Administracinė byla Nr. A-4393-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00364-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. U. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėja R. U. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–12, 35–46), prašydama: 1) panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. 5-TE-714 „Dėl R. U. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Skundžiamas įsakymas) ir grąžinti pareiškėją į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) Veiklos analizės ir kontrolės skyriaus (toliau – ir Skyrius) vyriausiojo tyrėjo pareigas, 8 pareigybių grupę. Nepatenkinus šio reikalavimo – įpareigoti atsakovą perkelti pareiškėjos atleidimo datą ir laikyti pareiškėją atleista iš vidaus tarnybos nuo sprendimo įsigaliojimo (įvykdymo) dienos; 2) įpareigoti atsakovą už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo (įvykdymo) dienos perskaičiuoti ir nustatyti stažus: vidaus tarnybai, Lietuvos valstybei ir pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti; 3) įpareigoti atsakovą perskaičiuoti bei apmokėti pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos pagal atsakovo pateiktą pažymą; 4) priteisti iš atsakovo 5 000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėja paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu, 57 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Skundžiamu įsakymu ji nuo 2015 m. gruodžio 31 d. buvo atleista iš Skyriaus vyriausiosios tyrėjos pareigų (A lygis, 11 kategorija). Su tokiu sprendimu pareiškėja nesutiko, teigdama, jog jos pareigybė realiai nebuvo panaikinta. Pareiškėja nurodė, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 1V-680 patvirtino sąrašą pareigybių, kurios neatitinka 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojančiame Statute nustatytos vidaus tarnybos sistemos pareigūno sąvokos. Į šį sąrašą pateko ir pareiškėjos eita pareigybė, todėl atsakovas 2015 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 5-S-11684 informavo pareiškėją apie esančias laisvas pareigybes, su kurių aprašymais galima susipažinti Dokumentų valdymo sistemoje (toliau – ir DVS). Peržiūrėjusi laisvų pareigybių aprašymus, pareiškėja nerado nei vienos pareigybės, tinkančios pareiškėjai pagal turimą kategoriją ir pareigybių aprašymuose esančius reikalavimus, todėl ji kreipėsi į atsakovą, prašydama pateikti konkrečių pareigybių sąrašą, kurių reikalavimus pareiškėja atitinka pagal išsilavinimą ir darbo patirtį. Nepaisant to, atsakovas 2015 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. 5-S-12571 informavo pareiškėją, jog ji nenurodė nei vienų pageidaujamų užimti pareigų nuo 2016 m. sausio 1 d., bei pakartojo, kad buvo pateikti policijos generalinio komisaro įsakymai, kuriais patvirtinti steigiamų pareigybių aprašymai. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. liepos 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-272/2013, teigė, jog atsakovas jai privalėjo pateikti sąrašą pareigybių, kurių nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus ji atitinka, o to nepadaręs pažeidė Statuto 56 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus. Pareiškėja taip pat nurodė, jog 2015 m. liepos 16 d. vykusiame pasitarime buvo nuspręsta naikinamo Skyriaus pagrindu steigti Veiklos analizės ir kontrolės valdybą (toliau – ir Valdyba), tačiau tvirtinant Valdybos vyriausiųjų tyrėjų pareigybių aprašymus atsirado nauji specialieji reikalavimai. Tuo tarpu du asmenys į vyriausiųjų tyrėjų pareigybes buvo perkelti be atrankos, o jų specialieji reikalavimai buvo supaprastinti. Kadangi naujai įsteigtoje Valdyboje buvo nustatytos aukštesnės kategorijos nei pareiškėjos turėtoji, ji būtų galėjusi dalyvauti atrankoje ir tokiu būdu užimti laisvą pareigybę, tačiau su dirbtinai sukurtais specialiaisiais reikalavimais tokia galimybė iš jos buvo atimta. Be to, pareiškėja akcentavo, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. įsteigtas ir naujas Personalo administravimo skyrius (toliau – ir Administravimo skyrius), tačiau 2015 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. 5-V-1006 patvirtinta tik vienintelė skyriaus vedėjo pareigybė. Pareiškėjos manymu, tokiu būdu buvo slepiamos pareigybės, kad į jas negalėtų pretenduoti pareigūnai, kurių pareigybės naikinamos. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėja tvirtino, jog tokiu būdu jai nebuvo sudaryta galimybė lygiomis sąlygomis tęsti tarnybą policijos sistemoje, nes nuo įspėjimo apie galimą atleidimą iš vidaus tarnybos iki atleidimo dienos Departamente daliai darbuotojų sukeltos pareigybių kategorijos, nebuvo sudarytos jokios darbo grupės, komisijos ir pan. Tokiu būdu buvo pažeistos Statuto 15 straipsnio nuostatos. Šiame kontekste pareiškėja atkreipė dėmesį, kad jos pareigybės aprašyme nustatytos funkcijos yra praktiškai analogiškos Valdybos Kontrolės skyriaus vyriausiųjų tyrėjų pareigybių aprašymuose nustatytoms funkcijoms, tačiau šiai pareigybei visiškai nepagrįstai buvo nustatyti nauji specialieji reikalavimai. Tokiu būdu buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 patvirtintos Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 6–14 punktų nuostatos. Pareiškėja pažymėjo, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 9 straipsnio 5 dalimi, pareigybės aprašyme negali būti nustatyti tokie specialieji reikalavimai, kurie nebūtini pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms atlikti. Be kita ko, pareiškėja pabrėžė, jog panaikinus jos pareigybę, buvo įsteigta analogiška Valdybos Kontrolės skyriaus pareigybė (pagrindinės funkcijos yra tos pačios), todėl pareiškėjos pareigybės naikinimas nebuvo realus ir tokiu būdu buvo pažeistos Statuto 56 straipsnio 5 dalies nuostatos. Pareiškėja papildomai akcentavo, kad iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusioje Statuto redakcijoje darbuotojams buvo nustatyta Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 135 straipsnyje įtvirtinta garantija dėl pirmenybės likti darbe. Tuo tarpu, Departamento Štabo Strateginio planavimo skyriaus visi pareigūnai buvo perkelti į naujai įsteigtas Departamento Organizacijos vystymo ir planavimo valdybos Strateginio planavimo skyriaus pareigybes, todėl jiems nebuvo ir negalėjo būti taikomos DK 135 straipsnio nuostatos dėl pirmenybės likti darbe. Pareiškėjos teigimu, šiuo atveju akivaizdu, kad Departamentas negalėjo vienu metu atlikti darbo organizavimo pakeitimų pagal Statutą, kuris nustojo galioti 2016 m. sausio 1 d., ir tuo pačiu pagal naująją Statuto redakciją vykdyti pareigūno sąvokos neatitinkančių pareigybių naikinimą bei jų vietoje karjeros valstybės tarnautojų steigimą. Atsižvelgusi į tai, jog nuo darbo buvo nušalinta nepagrįstai, vadovaudamasi DK 300 straipsnio 1 dalimi, pareiškėja tvirtino, kad ji turi būti grąžinta į eitas pareigas, o už laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iki grąžinimo į tarnybą jai turėtų būti išmokėtas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką. Be to, pareiškėja manė, kad ji turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, nes atsakovo veiksmai sukėlė jai nervinę įtampą, sveikatos sutrikimą, pasikeitė bendradarbių ir aplinkinių požiūris į ją, ji buvo dvasiškai sukrėsta. Teismo posėdžio metu pareiškėja taip pat nurodė, jog vykdant reorganizaciją buvo įvykdyta daug procedūrinių pažeidimų, o atsakovas nebuvo sąžiningas teikdamas informaciją apie esamas laisvas pareigybes. Šiuo aspektu pareiškėja atkreipė dėmesį, kad atsakovas pateikė tik sąrašą pareigybių, kuriame nurodytos net ir tos pareigybės, kurios bus naikinamos. Taigi, pareiškėjos manymu, akivaizdu, kad toks pareigybių aprašymų pateikimas negali būti laikomas siūlymu užimti konkrečią pareigybę, todėl buvo pažeisti Statuto 56 straipsnio 5 dalyje nustatyti reikalavimai. Nors pareiškėja sutiko, kad atsakovas turi teisę nustatyti pareigybėms specialiuosius reikalavimus, ji atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju kyla klausimas, kodėl visoms trims vyriausiųjų tyrėjų pareigybėms buvo nustatyti ne vienodi specialieji reikalavimai.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 153–157) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog pareiškėjos teiginys, kad jai nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su Departamente ir kitose policijos įstaigose esančiomis laisvomis pareigybėmis, yra visiškai nepagrįstas, nes Departamentas 2015 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 5-S-11684 pateikė pareiškėjai informaciją apie laisvas pareigybes. Šiame rašte taip pat nurodyta, jog pageidaujant pretenduoti į pareigybes kitose policijos įstaigose, nurodžius jas, pareiškėjai bus pateikti pareigybių aprašymai. Pareiškėjai pasiūlyta DVS susipažinti su Departamento karjeros valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, pareigybių aprašymais. Pasiūlymai dėl laisvų pareigybių pareiškėjai taip pat buvo pateikti elektroniniu paštu. Departamento teigimu, tokie veiksmai atitinka 2014 m. liepos 18 d. Lietuvos policijos šakos kolektyvinės sutarties 29 punkto reikalavimus. Tuo tarpu pareiškėja jokių pageidavimų neišreiškė ir tik 2015 m. gruodžio 9 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 5-PR2-2745 kreipėsi į atsakovą, prašydama jai pateikti sąrašą konkrečių laisvų pareigybių, kurias ji atitinka. Atsakovas, susipažinęs su šiuo pareiškėjos tarnybiniu pranešimu, dar kartą pasiūlė pareiškėjai susipažinti su laisvų pareigybių aprašais ir iki 2015 m. gruodžio 15 d. išreikšti valią dėl pageidaujamos užimti pareigybės, tačiau pareiškėja jokių pageidavimų neišreiškė, todėl ji buvo atleista pagrįstai. Atsakovo teigimu, taip pat nepagrįstas ir pareiškėjos teiginys, kad jos pareigybė nebuvo realiai panaikinta, nes lyginant Departamento Štabo nuostatus su Departamento Organizacijos vystymo ir planavimo valdybos ir veiklos analizės ir kontrolės valdybos nuostatais, akivaizdu, kad pasikeitė tiek struktūrinio padalinio vidinė organizacinė struktūra, tiek paskirtis, tiek funkcijos. Minėtų nuo 2016 m. sausio 1 d. įsteigtų valdybų tikslai ir funkcijos išplėsti, todėl Departamento vadovas pagrįstai priėmė sprendimą patvirtinti naujus pareigybių aprašymus su naujais specialiaisiais reikalavimais, lygiais ir kategorijomis. Lyginant pareiškėjos pareigybės aprašymą su Veiklos analizės ir kontrolės valdybos Kontrolės skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybės aprašymu akivaizdu, kad skiriasi pareigybių kategorijos, buvo praplėstas numatytas funkcijų sąrašas, yra iš esmės naujai suformuluotos pareigybės aprašymo tam tikros funkcijos, todėl darytina išvada, kad pareiškėjos eita pareigybė buvo realiai panaikinta. Be to, atsakovo manymu, nepagrįstas ir pareiškėjos teiginys, jog Departamentas neturėjo teisės vienu metu atlikti darbo organizavimo pakeitimus pagal Statutą, galiojusį iki 2016 m. sausio 1 d., ir tuo pačiu pagal naująją Statuto redakciją vykdyti pareigūno sąvokos neatitinkančių pareigybių naikinimą. Tokį nesutikimą Departamentas grindė tuo, jog Statuto pakeitimo įstatymo Nr. XII-1855 3 ir 4 straipsniai įsigaliojo 2015 m. liepos 4 d., todėl būtent šiuo pagrindu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2015 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 1V-680 patvirtino atitinkamą pareigybių sąrašą. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu papildomai nurodė, jog realų pareiškėjos eitos pareigybės panaikinimą patvirtina Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymas, kuriuo pareiškėjos pareigybė buvo įtraukta į Statuto nuostatų neatitinkančių pareigybių sąrašą. Nors atsakovo atstovė teismo posėdžio metu sutiko su pareiškėja, jog Štabo funkcijos neišnyko, ji pabrėžė, kad jos išsiplėtė, todėl buvo keliami ir žymiai aukštesni specialieji reikalavimai pareigybėms.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 16 d. sprendimu (IV t., b. l. 189–195) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: netenkino pareiškėjos skundo dalyje dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. 5-TE-714 ir grąžinti pareiškėją į Departamento Veiklos analizės ir kontrolės skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigas, 8 pareigybių grupę; tenkino pareiškėjos skundo reikalavimus įpareigoti atsakovą perkelti pareiškėjos atleidimo datą ir laikyti pareiškėją atleista iš vidaus tarnybos nuo sprendimo įsigaliojimo (įvykdymo) dienos, įpareigoti atsakovą už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo (įvykdymo) dienos perskaičiuoti ir nustatyti stažus vidaus tarnybai, Lietuvos valstybei ir pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, perskaičiuoti bei apmokėti pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos pagal atsakovo pateiktą pažymą; priteisė pareiškėjai 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Visų pirma, teismas pažymėjo, jog Departamentas tam tikras pareigybes naikino vykdydamas 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje Statuto redakcijoje nurodytus imperatyvus. Statuto, galiojusio iki 2016 m. sausio 1 d., 53 straipsnio 1 dalies 11 punkte buvo nustatyta, jog pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų. Statuto (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) 56 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad esant šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytam pagrindui, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, apie galimą jo atleidimą jį įspėjus raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki atleidimo dienos, o pagal to paties straipsnio 5 dalį atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą galima tik tuo atveju, jeigu nėra galimybės jį perkelti į lygiavertes pareigas arba pareigūno sutikimu – į žemesnes pareigas. Teismų praktikoje lygiavertėmis pareigomis laikomos pareigos, atitinkančios tą patį lygį ir tą pačią kategoriją (pagal VTĮ 7 straipsnio nuostatas), o žemesnėmis pareigomis – visos kitos pareigos, nepriklausomai nuo jų lygio. Šiame kontekste teismas nurodė, kad iš byloje esančio 2015 m. rugpjūčio 31 d. įspėjimo Nr. 8287 matyti, jog pareiškėja tinkamai ir laiku buvo įspėta apie galimą jos atleidimą 2015 m. gruodžio 31 d. Taip pat šiame įspėjime nurodyta, jog esant galimybei pareiškėjai bus siūlomos lygiavertės pareigos, o tokių nesant – žemesnės pareigos. Atitinkamai 2015 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 5-S-11684 pareiškėjai buvo pateikta informacija apie policijos sistemoje esančias laisvas pareigybes bei nuo 2015 m. gruodžio 21 d. ir 2016 m. sausio 1 d. steigiamas laisvas statutines, karjeros valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, pareigybes bei nurodyta, jog su pareigybių aprašymais pareiškėja gali susipažinti DVS. Kartu paprašyta iki 2015 m. gruodžio 3 d. tarnybiniu pranešimu pranešti apie tai, kokias pareigas pareiškėja pageidauja užimti, arba informuoti, jei pareigų policijos sistemoje nepageidauja užimti. Iš prie šio rašto pridėto laisvų pareigybių sąrašo matyti, jog buvo ne viena laisva to paties bei žemesnio lygio ir kategorijos pareigybė, tačiau pareiškėja teigia, jog išanalizavusi pateiktus pareigybių aprašymus ji nustatė, kad naujos to paties lygio ir kategorijos pareigybės, kurios specialiuosius reikalavimus ji atitinka, nėra, todėl 2015 m. gruodžio 9 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 5-PER2-2745 paprašė pateikti sąrašą konkrečių pareigybių, kurias ji atitinka pagal savo išsilavinimą ir darbo patirtį. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad iš minėtų Statuto nuostatų turinio matyti, jog darbdaviui numatyta imperatyvi pareiga asmeniui, atleidžiamam pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą, siūlyti konkrečias pareigas. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, kurioje aiškinant VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatą yra konstatuota, jog „aptariamoje Valstybės tarnybos įstatymo nuostatoje įtvirtinama institucijos (įstaigos) pareiga būti aktyviai teikiant aptariamam tarnautojui siūlymus užimti tokias laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias šis tarnautojas, atsižvelgiant į pareigybės aprašyme nustatytus tarnautojo bendruosius ir specialiuosius reikalavimus galėtų užimti. Šios darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) pareigos nevykdymas, t. y. siūlymo užimti laisvas (esamas ar numatomas) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias jis yra tinkamas užimti, nepateikimas ir (ar), esant šio tarnautojo sutikimui, jo nepaskyrimas į šias pareigas, paprastai yra savarankiškas pagrindas tokio tarnautojo atleidimą pripažinti neteisėtu“ (rėmėsi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A662-272/2013), todėl nagrinėjamu atveju informavimas apie visas Departamente ir kitose policijos įstaigose esančias laisvas pareigas, teismo vertinimu, laikytinas netinkamu pareiškėjos informavimu, o konkrečių pareigų pareiškėjai nepasiūlymas laikytinas vienu iš esminių procedūrinių pažeidimų. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, jog Departamentas netinkamai įgyvendino Statute numatytą pareigą pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą atleidžiamam valstybės tarnautojui pasiūlyti kitas to paties lygio ir kategorijos arba žemesnes pareigas. Tačiau teismas kartu atkreipė dėmesį, kad nepaisant to, svarbu pažymėti, jog pareiškėjos pasirinktas elgesio modelis – nesikreipimas į atsakovą su prašymu užimti konkrečią laisvą pareigybę pagal pateiktus aprašymus, laikytinas aplaidžiu savo teisių gynimu, nes pareiškėjai buvo sudarytos visos sąlygos susipažinti su visomis laisvomis pareigybėmis bei jų aprašymais ir teikti prašymus užimti jos išsirinktas pareigas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos skundo teiginio, jog jos eita pareigybė nebuvo realiai panaikinta, todėl ji negalėjo būti atleista Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu, teismas, visų pirma, paminėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad tam tikros institucijos vidinės struktūros pertvarkymas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, yra viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Vertinant administracijos struktūros pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises (rėmėsi LVAT 2008 m. birželio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-904/2008, 2010 m. gegužės 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-684/2010, 2011 m. vasario 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-1007/2011, 2013 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-510/2013). Teismas kartu pabrėžė, kad nagrinėdami ginčus dėl atleidimo iš valstybės tarnybos, kai panaikinama pareigybė, teismai neapsiriboja formaliu fakto nustatymu, kad buvo priimtas administracinis aktas dėl pareigybės panaikinimo, tačiau nagrinėja struktūrinius pertvarkymus tuo aspektu, kuris atskleidžia, ar atitinkamos (ginčui aktualios) pareigybės panaikinimas yra realus (šiuo tikslu teismas palygina panaikintų ir įsteigtų padalinių funkcijas; panaikintų ir įsteigtų pareigybių sąrašus, panaikintų ir įsteigtų pareigybių aprašymus, atkreipdamas dėmesį į pareigybių aprašymuose nustatytus specialiuosius reikalavimus; analizuoja funkcijų perskirstymą tarp padalinių ir pareigybių, kt.) (rėmėsi LVAT 2013 m. gegužės 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1074/2013, 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-670/2013). Vertinant, ar pagal pareigybės aprašymą atitinkama to paties lygio pareigybė pagal savo turinį yra kokybiškai nauja, ar tik atitinkamai išplėsta ar susiaurinta jai pavestų funkcijų apimtis, turi būti lyginama atitinkamų pareigybių paskirtis, nustatyti specialieji reikalavimai, funkcijų pobūdis pagal bendrąją ir specialiąją veiklos sritis (rėmėsi LVAT 2011 m. kovo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-418/2011, 2012 m. spalio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-2846/2012). Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad sulyginus pareiškėjos eitos pareigybės aprašą bei Veiklos analizės ir kontrolės valdybos Kontrolės skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybės aprašą matyti, jog Kontrolės skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybė yra aukštesnės, t. y. A lygio 14 kategorijos, nei pareiškėjos eita pareigybė, jai keliami papildomi specialieji reikalavimai (mokėti įslaptintos informacijos administravimo tvarką, vokiečių, anglų arba prancūzų kalbą B1 lygiu, turėti socialinių mokslų studijų srities teisės krypties išsilavinimą). Tuo tarpu iš pareigybių aprašuose nurodytų funkcijų matyti, jog pagrindinės pareiškėjos eitos pareigybės funkcijos (vidaus kontrolė, nuolatinė nuotolinė stebėsena, dalyvavimas tiksliniuose patikrinimuose, informacijos rengimas Departamento vadovybei ir kt.) yra išlikusios, tačiau kai kurių iš jų buvo atsisakyta (pvz., asmenų prašymų nagrinėjimas, funkcijų, susijusių su registrų ir informacinių sistemų duomenų tvarkymu, atlikimas, teritorinių policijos įstaigų veiklos apibendrinimų rengimas ir kt.) bei papildomai Kontrolės skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybei suformuluotos ir priskirtos naujos funkcijos (pvz., teikti metodinę pagalbą, dalyvauti diegiant rizikų valdymo sistemą, dalyvauti rengiant Departamento strateginį, metinį veiklos planus, tarpinstitucines programas ir kt.). Taigi, teismo vertinimu, sulyginus minėtus aprašymus akivaizdžiai matyti, jog buvo įsteigta nauja pareigybė. Be to, iš Departamento Štabo nuostatų turinio bei Valdybos Kontrolės skyriaus nuostatuose įtvirtintų funkcijų turinio matyti, jog Valdybos Kontrolės skyriaus funkcijos yra žymiai platesnės, jam priskirtos naujos funkcijos nei vykdytos Departamento Štabo veiklos analizės ir kontrolės skyriaus. Taip pat iš minėtų nuostatų turinio matyti, jog pakito struktūrinio padalinio struktūra (Veiklos ir analizės skyrius išskirtas į du atskirus skyrius), o tuo pačiu ir nurodytas pareigas einančių valstybės tarnautojų pavaldumas. Be to, pakito ir struktūrinio padalinio paskirtis. Departamento Štabo nuostatuose nurodyta, jog Štabo paskirtis – „padėti policijos generaliniam komisarui formuoti bendrąją policijos įstaigų veiklos strategiją, užtikrinti Policijos departamentui nustatytų policijos uždavinių įgyvendinimą“. Tuo tarpu Valdybos paskirtis – „formuoti policijai nustatytų uždavinių įgyvendinimo kryptis, kontroliuoti ir koordinuoti policijos įstaigų veiklos padalinių veiklą, vykdyti jų veiklos procesų analizę, organizuoti pažangiausių policijos veiklos valdymo modelių diegimą“. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjos teiginys, kad jos pareigybė realiai nebuvo panaikinta, laikytinas nepagrįstu.

Vertindamas pareiškėjos skunde pateiktus argumentus dėl naujai įsteigtoms pareigybėms keliamų specialiųjų reikalavimų pagrįstumo, teismas pažymėjo, jog pareiškėjai nepareiškus pageidavimų pretenduoti užimti konkrečią pareigybę, teismui nėra pagrindo nagrinėti jos skundo argumentus dėl skunde nurodytoms pareigybėms keliamų specialiųjų reikalavimų nepagrįstumo bei pareiškėjos tinkamumo užimti skunde nurodytas pareigas. Tačiau pasisakydamas dėl Valdybos Kontrolės skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybės aprašyme iškeltų naujų specialiųjų reikalavimų, teismas pažymėjo, jog vadovaujantis Pareigybių aprašymo metodika specialieji reikalavimai pareigybėms gali būti nustatomi atsižvelgiant į pareigybės paskirtį, bendrąsias ir / ar specialiąsias veiklos sritis. Atitinkamai šioje byloje nustačius, jog buvo įsteigta kokybiškai nauja pareigybė, nėra pagrindo lyginti pareiškėjos eitos pareigybės aprašyme keliamus specialiuosius reikalavimus ir Valdybos Kontrolės skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybei keliamus specialiuosius reikalavimus, o atsižvelgiant į šiai pareigybei priskirtas funkcijas, nėra akivaizdaus pagrindo teigti, kad kažkuri dalis specialiųjų reikalavimų nustatyti nepagrįstai.

Dėl pareiškėjos skundo teiginio, jog atsakovas neturėjo teisės vienu metu atlikti darbo organizavimo pakeitimus pagal Statutą, galiojusį iki 2016 m. sausio 1 d., ir tuo pačiu atlikti pareigybių naikinimą pagal Statuto pakeitimo įstatymą Nr. XII-1855, teismas akcentavo, kad Statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šis įstatymas, išskyrus šio įstatymo 3 ir 4 straipsnius, įsigalioja 2016 m. sausio 1 d. Šis Statuto pakeitimo įstatymas teisės aktų registre paskelbtas 2015 m. liepos 3 d., todėl minėti 3 ir 4 straipsniai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, įsigaliojo 2015 m. liepos 4 d. (norminis teisės aktas įsigalioja kitą dieną po oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre, jeigu pačiame teisės akte nenumatyta vėlesnė įsigaliojimo data). Tuo tarpu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymas, kuriuo sudarytas pareigybių, neatitinkančių nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Statuto redakcijos vidaus tarnybos sistemos pareigūno sąvokos, sąrašas, priimtas 2015 m. rugpjūčio 31 d., t. y. jau įsigaliojus naujoms Statuto 3 ir 4 straipsnių redakcijoms. Atsižvelgęs į tai, minėtą pareiškėjos argumentą teismas vertino kaip nepagrįstą.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja buvo atleista atsakovui padarius esminį procedūrinį pažeidimą (nepasiūlius pareiškėjai konkrečių pareigų), tačiau pareiškėjos pareigybė yra panaikinta, ji nebuvo pareiškusi pageidavimų užimti kitas pareigas, todėl darytina išvada, kad nėra galimybės panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. 5-TE-714 ir grąžinti pareiškėją į Departamento Veiklos analizės ir kontrolės skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigas, 8 pareigybių grupę. Tačiau, nustačius, kad pareiškėja atleista tinkamai neužtikrinus jos teisių užimti kitas pareigas, pareiškėjos prašymas įpareigoti atsakovą perkelti pareiškėjos atleidimo datą ir laikyti pareiškėją atleista iš vidaus tarnybos nuo sprendimo įsigaliojimo (įvykdymo) dienos ir įpareigoti atsakovą už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo (įvykdymo) dienos perskaičiuoti ir nustatyti stažus vidaus tarnybai, Lietuvos valstybei ir pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti bei perskaičiuoti ir apmokėti pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos pagal atsakovo pateiktą pažymą, tenkintinas DK 300 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju konstatavus, jog pareiškėja buvo atleista pažeidus esmines atleidimo procedūras, darytina išvada, kad ji galėjo patirti tam tikrą neturtinę žalą. Teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, jog dėl nepagrįsto atleidimo jai sutriko sveikata, ji buvo dvasiškai sukrėsta. Kilusiai neturtinei žalai pagrįsti pareiškėja pateikė 2016 m. vasario 6 d. sąskaitas faktūras Serija KR Nr. 1235 ir Nr. 1236, kurios įrodo, jog pareiškėjai buvo teikiamos sveikatinimo paslaugos, už kurias ji sumokėjo 433,50 Eur. Taigi, įvertinęs tai, jog šioje byloje konstatuotas pareiškėjos atleidimas pažeidžiant atleidimo procedūras, o pareiškėja savo neturtinę žalą pagrindė ir objektyviais duomenimis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, todėl, atsižvelgęs į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei pažeidimo mastą, teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjai priteistina adekvati padarytai neturtinei žalai suma yra 1 000 Eur.

III.

Atsakovas Departamentas pateikė apeliacinį skundą (V t., b. l. 1–3), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė materialines teisės normas, nevisapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, vertindamas faktines bylos aplinkybes, padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas. Atsakovas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju teismas visiškai nevertino aplinkybės, susijusios su pareiškėjai pagal įstatymą priklausančios garantijos būti paskirtai į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas taikymo apimtimi, taip pat nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas turėjo pareigą siūlyti pareiškėjai išskirtinai tik konkrečias pareigas, o informavimas apie visas Policijos departamente ir kitose policijos įstaigose esančias laisvas pareigas nelaikytinas tinkamu pareiškėjos informavimu. Be to, teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovas žymiai anksčiau nei privalėjo pagal įstatymą pranešė pareiškėjai apie jos užimamos pareigybės panaikinimą, taip suteikdamas jai ilgesnį laikotarpį apsispręsti dėl galimybės tęsti tarnybą iš esmės tokiomis pačiomis sąlygomis (būti paskirtai į kitas to paties lygio ir kategorijos valstybės tarnautojo pareigas) arba kitomis, palyginus su naikinama pareigybe, karjeros požiūriu, blogesnėmis sąlygomis (būti paskirtai į žemesnės kategorijos pareigas). Taigi, atsakovas, savo iniciatyva prailgindamas įspėjimo laikotarpį, sudarė pareiškėjai galimybes ilgesnį laikotarpį naudotis įstatymo nustatytos trukmės tarnybos laiku savarankiškoms kito darbo paieškoms bei dalyvauti su jos pareigybės panaikinimu susijusiose procedūrose. Departamento teigimu, šios aplinkybės patvirtina atsakovo atsakingą, sąžiningą ir aktyvų elgesį pareiškėjos atžvilgiu laikotarpiu nuo pranešimo apie jos užimamos pareigybės panaikinimą įteikimo (2015 m. rugpjūčio 31 d.) iki jos pareigybės panaikinimo ir atleidimo iš tarnybos dienos (2015 m. gruodžio 31 d.). Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjai priteistu neturtinės žalos atlyginimu, kadangi, atsakovo manymu, nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė vienos iš civilinei deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų – priežastinio ryšio tarp nurodomų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos bei žalos dydžio.

Pareiškėja R. U. atsiliepime į apeliacinį skundą (V t., b. l. 7–10) prašo jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimą.

Pareiškėja mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas. Pareiškėja nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo teiginiais ir pažymi, jog Departamentas buvo nesąžiningas teikdamas informaciją apie laisvas pareigybes, todėl pareiškėja negalėjo prašyti būti perkelta į konkrečią pareigybę, nes ji neturėjo informacijos, kurios pareigybės yra laisvos. Todėl ji ir kreipėsi į atsakovą su tarnybiniu pranešimu (2015 m. gruodžio 9 d. Nr. 5-PR2-2745), prašydama pateikti sąrašą konkrečių laisvų pareigybių, kurias ji atitinka pagal išsilavinimą ir darbo patirtį. Tačiau atsakovas tiesiog pateikė sąrašą visų pareigybių, esančių Policijos departamente bei policijos sistemoje, tarp jų ir tų pareigybių, kurios yra nefinansuojamos ar naikinamos kaip neatitinkančios naujo Statuto 1 straipsnyje nustatytos pareigūno sąvokos, taip pat buvo pateiktos pareigybės, kurios visoje policijos sistemoje (ne tik Policijos departamente) nuo 2016 m. sausio 1 d. naikinamos dėl darbo organizavimo pakeitimų, bei jau planuojamos užimti pareigybės. Pareiškėja kartu akcentuoja, kad ji ne kartą žodžiu prašė Personalo valdybos darbuotojų suteikti informaciją apie laisvas pareigybes, tačiau jokia konkreti informacija nebuvo suteikta. Be argumentų, kuriuos pareiškėja buvo išdėsčiusi savo skunde pirmosios instancijos teismui, atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėja dėl patirtos neturtinės žalos papildomai atkreipia dėmesį, kad visą laikotarpį nuo įspėjimo apie pareigybės panaikinamą ji galvojo ir tikėjo, jog dirbs toliau, kadangi Policijos departamento vadovybės organizuotame forume buvo akcentuojama, kad visi darbuotojai, kurie nori dirbti, galės tai padaryti, tokią informaciją visiems darbuotojams tarnybiniu el. paštu pateikė ir Policijos generalinis komisaras, tačiau tai buvo tik žodžiai, kurie labai skyrėsi nuo darbų. Be to, Policijos departamentas po pareiškėjos atleidimo iš tarnybos pavėluotai pateikė dokumentus dėl pensijų Sodrai, todėl tokiais sąmoningais atsakovo veiksmais pareiškėja buvo palikta be pajamų, t. y. be jokio pragyvenimo šaltinio, daugiau kaip 3 mėn., nors ji yra vieniša mama, auginanti paauglę dukrą. Pareiškėja pažymi, kad tokie atsakovo veiksmai žemino ją tiek moraliai, tiek finansiškai, ji buvo sugniuždyta, įžeista, dvasiškai sukrėsta, sušlubavo jos sveikata, dėl to net teko gydytis sanatorijoje, tai patvirtina pateiktos sąskaitos faktūros. Taigi, pareiškėjos teigimu, ji savo neturtinę žalą pagrindė objektyviais duomenimis, jai padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, todėl teismas jai priteisė adekvačią padarytai neturtinei žalai sumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjos atleidimo iš vidaus tarnybos, kai jos pareigybė panaikinama, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Dėl Vidaus tarnybos statuto, galiojusio iki 2016 m. sausio 1 d., 53 straipsnio 1 dalies 11 punkto aiškinimo

Vidaus tarnybos statuto, galiojusio iki 2016 m. sausio 1 d., 3 straipsnio 1 ir 8 dalyje numatyta, kad vidaus tarnyba, be kita ko, grindžiama ir teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principu; pagal teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principą preziumuojama, jog asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra įsitikinę, kad valstybė užtikrins savo pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas, todėl pagal šį Statutą bei kitus įstatymus pareigūnų teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti taikoma visam jų tarnybos laikui.

Šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkte buvo nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų.

To paties Statuto  56 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11, 16 ir 18 punktus galima tik tuo atveju, jeigu nėra galimybės jį perkelti į lygiavertes pareigas arba pareigūno sutikimu – į žemesnes pareigas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. liepos 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A662-272/2013, aiškindama iš esmės analogiškas teisės normas konstatavo, kad „aptariamoje Valstybės tarnybos įstatymo nuostatoje įtvirtinama institucijos (įstaigos) pareiga būti aktyviai teikiant aptariamam tarnautojui siūlymus užimti tokias laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias šis tarnautojas, atsižvelgiant į pareigybės aprašyme nustatytus tarnautojo bendruosius ir specialiuosius reikalavimus galėtų užimti. Šios darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) pareigos nevykdymas, t. y. siūlymo užimti laisvas (esamas ar numatomas) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias jis yra tinkamas užimti, nepateikimas ir (ar), esant šio tarnautojo sutikimui, jo nepaskyrimas į šias pareigas, paprastai yra savarankiškas pagrindas tokio tarnautojo atleidimą pripažinti neteisėtu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atsižvelgdama į šią teismo praktiką bei išdėstytas teisės normas vertina, kad Vidaus reikalų statutinė įstaiga atleisdama pareigūną pagal paminėto Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą privalėjo būti aktyvi, atsižvelgti į pareigūno teisėtus lūkesčius, dėti visas pastangas, kad būtų užtikrintos pareigūno teisės ir socialinės garantijos,  siūlyti pareigūnui tokias konkrečias laisvas lygiavertes pareigas arba žemesnes pareigas, kurias šis pareigūnas, atsižvelgiant į pareigybės aprašyme nustatytus reikalavimus ir būsimus įstaigos pertvarkymus, galėtų užimti.

Byloje įrodyta, kad tokio pasiūlymo pareiškėjai atsakovas nepateikė. Dar daugiau, atsakovas tinkamai nepaneigė pareiškėjos argumentų (V t. b. l. 8), kad atsakovas informuodamas apie laisvas pareigybes įtraukė ir tas pareigybes, kurios buvo naikinamos kaip neatitinkančios naujo Statuto 1 straipsnyje numatytos pareigūno sąvokos, taip pat naikinamos nuo 2016 m. sauso 1 d. dėl darbo organizavimo pakeitimų, bei planuojamas kitų pareigūnų užimti pareigybes, kurių padalinių pasikeitė tik pavadinimai.  Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pritaria Vilniaus apygardos administracinio teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju informavimas apie visas Departamente ir kitose policijos įstaigose esančias laisvas pareigas laikytinas netinkamu pareiškėjos informavimu, o konkrečių pareigų pareiškėjai nepasiūlymas yra esminis procedūrinis pažeidimas; Departamentas netinkamai įgyvendino Statute numatytą pareigą pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą atleidžiamam valstybės tarnautojui pasiūlyti kitas to paties lygio ir kategorijos arba žemesnes pareigas.

Teismas atmeta apelianto argumentą, kad turi būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-2591/2013, kadangi ši nutartis yra priimta esant byloje kitoms faktinėms aplinkybėms.

Apelianto nurodoma aplinkybė, kad atsakovas žymiai anksčiau nei privalėjo pagal įstatymą pranešė pareiškėjai apie jos užimamos pareigybės panaikinimą, taip suteikdamas jai ilgesnį laikotarpį apsispręsti, neturi reikšmės pagrindinei teismo išvadai šioje byloje, kad departamentas atleidžiamam pareigūnui nepateikė konkrečių pareigų, kurias šis pareigūnas, atsižvelgiant į pareigybės aprašyme nustatytus reikalavimus ir įstaigos pertvarkymus, galėtų užimti.

Dėl žalos atlyginimo

Teismas, spręsdamas dėl apelianto argumentų, kuriais jis nesutinka su pareiškėjai priteistu neturtinės žalos atlyginimu, pažymi, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias nuostatas, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl žalos atlyginimo, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjai priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra adekvatus pareiškėjos dėl byloje nustatyto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis visuma byloje nustatytų aplinkybių, pareiškėjai priteisė net 5 kartus mažesnę sumą neturtinei žalai atlyginti, nei prašė pareiškėja. Be to, priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia atsakovas, šiuo atveju byloje įrodytos visos CK 6.271 straipsnyje įtvirtintos viešosios atsakomybės sąlygos, todėl neturtinė žala pareiškėjai buvo priteista pagrįstai ir teisėtai.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ričardas Piličiauskas

              Veslava Ruskan

              Virginija Volskienė