Administracinė byla Nr. A-261-2137/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01297-2010-5

                                                                Procesinio sprendimo kategorija 10.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Edvardui Sinkevičiui,

atsakovo atstovui Linui Ramanauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fortera“ ir atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Fortera“ skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimo ir supaprastinto patikrinimo ataskaitos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas UAB „Fortera“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-207 ir Kauno teritorinės muitinės 2009 m. gruodžio 17 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

Skunde (I t., b.l. 1-8) nurodė, kad Muitinės departamentas pažeidė ne tik procedūrines bet ir materialines teisės normas, kadangi remdamasis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 135 straipsnio 3 dalimi nevertino pareiškėjo pateiktų SMGS važtaraščių. Tokie Muitinės departamento veiksmai yra neteisėti ir pažeidžiantys Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo II antraštinės dalies 28 straipsnį. MAĮ 161 straipsnyje yra nustatyta Bendrijos teisės norminių aktų viršenybė prieš nacionalinius teisės aktus, tačiau nei Muitinės kodekse, nei jį lydinčiuose aktuose nėra numatytas reikalavimas pateikti muitinei tik išverstus į valstybinę kalbą dokumentus. Nevertindamas SMGS važtaraščių, Muitinės departamentas kaip centrinis mokesčių administratorius, kuris privalėjo patikrinti Kauno teritorinės muitinės sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neįvykdė savo funkcijų, kadangi skundžiamoje Kauno teritorinės muitinės supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) tyrimo objektu buvo tiek SMGS važtaraščiai, tiek ir Baltarusijos eksporto deklaracijos.

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 21 d. iki 2009 m. spalio 20 d. į Bendrijos muitų teritoriją pagal 25 bendruosius administracinius dokumentus importavo techninę sieros rūgštį. Kauno teritorinė muitinė supaprastinto patikrinimo ataskaitoje pareiškėjo importuotų prekių muitinės vertei nustatyti, netaikė sandorio vertės metodo, o muitinės vertę nustatė kitais metodais ir pareiškėjui perskaičiavo muitus bei PVM. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovai netinkamai taikė ir aiškino 1992 m. spalio 12 d. Europos Tarybos reglamento (EEB) Nr.2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Muitinės kodeksas) 29 straipsnio 1 dalies (b) punktą, neatsižvelgė ne tik į pareiškėjo paaiškinimus bei kitą patikrinimo metu gautą informaciją, bet taip pat nesivadovavo Komisijos Reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų (toliau – ir Įgyvendinimo nuostatos,) 23 Priede pateikiamomis „Aiškinamosiomis pastabomis dėl muitinės vertės“. Pagal 23 Priedą Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies (b) punkto taikymas, nustatant galimą aplinkybių ar sąlygų įtaką prekių pardavimui ar kainai, kurio neįmanoma nustatyti yra tuomet, kai: pardavėjas nustato importuojamų prekių kainą su sąlyga, kad pirkėjas nupirks tam tikrą kiekį kitų prekių; importuojamų prekių kaina priklauso nuo to, už kokią kainą ar kainas importuojamų prekių pirkėjas importuojamų prekių pardavėjui parduoda kitas prekes; kaina nustatoma naudojant mokėjimo būdą, nesusijusį su importuojamomis prekėmis ir pan. Todėl pareiškėjo teigimu, Bendrijos muitų teisės, tai yra Muitinės kodekso ir Įgyvendinimo nuostatų taikymas, nėra susijęs su skundžiamuosiuose sprendimuose nurodytais argumentais, tai yra, kad patikrinimo metu buvo nustatytas žymus skirtumas (beveik penkis kartus) palyginus su kitų importuotojų deklaruotomis prekių vertėmis ir/ar, kai importuotų prekių kaina labai skiriasi nuo PREMI duomenų bazėje esančių tapačių (panašių) prekių kainų.

Pareiškėjas paaiškino, kad jo importuotų prekių kaina yra labai aiški, ji nustatytina pagal atsakovams pateiktus dokumentus, mokesčių inspekcijos atlikto priešpriešinio patikrinimo pažymą ir kitus objektyvius naftos produktų gamybos technologijos, rinkos ir prekybos teisės dėsnius, kurie neteisingai interpretuojami. Per 2009 m. iš Baltarusijos į Lietuvą iš viso buvo importuota 31287,70 tonų techninės sieros rūgšties, iš kurių pagal muitinei pateiktus duomenis 27481,946 tona, tai yra 86,2 procento, sudarė pareiškėjo importas, o likusieji 13,8 procento importo teko kitoms įmonėms. Todėl lyginant panašias ar tapačias prekes ir jų kainą visiškai neatsižvelgta į tai, jog Muitinės kodekso 30 straipsnyje numatytas tapačių ar panašių prekių vertės metodo taikymas nustatant prekių muitinės vertę pagal Įgyvendinimo nuostatų 23 Priede pateikiamą 30 straipsnio 2 dalies (a) ir (b) punktų taikymo aiškinimą reikalauja lyginti kainas prekių, parduotų tuo pačiu apyvartos lygiu. Kadangi šiuo atveju apyvartos lygiai skiriasi 7 kartus, skundžiami sprendimai buvo priimti neišsiaiškinus visų faktinių aplinkybių.

Pareiškėjas nesutinka ir su skundžiamuose sprendimuose pateikiama nuoroda į teismų praktiką, suformulavusia principą, kad muitinės vertės nustatymo tikslas yra realios (dirbtinai nesumažintos) ir rinka pagrįstos importuojamų prekių vertės nustatymas, kuomet naudojama Bendrijoje esanti informacija, tačiau ši informacija yra žymiai platesnio pobūdžio nei Lietuvos muitinės departamento sukaupta PREMI duomenų bazė. Skunde pažymima, kad bendrą sandorio vertės metodo taikymo principą suformulavo Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 1990 m. birželio 6 d. byloje C-11/89 Unifert v. Hauptzollamt Muenster ir 2000 m. spalio 19 d. byloje C-15/99 Hans Sommer GmbH v. Hauptzollamt Bremen išaiškinęs, kad Bendrijos teisės aktais, susijusiais su muitiniu įvertinimu, siekiama įtvirtinti sąžiningą, vieningą ir neutralią sistemą, kuri neleistų naudoti pasirenkamų arba fiktyvių muitinės verčių. Todėl vien neatitikimas importuojamų prekių vertei, Muitinės departamento PREMI duomenų bazėje esančioms vertėms, savaime neleidžia netaikyti sandorio vertės metodo, kadangi siekiant neutralaus muitinio įvertinimo, visų pirma, turi būti naudojami Bendrijos teisės nustatyti teisiniai instrumentai, taip pat vertinama ekonominė situacija rinkoje, galimas produktų perteklius eksportuojančios šalies rinkoje, eksportuojančios valstybės eksporto dokumentai ir prekių eksporto kaina, ypatingai turi būti atsižvelgiama į prekių apyvartos lygį, importo į Bendrijos muitų teritoriją atvejus apskritai, o ne vien į tuos, kurie yra užfiksuoti Muitinės departamento administruojamoje PREMI duomenų bazėje.

Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo vertinami argumentai, kad techninės sieros rūgštis į Bendrijos teritoriją buvo parduodama mažomis kainomis, kadangi sieros rūgštis yra šalutinis naftos produktų gamybos produktas, kuris turi būti arba perdirbamas pardavimui, arba utilizuojamas, nes objektyviai kiekviena gamykla turi ribotas šio Šalutinio gamybos produkto sandėliavimo termino bei sandėliavimo talpų galimybes. Šias aplinkybes patvirtina ne tik AB „Lifosa“ 2010 m. balandžio 12 d. pažyma Nr. V-0399 bet ir visuotinai prieinama Lietuvos naftos perdirbimo įmonės „Orlen Lietuva“ tinklalapyje skelbta informacija bei Komisijos 2000 m. gegužės 3 d. Sprendimu, keičiančiu sprendimą 94/3/EB, nustatantį atliekų sąrašą pagal Tarybos direktyvos 75/442/EEB dėl atliekų 1 straipsnio a dalies, ir Tarybos sprendimo 94/904/EB, nustatančio pavojingų atliekų sąrašą pagal Tarybos direktyvos 91/689/EEB dėl pavojingų medžiagų 1 straipsnio 4 dalį (2000/532/EB) - 06 01 pozicijos „Neorganinių cheminių procesų atliekos“ 06 01 01 subpozijoje nurodoma informacija, kad sieros rūgštis ir sulfitinė rūgštis apskritai laikomos šalutiniu ir pavojingu produktu. Todėl Pareiškėjo teigimu, šalutinio produkto pardavimas mažesnėmis nei transportavimo sąnaudų kainomis yra pateisinamas ekonomine logika.

Pareiškėjas pabrėžė, kad jokia Bendrijos muitų teisė nereglamentuoja nuosavybės teisių ir jokia muitinės procedūra ar sankcionuotas veiksmas nėra susijęs su nuosavybės teisių į prekes turėjimu, o tokių taisyklių nėra nustatyta nei Muitinės kodekse, nei Įgyvendinimo nuostatuose. Nuosavybės teisės, kaip daiktinės teisės taip pat nereglamentuoja 1951 m. Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimas (SMGS) bei Vienos konvencija Dėl tarptautinių prekių pirkimo pardavimo sutarčių. Šiems teisiniams santykiam taikomos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.49 straipsnio nuostatos. Kadangi pareiškėjas į Bendrijos muitų teritoriją importuotas prekes pirko iš Lietuvos rezidento UAB „Transchema“, o prekių pristatymo sąlygos buvo DAF Baltarusija/Lietuva (Gudagojus - Baltarusija), nuosavybė į prekes UAB ,,Fortera“ perėjo nuo prekių priėmimo momento Gudagojuje, todėl pareiškėjui parduodant AB „Lifosa“ prekes, kadangi sutartyje nebuvo nustatytas nuosavybės perėjimas, ji nustatoma pagal jau minėtą CK 4.49 straipsnį. Nuosavybės teisės į importuotas prekes turėjimas jokios teisinės reikšmės taikant Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies (b) punktą neturi, kadangi jis negali būti laikomas sąlygomis ar aplinkybėmis, kurių poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma nustatyti.

Atsakovų argumentai, susiję su transportavimo išlaidas patvirtinančių dokumentų nepateikimu, yra nepagrįsti ir prieštarauja Muitinės kodekso 32 straipsnio 1 daliai, kadangi pareiškėjas jokių transportavimo išlaidų iki Bendrijos teritorijos nepatyrė, o visos prekių transportavimo nuo gamintojo iki Bendrijos muitų sienos išlaidos buvo įskaitytos į faktiškai sumokėtą arba mokėtiną prekių kainą. Atlikusi priešpriešinį patikrinimą buvo nustatyta, kad pareiškėjas importuotą į Bendrijos teritoriją techninę sieros rūgštį pirko ne iš gamintojo OAO „Naftan“, o iš UAB „Transchema“, kuri OAO „Naftan“ prekes pirko DAF Gudagojus sąlygomis, prekės pristatytos ir perduotos Baltarusijos/Lietuvos pasienyje esančiame Gudagojuje. Priimta sieros rūgštis iš karto, pagal UAB „Transchema“ ir UAB „Fortera“ techninės sieros rūgšties pirkimo - pardavimo sutartį buvo perduota pareiškėjui. Taigi UAB „Transchema“ ir pirkėjas – UAB „Fortera“ sudarė prekių, esančių Gudagojuje pirkimo – pardavimo sutartį, DAF Baltarusijos/Lietuvos siena (perėjimas Gudagojus) sąlygomis. Tai, kad už importuotų prekių gabenimą pagal pareiškėjo ir AB „Lifosa“ prekių pirkimo pardavimo sutartį Lietuvos geležinkeliams sumokėjo AB „Lifosa“, jokios teisinės reikšmės neturi, nes šis vežimas buvo atliekamas Bendrijos muitų teritorijoje ir šios išlaidos, remiantis Muitinės kodekso 33 straipsnio 1 dalies (a) punktu, į prekių muitinę vertę neįskaitomos. Dėl prekių draudimo išlaidų paaiškino, kad nesant sutartyse ar kituose dokumentuose nuostatų dėl prekių draudimo, prekių draudimas nėra privalomas, todėl iš pareiškėjo negalima reikalauti duomenų apie tai ko nebuvo.

UAB ,,Fortera“ taip pat pažymėjo, kad atsakovai sprendimuose nepagrįstai rėmėsi tuo, kad OAO „Naftan“ ir UAB „Transchema“ yra tarpusavyje susiję ir jų tarpusavio ryšys turėjo įtakos kainai, kadangi neatsižvelgė į Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies (d) taikymo sąlygą, kad sandorio, kurio pagrindu įvyko pardavimas į Bendrijos muitų teritoriją šalys tai yra pirkėjas ir pardavėjas yra susiję. Šio mokestinio ginčo atveju atsakovai netinkamai identifikavo sandorį, kurio pagrindu įvyko prekių importas į Bendrijos muitų teritoriją, todėl netaikant prekių muitinei vertei nustatyti sandorio metodo buvo pažeisti Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies (d) ir Įgyvendinimo nuostatų 143 straipsnio 1 dalies b) punkto nuostatos. Atsakovai neteisingai nustatė, kad prekių importas įvyko dėl OAO „Naftan“ ir UAB „Transchema“ prekių pirkimo pardavimo, kadangi prekių pirkėjas UAB „Transchema“ nebuvo jokios muitinės procedūros, tai yra tranzito ar prekių išleidimo į laisvą apyvartą, vykdytoju Bendrijos muitų teritorijoje. Įrodymai patvirtina, kad prekių importas į Bendrijos muitų teritoriją įvyko dėl prekių pirkimo pardavimo sutarties, sudarytos tarp pardavėjo UAB „Transchema“ ir UAB „Fortera“, kurios nėra susijusios.

Atsižvelgiant į tai, kad importo pridėtinės vertės mokestis gali būti perskaičiuojamas tada, kai perskaičiuojama importuotų prekių muitinė vertė, o šio mokestinio ginčo atveju importuotų prekių muitinės vertės nustatymas neteisėtas ir nepagrįstas, todėl nėra pagrindo priskaičiuoti PVM, delspinigius ir baudas.

Atsakovas Kauno teritorinė muitinė (toliau – ir Muitinė) su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 64-66) nurodė, kad pagal MAĮ 153 straipsnio 3 dalį nurodytų dokumentų ir įrodymų nepateikęs mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu. Jokių išlygų reikalavimui skundo mokestiniame ginče turiniui (MAĮ 153 str.) susijusių su ne valstybine kalba nėra numatyta. Bendrijos muitų teisės aktai nenumato kokia kalba turi vykti mokestiniai ginčai šalyse narėse ar kokia kalba turi būti teikiami įrodymai mokestiniuose ginčuose, susijusiuose su muitų teisės aktų taikymu. Muitinė paaiškino, kad pareiškėjo argumentai, kad buvo pažeistas laisvo prekių judėjimo principas, neturi nieko bendra su tinkamų ir leistinų įrodymų teikimu mokestiniuose ginčuose. Nurodė, kad atsakovų sprendimai priimti vadovaujantis ne tik teisiniais pagrindais, bet ir pagrįsti argumentais, todėl Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies (b) punkto ir MK 29 straipsnio 1 dalies (d) punkto nuostatos buvo aiškinamos ir taikomos tinkamai. Atsakovai rėmėsi tuo, kad UAB ,,Fortera” importuotos techninės sieros rūgšties sandorio vertė deklaruota žymiai mažesne kaina už kitų importuotojų deklaruotas tapačių ir panašių prekių sandorio vertes sukauptas Muitinės departamento PREMI duomenų bazėje (MVR 0908-0911) bei už vertes pateiktas Eurostat duomenų bazėje (internetinis puslapis epp.eurostat.ec.europa.eu), o pareiškėjo pateikti dokumentai nepagrindžia deklaruotų prekių muitinės vertės teisingumo; pirkėjas UAB „Transchema“ ir pardavėjas OAO „Naftan“ tarpusavyje yra susiję asmenys, todėl muitinė turi pagrindo manyti, kad pirkėjo - UAB „Transchema“ ir pardavėjo - OAO „Naftan“ tarpusavio ryšys turėjo įtakos kainai; nors UAB „Traschema“, UAB „Fortera“ bei UAB „Lifosa“ bendrai pasiekė susitarimą dėl sieros rūgšties įsigijimo iš OAO „Naftan“ žemesne už savikainą kaina, tačiau tai, kad UAB „Transchema“ iš OAO „Naftan“ įsigytą sieros rūgštį pareiškėjui pardavė ženkliai mažesne kaina, negu prekių transportavimo išlaidų suma, prieštarauja ne tik komercinei praktikai, bet ir logikai; UAB „Transchema“ sieros rūgštį tuo pačiu metu pardavė ir kitai Lietuvos įmonei, tačiau 5 kartus didesne kaina ir šių pardavimų kainai įtakos neturėjo tai, kad OAO „Naftan“ yra suinteresuota parduoti savo sieros rūgštį bet kokiomis sąlygomis, kadangi sumažėjo jos paklausa pasaulinėse rinkose, OAO „Naftan“ neturi technologinės galimybės saugoti sieros rūgštį, o ekologinės baudos už jos sudeginimą yra didelės.

Muitinė pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyta informacija yra neišsami ir prieštaringa. Muitinės teigimu, tikrovės neatitinka UAB „Transchema“ direktoriaus paaiškinimas, kad naftos perdirbimo įmonėje OAO „Naftan“ sieros rūgštis yra šalutinis naftos perdirbimo produktas, kadangi Baltarusijos įmonės OAO „Naftan“ internetiniame tinklalapyje skelbiama, kad techninė sieros rūgštis yra gamybos produktas, o tai galima laikyti tikslingo produkto pagaminimo siekiant ekonominės naudos, bet ne šalutinio produkto. Kad sieros rūgštis yra šalutinis produktas nepatvirtina ir pareiškėjo skunde nurodyti pavyzdžiai, kadangi nėra jokių įrodymų, kad bendrovės „Orlen Lietuva“ gamybos procesas, būdas bei gautas produktas identiškas Baltarusijos bendrovės „Naftan“ gamybos procesui, būdui ir gautam produktui. Be to, prekės priskyrimas pagrindiniam ar šalutiniam gamybos produktui nėra esminis motyvas, įtakojantis sandorio vertės pripažinimą ar paneigimą, o tokių produktų vertė neturėtų skirtis. Neatitikimų yra SMGS važtaraščiuose, kadangi krovinio siuntėjas OAO „Naftan“ juose krovinio savininke nurodė UAB „Fortera“, tačiau UAB „Transchema“ tik po kelių dienų po krovinio išsiuntimo UAB „Fortera“ pardavė sieros rūgštį pagal PVM sąskaitas faktūras, taigi UAB „Fortera“ tuo metu dar negalėjo būti prekių savininke. Tai, kad UAB „Fortera“ deklaruota prekių muitinė vertė, esant krovinio pristatymo sąlygoms „DAF Gudogai“ buvo mažesnė, negu transportavimo išlaidos už krovinio gabenimą maršrutu Novopolockas - Gudogai, o pareiškėjas nepateikė objektyvių bei kiekybiškai įvertinamų duomenų, pagrindžiančių transportavimo išlaidas, taip pat neatskleidė visų sandorio sudarymo aplinkybių, ir kadangi pareiškėjas mokėjimus vykdė UAB „Transchema“ pagal išankstines sąskaitas, nenurodant duomenų apie konkrečias sąskaitas ir siuntas, už kurias mokama, neįmanoma nustatyti už importuotas prekes sumokėtos konkrečios pinigų sumos.

Atsakovas nurodė, kad rinkos sąlygomis sandorio vertė, t. y. pinigų suma, sumokėta arba priklausanti sumokėti už prekes, neturėtų žymiai skirtis nuo prekių muitinio įvertinimo PREMI duomenų bazėje ir EUROSTAT duomenų bazėse esančių tapačių ar panašių prekių verčių. Todėl, tais atvejais, kai importuotų prekių sandorio vertė žymiai skiriasi nuo prekių muitinio įvertinimo duomenų bazėje esančių tapačių prekių ar panašių prekių sandorio verčių, o pateikti dokumentai nepagrindžia jų teisingumo, pateiktuose dokumentuose nurodyta prieštaringa ir neišsami informacija, darytina išvada, kad prekių pardavimui ar jų kainai turėjo įtakos tam tikros sąlygos ir aplinkybės, kurių poveikio prekių pardavimo sandorio vertei neįmanoma nustatyti, o tai, yra pagrindas netaikyti bendrovės importuotų prekių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodo. Muitinės teigimu, pareiškėjas neteisingai aiškina Muitinės kodekso nuostatas, reglamentuojančias PREMI duomenų bazės taikymą, kadangi jos importuotų prekių muitiniam įvertinimui taikytos ne Muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalies (a) ir (b) punktuose nurodytus tapačių ir panašių prekių sandorio vertes, o Muitinės kodekso 30 straipsnio 1 dalis. Pareiškėjo minimas argumentas, kad muitiniam įvertinimui turi būti taikomos kainos prekių, parduotų tuo pačiu apyvartos lygiu, nėra pagrįstas, kadangi pagal Įgyvendinimo nuostatų 150 ir 151 straipsnius jis taikomas taikant tapačių ar panašių prekių sandorio vertes. Be to, Įgyvendinimo nuostatų 23 Priedo 31 straipsnio 1 dalies 2 pastaba numato „pagrįstą lankstumą“, taigi taikant minėtą nuostatą nekalbama apie tokį patį apyvartos lygį. Tais atvejais, kai muitinio įforminimo metu nėra objektyvių duomenų, kuriais remiantis galima būtų atlikti patikslinimus dėl prekių kiekio skirtumo, skirtingo apyvartos lygio, kitų išlaidų, sąlygotų skirtingu gabenimo atstumu, transporto priemonių rūšies, prekių muitinė vertė paprastai nustatoma vadovaujantis Muitinės kodekso 31 straipsnio nuostatomis (Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1B-431 patvirtintų Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklių 49 p.). Taigi šio mokestinio ginčo atveju nėra privalomas toks pats apyvartos lygis.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad iš Statistikos departamento duomenų buvo nustatyta, jog iš Baltarusijos į Lietuvą buvo importuota 31287,70 t. techninės sieros rūgšties, iš kurių 86,2 proc. importavo UAB „Fortera“, o kiti 13,8 proc. importo teko kitoms įmonėms. Kainos vidurkis - 0,04 et., UAB „Fortera“ importo kaina 0,03 et., kitų Lietuvos įmonių - maždaug po 0,14 et, todėl mažą kainų vidurkį įtakojo pati UAB „Fortera“. Kadangi pareiškėjas importuoja net 86,2 proc. techninės sieros rūgšties, akivaizdu kad UAB „Fortera“ pateikė savo pačios rezultatus, jog importuoja mažomis kainomis.

Nepaisant to, kad nuosavybės teisės įgijimas gali būti nustatomas ir sutartimis tarp asmenų, teigtina, kad prieštaravimai sutartyse gali būti pagrindu konstatuoti, jog egzistuoja sąlygos ar aplinkybės, kurių poveikio prekių pardavimui ar kainai neįmanoma nustatyti. Prieštaravimų neturėtų būti ne tik sutartyse, bet ir kituose muitiniam įvertinimui pateikiamuose dokumentuose (transportavimo, apmokėjimo ir kt.), kurie muitinio įvertinimo taikymo atveju pagal Muitinės kodekso 29 straipsnį yra sudėtinės dalys taikant sandorio vertės metodą bei nustatant tikrąją muitinę vertę.

Pagal Bendrijos Muitinės kodekso (29 ir 32 str.) bei poįstatyminių teisės aktų nuostatas, siekiant pagrįsti abejotiną prekių muitinę vertę, o muitinei įsitikinti tikrąja prekių muitine verte, transportavimo išlaidų sumos nurodymas importuotojo muitinei išlieka, neatsižvelgiant į pristatymo sąlygas ir tik žinant visas pristatymo sąlygas (taip pat ir prastovas ar kt.) galima nustatyti tikrąją importuotų prekių muitinę vertę. Nagrinėjamu atveju transportavimo išlaidos yra ženkliai didesnės nei pati deklaruota prekių muitinė vertė, todėl jos niekaip negali būti įskaitytos.

Baltarusijos eksporto deklaracijos šiuo atveju negalima laikyti tinkamu dokumentu (įrodymu), pagrindžiančiu, patvirtinančiu į Lietuvos Respubliką importuotų prekių muitinę vertę, kadangi eksporto deklaracijos užpildytos duomenimis (taip pat ir muitinė vertė) kurie yra tarp dviejų susijusių asmenų sudarytų sandorio pasekmė, o tokiu atveju tokie asmenys gali susitarti dėl įvairių sau palankių sąlygų (taip pat ir dėl mažos muitinės vertės ). Pareiškėjas neneigia, kad eksportuotojas OAO „Naftan“ ir UAB „Transchema“ yra tarpusavyje susiję.

Pagal Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) Muitinio įvertinimo techninio komiteto 6.1 sprendimą, kuris taikytinas atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublika yra PPO narė, taip pat, kad yra ratifikavusi Bendrąjį susitarimą dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT 1947), muitinės vertės įrodymo pareiga perkeliama importuotojui tais atvejais, kai muitinės administracija pagrįstai abejoja dėl deklaruojamos muitinės vertės teisingumo ir tikslumo. Pagal LR mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies nuostatas mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Tokia praktika yra formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose. Todėl, atsakovo teigimu, ne muitinė, o šiuo atveju būtent pareiškėjas turi įrodyti importuotų prekių deklaruotą muitinę vertę.

Atsakovas Muitinės departamentas su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 68-71) nurodė, kad Muitinės departamentui 2010 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-79 įpareigojus pareiškėją pateikti dokumentų nevalstybine kalba (važtaraščių, sąskaitų-faktūrų ir kt.) vertimus į valstybinę kalbą, UAB ,,Fortera“ 2010 m. kovo 4 d. raštu Nr. 33 pateikė techninės sieros rūgšties Paso Nr. 1862 vertimą bei sąskaitų tarp OAO „Naftan“ ir UAB „Transchema“ vertimus, taip pat paaiškino, jog prekių važtaraščių vertimus yra pateikusi Kauno teritorinei muitinei. Bendrovė taip pat nurodė, jog SMGS važtaraščiai neturi įtakos sprendžiant ginčą dėl prekių muitinės vertės, todėl minėtų dokumentų vertimus pateikti atsisakė. Atsakovo teigimu, sprendimas pateikti vienus ar kitus dokumentus yra subjektyvus, todėl nors mokesčių mokėtojas privalo teikti įrodymus, atitinkančius teisės aktų reikalavimus, jis turi pasirinkimo teisę nuspręsti kokiais įrodymais įrodinėti skundo reikalavimą ir tuo prisiima sau MAĮ 153 straipsnio 3 dalyje numatytas pasekmes.

Departamentas nurodo, kad Kauno teritorinės muitinės sprendimas, atsižvelgiant į Bendrovės deklaruotos sandorio vertės žymų skirtumą (beveik penkis kartus) palyginus su kitų importuotojų deklaruotomis sandorio vertėmis, netaikyti Pareiškėjos importuojamų prekių muitinei vertei nustatyti sandorio vertės metodo, yra pagrįstas. Šis argumentas grindžiamas tuo, kad rinkos sąlygomis, preziumuojant sandorio šalių sąžiningumą sudarant ir vykdant sandorį, sandorio vertė, t.y. pinigų suma, sumokėta arba priklausanti sumokėti už prekes, neturi labai skirtis nuo PREMI duomenų bazėje esančių tapačių (panašių) prekių kainų. Todėl tais atvejais, kai importuotų prekių sandorio kaina labai skiriasi nuo PREMI duomenų bazėje esančių tapačių (panašių) prekių kainų, darytina išvada, kad prekių pardavimui arba jų kainai turėjo įtakos tam tikros sąlygos ar aplinkybės, kurių poveikio prekių pardavimo sandorio vertei neįmanoma nustatyti, todėl yra pagrindas netaikyti sandorio vertės metodo.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad bendrovės „Orlen Lietuva“ gamybos procesas identiškas Baltarusijos bendrovės OAO „Naftan“ gamybos procesui. Taip pat nepateikė atitinkamų dokumentų iš prekių gamintojo, įrodančių sieros rūgšties pagaminimo būdą. Prekės priskyrimas pagrindiniam ar šalutiniam gamybos produktui nėra esminis motyvas, įtakojantis sandorio vertės pripažinimą ar paneigimą. Nepaisant to, kokiu būdu yra pagaminama prekė, kokia jos paskirtis, manytina, jog jos pardavimo kaina rinkoje neturėtų žymiai skirtis.

Muitinės departamentas pažymi, jog, vertinant sandorio, kurio metu prekės parduodamos į Bendriją, pagrįstumą, būtina išsiaiškinti ne tik konkretaus sandorio, bet ir kitų, prieš tiriamą sandorį ir po jo įvykusių pardavimų aplinkybes. Tokiu būdu, būtina atsižvelgti ir į sandorį, kurį sudarė OAO „Naftan“ ir UAB „Transchema“. Nors minėtas sandoris nebuvo pagrindu importuojant prekes į Bendriją, nustatyta, to neneigia ir pareiškėjas, kad jis įvyko tarp tarpusavyje susijusių asmenų, iš kurių vienas yra Baltarusijos Respublikos, o kitas - Bendrijos ūkio subjektas.

Ataskaitoje taip pat nurodoma, kad pareiškėjas deklaravo prekių sandorio vertę pagal UAB „Transchema“ pardavimo sąskaitas, tačiau muitinio įforminimo metu Įmonė jau nebuvo šių prekių savininkė, nes minėtas prekes jau buvo pardavusi AB „Lifosa“.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimu UAB ,,Fortera“ skundą patenkinti iš dalies. Panaikino Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-207 ir perdavė pareiškėjo UAB „Fortera“ skundą dėl Kauno teritorinės muitinės 2009 m. gruodžio 17 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas vertino byloje esančius įrodymus (I t., b.l. 1-8, 13-46, 80-159, 161-168, 182-192,; II t., b.l. 1-11, 18-29, 39-62, 75-79, 96-102, 114-123, 141-148, 156-164, 170-200; III t., b.l. 1-8, 9-126, 128-147, 150-151, IV t., b.l. 14-17).

Teismas analizavo Muitinės kodekso 1, 13, 78, 60 straipsnių, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2008 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 1B-407 patvirtintos Muitinės vykdomų patikrinimų atlikimo taisyklės (toliau – ir Patikrinimų taisyklės) 9.3, 82, 83 punktų, Mokesčių administravimo įstatymo 1331 straipsnio 5 dalies, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1B-431 patvirtintų importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklių 32, 12.1, 12.2  ir 12.3 punktų, Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos Muitinės kodeksą, Įgyvendinimo nuostatas, taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklių (toliau – ir Taisyklės), 13, 34.2, 36 punktų, Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies a), b), c), d) punktų, 29 straipsnio 2 dalies a), b), c) punktų, 29 straipsnio 3 dalies a) punkto, 32 straipsnio 1 dalies e) punkto, 32 straipsnio 2 dalies, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2004 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-1199 patvirtintos Prekių sandorio vertės patikslinimo jų gabenimo, draudimo, krovimo bei tvarkymo išlaidomis instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 3 punkto nuostatas.

Teismas nustatė, kad Kauno teritorinės muitinės ataskaitoje tyrimo objektu buvo tiek SMGS važtaraščiai, tiek Baltarusijos eksporto deklaracijos. Atsižvelgiant į tai, kad SMGS važtaraščiai aprašyti supaprastinto patikrinimo ataskaitoje, jais remiantis daromos išvados, turinčios įtakos sprendimo priėmimui, turi būti pripažįstama, kad tai yra įrodymai, kurie mokestiniame ginče turi būti vertinami visoms šį ginčą nagrinėjančioms institucijoms, tiek mokesčių administratoriaus sprendimui pagrįsti, tiek ir pareiškėjo argumentams įvertinti. Pareiškėjui nurodant, kad transportavimo išlaidas padengė Baltarusijos įmonė OAO „Naftan“, ši aplinkybė turėjo būti nustatyta iš aptariamų SMGS važtaraščių duomenų ir atitinkamai įvertinta skundžiamuose sprendimuose. Kadangi centrinis mokesčių administratorius nagrinėjo pareiškėjos skundą dėl ataskaitos, todėl turėjo atsakyti į visus pareiškėjo skunde išsakytus argumentus, tame tarpe ir dėl nustatytų transportavimo išlaidų dydžio įtakos, priimant sprendimą taikyti Bendrijos Muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kadangi šios aplinkybės, kurios nustatytos remiantis SMGS važtaraščių duomenimis, buvo pagrindu prekių muitinės vertės nenustatyti remiantis sandorio vertės metodu, SMGS važtaraščiuose esančių duomenų reikšmingumas nagrinėjant mokestinį ginčą yra akivaizdus, teismas padarė išvadą, kad nepagrįstas atsakovo Muitinės departamento atsisakymas juos vertinti.

Teismas nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnis nustato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Skundų priėmimo ir nagrinėjimo tvarką Muitinės departamente reglamentuojantys Skundų nagrinėjimo Lietuvos Respublikos muitinėje nuostatai, patvirtinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2004 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1B-540 (toliau – Nuostatai), kurių 26.3 punkte nustatyta, kad muitinės sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti išdėstomi nustatyti faktai, jų apibendrinimas ir pagrindimas teisės aktų nuostatomis, teisės aktais pagrįsti argumentai, kuriais grindžiamas sprendimas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Muitinės departamentas tinkamai neišnagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų, neištyrė esminę reikšmę teisingam ginčo dėl Įmonės deklaruotų prekių muitinės vertės nustatymui turėjusių aplinkybių, dėl to priėmė sprendimą, nepagrįstą nustatytais faktais ir teisės normomis, neatitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nei Nuostatų reikalavimų, nes individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, aiškiai suformuluojant nustatytas arba suteikiamas teisės bei pareigos. Šiuo atveju Muitinės departamentas netinkamai taikė MAĮ 153 straipsnio 3 dalies nuostatas, dėl to nepagrindė sprendimo objektyviais duomenimis (faktais). Sprendime nurodant, kad Kauno teritorinė muitinė pasisakė teisingai, to nemotyvuojat, nėra pakankama, nagrinėjant mokesčio mokėtojo skundą. Kad skundas nebuvo tinkamai išnagrinėtas patvirtina ir tai, kad sprendime nėra  įvertinti visi pareiškėjo  skunde nurodyti argumentai, todėl iš sprendimo turinio negalima nustatyti, kodėl jie buvo atmesti. Ginčijame sprendime nėra pasisakyta dėl pareiškėjo argumentų, kad SMGS važtaraščių versti nereikia, nes jų pildymą reglamentuoja Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimas; nepasisakyta dėl pareiškėjo argumentų, kokią įtaką gali turėti prekės savininko nustatymas, taip pat dėl kokių priežasčių atmesti pareiškėjo paaiškinimai dėl sieros rūgšties, kaip šalutinio naftos gamybos produkto, nepasisakyta dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su OAO „Naftan“, UAB „Transchema“ ir pareiškėjo UAB „Fortera“ santykių, dėl ekonominės krizės  įtakos importuojamos prekės kainai, dėl prašymo kreiptis į Baltarusijos kompetentingą įstaigą, taip pat dėl Baltarusijos Respublikoje esančios planinės ekonomikos.

Teismas analizavo Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3, 4, 5 dalių, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2004 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1B-540 patvirtintų Skundų nagrinėjimo Lietuvos Respublikos muitinėje nuostatų 17, 18 ir 19 punktų nuostatas.

Teismas pažymėjo, kad šioje situacijoje pareiškėjas, skųsdamas Kauno teritorinės muitinės sprendimą, skundą grindė dokumentais, pateiktais mokestinio patikrinimo metu ir naujų dokumentų prie skundo neteikė, todėl Muitinės departamentas nepagrįstai reikalavo pateikti vertimus į valstybinę kalbą dokumentų, kurie Kauno teritorinės muitinės buvo priimti ir vertinti kaip įrodymai priimant skundžiamą teritorinės muitinės sprendimą. MAĮ 153 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai reiškia tik tai, kad mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus (nevalstybine kalba įformintų dokumentų autentifikuotus vertimus į valstybinę kalbą), o nepateikęs tokių dokumentų praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje institucijoje metu. Tačiau tokia įstatymo nuostata nereiškia, kad Muitinės departamentas, nagrinėdamas mokesčių mokėtojo skundą, gali nevertinti ir nepasisakyti dėl tų įrodymų, kuriais didele dalimi grindžiama mokestinio patikrinimo ataskaita. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, skundžiamas Muitinės departamento sprendimas dėl MAĮ 153 straipsnio 3 dalies taikymo yra neteisėtas ir nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti pilnai.

Apeliacinis skundas (t. IV, b.l. 93-100) grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde papildomai nurodė, kad:

1. Mokesčių administravimo įstatymo 1331 straipsnio 4 dalyje numatyta mokesčių administratoriaus pareiga prie patikrinimo ataskaitos egzemplioriaus, kuris įteikiamas mokesčių mokėtojui, pridėti visus priedus. Nagrinėjamu atveju Kauno teritorinė muitinė prie 2009 m. gruodžio 17 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) egzemplioriaus pareiškėjui jokių priedų nepateikė

Tokiu būdu buvo grubiai pažeistos mokesčių mokėtojo teisės žinoti kokiomis faktinėmis aplinkybėmis buvo pagrįsta ataskaita, bei teisės ginti savo pažeistas teises.

2. Nagrinėjant administracinę bylą nebuvo galimybės įvertinti mokestinio patikrinimo ataskaitos pagrįstumo, kadangi nebuvo pateiktas valstybinės mokesčių inspekcijos pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), nei informacija apie UAB „Transchema“ akcijų priklausomybę, nei apie EUROSTAT duomenų bazėje esančias kainas. Teismas neturėdamas visų prie ataskaitos pridėtinų priedų, kuriais buvo grindžiama ataskaita.

3. Prekių importo muitinės procedūra įforminamas prekių importas į Bendrijos teritoriją, o PREMI duomenų bazė formuojama tik iš duomenų, kuriuos kaupia Lietuvos muitinė ir šie duomenys į bazę patenka tik tuomet, kai Lietuvos muitinė pati įformina importo muitinės procedūrą.

4. Pareiškėjas prekes iš UAB „Transchema“ pirko iš pradžių sumokėdamas avansą, kurio mokėjimo pagrindu buvo išankstinio apmokėjimo sąskaita. Ši sąskaita pagal Buhalterijos pagrindų įstatymą nėra laikoma dokumentu, pateisinančiu įmonės pajamas ar išlaidas. Tik realiai atlikus ūkinę operaciją, tai yra, prekių pardavėjui UAB „Transchema“ realiai perdavus prekes pareiškėjui ir jau įforminant prekių išleidimą į laisvą apyvartą, muitinei buvo pateikiamos UAB „Transchema“ tikros PVM sąskaitos faktūros.

5. UAB „Transchema“ ir UAB „Fortera“ atsiskaitymo būdas ir mechanizmai neturi ir negali turėti jokios įtakos sandorio vertės metodo netaikymo negalimumui. Ši problema yra išspręsta ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktikoje. 1994 m. gegužės 19 d. byloje        C-29/93 Ostig Textil-Gesellschaft W. Ahlers GmbH and Co. v. Hauptzollamt Bremen-Freihafen, nurodyta, kad importuotų prekių muitinės vertė remiantis Muitinės kodekso 29 straipsniu, turėtų būti sandorio vertė, tai yra, sumokėta ar mokėtina kaina už prekes, parduotas eksportui į muitinės, priklausančios Bendrijai teritoriją. Apmokėjimo faktas nebūtinai turėtų būti fiksuojamas atsižvelgiant į pinigų pervedimus. Apmokėjimas gali būti atliktas akredityvo pagalba, kitais mokėjimo instrumentais, jis gali būti tiesioginis ir netiesioginis.

Byloje esantys dokumentai aiškiai parodo atsiskaitymų sąlygas ir tvarką, o tai paneigia ataskaitos ir sprendimo argumentus, susijusius su negalimumu nustatyti mokėtinos už prekes kainos.

6. Atsakovai nepagrįstai ir nemotyvuotai netaikė Muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalyje numatytų metodų, nors tokia muitinės pareiga yra numatyta 30 straipsnio 1 dalyje.

7. Muitinės kodekso 31 straipsnyje numatytas „duomenų trūkumo“ (angl. default) metodas pagal Muitinės kodekso 29-36 straipsnį turi būti taikomas tik nesant galimybių muitinės vertės apskaičiuoti kitais metodais. Tai patvirtina Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Kodekso normų aiškinimas, pateiktas byloje C-422/00 Capesan International plc. V. Commisioners of Customs and Exise. „Default“ metodo taikymas yra susijęs su Muitinės kodekso 29 ir 30 straipsniuose nurodytų metodų taikymu nustatant muitinės vertes, tačiau pagrįstas lankstumas taikant šiuos metodus turi atitikti Muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalies tikslus ir bendrąsias nuostatas (Įgyvendinimo nuostatų 23 priedas). Tačiau atsakovai taikydami Muitinės kodekso 31 straipsnyje numatytą metodą, pasirėmė PREMI baze, nors turėjo remtis visomis Muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalyje numatytomis alternatyvomis.

8. Nei skundžiamoje ataskaitoje, nei sprendime nėra duomenų apie tai, jog atsakovai analizavo, ar kitų ūkio subjektų š bendrijos muitų teritoriją importuotos Baltarusijos gamybos sieros rūgšties kainas, padarydami ar bandydami padaryti patikslinimus atsižvelgiant į prekių apyvartos lygį ir prekių kiekį (Įgyvendinimo nuostatų 150 str.) ir tuo pažeidė Muitinės kodekso 30 straipsnio 1 dalį.

9. Muitinės kodekso 31 straipsnyje numatyto metodo taikymas privalo būti  paremtas ne Lietuvos PREMI bazėje, o Bendrijoje turima informacija.

PREMI duomenų bazė neatitinka Muitinės kodekso 31 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo, nes šioje duomenų bazėje yra kaupiami duomenys apie prekių importą į Bendrijos muitų teritoriją tik per Lietuvos Respubliką. Tuo tarpu, Bendrijos muitų teritorijos ribas pateikia Muitinės kodekso 3 straipsnis.

Lietuvos nacionalinės teisės pagrindu sukurta duomenų bazė (PREMI duomenų bazė yra sukurta ir administruojama remiantis muitinės departamento direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. Įsakymu Nr. 1B-431) negali būti laikoma informacijos šaltiniu Muitinės kodekso 31 straipsnio prasme. Muitinės kodeksas yra Europos Sąjungos teisės aktas, jis turi būti aiškinamas ir taikomas vienodai visoje Bendrijos muitų teritorijoje.

Atsakovas Muitinės departamentas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir grąžinti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas (t. IV, b.l. 104-106) grindžiamas šiais argumentais:

1. Pagal Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1B-431 patvirtintų Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklių 12.3 punktą prekių deklaruojamai vertei pagrįsti turi būti pateikta transporto dokumentas, su kuriuo gabenamos prekės, priklausomai nuo prekių pristatymo sąlygų (gabenimo maršrutas, draudimo, krovimo, perkrovimo išlaidos). Taigi pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, jog SMGS važtaraščiai nėra susiję su ginču dėl muitinės vertės.

2. Vadovaujantis Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1B-414 patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento muitinio įforminimo instrukcijos (Žin., 2004, Nr. 65-2336) 33 punktu, muitinės pareigūnas privalo reikalauti su deklaracija pateiktų muitiniam tikrinimui dokumentų vertimo, jeigu neįmanoma vienareikšmiškai identifikuoti prekių, nustatyti jų kiekio arba muitinės vertės. Vadovaujantis šiuo punktu, vertimas gali būti atliktas į lietuvių arba kitą muitinei priimtiną (pvz., anglų, lenkų, rusų) kalbą. Pažymėtina, kad šio teisės akto reikalavimai dėl dokumentų pateikimo muitinei priimtina kalba taikomi tik muitiniam įforminimui; kilus mokestiniam ginčui ir skundą nagrinėjant Muitinės departamente, taikomos MAĮ nuostatos. Aplinkybė, jog vietinis mokesčių administratorius priėmė dokumentus įformintus rusų kalba, neatleidžia mokesčių mokėtojo nuo pareigos pateikti pirmiau paminėtus dokumentus centriniam mokesčių administratoriui vadovaujantis MAĮ 153 straipsnio 3 dalimi.

3. Sprendimas laikyti vienus ar kitus dokumentus susijusius su skunde išdėstytais reikalavimus yra subjektyvus; MAĮ 153 straipsnio 3 dalyje numatyti reikalavimai nėra priskirti prie skundo turinio, todėl įrodymų nepateikimui ar jų netinkamam pateikimui taikytinos įrodymų vertinimo pasekmės numatytos šioje dalyje. Mokesčių mokėtojas privalo teikti įrodymus, atitinkančius teisės aktų reikalavimus, tačiau jis turi pasirinkimo teisę kokiais įrodymais įrodinėti skundo reikalavimą ir tuo prisiima sau pasekmes, numatytas MAĮ 153 straipsnio 3 dalyje.

4. LVAT administracinėje byloje Nr. A-261-2055/2008 konstatavo, kad sprendimas dėl termino nustatymo trūkumams šalinti teismui nėra skundžiamas. Tokia išvada grindžiama tuo, kad termino nustatymas trūkumams šalinti neriboja pareiškėjo teisės pradėti mokestinį ginčą, o tik atsisakymas priimti skundą turi įtaką j o pasirinktos teisės realizavimui.

5. Pareiškėjas turėjo teisę spręsti, kokie dokumentai pagrindžia jo skundą, taip pat nuspręsti, ar juos pateikti Muitinės departamentui. Kadangi pareiškėjas pateikė dalį prašomų dokumentų, tai nenutraukė mokestinio ginčo, tačiau pareiškėjas prarado teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu. Teismas turėjo vertinti skundžiamo Muitinės departamento sprendimo pagrįstumą neatsižvelgdamas į valstybinę kalbą neišverstus SMGS važtaraščius bei eksporto deklaracijas.

6. Muitinės departamentas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad SMGS važtaraščių versti nereikia, nes jų pildymą reglamentuoja Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimas, kokią įtaką gali turėti prekės savininko nustatymas, kodėl atmesti pareiškėjo paaiškinimai dėl sieros rūgšties, kaip šalutinio naftos gamybos produkto, dėl argumentų, susijusių su OAO „Naftan“, UAB „Transchema“ ir pareiškėjo UAB „Fortera“ santykių, dėl ekonominės krizės galimos įtakos kritusiai prekės kainai, dėl prašymo kreiptis į Baltarusijos kompetentingą įstaigą ir dėl dalies kitų argumentų, kadangi jie buvo išdėstyti ne pareiškėjo skunde Muitinės departamentui, o skunde teismui.

7. Aplinkybė, kad pareiškėjas naujų dokumentų Muitinės departamentui nepateikė, o rėmėsi dokumentais, pateiktais muitinio įforminimo ar mokestinio patikrinimo metu, neatleidžia nuo pareigos pateikti skundą pagrindžiančius dokumentus valstybine kalba. Reikalavimas teikti dokumentus valstybine kalba išlieka ir tuo atveju, kai skundą pagrindžiantys dokumentai buvo pateikti ne centriniam, o vietiniam mokesčiui administratoriui.

8. Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 1 dalies reikalavimai dėl įrodymų pateikimo yra privalomi mokesčių mokėtojo skundui. Įstatymas nenustato alternatyvų ar išimčių. Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalis imperatyviai nustato, kad mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą. Pateikti ne valstybine kalba įformintų dokumentų autentifikuotus vertimus į valstybinę kalbą yra atskiras privalomas reikalavimas.

Pareiškėjas UAB „Fortera“ su Muitinės departamento apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 110-111) nurodė, kad;

1. MAĮ 153 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į mokestinio ginčo stadiją, centrinio mokesčių administratoriaus funkcijas ir į MAĮ 153 straipsnio pavadinimą.

2. Vietinis mokesčių administratorius sprendimą priima remiantis tam tikrais įrodymais ir dokumentais, kurie jau jo sprendime būna įvertinti. Skundžiant vietinio mokesčių administratoriaus sprendimą, centrinis mokesčių administratorius privalo patikrinti vietos mokesčių administratoriaus priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Atlikdamas šią funkciją centrinis mokesčių administratorius privalo įvertinti įrodymus, kuriais remiantis vietinis mokesčių administratorius priėmė sprendimą ir tokiu būdu patikrinti šio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

3. Muitinės departamentas privalėjo ištirti visą su skundžiama ataskaita susijusią medžiagą, kurią Kauno teritorinė muitinė turėjo savo žinioje ir kuria ji pasirėmė priimdama skundžiamą ataskaitą.

4. Pareiškėjas Muitinės departamentui neteikė jokių naujų, tai yra vietiniam ir centriniam mokesčių administratoriui nežinomų įrodymų ar dokumentų, kadangi skundas centriniam mokesčių administratoriui buvo teikiamas dėl ataskaitoje paminėtų įrodymų teisinio vertinimo ir teisinių išvadų.

5. Muitinės departamento 2010 m. vasario 17 d. sprendimas Nr. 1A-4.13-79, kuriuo jis veikdamas „ultra viręs“ įpareigojo pareiškėją pateikti dokumentų nevalstybine kalba vertimus į valstybinę kalbą, neturi ir negali turėti įtakos sprendžiant apie šioje byloje skundžiamo 2010 m. balandžio 16 d. Muitinės departamento sprendimo Nr. 1A-4.13-207 pagrįstumą ir teisėtumą, nes centrinis mokesčių administratorius faktiškai pareiškėjo skundo neišnagrinėjo ir tinkamai nepatikrino skundžiamos supaprastino patikrinimo ataskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsakovas Muitinės departamentas nesutinka su pareiškėjo UAB „Fortera“ apeliaciniu skundu ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 113-116) nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodė, kad:

1. Kauno teritorinės muitinės 2009 m. gruodžio 17 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini) buvo be priedų.

2. Pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su visais dokumentais, kurių pagrindu buvo atliktas supaprastintas mokestinis patikrinimas. Pareiškėjas nei skunde Muitinės departamentui, nei skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui nenurodė, jog jam buvo užkirstas kelias, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 36 straipsniu, susipažinti su mokestinio patikrinimo medžiaga.

Pareiškėjas nesikreipė į mokesčių administratorių su prašymu pateikti dokumentus, turėjusius į takos skundžiamų muitinės sprendimų priėmimui.

3. Pagal Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. IB-431 patvirtintų Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklių 12.3 punktą prekių deklaruojamai vertei pagrįsti turi būti pateikta transporto dokumentas, su kuriuo gabenamos prekės, priklausomai nuo prekių pristatymo sąlygų (gabenimo maršrutas, draudimo, krovimo, perkrovimo išlaidos). Taigi pareiga importuotojui deklaruoti transportavimo išlaidas tenka nepriklausomai nuo gabenimo sąlygų.

4. Pridėtinės vertės mokesčio 15 straipsnio 15 dalies 2 numatyta, kad importuojamų prekių apmokestinamoji vertė, nuo kurios skaičiuojamas importo PVM, apskaičiuojama prie šių prekių muitinės vertės pridėjus išlaidas, susijusias su prekių vežimu (įskaitant papildomas vežimo paslaugas) bei draudimu, taip pat sumokėti ar sumokėtini komisiniai už atstovavimą ir prekių pakavimo vertė, jeigu visos nurodytosios išlaidos susijusios su prekių atgabenimu į pirmąją paskirties vietą šalies teritorijoje.

5. Galimybė taikyti kitas duomenų bazes, nei muitinės administruojama PREMI duomenų bazė, nėra teisiškai pagrįsta. Eurostat duomenų bazėje surinkti duomenys tik apie bendrą atitinkamų prekių apyvartą, tačiau nėra išskirti atskiri importo į Bendriją atvejai. Be to, negalima įsitikinti ir lyginamų prekių tapatumu, kadangi toks pat prekės pavadinimas dar neįrodo prekės vienodumo. Išvadą jog prekės yra tapačios ar panašios, galima daryti tada, kai jos klasifikuojamos tuo pačiu Kombinuotosios nomenklatūros kodu.

Atsakovas Kauno teritorinė muitinė su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 117-121) nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodė, kad:

1. Muitinė nesprendė importuotos sieros rūgšties nuosavybės ir daiktinės teisės klausimų, o sprendė klausimus kurie susiję su muitiniu įvertinimu tai reglamentuojančių teisės aktų pagrindais. Pagal Įgyvendinimo nuostatų 147 straipsnio nuostatas, vadovaujantis Muitinės kodekso 29 straipsniu, faktas, kad prekės, kurios yra pardavimo objektas, yra deklaruotos išleidimui į laisvą apyvartą, laikomos požymiu, kad jos buvo parduotos eksportui į Bendrijos muitų teritoriją. Vėlesnių perpardavimų iki muitinio įvertinimo atveju tik paskutinis pardavimas, po kurio prekės įvežamos į Bendrijos muitų teritoriją, arba Bendrijos muitų teritorijoje įvykęs pardavimas prieš prekėms įforminant išleidimo į laisvą apyvartą procedūrą yra toks požymis.

2. Baltarusijos įmonės OAO „Naftan“ internetiniame tinklalapyje www.naftan.by skelbiama, kad techninė sieros rūgštis yra gamybos produktas ir tai, muitinės nuomone, galima laikyti tikslingo produkto pagaminimo siekiant ekonominės naudos, bet ne šalutinio produkto. Taip pat skelbiama gamybinės paskirties produkcijos katalogas, kuriame tarp kitų produktų pateikta techninė sieros rūgštis (GOST 2184-77), tinklapyje vsrww.export.by nurodyta, kad OAO „Naftan“ jau nuo 2005 metų įrangą, skirtą sieros rūgščiai gaminti, o 2007 metais atliktas antras įrangos modernizavimas, ir sieros rūgštis gaminama iš sieros vandenilio, kuris perdirbant naftą yra vienas iš šalutinių produktų.

3. Nėra jokių įrodymų, kad bendrovės „Orlen Lietuva“ gamybos procesas identiškas Baltarusijos bendrovės „Naftan“ gamybos procesui.

4. Vadovaujantis 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Muitinės kodeksą 30 straipsnio 1 dalimi, jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal Muitinės kodekso 29 straipsnio nuostatas, ji turi būti nustatoma paeiliui taikant 30 straipsnio 2 dalies (a), (b), (c) ir (d) punktus iki pirmo punkto, pagal kurį šią vertę įmanoma nustatyti.

5. Nesant galimybės prekių muitinės vertės nustatyti remiantis minėtose nuostatose nurodytais būdais, UAB „Fortera“ importuotoms prekėms – techninei sieros rūgščiai muitinė vertė buvo nustatyta vadovaujantis Muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalimi, Sutarties dėl 1994 m. Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo 7 straipsniu, duomenimis, kuriuos galima gauti Bendrijoje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė pareiškėjo apeliacinį skundą patenkinti, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Taip pat pateikė prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą priimti preliminarų nutarimą dėl Muitinės kodekso 1 ir 29 straipsnio 1 dalies „b“ papunkčio bei 31 straipsnio taikymo.

Atsakovo atstovas prašė patenkinti atsakovo skundą, o pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Bylos ginčas yra dėl supaprastinto patikrinimo ataskaitos, kuria buvo nepripažinta deklaruota sandorio vertė ir nuspręsta muitinę vertę apskaičiuoti remiantis Bendrijos muitinės kodekso  31 straipsnio 1 dalimi.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Muitinės departamentas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo 2009 m. gruodžio 24 d. skundą Nr. 188 dėl Kauno teritorinės muitinės 2009 m. gruodžio 17 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr.(duomenys neskelbtini), panaikino Muitinės departamento 2010 m. balandžio 16 d. sprendimą „Dėl bendros Lietuvos-Ukrainos įmonės „Fortera“ skundo“ ir perdavė skundą nagrinėti tai pačiai institucijai iš naujo.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino procesines normas, reglamentuojančias skundų nagrinėjimą mokestinio ginčo metu.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę išspręsti ginčą iš esmės ir nurodo argumentus, pagrindžiančius pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Nagrinėjant bylą administraciniame teisme patikrinama, ar priimant ginčijamą sprendimą nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nes šios aplinkybės yra skundžiamų aktų panaikinimo pagrindas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –o ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 3 p.).

Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumą sąlygoja objektyvus fakto ir teisės ryšio nustatymas, nes faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisei reikšmingus faktus, susijusius su ginčo subjektų veikla, gali būti teisingai kvalifikuoti jų santykiai bei nustatytas subjektų teisinis statusas ir priimtas teisėtas bei pagrįstas sprendimas.

Šiam ginčui yra reikšminga aplinkybė dėl kurios apeliantai pateikė skundą, tai yra bylos grąžinimo ikiteisminei institucijai nagrinėti iš naujo, pagrįstumas.

Mokestinio ginčo grąžinimas nagrinėti į ikiteisminę stadiją galimas tuo atveju, jei ginčą nagrinėjanti institucija nenustatė bylos aplinkybių, kurios yra būtinos ir reikšmingos teisingam baigiamajam teisės aktui priimti.

Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas atsakovo sprendimą, nustatė, kad atsakovas neteisingai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalį, nepilnai ištyrė ginčo aplinkybės ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą. Mokesčių administravimo įstatymo153 straipsnio 3 dalimi nustatyta, kad  mokesčių  mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus (ne valstybine kalba  įformintų dokumentų autentifikuotus vertimus į valstybinę kalbą) ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą. Nurodytų dokumentų ir įrodymų nepateikęs mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu, išskyrus atvejus, kai apie negalimumą juos pateikti (nurodant svarbias to priežastis) buvo nurodyta pateiktame mokesčių mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo 2009 m. gruodžio 24 d. skundą (t. III, b. l. 148) neprivalėjo reikalauti dokumentų vertimų, kurie buvo pateikti teritorinei muitinės įstaigai ir buvo priimti mokestinio patikrinimo metu. Kauno teritorinės muitinės supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini), dėl kurios vyksta mokestinis ginčas, patvirtina, kad SMGS važtaraščiai ir Baltarusijos eksporto deklaracijos buvo tiriamos ir vertinamos. Minėtus dokumentus, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 2 dalimi vietos  mokesčių administratorius per 3 darbo dienas privalėjo nusiųsti centriniam mokesčių administratoriui.

Todėl atsakovas, nagrinėdamas mokestinį ginčą privalėjo SMGS važtaraščius ir Baltarusijos eksporto deklaracijas įvertinti ir priimti vieną iš Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalyje numatytų sprendimų, bet neturėjo pagrindo taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalies nuostatų ir atsisakyti vertinti SMGS važtaraščius, dėl tos priežasties, kad nėra pateikti jų vertimai į lietuvių kalbą. Paminėti važtaraščiai yra reikšmingi šiam ginčui, nes muitines vertei netaikyta sandorio vertė ir tyrimas bei vertinimas nurodytų dokumentų galėjo turėti įtakos sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad ginčas išnagrinėtas nepilnai.

ABTĮ 2 straipsnio 18 punktu yra nustatyta, kad mokestiniai ginčai – ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui iš naujo apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą).

Tokiu būdu pagal šį teisinį reguliavimą mokestinio ginčo pradžia turi būti siejama su pateiktu skundu dėl mokesčio administratoriaus priimto akto ar sprendimo, nurodyto šiame straipsnyje. Todėl mokestinio ginčo nagrinėjimo nuostatos taikytinos tik prasidėjus mokestiniam ginčui. Pareiškėjas teikė dokumentus iki mokestinio ginčo, tai yra mokestinio patikrinimo metu, todėl jam neturėjo būti taikomos mokestinio ginčo nagrinėjimo nuostatos bei Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalis.

Mokestinio patikrinimo metu muitinės įstaiga ginčo apimtyje dėl dokumentų pateikimo nevalstybine kalba turėjo teisę vadovautis Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1B-414 patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento muitinio įforminimo instrukcijos 33 punktu, kuriuo nustatyta, kada muitinės pareigūnas privalo reikalauti su deklaracija pateiktų dokumentų muitiniam tikrinimui vertimo. Nesant pakankamo specialaus reguliavimo muitinės įstaiga mokestinio patikrinimo metu turi teisę vadovautis ir kitais teisės aktais reguliuojančiais panašius santykius, siekiant, kad patikrinimas užtikrintų mokesčio mokėtojo teises ir patikrinimo objektyvumą.

Įvertinusi šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Pripažinus, kad atsakovas nepilnai ištyrė ginčo faktines aplinkybes netenkintinas ir pareiškėjo apeliacinis skundas, toje dalyje, kuria apeliacinis skundas grindžiamas netinkamu faktinių bylos aplinkybių tyrimu bei vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nėra pagrindo vertinti Kauno teritorinės muitinės 2009 m. gruodžio 17 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumo, kol to tinkamai neatliko centrinis mokesčių administratorius, nagrinėdamas ginčą ikiteismine tvarka, nes ši tvarka privaloma prieš skundžiant ataskaitą administraciniam teismui.

Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad netenkintinas pareiškėjo apeliacinis skundas ir dalyje, kurioje apeliacinis skundas grindžiamas teisės taikymo nesutikimo argumentais, kadangi pirmiausia ginčą privalo išnagrinėti mokestinių ginčų nagrinėjimo institucija tame tarpe ir dėl materialinės teisės taikymo. Taip pat  teisėjų kolegija pažymi, kad kol atsakovas neištyrė ginčo faktinių aplinkybių, nėra galimybės vertinti ar atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiams teisės aktus. Remiantis šiais argumentais netenkintinas ir pareiškėjo atstovo 2011 m. gegužės 24 d. prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą priimti preliminarų nutarimą dėl Muitinės kodekso 1 ir 29 straipsnio 1 dalies „b“ papunkčio bei 31 straipsnio taikymo, nes šio ginčo metu neištyrus pilnai faktinių aplinkybių, nėra galimybės taikyti teisę. Šis sprendimas neriboja pareiškėjo teisės teikti tokį prašymą ginčo atveju po faktinių aplinkybių ištyrimo.

Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliaciniai skundai netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Esant šioms aplinkybėms apeliaciniai skundai atmestini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

uždarosios akcinės bendrovės „Fortera“ atstovo 2011 m. gegužės 24 d. prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo priėmimo netenkinti.

Uždarosios akcinės bendrovės „Fortera“ ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus atmesti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.