Civilinė byla Nr. 3K-3-317/2013
Teisminio proceso Nr. 2-21-3-02893-2011-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2; 24.4; 75.8 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gegužės 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Česlovo Jokūbausko ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. D. ieškinį atsakovams O. V. D., Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, priėmimo–perdavimo akto ir įsakymo pripažinimo iš dalies negaliojančiais, restitucijos taikymo, pirkėjo teisių pagal sutartį perkėlimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo; tretieji asmenys – V. K., akcinė bendrovė ,,Lietuvos geležinkeliai“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties terminus ir jų taikymą, kai po santuokos nutraukimo reiškiami reikalavimai dėl santuokoje įgyto nekilnojamojo turto padalijimo, taip pat kai ginčijamas administracinio akto teisėtumas, aiškinimo ir taikymo klausimai.
Ieškovas 2011 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančiomis 2006 m. rugsėjo 25 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, 2006 m. rugsėjo 26 d. priėmimo–perdavimo akto ir Kauno apskrities viršininko 2006 m. rugsėjo 8 d. įsakymo Nr. 02-05-9774 dalis, kuriomis atsakovei O. V. D. parduota ½ dalis 0,2777 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir taikyti restituciją – perkelti ieškovui pirkėjo teises dėl ½ dalies žemės sklypo įsigijimo pagal pirkimo–pardavimo sutartį; 2) padalyti santuokoje įgytą turtą kaip bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, priteisiant ieškovui ir atsakovei O. V. D. po ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad jis ir atsakovė O. V. D. santuokos metu (1993 m.) įsigijo gyvenamąjį namą; ieškovo lėšomis sumokėta didžioji dalis namo kainos ir vėliau atliktas remontas. Sutuoktiniai buvo sutarę, kad namo pirkimo dokumentus sutvarkys atsakovė O. V. D., todėl namo pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta jos vardu. Ieškovo ir atsakovės O. V. D. santuoka 1999 m. nutraukta, tačiau turtas nepadalytas. Po santuokos nutraukimo ieškovas ir atsakovė O. V. D. liko gyventi name. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovė O. V. D. sutinka, jog santuokoje įgyto turtas būtų padalijamas natūra lygiomis dalimis. Ieškovas taip pat nurodė, kad, praėjus kuriam laikui po to, kai buvo nutraukta ieškovo ir atsakovės O. V. D. santuoka, atsirado galimybė nusipirkti prie namo esantį žemės sklypą; šalys sutarė sutvarkyti žemės pirkimo dokumentus. Žemės sklypui pirkti reikalingas lėšas ieškovas perdavė atsakovei, o ši tvarkė visus su žemės pirkimu susijusius dokumentus. Kieno vardu žemė buvo nupirkta, ieškovas nesidomėjo. Tik tada, kai atsakovė O. V. D. pareiškė ieškinį dėl turto padalijimo ir ieškovas kreipėsi teisinės konsultacijos į advokatę, jis sužinojo apie Kauno apskrities viršininko įsakymą 2006 m. rugsėjo 8 d. dėl žemės sklypo pardavimo atsakovei O. V. D. Ieškovo teigimu, neatsižvelgiant į tai, kieno vardu įsigyta žemė, jam priklauso ½ dalis namo, todėl turi priklausyti ir ½ dalis žemės sklypo.
Atsakovė O. V. D. su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti; nurodė, kad tiek namas su pastatais, tiek žemės sklypas jai ir ieškovui priklauso lygiomis dalimis, t.y. po 1/2 dalį.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) prašė ieškinį atmesti. Atsakovas pažymėjo, kad valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis su atsakove O. V. D. buvo sudaryta po šalių santuokos nutraukimo, sumokant už perkamą žemės sklypą grynais pinigais, tai reiškia, jog sklypas yra atsakovė asmeninė nuosavybė; taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad šalių ištuoka įregistruota 1999 m. spalio 5 d., ieškinys teismui paduotas 2011 m. gruodžio 19 d., t. y. praėjus daugiau kaip dvylikai metų po santuokos nutraukimo, todėl ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą.
Trečiasis asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašė ieškinį atmesti, remdamasis tuo, kad tiek reikalavimui padalyti santuokinį turtą, tiek panaikinti administracinį aktą ieškovas praleido ieškinio senaties terminą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. gegužės 2 d. sprendimu tenkino ieškinį iš dalies: priteisė ieškovui ir atsakovei O. V. D. lygiomis dalimis (po ½ dalį) santuokoje įgytą turtą – namą ir kitus pastatus, esančius (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančiomis 2006 m. rugsėjo 25 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, 2006 m. rugsėjo 26 d. priėmimo–perdavimo akto ir Kauno apskrities viršininko 2006 m. rugsėjo 8 d. įsakymo Nr. 02-05-9774 dalis, kuriomis parduota ½ dalis 0,2777 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir taikė restituciją – grąžino ½ dalį žemės sklypo valstybei bei įpareigojo atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą grąžinti atsakovei O. V. D. už šią žemės sklypo dalį valstybei sumokėtus 2853,56 Lt; ieškinio reikalavimą perkelti ieškovui pirkėjo teises pagal 2006 m. rugsėjo 25 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį dėl ½ dalies žemės sklypo įsigijimo atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovė O. V. D. susituokė 1990 m. vasario 15 d.; 1993 m. spalio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartimi O. V. D. įsigijo gyvenamąjį namą su rūsiu, tris ūkio pastatus ir neįrengtas gyvenamąsias patalpas virš vieno ūkinio pastato, esančius (duomenys neskelbtini). Kauno rajono apylinkės teismo 1998 m. birželio 16 d. sprendimu ieškovo ir atsakovės O. V. D. santuoka nutraukta; santuokos nutraukimas civilinės metrikacijos organuose įregistruotas 1999 m. spalio 5 d. Kauno apskrities viršininko 2006 m. rugsėjo 8 d. įsakymu buvo nutarta atsakovei O. V. D. parduoti 0,2227 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 2006 m. rugsėjo 25 d. su atsakove sudaryta jo pirkimo–pardavimo sutartis, 2006 m. rugsėjo 25 d. – sklypo perdavimo–priėmimo aktas. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, 0,2227 ha žemės sklypas, gyvenamasis namas, pastatas–šiltnamis, pastatas–ūkio pastatas, esantys (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso atsakovei O. V. D.
Teismas, pasisakydamas dėl to, ar ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimui padalyti santuokoje įgytą turtą pareikšti, pažymėjo, kad šalių santuoka buvo nutraukta galiojant Šeimos ir santuokos kodeksui (toliau – ir SŠK), kurio 23 straipsnio 2 dalyje buvo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl santuokinio turto, kartu ir nekilnojamojo padalijimo pareikšti; ieškinys dėl santuokoje įgyto turto padalijimo pareikštas galiojant CK, kuriame neįtvirtinta ieškinio senaties terminų reikalavimams dėl nekilnojamojo turto padalijimo pareikšti (CK 3.129 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. Z. G., bylos Nr. 3K-3-292/2008). Teismas vadovavosi Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta, kad CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Spręsdamas, ar SŠK 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas nepasibaigė iki CK įsigaliojimo, teismas nurodė, kad pagal šalių santuokos nutraukimo metu galiojusio SŠK 40 straipsnį santuoka būdavo laikoma pasibaigusia, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruodavo santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose; ieškovo ir atsakovės O. V. D. ištuoka įregistruota 1999 m. spalio 5 d., tai reiškia, kad, 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus CK, SŠK 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams padalyti santuokoje įgytą turtą nebuvo suėjęs. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad šiuo atveju turi būti taikomas CK įtvirtintas reglamentavimas, t. y. ieškinio senaties terminas ieškovo reikalavimui padalyti santuokoje įgytą turtą netaikytinas (CK 3.129 straipsnis).
Spręsdamas šalių santuokoje įgyto turto padalijimo klausimą, teismas nurodė, kad pagal ieškovo ir atsakovės O. V. D. santuokos nutraukimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą turtas, įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (SŠK 21 straipsnio 1 dalis). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais buvo įgytas ieškovo ir atsakovės O. V. D. santuokos metu (1993 m. spalio 14 d.), ieškovui sumokant didžiąją kainos dalį, sprendė, jog šis turtas bendroji jungtinė nuosavybė. Teismas pažymėjo, kad nėra įrodymų, paneigiančių šią išvadą, todėl padalijo nurodytą turtą ieškovui ir atsakovei O. V. D. lygiomis dalimis, t. y. po ½ dalį.
Pasisakydamas dėl trečiojo asmens AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašymo taikyti ieškinio senaties terminą ieškovo reikalavimui pripažinti iš dalies negaliojančiu Kauno apskrities viršininko 2006 m. rugsėjo 8 d. įsakymą, teismas nurodė, kad byloje nesurinkta jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, jog ieškovas su šiuo įsakymu susipažino anksčiau nei 2011 m. gruodžio 15 d., kai šį įsakymą Nacionalinės žemės tarnyba pateikė ieškovo interesams atstovaujančiai advokatei. Kadangi į teismą su ieškiniu ieškovas kreipėsi 2011 m. gruodžio 20 d., tai teismas sprendė, kad ieškinys teismui buvo paduotas per įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis).
Vertindamas ieškovo reikalavimo pripažinti iš dalies negaliojančiais Kauno apskrities viršininko 2006 m. rugsėjo 8 d. įsakymą, 2006 m. rugsėjo 25 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį ir 2006 m. rugsėjo 26 d. priėmimo–perdavimo aktą pagrįstumą, teismas nurodė, kad šiais dokumentais visas prie ieškovo ir atsakovės O. V. D. santuokos metu įgyto gyvenamojo namo esantis žemės sklypas buvo parduotas vienai to namo bendraturtei – atsakovei, ir taip buvo pažeistos kito bendraturčio – ieškovo, teisės, t. y. nesilaikyta Žemės reformos, Žemės įstatymo ir 1999 m. kovo 9 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos reikalavimų. Tvarkos 8 punkte nustatyta, kad namų valdos ar prie kito pastato naudojamas žemės sklypo plotas padalijamas, taip pat kiekvieno savininko žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma remiantis rašytiniu gyvenamojo namo ar kito pastato bendraturčių susitarimu, o jiems nesusitarus, parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių dydis nustatomas apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito pastato dalį; tokia pati nuostata įtvirtinta nuo 2011 m. gegužės 5 d. įsigaliojusios Tvarkos redakcijos 7 punkte.
Teismas netenkino ieškovo reikalavimo perkelti jam pirkėjo teises pagal žemės pirkimo– pardavimo sutartį dėl ½ dalies žemės sklypo įsigijimo, motyvuodamas tuo, kad, pripažinus sandorį negaliojančiu, taikoma restitucija natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims (CK 6.146 straipsnis). Kadangi nagrinėjamu atveju restitucija natūra įmanoma, tai teismas grąžino ½ dalį žemės sklypo valstybei ir įpareigojo ją grąžinti atsakovei O. V. D. 2853,56 Lt, sumokėtus už grąžintą žemės sklypo dalį.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi trečiojo asmens AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinį skundą, 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu panaikino Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl ieškinio senaties termino reikalavimui padalyti santuokoje įgytą turtą taikymo, pažymėjo, kad ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne su santuokos nutraukimo įregistravimo, bet ieškovo sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą momentu (SŠK 10 straipsnis). Teisėjų kolegijos nuomone, tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. Z. G., bylos Nr. 3K-3-292/2008). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šalių santuoka nutraukta 1998 m. birželio 16 d. ir ieškovas jau tada suprato, jog turtas registruotas tik atsakovės vardu, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad per SŠK 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų terminą turtas būtų padalytas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui padalyti santuokoje įgytą turtą pareikšti prasidėjo 1998 m. birželio 16 d., todėl, pareiškus ieškinį, buvo pasibaigęs ir CK 3.129 straipsnio nuostatos netaikytinos. Be to, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškinys teismui pareikštas ne siekiant apginti savo pažeistą teisę, bet išvengti išieškojimo, taip pažeidžiant trečiojo asmens AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ (kreditoriaus) teises, tai – savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.137 straipsnio 3, 5 dalys).
Teisėjų kolegija, spręsdama dėl ieškinio senaties termino Kauno apskrities viršininko 2006 m. rugsėjo 8 d. įsakymui apskųsti, nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas sužinojo apie šį įsakymą tik tada, kai ieškovo atstovė 2011 m. gruodžio 15 d. gavo iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos jo kopiją; pažymėjo, kad skundžiamas įsakymas nurodytas 2006 m. rugsėjo 25 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje kaip pagrindas, kuriuo remdamasi Kauno apskrities viršininko administracija pardavė valstybinį žemės sklypą; sutarties kopija kaip ieškinio priedas 2009 m. rugpjūčio 5 d. buvo pateikta Kauno rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-2613-58/2009. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytos bylos duomenimis, nustatė, kad patikslintas ieškinys ir jo priedai bei teismo pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo ieškovui, kuris toje byloje yra atsakovas, įteiktas 2010 m. vasario 25 d.; atsižvelgdama į tai, sprendė, kad faktas, jog yra priimtas įsakymas, kurio pagrindu parduotas žemės sklypas, ieškovui buvo žinomas jau tada, todėl jis praleido vieno mėnesio ieškinio senaties terminą ginčo įsakymui apskųsti. Teisėjų kolegija, remdamasi ieškovo paaiškinimais, kad, atsakovei O.V. D. tvarkant žemės sklypo pirkimo iš valstybės dokumentus, taip pat ir vėliau, jis nesidomėjo šių dokumentų turiniu, sprendė, jog ieškovui, be kita ko, taikytinas bendrasis teisės principas, kad teisės aktų nuostatų nežinojimas neatleidžia subjekto nuo dėl to kilusių jam nepalankių teisinių padarinių. Kadangi ieškovo reikalavimai panaikinti Kauno apskrities viršininko įsakymo, valstybinio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties ir perdavimo–priėmimo akto dalis netenkintini, kaip pateikti praleidus ieškinio senaties terminą, tai, anot teisėjų kolegijos, nėra pagrindo taikyti restituciją.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas M. D. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
1. Dėl ieškinio senaties termino taikymo reikalavimui padalyti santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neteisingai išaiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, todėl nepagrįstai taikė ieškinio senatį reikalavimui padalyti santuokoje įgytą turtą. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šios bylos reikalavimams ieškinio senatis netaikytina. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinta, kad CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam Kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio Kodekso įsigaliojimo. Kadangi kasatoriaus ir atsakovės O. V. D. santuoka nutraukta galiojant SŠK, tai ieškinio senaties terminas reikalavimui padalyti santuokoje įgytą turtą prasidėjo galiojant šio Kodekso nuostatoms: 23 straipsnio 2 dalyje buvo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams padalyti santuokinį, kartu ir nekilnojamąjį turtą. Kasatoriaus teigimu, sprendžiant, ar šis terminas pasibaigė iki CK įsigaliojimo, būtina nustatyti, kada jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą. Teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo įsiteisėjo 1998 m. liepos 1 d., ištuoka įregistruota 1999 m. spalio 5 d., tai, kasatoriaus nuomone, reiškia, kad ištuokos įregistravimo diena vertintina kaip kasatoriaus sužinojimo apie jo teisių pažeidimą momentas. Kadangi CK įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d., tai SŠK 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams padalyti santuokinį turtą nebuvo suėjęs. Dėl to, kasatoriaus įsitikinimu, sprendžiant, ar jis nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimui padalyti santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą pareikšti, turi būti taikomos CK nuostatos. Pagal CK 3.129 straipsnį reikalavimams padalyti nekilnojamąjį daiktą, priklausantį sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, ieškinio senaties netaikoma. Kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad tiek iki santuokos nutraukimo, tiek ir po to jis liko gyventi ginčo name, jį tvarkė, prižiūrėjo, naudojo, t. y. negalėjo iki ištuokos įregistravimo žinoti apie jo pažeistas teises, nes nebuvo ginčo dėl daikto naudojimo, valdymo.
2. Dėl ieškinio senaties termino Kauno apskrities viršininko įsakymui, kurio pagrindu valstybinis žemės sklypas parduotas ir perduotas atsakovės O. V. D. nuosavybei, skųsti. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad praleistas senaties terminas reikalavimui pripažinti iš dalies negaliojančiu Kauno apskrities viršininko 2006 m. rugsėjo 8 d. įsakymą pareikšti. Byloje nesurinkta jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, kad kasatorius su šiuo įsakymu būtų susipažinęs anksčiau nei 2011 m. gruodžio 15 d., kai kasatoriaus atstovei jį pateikė Nacionalinė žemės tarnyba. Kasatoriaus teigimu, sužinojęs apie ginčijamą įsakymą, jis nedelsdamas (2011 m. gruodžio 20 d.) kreipėsi su ieškiniu į teismą, todėl vieno mėnesio administraciniam aktui ginčyti nepraleido. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai įsakymo apskundimo termino pradžią sieja su kitoje Kauno rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2613-58/2009 pateiktu dokumentu – žemės pirkimo–pardavimo sutartimi, iš kurios neva kasatorius turėjo sužinoti apie administracinio akto turinį, nes nurodytoje byloje ginčijamo administracinio akto nepateikta. Kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nesvarstė žemės pirkimo–pardavimo sutarties teisėtumo, nors nėra ginčo dėl to, jog jos apskundimo terminas nepraleistas, tačiau vis tiek atmetė ieškinio reikalavimus panaikinti šio sandorio dalį. Kasatoriaus teigimu, kadangi apeliacinės instancijos teismas ieškinyje pareikštiems reikalavimams nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir ieškinio reikalavimus atmetė, tai kartu netinkamai išsprendė restitucijos taikymo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą.
3. Dėl įrodymų vertinimo normų pažeidimo (CPK 185 straipsnis). Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimams padalyti santuokoje įgytą turtą pareikšti, neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, apsiribojo formaliais teiginiais, šalių paaiškinimais, nevertino kasatoriaus
pateiktų rašytinių įrodymų dėl ieškinio senaties termino pradžios (ištuokos registravimo, pažymų apie deklaruotą gyvenamąją vietą, šalių paaiškinimų, kad, nutraukiant santuoką, nebuvo ginčo dėl turto padalijimo, 2011 m. gruodžio 15 d. Nacionalinės žemės tarnybos atsakymo ir su juo gautų dokumentų (skundžiamo įsakymo), nepagrįstai suteikė įrodomąją reikšmę kitoje – Kauno rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2613-58/2009 – esantiems įrodymams (valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarčiai).
4. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kad reikalavimams padalyti nekilnojamąjį daiktą, priklausantį sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, ieškinio senatis netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. v. S. R., bylos Nr. 3K-3-449/2003). Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje R. G. v. Z. G., bylos Nr. 3K-3-292/2008, kuria panaikintas apeliacinės instancijos teismo sprendimas atmesti ieškinį dėl senaties, nors toje byloje (skirtingai nei šioje) buvo praėję daugiau kaip treji metai nuo ištuokos įregistravimo iki CK įsigaliojimo. Nurodytoje nutartyje konstatuota, kad ieškinio senaties termino sutuoktinių turtui padalyti po ištuokos eiga prasideda nuo tos dienos, kada buvęs sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą (SŠK 10 straipsnis). Šios teisės pažeidimas gali sutapti su santuokos nutraukimu, bet gali ir nesutapti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. J. v. R. J., bylos Nr. 3K-3-280/2000; 2001 m. balandžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. K. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-488/2001; 2006 m. spalio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. G. v. K. G., bylos Nr. 3K-3-551/2006). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. J. v. R. J., bylos Nr. 3K-3-280/2000, aiškinant ieškinio senaties termino pradžią, nurodyta, kad ieškovė prašomu padalyti kito sutuoktinio vardu registruotu santuokiniu turtu – butu, jame esančiais namų apyvokos daiktais, baldais po santuokos nutraukimo realiai naudojosi ir juos valdė, prižiūrėjo bei išlaikė. Nutraukus santuoką, jos teisė disponuoti ginčo butu, kol jis nepadalytas ir nenustatyta kiekvienam iš buvusių sutuoktinių priklausanti dalis, apribota, byloje nėra duomenų, jog ieškovė būtų siekusi šią teisę (disponavimo) įgyvendinti, ar būtų jai trukdoma ginčo butą ir kitą jame esantį santuokinį turtą valdyti bei juo naudotis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino santuokiniam turtui padalyti (SŠK 10 straipsnis, 23 straipsnio 3 dalis). Tai, kasatoriaus nuomone, reiškia, kad ieškinio senaties termino pradžia gali būti vėlesnė nei ištuokos įregistravimo data, taip pat kad, nustatinėjant šio termino pradžią, naudojimasis daiktu po santuokos nutraukimo, ginčo dėl teisių į nepadalytą turtą nebuvimas yra reikšmingos aplinkybės. Kasatoriaus ir atsakovės V. O. D. ištuoka įregistruota 1999 m. spalio 5 d., po to kasatorius valdė, naudojo, prižiūrėjo nekilnojamąjį turtą, jame gyveno, konfliktų su atsakove nebuvo. Dėl to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties termino taikymo nepagrįsta ir neatitinka formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Atsakovo nuomone, ieškovo argumentai dėl netinkamo ieškinio senaties termino reikalavimui padalyti santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą pareikšti taikymo nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tiek kasatoriaus, tiek atsakovės O. V. D. paaiškinimus, pagrįstai senaties terminą apskaičiavo nuo santuokos nutraukimo, t. y. nuo 1998 m. birželio 16 d., ne nuo ištuokos įregistravimo, kaip nurodo kasatorius. Aplinkybių, kurios patvirtintų kasatoriaus teiginius, kad jis apie pažeistas teises sužinojo ne ankščiau nei buvo įregistruota ištuoka, kasaciniame skunde nenurodyta. Kasacinio skundo argumentai, kad atsakovė netrukdė kasatoriui naudotis nepadalytu turtu, kasatorius ir toliau jame gyveno, tvarkė jį, prižiūrėjo, tik patvirtina apeliacinės instancijos teismo išvadą, jog ieškinys teismui pareiškiamas ne siekiant apginti savo pažeistą teisę, tačiau išvengti išieškojimo į turtą. Atsakovo nuomone, kasatoriaus siekis išvengti išieškojimo iš nekilnojamojo turto nesuderinamas su civilinių teisių įgyvendinimo principais ir jų gynimo būdais. CK 1.137 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti.
2. Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kasatorius praleido vieno mėnesio ieškinio senaties terminą Kauno apskrities viršininko 2006 m. rugsėjo 8 d. įsakymui apskųsti. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai aktas neturėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, jis laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. AS5-550/2007). Asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, pagrįstai padarė išvadą, kad apie skundžiamą įsakymą kasatorius sužinojo 2010 m. vasario 25 d., kai jam kitoje civilinėje byloje Nr. 2-2613-58/2009 buvo įteikta valstybinės žemės pirkimo– pardavimo sutarties kopija. Šios sutarties 2 punkte nurodyta, kad parduodamą žemės sklypą Kauno apskrities viršininko administracija valdo patikėjimo teise. Pagrindas: VĮ Registrų centro Kauno filialo 2006 m. rugsėjo 19 d. pažyma apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre; VĮ Registrų centro Kauno filialo 2006 m. vasario 20 d. pažymėjimas apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre ir Kauno apskrities viršininko 2006 m. rugsėjo 8 d. įsakymas. Dėl to atsakovas nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.
Atsakovas pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus reikalavimui panaikinti administracinį aktą taikė ieškinio senatį, taigi neliko pagrindo pripažinti šio akto, žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties ir perdavimo–priėmimo akto dalis negaliojančiomis ir taikyti restituciją. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal galiojančius teisės aktus valstybinės žemės sklypai gali būti parduodami juose esančių pastatų savininkams (Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų (2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1442 išdėstytų nauja redakcija) Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės (toliau – Taisyklės). Pagal CK 3.100 straipsnio 1 dalies 4 punktą bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia nutraukus santuoką. Kadangi valstybinės žemės įsigijimo momentu kasatoriaus ir atsakovės O. V. D. santuoka buvo nutraukta, gyvenamasis namas kartu su kitais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklausė atsakovei O. V. D., tai, atsakovo nuomone, tiek ginčo įsakymas, tiek žemės sklypo pirkimo–pardavimo dokumentai atitiko Žemės reformos, Žemės įstatymo ir Taisyklių reikalavimus.
Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Trečiojo asmens nuomone, apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, nepažeisdamas nei materialiosios, nei proceso teisės normų, pagrįstai pripažino, kad kasatoriaus reikalavimams padalyti santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą taikytinas SŠK 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pirma, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. G. v. Z. G., bylos Nr. 3K-3-292/2008, konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad ieškinio senaties termino sutuoktinių turtui padalyti po ištuokos eiga prasideda nuo tada, kada bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą (SŠK 40 straipsnis), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje pagrįstai sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas ieškinio senaties terminą nuo santuokos nutraukimo įregistravimo momento, neteisingai išaiškino materialiosios teisės normas (SŠK 10, 40 straipsniai) ir dėl to priėjo prie neteisingų išvadų. Antra, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika ir siedamas ieškinio senaties termino pradžią ne su SŠK 40 straipsniu, bet su SŠK 10 straipsniu bei įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju kasatoriaus reikalavimui padalyti santuokinį turtą taikytinas SŠK 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas ir kad nėra pagrindo taikyti CK 3.129 straipsnio. Atsakovo nuomone, tiek kasatoriaus, tiek atsakovės V. O. D. paaiškinimai patvirtina, kad kasatorius siekė nekilnojamąjį turtą registruoti tik sutuoktinės vardu, taip pat nutraukdamas santuoką suprato ir suvokė, jog turtas gali būti padalytas, tačiau dėl subjektyvių priežasčių jo nepasidalijo.
2. Trečiojo asmens nuomone, kasatorius nepagrįstai teigia, kad nepraleistas ieškinio senaties terminas ieškovo reikalavimui pripažinti iš dalies negaliojančiu Kauno apskrities viršininko 2006 m. rugsėjo 8 d. įsakymą pareikšti. Pagal skundžiamo įsakymo priėmimo metu galiojusią Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalį skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir aktualioje Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijoje. Skundžiamas įsakymas nurodytas žemės pirkimo–pardavimo sutartyje kaip pagrindas, kuriuo remdamasi Kauno apskrities viršininko administracija vykdė patikėjimo teise valdomo valstybinio žemės sklypo pardavimą. Žemės pirkimo–pardavimo sutarties kopija, kaip ieškinio priedas, 2009 m. birželio 5 d. buvo pateikta Kauno rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2052-540/2011. Tai, trečiojo asmens teigimu, reiškia, kad kasatorius apie skundžiamą įsakymą sužinojo jau 2009 m. Dėl to kasatorius yra praleidęs terminą įsakymui apskųsti. Be to, trečiojo asmens įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įvertino ir ieškovo paaiškinimus, kad jis nesidomėjo žemės sklypo pirkimo iš valstybės dokumentų turiniu ir taikė jam bendrąjį teisės principą, jog teisės aktų nuostatų nežinojimas neatleidžia subjekto nuo dėl to kilusių jam nepalankių teisinių padarinių.
3. Trečiojo asmens nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 185 straipsnio, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes ir pagal savo vidinį įsitikinimą padarė išvadas dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo, todėl kasatoriaus teiginiai dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo nuostatas, atmestini. Be to, trečiasis asmuo pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnį, nes, nors ir ištyrė pridėtos Kauno rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-2052-540/2011 duomenis, tačiau neįvertino aplinkybės, kad ieškinys teismui pareikštas ne siekiant apginti savo pažeistą teisę, bet išvengti išieškojimo į turtą. Trečiasis asmuo pabrėžė, kad civilinė byla Nr. 2052-540/2011 vyko tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko, be to, ji buvo pridėta prie nagrinėjamos bylos ir joje esantys duomenys balsu perskaityti per pirmosios instancijos teismo posėdį.
4. Trečiojo asmens nuomone, apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad ieškinio senaties terminas pasibaigė dar galiojant SŠK, nebuvo pagrindo taikyti dabar galiojančio CK 3.129 straipsnio bei vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl šio straipsnio taikymo. Trečiojo asmens teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nustatinėdamas ieškinio senaties termino sutuoktinių turtui padalyti po ištuokos pradžią vadovavosi naujausia kasacinio teismo praktika, kurioje konstatuota, kad ieškinio senaties termino sutuoktinių turtui padalyti po ištuokos eiga prasideda nuo tos dienos, kada buvęs sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą (SŠK 10 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. Z. G., bylos Nr. 3K-3-292/2008), ir pagrįstai nustatė, kad ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne su tuo momentu, kada buvo įregistruotas santuokos nutraukimas, o kada ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą (SŠK 10 straipsnis).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ieškinio senaties termino taikymo, kai po santuokos nutraukimo pareiškiamas reikalavimas padalyti santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Šioje byloje keliamas ieškinio senaties termino, kai po santuokos nutraukimo pareiškiamas reikalavimas padalyti santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą, taikymo klausimas. Atsižvelgiant į tai, kad kasatoriaus ir atsakovės O. V. D. santuoka, dėl kurios metu įgyto turto vyksta ginčas byloje, nutraukta Kauno rajono apylinkės teismo 1998 m. birželio 16 d. sprendimu, santuokos nutraukimas civilinės metrikacijos įstaigoje įregistruotas 1999 m. spalio 5 d., sprendžiant dėl taikytino ieškinio senaties termino ir jo pradžios, visų pirma turi būti vadovaujamasi tuo metu aktualiu teisiniu reglamentavimu.
Iki 2000 m. CK įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.) šeimos teisinius santykius reglamentavo Santuokos ir šeimos kodeksas. Šio kodekso 9 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad reikalavimams, kylantiems iš santuokos ir šeimos santykių, ieškinio senatis netaikoma, išskyrus tuos atvejus, kai pažeistai teisei ginti terminą nustato SŠK ar kiti įstatymai. SŠK 23 straipsnyje, reglamentuojančiame bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimą, nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas ištuoktų sutuoktinių bendrajai jungtinei nuosavybei padalyti. Pažymėtina, kad šiame straipsnyje nenurodyta, nuo kada prasideda ieškinio senaties terminas reikalavimui padalyti bendrąją jungtinę nuosavybę, todėl, sprendžiant, kokį momentą laikyti jo pradžia, turi būti vadovaujamasi bendrosiomis ieškinio senatį reglamentuojančiomis SŠK normomis. SŠK 10 straipsnyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tai reiškia, kad ieškinio senaties terminas sutuoktinių turtui padalyti po ištuokos prasideda nuo tos dienos, kada buvęs sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. K. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-24/2007; 2008 m. birželio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. G. v. Z. G., bylos Nr. 3K-3-292/2008).
Sutuoktinio sužinojimas arba turėjimas sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą gali sutapti su santuokos nutraukimu, bet gali ir nesutapti. Tai priklauso nuo to, ar santuokos nutraukimo momentu buvo pagrindas vienam sutuoktinių daryti išvadą, kad jo teisė į bendrąją jungtinę nuosavybę yra pažeista. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad santuokinių ryšių ar santuokos nutraukimas ne visada reiškia buvusio sutuoktinio, kaip savininko, turtinių teisių suvaržymą ar pažeidimą. Jeigu po santuokos nutraukimo buvę sutuoktiniai ir toliau bendrąja jungtine nuosavybe gali naudotis, ją valdyti ar disponuoti, netrukdydami vienas kitam, reikiamais atvejais sutardami, tai savininko teisių varžymo neatsiranda ir nėra pagrindo konstatuoti teisės pažeidimo bei pažeistos teisės gynimui skirto termino prasidėjimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. Z. v. L. Z., bylos Nr. 3K-3-1287; 2001 m. gruodžio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. R. v. F. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1288). Jeigu, nutraukus santuoką, tik vienas buvusių sutuoktinių valdo ar naudoja bendrai įgytą turtą, tai santuokos nutraukimo faktas gali būti laikomas ieškinio senaties termino pradžia, nes vienas iš bendrosios jungtinės nuosavybės teisės dalyvių visa apimtimi jau negali įgyvendinti savo kaip savininko teisių. Taip pat bendraturčio turtinės teisės gali būti pradedamos pažeidinėti praėjus tam tikram laikui po santuokos nutraukimo. Tada ieškinio senaties termino eiga skaičiuotina nuo to laiko, kai šis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiančius faktus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. R. v. F. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1288).
Šioje byloje teismai skirtingai sprendė dėl taikytino ieškinio senaties termino pradžios. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis SŠK 40 straipsniu, kad santuoka laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose, konstatavo, jog būtent nuo šio momento (nagrinėjamu atveju – 1999 m. spalio 5 d.) kasatoriui prasidėjo ieškinio senaties terminas reikalavimui padalyti bendrąją jungtinę nuosavybę pareikšti. Apeliacinės instancijos teismas su tokia išvada nesutiko ir nurodė, kad pagrindas kasatoriui kreiptis į teismą ir ginti savo teises į bendrąją jungtinę nuosavybę atsirado santuokos nutraukimo dieną, t. y. kai buvo priimtas teismo sprendimas ją nutraukti (1998 m. birželio 16 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo išvados galėtų būtų pripažintos pagrįstomis tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, jog santuokos nutraukimo ar ištuokos įregistravimo momentu kasatoriaus teisė į bendrąją jungtinę nuosavybę buvo pažeista ir jis suvokė (arba turėjo suvokti) apie tokį jo teisės pažeidimą.
Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai, nors ir nustatė, tačiau, spręsdami dėl ieškinio senaties termino pradžios, neatsižvelgė į reikšmingas aplinkybes, jog kasatorius ir atsakovė O. V. D. tiek iki santuokos nutraukimo, tiek ir po to bendru sutarimu gyveno ginčo name, jį prižiūrėjo ir ginčų dėl šio turto nuosavybės teisės nebuvo, t. y. kasatoriaus teisė naudotis bendrąja jungtine nuosavybe nebuvo varžoma. Tai reiškia, kad santuokos nutraukimo, vėliau – ir ištuokos įregistravimo faktas neturėjo įtakos kasatoriaus ir jo buvusios sutuoktinės turtiniams teisiniams santykiams. Dėl to, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai neturėjo teisinio pagrindo ieškinio senaties termino pradžios sieti nei su santuokos nutraukimo teismo sprendimu, nei ištuokos įregistravimo civilinės metrikacijos įstaigoje momentu, nes tada kasatoriaus teisė į bendrąją jungtinę nuosavybę nebuvo pažeista ir ieškinio senaties terminas reikšti teismui reikalavimą padalyti bendrąją jungtinę nuosavybę neprasidėjo. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad dėl atsakovės O. V. D. skolinių įsipareigojimų, atsiradusių po santuokos nutraukimo, tretiesiems asmenimis nevykdymo buvo pradėtas priverstinio išieškojimo iš jos vardu registruoto turto procesas: 2008 m. gruodžio 9 d. antstolio patvarkymu turtas, be kita ko, ir ginčo namas areštuotas (Turto arešto registre areštas įregistruotas 2008 m. gruodžio 10 d.). Taigi nuo šio momento atsirado pagrindas svarstyti, kad kasatoriaus, kaip bendraturčio, teisė į bendrąją jungtinę nuosavybę buvo pažeista, nes suvaržyta jo teisė disponuoti turtu, taip pat kilo grėsmė, kad, pardavus turtą priverstine tvarka, kasatorius neteks jam priklausančios turto dalies. Aplinkybę, kad būtent nuo tada, kai turtas buvo areštuotas, kasatorius suprato, jog jo teisė į jam priklausančią bendrosios jungtinės nuosavybės teisės dalį yra pažeista, kasatorius nurodė ir per pirmosios instancijos teismo posėdį (T. 2, b. l. 31). Tai reiškia, kad kasatorius apie savo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę pažeidimą sužinojo ne anksčiau kaip 2008 m. gruodžio 9 d., t. y. jau galiojant 2000 m. CK reglamentavimui.
CK 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Atsižvelgiant į tai, kad kasatorius apie jo teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą sužinojo jau įsigaliojus 2000 m. CK, tai jo reikalavimui padalyti santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą turi būti taikomi CK nustatyti ieškinio senaties terminai. CK 3.129 straipsnyje įtvirtinta, kad reikalavimams dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, išskyrus nekilnojamuosius daiktus, padalijimo taikomas penkerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo to momento, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas šios normos aiškinimo ir taikymo klausimais, nurodė, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. v. S. R., bylos Nr. 3K-3-449/2003; 2006 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. K. G., bylos Nr. 3K-3-551/2006; 2008 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. Z. G., bylos Nr. 3K-3-292/2008). Remiantis CK 3.129 straipsnio norma ir jos išaiškinimais kasacinio teismo praktikoje, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju kasatoriaus reikalavimui padalyti santuokoje įgytą turtą ieškinio senaties terminas netaikytinas.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje teismų nustatytomis aplinkybėmis ir jų teisiniu įvertinimu, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nukrypo nuo šių normų aiškinimo ir taikymo klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Neatsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad šiuo atveju ieškinio senaties terminas netaikytinas.
Dėl termino reikalavimui panaikinti administracinį aktą pareikšti
Vienas byloje pareikštų reikalavimų – panaikinti apskrities viršininko įsakymą, kuriuo buvo nutarta parduoti prie ginčo namo esantį valstybinės žemės sklypą. Tai – administracinio pobūdžio reikalavimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtoja praktiką, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-533/2009; 2010 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. T. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-298/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Senukų prekybos centras“ v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-324/2012).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-533/2009; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. F. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-428/2011). Tai reiškia, kad šių terminų taikymui, jų pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai aktas neturėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, jis laikomas asmeniui paskelbtu, kai šis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS5–550/2007; 2008 m. liepos 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A146–335/2008). Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 12 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS5–8/2006; 2008 m. liepos 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A146–335/2008).
Skundžiamas Kauno apskrities viršininko įsakymas priimtas 2006 m. rugsėjo 8 d. Byloje nėra duomenų, kad netrukus po jo priėmimo įsakymas buvo kasatoriui įteiktas ar kasatorius kitokiomis aplinkybėmis su juo susipažino. Įsakymo kopija pateikta nagrinėjamoje byloje kartu su ieškiniu. Remiantis kasatoriaus paaiškinimu, šis dokumentas tik 2011 m. gruodžio 15 d. Nacionalinės žemės tarnybos buvo pateiktas kasatoriaus interesams atstovaujančiai advokatei. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad Kauno rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2613-58/2009, pradėtoje pagal atsakovės O. V. D. ieškinį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, pateikta 2006 m. rugsėjo 25 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje nurodyta, kad vienas dokumentų, kurių pagrindu ji sudaryta, yra ginčijamas įsakymas, nepakankama daryti išvadą, jog jau tada kasatorius buvo informuotas apie šio įsakymo turinį ir galėjo suvokti dėl to jam kilsiančius teisinius padarinius. Kasatorius ieškinį teismui, be kita ko, ginčydamas aptariamą administracinį aktą, pateikė 2011 m. gruodžio 20 d. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius jau daug anksčiau nei nurodo procesiniuose dokumentuose buvo informuotas apie ginčijamo administracinio akto priėmimą, ir sprendžia, jog ši teismo išvada priimta, byloje pateiktus įrodymus įvertinus, pažeidžiant įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 185 straipsnis).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatęs, jog kasatorius nepraleido vieno mėnesio termino apskrities viršininko įsakymui ginčyti, ir tenkindamas ieškinio reikalavimą jį iš dalies panaikinti, vadovavosi neaktualiomis ginčui spręsti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos nuostatomis, kad namų valdos ar prie kito pastato naudojamas žemės sklypo plotas padalijamas, taip pat kiekvieno savininko žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma remiantis rašytiniu gyvenamojo namo ar kito pastato bendraturčių susitarimu (Tvarkos 8 punktas). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1142 Tvarka išdėstyta nauja redakcija ir pavadinta Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis (toliau – Taisyklės). Šių Taisyklių nuostatose nebereikalaujama rašytinio bendraturčių susitarimo, o žemės sklypo dalių dydis nustatomas apskrities viršininko sprendimu (Taisyklių 7 punktas). Tačiau, remiantis tuo, kad ginčijamu įsakymu buvo nutarta sudaryti su atsakove O. V. D. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, taip pažeidžiant kito bendraturčio – kasatoriaus – interesus, ši teisės taikymo klaida nelaikytina galėjusia nulemti neteisingo procesinio sprendimo priėmimą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, byloje teismų nustatytas aplinkybes ir aktualias ginčui spręsti teisės aktų nuostatas, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį, administracinėje teisenoje galiojančius procesinius terminus, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir, remiantis šioje nutartyje nurodytais motyvais, paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2012 m. gruodžio 31 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – įrašas viešajame registre dėl nuosavybės teisių į ginčo turtą (namą ir žemės sklypą) perleidimo draudimo. Išnagrinėjus bylą kasacine tvarka, laikinosios apsaugos priemonės naikintinos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasatorius prašo priteisti jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kasatorius nepateikė dokumentų, patvirtinančių išlaidų, turėtų advokato pagalbai kasacinės instancijos teisme apmokėti, dydį, todėl šių išlaidų atlyginimas jam nepriteistinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Ieškovui priteistina lygiomis dalimis iš atsakovų 200 Lt žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnio 3 dalis), valstybei – iš atsakovų 1191 Lt žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo ieškovas buvo atleistas (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 75,05 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, tenkinus kasacinį skundą, priteistinas lygiomis dalimis iš atsakovų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimą.
Priteisti ieškovui M. D. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės O. V. D. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 100 (vieną šimtą) Lt ir iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 188074927) 100 (vieną šimtą) Lt žyminio mokesčio už paduotą kasacinį skundą.
Priteisti valstybei iš atsakovės O. V. D. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 633,04 Lt (šešis šimtus trisdešimt tris litus 4 ct) ir iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 188074927) 633,04 Lt (šešis šimtus trisdešimt tris litus 4 ct) su bylos nagrinėjimu kasacinės instancijos teisme susijusių išlaidų atlyginimą. Priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Panaikinti laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisių į ½ dalį žemės sklypo, 0,2777 ha, adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini), į ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į ½ dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į ½ dalį šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini) perleidimo draudimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Česlovas Jokūbauskas
Juozas Šerkšnas