Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-210-360/2021

Teisminio proceso Nr. 4-24-3-00121-2020-1

Procesinio sprendimo kategorijos:16.9.3.;16.9.4.; 21.11.10.

 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 14 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Savinijus Katauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto R. L. bei nukentėjusiosios D. S. atstovo advokato Alvydo Butos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2021-05-06 nutarimo,

n u s t a t ė:

1.       R. L. 2020-06-17 administracinio nusižengimo protokolas surašytas už tai, kad jis 2020-06-03, apie 10.55 val., (duomenys neskelbtini), magistraliniame kelyje (duomenys neskelbtini), vairuodamas vilkiką „Volvo FH12.460“, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Koehler STF 2D 33CA“, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini) , prieš persirikiuodamas iš pirmos eismo juostos į antrą eismo juostą, neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir sudarė kliūtį kitam automobilio vairuotojui, dėl ko pastarasis turėjo staigiai stabdyti keisti važiavimo kryptį, todėl nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir apsivertė į pakelės griovį. Eismo įvykio metu apgadintas automobilis „BMW 120D“, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini) Eismo įvykį sukėlęs vairuotojas iš eismo įvykio vietos pasišalino, nesiėmė jokių reikiamų priemonių suteikti pirmąją medicinos pagalbą eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims, į įvykio vietą nekvietė policijos pareigūnų. Tokiais savo veiksmais R. L. pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – KET), 101, 219.1, 219.2, 219.5, 220 punktų reikalavimus ir padarė administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 7 dalyje, 420 straipsnio 1 dalyje, 426 straipsnio 2 dalyje.

2.       Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2021-05-06 nutarimu R. L. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 420 straipsnio 1 dalyje ir skirta administracinė nuobauda – 170 Eur bauda bei administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trijų mėnesių laikotarpiui, skaičiuojant nuo nutarimo įsiteisėjimo dienos; R. L. administracinio nusižengimo teisena pagal 417 straipsnio 7 dalį bei pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį nutraukta.

3.       Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas R. L. prašo panaikinti nutarimo dalį dėl jo nubaudimo pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti jam inkriminuotą nusižengimą iš ANK 420 straipsnio 1 dalies į ANK 417 straipsnio 1 dalį. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius duomenis, negretino ir nesiejo jų tarpusavyje, todėl netinkamai kvalifikavo administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veiksmus, pažeidė iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo išplaukiantį in dubio pro reo principą, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo atsakomybėn asmens naudai, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą, todėl naikintiną procesinį sprendimą.

3.1 Apeliantas mano, kad jo veika atitinka nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 7 dalyje sudėtį, todėl administracinėn atsakomybėn turėtų būti patrauktas būtent dėl šio nusižengimo. Šiuo atveju skundžiamos nutarties dalis dėl jo nusižengimo, numatyto ANK 420 straipsnio 1 dalyje padarymo priimta remiantis prielaidomis, nesant byloje tiesioginių asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti neabejotiną išvadą, dėl ANK 420 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sudėties požymių visumos. Tiek Institucijos surašytame administracinio nusižengimo protokole, tiek ir skundžiamame nutarime nurodoma, jog savo veiksmais jis pažeidė KET 101 punktą ir dėl to jo veiksmai kvalifikuoti pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį. Su tokiu aiškinimu negalima sutikti. Pagal KET 101 punktą, prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Kaip matyti, KET 101 punkte įtvirtinta teisės norma, yra bendra, blanketinė, nurodanti tik bendrojo pobūdžio pareigą vairuotojams įsitikinti, kad šiuo atveju persirikiuojant tai daryti yra saugu. Nežiūrint to, teisinis veikos kvalifikavimas turi būti atliktas kaip tai numato teisės aktai, be kita ko, atsižvelgiant į nekaltumo prezumpciją ir iš jos kylantį in dubio pro reo principą, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai byloje yra vertinami administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Vien tai, kad asmuo pažeidė KET 101 punkto reikalavimus per se nereiškia, kad jo veika kvalifikuotina pagal ANK 420 straipsnio l dalį. Jis ir neneigė pažeidęs KET reikalavimus bet teigė sutinkantis, kad veika turėtų būti kvalifikuojama pagal ANK 417 straipsnio 7 dalį.

3.2. Pasak apelianto, būtina įvertinti, ne tik tai, kad jo padarytas KET 101 punkto pažeidimas nebuvo vienintelė eismo įvykio kilimo priežastis, o priešingai, šį eismo įvykį lygiai taip pat sukėlė ir pačio „BMW“ vairuotojo neatsargūs ir netinkami susiklosčiusioje situacijoje veiksmai, bet ir tai, kad pavojų eismo saugumui galimai sukėlė būtent „BMW 120D“ vairuotojo veiksmai. Jeigu automobilio „BMW“ vairuotojas T. S. nebūtų ženkliai viršijęs maksimalaus leistino greičio, t. y. važiavęs ne 170 km/h greičiu, kaip jis pats teigia, o 130 km/h, būtų stabdęs automobilį, o ne atlikęs KET požiūriu nepriimtinus veiksmus, t. y. manevravęs kelkraščiu, aplenkdamas iš kairės pusės, kurių visuma pripažinta esant priežastiniame ryšyje su kilusiu eismo įvykiu, ne tik eismo įvykis kaip toks nebūtų kilęs, bet ir nebūtų susidariusi pavojinga situacija. Būtent paties „BMW“ vairuotojo veiksmai, atliekant KET požiūriu nepriimtinus veiksmus, įskaitant ženklų greičio viršijimą (nuo 171 km/h iki apie 184 km/h, vietoj leidžiamo 130 km/h) ir lėmė pavojingos situacijos susidarymą, dėl ko nėra jokio pagrindo išvadoms, jog vien tik jo, R. L., padarytas KET 101 punkto pažeidimas sukėlė pavojingą situaciją, jis atliko vieną iš alternatyvių veiksmų siekiant asmens veiką kvalifikuoti pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį. Skundžiamą nutarimą priėmęs teismas, akivaizdu, netyrė ir nevertino šių aplinkybių visumos arba įvertino jas netinkamai, t. y. priėmė nutarimą pripažinti jį padarius nusižengimą, numatytą ANK 420 straipsnio 1 dalyje, neįvertinęs ir „BMW 120D“ automobilio vairuotojo T. S. veiksmų, nesuderinamų su KET reikalavimais, buvusių priežastiniame ryšyje su eismo įvykiu, taigi akivaizdu, kad sukėlusių pavojingą situaciją.

4.       Nukentėjusiosios D. S. atstovas advokatas A. Buta apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2021-05-06 nutarimo dalį, kuria R. L. nutraukta administracinio nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 2 dalyje, teisena ir šioje dalyje priimti naują nutarimą, kuriuo R. L. pripažinti kaltu padarius ANK 426 straipsnio 2 dalyje numatytą nusižengimą.

4.1. Nurodo, kad ištyręs byloje surinktus įrodymus ir įvertinęs jų visumą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad R. L. savo veiksmais sukėlė pavojingą situaciją, dėl kurios įvyko eismo įvykis, kad R. L. buvo susijęs su eismo įvykiu, t. y. teismas pripažino, kad R. L. veiksmuose buvo ANK 426 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo būtini požymiai - objektas, objektyvioji pusė ir subjektas, tačiau nebuvo paskutinio būtinojo požymio - subjektyviosios pusės - tiesioginės tyčios. Tokias išvadas teismas padarė nepagrįstai.

4.2. Kaip pažymima apeliaciniame skunde, apklaustas R. L. parodė, kad nesustojo po įvykio ir todėl, kad susiklosčiusioje situacijoje jo asmeniniu vertinimu jis jokių pažeidimų nepadarė, o BMW vairuotojas vairavo itin neatsargiai ir pats sukėlė eismo įvykį, kurio vienintelis dalyvis pats ir buvo, nes jokios transporto priemonės ar kiti eismo dalyviai nesusidūrė ir nenukentėjo. Pirmosios instancijos teismas tokiai R. L. pozicijai pritarė, nurodydamas, kad toks R. L. vertinimas yra iš dalies pagrįstas, nes ekspertizės akte konstatuota, kad T. S. ženkliai viršijo leistiną greitį, lenkė R. L. vairuotą vilkiką ir yra priežastinis ryšys tarp pastarojo veiksmų ir kilusio eismo įvykio. Šie teismo argumentai, teisinantys R. L. kaltę, yra nepagrįsti, nes teismas neteisingai aiškino ANK 426 straipsnio sudėtį. Šio nusižengimo subjektas visai nebūtinai turi būti kaltas ar jaustis tokiu dėl eismo įvykio kilimo, svarbu, kad toks asmuo būtų susijęs su eismo įvykiu. Tiek ANK, tiek kiti teisės aktai nesuteikia pačiam eismo įvykio dalyviui diskrecijos vertinti savo kaltės dėl eismo įvykio ir po to priklausomai nuo to spręsti, ar jam pasilikti eismo įvykyje, ar jis manydamas, kad nėra kaltas, gali iš jos pasišalinti. Taip yra todėl, kad atsakomybė pagal ANK 426 straipsnį už pasitraukimą iš įvykio vietos asmens, susijusio su eismo įvykiu, numatyta ir toks elgesys baustinas dėl to, kad reikalui esant būtų galimybė nustatyti eismo įvykio dalyvius ir ištirti įvykio aplinkybes. Tokiu būdu asmens, susijusio su eismo įvykio, paties eismo įvykio vertinimas, kaltės pripažinimas ar nesijautimas kaltu, neturi absoliučiai jokios įtakos nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnyje, sudėčiai. Jei asmuo susijęs su eismo įvykiu, jis be išlygų turi joje pasilikti ar pranešti apie įvykį ar įvykdyti kitas su tuo susijusias pareigas, numatytas KET ir kituose teisės aktuose.

4.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas tyčios R. L. veikoje nebuvimą grindė aplinkybe, kad eismo įvykio metu R. L. patyrė stresą, dėl ko jis suabejojo kaip pasielgti ir dėl to sustojo tik už kelių šimtų metrų. Teismas nepagrįstai stresą vertino kaip R. L. elgesį pateisinančią ir net jo atsakomybę šalinančia aplinkybe, nors bylos medžiaga patvirtina, kad jokio streso R. L. nepatyrė. Apklaustas teisme R. L. tvirtino, kad nesustojo po eismo įvykio, nes net nesuprato, kad dėl jo veiksmų BMW vairuotojas vertėsi ir nuvažiavo nuo kelio, kadangi nepajuto jokio kontakto. Jei asmuo teigia nesupratęs, kad dalyvauja eismo įvykyje ar yra su juo susijęs, tai akivaizdu, kad ir streso dėl to patirti neįmanoma, todėl teismas neturėjo pagrindo teisenos nutraukimą grįsti nebūta faktine aplinkybe. Kadangi stresas šiuo atveju niekaip nėra susijęs su tyčios turiniu, teismas laikė įrodyta, kad R. L. susijęs su eismo įvykiu, todėl R. L. tiesioginė tyčia pasišalinti iš įvykio vietos įrodyta, o kur, už kiek metrų jis sustojo ir kiek laiko stovėjo ir pan., šiuo atveju ANK 426 straipsnio sudėčiai neturi jokios įtakos.

4.4. Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad R. L. sustojo už eismo įvykio už kelių šimtų metrų. R. L. teismui parodė, kad sustojęs ėjo link eismo įvykio vietos, tačiau pamatęs, kad vairuotojui nereikia pagalbos, grįžo į vilkiką ir nuvažiavo toliau. Šie R. L. parodymai prieštarauja bylos medžiagai. Šioje byloje buvo atliktas tachografo tyrimas, siekiant nustatyti, koks buvo vilkiko Volvo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) judėjimas 2020-06-03 nuo 10 val. 50 min. iki 12.00 val., chronologiškai nurodant visus judėjimo pokyčius: kiek laiko, kokiu greičiu važiuota, koks nuvažiuotas atstumas; kiek kartų sustota; kiek laiko stovėta, po kiek laiko pradėta judėti. Iš atlikto tachografo tyrimo akivaizdu, kad R. L. parodymai apie tai, kad jis sustojo kiek tolėliau, grįžo iki eismo įvykio vietos yra neatitinkantys tikrovės ir yra pramanyti. Bylos medžiaga patvirtina, kad asmuo, pristatęs B., iš pravažiuojančio automobilio paskambino bendruoju pagalbos telefonu ir pranešė apie įvykį, buvo 2020-06-03 10.58 (b. l. 4). Taigi, eismo įvykis įvyko ne vėliau šios minutės. 2020-11-19 ekspertizės akto 2 paveikslėlyje matyti video registratoriaus laikas likus kelioms sekundėms iki eismo -15 val. 56 min. 56 s. Registratoriaus valandos neatitinka dėl neteisingos laiko juostos jame nenustatymo, tačiau minutės, kas yra aktualu šioje byloje, rodomos teisingai. Iš aukščiau nurodytų faktinių duomenų akivaizdu, kad 10.57 val. įvyko eismo įvykis, o 10.58 val. atsitiktinis asmuo B. paskambino į policiją, kad praneštų apie įvykį. Eismo įvykio laikas neabejotinai yra nustatytas tikslus, jo ribos yra aiškios. 2020-11-19 ekspertizės akte atliktas tachografo tyrimas rodo, kad vilkikas iki 10.55 min. važiuoja 84-94 km/h. Po 55 min. automobilio greitis sumažėja iki 65 km/h, po to didinamas ir svyruoja 84 - 94 km/h intervale. Visiškai akivaizdu, kad šis greičio sumažėjimas iki 65 km/h ir yra eismo įvykio laikas, t. y. R. L., pamatęs, kad prieš jį nuo kelio nuvažiuoja BMW, sumažina greitį iki 65 km/h, po to jį didina ir važiuoja 84-94 km/h greičiu 5 minutes, kol 11 val. trumpam sustoja. Šis tyrimas rodo, kad eismo įvykio R. L. dar 5 minutes važiuoja vidutiniu 90 km/h greičiu, nuvažiuojama 7,5 km. Taigi R. L. sustojo nuo eismo įvykio ne mažesniu kaip 7,5 km atstumu. Tai reiškia, kad jis neturėjo jokių galimybių sustojus už 7,5 km nuo eismo įvykio vietos, grįžti iki eismo įvykio vietos kelių šimtų metrų atstumu, t. y. jo paaiškinimai apie grįžimą link eismo įvykio vietos neatitinka tikrovės.

4.5. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad nėra ir kitų duomenų, kad R. L. grįžo į eismo įvykio vietą pėsčiomis. Liudytoja V. Ž. parodė, kad įvykio vietoje antrojo vilkiko vairuotojo nematė, tik nuvažiuodama iš jos matė už maždaug 200 metrų kelkraščiu einantį žmogų, o maždaug už 1 kilometro nuo įvykio vietos prie degalinės - šalikelėje stovintį vilkiką, tačiau nežino, ar tai buvo tas pats R. L. vilkikas. Pirmosios instancijos teismas netiksliai citavo liudytojo T. S. parodymus, kad kelio vingis ribojo tolimesnį nei pora šimtų metrų matomumą. Iš tiesų šis liudytojas sakė, kad kelio vingis ribojo tolimesnį, nei kelių kilometrų matomumą. Pastebėtina, kad oras įvykio metu buvo labais geras, saulėta, tačiau nei vienas iš liudytojų visoje matomumo zonoje nematė kelkraštyje sustojusios jokios transporto priemonės. Į bylą buvo pateikta fotolentelė, sudaryta iš Google maps fotonuotraukų ir Goole maps įrankiais pamatuotas atstumas nuo eismo įvykio vietos iki degalinės, kuris 1,8 km. Šios nuotraukos patvirtina, kad kelio vingis buvo minimalus ir ribojo ne mažesnį kaip pusę šio atstumo, t. y. bent 900 metrų, todėl sugretinus fotonuotraukas, tachografo tyrimo duomenis, liudytojų parodymus akivaizdu, kad R. L. gynybinės versijos yra paneigtos.

5.       Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariatas atsiliepimu į R. L. apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir priimti naują sprendimą byloje R. L. patraukiant administracinėn atsakomybėn ir pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį.

6.       Administracinėn atsakomybėn patrauktas R. L. atsiliepimu į nukentėjusiosios atstovo advokato apeliacinį skundą prašo jo netenkinti.

Apeliaciniai skundai atmestini.

7.       Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su administracinės atsakomybės R. L. taikymo klausimų išsprendimu skundžiamame apylinkės teismo nutarime: pats R. L. vertina, jog jo veika iš ANK 420 straipsnio 1 dalies turėtų būti perkvalifikuota į ANK 417 straipsnio 7 dalį, o nukentėjusiosios D. S. atstovas advokatas apeliaciniame skunde teigia, jog R. L. buvo nepagrįstai nutraukta administracinio nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 2 dalyje, teisena. Apygardos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, skundžiamą apylinkės teismo nutarimą, administracinio nusižengimo bylos medžiagą, neturi pagrindo spręsti, jog apylinkės teismo sprendimas nepagrįstas.

8.       ANK 569 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti; šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio nusižengimo protokolu, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, pranešimais, aktais ar kitais dokumentais, kuriais asmenys, kurie nėra pareigūnai, užfiksavo administracinio nusižengimo požymių turinčios veikos padarymą, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymais ir paaiškinimais, ekspertizės aktu, specialisto išvada, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu ir kitokiais dokumentais. ANK 569 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

9.       Apygardos teismas, patikrinęs šios administracinio nusižengimo bylos duomenis, pripažįsta, jog apylinkės teismas aptartų ANK nuostatų nepažeidė, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, skundžiamo nutarimo išvados yra pagrįstos išsamiu ANK numatyta tvarka nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu, visų proceso metu surinktų įrodymų vertinimu, kaip to ir reikalauja įstatymas. Šiuo konkrečiu atveju, apylinkės teismas, nagrinėdamas R. L. administracinio nusižengimo bylą, ištyrė įrodymus, juos tarpusavyje sugretino, išvadas išsamiai motyvavo, nutarime jokių prieštaravimų nėra. Vien tai, kad apeliantai nesutinka su apylinkės teismo nutarime išdėstytu įrodymų vertinimu nėra pagrindas nepritarti apylinkės teismo sprendimui.

10.       R. L. apeliaciniame skunde neneigia, jog padarė KET 101 punkto pažeidimą, tačiau, jo vertinimu, tokia veika kvalifikuotina pagal ANK 417 straipsnio 7 dalį ir turi būti atsižvelgta ir į automobilio „BMW 120D“ vairuotojo T. S. veiksmus ženkliai viršijant greitį, ne stabdant, o manevruojant kelkraščiu, kurių visuma pripažinta esant priežastiniame ryšyje su eismo įvykiu, kuris ne tik nebūtų kilęs, bet ir nebūtų susidariusi pavojinga situacija. Apygardos teismas šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir vertina juos kaip gynybinę poziciją siekiant sušvelninti savo atsakomybę.

11.       Skundžiamu nutarimu R. L. nubaustas dėl to, kad vairuodamas vilkiką su puspriekabe, prieš persirikiuodamas iš pirmos eismo juostos į antrą eismo juostą, neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir sudarė kliūtį kitam automobilio vairuotojui, dėl ko pastarasis turėjo staigiai stabdyti, keisti važiavimo kryptį, todėl nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir apsivertė į pakelės griovį, dėl ko buvo apgadintas automobilis. R. L. apylinkės teisme patvirtino, jog pro galinio vaizdo veidrodėlį matęs antra juosta atvažiuojantį automobilį, tačiau manęs, kad atstumas iki jo dar pakankamas, kad jis galėtų saugiai atlikti norimą manevrą. Visgi toks apelianto, esančio profesionaliu vairuotoju, manymas, kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, buvo nerūpestingas. Apie tai galima spręsti iš liudytojos, atsitiktinės vairuotojos, V. Ž. parodymų, rašytinio paaiškinimo, iš kurių matyti, jog paskui R. L. vairuojamą vilkiką važiavusi moteris ketino lenkti priekyje jos važiavusius vilkikus, tačiau, veidrodėlyje pamačiusi iš galo artėjančius automobilius,  manevro nepradėjo, laukdama kol pastarieji pravažiuos. Taigi pastebėti bei įvertinti antrąja juosta judančių automobilių artėjimą buvo realu. Nors apeliantas pažymi ir „BMW 120D“ vairuotojo T. S. nesaugų elgesį kelyje, kadangi ekspertai nustatė, kad pastarasis važiavo žymiai viršydamas leistiną greitį, visgi tai nešalina R. L. atsakomybės. Bylos duomenimis nustatyta, jog vilkiką vairavęs bei pirmąja juosta važiavęs R. L., iš galo antrąja juosta artėjant kitam automobiliui, nusprendė atlikti lenkimo manevrą, bei išvažiuoti prieš artėjantį automobilį. Kaip pažymėta ekspertizės akte, techniniu požiūriu tiesioginį priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu ir turėjo bei eismo įvykio kilimą sąlygojo būtent R. L. veiksmai, kai jis persirikiuodamas iš pirmos eismo juostos į antrąją, nedavė kelio antrąja eismo juosta ta pačia kryptimi iš paskos važiavusiam automobiliui. Taigi ne vairuotojo T. S. veiksmai, o būtent R. L. atliktas manevras privertė kitą eismo dalyvį (T. S.) imtis papildomų veiksmų, staigiai keisti važiavimo greitį, kryptį. Jei R. L. nebūtų pradėjęs nesaugaus manevro prieš iš paskos artėjantį automobilį, net T. S. vairuojamam automobiliui ir viršijant leistiną greitį, nebūtų susidariusi pavojinga situacija, kitas eismo dalyvis reaguodamas nebūtų turėjęs imtis jokių papildomų veiksmų. Be to, net jei T. S. ir būtų važiavęs magistralėje leistinu 130 km/h greičiu, R. L. važiavo gerokai lėčiau, t. y. apie 99-100 km/h greičiu, taigi didele sunkiasvore transporto priemone lėčiau judėjęs R. L. ėmęs lenkti kitą sunkiasvorį vilkiką vis tiek būtų sudaręs kliūtį greičiau iš paskos antrąja juosta važiavusiam ir prie jo artėjusiam lengvajam automobiliui, dėl ko pastarojo vairuotojas, vengdamas kilusios grėsmės, būtų turėjęs reaguoti. Apie tai, kad vilkiko manevras prieš antrąja juosta atvažiuojančius automobilius buvo staigus ir netikėtas teismo posėdyje nurodė abiejų paskui važiavusių automobilių vairuotojai (T. S., V. Ž.). Taigi, įvertinus byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas R. L. su KET 101 punktu nesuderinamą elgesį kelyje, kai prieš persirikiuodamas iš pirmos eismo juostos į antrą eismo juostą, neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir sudarė kliūtį kitam automobilio vairuotojui, kuris turėjo stabdyti ir keisti važiavimo kryptį, visiškai pagrįstai pripažino pavojingos situacijos sukėlimu, todėl pagrįstai nubaudė pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį. 

12.       Nukentėjusiosios D. S. atstovas advokatas apeliaciniame skunde vertina, jog R. L. turėjo būti nubaustas ir dėl pasitraukimo iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas susijęs, vietos, kadangi KET įpareigoja tokį asmenį, susijusį su eismo įvykiu, be išlygų pasilikti vietoje ar pranešti apie įvykį ar įvykdyti kitas su tuo susijusias pareigas, numatytas KET ir kituose teisės aktuose, o šiuo atveju R. L. sustojo nuo eismo įvykio ne mažesniu kaip 7,5 km atstumu, tachografo duomenys paneigia gynybines versijas apie grįžimą į įvykio vietą. Apygardos teismas šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Iš skundžiamo nutarimo matyti, jog pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo R. L. atsakomybės dėl ANK 426 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo klausimą, atsižvelgdamas į teismų praktikos nuostatas vertino nusižengimo sudėties požymius, gretino įrodymus, analizavo tiek juos atskirai, tiek kaip visumą.

13.       Priešingai nei teigiama nukentėjusiosios atstovo skunde, bylos duomenys patvirtina, kad R. L. kiek pavažiavęs nuo įvykio vietos buvo sustojęs, ėjo atgal iki jos, tačiau pamatęs, kad vairuotojui nereikia pagalbos, grįžo į vilkiką. Apeliaciniame skunde teisingai akcentuojama vairuotojo pareiga pasilikti eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietoje, tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neįžvelgė R. L. tiesioginės tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos, kas yra būtinas šio nusižengimo sudėties požymis ir apygardos teismas neturi pagrindo su tokia išsamiai motyvuota skundžiamo nutarimo pozicija nesutikti. Kaip matyti iš R. L. paaiškinimų, jis nesijautė padaręs pažeidimus, pavažiavęs sustojo, ėjo link įvykio vietos, pagal bylos duomenis galima manyti, kad buvo pastebėtas ir iš įvykio vietos nuvažiuojančių kitų vairuotojų (V. Ž., R. P.), įsitikino, jo nuomone, kad jo pagalba nereikalinga, vertino, jog dėl įvykio atsakingas pats lengvojo automobilio vairuotojas. Be kita ko, panašiai situaciją, t. y., kad atsakingas pats T. S., įvertino ir teisme apklaustas kito vilkiko vairuotojas R. P., kurio vairuojamą vilkiką lenkė R. L. vairuojamas vilkikas. Skundžiamame nutarime pagrįstai atkreiptas dėmesys, kad R. L. subjektyvi nuomonė, jog dėl situacijos atsakingas pats „BMW 120D“ automobilį vairavęs asmuo, nebuvo visiškai neįtikėtina ir iš dalies turėjo realų pagrindą, kadangi ekspertai nustatė žymų lengvojo automobilio greičio viršijimą, dėl ko T. S. tikėtina prarado galimybę saugiai sumažinti savo vairuojamo automobilio greitį. Nors apeliaciniame skunde kritikuojami apylinkės teismo argumentai dėl streso įtakos R. L., tačiau, kaip matyti, apie streso faktorių skundžiamame nutarime užsiminta tik kaip apie vieną iš visumos aplinkybių, turėjusių įtakos R. L. veiksmams. Ištirtais įrodymais neabejotinai nenustačius, kad R. L. aiškiai suvokė, jog yra susijęs su eismo įvykiu, tačiau sąmoningai ignoravo savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, suvokdamas tokio elgesio neteisėtumą, nėra ir visų būtinų ANK 426 straipsnio 2 dalies nusižengimo požymių. Taigi įvertinus visumą bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas, aptaręs bei išanalizavęs kaltės turiniui reikšmingas aplinkybes, vis dėlto pagrįstai R. L. nutraukė teiseną pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį.

14.       Taigi apygardos teismas, patikrinęs šios administracinio nusižengimo bylos duomenis, pripažįsta, jog apylinkės teismas ANK nuostatų dėl įrodymų vertinimo nepažeidė. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad duomenų pripažinimas įrodymais bei jų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas savaime nėra ANK nuostatų pažeidimas, jeigu teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Šiuo konkrečiu atveju, nagrinėdamas R. L. administracinio nusižengimo bylą, apylinkės teismas įvertino ištirtus įrodymus, išvadas išsamiai motyvavo, nutarime jokių prieštaravimų nėra. Vien tai, kad apeliantai nesutinka su apylinkės teismo nutarime išdėstytu įrodymų vertinimu nėra pagrindas nepritarti apylinkės teismo sprendimui.

15.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, naikinti apylinkės teismo nutarimą apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

n u t a r i a :

Palikti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2021-05-06 nutarimą nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto R. L. bei nukentėjusiosios D. S. atstovo advokato Alvydo Butos apeliacinių skundų netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Savinijus Katauskas