, šalys yra verslo subjektai, savo srities profesionalai, teikiantys statybų procese būtinas betono gamybos, jos pardavimo ir kitas susijusias paslaugas, todėl abi šalys, pasirašydamos ginčo sutartį, neabejotinai galėjo įvertinti į ją įtrauktų netesybų dydį, jų atitikimą rinkos sąlygoms. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad šalys vedė derybas dėl ginčo sutartie sąlygų, t. y. viena kitai siuntė sutarties projektą su pasiūlymais ir pastabomis prie tam tikrų sutarties normų. Apeliantė jokių pastabų dėl sutarties 4.12 punkte (sutarties projekte 4.9 punktas) nustatyto netesybų dydžio nereiškė. Vadinasi, toks netesybų dydis sutarties sudarymo metu apeliantei buvo priimtinas. Kita vertus, jos apskaičiuojamos pagal pačių šalių iš anksto aptartus ir sutartyje numatytus kriterijus (žr. šios nutarties 43 punktą).

49.       Pagal CK 6.253 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos. Šio straipsnio 4 dalyje detalizuota, kad trečiojo asmens veikla – tai asmens, už kurį nei kreditorius, nei skolininkas neatsako, veiksmai (veikimas arba neveikimas), dėl kurių atsirado nuostolių.

50.       Nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė nė vienos iš CK 6.253 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, kurioms esant jį galėtų būti atleista nuo civilinės atsakomybės – netesybų mokėjimo. Apeliantės procesiniuose dokumentuose vien deklaratyviai nurodoma, kad ji savo prievolės užsakyti minimalų betono kiekį neįvykdė dėl trečiojo asmens (darbų užsakovo) kaltės, tačiau tokioms aplinkybėms pagrįsti į bylą neteikė jokių reikšmingų įrodymų, nurodytas trečiasis asmuo nebuvo įtrauktas ir į šios bylos nagrinėjimą. Be to, manydama, kad jos atsakomybę prieš ieškovę ir dėl to kilusius turtinius nuostolius nulėmė jos pačios kontrahento – trečiojo asmens (darbų užsakovo) neteisėti veiksmai, apeliantė turi teisę šiam asmeniui reikšti pretenzijas dėl tarpusavyje sudarytų susitarimų netinkamo vykdymo ir žalos atlyginimo, tačiau tokių aplinkybių aiškinimasis  nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas.

51.       Pagal ginčo sutarties 4.12 punktą šalys susitarė baudos dydį skaičiuoti be PVM, t. y. po 7 Eur be PVM už kiekvieną nepagamintą produkcijos kub. m. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 punktą PVM objektas yra prekių ir paslaugų tiekimas už atlygį. Tuo tarpu netesybos yra vienas iš prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų bei sutartinės civilinės atsakomybės forma, bet ne atlygis už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100-686/2016). Taigi, apeliantė skunde pagrįstai nurodo, kad ieškovės prašymas priteisti netesybas kartu su PVM (t. y. 35 307,20 Eur) yra nepagrįstas, tokiu atveju iš apeliantės pagal 2020 m. gruodžio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą galėjo būti priteista tik 29 179,50 Eur netesybos, t. y. išskaičiavus 6 127,70 PVM.

52.       CK 6.499 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nuomos sutarčiai pasibaigus, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, arba sutartyje sulygtos būklės. To paties straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, tai nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, bei atlyginti nuostolius. Kai nuomininkas daikto negrąžina, jis turi atlyginti nuomotojui to daikto vertę, taip pat sumokėti nuomos mokestį bei atlyginti kitus nuomotojo patirtus nuostolius (CK 6.499 straipsnio 3 dalis).

53.       Kasacinis teismas savo formuojamoje praktikoje yra išaiškinęs, kad CK 6.499 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ne nuomos mokesčio įsiskolinimo priteisimo, o nuomotojo patirtų nuostolių už laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, kompensavimo mechanizmas – nuomininkas privalo kompensuoti dėl daikto naudojimo be teisėto pagrindo nuomotojo patirtus praradimus (negautas pajamas), sumokėdamas jo naudai pasibaigusioje nuomos sutartyje šalių sulygtą nuomos mokestį, preziumuojamą kaip realius nuomotojo dėl neteisėtų nuomininko veiksmų patirtus praradimus, taip pat atlygindamas kitus, nuomotojo įrodytus, nuostolius, kurių neapima nuomos mokestis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2008; 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25-916/2015).

54.       Todėl darytina išvada, kad ieškovės prašymas priteisti iš apeliantės 45 257,50 Eur, tokį savo reikalavimą grindžiant būtent CK 6.499 straipsnio 2 dalies norma, yra reikalavimas ne dėl nuomos mokesčio įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 1 d. (betono mazgo nuomos termino pabaigos) iki betono mazgo grąžinimo (atlaisvinimo) priteisimo, o dėl šiuo laikotarpiu jos patirtų praradimų (negautų pajamų) kompensavimo. Tačiau, kaip jau minėta, pagal bendrąją šalių sulygtą taisyklę – sutarties 5.5 punktą – šalių civilinė atsakomybė, išskyrus šios nutarties 45–46 punktuose aptartą išimtį, yra apribota tik tiesioginiais nuostoliais ir nė viena iš šalių neturi pareigos atlyginti netiesioginių kitos šalių nuostolių (negautų pajamų) (išskyrus susitarimą dėl nepagaminto betono kiekio). Šalys kito specialaus susitarimo, paneigiančio 5.5 punkte įtvirtintos sąlygos taikymą tuo atveju, jeigu bus vėluojama grąžinti išnuomotą daiktą, nėra sudariusios. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė sudarytoje ginčo sutartyje iš esmės yra atsisakiusi CK 6.499 straipsnio 2 dalyje nuomotojui numatytos teisės reikalauti iš nuomininko įstatymo pagrindu preziumuojamų minimalių nuostolių dėl savalaikio betono mazgo negrąžinimo (neatlaisvinimo).

55.       Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo sutarties priede Nr. 2 šalys susitarė, jog pasibaigus pagrindiniam nuomos terminui papildomas paslaugų teikimas apeliantei, atitinkamai, ir nuomos mokesčio skaičiavimas už vėlesnį laikotarpį, galimas tik šalims atskirai dėl to susitarus bei raštu patvirtinus papildomų paslaugų teikimo įkainius. Jokie tokio pobūdžio susitarimai ir paslaugų teikimo (nuomos mokesčio) įkainiai į nagrinėjamą bylą nėra pateikti. Atsižvelgiant į tai, ieškovė neturi pagrindo prašyti iš apeliantės priteisti 45 257,50 Eur kaip jos negautų nuomos pajamų. Šiame kontekste aktualu dar ir tai, kad ieškovė nurodytos sumos dydžio pagrįstumo jokiomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrindė, apsiribodama vien teisės akto – CK 6.499 straipsnio 2 dalies – nurodymu, t. y. nepateikė įrodymų, kad dėl neatlaisvinto betono mazgo jį būtų patyrusi kokius nors tiesioginius nuostolius, kurie pagal šalių susitarimą galėtų būti atlyginami.

56.       Dėl aptartų motyvų teisiškai nėra reikšmingos aplinkybės, dėl kurių betono mazgas, pasibaigus nuomos sutarties laikotarpiui, nebuvo atlaisvintas, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Dėl atsakovės priešieškinio reikalavimų priteisti 3 932,50 Eur permoką ir 18 585,60 Eur avansą

57.       Be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti jam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.242 straipsnio 1 dalis).

58.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai gavo kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014). Pasisakydamas dėl CK 6.242 straipsnio taikymo kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas ir tais atvejais, kai nepagrįstas praturtėjimas atsiranda nepagrįstai sutaupius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2017).

59.       Tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (lot. actio de in rem verso), turi būti nustatytos tokios prielaidos: 1) atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių; 3) yra priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015; 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-248/2017). Nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinos visos šiame punkte nurodytos prielaidos.

60.       Šioje nutartyje pirmiau jau nurodyti teisėjų kolegijos argumentai patvirtina apeliantės priešieškinio dalies dėl 3 932,50 Eur permokos (žr. šios nutarties 37 punktą) priteisimo iš ieškovės pagrįstumą. Ieškovė neturėjo teisinio pagrindo reikalauti iš apeliantės sumokėti papildomą betono mazgo nuomos mokestį dar nepasibaigus pagrindiniam nuomos sutarties terminui, t. y. už laikotarpius nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 6 d. ir nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki 2020 m. lapkričio 13 d. Apeliantei tokius mokėjimus, labiau tikėtina, atlikus per klaidą ir be jokio teisinio pagrindo, ieškovė laikytina nepagrįstai praturtėjusia apeliantės sąskaita 3 932,50 Eur suma. Byloje nėra duomenų, kad nurodytais mokėjimais būtų padengtos kitos apeliantės prievolės ieškovei arba jų pagrindų atlikti kokie nors įskaitymai, todėl darytina išvada, kad šiuo atveju egzistuoja visos aukščiau nurodytos sąlygos taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą (CK 6.242 straipsnio 1 dalis).

61.       Visgi tokios pačios išvados negalima padaryti dėl apeliantės priešieškinio reikalavimo dalies, kuria iš ieškovės prašoma priteisti 18 585,60 Eur avansą. Tokį teisėjų kolegijos vertinimą, visų pirma, suponuoja pirmiau jau aptarta aplinkybė, kad nurodyta suma didžiąja dalimi buvo atsiskaityta ne už betono mazgo demontavimą, bet už betono mazgo nuomą laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 4 d. (nuo sutarties sudarymo ir betono mazgo atvežimo į objektą) iki 2020 m. lapkričio 30 d., taip pat už kitas kompleksines paslaugas. Apeliantė už nuomą ir kitas kompleksines paslaugas su ieškove yra atsiskaičiusi dviem mokėjimo pavedimais po 19 360 Eur su PVM (iš viso 38 720 Eur su PVM). Kaip matyti, apeliantė šį savo priešieškinio reikalavimą apskaičiuoja būtent iš vieno savo atlikto mokėjimo pavedimo sumos atimdama ieškovės į bylą pateiktose PVM sąskaitose faktūrose, išrašytose trečiųjų asmenų, nurodytas kainas už dalies betono mazgo demontavimo darbų atlikimą (19 360 Eur – 502,15 Eur – 272,25 Eur). Kitaip tariant, apeliantė aptariamu priešieškinio reikalavimu iš esmės siekia susigrąžinti didžiąją dalį sumos, sumokėtos už betono mazgą nuomą ir kitas paslaugas, dėl kurių suteikimo byloje net nekyla ginčo. Todėl vien dėl šios priežasties šis apeliantės priešieškinio reikalavimas negali būti pripažintas pagrįstu ir, atitinkami, tenkinamas.

62.       Antra, prieš tai paminėtos trečiųjų asmenų išrašytos PVM sąskaitos faktūros leidžia teisėjų kolegijai įsitikinti, kad betono mazgo demontavimo paslaugos faktiškai buvo suteiktos ir ieškovė dėl to patyrė realių išlaidų (autokrano privažiavimas ir nuoma). Be to, šalys sutartyje nebuvo konkrečiai susitarusios, kokią bendros 38 720 Eur su PVM sumos dalį sudaro nuomos mokestis, o kokią – kitų kompleksinių paslaugų, įskaitant betono mazgo demontavimą, suteikimas. Taigi ieškovė, kaip nuomotoja ir paslaugų teikėja, buvo laisva pasirinkti, kokią šią sumos dalį pageidauja skirti betono mazgo demontavimo darbams, taip pat kaip tokius darbus ji ketina atlikti. Pačiai apeliantei jokių darbų, susijusių betono mazgo demontavimu, nereikėjo atlikti (byloje tokių duomenų nėra), ieškovė iš apeliantės neprašė ir šio pobūdžio paslaugų papildomo apmokėjimo, todėl byloje nustatytas faktas, kad dalį betono mazgo ieškovė demontavo, o kitą dalį (betono silosą) pardavė, pats savaime nesudaro pagrindo apeliantei sugrąžinti dalį jos avansu sumokėtos sumos, juo labiau kad tokios paslaugos faktiškai buvo suteiktos.

63.       Apibendrindama savo argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas suklydo aiškindamas sutarties sąlygas ir neteisingai identifikavo šalių susitarimų turinį, tinkamai neįvertino visų byloje esančių įrodymų, todėl, visiškai patenkindamas ieškinį, o priešieškinį atmesdamas, šalių ginčą išsprendė neteisingai. Tai sudaro pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškinį ir priešieškinį patenkinant iš dalies, t. y. ieškovei iš apeliantės priteisti 29 179,50 Eur sutartines netesybas ir 6 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o apeliantei grąžinti ieškovės be teisinio pagrindo gautą 3 932,50 Eur sumą (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). 

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

64.       Pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi būti pakeistas ir pirmosios instancijos teisme atsiradusių šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

65.       CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyje, 98 straipsnyje yra įtvirtintos bendrosios taisyklės, pagal kurias šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

66.       Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme abi šalys patyrė panašaus dydžio su atstovavimu susijusias išlaidas. Viena dalis šių išlaidų buvo skirta savo pačių pozicijai pagrįsti ir ją teisme palaikyti, kita dalis – atsikirtimams į priešingos šalies poziciją parengti ir juos palaikyti. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išlaidų dydžių panašumą bei procesinių teisių ir pareigų tapatumą, nustatydama proporcijas kompensuojamam šių išlaidų dydžiui apskaičiuoti atsižvelgia tik į jų atsiradimo priežastis, bet ne į kiekvienos šalies reikalavimų suminę išraišką.

67.       Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, byloje susiklostė tokia faktinė situacija, kad yra patenkinta 34 procentai ieškovės reikalavimų (29 179,50 Eur patenkinta ieškinio dalis iš visos 86 031,79 Eur ieškinio reikalavimų sumos) bei patenkinta 21 procentas atsakovės priešieškinio reikalavimų (3 932,50 Eur patenkinta priešieškinio dalis iš visos 18 978,10 Eur priešieškinio reikalavimų sumos). Taigi, vadovaujantis šiomis proporcijomis ir paskirstytinos šalių bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

68.       Apeliantė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme yra sumokėjusi 1 636 Eur žyminio mokesčio, taip pat patyrė 5 044,31 Eur (su PVM) advokato teisinės pagalbos išlaidų, kurias visas pirmosios instancijos pripažino atitinkančiomis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos), nurodytus jų apskaičiavimo kriterijus bei maksimalius dydžius. Dėl tokios pirmosios instancijos teismo išvados ginčo apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje nekyla.

69.       Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš apeliantės priteistina 2 271,31 Eur ((5 044,31 + 1 636 Eur) x 34 procentai) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, suma.

70.       Atsakovė sumokėjo 507 Eur žyminį mokestį už priešieškinį ir patyrė 4 477 Eur (su PVM) advokato teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro: 800 Eur (be PVM) atsiliepimo į ieškinį parengimas; 500 Eur (be PVM) tripliko perengimas; 300 Eur (be PVM) atsiliepimo į patikslintą ieškinį parengimas; 500 Eur (be PVM) priešieškinio parengimas; 100 Eur (be PVM) susipažinimas su dokumentais, pasirengimas ir dalyvavimas 2021 m. rugpjūčio 24 d. teismo posėdyje; 500 Eur (be PVM) susipažinimas su dokumentais, pasirengimas ir dalyvavimas 2021 m. spalio 19 d. teismo posėdyje; 500 Eur (be PVM) susipažinimas su dokumentais, pasirengimas ir dalyvavimas 2021 m. lapkričio 29 d. teismo posėdyje; 500 Eur (be PVM) susipažinimas su dokumentais, pasirengimas ir dalyvavimas 2022 m. sausio 25 d. teismo posėdyje. Šios bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių, todėl apeliantei kompensuojamos pagal patenkintų priešieškinio reikalavimų proporciją.

71.       Taigi, apeliantei iš ieškovės priteistina 1 046,64 Eur ((507 + 4 477 Eur) x 21 procentas) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, suma.

72.       Atlikus priešpriešinių mokėtinų sumų įskaitymą ieškovei iš apeliantės priteisiamos 1 224,67 Eur (2 271,31 Eur – 1 046,64 Eur) bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme.

73.       Kadangi apeliacinio skundo patenkinimu apeliantė siekė visiško ieškinio atmetimo ir priešieškinio patenkinimo, o ieškovė atsiliepimu į ieškinį – apeliacinio skundo atmetimo (visiško ieškinio patenkinimo ir priešieškinio atmetimo), šalių bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, paskirstomos pagal tą pačią proporciją, kaip ir pirmosios instancijos teismo.

74.       Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 3 192,40 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu, o apeliantė sumokėjo 2 105 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir patyrė 1 936 Eur advokato pagalbos išlaidas už apeliacinio skundo parengimą. Apeliantės patirtos išlaidos atitinka Rekomendacijos nustatytą dydį, o ieškovės patirtos išlaidos mažintinos iki rekomenduojamo maksimalaus dydžio, t. y. iki 2 248,87 Eur. Taigi, ieškovei iš apeliantės priteistina 764,62 Eur (2 248,87 x 34 procentai), o apeliantei iš ieškovės – 848,61 Eur ((2 105 + 1 936 Eur) x 21 procentas) šių bylinėjimosi išlaidų dalis.

75.       Atlikus priešpriešinių mokėtinų sumų įskaitymą, apeliantei iš ieškovės priteisiamos 83,99 Eur (848,61 Eur – 764,62 Eur) bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį ir priešieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „HC Betonas“, juridinio asmens kodas 304102190, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Eurobetonas“, juridinio asmens kodas 305191384, 29 179,50 Eur (dvidešimt devynių tūkstančių vieno šimto septyniasdešimt devynių eurų 50 ct) sutartines netesybas, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 29 179,50 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. vasario 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 224,67 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dvidešimt keturis eurus 67 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurobetonas“, juridinio asmens kodas 305191384, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „HC Betonas“, juridinio asmens kodas 304102190, 3 932,50 Eur (trijų tūkstančių devynių šimtų trisdešimt dviejų eurų 50 ct) nepagrįstai gautą sumą.

Kitas ieškinio ir priešieškinio dalis atmesti“.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurobetonas“, juridinio asmens kodas 305191384, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „HC Betonas“, juridinio asmens kodas 304102190, 83,99 Eur (aštuoniasdešimt trijų eurų 99 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos                                        Dalia Kačinskienė

                                                Neringa Švedienė

                                                Agnė Tikniūtė