Civilinė byla Nr. e2A-441-755/2020

Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01531-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.6.1; 3.3.1.14.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 16 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimanto Misiūno, Vyginto Mažuikos,

 teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Hermes A. M.“ apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020-03-06 sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-142-356/2020 pagal ieškovės ERGO Insurance SE ieškinį atsakovei UAB „Hermes A. M.“ dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikianti per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, kreipėsi į teismą prašydama iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau ir UAB) ,,Hermes A. M.“ priteisti: 13 324,24 Eur išmokėtą draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad šalys 2017-09-06 sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (toliau – Sutartis), kurios pagrindu laikotarpiu nuo 2017-09-06 iki 2017-12-06 buvo apdrausta automobilio „MAN TGS 18.400“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. Vokietijoje 2017-09-27 įvyko eismo įvykis, už kurį atsakomybė teko atsakovei. 

3.       Ieškovei sutarties pagrindu atsirado pareiga išmokėti draudimo išmoką. Ji 2019-06-18 išmokėjo 13 324,24 Eur išmoką, kurią sudaro: 11 561,28 Eur už transporto priemonei „Mercedes Benz E350“, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini), padarytą žalą, 1 734,19 Eur tvarkymo mokestis, 28,77 Eur kitų išlaidų. Atsakovė žalos dydžio neginčijo.

4.       Pagal Sutarties nuostatas atsakovė 600 Eur draudimo įmoką turėjo sumokėti iki 2017-09-06, sumokėjo 2017-09-29, tačiau draudimo liudijimą ieškovė privalėjo išduoti ir išdavė tuoj pat po Sutarties sudarymo. Žalos padarymo metu atsakovė nebuvo įvykdžiusi sutartinių įsipareigojimų. Ieškovė draudimo išmoką išmokėjo 2019-06-18 ir įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovę.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

5.       Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2020-03-06 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovės UAB ,,Hermes A. M.“ ieškovės naudai 2 890,32 Eur draudimo išmoką regreso teise, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo 2019-10-22 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 66 Eur žyminio mokesčio ir 60 Eur už dokumentų vertimo paslaugas.

6.       Nustatė, kad šalys 2017-09-06 sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kurios pagrindu laikotarpiu nuo 2017-09-06 iki 2017-12-06, buvo apdrausta atsakovės automobilio „MAN TGS 18.400“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. Draudimo sutarties sudarymą patvirtinantis liudijimas išduotas tuoj pat po Sutarties sudarymo. Atsakovė pagal Sutartį 600 Eur draudimo įmoką turėjo sumokėti iki 2017-09-06, tačiau šią prievolę atsakovė įvykdė tik 2017-09-29. Teismas konstatavo, kad atsakovė pažeidė Sutarties 1.5.2 papunktį dėl draudimo įmokos mokėjimo termino.

7.       Šalys Sutartimi (5.2 papunktis) susitarė, kad, jei draudėjas ar apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė Sutartyje ar 1.7 punkte išvardintuose teisės aktuose nustatytas pareigas, draudikas, vadovaudamasis teisės aktais, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka susigrąžinti iš draudėjo ar valdytojo išmokėtą draudimo išmoką ar jos dalį.

8.       2017-09-27 Vokietijoje įvyko eismo įvykis. Už šį autoįvykį atsakomybė teko atsakovei. Ieškovei Sutarties pagrindu atsirado pareiga išmokėti draudimo išmoką ir ieškovė 2019-06-18 išmokėjo 13 324,24 Eur išmoką, kurią sudaro: 11 561,28 Eur suma už transporto priemonei “Mercedes Benz E350”, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini), padarytą žalą, 1 734,19 Eur tvarkymo mokestis, 28,77 Eur kitos išlaidos.

9.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės nesumokėta draudimo įmoka (600 Eur) sudaro tik 5 proc. ieškovės išmokėtos draudimo išmokos sumos (11 561,28 Eur). Draudimo įmoką atsakovė pavėlavo sumokėti 23 dienas, draudimo įmoka sumokėta tik po eismo įvykio. Atsakovės motyvą, kad buvo susiklosčiusi tokia bendradarbiavimo praktika, kad atsakovė įmokas moka vienu pavedimu už keletą sutarčių, laikė nepagrįstu. Atsakovė neįrodė, kad su ieškove buvo susitarusios draudimo įmokas pagal atskiras draudimo sutartis pervesti vienu mokėjimo pavedimu, taip nuolat vėluojant jas sumokėti.

10.       Šalys bendradarbiavo ir iki Sutarties sudarymo, tačiau atsakovė nuolat vėluodavo (mokėdavo vienu pavedimu keletą įmokų). Ieškovė nurodė, tačiau neįrodė, kad dėl šios konkrečios Sutarties, po to, kai ji buvo pažeista, operatyviai ėmėsi Sutarties 5.1, 5.4 papunkčiuose numatytų veiksmų. Taigi , ji iš dalies toleravo tokius atsakovės veiksmus.

11.       Nustačius atsakovės padarytą Sutarties pažeidimą (pavėluotą įmokos sumokėjimą), pripažino, kad ieškovė įgijo teisę pagal Sutarties 5.2 papunktį, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalį, 22 straipsnio 2 dalį nuostatas reikalauti iš atsakovės grąžinti dėl padarytos žalos ieškovės išmokėtą draudimo išmoką.

12.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys Sutartimi (5.2 papunktis) susitarė tik dėl draudimo išmokos ar jos dalies grąžinimo. Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 2 dalies nuostatas draudimo išmoka yra draudiko ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro mokama nukentėjusiam trečiajam asmeniui pinigų suma arba kita sutarta išmokos mokėjimo forma, skirta žalai asmeniui, turtui ir (ar) neturtinei žalai atlyginti. Todėl sprendė, kad  ieškovė turi teisę reikalauti atsakovės atžvilgiu taikyti teisinę kompensuojamojo pobūdžio sankciją tik dėl draudimo išmokos ar jos dalies (11 561,28 Eur). 

13.       Ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus, teismas sprendė, kad ieškinio tenkinimas visa apimtimi prieštarautų draudimo sutarties esmei bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis), kadangi, net ir sumokėjęs draudimo įmoką, draudėjas pats turėtų atlyginti ir visą draudiminio įvykio metu padarytą žalą. 

14.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad grąžinama suma nustatytina kaip 1/4 dalis (2 890,32 Eur) ieškovės išmokėtos draudimo išmokos ir tai būtų proporcingas bei adekvatus atsakovės atsakomybės už padarytą draudimo sutarties pažeidimą rezultatas, kuris atitiktų šių draudimo teisinių santykių dalyvių interesų pusiausvyrą (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis, 22 straipsnio 2 dalis, Sutarties 5.2 papunktis). Priteisė iš atsakovės 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (2 890,32 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

15.       Atsakovės reikalavimą taikyti ieškinio senatį laikė nepagrįstu. Nustatė, kad reikalavimas yra regresinio pobūdžio ir ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis). Ieškovė prievolę įvykdė 2019-06-18, o ieškinį pareiškė 2019-09-24, todėl konstatavo, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas nepraleistas. Patenkinęs dalį ieškovės reikalavimų, bylinėjimosi išlaidas paskirstė pagal patenkintų ir atmestų reikalavimų santykį.

II.                      Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai

16.       Ieškovė ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikianti per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys buvo atmestas ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai, priteisti iš atsakovės ieškovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas – 235,00 Eur žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą.

17.       Nurodė, kad draudimo išmoką, kurią privalo sumokėti draudikas savo užsienyje veikiančiam partneriui, sudaro ne tik tiesioginiai nuostoliai, kuriuos sukėlė eismo įvykis, bet ir žalos administravimo mokesčiai. Pirmosios instancijos teismas, nepriteisdamas ieškovei žalos administravimo išlaidų, netinkamai pritaikė teisės aktus, todėl ši sprendimo dalis turi būti panaikinta.

18.       Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog ieškovė turi teisę tik į ¼ dalį išmokėtos draudimo išmokos grąžinimą. Atsakovė šiurkščiai, tyčia pažeidė draudimo sutarties nuostatas (nesumokėdama draudimo įmokos laiku), todėl mano, kad šiuo atveju draudikas turi teisę į visos išmokėtos draudimo išmokos atlyginimą.

19.       Atsakovės praktikai - mokėti įmokas pavėluotai, ieškovė nepritarė, siųsdavo priminimus apie vėluojamas atlikti draudimo įmokas. Atsakovė pripažino, jog pažeidė draudimo sutarties nuostatas ir laiku nesumokėjo draudimo įmokos, neginčijo įvykusio eismo įvykio fakto, padaryto žalos dydžio bei to fakto, jog ieškovė atlygino nukentėjusiajam visus nuostolius.

20.       Pagal teismų praktiką, Draudikas, reikšdamas reikalavimą Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 11 straipsnio 7 dalies pagrindu, privalo įrodyti dvi aplinkybes: 1) draudimo įmokos nesumokėjimo faktą bei 2) eismo įvykio faktą tuo laikotarpiu, kol nebuvo sumokėta draudimo įmoka. Visos šios aplinkybės nagrinėjamoje byloje buvo įrodytos, todėl visi atsakovės argumentai laikytini tik jos gynybine pozicija, siekiant kiek įmanoma užvilkinti atsiskaitymą su ieškove.

21.       Atsakovė UAB ,,Hermes A. M.“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020-03-06 sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-142-356/2020 dalį, kuria iš dalies buvo tenkintas ieškovės ieškinys, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti; priteisti atsakovei patirtas apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidas.

22.       Nurodo, kad ieškovės atstovas Vokietijoje – ERGO Versicherung AG – pretenziją ieškovei dėl draudimo išmokos išmokėjimo pateikė 2018-03-28, tačiau sprendimą išmokėti 11 590,05 Eur draudimo išmoką pagal šį reikalavimą ieškovė priėmė tik 2019-06-17 ( bankinį pavedimą atliko 2019-06-18), t.y. praėjus daugiau nei metams nuo pretenzijos gavimo dienos. Ieškovė pretenziją išmokėti draudimo išmoką gavo 2018-03-28, tad pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ji turėjo išmokėti draudimo išmoką iki 2018-04-27 (t.y. per 30 dienų nuo pretenzijos gavimo).

23.       Mano, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo draudimo išmokos faktinio išmokėjimo dienos, o nuo tos dienos, kada ieškovei baigėsi įstatyme nustatytas imperatyvus terminas draudimo išmokai išmokėti (2018-04-27), todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas suėjo 2019-04-27. Ieškovė su pradiniu ieškiniu į Utenos apylinkės teismą kreipėsi tik 2019 m. rugsėjo mėnesį, todėl, atsakovės manymu, turėtų būti konstatuota, kad ieškovė ženkliai praleido ieškinio senaties terminą.

24.       Atsakovės teigimu, atsižvelgiant į teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes ir tarp ieškovės bei atsakovės susiklosčiusią praktiką, nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo atsakovei taikyti net dalinę teisinę atsakomybę.

25.       Draudimo sutartyje įtvirtinta (1.5.2. punktas), kad 600 Eur draudimo įmoka už laikotarpį nuo 2017-09-06 iki 2017-12-06 mokama iki 2017-09-06.  Atsakovė pas ieškovę apdrausdavo daug transporto priemonių, draudimo įmokos einamuoju mėnesiu įprastai buvo mokamos vienu mokėjimo pavedimu už visą eilę draudimo sutarčių. Tokia draudimo įmokų pagal draudimo sutartis mokėjimo praktika buvo įprasta. Šį faktą patvirtina ir pačios ieškovės pateiktas mokėjimo pavedimas, iš kurio matyti, kad draudimo įmoka už šiai bylai aktualią Draudimo sutartį buvo sumokėta 2017-09-29 vienu kartu su draudimo įmokomis už dar 15 draudimo sutarčių (bendra mokėjimo pavedimu pervesta suma – 3 185 Eur).

26.       Draudimo įmoką ieškovei atsakovė sumokėjo tą patį mėnesį, labai nedaug praleidusi draudimo sutartyje formaliai nurodytą terminą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovė atsakovei būtų siuntusi pranešimus dėl netinkamai vykdomos prievolės.

27.       Draudimo sutarties Nr. 02-4655650 sąlygų 5.1. punkte ieškovė yra nurodžiusi tik tai, kad draudėjui nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos už teikiamą draudimo apsaugą, draudikas turi teisę reikalauti už kiekvieną pavėluotą dieną 0,04 procento delspinigių nuo nesumokėtos sumos. Draudimo sutarties sąlygose nėra konkrečiai nurodyta, kad pavėluoto draudimo įmokos sumokėjimo atveju gali būti taikomi ne tik delspinigiai, bet ir susigrąžintos draudiko išmokėtos draudimo išmokos. Draudimo sutarties sąlygose apskritai nėra paminėtos TPVCAPDĮ 11 straipsnio 5 dalies ir 7 dalies nuostatos ir nepateiktos konkrečios nuorodos į šias įstatymo straipsnio dalis. 

28.       Draudimo sutarties sąlygų 3.1.2. punkte ieškovė nurodė, kad atitinkamo laikotarpio draudimo liudijimas išduodamas, sumokėjus draudimo įmoką ar jos dalį. Šiuo atveju tiek draudimo liudijimą, tiek žaliąją kortelę (tarptautinį draudimo liudijimą) ieškovė išdavė atsakovei nesumokėjus draudimo įmokos. Toks ieškovės elgesys ne tik patvirtina aukščiau minėtą įprastą praktiką dėl draudimo įmokų mokėjimo, bet ir aiškiai byloja, kad ieškovei nebuvo teisiškai reikšmingas draudimo įmokos sumokėjimo faktas ir momentas.

29.       Teigia, kad ieškinys nelaikytinas teisiškai pagrįstu, nes pačiai ieškovei draudimo įmokos nesumokėjimo nelaikant teisiškai svarbia aplinkybe, be kurios draudimo liudijimas negali būti išduotas, ši aplinkybė negali būti pagrindas taikyti atsakovei sankcijas už tariamą draudimo sutarties pažeidimą.

30.       Ieškovė atsakovės sumokėtą draudimo įmoką priėmė, nei dalies jos negrąžino, jokių pretenzijų atsakovei po draudimo įmokos gavimo nepareiškė, draudimo sutarties nenutraukė. 

31.       Draudimo sutarties 1.7. punkte nurodyta, jog sutarčiai taikomos ir Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų nuostatos.  Šių sąlygų (patvirtintos Lietuvos Respublikos Draudimo priežiūros komisijos 2004-04-23 nutarimu Nr. N-47) 27 punkte nustatyta, kad draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies draudimo sutartyje nustatytu laiku, draudikas apie tai privalo pranešti draudėjui raštu, kad draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą bei nurodyti Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 5 ir 7 dalyse numatytas draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmes. Ieškovė tokio raštiško pranešimo atsakovei taipogi neatsiuntė ir neišaiškino pavėluoto draudimo įmokos sumokėjimo pasekmių, numatytų TPVCAPDĮ 11 straipsnio 5 ir 7 dalyse.

32.       Nurodo, kad situacija, kuomet visą draudimo įmoką (t.y. atlygį už draudimo apsaugą) pagal draudimo sutartį gavęs draudikas dar galėtų susigrąžinti iš draudėjo ir nukentėjusiems asmenims išmokėtas draudimo išmokas, prieštarauja ne tik CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, bet ir konstituciniam proporcingumo principui.

33.       Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pasisakyta, kad bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgęs į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, ir, vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai).

34.       Teigia, kad  ir šiuo savarankišku teisiniu pagrindu bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes ir tarp ieškovės bei atsakovės susiklosčiusią praktiką, Ieškovės ieškinį turėjo atmesti.

35.       Atsakovė atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jo netenkinti.

36.       Nurodo, kad ieškovės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020 negali būti laikoma precedentu šiai civilinei bylai, nes joje aiškinamos ir taikomos kitos materialinės teisės normos visiškai kitokioje teisinėje situacijoje. 

37.       Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nepriteista 1 734,19 Eur žalos administravimo mokesčio suma ir papildomos 28,77 Eur dydžio išlaidos, susijusios su žalos reguliavimu, negali būti laikomos draudimo išmoka, nes TPVCAPDĮ 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžiama, jog draudimo išmoka – draudiko mokama nukentėjusiam trečiajam asmeniui pinigų suma arba kita sutarta išmokos mokėjimo forma, skirta žalai asmeniui, turtui ir (ar) neturtinei žalai atlyginti. TPVCAPDĮ 2 straipsnio 15 dalyje nurodoma, kad nukentėjęs trečiasis asmuo – asmuo, kuriam per eismo įvykį padaryta žala, ir kuris šio įstatymo nustatyta tvarka turi teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo. 

38.       Ieškovės pranešimai dėl netinkamo prievolės vykdymo nėra datuoti ankstesne data nei 2017 m. rugsėjo mėn. (bylai aktuali draudimo sutartis yra sudaryta 2017-09-06). Todėl teigia, kad ieškovės priminimai apie draudimo įmokų mokėjimą atsirado tik tuomet, kai įvyko draudžiamasis įvykis, ir tokiu būdu ieškovė ėmė siekti sukurti tarp šalių egzistavusios praktikos paneigimo regimybę. 

39.       Priešingai nei teigia ieškovė, jos teisė susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką nėra absoliuti. Apie tokios teisės taikymo apskritai galimybę, apie jos taikymo apimtį yra sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje įvertinus teisiškai reikšmingus faktus. Nagrinėjamoje byloje tokios ieškovo teisės taikymas būtų nepagrįstas ne tik dėl minėtos tarp šalių susiklosčiusios draudimo įmokų mokėjimo praktikos, bet ir dėl kitų aplinkybių. Formalus vėlavimas sumokėti draudimo įmoką negalėjo sukelti pavojaus draudimo įmonės finansiniam stabilumui ir negalėjo turėti neigiamos įtakos jos prisiimtų įsipareigojimų vykdymui.

Teismas 

k o n s t a t u o j a :

ieškovės ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, atsakovės UAB ,,Hermes A. M.“ atmetamas.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

40.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

41.       Apeliacijos objektas – teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas draudiko ieškinys dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

42.       Bylos šalys nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias teisę ieškovei reikalauti išmokėtos draudimo išmokos iš atsakovės, atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista draudimo išmoka ir nurodo, kad ieškovė neįrodė įstatyme numatyto pagrindo reikalauti išmokėtos išmokos priteisimo, be to, yra suėjęs ieškinio senaties terminas.Dėl šių šalių nurodytų argumentų pasisakoma.

Dėl draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, teisės reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas

43.       Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyta, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas.

44.       Byloje nustatyta ir dėl šių aplinkybių tarp šalių ginčo nėra, kad jos 2017-09-06 sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kurios pagrindu laikotarpiu nuo 2017-09-06 iki 2017-12-06 buvo apdrausta atsakovės automobilio „MAN TGS 18.400“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. Atsakovė pagal Sutartį 600 Eur draudimo įmoką turėjo sumokėti iki 2017-09-06, tačiau šią prievolę atsakovė įvykdė 2017-09-29. Sutartis įsigaliojo nuo joje nurodytos datos – 2017-09-06. 2017-09-27 įvyko autoįvykis, ieškovė 2019-06-18 sutarties pagrindu išmokėjo 13 324,24 Eur išmoką.

45.       Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė pažeidė Sutarties 1.5.2 papunktį dėl draudimo įmokos mokėjimo termino. Tai, kad atsakovės teigimu, tokia buvo susiformavusi šalių praktika ir, kad apeliantė vėluodama, dėl patogumo, mokėjo vienu metu už kelias draudimo sutartis, nėra pakankamas pagrindas pažeisti sutartyje nustatytus draudimo įmokų sumokėjimo terminus ir neeliminuoja pagrindo atsakovės atsakomybei kilti pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį. Todėl pripažįstama, kad ieškovė turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas.

46.       Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 2 dalį draudimo išmoka – draudiko ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro mokama nukentėjusiam trečiajam asmeniui pinigų suma arba kita sutarta išmokos mokėjimo forma, skirta žalai asmeniui, turtui ir (ar) neturtinei žalai atlyginti, o pagal minėto straipsnio 5 dalį eismo įvykio žala – per eismo įvykį padaryta žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui, nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) neturtinė žala arba žala, kuri atsirado vėliau kaip eismo įvykio padarinys.

47.       Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, nors draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos už žalą atsakingo asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu, tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-204-684/2016). Žala pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai). Į nuostolius įskaičiuojamos ir protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos vertinimu ( CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktas).

48.       Jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis).

49.       Ieškovė, išmokėdama išmoka, turėjo ne tik atlyginti tiesioginius nuostolius, bet ir turėjo išlaidų susijusių su žalos reguliavimu. Kolegijos vertinimu, šios ieškovės išlaidos buvo būtinos, dėl jų fakto nėra ginčo, nėra pagrindo jas vertinti kaip per dideles. Todėl apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad ieškovė turi reikalavimo teisę į visą patirtos žalos dydį, t.y. 13 324,24 Eur, kurį sudaro 11 561,28 Eur kompensacija už transporto priemonei padarytą žalą, 1 734,19 Eur žalos administravimo mokestis, 28,77 Eur išlaidos susijusios su žalos reguliavimu. Kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai administravimo mokesčio ir kitų išlaidų nelaikė ieškovės žala, kurią ieškovė turi teisę reikalauti susigrąžinti ir susiaurino ieškovės teisę reikalauti tik nuostolių atlyginimo, nors ir įstatymas numato, kad ji turi reikalavimo teisę į išmokėtas sumas.

Dėl draudikui iš draudėjo atgręžtinio reikalavimo (regreso) teise priteistino žalos dydžio

50.       Kasacinis teismas aiškina, kad TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė nėra absoliuti, bet santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio „Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas“ 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas. Nurodytoje TPVCAPDĮ 22 straipsnio normoje inter alia nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012). Taigi, sumos dydžio nustatymui yra svarbios aplinkybės: nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys, kurios pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos.

51.       Nustatyta, kad abi šalys nevisiškai tinkamai laikėsi šalių bendradarbiavimo pareigos, sutarties vykdymo esminių principų. Atsakovė draudimo įmoką pavėlavo sumokėti 23 dienas, sumokėjo po to, kai įvyko eismo įvykis.  Nėra duomenų, kad ieškovė dėl laiku nesumokėtos draudimo įmokos pagal 2017-09-06 sudarytą Sutartį būtų siuntusi atsakovei pranešimą dėl įmokų vėlavimo bei išaiškinusi atsakovei dėl šios įmokos nesumokėjimo nustatytais terminais galimų teisinių pasekmių. Taip pat nėra pateikta duomenų, jog ieškovė būtų kreipusis į atsakovę žodžiu ar raštu ir išaiškinusi jai dėl įmokų tvarkos mokėjimo bei nesumokėjimo pasekmių. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė mokėjo vienu metu už keletą draudimo sutarčių.  Ieškovė toleravo tokį atsakovės elgesį dėl įmokų sumokėjimo, todėl nėra pagrindo teigti, jog ieškovė nepriekaištingai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus bei šalių bendradarbiavimo draudimo santykiuose pareigą.

52.       Ginčo šalys yra juridiniai asmenys, kur vienam jų (ieškovui) draudimas yra jo įprasta ūkinė - komercinė veikla (kuriam, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai), o kitam (atsakovui) – betarpiškai susijusi su pagrindine – krovinių vežimo keliais - veikla. Tokiu būdu ginčo šalims yra (turi būti) žinomi šios rūšies draudimo tikslas ir jo ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos (neprieštaraujančios imperatyviosioms įstatymo nuostatoms). Šiuo atveju, šalys klausimo dėl draudimo sutarties tinkamo nevykdymo nesprendė (ieškovė neteikė atsakovei pretenzijų dėl netinkamai vykdomos sutarties), todėl, atsižvelgdama į anksčiau nurodytą išaiškinimą dėl kriterijų, reikšmingų sprendžiant dėl draudikui grąžintinos sumos dydžio (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis), pirmiau nurodytas aplinkybes (šalių tarpusavio santykius ir jų pasirinktą elgesio variantą), teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iki 1/4 sumažino reikalautos grąžinti išmokos dydį.

53.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė, disponuodama informacija apie atsakovės draudimo įmokų nesumokėjimą laiku, kaip ir atsakovė netinkamai ( laiku nesumokėjo įmokos) vykdė bendradarbiavimo pareigą, dėl ko turi prisiimti atsakomybės dalį.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo regresiniam reikalavimui

54.       Atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį. Nurodo, kad ieškovės atstovas Vokietijoje – ERGO Versicherung AG – pretenziją ieškovei dėl draudimo išmokos išmokėjimo pateikė 2018-03-28, tačiau sprendimą išmokėti 11 590,05 Eur draudimo išmoką pagal šį reikalavimą ieškovė priėmė tik 2019-06-17 (o bankinį pavedimą atliko 2019-06-18), t.y. praėjus daugiau nei metams nuo pretenzijos gavimo dienos. Ieškovė pretenziją išmokėti draudimo išmoką gavo 2018-03-28, pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, ji turėjo išmokėti draudimo išmoką iki 2018-04-27 (t.y. per 30 dienų nuo pretenzijos gavimo). Mano, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo draudimo išmokos faktinio išmokėjimo dienos, o nuo tos dienos, kada ieškovei baigėsi įstatyme nustatytas imperatyvus terminas draudimo išmokai išmokėti (2018-04-27), todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas suėjo 2019-04-27.

55.       CK 1.127 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties termino pradžios momentą, 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o 4 dalyje – iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kai draudikas reiškia ieškinį draudėjui dėl dalies draudimo išmokos grąžinimo pagal privalomojo transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kai draudimo išmoką išmokėjo draudiko korespondentas kitoje valstybėje, nes toje kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, sukėlęs žalą, ieškinio senaties termino pradžia turi būti laikomas tas momentas, kai draudikas atliko mokėjimą savo korespondentui arba atstovui pagal Ketvirtąją transporto priemonių draudimo direktyvą ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012).

56.       Ieškovė išmoką ieškovės atstovui išmokėjo 2019-06-18, taigi nuo šio momento ieškovė įgijo teisę regreso tvarka reikalauti atsakovo atlyginti žalą. Ieškinį ji pareiškė 2019-09-24, todėl konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje byloje sprendė, kad ieškinio senaties terminas šioje byloje nepraleistas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis, CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

57.       Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų ieškovės ir atsakovės apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų, kadangi jie nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingi.

58.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes ir visapusiškai bei objektyviai įvertino pateiktus šalių įrodymus, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas, tačiau nepagrįstai grąžintiną sumą paskaičiavo tik nuo išmokėtos draudimo išmokos, o ne nuo visos ieškovės išmokų( išlaidų)  sumos, todėl ši sprendimo dalis keičiama ir grąžinamos sumos dydis nustatomas kaip 1/4 dalis nuo visų  ieškovės išmokų ( išlaidų) (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

59.       CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas.

60.       Ieškovė turėjo 572,73 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ( 300 Eur žyminis mokestis, 272,73 Eur už dokumentų vertimą į lietuvių kalbą). Atsakovė turėjo 2 783 Eur išlaidų už advokato teisines paslaugas. Ieškinį patenkinus iš dalies ( 25 proc.), bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovei iš atsakovės priteistina 143,18 Eur (572,73 x 25 proc.). Iš ieškovės atsakovei priteistina 2 087,25 Eur (2 783 EUR x 75 proc.) už advokato teisines paslaugas.

61.       Apeliacinės instancijos teisme ieškovė turėjo 235 Eur žyminio mokesčio išlaidų, atsakovė turėjo advokato pagalbos išlaidų – 907,50 Eur už apeliacinio skundo parengimą, 786,50 Eur – už atsiliepimą į apeliacinį skundą. Patenkinta apeliacinio skundo reikalavimų dalis sudaro 4 procentai, atmesta – 96 procento. Atsižvelgiant į tai, proporcingai atmestai apeliacinio skundo reikalavimų daliai, ieškovei iš atsakovės priteistina 9,4 Eur (235 x 4 proc.), ieškovei iš atsakovės 755,04 Eur (786,50 x 96 proc.) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą ( CPK 93 straipsnio 2 dalis). Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos už apeliacinio skundo parengimą iš ieškovės nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

        Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

ieškovės ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, atsakovės UAB ,,Hermes A. M.“ atmesti.        Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020-03-06 sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinės dalies antrą ir trečią dalis  išdėstyti taip:                                 „Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Hermes A. M.“, juridinio asmens kodas 302482242, ieškovės ERGO Insurance SE, juridinio asmens kodas 10017013, Lietuvoje veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, naudai: 3 331,06 Eur draudimo išmoką regreso teise, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 3 331,06 Eur sumą už laikotarpį nuo 2019-10-22 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 143,18 Eur bylinėjimosi išlaidų.         Priteisti iš ERGO Insurance SE , juridinio asmens kodas 10017013, Lietuvoje veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, uždarosios akcinės bendrovės ,,Hermes A. M.“, juridinio asmens kodas 302482242, naudai 2 087,25 Eur už advokato teisines paslaugas“.                                        Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės ,,Hermes A. M.“, juridinio asmens kodas 302482242, ieškovės ERGO Insurance SE, juridinio asmens kodas 10017013, Lietuvoje veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, naudai 9,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, o iš ERGO Insurance SE,juridinio asmens kodas 10017013, Lietuvoje veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Hermes A. M.“, juridinio asmens kodas 302482242, naudai 755,04 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                         Eigirdas Činka

         Vygintas Mažuika

 Laimantas Misiūnas