Administracinė byla Nr. eAS-540-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01299-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 67

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. kovo 31 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08)-320A-33316; 2) panaikinti VMI 2014 m. lapkričio 21 d. pranešimą Nr. 27.380-467-279217 apie VMI pateikto dokumento trūkumus; 3) įpareigoti VMI priimti jo 2014 m. lapkričio 20 d. metinę pajamų deklaraciją ir nutraukti bet kokius priverstinio išieškojimo veiksmus jo atžvilgiu pagal 2014 m. spalio 2 d. metinę pajamų deklaraciją.

Pareiškėjas taip pat prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui atlikti bet kokius priverstinio išieškojimo veiksmus jo atžvilgiu remiantis 2014 m. spalio 2 d. metine pajamų deklaracija bei stabdyti išieškojimą iš jo turto vykdomojoje byloje Nr. 0035/16/00054 iki sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 4 d. nutartimi atsisakė priimti R. M. skundą dėl reikalavimo panaikinti VMI 2014 m. lapkričio 21 d. pranešimą Nr. 27.380-467-279217 apie 2014 m. lapkričio 20 d. VMI pateikto dokumento trūkumus. Priėmė pareiškėjo skundą dėl reikalavimų panaikinti VMI 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08)-320A-33316, įpareigoti VMI priimti jo 2014 m. lapkričio 20 d. metinę pajamų deklaraciją ir nutraukti bet kokius priverstinio išieškojimo veiksmus jo atžvilgiu pagal 2014 m. spalio 2 d. metinę pajamų deklaraciją. Pareiškėjo prašymo dėl  reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkino. Grąžino pareiškėjui 7 Eur daugiau sumokėto žyminio mokesčio, negu reikia pagal įstatymą.

Teismas pažymėjo, kad susipažinus su skundo turiniu, nustatyta, kad pareiškėjas, be kita ko, ginčija elektroniniu paštu gautą VMI 2014 m. lapkričio 21 d. pranešimą Nr. 27.380-467-279217 apie 2014 m. lapkričio 20 d. VMI pateikto dokumento trūkumus, kuriame mokesčių administratorius informavo mokesčių mokėtoją apie gyventojų pajamų mokesčio deklaracijoje (forma GPM308) esančią klaidą ir prašė ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šio pranešimo įteikimo dienos pašalinti lentelėje išvardytus dokumento trūkumus ir iš naujo pateikti teisingai užpildytą dokumentą.

Šiuo atveju pranešimų dėl VMI pateiktų dokumentų trūkumų siuntimo atvejus ir tvarką nustato VMI viršininko 2009 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. VA-96 patvirtintos Metinės pajamų deklaracijos GPM308  formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kuriose nurodyta, kad kai deklaracijoje ar jos prieduose nustatoma kitų klaidų (neatitikimų), nuolatiniam Lietuvos gyventojui siunčiamas informacinis pranešimas ištaisyti klaidas (neatitikimus) ir patikslintą visiškai užpildytą deklaraciją ir visus reikalingus jos priedus pateikti mokesčių administratoriui (185 p.). Šiose Taisyklėse taip pat nurodyta, kad už deklaracijos nepateikimą, patikslintos deklaracijos nepateikimą mokesčių administratoriaus nurodymu, pavėluotą jos pateikimą ar neteisingą duomenų įrašymą nuolatinis Lietuvos gyventojas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka traukiamas atsakomybėn (188 p.).

Kaip matyti iš skundo turinio, pareiškėjas, remdamasis nurodytu pranešimu, nepateikė patikslintos deklaracijos, todėl jo 2014 m. lapkričio 20 d. pateikta deklaracija nebuvo priimta, o mokestinė prievolė jam nustatyta remiantis 2014 m. spalio 2 d. pateikta deklaracija, kuri buvo priimta. Kreipdamasis į teismą, pareiškėjas siekia, kad gyventojų pajamų mokesčio prievolės dydis būtų nustatytas remiantis 2014 m. lapkričio 20 d. pateikta deklaracija (forma GPM308), todėl prašo įpareigoti mokesčių administratorių priimti 2014 m. lapkričio 20 d. deklaraciją. Iš nurodyto teisinio reguliavimo ir nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad skundžiamas mokesčių administratoriaus pranešimas tėra tarpinis procedūros dokumentas, kuriuo mokesčių mokėtojo teisinės padėties klausimas iš esmės nėra sprendžiamas ir jis negali būti savarankišku dalyku šioje administracinėje byloje. Skundžiamo pranešimo teisėtumas bus įvertintas teismui nagrinėjant pareiškėjo reikalavimą įpareigoti VMI priimti 2014 m. lapkričio 20 d. deklaraciją ir pasisakant dėl mokesčių administratoriaus veiksmų teisėtumo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, R. M. skundą dėl reikalavimo panaikinti VMI 2014 m. lapkričio 21 d. pranešimą Nr. 27.380-467-279217 apie VMI pateikto dokumento trūkumus atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teismų.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas dėl reikalavimų panaikinti VMI 2015- m. lapkričio 9 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08)-320A-33316, įpareigoti VMI priimti jo 2014 m. lapkričio 20 d. metinę pajamų deklaraciją ir nutraukti bet kokius priverstinio išieškojimo veiksmus jo atžvilgiu pagal 2014 m. spalio 2 d. metinę pajamų deklaraciją iš esmės atitinka ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimus, todėl priimtinas.

Nustatyta, kad ginčijamu VMI 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-33316 nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti gyventojų pajamų mokesčio nepriemoką iš turto. Pareiškėjas nurodė, kad šio sprendimo pagrindu antstolis 2016 m. sausio 22 d. pradėjo vykdomąją bylą Nr. 0035/16/00054 dėl 7 302,27 Eur skolos išieškojimo iš jo atsakovo naudai. Pareiškėjo teigimu, kyla reali grėsmė, kad antstolis gali pradėti išieškojimą iš jo darbo užmokesčio (kito turto, išskyrus įmonės akcijas, pareiškėjas neturi). Atsižvelgiant į tai, kad VMI, pareiškėjo įsitikinimu, visiškai nepagrįstai jam perkėlė gyventojų pajamų mokesčio prievolę, manė, kad turi būti taikomos jo nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Kaip matyti, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę pareiškėjas iš esmės grindė ginčijamo VMI sprendimo neteisėtumu ir iš jo kilsiančiomis neigiamomis pasekmėmis. Teismas pažymėjo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra siejamas su konkrečiais byloje pateiktais įrodymais dėl teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba apsunkinimo tuo atveju, jeigu teismas priimtų pareiškėjui palankų sprendimą, o reikalavimo užtikrinimo priemonės nebūtų pritaikytos. Tokius įrodymus pateikti privalo ir atitinkamai turi pagrįsti nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę pagrindžiančias aplinkybes būtent subjektas, kuris kreipiasi dėl šių priemonių taikymo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nepritaikius jo prašyme nurodomų reikalavimo užtikrinimo priemonių būsimo teismo sprendimo vykdymas pasunkės ar taps neįmanomas. Pareiškėjo teiginiai, kad antstolis gali pradėti išieškojimą iš jo darbo užmokesčio, negali būti pagrindu taikyti jo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones. Paaiškėjus, kad pareiškėjui mokestinė prievolė išieškota nepagrįstai, išieškotas sumas pareiškėjas turės galimybę susigrąžinti.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus ir nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, todėl pareiškėjo prašymas atmestinas.

III.

              Pareiškėjas R. M. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti skundo dalį ir netenkintas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atskirajame skunde nurodo, kad pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. VA-135 patvirtintų Mokesčių deklaracijų pateikimo, jų pateikimo termino pratęsimo ir mokesčių mokėtojų laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų ir (arba) kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų pateikimo taisyklių (toliau – ir Deklaracijų pateikimo taisyklių) 18 punktą, kai patikslintos deklaracijos duomenys nesuvedami į VMI duomenų bazę, mokesčių mokėtojui per 20 darbo dienų nuo deklaracijos pateikimo dienos turi būti siunčiamas pranešimas, nurodant nesuvedimo priežastis ir jo apskundimo tvarką. VMI 2014 m. lapkričio 21 d. pranešimo Nr. 27.380-467-279217 apie 2014 m. lapkričio 20 d. VMI pateikto dokumento trūkumus pareiškėjas nelaiko Deklaracijų pateikimo taisyklių 17 punkte įtvirtintu mokesčių administratoriaus pranešimu, kadangi jis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių pažymi, kad nesustabdžius išieškojimo kyla grėsmės, kad bus pradėtas išieškojimas iš pareiškėjo darbo užmokesčio, kadangi kito turto pareiškėjas neturi. Akcentuoja, kad augina mažametį vaiką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

              Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti dalį pareiškėjo skundo reikalavimų ir taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

              Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas R. M. 2016 m. kovo 31 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti VMI 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08)-320A-33316; 2) panaikinti VMI 2014 m. lapkričio 21 d. pranešimą Nr. 27.380-467-279217 apie VMI pateikto dokumento trūkumus; 3) įpareigoti VMI priimti jo 2014 m. lapkričio 20 d. metinę pajamų deklaraciją ir nutraukti bet kokius priverstinio išieškojimo veiksmus jo atžvilgiu pagal 2014 m. spalio 2 d. metinę pajamų deklaraciją. Pareiškėjas taip pat prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui atlikti bet kokius priverstinio išieškojimo veiksmus jo atžvilgiu remiantis 2014 m. spalio 2 d. metine pajamų deklaracija bei stabdyti išieškojimą iš jo turto vykdomojoje byloje Nr. 0035/16/00054 iki sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo.

              Pirmosios instancijos teismas 2016 m. balandžio 4 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl reikalavimo panaikinti VMI 2014 m. lapkričio 21 d. pranešimą Nr. 27.380-467-279217 apie 2014 m. lapkričio 20 d. VMI pateikto dokumento trūkumus. Priėmė pareiškėjo skundą dėl reikalavimų panaikinti VMI 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08)-320A-33316, įpareigoti VMI priimti jo 2014 m. lapkričio 20 d. metinę pajamų deklaraciją ir nutraukti bet kokius priverstinio išieškojimo veiksmus jo atžvilgiu pagal 2014 m. spalio 2 d. metinę pajamų deklaraciją. Pareiškėjo prašymo dėl  reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkino. Grąžino pareiškėjui 7 Eur daugiau, negu reikia pagal įstatymą, sumokėto žyminio mokesčio.

Pareiškėjas, paduodamas atskirąjį skundą, siekia, kad būtų priimta skundo dalis, kuri nebuvo priimta, ir pritaikyta laikinoji apsauga administraciniame ginče, t. y. siekia, kad būtų sustabdytas išieškojimas pagal vykdomąjį dokumentą.

Pirmiausia pasisakytina dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl reikalavimo panaikinti VMI 2014 m. lapkričio 21 d. pranešimą Nr. 27.380-467-279217 apie 2014 m. lapkričio 20 d. VMI pateikto dokumento trūkumus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas pareikštu reikalavimu prašė panaikinti VMI 2014 m. lapkričio 21 d. pranešimą Nr. 27.380-467-279217 apie 2014 m. lapkričio 20 d. VMI pateikto dokumento trūkumus, kuriame mokesčių administratorius informavo, jog pareiškėjo pateikta patikslinta gyventojų pajamų mokesčio deklaracija (forma GPM308) nepriimta ir prašė ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šio pranešimo įteikimo dienos pašalinti lentelėje išvardytus dokumento trūkumus ir iš naujo pateikti teisingai užpildytą dokumentą. Nustatyta, jog pareiškėjas minėtų trūkumų netaisė, nes manė, jog 2014 m. lapkričio 20 d. VMI pateiktas dokumentas buvo be trūkumų.

Pareiškėjas, remdamasis VMI 2014 m. lapkričio 21 d. pranešimu Nr. 27.380-467-279217, nepateikė patikslintos deklaracijos, todėl jo 2014 m. lapkričio 20 d. pateikta deklaracija nebuvo priimta, o mokestinė prievolė jam nustatyta remiantis 2014 m. spalio 2 d. pateikta deklaracija, kuri buvo priimta. Kreipdamasis į teismą, pareiškėjas siekia, kad gyventojų pajamų mokesčio prievolės dydis būtų nustatytas remiantis 2014 m. lapkričio 20 d. pateikta deklaracija (forma GPM308). Apibendrinęs  nurodytą teisinį reguliavimą ir nustatytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad skundžiamas mokesčių administratoriaus pranešimas tėra tarpinis procedūros dokumentas, kuriuo mokesčių mokėtojo teisinės padėties klausimas iš esmės nėra sprendžiamas ir jis negali būti savarankišku dalyku šioje administracinėje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje priimtas sprendimas negali būti laikomas tarpiniu procedūros dokumentu, nes sukelia teisines pasekmes nepriėmus jokio baigiamojo procedūros sprendimo. Nagrinėjamu atveju skundžiamu sprendimu yra atsisakoma priimti pareiškėjo pateiktą patikslintą deklaraciją ir nepriėmus jokio kito sprendimo pareiškėjui kyla teisinės pasekmės – mokestinė prievolė jam nustatoma remiantis 2014 m. spalio 2 d. pateikta deklaracija.

Atsižvelgdama į tai, kas konstatuota, teisėjų kolegija sprendžia, kad VMI 2014 m. lapkričio 21 d. pranešimas Nr. 27.380-467-279217 laikytinas sprendimu, kuriuo atsakovas atsisakė priimti pareiškėjo pateiktą patikslintą deklaraciją ir šis sprendimas gali būti skundžiamas administraciniam teismui kaip sukeliantis teisines pasekmes pareiškėjui. Todėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti reikalavimą dėl VMI 2014 m. lapkričio 21 d. pranešimo Nr. 27.380-467-279217 panaikinimo, naikintina ir skundo priėmimo klausimas šioje dalyje perduotinas pirmosios teismui nagrinėti iš naujo.

              Dėl nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

              Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2003 m. rugsėjo 9 d. Rekomendacijoje Nr. Rec (2003)16 „Dėl administracinių ir teismo sprendimų vykdymo administracinės teisės srityje“ nurodyta, kad jei įstatyme nenumatyta, kad skundo dėl sprendimo padavimas automatiškai sustabdo sprendimą, privatūs asmenys turi turėti galimybę prašyti administracinės institucijos ar teismo sustabdyti ginčijamo sprendimo įgyvendinimą, siekiant apsaugoti jų teises ir interesus.

              Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“, atsižvelgdamas inter alia į tai, kad neatidėliotinas administracinio akto, kuris yra arba bus ginčijamas, vykdymas atitinkamomis aplinkybėmis gali neatitaisomai paveikti asmens interesus tokiu būdu, kurio dėl teisingumo interesų turi būti kiek įmanoma vengiama, rekomendavo Europos Tarybos valstybėms narėms suteikti pareiškėjams galimybę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones administracinio akto atžvilgiu. Europos Tarybos Ministrų Komitetas šioje rekomendacijoje nurodė, kad, spręsdamas dėl laikinosios apsaugos skyrimo, teismas turi įvertinti visus reikšmingus faktorius ir interesus. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, ir yra prima facie (lot. – iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo.

              ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 2 punktu, kuris suteikia teismui teisę sustabdyti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą, yra įgyvendinta asmenų teisė prašyti laikinosios apsaugos administraciniuose ginčuose. Šios normos paskirtis suponuoja tai, kad paprastai ji taikoma šalies, kuri prašo laikinosios apsaugos, prašymu bei kartu suponuoja šalies, teikiančios tokį prašymą, pareigą įrodyti savo prašymo pagrįstumą, t. y. pareigą įrodyti, kad neatidėliotinas išieškojimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus (ABTĮ 57 str.).

              Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjo reikalavimą panaikinti VMI 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08)-320A-33316. Pareiškėjas siekia, kad kol ginčas bus nagrinėjamas teisme, būtų sustabdytas išieškojimas iš jo turto vykdomojoje byloje Nr. 0035/16/00054 pagal minėtą VMI sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, bet yra sprendžiamas klausimas dėl laikinosios apsaugos į teismą besikreipiančiam asmeniui taikymo, būtent dėl išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymo. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad sprendžiant klausimus dėl laikinosios apsaugos skyrimo administraciniuose ginčuose, be kita ko, vertintini ir prima facie argumentai dėl skundžiamo akto galiojimo. Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teigia, jog mokesčių administratorius akivaizdžiai neteisėtai perkėlė prievolę mokėti gyventojų pajamų mokestį pareiškėjui. Tačiau pažymėtina, kad mokestinė prievolė pareiškėjui atsirado pagal jo paties 2014 m. spalio 2 d. pateiktą ir mokesčių administratoriaus priimtą deklaraciją. Jokių kitų argumentų dėl akivaizdaus skundžiamo akto neteisėtumo pareiškėjas iš esmės nepateikia. Argumentai, ar priimant ginčijamą sprendimą, buvo teisingai laikomasi visų procedūrų, numatytų teisės aktuose, bus nustatyti įvertinus visą byloje esančią medžiagą, t. y. nagrinėjant bylą iš esmės. Taigi susipažinus su pareiškėjo nurodytais argumentais dėl skundžiamo sprendimo neteisėtumo, spręstina, kad aplinkybių, kurios nagrinėjamu atveju akivaizdžiai rodytų jį esant neteisėtą, nėra.

              Kaip minėta, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.

              Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai <...> privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais (pavyzdžiui, duomenimis apie rinkos situacijos pokyčius, vykdomos ekonominės veiklos tolesnio vystymosi perspektyvas bei tendencijas), iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013).

              Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodyti argumentai dėl to, kad antstolis gali pradėti išieškojimą iš jo darbo užmokesčio, nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjas nepateikia jokių objektyvių faktinių duomenų, pagrindžiančių teiginius dėl galimos turtinės žalos atsiradimo (pažymų apie gaunamas pajamas, registruotą nekilnojamąjį turtą ar kitų duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo turtinę padėtį). Pareiškėjas pateikia tik bendrus teiginius, kurie niekaip nepatvirtina, kad nuostoliai stipriai pakenktų pareiškėjo šeimos padėčiai. Be to, pareiškėjo nurodomi argumentai dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nukreipti į ateitį ir grindžiami prielaidomis, todėl negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Be to, tai, kad pareiškėjui bus sukelta tam tikrų sunkumų, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad ginčijamo akto galiojimas neatitaisomai paveiks pareiškėjo interesus. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė teiginio, jog ginčijamo sprendimo vykdymas gali sukelti didelę žalą pareiškėjui, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei pateikė prima facie įrodymų dėl ginčijamo administracinio akto neteisėtumo, nei pagrindė, kad išieškojimo vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Nors ir ne visai teisingais motyvais, pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą nutartį, todėl naikinti nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti R. M. skundą dėl reikalavimo panaikinti VMI 2014 m. lapkričio 21 d. pranešimą Nr. 27.380-467-279217 apie 2014 m. lapkričio 20 d. VMI pateikto dokumento trūkumus, panaikinti ir šioje dalyje skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                           Anatolijus Baranovas

                                                                                                           Arūnas Dirvonas

                                                                                                          Veslava Ruskan